Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 5 porcija

23. Žinomi ir kiti akmenys, iš kurių išpjauna antspaudus, tačiau tik nedaugelis jų (išsiskiria) savo išvaizda15). Tai „sardionas“, „jaspis“16) ir „safreiros“, kurių paskutiniame matosi auksiniai taškeliai. „Smaragdas“ taip pat turi savitą savybę - vandens spalvą versti panašia į savo, kaip jau sakėme. Nedidelio dydžio akmuo paveikia nedidelį vandens, į kurį yra panardintas, kiekį; didesnis vandenį nudažo visą, o prasčiausias – tik greta esantį vandenį.

24. Šis akmuo taip pat gerai akims ir dėl šios priežasties žmonės nešiojasi antspaudus, išpjautus iš jo, kad geriau matytų. Bet jis retas ir mažas dydžiu, jei, žinoma, nrtikėsi pasakojimais apie Egipto faraonus. Juose pasakojama, kad tarp Babilono karaliaus dovanų, atsiųstų į Egiptą, kartą buvo „smaragdas“ 4 uolekčių17) ilgio ir trijų uolekčių pločio ir keturi dar didesni akmenys buvo padėti į Dzeusui skirto obelisko pamatus. Jie buvo 40 uolekčių ilgio, o plotis buvo 4 uolektys viename gale ir 2 uolektys kitame. Tačiau tie tvirtinimai pilnai ant autorių sąžinės.

25. Didžiausias iš akmenų, vadinamų „tanoi“ 18), yra Tire. Čia randasi didelė plokštė Heraklio šventykloje, jei tik tai nėra netrikras „smaragdas“, o tokie atvejai žinomi. Akmuo randamas gerai žinomose ir lengvai pasiekiamose vietose, ypač vario kasyklose Kipre ir saloje, esančioje prie Chalkedono19). Joje išgauna išskirtinius akmenis. Šią [tanoi] atmainą, kaip ir kitas, išgauna rūdynuose, gamta ypač gausiai sukuria Kipro gyslose.

26. Jie retai būna pakankamai dideli antspaudų gamybai, dažniausiai jų dydis mažesnis, ir todėl šis [akmuo] panaudojamas aukso lydymui, nes sulituoja auksą tarsi „Chrizokole“. Kai kurie net laiko, kad „smaragdo“ ir „tanoi“ prigimtis ta pati, nes jie panašūs spalva. Tačiau „chrizokole“ gausiai randa aukso rūdynuose, o dar daugiau – vario, tokiuose, kaip arti ... 20)

27. Kaip jau sakėme, „smaragdas“ yra retas ir, atrodo, susidaro iš „jaspio. Kalba, kad Kipre kartą rado akmenį, kuris pusiau buvo „smaragdu“, o pusiau „jaspiu“, tarsi akmuo dar būtų nepilnai perėjęs iš vandens būsenos. Apdirbimas padaro jį blizgančiu, nors gamtinėmis sąlygomis jis neblizga.

28. Nepaprastas savybes turi ir „lingurionas21), iš jo taip pat išplauna antspaudus, ir jis labai tvirtas, kaip tikras akmuo. Is turi savybę traukti, kokią turi ir gintaras ir kai kurie sako, kad jis pritraukia ne tik šiaudelius ar medžio gabalėlius, bet ir varį bei geležį, jei jų dalelės pakankamai lengvos, kaip šią savybę aiškina Dioklas22). Šis akmuo šaltas ir labai skaidrus, ir jo kokybė geresnė, kai jis atsiranda iš laukinių gyvūnų, o ne naminių [gyvulių], ir iš vyriškos lyties individų, o ne moteriškos – mat jie maitinasi skirtingai: vieni ištveria išbandymus, o kiti neištveria, ir aplamai jų kūno prigimtis skirtinga, nes vieni sausesni, o kiti drėgnesni. Praktikoje akmuo išgaunamas iškasant, nes gyvūnai, kai šlapinasi, šlapimą užberia žeme. Šį akmenį apdirbti reikia netgi daugiau, nei kitas atmainas.

29. Kadangi gintaras irgi akmuo – bent jau atmaina, išgaunama Ligūrijoje, - jis irgi turi savybę pritraukti. Akmuo, pritraukiantis geležį, yra nepaprastas, išsiskiriantis pavyzdys. Jis irgi retas ir sutinkamas nedaugelyje vietų. Jį irgi reikia įtraukti į sąrašą akmenų, turinčių panašias savybes.

30. Žinomi dar keli akmenys, iš kurių išrėžia antspaudus, tai „galoeidesas23)“, atspaudžiantis vaizdus ir skaidrus, o taip pat „antrakionas“ ir „omfaksas24)“. Taip pat žinomi kalnų krištolas ir ametistas, abu kurie skaidrūs. Šiedu ir „sardioną“ randa, kai perpjauna atitinkamą kalnų uolieną. Žinomi ir kiti, kaip jau kalbėta, besiskiriantys vienas nuo kito, nors ir vadinami vienodai. „sardiono atmaina, prasišviečianti ir turinti rausvą atspalvį, vadinama moteriška, o kita, irgi prasišviečianti, tačiau tamsesnės spalvos – vyriška.

31. Ir „linguriono“ moteriška atmaina skaidresnė ir geltonesnė, nei kita. Taip pat ir viena „kianoso“ atmaina, tamsesnė, vadinama vyriška, o kita – moteriška. „Onichionas25) turi dryžuotą spalvą, su besikaitaliojančiomis baltais ir tamsiais dryžiais, o ametistas – vyno......... [50 psl.]

32. Aukso rūdynuose prie Lampsakoso kartą rastas nuostabus akmuo, iš kurio vėliau, pristačius į Astirą, buvo išpjautas antspaudas, kurį pasiuntė valdovui26), nes akmuo buvo neįprastos prigimties.

33. Šie akmenys tokie pat reti, kaip ir nuostabūs, tačiau išgaunami Graikijoje vertinami mažiau, kaip, pvz., „antrakionas“ iš Orchomeno Arkadijoje. Jis tamsesnis už akmenį iš Chioso; iš jo daro veidrodžius.
Taip pat žinomas akmuo iš Trizeno, kuris yra įvairiaspalvis – purpurinis su balta. Korinto akmuo irgi įvairiaspalvis – toks pat, tik jo spalva blyškesnė.

34. Bendrai imant, yra daug akmenų, tačiau nepaprasti yra reti ir išgaunami tik nedaugelyje vietų, tokių kaip Kartagena, sritis aplink Masaliją, Egipte netoli pirmųjų slenksčių, Sienoje27) netoli Elefantinos miesto ir vietovėje, kuri vadinama Psefo. Be to, smaragdas ir jaspis randami Kipre.

35. Akmenys iš Baktrianos, netoli dykumos, naudojami mozaikoms. Juos renka raiteliai, kurie vyksta į dykumą tuo metu, kai pučia etesiniai vėjai28) ir akmenys pasimato, nes vėjas nupusto smėlį. Tačiau jie mažo dydžio ir didelių nebūna.

Tęsinys >>>> šešta dalis      

 

Pastabos

15) I. Šneideris laiko, kad čia yra tarpas ir tekstą reiktų skaityti taip „kai kurie jų skiriasi savo išvaizda, nors vienodai vadinami“(K. ir R.).

16) Graikų „jaspis“ neatitinka mūsų „jaspiui“. Žr. komentarus ir papildymus jiems.

17) Viena uolektis lygi: Babilono – 54 cm, Egipto (ar karališkas) – 52,4 cm, o liaudiškasis – 45 cm.

18) Dėl „tanoi“ žr. komentaruose. Vimeris šią vietą skaito kaip „Baktrijos [akmenys]“

19) Viename variantų – „prie Kartaginos“. Žr. komentarą ir papildymus.

20) Praleista vieta užpildoma: pas E. Keili ir Dž. Ričardsą – „arti Stobso vietovių“ arba „arti Katadupos vietų“, pagal Stobso miestą arba vieno iš Nilo slenksčių, Katadupos, pavadinimų.

21) „Lingurionas“ – akmuo, kuris vadinamas „lūšies šlapimu“; matyt, pagal E. Keili ir Dž. Ričardsą, gintaro atmaina (žr. komentarų papildymą).

22) Dioklas – 4 a. pr.m.e. graikų gydytojas, kurio požiūriui didelę įtaką padarė Aristotelio mokymas.
Plačiau skaitykite Dioklas ir jo cizoidė

23) „Galoeidesas“ – kažkoks „stikliškas akmuo“ (K ir R.) Ar tik po šiuo pavadinimu nesislepia bespalvis kvarcas (bet ne kalnų krištolas - kristallos) ar jo atmainos (V.B.)

24) Graikų kalboje „omfaks“ – „nesunokusių žaliųjų vynuogių [spalva]“. Kitame variante „omfalos“ (bamba), matyt, siekia bendrą indoeuropietišką šaknį, reiškiančią „bamba“ (E.L.).

25) „Onichionas“ – šio žodžių reikšmių daugiau nei „onikso“ (K. ir R.)

26) Spėjama, kad Aleksandrui Makedoniečiui.

27) Siena – dabar Asuano miestas.

28) Etesiniai vėjai (t.y., kasmetiniai) – pasatai. Antikos laikais taip vadino daugiausia šiaurės vėją, vyraujantį vasaros metu Egėjo ir Viduržemio jūrose.


Komentarai

10 punktas

žinoma daug akmenų, kurie suskyla į gabalus

23 punktas

Smaragdas
Senovės autorių aprašymas aiškiai rodo, kad taip vadino aiškios žalios spalvos akmenis. Teofrasto žodžiai privertė netgi suabejoti, kad jis žinojo apie tikrąjį smaragdą, ir nėra tiesioginių įrodymų, kad jis buvo žinomas graikams. Bet detalesnis Plinijaus aprašymas įrodo, kad jo metu Romoje smaragdas buvo žinomas (ir vadintas tuo pačiu žodžiu) ir tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Tačiau Plinijus sako, kad buvo žinoma 12 „smaragdo“ atmainų, kurių kai kurias aprašo, aiškiai parodydamas, kad tuo senoviniu terminu vadinti įvairūs mineralai, nesantys berilio atmainomis. Nors negalima užtikrintai sakyti, kad visi jie buvo, tikriausiai, kažkokiais skaidriais arba persišviečiančiais žalios spalvos mineralais, panašiais į smaragdą (net tokiais įprastais kaip žaliasis kvarcas), vis tik klasifikuoti kaip „smaragdai“; ir Plinijaus aprašymai, ir jo minimos radimvietės nurodo tai, kad kai kurie vario mineralai, tokie, kaip malachitas, buvo taip klasifikuoti. Taip pat tikėtina, kad žalių akmenų imitacija, stiklas arba žaluma prisisaunkęs kalnų krištolas, gavo tą patį grupinį pavadinimą. Plinijus mini esant knygas su rekomendavimais kaip suteikti žalumą kvarcui imituojant „smaragdą“ ir kitus brangakmenius, falsifikatus, jo požiūriu, naudingesnius nei kokie kiti. Seneka taip pat mini akmenų žalios spalvos suteikimą suteikiant panašumą į „smaragdą“. „Stokholmo papirusas“, aprašantis daug brangakmenių imitacijų būdų suteikiant žalumą kalnų krištolui, rodo, kad tokiems tvirtinimams buvo rimtas pagrindas. Pagal tą papirusą žali brangakmeniai buvo falsifikuojami ant kvarco uždėjus vario druskų ir organinių dažiklių, prieš tai jo paviršių padarius grubesniu. Taip nuspalvintas kalnų krištolas negalėjo būti laikomas grynu skaidriu žaliu akmeniu, panašiu į smaragdą, nors tokios imitacijos ir galėjo būti priimtinos. Neaišku, ar tokios imitacijos laikytos natūraliais akmenimis, tačiau aprašymai rodo, kad jie vadinti „smaragdais“ be papildomų pastabų. Kadangi šio akmens imitacijų būdų skaičius beveik lygus kitų akmenų imitacijų būdų skaičiui, aišku, kad padirbti žali akmenys senovėje buvo dažni.

vandens spalvą versti panašia į savo...
Ši tariama „smaragdo“ savybė daugiau neminima jokių kitų senųjų autorių, nors Plinijus panašioje ištraukoje pažymi, kad iš toliau tokie akmenys atrodo didesni nei yra iš tikrųjų, nes jų žalią spalvą atspindi supantis oras. Kai Teofrastas sako, kad „smaragdas“ nuspalvina vandenį, jo žodžiai, aišku, turi racionalų pagrindą, nes tam tikromis sąlygomis ryškiai žali akmenys panardinti vandeniui suteikia žalsvoką atspalvį. Šis reiškinys geriau matomas esant netiesioginiam apšvietimui, kai akmuo panardintas į nedidelį neskaidrų baltą indą. Įdomu, kad ši savybė nepriskiriama kitos spalvos brangakmeniams, nors ir jie gali savo spalvą suteikti vandeniui dėl atspindžio, ypač jei jie buvo skaidrūs ir ryškios spalvos. Tačiau tik nedaugelis akmenų, naudotų antspaudams, buvo tokios ryškios spalvos kaip „smaragdas“, ir tai buvo priežastimi, kad efektas priskirtas tik „smaragdui“. Gali būti, kad Teofrasto žodžiai buvo vienetinio „smaragdo“ stebėjimo pagrindu ir jis nebandė su kitais akmenimis.

24 punktas

Šis akmuo taip pat gerai akims
Plinijus nuodugniai apsistoja ties „smaragdo“ žalios spalvos patrauklumo ir jo tariamo palankaus poveikio akims. Nors Teofrastas laiko „smaragdą“ vienu akmenų, iš kurio buvo išpjaunami antspaudai, Bliumneris mano, kad kalbama apie negraviruotus akmenis žieduose. Plinijus taip pat patvirtina šią nuomonę, sakydamas, kad „smaragdo“ paviršiaus graviravimas buvo draudžiamas. Kadangi romėnai retai graviravo smaragdus, Plinijaus žodžiai tuo faktu patvirtinami ir, tikėtina, priskiriami tikrajam smaragdui. Kadangi apie graikiškos kilmės smaragdus nežinoma, atrodo įrodyta, kad čia Teofrastas kalba ne apie smaragdus. Senovės graikų skaidrūs akmenys visi pristatyti kvarcu, kaip ir ankstesniame punkte, kur Teofrastas kalba apie „smaragdą“, naudojamą antspaudų išpjovimui, kur reikia spėti esant žalią kvarcą, t.y. plazmą arba prazą.

Bet jis retas ir mažas dydžiu
Teofrasto traktate visur kalbama apie „smaragdo“ retumą ir mažą dydį, kas leidžia spėti, kad kalbama apie tikrą smaragdą. Tačiau tam nėra jokių tiesioginių įrodymų. Be to, akmenys, vardijami 8-me punkte kartu su smaragdu kaip maži ir reti, iš tikro nebuvo ypač reti ir ne visada smulkūs, ir šiuo atžvilgiu sugretinami su plazma ir prazu. Tad Teofrastas, kalbėdamas apie „smaragdą“, galėjo kalbėti apie žalią kvarcą, dažniausiai naudojamą antspaudams. Nors, galbūt, buvo realus pagrindas pranešimams apie didelius „smaragdus“. Teofrastas savo formuluote aiškiai parodo, kad abejoja tokių pranešimų patikimumu. Jis, aišku, nemanė, kad neegzistuoja dideli daiktai iš žalio akmens, tačiau abejojo, kad antspaudams naudota atmaina sutinkama dideliais gabalais. Žinoma, jei pasakojimai apie didelius Egipto „smaragdus“ nėra išsigalvojimai ar perdėjimai, jie negalėjo būti tikrais smaragdais. Tai galėjo būti malachitas, kuris būna kelių tūkstančių svarų svorio luitais. Ir tai vienintelis ryškiai žalias mineralas, sutinkamas tokiais dideliais gabalais. 19 a. Uralo vario kasyklose buvo randami labai dideli malachito luitai. Pvz., žinoma, kad prie Gumeševsko rasta beveik 3000 svarų malachito be defektų masė, o 1855m. prie Žemutinio Tagilo rado beveik 50 tūkst. svarų bloką, nors jis nebuvo aukštos kokybės. Taigi dideli malachito blokai galėjo būti randami ir senovėje. Mineralą labai vertino egiptiečiai, ir buvo pagrindine iškasena Sinajaus pusiasalio vario kasyklose, kurios ištisus šimtmečius buvo pagrindiniu vario šaltiniu Egiptui. Babilono karaliaus atsiųstas „smaragdo“ gabalas (185x139 cm) buvo tokio dydžio kaip kai kurie šiuolaikiniai daiktai iš poliruoto malachito, tokie, kaip stalviršiai, vonios ir panelės sienoms ar kolonos, kurias galima pamatyti kai kuriuose Europos muziejuose ar kituose pastatuose. Tačiau visai neįtikėtina, kad malachitu galėjo būti keturi dideli akmenys, kurių ilgis beveik 60 pėdų, atseit panaudoti obelisko pagrindui. Kitame skirsnyje, kuriame Teofrastas kalba apie didelę koloną iš žalio akmens, jis spėja, kad ji galėjo būti iš „netikro“ smaragdo, o šiuo terminu, visų greičiausia, vadintas malachitas. Tie žodžiai neleidžia tiksliai nustatyti akmens, ir aišku, kad Teofrastas informaciją apie medžiagą, iš kurios pagaminti dideli daiktai, gavo ne iš pirmų lūpų. Padavimas apie tai, kad malachito kolonos, esančios Konstantinipolio Aija Sofija sobore, buvo paimtos iš Efeso Dianos šventyklos, leidžia spėti, kad dideli stulpai iš malachito tikrai egzistavo. Vis tik atrodo tikėtina, kad Egipto „smaragdai“, bent iš dalies, buvo sudaryti iš malachito, jei ne iš kokios kitos žalios spalvos uolienos, tokios, kaip serpentinitas, kuris dažnai sutinkamas Egipte. Tiesa prieš tai yra rimtų prieštaravimų, nes, sprendžiant iš viso, „smaragdu“ vadino ryškiai žalios spalvos mineralą. Prielaida, kad tokie dideli „smaragdai“ buvo pagaminti iš žalio stiklo, mažai tikėtina, nes abejotina iš techninės pusės, kad būtų sugebama pagaminti tokio dydžio stiklo gabalus. Kiti senovės autoriai irgi kalba apie didelius Egipto „smaragdus“. Pvz., Plinijus, beveik pažodžiui pacitavęs Teofrastą, rašo apie jo laikmečio egzempliorių Egipto Labirinte, kur Apionas matė kolosalią 9 uolekčių Serapio statulą iš „smaragdo“.

25 punktas

tanoi
Rankraščiuose pirmos šio žodžio dalies nėra, tačiau, matyt, pilnu pavidalu tai buvo „baktrianas“, kurį Plinijus vadina ypatinga „smaragdo“ atmaina. Tačiau ir Teofrastas, ir Plinijus kalba, kad Baktrijos akmenys buvo smulkūs, o čia kalbama apie stambius. Be to, labai tikėtina, kad Plinijus juos laikė „smaragdo“ atmaina vien todėl, kad nesuprato Teofrasto žodžių 35 skyriuje, nors jis ir sako, kad Baktrijos akmenį atvežė iš Persijos, ir jis buvo negražios žalios spalvos. Nors Plinijaus „tanoi“ ir radimvietė, ir trumpas aprašymas pilnai dera su žaliu turkiu, akmens didumas neleidžia tokios identifikacijos. Teofrastas nurodo, kad tai greičiausiai buvo netikru „smaragdu“, o ne „tanosu“. Netikras smaragdas aiškiai buvo malachitu. Žalias turkis ir malachitas, dėl spalvos panašumo, matyt, senovėje dažnai nebuvo atskiriami, o tokia painiava trukdo identifikuoti senovės tautų naudotus žalius akmenis.

Tiras
Labai panašu, kad Teofrastas dalį informacijos ėmė iš Herodoto, lankiusio Tirą ir ten mačiusio įspūdingą koloną arba didelį gabalą, jo trumpai aprašytą. Tikėtina, kad ji buvo pagaminta iš kokio nors natūralaus akmens – malachito arba serpentinito, kurie gali būti dideliais luitais.

Heraklis
Iš tikro tai buvo Tiro Melkartas – Senojo Testamento Baalas, kurį graikai tapatino su Herakliu.

netikras „smaragdas“
Kadangi jis randamas vario rūdynuose dideliais luitais, aišku, kad tai buvo malachitas – žalias pagrindinis vario karbonatas. Gali būti, šiuo žodžiu vadino tik masyvų malachitą, tinkamą dekoravimo tikslams, tuo tarpu žemėtas jo formas vadino „chrizokola“.

Chalkedonas
Visuose rankraščiuose parašyta „Karchedoni“, tačiau arti Kartagenos nėra salų su vario mineralais. O štai Marmuro jūroje viena salų, buvusi netoli senovės Chalkedono, garsi savo vario radimvietėmis. „De Mirabilitus...“ autorius vadina Demonesosą Chalkedono sala, kurioje randasi mineralai „kianos“, „chrizokola“ ir varis, naudoti kai kurių senovės statulų gamybai. Plinijus Demonesusą vadina vieną Marmuro jūros prie Bosforo sąsiaurio salą. Toji sala identifikuojama su dabartine Chalki, kurioje yra vario mineralų ir išliko senovės kasybos pėdsakai.

26 punktas

chrizokola
Ji minima 39, 40 ir 51 punktuose kaip rūda ar mineralas, randamas rūdynuose. Nors Teofrastas niekur neduoda aprašymo, jo nuorodos į chrizokolos radimą vario rūdynuose aiškiai nurodo, kad tai vario mineralas. 39 punkte nurodyta, kad „chrizokola“ randama gamtiniame „kianose“, kuris buvo azuritas – mėlynas karbonatas, iš ko seka, kad duotu atveju, „chrizokola“ pavadintas malachitas ž žalias vario karbonatas. Čia minima „chrizokolos“ atmaina dera su gamtine „chrizokolos“ atmaina, minima Plinijaus ir randama rūdynuose eksudatų arba plutų pavidalu. Senovės autorių aprašymai rodo, kad „chrizokola“ vadino bet kurį ryškiai žalią mineralą, sutinkamą plutų pavidalu. Taigi, tasai pavadinimas turėtų būti priskirtas malachitui jo žemėta forma ir amorfiniam vario silikatui, kuris šiais laikais vadinamas „chrizokola“. Tačiau Plinijaus aprašymai nurodo, kad „chrizokola“ dažniau vadino malachitą, o ne šiuolaikinę „chrizokolą“. Mineralo pavadinimas specifinis ir reiškia „aukso klijai“, dėl ko anksčiau buvo daroma išvada, kad senovės „chrizokola“ buvo boraksas ar koks kitoks litavimo fliusas, nors tam nėra kito pagrindimo be paties pavadinimo ir medžiagos panaudojimo būdo. 16-18 a. boraksą dažnai vadino „chrizokola“, kad galėjo būti klaidingos identifikacijos priežastimi. Šį pavadinimą boraksui pirmąkart davė Agrikola, galėjęs neteisingai suprasti žodžio reikšmę.

Senovėje vario mineralų naudojimas litavimui, akivaizdu, į aklavietę varė daugelį šiuolaikinių autorių, rašiusių apie senovines technikas, nors 18 a. Gustardas eksperimentiškai įrodė, kad, pavyzdžiui, malachitas galėjo būti naudojamas aukso litavimui. Neseniai buvo nustatyta, kad kai kurie senoviniai aukso dirbiniai buvo pagaminti naudojant tik tokį būdą. Kai kurie etruskų ir graikų meno dirbiniai sudaryti iš dalių, padengtų smulkiausiais aukso rutuliukais arba labai plonu laideliu, uždėtais ant tvirtesnio metalo, ir eksperimentiškai buvo nustatyta, kad tai negalėjo būti padaryta kitu būdu. Senovinių aukso dirbinių tyrinėjimas mikroskopu parodė, kad gaminant buvo naudotas būtent šis litavimo būdas. Įdomu, kad šis senovinis aukso litavimo būdas in situ buvo patentuotas Litldeilo, kurį galima laikyti žmogumi, iš naujo atradusio senąjį metodą.

Po Teofrasto pavadinimas „chrizokola“ naudotas dirbtinio vario mišinio aukso litavimui įvardijimui; ir Plinijus aprašo tokios rūšies mišinį. Be to, pavadinimu „chrizokola“ jis mini mišinį, kuriame vario druskos papildytos auksu ir sidabru. Vėliau termino turinys dar prasiplėtė, ir jis imtas naudoti lydiniams, naudojamiems auksui lituoti. „Leideno X papiruse“ pateikiami du tokio lydmetalio auksui receptai.

27 punktas

jaspis
Nors žodis „džasperis“ (angl.) kilo iš graikų „jaspis“ ir dažnai naudotas to graikų žodžio ir jo lotyniško ekvivalento „iaspis“ vertimui, patikimiausia laikyti, kad jis nežymėjo neskaidrios silikatinės uolienos, kuri vadinama "jašma". Sprendžiant iš senovės autorių aprašymų, tai, kaip įprasta, skaidrūs arba persišviečiantys akmenys ir nėra jokių įrodymų, kad žodis galėjo reikšti kokį nors neskaidrų mineralą. Tise, Teofrastas tiesiogiai nesako, kad „jaspis“ yra skaidrus, tačiau kiti autoriai tai išsako gana aiškiai. Plinijus pradeda savo pasakojimą apie šį akmenį žodžiais: „‘jaspis‘ žalias ir dažnai peršviečiamas“. Vėliau jis kalba apie atmainą, panašią į kalnų krištolą. Jis taip pat nurodo „jaspio“ imitaciją, padarytą iš stiklo. Be to, Dioskorido aprašymas kalba apie tai, kad šis pavadinimas netaikytas neskaidriam akmeniui. Dionisijus Periegetas aprašo akmenį kaip vandeningą, žalią, peršviečiamą ir debesuotą, kad visai netinka šiuolaikiniui jaspiui. Tad galima neabejoti, kad „jaspis“ nebuvo ekvivalentu dabartiniam jaspiui, o ir bet kokia patikima jo identifikacija mažai tikėtina.

Dėl to, kad Teofrastas kalba apie „jaspio“ ryšį su „smaragdu“, galima daryti išvadą, kad tai buvo žalias akmuo; ir tą spalva nurodo visi akmenį aprašantys senovės autoriai, o kai kurie kalba tik apie tą spalvą. „Stokholmo papiruse“, kur pateikiami dirbtinio „jaspio“ pasigaminimo receptai iš mišinio komponentų išvardijimo aišku, kad rezultatas buvo žalias akmuo. Tačiau Plinijus mini kitų atspalvių, tokių kaip mėlyno, rožinio ir bespalvio, „jaspį“. Geriausiu jis laiko purpurinį, o žalią deda tik į trečią vietą. Be to, jis mini padūmavusią ir tamsią „jaspio“ atmainą. Dioskoridas pateikia panašų, tik trumpesnį šio akmens atmainų sąrašą. Senovės aprašymai aiškiai rodo, kad „jaspis“ buvo bendru terminu, kuriuo paprastai įvardijo skaidraus arba peršviečiamo kvarco atmainas, neturinčias specifinių pavadinimų, tokių kaip „sardionas“ ar „krištolas“. Tokiu būdu gaunasi, kad žalia atmaina buvo, matyt, plazma arba chrizoprazu, padūmavusi – padūmavusiu chalcedonu, rožinė – rožiniu kvarcu, o žydra – paprastu žydru chalcedonu. Visos šios kvarco atmainos naudotos graviravimui. Iš to seka, kad Plinijus įtraukė „sfragis“ arba „antspaudų akmenį“ į „jaspio“ sąvoką. Tai leidžia spėti, kad žodis „jaspis“ buvo tam tikrų chalcedono arba gryno kvarco atmainų, naudotų antspaudų pjovimui, pažymėjimui.

Tačiau panašu, kad be kvarco ir kiti panašios išvaizdos mineralai galėjo būti vadinami šiuo terminu. Taip, pavyzdžiui, 1859 m. Muras spėjo, kad „jaspiu“ buvo žadas arba nefritas (laikoma, kad pirmuoju „žadą“ į „žadeitą“ ir „nefritą“ padalijo A. Demuras 1869 m.). Vieną „jaspio“ atmainų Plinijus aprašo kaip žalią akmenį su viena ar daugiau baltų juostų, kas, matyt, gali rodyti į nefritą ar žadeitą. Plinijus taria, kad šis akmuo buvo naudojamas kaip amuletas ir kilęs iš Rytų, ir abi šios prielaidas tarsi patvirtina tokią savotišką identifikaciją. Tai pat „jaspiu“ galėjo būti fluoritas, kurio kai kurios atmainos panašios į nuspalvintą kvarcą, kas senovėje galėjo būti pagrindu klasifikuoti tokį kvarcą kaip „jaspį“.

Kalba, kad Kipre kartą rado akmenį
Šią ištrauką beveik pažodžiui pakartojo Plinijus. Jos prasmė ta, kad akmens pusė buvo žalios spalvos „smaragdas“, o kita pusė buvo bespalvė arba labai nežymios spalvos ir vandeniškai skaidri. Tai galėjo būti žalias kvarcas suaugęs su bespalviu kvarcu arba (kas mažiau tikėtina) su bespalviu chacedonu. Tokie kristalai gana įprasti. Turmalinai dažnai randami kaip kristalai, kurių vienas galas žalias, o kitas bespalvis arba kitos spalvos. Nesunku įsivaizduoti, kad tokių mineralų suradimas galėjo sukelti mintį, kad viena brangakmenio rūšis atsiranda iš kitos. Vėlesni autoriai, rašę apie minerologiją, išvystė šią idėją, tačiau pirmasis ją išsakė Teofrastas.

28 punktas

lingurionas
Šią medžiagą mini ir Strabonas, Dioskoridas ir Plinijus, tačiau vėlesni bandymai identifikuoti jį kaip organinę medžiagą, brangakmenį ar pusiau brangakmenį, gintarą ar į gintarą panašią dervą nedavė vienareikšmio iššifravimo. Kartais jį laikė sinonimu belemnito, t.y. vidinio skeleto suakmenėjusiu kaulu, tačiau savybių skirtumas neleidžią tokį traktavimą laikyti panašiu į tiesą. Belemnitai neturi nei tvirtumo, nei skaidrumo, nei elektrostatinių savybių, būdingų „lingurionui“ arba „linkurionui“.

Bandymai tapatinti su turmalinu, granatu ar hiacintu nepakankamai įtikinami, ir tikėtiniausiu atrodo pasiūlymas, kad tai buvo gintaras, nors pats terminas „lingurionas“ gali būti taikomas tik nepriekaištingai skaidriam gintarui, nes kitas jo atmainas vadino elektronu.

medžio gabalėlius>
Plinijus, cituodamas šią ištrauką, naudoja žodį „lapeliai“, o ne „gabalėliai“. Plinijaus citatos ne visada tikslios ir žodis „ksilon“ gali reikšti arba medžio gabalėlius, arba medžio drožleles.

Teofrastas nemini būtinybės patrinti „lingurioną“, kad atsirastų traukiančios savybės, ir galima suabejoti, kad jis žinojo apie šią sąlygą, nes sakė, kad tą informaciją gavo iš kitų.

kokybė geresnė, kai jis atsiranda
Teofrastas pirmasis papasakojo šią įdomią istoriją, tačiau vargu ar jis buvo jos autorius. Labiau tikėtina, kad jis atkartojo populiarų pasakojimą, laikytą patikimu. Šis pasakojimas, be abejonių, kilo iš ‚linguriono“ traktavimo kaip „lūšies šlapimas“ (lynx urine), nors tam tikrą vaidmenį galėjo vaidinti spalva ir bendra išvaizda. Kartu buvo iškraipytas tarimas, o pirminė reikšmė užmiršta. Nors Teofrastas nevadina gyvūnų „pagaminančiais lingurioną“, visi vėlesni autoriai kartoja žodį „lūšis“, o ir pats Teofrastas sako, kad lūšis pagamina akmenį, naudojamą antspaudų išpjovimui. Teofrastas niekur nesako, kaip skystas šlapimas virsta kietu akmeniu, tačiau Plinijus, prisilaikantis to paties požiūrio, vienoje vietoje sako, kad šlapimas arba sustingsta, arba išdžiūsta, o kitoje, kur jis labiau priklausomas nuo kitų autorių, sako, kad tai lūšies šlapimas, sumaišyta su tam tikra žemės rūšimi, kuri stingdama suformuoja akmenį. Ovidijus laiko, kad šlapimas sutvirtėja kontaktuodamas su oru. Iš įvairių šio reiškinio aiškinimo variantų, pateikiamų vėlesnių autorių, matosi, kad šis pasakojimas buvo plačiai žinomas ir išliko perpasakojimuose. Tekste atsirasdavo pakeitimų, kas matosi iš Plinijaus žodžių apie tai, kad „Demostratas vadina jį ‚linguriumu‘ ir tvirtina, kad jis atsiranda iš gyvūno, vadinamo lūšimi, šlapimo, kad iš patinų atsiranda rausvokas ir ugninės spalvos, o iš patelių – blyškesnis ir netgi baltas. Kiti vadina jį ‚languriumu‘, nes Italijoje tas gyvūnas vadinamas ‚languri‘. Zenofenas vadina jį ‚langusu‘ ir laiko, kad jo gyvenimo vietovė yra prie Po upės. Sudinesas kalba, kad medis, kuris jį sutveria Ligurijoje, vadinasi „linksas“. Tokios pat nuomonės buvo Metrodoras.
Matyt pats įdomiausias patikslinimas buvo tikėjime, tarsi lūšis slepia savo šlapimą, nes nenori, kad žmogus gautų vertingą akmenį, susidarantį iš šlapimo. pas Plinijų šis nepaprastas tikėjimas minimas dviejose vietose. Pasakojimas pateiktas Pseudo-Aristotelio traktato 76 skyriuje taip: ‚sako, kad lūšis užberia savo šlapimą todėl, kad jis naudojamas antspaudų gamybai bei kitiems tikslams, Nors Teofrastas nieko nekalba apie šį įdomų tikėjimą, jis turėjo būti paplitęs jo laikais, ir jsi susirūpinęs tuo,ieko nekalba apie šį įdomų tikėjimą, jis turėjo būti paplitęs jo laikais, ir jsi susirūpinęs tuo, kad žmonės priskiria gyvūnams jiems nebūdingus pavydo ir įtarumo jausmus. Prieštaraudamas Fotijui, jis sako: ‚Žmonės laiko, kad lūšis slepia savo šlapimą todėl, kad jis tinkamas antspaudų gamybai ir kitiems tikslams. Tačiau aišku, kad gyvūnai yra toli nuo pavydo, o žmonės jiems perkelia savo jausmus ir savo įsivaizdavimus‘‘‘ Ši ištrauka patvirtina Teofrasto tikėjimą tuo, kad „lingurionas“ susidaro iš lūšies šlapimo, tačiau aiškiai parodo, kad Teofrasto patiklumas turėjo ribas. Be to autorius galėjo sąmoningai praleisti pasakojimo dalį, kaltinančią lūšį pavydu ir įtarinėjimu, dėl kurių ji slepia savo šlapimą. Panašu, kad tokie fantastiniai pasakojimai apie lūšies veiksmus laikyti neatskiriama pasakojimo dalimi.

Šį akmenį apdirbti reikia netgi daugiau, nei kitas
Šis tvirtinimas pateiktas kaip įrodymas, kad „lingurionas“ buvo tvirtu akmeniu, kurį labai sunku pjaustyti ar sutrinti, nors tokių sunkumų nekyla apdirbant gintarą. Toks pranešimas gali būti taikomas tik gintaro poliravimui, tačiau negali būti laikomas paneigimu to, kad tai buvo gintaras.

29 punktas

Kadangi gintaras irgi akmuo
15-e skirsnyje Teofrastas mini Liguriją kaip gintaro šaltinį. Senovės Ligurijos sienos tiksliai nenustatytos ir, nors teritorija buvo daugiausia Italijos šiaurės vakaruose, Teofrasto laikais ji tęsėsi ir palei pietinės Galijos pakrantę. Ji apėmė ir rajonus, kur randamas gintaras, nors žinoma, kad gintarą atveždavo nuo Šiaurės ir Baltijos jūrų krantų, ir Ligurijos gyventojai galėjo būti tik gintaro eksportuotojais. Teofrastas, kaip ir kiti klasikinio laikotarpio graikų autoriai, matyt, nieko nežinojo apie gintaro tikrąją prigimtį ar tikruosius jo šaltinius.

Nors paprastai laikoma, kad pirmas apie gintaro pritraukiančias savybes paminėjo Falesas iš Mileto, Teofrasto žodžiai 28-29 skirsniuose turėtų būti laikomi ankstyviausiu pranešimu apie tą gintaro savybę, kai, tuo tarpu, tiesioginių Faleso autorystės įrodymų nėra.

Akmuo, pritraukiantis geležį...
Čia Teofrastas neįvardija magnetinio akmens, tačiau 4-e skirsnyje jis jį apibrėžia kaip “Heraklio akmenį” ir, atrodo, tai Senovės Graikijoje buvo įprastu pavadinimu magnetitui, nors jį dažnai aprašydavo nenurodydami konkretaus pavadinimo. Pats Teofrastas savo “Augalų istorijoje” sako: „,,, kai kurie turi savybę traukti panašiai [magnetiniam] akmeniui ir gintarui“.

Teofrastas sako, kad magnetinis akmuo buvo retu ir tai pateisinama, nes savo laiku graikų pasaulis buvo santykinai mažas, o sritys, ištirtos mineralų atžvilgiu, buvo dar mažesnėmis. Net mūsų laikais, kai šis mineralas laikomas paplitusiu, stipriai įmagnetinti pavyzdžiai sutinkami ne ypač dažnai. Ankstyviausias tiesioginis magnetinio akmens paminėjimas, matyt, padarytas Platono, kuris „Jonoje“ labai gyvai aprašė , kaip magnetinis akmuo traukia geležį. Nors „Timėjuje“ Platonas kartu dėl jų pritraukiančių savybių mini gintarą bei magnetinį akmenį, jis niekur neužsimena apie kokį nors ryšį tarp tų medžiagų panašių savybių. Teofrastas, neabejotinai, buvo pirmuoju, laikiusiu,kad magnetinį akmenį reikia klasifikuoti kartu su tokiomis medžiagomis kaip gintaras – dėl šio elektrostatinio pritraukimo savybės. Tad jis, matyt, gali būti laikomas pirmu, užsiminusiu apie galimą ryšį tarp to, ką šiandien vadiname elektra ir magnetizmu.

30 punktas

Galoeidesas
Pavadinimas leidžia spėti esant kažkokį į stiklą panašų akmenį, tačiau neminimą jokių kitų senovės autorių. O trumpas Teofrasto aprašymas nepakankamas identifikacijai. Prielaida to, kad tai galėjo būti Plinijaus „astriono“ ar „lapis speculiaris“ (mėnulio akmuo ar gamtinis stiklas) `analogas, neįtikinama, nes minkštieji mineralai, tokie kaip žėrutis ir selenitas (kas, matyt, įėjo į Plinijaus pavadinimą „lapis speculiaris“) netinka, nes Teofrastas kalba apie akmenį arba išsiveržusią uolieną, iš kurių išpjaudavo antspaudus. Dėl to, kad neišliko antspaudų, išpjautų iš kokios nors stikliškos medžiagos, jei nepriimsime kvarco atmainų, kurių kiekviena turėjo savo atskirą pavadinimą, galima laikyti labai tikėtina, kad pavadinimas „galoeidesas“ buvo suteikiamas įvairioms stiklo pastoms, iš kurių labai dažnai gamino antspaudus. Apie 10% graviruotų heleniškojo ir ankstyvojo romėnų laikotarpio brangakmenių buvo pagaminti iš įvairių spalvų stiklinių pastų, o galėjo būti, kad Teofrastas jų neatskyrė nuo antspaudų, išpjautų iš natūralių akmenų.

omfaksas
Egzistuoja įvairūs šio termino, paprastai graikų kalboje reiškiančio kokį nors nesunokusį vaisių, dažniausiai vynuoges, aiškinimai. Šis pavadinimas leidžia spėti, kad akmuo buvo žalias, ir tokiu galėjo būti prenitas arba chrizoprazas. Abu „omfakso“ identifikavimo variantai (o Teofrastas vienintelis iš senovės autorių šį žodį taiko akmeniui) turėtų būti laikomi hipotetiniais, nes visiškas aprašymų nebuvimas neleidžia pasakyti ką nors konkretaus apie tą akmenį.

kalnų krištolas
Tai visuotinai priimta „kristallos“ identifikacija ir, neabejotinai, yra teisinga. Aptardamas „kristallos“, Plinijus daro nuorodą į graikišką pavadinimą, kaip žodį, reiškiantį ledo atmainą. Jis aiškiai aprašo šešiabriaunę kvarco kristalų formą ir net pamini skirtumas piramidinėse briaunose. Nors Teofrastas aprašo mineralą kaip vieną akmenų, iš kurių pjovė antspaudus, mažas iki mūsų dienų išlikusių pavyzdžių skaičius rodo tai, kad panašus akmens naudojimas nebuvo paplitęs Teofrasto laikais. Tuo pačiu yra žinoma daug tokių pavyzdžių iš ankstesnio laikotarpio. Apie 5% pjaustytų akmenų iš Mikėnų laikotarpio ir mažiau nei 5% ankstyvųjų graikiškų brangakmenių buvo iš šio mineralo, kai i mažiau nei 1% akmenų, priskiriamų helenistiniam ir romėniškam laikotarpiams, padaryti iš jo. Romos laikais kalnų krištolą apdirbdavo palyginti stambiems daiktams, tokiems kaip dubenys ar taurės ir, atrodo, jie labai vertinti.

ametistas
Nėra abejonių tame, kad akmuo, Teofrasto vadinamas „ametison“, atitiko mūsų ametistą – purpurinei kvarco atmainai. Kalnų kristalas ir ametistas minimi vienoje frazėje taip, tarsi jie priklauso vienai grupei, ir sakoma, kad jie randami perpjovus kitus akmenis. Bespalvį kvarcą ir ametistą dažnai randa gyslose arba masuvių kalnų uolienų ertmėse. Jie užauga ant vidinių jų sienų ir surandami jas atvėrus. Kitoje skiltyje Teofrastas kalba, kad „ametison“ buvo vyno spalvos. Šios skurdžios ametisto charakteristikos, laimei, papildomos ir gerai dera su vėlesnių autorių žodžiais. Pvz., Plinijus sako apie ametistą: „Pavadinimo priežastimi, kaip kalba, buvo tai, kad jis spalva artimas vynui, tačiau prieš pasiekiant tą spalvą, jis pereidavo į violetinę“. Aptardamas ametisto atmainas, Plinijus sako: „... penktoji atmaina labai priartėja prie kalnų krištolo, ir purpurinė spalva palaipsniui pereina į baltą“. Antroji citata tiksliai aprašo įprastą ametistinio kvarco atmainą, kuri tik iš dalies ar silpnai nuspalvinta. Gali būti, tą patį pavadinimą senovės autoriai davė ir purpuriniam fluoritui todėl, kad jie panašūs spalva, nors senovės pjaustytų akmenų kolekcijose tokių akmenų nežinoma. Iš to seka, kad, jei net ametistas buvo ne vieninteliu senovėje žinomu purpuriniu akmeniu, tai buvo vieninteliu, kurį graviravo.

sardionas
Trumpas pranešimas šioje ištraukoje, papildytas Plinijaus, rašiusio apie „sardą“, žodžiais, rodo, kad „sardionas“ buvo raudono chalcedono, naudoto antspaudams, atmainų bendru pavadinimu. Teofrastas aiškiai skiria dvi „sardiono“ atmainas, kurių viena buvo skaidresnė ir rausvesnė ir vėliau vadinta serdoliku (karneolu), o antroji buvo tamsesnė ir, matyt, dera su dabartiniu sardu, nors sardas, dabartiniu supratimu, paprastai yra tamsus rausvai rudas chalcedonas, kartais tokios sodrios spalvos, kad atrodo juodu, tačiau kruvinai raudonu peršvietus.

Iki dienų atėjo daug graviruotų šio akmens pavyzdžių, iš ko seka, kad senovės žmonės plačiai naudojo raudoną chalcedoną tiems tikslams ir dažniau nei kokį kitą brangakmenį ar pusbrangį akmenį. Apie 20% Mikėnų pjaustytų akmenų, 35% Senovės Graikijos ir 35% helenietiškų ir ankstyvųjų romėniškų dirbinių yra iš raudono chalcedono. Šis vėlesnė chalcedonui atiduota pirmenybė Plinijaus taip aprašyta: „... senovės žmonės neturėjo labiau įprasto naudojimui brangakmenio“. Serdolikas, matyt, buvo labiau pasirenkamas ankstyvuoju laikotarpiu, o sardas imtas plačiai naudoti tik helenistiniu laikotarpiu. Gali būti, kad to priežastimi buvo senųjų raudono chalcedono šaltinių išsekimas arba jau kiek kitokios spalvos akmens šaltinių atradimas, kas, beje, galėjo būti ir mados pasikeitimu.

31 punktas

Ir „linguriono“
Įdomus senovės įsivaizdavimas apie lyties buvimą pas akmenis, minimas kituose senuosiuose darbuose, matyt, nesisiejo su teorijomis apie akmenų kiltį ir tikėjimu į akmenų sugebėjimą daugintis. Išimtimi, gali būti, buvo ryšis tarp gyvūno, sukuriančio akmenį, lyties ir akmens savybių. Tačiau šis ryšis, tikėtina, laikytas antriniu, nes visi spėjami „lingurionai“ buvo gintaru ar kokia nors kita jo atmaina. Panašu, kad akmenų lyties sąvoka kilo ilgai iki pasakojimų apie „lingurioną“ atsiradimo ir buvo vien tik vienu iš tų pasakojimų pagrindimų. Bendrai paėmus, ši sąvoka naudota to paties akmens atmainų išskyrimui pagal spalvą, blizgesį ar kitas skiriamąsias savybes. Tad Teofrastas lyties požymiu laikė skaidrumą arba spalvą, moterišką lytį priskirdamas blyškesnėms atmainoms. Plinijus akmens lyties požymiu laikė ir spalvą, ir santykinį šio akmens atmainų ryškumą. Pvz., jis „karkunkuluso“ atmainą aprašė tokiais žodžiais: „Be to, kiekvienoje atmainoje labiau blizgantys vadinami vyriškais, o spindintys susilpnintai – moteriškais“. Panašius samprotavimus jis pateikia ir apie „sandastros“ akmenį. Aptardamas sardą, kurio atmainas Teofrastas skirsto tik pagal spalvą ir skaidrumą, Plinijus sako: „Tarp šių akmenų vyriški taip pat spindi ryškiau, o moteriški, dulsvesni, spindi silpniau“. Iš čia seka, kad pagal šią senovinę koncepciją, tam tikros rūšies akmenų lytis yra vyriška tais atvejais, kai būdingiausios charakteristikos pasireiškią stipriau, ir moteriška, kai – silpniau. Nors Teofrastas, matyt, buvo pirmuoju iš žinomų autorių, panaudojusiu šią idėją, jo frazeologija nurodo tai, kad ne jis ją išrado, o tik panaudojo savo traktate kaip gerai jo laikais suprantamą metodą.

„kianos“
Teofrastas naudoja šį žodį dviejų, visiškai skirtingų, medžiagos rūšių įvardijimui. Šiame ir 37-e skirsnyje jis, akivaizdu, reiškia mėlyną brangakmenį, tačiau 39-40, o ypač 51, skyriuose – tai konkrečios gamtinės ar dirbtinės medžiagos, naudojamos kaip mėlyni dažai, pavadinimas. Taip pat žinomas akmuo „sapfeiris“, tačiau Teofrasto žodžiai 37-e skirsnyje ir Plinijaus aprašymai rodo, kad „kianos“ ir „sapfeiros“ tebuvo to paties mineralo atmainos. Kadangi „sapfeiros“, beveik tikrai, buvo lazurito atmaina, aišku, kad ir „kianos“ buvo to akmens atmaina. Skirtumai, aišku, buvo tame, kad pavadinimas „sapfeiros“ buvo duodamas mineralui su gausiais smulkiais pirito kristalais, o „kianos“ buvo grynai mėlynos spalvos akmens pavadinimu arba bent jau akmeniu be aiškių pirito intarpų. Priklausomai nuo lazurite esančių žėručio, kalcito, amfibolo ir diopsido priemaišų, jo spalva gali kisti nuo labai tamsiai mėlynos iki šviesios arba žalsvai žydros. Tikėtina, kad Teofrastas vadovavosi spalvos intensyvumo skirtumais, kai skyrė vyrišką ir moterišką „kianos“ atmainas. Jis išvardija „kianos“ tarp akmenų, naudojamų antspaudų gamybai, nors iš kietesnių nei pagrindas, intarpų, jis nelabai tinka graviravimui ir yra retas tarp senovės pjaustytų brangakmenių. Tačiau gausūs mus pasiekę dekoratyvių dirbinių pavyzdžiai liudija apie jo platų naudojimą senovėje. Egipte, pvz., jį, matyt, naudojo dar iki-dinastiniame laikotarpyje gaminant pakabukus, amuletus ir kitus smulkius dalykėlius, ir žinomi labai seni pavyzdžiai iš Egėjo jūros rajono. Tačiau arti Viduržemio jūros nėra nei senovinių, nei dabartinių šio akmens šaltinių, ir jį privalėjo įsivežti iš kažkur toli. Nurodo Persiją, tačiau geologiniai tyrinėjimai parodė, kad čia galėjo būti tik nežymios apraiškos ir nėra jokių radimviečių ar senovinių dirbtuvių pėdsakų. Tvirtai nustatytu lazurito šaltinių senovės pasaulyje buvo tik labai tolima radimvietė Badachšane, ir jis buvo vieninteliu pramoniniu šaltiniu.

„onichionas“
Nors šio akmens aprašymas tinka dabartiniam oniksui, traktato tekstas turi aiškius nurodymus į tai, kad terminas „onichionas“ turėjo platesnę reikšmę nei žodis „oniksas“. Jis galėjo įtraukti chalcedonus ne su plokščiais sluoksniais, o kampuotais, banguotais ar koncentriniais, t.y. tie, kuriuos dabar vadina agatais. Plinijaus aprašymas (kai kuriais atžvilgiais neaiškus ir prieštaringas) aiškiai nurodo, kad, bent jau jo metu, terminas apėmė ne tik mūsiškį oniksą, bet ir sluoksniuotus agatus. Be to, Plinijus „oniksas“ vadino alebastras ar marmurinį oniksą, kas rodo apie plačią senovinio termino reikšmę. Kadangi Teofrastas nenurodo konkrečių onikso, sardonikso ir agato pavadinimų, galima padaryti išvadą, kad „onichionas“ buvo bendru pavadinimu sluoksniuotų chalcedonų klasei. Kiek mums žinoma, Teofrastas buvo vieninteliu autoriumi, paminėjusiu ir apibūdinusiu šiuos akmenis.

Bet kokio pavidalo sluoksniuoti chalcedonai buvo labai populiarūs antikiniais laikais kaip medžiaga graviruotiems akmenims, ir nemažas kiekis pačių gražiausių senovinių pavyzdžių buvo atlikta iš onikso arba sardonikso. Natūraliai jie buvo tinkamiausi akmenys didelėms kamėjoms ir kaip kurie puikūs pavyzdžiai mus pasiekė.

„achates“
Nors žodis „agatas“ kilo iš „achates“, aišku, kad senoji termino reikšmė neturėjo tos prasmės. Teofrastas, nors ir mini „achatesų“ grožį, nepateikia jokių detalių, pagal kuriuos būtų galima būtų identifikuoti akmenis. Plinijus taip pat neduoda aiškaus taip vadinamų akmenų aprašymo. Dažniausiai jis paprasčiausiai išvardija atmainas, nors jų pavadinimai, pagrįsti spalva ar kitomis išskiriančiomis savybėmis, ir duoda tam tikrą informaciją. Jo trumpa charakteristika, pvz., „dendrachates“ nurodo tai, kad terminas „achates“ apėmė, bent jau, vieną tikrojo agato rūšį – dendritinį arba samaninį agatą, ir šią identifikaciją patvirtina puikus „achates Dendrejes“ akmens aprašymas orfikų poemoje „Litika“, datuojamoje maždaug IV amžiumi. Vis tik aišku, kad terminu „achates“ vadino toli gražu ne visas mūsiškio agato atmainas, nes Plinijus aiškiai aprašo sluoksniuotus ir grūdėtus agatus kaip „onikso“ atmainas. Iš Plinijaus aprašymo seka, kad vėliau šiuo terminu pradėjo vadinti ir tuos akmenis, kurie nepriskiriami dabartiniams agatams. Dėl to, kad senovės minerologinės klasifikacijos sistema buvo pagrįsta daugiau išoriniu pavidalu, nei sudėtimi, labai tikėtina, kad patrauklaus savo išvaizda akmens kokia nors atmaina su netvarkingai išsidėsčiusių dėmių, sluoksnių ir gyslelėmis kontrastingos spalvos fone galėjo gauti patį bendriausią pavadinimą, nors labai tikėtina, kad jis paprastai taikytas išmargintam chalcedonui ar net jaspiui, nes šios kvarco atmainos (nors iš tikro, jaspis tai kalnų uoliena, o ne kvarco atmaina) labiausiai paplitusios ir patrauklios.

Achateso upė
Matyt, tai Karabi arba Kanitelo upė pietvakarių Sicilijoje.

32 punktas

Lampsakosas
Tai žinoma graikų gyvenvietė Mizijoje (Helesponte).

Astira
Be abejonių, tai miestas, į kurį buvo pristatomi akmenys. Jis buvo Troadoje, gilyn į šalį nuo Lampsakoso; tokiu pat pavadinimu buvo ir kita vieta Mizijoje, netoli Antandroso.

...kurį pasiuntė valdovui...
Kad tuo metu valdovu buvo Aleksandras Didysis, nurodyta ištraukoje iš Plinijaus: „Nauji akmenys, neturintys pavadinimo, pasirodo netikėtai, pavyzdžiu gali būti Teofrasto pranešimas, kad kartą aukso kasyklose prie Lampsakoso rastas akmuo dėl savo grožio buvo nusiųstas karaliui Aleksandrui“. Tačiau nėra tiesioginių nuorodų, kad Teofrastas turėjo omenyje Aleksandrą, nes Plinijus galėjo savarankiškai pridėti jo vardą.

antrakionas
Be abejonių, tai mažybinis „antrakso“ pavadinimas, kas leidžia manyti, kad tai buvo neaukštos klasės granatas, tačiau Teofrasto užuomina į akmens prigimtį nedera su tokiu aiškinimu. Žodis „antraksas“ pradžioje reiškė įkaitusią anglį, todėl galima manyti, kad išvestinė forma „antrakionas“ (angliukas – B.K.) taikytas ypatingai tamsiems, beveik juodiems akmenims. Su tokiu termino aiškinimu dera Orchomeno labai tamsių akmenų, tokių kaip „chianas“ (chioso – B.K.), aprašymas. Šis akmuo, minimas senovės autorių, buvo, akivaizdu, juodos arba tamsios spalvos kalnų uoliena, marga dėmėmis ar juostomis, kurias sudarė šviesesnių mineralų intarpai. Tai gali susisieti su labai trumpais chioso akmens paminėjimais pas Teofrastą 6 ir 7 skirsniuose. Prchomenas nurodo, kad iš „antrakiono“ darė veidrodžius, dėl ko, aišku, netinka granatas dėl jo gana žemo atspindžio, o daugiausia dėl to, kad nesusidaro gana stambių granato gabalų, tinkamų veidrodžių gamybai. Tuo akmeniu galėjo būti obsidianas, ir Plinijus kalba apie veidrodžius iš obsidiano iškart po nuorodos į tai, kad iš obsidiano gamino papuošalus. Kruopščiai nupoliruotas obsidianas tikrai turi gerą atspindintį paviršių, geresnį nei bet kuris kitas tamsus akmuo. Tokie veidrodžiai, aišku, buvo trapesni nei veidrodžiai iš metalo, ir buvo labiau dekoratyviniai nei naudingi. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad Teofrastas jau pavadino obsidianą Liparų akmeniu, tačiau tai galėjo būti lokalus, vietinis pavadinimas.

Buvo keli bandymai interpretuoti akmenis iš Trezeno ir Korinto, taip pat pristatytus iš Peloponeso. Iš trumpo Teofrasto pateikto aprašymo sunku padaryti išvadą apie tai, kokie akmenys buvo minimi, tačiau, tikėtina, kad jie buvo margo kvarco atmainomis, tokiomis, kaip, pvz., įvairiaspalvis jaspis, gana įprastas plačiame tų vietų rajone.

34 punktas

...Sienoje, netoli Elefantinos miesto...
Siena randasi rytiniame Nilo krante, iškart žemiau Pirmųjų slenksčių dabartinio Asuano vietoje. Elefantina vadino miestą priešais Sieną pietinėje Elefantino salos dalyje. Rajonas žinomas kaip statybinio akmens šaltinis, daugiausia granito, tačiau nėra jokių įrodymų, kad šių dviejų miestų apylinkėse kada nors išgaudavo brangakmenius. Todėl aišku, kad Teofrastas čia kalba tik apie tame regione brangakmenius eksportuojančius centrus. Toks pat buvo Kartaginos ir Masalijos vaidmuo.

Psefo
Šis pavadinimas niekur kitur nepakartojamas ir, galbūt, turėta omenyje Strabono „Psebo“, kuri numanomai galėjo būti dabartinio ežero Etiopijoje pavadinimu.

35 punktas

Baktriana
Paprastas tas pavadinimas verčiamas kaip Baktrija – šalis į šiaurę nuo Hindukušo iki Okso upės.
Aprašytas akmenų radimo po stipraus vėjo, nupučiančio smulkias daleles ir paliekančio žvyrą ir girgždą, būdas. Neatmestina, kad taip surinktas nuolaužas sudarė įvairių rūšių spalvotas kvarcas.


Komentarų papildymai

E. Keili ir Dž. Ričardso komentarai įvairiapusiai ir išsamūs. Galbūt, jiems vietomis ir trūksta istoriškumo. Šią spragą papildo V.V. Bobyliovo „Istorinė gemologija“ (2000).

4 punktas

Heraklio akmuo

23 punktas

“smaragdas“ ... prasčiausias
Libijos Sacharos kraštuose šiaurinėje Tibesti aukštikalnių dalyje nuo senų laikų eksploatuoja amazonitų Egėjo-Xumo radimvietes (dirbiniai iš jo žinomi nuo Tutanchamono laikų). Ar tik ne šį akmenį Teofrastas vadina „prasčiausiu“?

25 punktas

prie Chalkedono ... išgauna išskirtinius akmenis

Teofrasto vertėjai į anglų kalbą salos pavadinimą „Karchedon“ traktato trijuose Vatikano kodeksuose savo vertimuose (ir graikiškame tekste) pakeitė „Chalkedonu“, motyvuodami tuo, kad netoli Kartagenos nėra salos su vario mineralais. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti įtikinama. Tačiau remiantis tokiu argumentu, kad jei Marmuro jūros salose kadaise čia buvusio Chalkedono miesto nėra (ir nebuvo) „išskirtinų akmenų“, apie kuriuos rašo Teofrastas, vadinasi, ė Vatikano originalus Karchedono (t.y. Kartagenos, prie kurios yra išskirtinų akmenų!) pavadinimas pateko neatsitiktinai. Todėl paprastas pavadinimų pakeitimas be visapusės analizės yra klaida. Pabandysime paaiškinti šią vietą per panaudotų terminų istoriją.

„Apokalipsėje“ akmuo, puošęs trečią dangaus Jeruzalės pamatą pavadintas „chalkidonu“. Jo pavadinimas kilęs nuo Chalkidono miesto, netoli kurio, kaip manoma, jį išgaudavo. Nuo Herodoto laikų iki šiol Graikijos šiaurėje Frigijoje yra Chalkidiko pusiasalis, o Eubėjo saloje – Chalkiso miestas. Stambulo priemiestyje Bosforo sąsiaurio Azijos krante dabartinio Kodykėjaus vietoje iki 14 a. buvo Chalkidono (arba Chalkedono) miestas kurį 700 m. pr.m.e. įkūrė grigai, persikėlę į Mažąją Aziją spaudžiant dorėnų gentims.

Brangiųjų akmenų rinkinys, naudojamas senovės civilizacijose, paprastai ilgą laiką nesikeičia. Tik karai, praplečiantys imperijos ribas, ir geografiniai atradimai keičia supratimą apie akmenų sudėtį, jų vertę ir privalumus. Yra svarių argumentų laikymui, kad akmenų sudėtis faraono Tutenchamono valdžios ženkluose ir papuošaluose nesiskyrė nuo akmenų ant pirmojo kunigo Aarono: jie buvo beveik to paties laikmečio ir gyveno gamtos kliūčių neatskirtuose regionuose. Bet negalima nesutikti su Dž. Kuncu, pasiūliusio palaipsnį judėjų pirmojo kunigo impilo brangiųjų akmenų pakeitimą prabangesniais laikotarpiu tarp Pirmosios (961 m. pr.m.e..) ir Antrosios (64 m.) Jeruzalės šventyklos statybų.

Pabandysime nustatyti brangakmenį, slepiamą „chalkidono“ pavadinimu, palygindami kunigo iš Septynknygės (3 a. pr.m.e. Septuaginta) impilo akmenis su akmenimis, puošusiais šventosios Jeruzalės pamatus „Apokalipsėje“ (92-96 m.). Sutapimas beveik visiškas, tačiau yra nedidelių nukrypimų jų išsidėstyme, o be to Naujojo Teastamento sąraše pasirodo 3 nauji akmenys: chrizoprazas ir hiacintas sudėtimi ir savybėmis dera su Septynknygės onichionu ir ligirijumi, o chalkidoną atitinka antraksas. Iš pirmo žvilgsnio, tarp paskutinių akmenų nėra nieko bendra, bet ar tikrai taip? Štai ir šv. Andrejus, Kesarijos arkivyskupas (6-7 a. sandūra), „Apokalipsės aiškinimuose“ abejoja „ar ne antraksu Šventasis [t.y. Jonas Pamaldusis] taip [t.y. chalkidonu] pavadino“.

Teofrastas pirmasis parašė apie antraksų išvežimą iš Karchedono (graikiška transkripcija finikiečių Carth – Chadaschat – Naujasis Miestas, o lotyniškai Kartagena) Šiaurės Afrikoje. Priminsim, terminai – graikiškas „antraksas“ ir lotyniškas „karbunkulas“ – verčiami kaip įkaitintas angliukas ir reiškia raudoną, ugninio blizgesio skaidrų akmenį. Senovėje ir išimtinai iki 18 a. šiais pavadinimais vadinti rubinas, granatas, špinelis, hiacintas ir netgi turmalinas*). Po Teofrasto apie garamantų karbunkulą rašė Kalistratas iš Rodo (3 a. pr.m.e.) ir Kapadokijos karalius Archelajus (36 m. pr.m.e.-17 m.). Plinijus su nuoroda į juos pažymi apie karbunkulus „indų ir garamantų; šie vadinami ir Karchedono dėl jų gausos didžiojoje Kartagenoje“, kuris buvo, kaip jau pastebėjome, perpirkėju ar tarpininku tarp garamantų ir Romos realizuojant Rytų Afrikos akmenis.“

Epifanijaus iš Kipro (4 a.) kūrinyje, žinomam Gruzijoje nuo 10 a., minimas „karchedono“ akmuo, panašiu į ugnies spalvos jachontą. Taip pat pastebėsime, kad „Graikų graviratoriaus“ (3-4 a.) rankraštyje vienu iš 7 jūreivių amuletų vadinamas „Karchedono kurbunkulu“, kuris Dž. Kunco knygoje klaidingai išverstas į rusų kalbą kaip du akmenys – karbunkulas ir chalcedonas. Skirtingai nuo chalkidono, Karchedono kurbunkul` arba karchedoną antikos laikais žinojo gerai.

19 a. rusų senovės tyrinėtojas I. Sacharovas rašė: „... raudonas, blizgantis akmuo išgaunamas Charkidone [iškreipta Kartagenos graikiška transkripcija – Karchedona], esančioje Afrikos Libijos dykumoje“, ir čia pat žemiau – „Chalkidonas – miestas, tačiau ir brangus akmuo, vadinamas antraksu“. Apie pavadinimų chalkidonas ir karchedonas rašė ir anglų minerologai Dž. Ir E. Dena, K. Frondelis.

Apaštalo Jono pranašysčių užrašymo metu (9č-96 m.) su akmens i9š Afrikos pavadinimu įvyko tokia transformacija: Karchedono antraksas – Kartagenos akmuo – garamantų karbunkulas – Kartagenos karbunkulas – karchedonas – chalkidonas. Termino „Karchedono antraksas“ transformacija prasidėjo, kaip tai matosi iš traktato „Apie akmenis“, jau 4 a. pr.m.e.: Teofrastas arba tasai, kuris užrašė jo mintis, suklydo, vienoje pastraipoje įrašę brangakmenius iš skirtingų radimviečių – „išskirtinius akmenis“ iš Afrikos (tarp jų – Karchedono antraksą arba karchedoną, įiuolaikinėje nomenklatūroje atitinkantį tik rubiną, tačiau kartais jį identifikavo, kaip, pavyzdžiui, pas Teofrastą, ir su raudonu granatu – Masalijos antraksu), ir akmenis, kaip Kipro, įprastus vario rūdynams (dar Albertas Didysis pranešė apie saloje prie įėjimo į Bosforą tarp vario rūdų randamus kianos ir chrizokolą, t.y. turkį, malachitą ir azuritą). Šios klaidos priežastis – akmenų pabvadinimų sutapimas su jų radimo ar prekybos miestų pavadinimais. Galima ir kita priežastis: ši traktato vieta buvo pažeista ir dalis žodžio („tanoi“), svarbaus visos pastraipos supratimui (o atsižvelgiant į dviejų paskutinio 25 punkto sakinių nederėjimą, galimi ir kiti teksto „nusidėjimai“), prarasta.

„Chalkidonu“ vadinamo akmens pasirodymas Naujajame Testamente – techninė „Apokalipsės“ perrašinėtojo techninė klaida (o galbūt ir paties autoriaus dėl „karchedon“ ir „chalkidon“ fonetinio artumo). Legenda skelbia, kad pranašystė Jonui buvo padiktuota. Gali būti, kad akmenų išvardijimas priešpaskutiniame „Apokalipsės“ skyriuje užrašyti iš klausos perrašinėtojo, nesusipažinusio su naujosios eros pradžio mineralogijos terminija. Tik tuo galima paaiškinti klaidą vieno iš Dangaus Miesto pamatų akmens pavadinime: „sardolikas“ vietoje „sardolitas“. Su didesniu įsitikinimu galima spėti ir apie kito akmens, karchedono, pavadinimo iškraipymą. Klaida užrašant šį žodį padarė netektį šventosios Jeruzalės papuošimui, ir galima sakyti, kad pačios svarbiausios, šilčiausios bei, vadinasi, iškilmingiausios spalvos – ugninės raudonos.

Taip pat pažymėsime, kad iš lotyniško žodžio „calcedonius“, Vulgatoje reiškiančio šventosios Jeruzalės trečiojo pamato papuošimą, 16 a. susidarė brangakmenio pavadinimas „chalcedonas“ – silicio dioksidas blyškiai nuspalvintas pilkais, žydrokais, žalsvokais ir gelsvokais tonais.

*) Akademikas V. Severginas „Karbunkulų pas Plinijų aptarime“ (1812 m.) rašo, kad negalima Teofrasto antrakso, reiškiančio tik labai vertingą raudoną akmenį iš garamantų, painioti su Plinijaus karbunkulais, turinčiais visus šeimos požymius, t.y., tarp visų brangakmenių kurbunkulai sudaro atskirą šeimą su bendrais požymiais: „ugnies spalvos, blizgantys, nedegūs, priešinantys pjovimui, trapūs, skaidrūs arba neskaidrūs, sunkesni už stiklą“.

27 punktas

jaspis

Nepaprasta ir pamokanti istorija su šio akmens pavadinimu. Ji kilo Kinijoje „iju-ši“ pavidalu ir reiškė akmenį su šiuolaikinio nefrito savybėmis, o taip pat brangakmenius su gražiu raštu ir marga spalvine gama. Pradinis hieroglifo „iju-ši“ platumas ir neapibrėžtumas vėliau atsispindėjo jo sinonimų daugiaprasmiškumu kitose kalbose. Sąvookos „iju-ši“ paplitimas į vakarus vyko prekybos keliais per Persiją ir Asiriją, prisitaikant prie tranzitinių tautų kalbinių ypatybių: pas persus „iju-ši“ virto „iemš“, pas asirus – „jašpu“, pas arabus – „jašm“ (nefritas) ir „iašb“ (jaspis), pas finikiečius – „jasp“, pas senovės žydus - „jašfe“ arba „jašpe“ oniksams ir „jacholom“ **) – jaspiui, pas senovės graikus – „jaspis“ (pirmas raštiškas paminėjimas pas Platoną „Fedono“ dialoge – 4 a. pr.m.e.). pradžioje sąvoka „jaspis“jungė tokius brangakmenių kaip jaspis, nefritas, žadentas, oniksas, sardoniksas, agatas ir kitų išore ir savybėmis panašių akmenų tipus. Oniksai, sardoniksai ir agatai I tūkst. pr.m.e. buvo atskirti ir imti vadinti onichionais ir agatais. Jaspio prie Viduržemio jūros gerai nežinojo, nes jo čia mažai ir prastos kokybės. Matyt todėl Plinijus kaip jaspį suprato, visų pirma, „žalią ir dažnai persišviečiantį akmenį“, o Dioskoridas Pedanijus ir Dionisijus Periegetas terminą terminą „jaspis“ taikė tik skaidriems arba persišviečiantiems akmenims.

16 a., po Amerikos atradimo, ispanai į Europą atvežė „naują“ akmenį, kurį jie pavadino „juosmens akmeniu“ (pašildytu akmeniu gydė skaudančius inkstus), iš lotynų – nefritu (1569-1611 m.), p vėliau jiws įgavo ir prekinį pavadinimą – žadas. Tuo metu europiečiai jau „pamiršo“, kad jie turėjo tokį akmenį ir nuo antikos laikų vadino „jaspiu“. Nepaprasta, bet apie tai, kad Europoje dar krikščionybės pradžioje „jaspis“ reiškė nefritą, tame tarpe ir persišviečiantį (tą, kurį vėliau pavadins žadeitu), užfiksuota kinų kronikose ir apie tai 1851 m. rašė rusų šventikas rusų misijoje Pekine N. J. Bičurinas.

Pavadinimai „nefritas“ ir „žadas“ taikomi akmeniui su dabartinėmis nefrito savybėmis prigijo ir sparčiai paplito Europoje. Maždaug nuo to laiko (17 a. pabaiga) visose Europos kalbose „jaspis“ ir išvestiniai iš jo sinonimai (jasperis, džasperis, jaspė, diaspro ir kt.) imti tapatinti tik su jaspiu.

Rusijoje, kur žinias apie akmenis pamaitindavo Rytai, biblinis jaspis visada laikytas vertingu akmeniu (V. Dalis, 1882 m.), todėl čia tapatinti jaspio su „jašma“, gerai žinomu akmeniu iš Uralo ir Altajaus, negalėjo. Terminas „jaspis“ nugrimzdo į Užmarštį, o vietoje jo 18 a. pasirodė „nefritas“ ir „jaspis“, o vėliau ir „žadeitas“ – šiuolaikine jų prasme.

**) Anot Dž. Kunco, „jacholom“ senovės žydų kalboje reiškė „tai, kuo galima sugriauti ar suskaldyti“ – savybės, nebūdingos tokiems trapiems brangakmeniams kaip deimantas, jašma ir oniksas, tačiau būdingi nefritui, iš kuriuo senovėje gamino plaktukus, kirstukus, kirvius, peilius. Nefritas tvirtas dėl klampumo, pasiduoda apdirbimui ir turi malonią akiai spalvą – savybės, už kurias Biblijoje apie jaspį rašo kaip apie labai brangų akmenį, o „Apokalipsėje“ jis įkūnija netgi Dievo ir jo Sūnaus vaizdinius (4:3; 21:19-21).

28 punktas

lingurionas

Akmuo „lūšies šlapimas“ pas Teofrastą turi tokią svarbią charakteristiką – „labai tvirtas“. Ji panaikina galimybę identifikuoti lingurioną su gintaru. Be to, iš gintaro gamino papuošalus, tačiau tarp surinktų senovinių antspaudų gintaras dėl šios medžiagos minkštumo nėra žinomas. Linguionas turi savybę traukti šiaudelius, smulkias medžio ir net geležies bei vario daleles pagal spalvą, tviertumą ir savybę traukti sausą augaliją, jis gali būti identifikuojamas su raudonais turmalinais, kartais jį tapatina ir su hiacintu. Beje pastebėsime, kad su laiku „lingurionui“ atsirado keletas sinonimų: lingurijus, linkurijus, limguras, ligurijus, ligirinas. Du paskutiniai pavadinti pagal Liguriją, vietovę šiuolaikinės Italijos šiaurėje, per kurią antikos laikus prie Viduržemio jūros patekdavo Baltijos gintaras. Pradžioje „ligurijus“ ir reiškė gintarą, tačiau kadangi šis turėjo savo senovinį „elektrono“ pavadinimąą, pavadinimas „ligurijus“ perėjo geltonai-oranžinei cirkono atmainai. Vėliau, jau naujaisiais laikais, „lingurijumi“ arba „linkurijumi“ kartais suprasdavo jakinfą, jakontą ar net serdoliką.

30 punktas

sardionas

Angliškame komentare su nuoroda į Plinijų kalbama apie sardioną, kuris laikytas „raudono chalcedono atmainų bendru pavadinimu“. Čia reikia patikslinti Teofrasto požiūrį į „sardiono“ atmainas, o Plinijaus – į „sardų“ (moteriška giminė) atmainas, Šie senovės rašytojai skirstė raudonus chalcedonus pagal spalvos ryškumą ir blizgesį, šioms savybėms suteikdami tardi lyties požymius: Teofrastas prasišviečiančius raudonus sardionus vadino moteriškais, o tamsesnius – vyriškais, gi pas Plinijų – „vyriški“ akmenys spinti stipriau, o moteriškų – kiek dulksnesnė spalva*).

Archeologai liudija, kad papuošalai iš raudono chalcedono Tarpupyje žinomi nuo VI tūkstantm. pr.m.e. (chasuniška kultūra). Šumerai (IV tūkstantm. pr.m.e.) šį akmenį vadino „santu“, senovės egiptiečiai nuo iki-dinastinio laikotarpio (daugiau nei prieš 5000 m.) - „čenem“ (arba „henem“), o pas graikus raštuose „sardios“ pirmąkart panaudojo Platonas dialoge „Fedonas“. Antikoje šį akmenį žinojo graikišku „sardiono“ arba lotynišku „sarda“ pavadinimais, tark jų išskirdami, kaip minėta, „vyriškas“ ir „moteriškas“ atmainas. Daug vėliau, jau IX a., tarp sardionų ir sardų ėmė išskirti „sardisus“, „karneolus“ ir „karnelianus“. Pavadinimas „serdolikas‘ kilo Rusijoje kaip vedinys iš „sardonichas“ iš Geogijaus Amartolos „Kronikos“ arba iš „sardiono“ iš „1073 metų Sviatislavo išrinkimo“, pradžioje forma „sardik“ (pirmąkart paminėta „Pasakojime apie Indijos karalystę“), matyt, iš sąskambio su arabų „akik“ (tuo metu brangakmeniai į Rusią patekdavo tik iš Rytų), vėliau „serdonič“ (pirmąkart pasirodė religinėje Ivano Kalitos 1327 m. gramatoje. Pavadinimas „serdolik“ dokumentuose pradėjo rodytis nuo XV a., pirmąkart „Prekybos knygoje“ (1575 m.).

Tarp serdoliko ir karneolo dažnai dedamas lygybės ženklas. Rusų literatūroje abu šie pavadinimai priskiriami šiltų spalvų (raudonos, oranžinės ir geltonos) chalcedonams. Karneolu vadina raudonas chalcedono atmainas, tuo tarpu „serdolikas“ taikomas geltoniems ir gelsvai raudoniems chalcedonams. Beje, gamtoje sutinkami nedideli chalcedono gabalai, kuriuose galima matyti perėjimus tarp tų kraštinių spalvų. Čia pastebėsiu, kad biblinėje rusų literatūroje sutinkamas dar vienas terminas, taikomas šiltos spalvos chalcedonui – „sardolik“ Šis pavadinimas kilo iš iškreipto lotyniško žodžio „sardolit“, t.y. „sardų akmuo“. Sinodinės Biblijos leidime (1997 m.) Jono Apreiškime šeštasis akmuo, puošiantis dangaus Jeruzalės sienų pamatus, „sardolikas“ pataisytas į „serdoliką“. Tokį pataisymą negalima laikyti priimtinu: pataisyta ne raidė žodyje (raidę reikėjo keisti, bet ne antrąją, o gale, „k“ į „t“), o sukeistas akmuo ir kartu su tuo keičiasi šventosios Jeruzalės papuošimo spalva (sardas – tamsiai raudonas, o serdolikas – gelsvai raudonas).

35 punktas

Akmenys ... iš Baktrianos...

Sprendžiant iš akmenų grupavimo tekste ir atsižvelgiant į ankstesnėje pastraipoje minimus „nuostabius akmenis“, iš Baktrianos turėjo atvežti aukščiausios vertės akmenis. G. Lemleinas, pvz., spėjo juos buvus smaragdais, t.y., įvairiais žalios spalvos akmenimis. Tai galėjo būti nefritai, amazonitai ir žali chalcedonai, melsvai žalsvas turkis, kurio radimvietės žinomos ir dabar. Aleksandro Makedoniečio (Teofrasto amžininko) žygis į Persiją ir Indiją aiškiai paskatino daugelio naujų akmenų – Rytų akmenų - patekimą į Graikijos rinką.

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Kinų filosofija: Konfucijus
Užsieniečiai apie Rusiją (2 d.)
Matematika Egipte ir Finikijoje
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Aleksandras Didysis ir amazonės
Škotai – geologijos pradininkai
Vūdū ištakos ir dabartis
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Kaip suprantu indų filosofiją?
Paslaptingas Atėnės gimimas
Tos nepaprastos figūrėlės...
Meistras ir Margarita
Universiteto spaustuvininkas
Pažintis su chazarais
Istorikas Al-Masudi
Hiperborėja Užpoliarėje
Mima kalvos
Vartiklis