Šv. Teresa iš Avilos. Vartiklis

Teresa Sanchez Cepeda Davila y Akumada gimė Aviloje, senojoje Kastilijoje. Ji buvo trečias ir mylimiausias Don Alonso Sanchez de Cepeda vaikas iš antrosios žmonos, Dona Beatriz Davila y Ahumada, kuri mirė 1528-ais būsimajai šventajai teturint 14 m. Teresa buvo vidutinio ūgio, apkūnoka ir gerų proporcijų. Dailią išvaizdą ji išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. [Maria de S.Jose. Libro de recreaciones]

Terezos vaikystė prabėgo šalia tėvo, mėgusio rimtas knygas, ir lepinančios dievobaimingos motinos. Ji lengvai bendravo su žmonėmis, turėjo gabumų "plunksnos bandymams", siuvinėjimui ir namų ruošai. Jos drąsą liudija įvykis, kai turėdama 7 m. amžiaus su broliu Rodrigo paliko namus ketindami padėti galvas už Kristų maurų valdose, tačiau juos išeinančius iš miesto sutiko dėdė ir grąžino namo [Ephrem de la Madre de Dios. Tiempo y Vida de Sta Teresa]. Maždaug 12 m. amžiaus jos religinis įkarštis sumažėjo. Ją patraukė riterių knygos. Jos meilė buvo nukreipta giminaičiams, Mejias, tetos Dona Elvira vaikams. Ji net mąstė apie vedybas. Tačiau tam paprieštaravo tėvas. Jai blaškantis prieštaravimuose mirė motina.

Motinai mirus bei ištekėjus vyresniajai Terezos seseriai, Teresa pasijuto vieniša ir šaukėsi Pagarbintosios Nekaltos Mergelės tapti jos motina. Tad 1531 m. tėvas ją pasiuntė mokytis pas A HREF='http://www.vartiklis.lt/bible/history/luther.htm#augustiniani'>Augustinų vienuoles iš St. Maria de Gracia. Konvento mokykloje Dona Maria de Brinceno padėjo Teresai atrasti šios pamaldumą. Ji pradėjo galvoti apie vienuolės pašaukimą. Tačiau jai susirgus po 18 mėn. 1532 m. pabaigoje ji grįžo į namus ir apsistojo pas seserį Castellanos mieste.

Pas tėvą, o kartais ir giminaičius, ji pragyveno keletą metų. Tarp giminaičių buvo ir dėdė, kuris ją supažindino su „Jeronimo laiškais“, paskatinusiais ją pasišvęsti religiniam gyvenimui. Negavusi tėvo sutikimo, ir jos broliui bei paslapčių patikėtiniui išėjus jūreiviu į karą dėl Rio de la Plata, 1635-ųjų lapkričio 2 d. ji įkalbėjo kitą brolį ir paliko namus įstodama į karmelitų Inkarnacijos konventą Aviloje, tuo metu turėjusį 140 vienuolių. Čia ji rado draugę Juana Suarez. Tačiau šeimos palikimas jai kėlė skausmą, kurį ji lygino su mirtimi.

Jos tėvas nusileido tokiai įvykių eigai. Ji pasišventė maldai ir atgailai. Bet praėjus metams, Teresa rimtai pasiligojo ir turėjo ilgai gydytis, tiesa, taip nesėkmingai, kad buvo patekusi į beviltišką padėtį. Kaip paskutinę viltį, jos tėvas ją nuvežė į Becedas mažą miestelį tikėdamasis Kastilijoje garsios gydytojos pagalbos. Tačiau tai nepadėjo. 1538-ųjų rudenį ji paliko Becedas ir persikėlė į dėdės Pedro de Cepeda namus Hortigosa mieste. Čia ji gavo paskaityti Frančisko iš Osuna^***) knygą „Tercer Abecedasio“:
„Aš nežinojau, kaip melstis ir kaip atsiminti, tad su dideliu malonumu į ją panirau ir nusprendžiau iš visų jėgų sekti tuo keliu“, [Libro de la Vida, šv. Teresos autobiografija]

Teresos sveikata tik blogėjo ir jos tėvas 1539 m. liepos mėn. Ją pasiėmė į Avila. Rugpjūčio 15 d. ją ištiko koma. Po 4 d. ji atsigavo, bet 3 m. buvo paralyžuotos kojos. Pasveikimą ji laikė Šv. Juozapo nuopelnu. Nuo tada ji įžengė į savo dvasinio gyvenimo brandos laikotarpį. Per 18 m. ji patyrė daug mistinių patirčių. Nuo 39 m. amžiaus ji džiaugėsi nuolatiniu Dievo buvimu šalia ("skausminguoju Jėzumi").

Tų kančių metais ji pradėjo minties maldas. Vėliau, nusprendusi, kad jos pokalbiai su kai kuriais pasaulietiškai nusiteikusiais giminaičiais, dažnais svečiais konvente, daro ją nevertą Dievo akivaizdoje, jas nutraukė - iki tol, kol nepasidavė iš pradžių dominikonų, o vėliau jėzuitų įtakai.

Tada ją pradėjo lankyti Dievo „intelektualiosios vizijos“ - tiesiogiai regint dalykus ir girdint žodžius. Visa Avila buvo sujaudinta pasakojimais apie šios vienuolės regėjimus. Jos religinis gyvenimas aprašytas „Autobiografijoje" (užbaigtoje 1565, ankstesnė versija dingusi), „Ryšiuose“ ir „Vidaus pilyje“. Tai sukuria toki įspūdingą biografiją, kuri sulyginama su „Šv. Augustino konfesijomis“. Tam laikotarpiui priskiriami ir neįprasti pareiškimai - tokie kaip jos širdies pervėrimas ir padalijimas, dvasinės sužieduotuvės ir mistinės vestuvės [ skaitykite puslapį apie levitacijos pasireiškimus ].

Vietos pragare regėjimas, jei ji nustotų tikėti malone, vertė ją ieškoti vertesnio gyvenimo. Po daugelio sunkumų ir pasipriešinimo, Šv.Teresa įkūrė Aviloje basakojų karmeličių vienuolyną pagal šv. Jozefo regulą (1562 rugpjūčio 24 d.) ir po 6 mėn. gavo leidimą ten apsistoti. Po 4 m. ją aplankė karmelitų generolas John Baptist Rubeo (Rossi), kuris ne tik aprobavo jos padarytą darbą, bet ir pateikė pavyzdžiu kitoms vienuolių bendrijoms. Netrukus ji įkuria savo vienuoles Medina del Campo (1567), Malagon'e ir Valladolid'e (1568), Toledo ir Pastrana (1569), Salamanca (1570), Alba de Tormes (1571), Segovia (1574), Veas ir Sevilija (1575) bei Caravaca (1576). Knygoje „Pagrindų knyga“ ji aprašo šių konventų istoriją - beveik visi jie sutikti su dideliu priešingumu, bei įkurti su pagalba iš aukščiau. Palaikoma Antorio de Heredia, Medina prioro ir šv. Kryžaius Jono, ji atliko reformą tarp karmelitų brolių (1568 lapkričio 28 d.). Pirmieji jų konventai buvo Duruelo (1568), Pastrana (1569), Mancera ir Alcala de Henares (1570).

Naujas laikotarpis prasidėjo su Jerome Gratian'u, kuris beveik iškart įgavo nuncijaus pasitikėjimą ir daug nuveikė šalindamas įvairius generolų suvaržymus. Mirus nuncijui prieš Teresą kilo nepasitenkinimo audra, trukusi 4 m. ir bandžiusi sunaikinti užgimstančią reformą. Tai aprašyta jos laiškuose. Palaipsniui audra aprimo ir basakojų karmeličių provincija, palaikant Pilypui II^*), buvo patvirtinta ir kanonizuota 1580 m. birželio 22 d.

Šv.Teresa, pasenusi ir palaužta sveikata, įkūrė Villnuava de la Jara ir Palencia (1580), Soria (1581), Granada (per pagalbininkę Venerable Anne of Jesus) ir Burgos (1582). Ji paliko savo gyvenamą vietą ir, apsistodama Palencia, Valldolid'e ir Medina del Campo, rugsėjį pasiekė Alba de Torres jau sunkiai sirgdama. Netrukus atgulė ir 1582 m. spalio 4 d. mirė (mirties data po kalendoriaus reformos persikėlė į spalio 15 d.) Po kelių metų jos palaikai buvo perkelti į Avilą, bet vėliau vėl sugrąžinti į Alba, kur iki šiol ilsisi ramybėje. Ten saugoma ir jos širdis. Ji pašlovinta 1614-ais ir Grigaliaus XV^**) kanonizuota 1622 m. Jos diena minima spalio 15 d.

Teresos vieta tarp mistinės teologijos atstovų ypatinga. Ji daugiausia rėmėsi asmenine patirtimi. Tomistinę pakraipą galima spėti buvus dėl jos išpažinimo ir vadovų, kurių dauguma buvo dominikonai. Ji pati nebandė įkurti mokyklos priimta prasme ir jos rašiniai neturi Aeropagite, patristinių raštų, įtakos, kaip ir scholastinių mistinių mokyklų, tarp kurių ir vokiečių dominikonų mistikai. Jos sistema apsiribojo ja pačia ir nė žingsnelio toliau.

Įprasta rašyti Teresa arba Terasia, - be „h“ (Therasa), - ne tik ispanų ir italų kalbose, kur „h“ raidei nėra vietos, bet ir prancūzų, vokiečių bei lotynų. Vardas yra kilęs iš graikų Tharasia, šv. Paulinus iš Nola žmonos vardo. Tad vokiškai jis rašytinas Theresia, o prancūziškai - Therese.

^*) Pilypas II Habsburgietis (Felipe II, 1527-1598) – Ispanijos (1556-1598) ir Portugalijos (1581-1598) karalius.

^**) Grigalius XV (pasaul. Alessandro Ludovisi, 1554-1623) – Romos popiežius (1621-1623). Įteisino slaptą balsavimą konklavoje.

^***) Frančisko iš Osuna (apie 1492-1540) – ispanų pranciškonas, kelių įtakingų kūrinių apie dvasingumą autorius. Vienuoliu tapo 1514 m. Jo knyga „Trečioji dvasinė abėcėlė“ (1527), laikoma pranciškonų misticizmo įsikūnijimu, įkvėpė Terezą iš Avilos. Joje jis žada, kad draugystę ir bendrumas su Dievu galimi išvalant savo sąmonę ir įžengiant į jo širdį. Savo vidinės maldos išvystymui jis sukūrė maksimas kaip nuorodas meditacijai, kurias išdėstė abėcėliškai. Jis parengė tris tokias abėcėles: „Tercer Abercedario“ (1527), „Primero“ (1528), „Segundo“ (1530). Apie 1536 m. grįžęs į Ispaniją per 3 m. parengė Penktą ir Šeštą abėcėles, o vėliau pirmas tris pertvarkė.

Trumpai pažvelgsime į Teresos poveikį 20 a. 3-me dešimtm. Editai Štein (1891-1942) ir dievo tarnei Dorotei Day (1897-1980).

Žydų kilmės vokiečių filosofė Edita Štein (Edith Stein) savo dvasiniuose ieškojimuose Teresą Akvilietę 1921 m. pas draugę H. Conrad-Martius, lentynoje paėmusi knygą apie Teresą. Ją perskaitė per naktį. 1922 m. jau jau apsikrikštijo Šv. Martino bažnyčioje Bad Bertzaberge. Vėliau jos kelias pas vienuoles karmelites irgi buvo lydimas Teresos – ji karmelite tapo 1933 m. spalio 14 d. per Šv. Teresos Akvilietės paminėjimo dieną prisiimdama Kryžiaus Teresos Benediktos sesers vardą. Iš jos daugelio mokslinių ir dvasinių rašinių būnant karmelite, yra ir 60 psl. brošiūra apie Šv. Teresą (1934).

Amerikiečių žurnalistė Dorotė Day (Dorothy Day) su Teresa susidūrė skaitydama W. James „Religinių patirčių įvairovę“. Ją į katalikės kelią lydėjo rūpestis vargstančiais ir autentiškos krikščionybės neprievartinis pobūdis. Vėliau ji santykį su Teresa aprašė savo autobiografijoje „Ilga vienatvė“ (1980).

D. Day susipažino su Teresos mintimis, kai gyveno su anarchistu F. Baterhamu – kaip laisvi radikalai, abu atmetę formalios santuokos apiforminimą. Ji ir savo dukrą pavadino Tamara Teresa. 1927 m. gruodžio 28 d. ji pasikrikštijo (iki tol buvo protestantė). Jos kelias į katalikų bažnyčią ir gyvenimą su Kristumi tik prasidėjo... Tuo metu ji dalyvavo ir pacifistiniame judėjimo, ragindama katalikus vengti šaukimo į armiją (1971-73 m. protestavo prieš karą Vietname). Kol kas nenuspręsta dėl jos kanonizavimo, nors po mirties jai suteiktas „Dievo tarno“ titulas.
Žinoma kaip Katalikų darbininkų judėjimo pradininkė (jį aprašė „Duona ir žuvys“, 1963), distributyvizmo (katalikiškos ekonominės teorijos) šalininkė, simpatizavo komunizmui. Popiežius Benediktas XVI ją paėmė „kelio į tikėjimą“ pavyzdžiu pavyzdžiu, o popiežius Pranciškus įtraukė į „pavyzdinių“ amerikiečių sąrašą.