Smyrno bažnyčios enciklika(p1)
(Apie Šv. Polikarpo kankinystę)

   

Smyrno Dievo bažnyčia Dievo bažnyčiai, įsikūrusiai Filomeniume1), ir visoms Šventosios ir Katalikų Bažnyčių kongregacijoms2) visose vietose: [kad] Dievo Tėvo bei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, ramybė ir meilė būtų pagausinta.

1. Apie ką [čia] skelbiame

Rašome jums, broliai, apie tai, kas susiję su kankiniais, o ypač palaimintojo Polikarpo, gavusio galą per persekiojimus, taip užantspaudavusio juos savo kankinyste. Per visus [jam] anksčiau nutikusiems įvykius Dievas iš aukštybių galėjo mums parodyti kankinystę tampant Evangelija. Nes jis laukė būti paimamas į aukštybes, kaip buvo paimtas Viešpats, kad mes irgi galite tapti jo pasekėjais, jei rūpinsimės ne vien savimi, bet ir mūsų kaimynais. Nes tiesa ir meilė yra ne tik troškime būti išgelbėtam pačiam, bet ir [visos] brolijos.

2. Nepaprasta kankinių ištikimybė

Visos kankinystės, įvykusios Dievo valia, yra palaimintos ir kilnios. Nes pritinka mums, kurie labiau pamaldūs nei kiti, visų dalykų aiškinimą priskirti Dievui. Ir tikrai3), kas gali nesižavėti jų minties kilnumu bei jų kantrybe, ta meile Viešpačiui, kurią jie rodė? – kas, kai jie buvo plakami rykštėmis, kurios draskė jų kūnus net atveriant giliausias venas ir arterijas, kantriai kentė, kai net tie, [tai darę, jų] gailėjosi ir juos apraudojo. Tačiau jie pasiekė tokį didžiadvasiškumo lygį, kad nė vienas jų net nesudejavo ar prašė išvaduoti iš jų, taip įrodant mums, kad visi tie šventieji kankiniai Kristuje, kai kentė tuos kankinimus, buvo palikę kūną ar, tikriau, Viešpats stovėjo prie jų ir buvo kartu. Ir, Kristaus gailestingumo dėka, jie paniekino visus šio pasaulio kankinimus išsivaduodami iš amžinosios baudos per vieną valandą [kančios]. Todėl jų negailestingų kankintojų ugnis jiems atrodo [esanti] šalta. Jie prieš save matė išsigelbėjimą iš amžinos ir niekad nenusilpstančios ugnies ir savo širdies akimis žvelgė į tuos gerus dalykus, kurie laukė už tokią kančią; dalykus „kurių ausis negirdi, akis nemato, nei patenka į žmogaus širdį“ [1 Kor 2:9], o yra jiems atskleidžiami Viešpaties, nes jie jau nebuvo žmonėmis, o buvo jau patapę angelais. Ir panašiai tie, nežmoniškus kankinimus iškentė tie, kurie buvo atiduoti laukiniams žvėrims, kai buvo tempiami lovose iš smaigų ir kitaip kankinami, kai, tarsi tai būtų įmanoma, tironai bandė ilgais kankinimais priversti atsisakyti [Kristaus].

[ Čia teigiama, kad mirę kankinio mirtimi bus išvaduoti nuo amžinosios bausmės. Šiame pasaže toji mintis perpinta su neužsitarnauta Dievo malone. Apr. 2:10 (parašyta apie 69-96 m.) pateikti tokie Jėzaus žodžiai Smyrno bažnyčiai: „Nebijokite jokių kančių... Būkite tikinčiu iki pat mirties ir aš duosiu jums gyvenimo karūną“. Graikų kalboje „tikintis“ yra pistos. Manoma, kad jis kilęs iš „pisteuo“, reiškiančio „visiškai tikėti ir pasikliauti“

Redaktorius: Bet tada kažkaip keistai atrodo, kad jie vadinami „kankiniais“, kai iš tikro nekentėjo. Panašiai kaip Kristus, jei jis buvo „paimtas“ Tėvo, o kentėjo tik žmogus Jėzus (kaip teigia doketizmas). ]

3. Germaniko ištikimybė. Pareikalauta Polikarpo mirties

Nors velnias sukūrė daug dalykų prieš juos, tačiau Dievo dėka jis negali būti viršesnis viskam. Kilmingasis Germanikas(p2) sustiprino kitų drąsą savo kantrybe ir herojiškai kovėsi su laukiniais žvėrimis. Kai prokonsulas stengėsi jį įtikinti ir skatino jį atgailauti dėl savo amžiaus, jis priviliojo laukinius žvėris artyn savęs ir juo provokuodamas, trokšdamas greičiau palikti šį neteisų ir bedievišką pasaulį. Bet tada visa minia, stebėdamasi dievobaimingų krikščionių pasišventimu ir kilnumu, šaukė: „Šalin ateistus; tegul dabar būna Polikarpas!“

4. Kvintas Atskalūnas

Tada vienas vardu Kvintas, kuris buvo atvykęs iš Frigijos, pamatęs laukinius žvėris, labai išsigando. Tai buvo vienas tų, kurie savanoriškai išėjo priekin [bausmei]. Jį prokonsulas, po daugelio maldavimų, įtikino piktžodžiauti [dievui] ir nesiaukoti. Tad, broliai, mes negiriame tų, kurie atsiduoda [kentėjimui], matydami, kad Evangelija nemoko taip daryti4).

5. Polikarpo išvykimas ir vizija

Tačiau garbusis Polikarpas, kai pirmąkart išgirdo, [ko norima jam,] buvo nepaprastai sujaudintas, tačiau nuspendė likti mieste. Tačiau daugelio įkalbėjo jį palikti [miestą]. Bet jis išvyko į namus kaimo vietovėje, esančius netoli miesto. Čia jis apsistojo su keliais [draugais], dieną ir naktį teužsiimdamas malda už visus žmones ir Bažnyčias visame pasaulyje, kaip buvo įpratęs. Ir jam besimeldžiant, jam, trys dienos iki jį paimant, apsireiškė vizija, o taip pagalvė po jo galva rodė jį esant ugnyje. Tad jis pasisuko į buvusius su juo ir pranašiškai pasakė: „Būsiu sudegintas gyvas“.

6. Polikarpas išduodamas tarno

Ir kai jo ieškantys buvo netoliese, jis persikėlė į kitą vietą, o netrukus [į ankstesnę vietą] atvyko ir persekiotojai. Ir kai jie jo nerado, jie sučiupo du jaunuolius, kurių vienas kankinamas išdavė. Jis negalėjo pasislėpti, nes jį išdavė jo namiškiai. Tada irenarchas (kurio ofisas buvo tas pats kaip Kleronomo)5) vardu Erodas paskubėjo atvilkti jį į stadioną. [Taip nutiko], kad jis galėjo pasitikti savo likimą būdamas Kristaus bendražygiu, o jį išdavę gaus paties Judo bausmę.

7. Polikarpas surandamas

Tada jo persekiotojai kartu su raiteliais ir savimi pasiėmę jaunuolį atvyko pasirengimo dieną [t.y. penktadienį] per vakarienės laiką su ginklais, su kokiais vyksta pas plėšiką6). Ir atvykę vakarop rado jį gulintį mažo namelio viršutiniame kambaryje, iš kurio galėjo pabėgti, tačiau atsisakė, taręs: „Dievo valia bus įvykdyta7)“. Todėl išgirdęs juos atėjus jis nusileido žemyn ir su jais kalbėjosi. Ir dalyvavę stebėjosi jo amžiumi ir ištikimybe, o kai kurie sakė: „Ar verta buvo dėti tiek pastangų gaudant tokį garbų žmogų?“. Iškart, tuo pat laiku, jis paliepė, kad jiems būtų pateikta ko nors pavalgyti ir atsigerti, kad jie leistų jam valandą ramiai pasimelsti. Ir jiems leidus jam pasišalinti, jis stovėjo ir meldėsi, sklidinas Dievo malonės ištisas dvi valandas tiek stebinant tai girdėjusius, kad daugelis ėmė gailėtis, kad jie atėjo tokio dievobaimingo ir garbaus amžiaus žmogaus.

8. Polikarpas pristatomas į miestą

Tada, kai tik jis baigė maldą, paminėjęs visus, kada nors bendravusius su juo, mažus ir didelius, garsius ir nežymius, o taip pat katalikų Bažnyčią visame pasaulyje, atėjo jo išgabenimo laikas. Jie pasodino jį ant asilo ir palydėjo į miestą per didžiojo šabo dieną. Ir tada irenarchas Erodas, kartu su savo tėvu Niketu (abiem važiuojant vežimu), pasitiko juos ir paėmė į vežimą, pasodinę už savęs, ir bandė jį įtikinti sakydami: „Kokia žala yra sakant Cezaris yra Viešpats ir aukojant kartu su kitais renginiais tokiomis progomis, ir taip užtikrinant saugumą?“ Tačiau pradžioje jis neatsakė, o kai jie teberagino jį, jis pasakė: „Aš nepatarinėčiau, kaip darote jūs, man“. Tad jei, neturėdami vilties jį perkalbėti, pradėjo kalbėti tulžingai ir taip grubiai išmetė iš vežimo, kad jis [krisdamas] susilaužė koją8). Tačiau jis nesutrikęs, tarsi nieko nejausdamas, skubiai nuėjo pirmyn ir buvo palydėtas į stadioną, kuriame tvyrojo toks didelis triukšmas, kad nieko nesigirdėjo.

9. Polikarpas atsisako plūsti Kristų

Polikarpui įžengus į stadioną, jis išgirdo balsą iš dangaus: „Būk tvirtas ir išlik žmogumi, Polikarpai!“ Nė vienas nematė kalbančiojo, tačiau dalyvavę mūsų broliai girdėjo balsą. Ir kai jis buvo išvestas į priekį, kilo triukšmas išgirdus, kad atvestas Polikarpas. [Prokonsulas] pabandė įtikinti jį atsisakyti [Kristaus], sakydamas: „Atsižvelgiant tavo garbų amžių“ ir pan. pagal jų papročius, [kaip kad]: „Prisiek cezariu, atgailauk ir sakyk: šalin nuo ateistų9)“. Tačiau Polikarpas su rūsčia veido išraiška žvelgdamas į pagonių minią stadione ir pamojuodamas ranka jai, sunkiai atsidusęs pažvelgė į dangų ir tarė: „Šalin nuo ateistų9)“. Tada prokonsulas paragino jį sakydamas: „Piktžodžiauk, atsisakyk Kristaus, ir aš suteiksiu tau laisvę“. Polikarpas paskelbė: „Aš jam tarnavau 86 metus ir jis niekad man neįžeidė: kaip aš galiu piktžodžiauti prieš mano valdovą ir mano Išgelbėtoją?“.

10. Polikarpas išpažįsta esąs krikščioniu

Ir kai prokonsulas vėl spaudė jį sakydamas: „Piktžodžiauk cezario vardu“, jis atsakė: „Kadangi tu bergždžiai ragini, kaip sakai, piktžodžiauti cezario vardu, išgirsk mane drąsiai paskelbiant: aš esu krikščionis. Ir jei nori sužinoti, koks yra krikščionybės mokymas, skirk man dieną ir išgirsi apie jį“. Prokonsulas atsakė: „Įtikink žmones“. Tačiau Polikarpas pasakė: „Aš manu, kad Tau galima pasiūlyti [mokymą], nes mes išmokyti pagerbti (kas nesugeria žalos mums) valdžią, kuri iš Dievo10). Bet tuos nelaikau vertais, kad iš manęs išgirstų kokį nors mokymą“.

11. Jokie gąsdinimai nepaveikė Polikarpo

Tada prokonsulas jam pasakė: „Čia yra laukiniai žvėrys; paleisiu juos, jei neatgailausi“. Tačiau jsi atsakė: „leisk juos čionai, nes mes nepratę atgailauti už tai, kas gera, kad priimtumėm tai, kas bloga; O man tinka blogį keisti į tai, aks gera“. Tačiau vėl jam kalbėjo prokonsulas: „Aš liepsiu tave sudeginti ugnyje, matydamas , kad tu nesibaimini laukinių žvėrių, jei neatgailausi“. Tačiau Polikarpas pasakė: „Tu baugini mane ugnimi, kuri degins valandą, o tada pasibaigs, o nežinai apie būsimo teismo amžinąją ugnį ir bausmę, skirta nedievobaimingiems. Bet kodėl delsi? Daryk tą, ką ketini“.

12. Polikarpui skiriamas sudeginimas

Kai jis sakė šiuos ir daugelį kitų panašių dalykų, jį apėmė pasitikėjimas ir džiugesys, ir jo veide atsispindėjo malonė, tad jam pasakyti žodžiai ne tik nesukėlė sunkumų, o atvirkščiai; prokonsulas buvo priblokštas ir pasiundė šauklį paskelbti stadiono centre: „Polikarpas išpažino esąs krikščioniu“. Tai paskelbus šaukliui, visa Smyrne gyvenusių pagonių ir žydų minia iš įsiūčio ėmė garsiai šaukti: „Tai Azijos mokytojas, krikščionių tėvas, mūsų dievų griovėjas, daugelį išmokęs neaukoti ir negarbinti dievų“. Taip jie rėkė ir maldavo asiarchą Filypą išleisti liūtą ant Polikarpo. Tačiau Filypas atsakė, kad jis neturi teisės tai daryti, nes laukinių žvėrių pasirodymai jau buvo pasibaigę. Tada jiems pasirodė tinkama šaukti vienu balsu, kad Polikarpą reikia gyvą sudeginti. Taip galėjo išsipildyti jo vizija su pagalve, kai pranašiškai matydamas ugnį jis pasisuko į šalia tikinčiuosius ir pasakė „Būsiu sudegintas gyvas“.

13. Buvo sukrautas laužas

Tada sparčiau nei pasakyta, minia nedelsiant iš parduotuvių ir pirčių sunešė malkas ir žagarų pundus; tame savo papratimu ypač stengėsi žydai. Ir kai krūva buvo paruošta, Polikarpas, nusimetęs visus drabužius ir nusijuosęs juostą, taip pat ketino ir nusiimti sandalus, - tai, ko jis nebuvo įpratęs daryti, - tiek, kad kiekvienas tikintysis skubėjo, kas pirmas palies jo odą. Nes, dėl savo švento gyvenimo, jis net prieš savo kankinystę atrodė labai gerai11).

Nedelsiant jie apgaubė jį tomis substancijomis, kurios buvo skirtos laužui. Bet kai jie norėjo prikalti jį vinimis, jis tarė: „Palikite mane kaip esu; nes tasai, kuris davė man jėgos ištverti ugnį, leis man be jūsų vinių nepalikti ugnies“.

14. Polikarpo malda

Tada jie jo neprikalė, o tik paprasčiausiai pririšo. Ir jis, su rankomis už nugaros, surištas tarsi nusipelnęs avinėlis, [atrinktas] iš didelės bandos aukai ir parengtas sudeginimui aukojant Dievui, pažvelgė į dangų ir tarė: „O Viešpatie Visagali, Tėve mylimo ir palaimintojo sūnaus Jėzaus Kristaus, iš kurio pažinome apie Tave, angelų ir galių, ir kiekvieno tvarinio bei visų teisiųjų rasės Dieve, dėkoju Tau, kad pasirinkai mane, vertą šiai dienai ir valandai, kad galėčiau patekti tarp Tavo kankinių, į Kristaus Polikarpo kankinystė taurę12), prisikėlimui amžinajam gyvenimui, su siela ir kūnu, per Šv. Dvasios įkūnijimą. Tarp jų aš galiu būti priimtas Tavo šiandien kaip tinkama ir dora auka, kas Tavo, teisiojo Dievo, buvo man atskleista ir dabar išsipildys. Todėl dėkoju Tau už viską, garbinu, šlovinu, kartu su amžinuoju ir dieviškuoju Jėzumi Kristumi, Tavo mylimiausiu Sūnumi – su kuriuo būk pašlovintas Tu ir Šv. Dvasia dabar ir per amžius. Amen“.

15. Polikarpo ugnis nežeidžia

Kai jis ištarė tą amen ir juo baigė savo maldą, paskirtieji uždegė laužą. Ir kai liepsnos pašoko aukštai, mes, kuriems buvo duota tai stebėti, pamatėme didelį stebuklą, apie kurį galime perduoti kitiems. Nes liepsna, sudariusi rką, tarsi vėjo pučiama laivo burė, apgaubė ratu kankinio kūną. Ir atrodė, kad ne mėsa deginama, o kepama duona, ar tarsi auksas ir sidabras blizgantys krosnyje. Ir net mes pajutom tokį malonų kvapą, tarsi ten deginamų smilkalų ar kitų brangių prieskonių.

16. Polikarpas perduriama durklu

Kai tie nedori žmonės pamatė, kad kūno neima ugnis, jie įsakė budeliui prieiti ir perdurti jį durklu. Ir kai jis darė tai, iš jo balandis13) pasirodė ir [išbėgo] toks didelis kraujo kiekis, kad užgeso ugnis, o žmonės stebėjosi, kad gali būti toks didelis skirtumas tarp netikinčiųjų ir išrinktojo, kokiu buvo šis pagirtasis Polikarpas, mūsų laikais būdamas apaštališkuoju ir pranašišku mokytoju bei Smyrno katalikų bažnyčios vyskupu. Kiekvienas iš jo burnos sklidęs žodis išsipildė ar dar išsipildys.

17. Krikščionims atsakomas Polikarpo kūnas

Tačiau kai teisiųjų rasės priešininkas, pavydus, piktavalis ir nedoras, pamatė jo kankinystės didžią prigimtį ir [suprato, ] kokį dorą gyvenimą tasai gyveno nuo pat pradžių, ir kaip jis dabar apvainikuotas nemirtingumo vainiku, nenuginčijai gavęs atpildą, jis padarė viską, kad kuo mažiau prisiminimų liktų mums, nors daugelis to pageidavo būti jo šventojo kūno turėtojais. Todėl jis pasiūlė Niketui, Erodo tėvui ir Alce broliui, prašyti gubernatoriaus neleisti laidoti kūną, „kad jie neimtų jo garbinti kaip to, kuris buvo nukryžiuotas“. Tai jis pasakė patartas ir greitai įtikintas žydų, kurie irgi stebėjo mus, bandančius paimti jį iš ugnies, nežinant, kad mums negalima nei atsisakyti Kristaus, kad būtume išgelbėti visame pasaulyje (dorojo nusikaltėliams14)), nei garbinti ką nors kita. Nes jį, kaip Dievo Sūnų, mes garbiname, o kankinius, kaip Viešpaties mokinius ir pasekėjus, mes pagal nuopelnus mylime dėl jų nepaprasto atsidavimo mūsų karaliui ir mokytojui, kurio pasekėjai ir mokiniai irgi esame.

18. Polikarpo kūnas sudeginamas

Tada centurionas, matydamas žydų nusiteikimą, įdėjo kūną į ugnies vidurį ir jį sudegino.tad mes vėliau paėmėme jo kaulus, brangesnius už brangiausius brangakmenius ir grynesnius už auksą, ir padėjome į tinkamą vietą, kur susirinkus esant galimybei Viešpats leistų mums pagerbti jo kankinytės metines tam, kad būtų priminimu tiek baigusiems savo kelią, tiek būtų pavyzdžiu ir pasiruošimu kitiems eiti jų pėdomis.

19. Kankinio Polikarpo pagarbinimas

Šičia yra pasakojimas apie palaimintąjį Polikarpą, tapusį 12-tu nukankintu Smyrnoje (skaičiuojant su tais Filadelfijoje), taip stipriai išlikusiu visų žmonių atmintyje, kad visur apie jį kalba ir pagonys. Jis buvo ne tik iškilus mokytojas, bet ir garsus kankinys, kurio kankinystę visi trokšta pakartoti, kai nuoseklų laikymąsi Kristaus Evangelijos. Taip per kantrybę, įveikusią neteisųjį gubernatorių, ir tai gavusį nemirtingumo karūną, jis dabar su apaštalais ir visais teisuoliais [danguje] kartu šlovina Dievą, netgi Tėvą, ir garbina mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mūsų sielų gelbėtoją, mūsų kūnų valdytoją, Katalikų bažnyčios visame pasaulyje ganytoją.

20. Reikia perduoti laišką brolijoms

Tad kai jūs paprašėte, kad mes detaliai supažintumėm su tuo, kas iš tikro įvyko, siunčiame šią apžvalgą su mūsų broliu Marku. O kai patys perskaitysite šį Laišką15), turite persiųsti tolimesnei brolijai, kad jie taip pat galėtų pašlovinti Viešpatį, pasirinkusį [juos] savo tarnais. Jam, kuris gali mus visus per savo malonę ir gerumą16) priimti į savo amžinąją karalystę, per savo pirmagimį sūnų Jėzų Kristų, šlovė, garbė, galia ir didybė jam per amžius. Amen.
Pašlovinkite visus šventuosius. Visi su mumis sveikinantys jus, ir Everestas, rašantis šį laišką, su visu savo namu.

21. Kankinystės data

Palaimintasis Polikarpas sulaukė kankinio mirties ksantiko(p3) mėnesio vos prasidėjusią antrąją dieną, 7- ą dieną prieš gegužės kalendą(p3), per didįjį šabą, 8-ą valandą17). Ji atlikto Erodas, Pilypui iš Tralių(p4) esant vyriausiu šventiku18), Statius Quadratus(p5) esant prokonsulu, o Jėzui Kristui karaliaujant amžinai, šlovė, garbė ir amžinasis karaliavimas jam, per kartų kartas. Amen.

22. Palinkėjimai

Linkime jums, broliai, visokeriopos laimės laikantis Jėzaus Kristaus Evangelijos mokymo; šlovė Dievui Tėvui ir Šv. Dvasiai už Švenčiausiojo išrinktojo išgelbėjimą, kurio pavyzdžiu kentėjo palaimintasis Polikarpas, ko dėka mums taip pat galima Jėzaus Kristaus karalystė!

Šiuos dalykus19) Kajus nurašė nuo Irenėjaus (buvusio Polikarpo mokiniu) kopijos, pats būdamas artimas Irenėjui. Ir aš, Sokratas, nurašiau juos Korinte nuo Kajaus kopijos. Malonė jums visiems.

Ir toliau aš, Pionijus, nurašiau juos nuo ankstesnės kopijos, rūpestingai įsiskaitęs, ir palaimintasis Polikarpas apreiškė juos man taip, kad galiu parodyti, kaip vyko. Aš surinkau tuos dalykus, jau beveik išblukusius per laiką, kad Viešpats Jėzus Kristus taip pat galėtų mane paimti sy savo išrinktuoju į savo dangaus karalystę; [kartu] su [Dievu] Tėvu ir Šv. Dvasia šlovė per amžių amžius. Amen.


Pastabos

1) Kai kurie klaidingai skaitė „Filadelfijoje“; Filomeniumas(p6) buvo miestas Frigijoje.

2) Originale panaudotas žodis „paroikiaij“, iš kurio išvestas terminas „parapija“.

3) Pasakojimas grįžta prie pirmojo teiginio paaiškinimo.

4) Palyg Mt. 10:23

5)lot. irenarcha; senovės Graikijoje valdininkas, atsakingas už tvarką. Šių magistratų pareiga buvo suimti visus visuomeninės tvarkos pažeidėjus.
cleronomus - valdininkas.

6) Palyg Mt. 10:23

7) Palyg Mt. 6:10; Apd. 21:14

8) Arba „išsinarino kulšnį“.a

9) Turint galvoje pagonis, o ne krikščionis.

10) Palyg. Rom. 13: 1-7; Tit. 3:1

11) Kai kas mano, kad Polikarpo oda turėjo stebuklingą poveikį.

12) Palyg. Mt. 10:22, 26:39; Mk 10:38.

13) Eusebijus savo pasakojime nemini balandžio ir daugelis manė, kad toje vietoje tekstas buvo pažeistas. Buvo siūloma skaityti „ep aristera“ („kairėje pusėje‘) vietoje „peristera“ („balandis“).

14) Šio intarpo nėra pas Eusebijų; tikriausiai jis įterptas kurio nors perrašinėtojo turint mintyje 1 Pt 3:18.

15) Pažodžiui, „visa tai sužinosite“.

16) Pažodžiui, „dovaną“.

17) Painiava čia nurodytoje chronologijoje. Anot Ušerio(p7), Smyrne ksantiko mėnesį pradėdavo kovo 25-ąją. Tačiau 7-a diena prieš gegužės kalendą yra balandžio 25 d. Todėl kai kurie Aprilliwn laiko esant Maiwn. Didysis šabas yra prieš žydų Velykas. 8 val. gali atitikti mūsų 8 al arba 14 val.

18) Anksčiau minėtą kaip „Asiarchą”. Asiarchas – pasaulietis ar dvasininkas Romos Azijos provincijose, prižiūrintis viešas žaidynes ar religines apeigas.

19) T.y. nepriklausančius pradiniam laiškui.

Paaiškinimai

(p1) Enciklika. Ankstyvosios krikščionybės laikais enciklika buvo laiškas, išsiuntinėtas visos tam tikros srities bažnyčioms. Kilęs iš lot. encyclios - „aplinkinių“, „ratu“. Laikoma, kad ši enciklika parašyta metams prabėgus po Polikarpo mirties (155 m.).

(p2) Germanikas (Germanicus) – jaunas krikščionių kankinys Smyrnoje imperatoriaus Antonino Pijaus (valdžiusio 138-161 m.) laikais. Prokonsulo prašomas atsisakė atsižadėti krikščionių tikėjimo ir buvo sudraskytas laukinių žvėrių.

(p3) Ksantikas atitinka nisaną (balandį) žydų kalendoriuje.
Kalenda – pirmoji mėnesio diena pagal Romos kalendorių. Iš šio žodžio kilo sąvoka „kalendorius“.

(p4) Tralai (dabart. Aidinas) - miestas dabart. Turkijos pietvakariuose, į pietryčius nuo Izmiro, Didžiojo Mendereso upės slėnyje. Prie Aidino likę Tralio miesto griuvėsiai. Apie 474 m. čia gimė architektas Antemijus, pastatęs Konstantinopolio Sofijos soborą.

(p5) Lucijus Stacijus Kvadratas (Lucius Statius Quadratus, ) – 2 a. pirmos pusės Romos senatorius, valstybės veikėjas. 155-157 m. buvo prokonsulu Azijoje (valdant Markui Aurelijui).

(p6) Filomeliumas (dabart. Akseriras) – miestas Turkijos centrinės Anatolijos rajone, derlingos lygumos pakraštyje. Šiais laikais žinomas Turkijoje labai gerbiamo Nasradino Chodžos kapu.

(p7) Džeimsas Ušeris (James Ussher, 1581-1656) – Airijos arkivyskupas, mokslininkas. Žinomas tuo, kad nustatė „tikslų“ pasaulio sutvėrimo laiką (4004 m. prieš Kristų, spalio 22 d. naktį). Tyrinėjo Bažnyčios tėvų biografijas.

Nikėjos susirinkimas
Kankinys šv.Polikarpas
Bažnyčia ir seksualumas
Origenas iš Aleksandrijos
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas
Dvasininkų smaginimosi istorija
Viduramžių prabudimai: Viklifas
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Apie Šv.Trejybės paieškas
Žodžio "krikščionis" kilmė
Religiniai ištvirkavimai
Šv. Teresa iš Avilos
Irenėjus iš Liono
Judo laiškas
Angelai
Biblijos skiltis
Vartiklis