Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 2 porcija

3. Kai kurie daiktai tvirtėja nuo karščio, o kiti – nuo šalčio. Ir, matyt, nėra nieko, kas trukdytų jiems susidaryti kokiu nors iš šių dviejų būdų, nors gali pasirodyti, kad visos žemių rūšys sudarytos ugnies2, nes jos arba tampa kietomis, arba lydosi veikiant priešingiems veiksniams. Daugiau ypatybių pastebima akmenyse, nes didesnę skirtingų žemių skirtumų dalį sudaro spalva, tvirtumas, vienalytiškumas, tankumas ir pan., o kituose santykiuose skirtumai reti.

4. Tačiau akmenys tokius skirtumus turi, tačiau, be jų, yra ir kitų, priklausančių nuo jų poveikio jėgos [kitoms medžiagoms], o taip pat [tos medžiagos] veikiamos ar ne. Kai kurios gali lydytis, o kitos nesilydo, kai kurios rodo daug skirtumų jas įvairiai veikiant; kai kurios, įdėtos į ugnį, sudega, kitos, panašiai kaip „smaragdas“3), panardinti į vandenį, keičia vandens spalvą savąja. Kitos sugeba paversti į save panašiomis tai, kas ant jų padedama, kai kurios turi savybę traukti, kaip, pavyzdžiui, vadinamasis Heraklio akmuo4), o yra ir tokių, kurių pagalba nustato aukso ir sidabro švarumą, panašiai kaip Lidijos [akmuo].

5. Tačiau labiausiai nepaprastą ir stebuklingą savybę turi akmenys, jeigu tai tiesa, padedantys gimdymo metu. Geriau žinomos akmenų, naudojamų jų apdorojimui, savybės ir tų savybių didelė įvairovė. Taip, kai kurie gali būti graviruoti, aptašyti ar apipjaustyti; yra tokių, kurie visiškai nepasiduoda geležiniams instrumentams, ir kitų, kurie apdirbami sunkiai arba prastai. Yra ir keletas kitokių, be čia minėtų, skirtumų.

6. Atmainos, nusakytos spalva, tvirtumu, minkštumu, vienalytiškumu ir kitomis savybėmis, kurių dėka akmenys įgyja savąsias vertybes, turi daug ypatybių, ir kai kurios jų sutinkamos visame regione. Tarp tokių akmenų plačiai žinomi Paroso, Penteliko, Chioso ir Tėbų; ir šie akmenys aktyviai apdirbami. Pagarsėjęs ir „alabastritas“, randamas prie Tėbų Egipte, kur jį išgauna didžiuliais blokais; ir į dramblio kaulą panašus akmuo, kurį vadina „chernitu“ ir kalba, kad Darijus buvo palaidotas sarkofage [iš šio akmens].

Tęsinys >>>> trečia dalis      

 

Pastabos

2) Čia, skirtingai nei ankstesnėje pastaboje (žr. >>>>), kalbama ne apie medžiagų klasifikaciją pagal stichijas, o apie medžiagų susidarymo mechanizmą: ugnis čia ne stichija, o formuojantis veiksnys.

3) „Smaragdas“ (smaragdos)– žalias akmuo, minimas ir keliuose vėlesniuose skirsniuose. Verčiamas „smaragdu“, nors nebūtinai juo yra. Pastabos apie jo identifikaciją bus pateiktos vėliau.

4) Patamsintu šriftu tekste bus pateikiami mineralų pavadinimai. Be to, teksto dalys, pažymėtos melsva spalva, aiškinamos ir „Komentarų papildymų“ dalyje.


Komentarai

3 punktas

Kai kurie daiktai tvirtėja nuo karščio
Čia, matyt, sekama Aristotelio teorijomis apie mineralų sukietėjimą. Anot jo, bet kuris daiktas, gebantis sutvirtėti, buvo arba vandeniu, arba vandens ir žemės mišiniu, o sukietėjimą lemiančiais veiksniais buvo arba karštis, arba šaltis. Paprastas vanduo ir analogiškos medžiagos, panašios į išsilydžiusius metalus, stingsta nuo šalčio. Iš kitos pusės, druskos tirpalas tvirtėja nuo šilumos, kai jį pakaitinai iki tvirtų nuosėdų iškritimo. Aristotelis neskyrė iš principo, kaip kad mes, šių dviejų faktorių. Buvo laikoma, kad šaltis veikia dėl šilumos praradimo, o skysčio drėgmė laikyta kaip lydinti šilumą garų pavidalu. Šiluma laikyta veikiančia tiesiogiai drėgmės praradimą ir žemės ar tvirtos materijos nuosėdų atsiradimą. Kitais žodžiais tariant, medžiagų sukietėjimas veikiant bet kuriam veiksniui laikytas džiovinančiu procesu. Aristotelis taip pat nurodė, kad kai kurių medžiagų sukietėjimas gali vykti dviem būdais. Tam tikri vandens ir vandens mišiniai, tokie kaip paprastas dumblas, patenka į šią grupę, nes arba šaltis, arba karštis lengvai sudarydavo sąlygas jų sukietėjimui.

gali pasirodyti, kad visos žemių rūšys
Pelenų susidarymas įdėjus medžiagas į ugnį ir jas sudeginus bei jų panašumas su žemės medžiagomis galėjo tapti pagrindu idėjai, kad visos žemės medžiagos susidaro iš ugnies. Vėlesniuose skyreliuose (50, 54, 69) Teofrastas vėl nurodo ugnies vaidmenį žemių susidaryme ir apie specifines šio dalyko puses kalba daugiau nei Platonas su Aristoteliu, nors tebesekai šių filosofų mokymais. Jo žodžiai apie tai, kad žemių sukietėjimas ar lydimasis yra priešingų jėgų veikimas, tiesiogiai paremti Aristotelio teorijomis: „Kūnai, tvirtėjantys nuo sausumo – šilumos – tirpinami vandenyje, kuris yra drėgmė – šaltis, tuo tarpu kūnai, tvirtėjantys nuo šalčio, tampa skystais veikiant ugniai, kuri yra šiluma... Taip kaip priešybe sausumui – šilumai – yra drėgmė – šaltis, tai, kas vieno veikiamas tampa kietu, kito veikiamas minkštėja dėl to, kad priešybės sukelia priešingus veiksmus“.

Taigi, Teofrastas turi omenyje, kad visos žemės medžiagos tirpsta arba smulkėja vandenyje, kuris yra šaltis-drėgmė, iš ko neišvengiamai seka, kad visos jos privalo kietėti veikiant priešingam agentui, kuris yra ugnis, t.y. sausumas – šiluma.

Minkštėjimo arba smulkėjimo mechanizmas vandenyje irgi aprašytas Aristotelio. Jis laikė, kad žemės medžiagų poros buvo pakankamai didelės, kad talpintų vandens daleles, ir toks porų užpildymas vandeniu yra tvirtos medžiagos suminkštinimo priežastimi. Pašalinus vandens daleles šilumos pagalba sukeliamas sukietėjimas ir žemės substancija grįžta į savo pradinę būseną.

4 punktas

Kitos sugeba paversti
Šio, iš pirmo žvilgsnio atrodančio išsigalvojimu, teiginio pagrindu gali būti tai, kad kalcio karbonato ar silikato sluoksniai nusėda iš požeminio vandens ant žemėje ar olose esančių daiktų. Plinijus, nurodydamas Mucianą*), sako, kad veidrodžiai, kūnui, drabužiai ir avalynė suakmenėja palaidoti sarkofaguose, pagamintuose iš tam tikrų akmenų. Tokie sarkofagai galėjo būti gaminti iš kalkakmenio. Esant tam tikroms sąlygoms vanduo su ištirpusia angliarūgšte, prasisunkdama pro sarkofagą, dalinai tirpdo kalcio karbonatą ir jis nusėda ant viduje esančių daiktų. Toks regimas suakmenėjimo faktas vėliau galėjo būti priskirtas akmens, iš kurio pagamintas karstas, prigimčiai.

kai kurios turi savybę traukti
Iš dalies, akmenimis, turinčiais savybę traukti, buvo: „lingurionas“, gintaras ir magnetitas, kurie trumpai aprašomi 28-29 punktuose. Įprastiniu senoviniu gamtinio magnetinės geležies oksido pavadinimu buvo „Heraklio akmuo“, ir būtent taip jį vadino Platonas. Pavadinimas neabejotinai kyla nuo vietos, kur buvo randamas akmuo, tačiau dabar jau negalima vienareikšmiškai nusakyti, ar tai buvo Heraklėja Ponte ar Lidijoje ar dar kur nors, nors mažai tikėtina, kad toji vieta buvo Mažojoje Azijoje. Čia Teofrastas panaudojo ir vienos prabos akmens atmainos pavadinimą. Taip Plinijus pamini, kad panašų akmenį vieni vadina „Heraklio akmeniu“, o kiti „Lidijos akmeniu“. Labai panašu, kad Plinijus šią informaciją paėmė iš nagrinėjamo Teofrasto traktato Kadangi „Heraklio akmeniu“ kartais vadintas magnetitas, tikėtina, tikslesniu prabos akmens pavadinimu buvo „Lidijos akmuo“, nuo Lidijos Mažojoje Azijoje, kur jį atrado ir pirmiausia panaudojo. Be to, terminas „Lidijos akmuo“ – vienas iš patekusių į šiuolaikinės mineralogijos terminiją. Jei „Heraklio akmuo“ kilęs iš Heraklėjos Lidijoje, tai galėjo būti šių terminų painiavos priežastimi senovės autorių darbuose. Iš kitos pusės, abiejų šių pavadinimų naudojimas to paties akmens atžvilgiu vėlesnių autorių darbuose galėjo kilti dėl kažkokios netikslios šio Teofrasto punkto formuluotės. Gali būti, kad Teofrastas norėjo pasakyti: „Kai kurie, tokie kaip Heraklio akmuo, turi savybę traukti, o kiti, tokie kaip Lidijos akmuo, tinka aukso ir sidabro švarumui nustatyti“.
Tai pat žiūrėkite papildymus komentarams...

*) Gajus Licinijus Mucianas (1 a.) – Plinijaus amžininkas, valstybės veikėjas, rašytojas ir istorikas, parašęs “Darbus”, daugiausia aprašančius Rytus, kurios kaip įvairių nepaprastų nutikimų šaltinį dažnai citavo Plinijus. Taip pat sudarė ankstesniojo respublikos laikotarpio romėnų kalbų bei laiškų rinkinį. Žydų sukilimo metu (66 m.) buvo Sirijos gubernatoriumi, tačiau nepavykus jo numalšinti, jį pakeitė Vespacianas.

5 punktas

labiausiai nepaprastą ir stebuklingą savybę
Ši įdomi idėja atrodo esanti tam tikrų kiaušininių konkrecijų, sudarytų iš išorinio apvalkalo, kurio viduje yra molingas, smėlingas ar akmeninis branduolys, stebėjimų pasekmė. Senovės žmonės, akivaizdu, laikė šiuos akmenis nėščiais, o vidinę medžiagą esančią brendimo stadijoje. Nors Teofrastas neįvardijo nė vieno akmens, atseit turinčio sugebėjimą gimdyti vaikus, kiti senovės autoriai panašias konkrecijas vadino „erelio akmeninis“. Plinijus sako, kad juos vadino taip todėl, kad rasdavo erelių lizduose ir kad ereliai negalėjo išperėti savo vaikų be tokių akmenų pagalbos. Jis skyrė 4 „aetitų“ arba erelio akmenų tipus, priklausomai nuo spalvos, apvalkalo konkrecijos branduolio būklės ir vardijo vietas, kur tokių darinių tipai buvo rasti. Iš jo aprašymų aišku, kad tokiais akmenimis dažnai buvo laikomi molingi rudosios geležies konkrecijų gausūs sideritas (geležies karbonatas) ar limonitas (geležies hidroksidas), sutankinti moliu ar smėliu. Įdomu, kad net mūsų dienomis „erelio akmens“ pavadinimą naudoja rudajam limonitui pavadinti. Tačiau, jei Plinijaus pranešimas tikslus, senovinis terminas turėjo apimti ir kitas molingų ar smėlingų konkrecijų atmainas. Papildomai jis nurodo ir kartais trumpai aprašo kitus akmenis-vaisius, tokius kaip „cyitis“ ar „gassinade“. Jis nueina netgi toliau ir pareiškia, kad „gassinade“ subrendimo periodas yra trys mėnesiai. Matyt, tai buvo kažkokios kitokios konkrecijos, tačiau gali būti, kad jie identiški „aetitams“. Gali būti, kad erelių akmenis senovėje nešiojo kaip amuletus, apsaugančius nuo persileidimo. Panašius akmenis tuo tikslu mūsų dienomis tebenešioja kai kuriose Europos šalyse.

Nors Teofrastas tarytum rimtai kalba apie spėjamą akmenų „vaikų gimdymą“, jis apsidraudžia „jeigu tai tiesa“, tuo parodydamas savo skeptišką požiūrį į tokį teiginį. Pas kitus senovės autorius, paliečiančius šį klausimą, skepticizmas mažiau pastebimas.

Tai pat žiūrėkite ir papildymus komentarams... Alebastrite

6 punktas

Paroso, Penteliko, Chioso ir Tebų
Tik šiame ir sekančiame punktuose Teofrastas pamini marmurą ir kitus akmenis, naudojamus statyboje bei statuloms gaminti. Atrodo, kad jis juos laiko, labiau kaip akmenų pavyzdžius, kurių tam tikros savybės būdingos visai didžiajai akmenų masei.
Tai pat žiūrėkite ir papildymus komentarams...

Alabastritas
Jis buvo gerai žinomas Antikos laikais, ką patvirtina dažni paminėjimai senųjų autorių veikaluose. Sprendžiant pagal Plinijaus aprašymą, tikėtina, kad šis akmuo buvo kietu stalagmitiniu kalcio karbonatu, kitaip Egipto marmuriniu oniksu, kartais dar vadinamu „rytų alebastru“, siekiant atskirti nuo tikrojo alebastro, kuris panašus į jį išvaizda, tačiau iš tikro yra kieta gipso (vandeninio kalcio sulfato) atmaina. Net šiandien šis specifinis marmurinis oniksas klaidingai vadinamas „alebastru“. Tasai akmuo yra gražios baltos arba gelsvos spalvos, nežymiai persišviečiantis ir dažnai (bet ne visada) kertamas kiek kitokio atspalvio juostelių. Jis buvo intensyviai išgaunamas Egipte, kas gerai paliudyta tiek senųjų kasimviečių pėdsakais, tiek daugybe iš jo pagamintų daiktų, išlikusių iki mūsų laikų – vazų, statulėlių ir netgi statinių detalių. Tačiau čia vėl reikia atsižvelgti į tai, kad Teofrastas, kalbėdamas apie Tėbų teritoriją, omenyje turėjo plačią sritį, nes artimiausias marmurinio onikso šaltinis yra per 100 mylių nuo paties Tėbų miesto. Senųjų kasimviečių pėdsakai matosi iki šiol ir tęsiasi nuo Minijos iki Aseuto.

Chernitas
Tik šiame fragmente minima šio akmens prigimtis. Plinijus mini jį, tačiau paprasčiausiai perpasakodamas Teofrasto žodžius.

Egzistuoja skirtingos šio termino traktuotės (baltasis marmuras, tikrasis alebastras ir pan.), tačiau bendra teksto prasmė leidžia spėti, kad „chernitu“ buvo arba alebastras, arba Egipto marmurinio onikso atmaina, nes Teofrastas paprastai grupuoja mineralus, panašius prigimtimi arba išorine išvaizda. Tačiau nepanašu, kad tai būtų tikrasis alebastras, nes toksai kietas gipsas yra retas ir mažai naudotas senovės Egipte, kur terasti tik nedaugelis iš jo pagamintų daiktų. Atrodo, kad labiau tikėtina, kad tai buvo marmurinio onikso, galbūt, visiškai balta, vienalytė ir todėl kontrastuojanti su paprastai gelsvoku ar juostelėmis akmeniu. Teofrastas ypač pabrėžia, kad sarkofagai buvo pagaminti iš „chernito“ ir keletas tokių Egipto laidotuvių objektų išliko iki mūsų dienų.


Komentarų papildymai

E. Keili ir Dž. Ričardso komentarai įvairiapusiai ir išsamūs. Galbūt, jiems vietomis ir trūksta istoriškumo. Šią spragą papildo V.V. Bobyliovo „Istorinė gemologija“ (2000).

4 punktas

Heraklio akmuo
Platono dialoge „Jonas“ Sokratas vaizdžiai pasakė: „... Sugebėjimas gerai kalbėti ... yra ne menas, o dieviškoji galia, panaši akmens, kurį Euripidas vadina magneziniu, o dauguma Heraklio akmeniu, galiai. Magnetite stone Akmuo traukia geležinius žiedus [matyt, čia minimi geležiniai lankininkų žiedai, V.B.], taip pat suteikia tą galią žiedams, ir jie įgyja savybę traukti kitus žiedus“. Taigi, pagal Antikos literatūrą, magnetitas tais tolimais laikais turėjo tris pavadinimus: „Heraklio akmuo“, „magnezinis“, pagal Magnezijos kalną Mažojoje Azijoje, netoli kurio buvo Lidijos miestas Heraklėja, davęs trečiąjį pavadinimą magnetitui. Plinijus su nuoroda į Sotoką (3 a. pr.m.e.) pagal suradimo vietą nurodo penkias magnetinio akmens rūšis (t.35, sk.25): Etiopijos, (graikų) Magnezijos, Iš Beotijos ir Troados (kur yra Heraklėjos miestai) ir Lidijos Magnezijos. Stipriausias jų – Etiopijos, Lidijoje – problemiškas, kitose vietose radimvietės nepatvirtintos.

Tačiau Teofrastas „Heraklio akmeniu“ pagal jo radimo vietą pavadina prabos akmenį, panašų į Lidijos akmenį. Tuo tarpu Heraklėjos miestų senovės Graikijoje buvo daugybė: Tesalijoje ir Lokride, Lidijoje ir Ponte. Labiausiai tikėtina, kad Teofrasto „Heraklio prabos akmuo“ kilęs iš Lidijos. Matyt, čia įvyko, iš vienos pusės, pagal vieną geografinį pavadinimą buvo sutapatinti dvi skirtingos akmenų rūšys (kaip matysime 41 punkte), o iš kitos pusės – neatmetama galimybė, kad tas pats akmuo vadintas dviem skirtingais pavadinimais.

5 punktas

labiausiai nepaprastą ir stebuklingą savybę
Prie akmenų savaiminio gimimo pridėsime ir Strabono nuomonę [15, kn.5, sk. 2b] su nuoroda į Aristotelį apie jų susidarymą Efalijos salos išsemtuose ir užmestuose geležies rūdos rūdynuose. Tai patvirtina ir brangakmenių žinovas A. Boecijus de Boot iš Briugės, švenčiausios Romos imperatoriaus Rudolfo asmeninis gydytojas. Knygoje „Gemmarum et Lapidum Historia“ (1609 m.) jis rašo, apatiniuose uolienų sluoksniuose maži deimantai išauga iki didelių, o ištuštėjusiose kasyklose po dviejų metų atsiranda naujų deimantų. Prieš pusę amžiaus kitame pasaulio krašte gimė žmogus, kuriam buvo lemta parašyti nuostabią knygą – „Inkų valstybės istorija“, išvydusia šviesą 1609 m. Inka Garsilaso de la Vega parašys [3, kn.8, sk. 23], kad nuostabi gamtos tobulybė, smaragdai, savo žalią spalvą įgauna pamažu, panašiai kaip ant medžio bręstantis vaisius: pradžioje vienoje pusėje iš balto virsta rudu ir tobulėja iki žalios spalvos, tada spalva pasklinda po visą kristalą. Štai kokia informacija apie akmenų gimimą ir spalvų įgavimą vyravo literatūroje apie akmenis iki 17 a.

...Tekinimo staklės...
Komentaruose angliškam vertimui panaudotas Teofrasto teksto atžvilgiu netinkančia prasme terminas „tekinimo staklės“. Juk kalbama apie paprasčiauią akmens apdirbimo mechanizaciją 4 a. pr.m.e. Gemų srities žinovas O. Neverovas pastebi, kad brangakmenių pjaustymo staklės buvo išrastos du kartus. Pirmąjį kartą piešinys ant 3-2 tūkst. pr.m.e. buvo išraižomas greitai besisukančio strykinio arba lankinio įtaiso pagalba (yra gemas su tokio raižiklio atvaizdu). Antrasis akmens apdorojimo staklių išradimas priskiriamas 6 a. pr.m.e. ir siejamas su meistrais Roiku ir Teodoru iš Samos. Jų staklėse grąžtas buvo sukamas kojos pedalu su pavara. Rastos archeologiniai dirbtuvinių raižiklių liekanos Kretos saloje bei Pompėjoje patvirtina, kad senovės juvelyrai naudojo obsidiano bei deimanto smaigalius (grąžtus), kuriais ant brangakmenių išraižydavo piešinius. Gemų poliravimui naudojo sutrintų kriauklelių miltelius. Gemai – rečiausi ir smulkiausi – didingiausi paminklai ir senovės juvelyrų meistriškumo liudininkai, ko nenutylėjo ir Teofrastas.

6 punktas

Penteliko akmuo
Spendžiant iš Pausanijaus „Elados aprašymo“, čia kalbama apie Pentelikono marmurą, dažnai naudotą Atėnų ir kitų Graikijos miestų pastatams bei jų papuošimui. Akmuo buvo išgaunamas prie to paties pavadinimo kalno (aukštis 1109 m), esančio į šiaurės rytus nuo Atėnų.

Paroso akmuo
Smulkios kristalizacijos ir nepaprastai švarus marmuras – dėl tų savybių plačiai naudotas skulptorių. Jis buvo išgaunamas Paroso saloje – vienoje iš Egėjo jūros salų, priklausančiai Kikladų salų grupei. Apie Paroso marmurą sukurta istorinė kronika („Marmor Parium“).


Priedas

Strabonas. Geografija, 13 kn., 1 sk., 54

Iš Skepsio kilo filosofai-sokratikai Erastas ir Koriskas, Korisko sūnus Nelėjus; šis buvo ne tik Aristotelio ir Teofrasto klausytoju, tačiau paveldėjo ir Teofrasto biblioteką, Moon crater. Theophrastus apimančią ir Aristotelio knygų rinkinį. Bent jau Aristotelis perdavė savo biblioteką Teofrastą, jam palikęs ir savo mokyklą. Kiek man žinoma, Aristotelis pirmasis ėmė kaupti knygas ir išmokė Egipto faraonus sudarinėti biblioteką. Tuo tarpu Teofrastas savo biblioteką perdavė Nelėjui, kuris ją pervežė į Skepsį ir paliko savo įpėdiniams, aplaidiems žmonėms, kurie knygas laikė užrakinę ir netgi jas saugojo nerūpestingai. Kai tie išgirdo, su kokiu užsidegimu Atalijos valdovai, kurių valdžioje tuo metu buvo miestas, ieško knygų bibliotekos įkūrimui Pergame, paslėpė knygas kažkokioje duobėje žemėje. Vėlesni jų palikuonys pagaliau pardavė už didelę sumą Aristotelio ir Teofrasto knygas, jau apgadintas drėgmės ir kirminų, Apelikontui iš Teoso. Apelikontas daugiau buvo knygų, o ne mokslo mylėtojas. Todėl, bandydamas atstatyti kirminų išgraužtas vietas, sulipino rankraštį su naujomis teksto kopijomis, neteisingas jas papildydamas, ir į pasaulį paleido pilnas klaidų knygas. Pasirodė, kad senieji peripatetikai po Teofrasto visai neturėjo knygų, išskyrus nedidelį kiekį daugiausia ekzoterinio turinio kūrinių, todėl neturėjo galimybės rimtai užsiimti filosofija, o tik retoriškai dėstė bendrąsias vietas. Vėlesnieji peripatetikų atstovai, priešingai, pasirodžius šioms knygoms galėjau geriau už anuos užsiimti filosofija ir aiškinti Aristotelį, dažnai vadinti savo išvadas tik tikėtinomis. Daug prie tokios padėties prisidėjo ir Roma. Netrukus po Apelikonto Sulos, užėmusio Atėnus, mirties Apelokonto biblioteką pervežė į Romą. Kai ją atvežė į ten, ji pateko į gramatiko Tiraniono, Aristotelio garbintojo, rankas dėl jo meilinimosi prieš bibliotekininką, ką darė ir kai kurie knygų pardavinėtojai; jie naudojosi prastais perrašinėtojais ir nelygino nuorašų, kas nutikdavo ir su kitomis knygomis, perrašinėjamos pardavimui tiek čia, tiek Aleksandrijoje. Tačiau apie tuos žmones pasakyta pakankamai.

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Griaustinis, Tobula mintis
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Kinų filosofija: Konfucijus
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Paslaptingas Atėnės gimimas
Galvos chirurgija senovėje
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Japonų 'Kodziki'
Hiperborėja Užpoliarėje
Mainadės ir Dionisas
Slontaho šventykla
Bardesanas
Judėjai