Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 3 porcija

7. Žinomas „poroso“ akmuo5), spalva ir tankumu panašus į Paroso [marmurą], tačiau turintis [paprasto] „poroso“ lengvumą; dėl tos priežasties egiptiečiai jį naudoja frizams savo sudėtinguose statiniuose. Toje pat vietoje randa tamsųjį [akmenį], permatomą tarsi Chioso; ir tose vietose yra kitų atmainų. Kaip jau sakėme, tokie skirtumai būdingi daugeliui akmenų, tačiau skirtumai akmenų, dėl savo egzistavimo dėkingų minėtoms jėgoms, mūsų laikais neaptinkami visur nei vientisose [uolienų atodangose], nei akmenų luitų [sankaupose].

8. Kai kurie akmenys sutinkami labai retai ir yra maži dydžiu. Tai „smaragdas“, „sardionas“, „antraksas“ ir „safyras“ bei visi tie akmenys, kuriuos galima perpjauti antspaudų gamybai. Kai kurie akmenys aptinkami kitų akmenų ertmėse, kai tie perpjaunami. Yra nedaug tokių akmenų, kurie dega ugnyje. Gali būti, kad mes pirmieji paaiškinsime jų prigimtį ir skirtumų ribas.

9. Kai kurie jų, veikiami ugnies, lydosi ir tampa skysti – tai tie, kurie išgaunami rūdynuose. Nes, kai sidabras, varis ir geležis tampa skystais, tas pat nutinka ir įsimaišiusiai uolienai arba toje uolienoje esančios drėgmės dėka, arba tų akmenų prigimties dėka. Tokiu pat būdu atsparūs ugniai ir malūnų akmenys tampa skystais kartu su tuo, kas padėta ant jų tų, kurie juos uždega. Ir kai kurie [žmonės] netgi kalba, kad visi jie lydosi, išskyrus marmurą6), kuris sudega ir iš jo susidaro kalkės.

Tęsinys >>>> ketvirta dalis      

 

Pastabos

5) Įvairiuose traktato variantuose „porosas“ užrašomas dvejopai: a) „poros“ – ir E. Keili ir Dž. Ričardsas spėja, kad tai travertinas: viena „poros“ reikšmių yra „anga, pora“; 2) „puoros“, kas reiškia tufą ar kitą lengvą marmuro atmainą.

6) Senovės graikų marmoros E. Keili ir Ričardsas verčia kaip „marmurą“. Iš tikro, vėlyvojoje Antikoje marmuras (ypač, baltas) atitinka šį pavadinimą, nors tiesiogiai jis reiškia „blizgantis, spindintis“ [akmuo], tai yra ne būtinai marmuras. „Marmuro“ vertimą patvirtina kontekstas (galimybė iš jo gauti kalkes).


Komentarai

7 punktas

Porosas
Kiti graikų autoriai irgi mini „porosą“ arba „poroso akmenį“. Jų žodžiai, kartu su geologinės sandaros paliudijimais bei mūsų žiniomis apie akmenis, naudotus Antikos statiniams, rodo, kad šie terminai buvo svarbiausiais iš tų, kurie naudoti mažo tankio porėtų kalnų uolienų, panašių į tufus ar suakmenėjusius kalkakmenius, įvardijimui. Teofrasto teiginiai kažkuo primena Herodoto žodžius apie Apolono šventyklos statybą Delfuose, kad pastato fasadas buvo iš Paroso marmuro, o likusi dalis iš „poroso akmens“, kuris tuo atveju buvo kalkakmenio tufas, labai gausus Parnaso apylinkėse. Pausanijus sako, kad Dzeuso šventykla Olimpijoje buvo pastatyta iš „poroso“, čia pat išgaunamo ir neginčijamai esančio stambiagrūdžiu kalkakmeniu iš artimiausių radimviečių. „Poroso“ atmaina, Teofrasto lyginama su Paroso marmuru, gali būti laikoma travertinu, kuris tiek išorine išvaizda, tiek chemine sudėtimi labai panašus į marmurą. Turima pakankamai įrodymų, kad travertinas buvo plačiai naudotas senovės statiniams, ypač Italijoje, ir išlikę pavyzdžiai rodo, kad smulkiagrūdis kalkakmenio tufas, arba travertinas, buvo dažnai naudotas statuloms. Tačiau kai pavadinimas „porosas“ buvo naudojamas į marmurą panašiam akmeniui, naudotam egiptiečių iškiliems statiniams, įvardinti, tai, matyt, jis turėjo specialią reikšmę. Panašu, kad šis pavadinimas buvo taikomas tam tikrai Egipto marmuro onikso atmainai, t.y. tik į marmurą panašiam akmeniui, kurį egiptiečiai naudoje statyboje. Ypač jis naudotas šventovių ir šventyklų statybai, kas matoma iš išlikusių jų pavyzdžių. Nors Teofrastas ankstesniuose punktuose neabejotinai kalba apie marmurinį oniksą kaip apie „alabastritą“ ar „chernitą“, tai visai nereiškia, kad jo identifikacija klaidinga, nes žinomos kelios akmens atmainos, labai besiskiriančios išvaizda. E to, senovėje dažnai tam pačiam mineralui buvo suteikiami keli pavadinimai arba vienas pavadinimas taikytas dviem ar daugiau mineralų, kuriuos mes laikome visiškai skirtingais. Atrodo, kad taip buvo ir „poroso“ atveju, ir labai tikėtina, kad šiuo terminu vadino ne tik suakmenėjusį kalkakmenio tufą, bet ir kitas minkštas kalnų uolienas, tinkamas statybai. Frezeras nurodė senovės autorių laisvą „poroso“ termino naudojimą, o taip pat šiuolaikinių archeologų laisvą jo reikšmės interpretavimą. Obsidian

tamsusis [akmuo], permatomą
Vargu ar daugiau nei vienas-du žodžiai praleisti tarp šios ir ankstesnės frazės, ir akivaizda į tamsų ar juodą akmenį, kuris randamas Egipte, kurį iš pirmo žvilgsnio nesunku identifikuoti kaip obsidianą, nes tai vienintelis juodas arba tamsus akmuo, turintis nors kokį skaidrumą. Tačiau toji identifikacija kelia abejones, nes obsidianas nežinomas Egipte, noes nedideli jo kiekiai, matyt, buvo senovėje įvežami į šalį dekoratyvių dirbinių, tokių kaip amuletai ir vazos, gamybai. Tačiau kai kurios tamsiai pilkų ar beveik juodų akmenų atmainos šalyje vis tik buvo išgaunami, ką patvirtina išlikę dirbiniai. Pvz., prie Asuano buvo išgaunami juodieji granitai [greičiausiai, gabro ar diabazai], kurie iš dalies naudoti įrengiant pastatus. Sprendžiant iš to, kaip Teofrastas šiame skyriuje apžvelgiami akmenys, išgaunami stambiais blokais, tai galėjo būti granitai, nors jie paprastai nėra skaidrūs, žinoma, jei nelaikysi skaidrumu jų poliruoto paviršiaus blizgesys. Senovės Egipte taip pat buvo išgaunamas bazaltas ir dioritas, o, be to, ypatingas diorito gneiso – dryžuoto ar dėmėtai juodo, rūšis, o taip pat juodas su baltais intarpais porfiro su baltais kristalais-kruopelytėmis juodame fonais. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Teofrastas čia kalba arba apie porfirą ar diorito gneisą, ypač todėl, kad jis juos lygina su Chioso marmuru ar akmeniu, kuris, kaip paminėta pastabose ankstesniam skyriui, buvo juodas su dėmėmis ar šviesiomis juostomis.

8 punktas

Kai kurie akmenys aptinkami kitų akmenų ertmėse
Akivaizdu, kad sakoma apie kristalus, augančius ant ertmių sienų ir, labiausiai, kristalinį kvarcą, kuris dažnas tokiuose dariniuose. Todėl 30 punkte ypač pabrėžiama, kad kalnų krištolas ir ametistas aptinkami perpjovus kitus akmenis.

9 punktas

atsparūs ugniai ir malūnų akmenys
Aristotelis apie šiuos du akmenis atsiliepia panašiai, išskyrus, kad jis laikė juos lengvai besilydančiais iš prigimties, tuo tarpu Teofrastas čia kalba, kad jie tapo lydūs sąlytyje su kitomis kietomis medžiagomis. Atsižvelgiant, kad jis tuo pačiu metu kalba apie dviejų rūšių akmenis, atrodo, kad jie arba panašūs prigimtimi, arba turi vienodas savybes ar panaudojimą. Nors nėra tiesioginių įrodymų, leidžiančių mums identifikuoti pirmą iš šių dviejų akmenų klasių, kai kurie senovės tekstuose leidžia įmanomą malūno akmenų nustatymą. Pvz., Strabonas stebėjo, kad Etnos lava stingdama sukuria malūnų akmenis, o kitoje vietoje nurodo, kad malūnų akmenų gausa pasižymi vulkaninė Nisirosės sala. Iš kitos pusės, Plinijus sako, kad aukščiausios kokybės nedegtas kalkes gamina iš akmens, paprastai naudojamo girnoms. Nors labai įmanoma, kad būtent ši akmenų atmaina buvo senovėje naudojama girnų gamybai, senovės austorių pastabos rodo, kad girnas paprastai gamino arba iš daug silicio turinčių vulkaninių uolienų arba paprasto tvirto ir kieto kalkakmenio. Iš akmens pavadinimo galima daryti išvadą, kad ugniai atsparūs akmenys buvo kalkakmenio atmaina ir todėl Aristotelis mini šių akmenų lydumą iškart po nuorodos apie geležies gamybą, kas atrodo tinkama, nes kalkakmenio paprastai įdeda kaip lydiklį į besilydančią geležies rūdą. Nors nėra tiesioginio ryšio tarp Teofrasto svarstymų ir ankstesnių žodžių, atrodo visiškai teisinga, nors toks ryšis numanomas. Jei ištrauką suprasime taip, tai pateisinama bus ir prielaida, kad dėka dviejų akmenų tipų cheminės prigimties, medžiaga, kuri degė kartu su jais, buvo rūdos ir kuro mišinys, naudojamos lydymo krosnies prikrovimui. Prie šių akmenų tipų buvo pridedama dvi lydiklių rūšis, būtinas metalo išgavimui iš rūdos – rūgštus lydiklis iš daug silicio turinčių uolienų ir įprastinių lydiklių, būtent kalkakmenių. Nors mums nepakanka tikslumo, pasikartojantys paminėjimai apie rūdų lydymą šiame skyriuje yra gana įdomūs, nes yra ankstyvieji istoriniai lydymo proceso paminėjimai.

Ir kai kurie [žmonės] netgi kalba
Čia Teofrastas trumpai aprašo marmuro „degimą“ gaminant kalkes. Iš esmės, jis pataiso pastabą apie marmuro nedegumą. Dauguma uolienų, sudarytų iš kvarco, silikatų ar įvairių šių komponentų mišinių, lydosi prie pakankamai aukštos temperatūros, tuo tarpu marmuras, sudarytas beveik vien iš kalcio karbonato, suirsta be lydymosi artimoje 900oC esant įprastiniam oro slėgiui. Išeiga, t,y. kalcio oksidas, pati savaime sunkiai besilydanti medžiaga, kuris grynas lydosi maždaug prie 2570o. Tačiau tokia temperatūra nebuvo pasiekiama senovėje ir net šiuolaikinėse krosnyse, naudojančiose įprastą kurą. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai nustatė, kad kalcio karbonatas grynu pavidalu arba marmuro forma vis tik lydosi esant pakankamai aukštai temperatūrai bei slėgiui.


Priedas

Iš Diogeno Laertiečio “Apie garsių filosofų gyvenimą, mokymus ir pasisakymus”

Teofrastas

Teofrastas iš Ereso, Melanto (kuris buvo velėjas) sūnus, kaip tvirtina Atėnodoras „Pasivaikščiojimų“ 8-je knygoje, pradžioje savo gimtajame mieste klausėsi savo žemiečio Alkipo, vėliau mokėsi pas Platoną ir galiausiai perėjo pas Aristotelį; o kai tasai pasitraukė į Chalkidę, Teofrastas iš jo perėmė mokyklą 114-os olimpiados metais. Kalba, kad net jo vergas buvo filosofu, o to vergo vardas buvo Pompilas – kaip teigia Mironianas Amastrietis “Istorinių palyginimų” 1-je knygoje.

Jis buvo nepaprasto proto ir darbštumo žmogus; anot Pamfilo “Užrašų” 32-je knygoje pas jį mokėsi netgi komedijų rašytojas Menandras, o ir visa kuo kitu jis išsiskyrė pasirengimu padėti bei meile mokslams. Jį priimdavo Kasandras, jį kvietėsi Ptolomėjus; atėniečiai buvo tokie palankūs jam, kad kai Agnonidas išdrįso apkaltinti jį negarbingumu, tai pats vos išvengė bausmės. Jo pokalbiuose lankėsi iki 2000 mokinių. Laiške peripatetikui Fanijui jis, tarp kitko, sakė ir apie mokymą: „Nelengva parinkti pagal skonį net siaurą klausytojų ratą, ne tai kad platų. Skaitymai reikalauja pataisymų; o atidėti juos ir nelaikyti svarbiais – to negali pakelti jaunas amžius“. Tai tas pats laiškas, kuriame jis kažką išvadina pedantu.

Nepaisant viso to, teko ir jam kartu su kitais filosofais pasitraukti į tremtį, kai Sofoklis, Amfiklido sūnus, išleido įstatymą, kad niekas iš filosofų, mirties bausmės akivaizdoje, nevadovautų mokyklai be tarybos ir tautos sprendimo. Tačiau kitais metais jie sugrįžo, nes Filonas apkaltino Sofoklį įstatymų pažeidimu, o atėniečiai tą įstatymą atšaukė. Sofoklis nubausta 5 talantų bauda, o filosofams leista grįžti, tad ir Teofrastas sugrįžo ir gyveno kaip anksčiau.

Vadino jį Tirtamu, o Teofrastu (dievišku kalbėtoju) jį pavadino Aristotelis už jo sklandžią kalbą. Jis buvo įsimylėjęs Aristotelio sūnų Nichomachą, nors ir buvo jo mokytoju (kaip tvirtina Aristipas „Apie senųjų prabangą“ 4 knygoje). Kalba, kad Aristotelis apie jį ir Kalisfeną pakartojo tą patį, ką Platonas (kaip buvo sakyta) sakė apie Ksenokratą ir patį Aristotelį, nes Teofrastas savo aštriu protu tyrinėjo viską, o Kalisfenas buvo iš prigimties tingus, ir todėl vienam reikėjo pavadžio, o kitam pentinų. Kalba, kad Teofrastas turėjo nuosavą sodą, nusipirktą jau po Aristotelio mirties su savo draugo Demetrijaus Faleriečio pagalba. Žinomi šmaikštūs jo pasisakymai: taip jis sakė, kad žirgas be pavadžio patikimesnis nei nerišli kalba; o vienam svečiui, už stalo neištariusiam nė žodžio, pasakė: „Jei neišsimokslinęs, tai elgiesi protingai, o jei išsimokslinęs, tai kvailai“. Ir ne kartą jis sakė, tad pats didžiausias švaistymas – tai laikas.

Mirė jis garbaus amžiaus, 85 m., netrukus po to, kai pasitraukė iš užsiėmimų.

Štai mūsų eilės apie jį:
Ne, ne tušti žodžiai skirti mirtingai giminei:
Suluš išminties lankas, vos atleisi templę,
Theophrastus. Nuremberg Chronicles Taip Teofrastas buvo gyvas ir stiprus, kol triūsė,
O nusišalinęs nuo veiklos bejėgis užgeso.

Kalba, kad mokiniai jo paklausė, ką jis jiems palieka? Jis atsakė: „Palikti nieko neturiu – nebent pasakyti, kad daugelis gyvenimiškų dalykų tik atrodo tokiais šlovingais. Vos pradėję gyventi, mirštame; todėl nėra nieko beprasmiškiau, nei vaikytis šlovės. Būkite dori, o mano mokymą arba palikite – nes jis reikalauja nemažai pastangų, - arba garbingai palaikykite ir tada pasieksite didelę šlovę. Gyvenime daugiau tuščių dalykų nei naudingų. Jau neturiu daugiau ką jums patarti kaip jums elgtis, patys žiūrėkite, ką daryti ir ko nedaryti“. Ir po tokių žodžių, kalba, jis išleido dvasią. Ir yra pasakojimas, kad atėniečiai paskutinį kartą pagarbino jį visuotinėmis eitynėmis.

Favorinas pasakoja, kad senatvėje jį nešiojo neštuvuose – taip dėsto Germipas, su nuoroda į Arkesilajaus Pitaniečio pranešimą Lakidui Kireniečiui.

Taip pat jis paliko daugybę knygų, kurias laikau vertas išvardinti, nes jos pilnos įvairiausių vertingumų. Štai jos:
„Pirmoji analitika“ – trys knygos, .... [ šioje dalyje per pora puslapių išvardijama daugybė (per 200) knygų] ... „Apie akmenis“, ... „Apie gyvulius“.

Viso 232 808 eilutės. Štai kiek parašė kūrinių.

Aš suradau ir jo testamentą – jis buvo tokio pavidalo:

Tebūnie visa į gera; jei kas nutiks, mano testamentas toks. Visa, ką turiu tėviškėje, atiduodu Melantui ir Pankreonui, Leonto sūnums. O su pinigais, kurie padėti pas Hiparchą, tebūna padaryta taip. Pirmiausia užbaigti šventyklą ir Mūzų statulas bei kita, ką pavyks ten pagražinti pagerinant. Tada šventykloje atstatyti Aristotelio skulptūrą ir kitas aukas, kiek jų buvo anksčiau. Tada atstatyti portikus prie šventyklos ne prasčiau nei buvo anksčiau ir žemesniame portike patalpinti paveikslus, vaizduojančius visą pasaulį, ir padaryti altorių išbaigtu ir gražiu.

Mano valia, kad Nikomachui būtų sukurta statula pilnu ūgiu; už iškalimą jau sumokėta Praksiteliui, o priemoką atlikti iš minėtų lėšų. Pastatyti ją ten, kur nuspręs šio testamento nurodymų vykdytojai. Tai daryti su šventykla ir aukomis.

Sodybą, kurią turime Stagire, atiduodu Kalinui, o visas savo knygas – Nelėjui. Sodas ir pasivaikščiojimų vietą, ir visus statinius prie to sodo tiems iš čia paminėtų draugų, kurie panors ir toliau ten užsiimti mokslais ir filosofija, nes neįmanoma ten būti visiems ir visada; ir tegu jie nieko sau nepaima ir nepasisavina, o naudojasi bendrai, trasi šventykla, ir gyvena draugiškai, padoriai ir teisingai tarsi namie, O toje bendruomenėje tebūna Hiparchas, Nelėjas, Stratonas, Kalinas, Demotimas, Demaratas, Kalisfenas, Melantas, Pankreontas Nikipas; o jeigu Aristotelis, Metrodoro ir Pifiados sūnus, panors užsiimti filosofija, tai ir jam vieta su jais, o vyresniesiems su juo visaip užsiimti, kad jis kuo labiau pažengtų filosofijos srityje. Palaidoti mane sode, ten, kur pasilodys tinkama, nieko papildomai neišleidžiant nei kapui, nei paminklui. Papildomai tam, kas pasakyta: po to, kas su mumis nutiks, Pompilui prižiūrėti šventyklą, paminklu, sodu ir pasivaikščiojimo vieta, likti gyventi ten ir viskuo kitu rūpintis kaip anksčiau; o rūpestį apie pajamas prisiimti patiems šeimininkams.

Pompilui ir Frepei, kaip seniai jau gavusiems iš mūsų laisvę ir mums daug pasitarnavusiems, nevaržomai valdyti viską, k`ą iš mūsų gavo, ką patys gavo ir ką jiems palikau pas Hiparchą, o palikau 2000 drachmų – apie tai ne kartą tariausi su Melantu ir Pankreontu, ir jie su manimi sutinka. Jiems palieku vergę Somatalą. Iš vergų jau daviau laisvąją Moloną, Timoną ir Parmenoną; duodu taip pat ir Manetą bei Kaliją tam, kad jie 4-iems metams liktų sode, dirbtų su visais ir elgtųsi padoriai. Iš namų rakandų, kiek laikys reikalinga paveldėtojai, atiduoti Popilui, o likusius parduoti. Karioną atiduodu Demomimui, Donaką – Nelėjui, o Eubėjų parduoti.

Tegu Hiparchas sumoka Kalinui 3000 drachmų. Jei nežinočiau, kad Hiparchas ir anksčiau darė paslaugas tiek Melantui su Pankreontu, tiek man, o dabar patyrė nesėkmę savo reikaluose, tai būtinai skirčiau Hiparchą mano tvarkytoju kartu su Melantu ir Pankreontu. Tačiau kadangi suprantu, kad jam tvarkytis su jais nelengva, tai laikau, kad jiems geriau gauti po nurodytą sumą. Tegu Hiparchas išmoka Melantui ir Pankreontui po talantą ir tegu Hiparchas sumoka vykdytojams visoms išlaidoms, išvardintoms testamente, tai, ko prireiks reikiamu laiku, o jam pasibaigus tegul būna laisvas nuo visų įsipareigojimų man, o dėl ko jis susitarė mano vardu Chalkidėje, tegul lieka jam.

Vykdytojais visko, kas surašyta testamente, tebūna Hiparchas, Nelėja, Stratonas, Kalinas, Demotimas, Kalisfenas, Klesarchas. Testamentas su Teofrasto antspaudu padėtas: pirmas – pas Hegesijų, Hiparcho sūnų, o liudininkai – Kalipas iš Palenos, Filomelas iš Evonimo, Lisandras iš Gibos, Filonas iš Alopekos; antrasis – pas Olimpiodorą, o liudininkai tie patys; trečiasis – pas Adimantą, kuriam jį perdavė Androsfenas Jaunesnysis, o liudininkai Arimnestas, Kleobulo sūnus, Lisistratas, Fedono iš Fasoso sūnus, Stratonas, Arkesilajaus iš Limpsako sūnus, Fesipas, Fesipo ir Keramijos sūnus, Diokuridas, Dionisijaus iš Epikefisijos sūnus.

Toks jo testamentas.

Kai kurie kalba, kad jo klausytoju buvo ir gydytojas Erasistratas, ir tai visai tikėtina.

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Griaustinis, Tobula mintis
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Kinų filosofija: Konfucijus
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Paslaptingas Atėnės gimimas
Galvos chirurgija senovėje
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Japonų 'Kodziki'
Hiperborėja Užpoliarėje
Mainadės ir Dionisas
Slontaho šventykla
Bardesanas
Judėjai