Matematikos pradžia Lietuvoje  

Kol Lietuvoje nebuvo aukštosios mokyklos, baigusieji mokyklas (ypač Vilniaus katedros mokyklą) studijuoti vykdavo į Vidurio ir Vakarų Europos universitetus. 14-16 a. pirmojoje pusėje Lietuvos jaunimas pasiekdavo Bolonijos, Oksfordo, Prahos, Krokuvos, Karaliaučiaus ir kitus universitetus. Jiems tekdavo mokytis septynių laisvųjų menų. Be triviumo (pirmosios mokymo pakopos: gramatika, retorika, dialektika), universitetuose buvo ir antroji pakopa – kvadriumas (muzika, aritmetika, geometrija, astronomija). Grįžę jie skleidė naujas mokslų, tarp jų ir matematikos, idėjas tarp tautiečių.

Didžiausią įtaką mokslinės (ir matematinės) minties plėtotei turėjo vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangomis 1570 m. įsteigta jėzuitų globojama Vilniaus kolegija (Collegium Vilnensis), kuri buvo kuriama pagal Paryžiaus Sorbonos kolegijos pavyzdį ir turėjo atitikti Vakarų Europos lygį.

Jau nuo pat pirmųjų mokslo metų čia matematiką dėstė nespecialistas magistras Arnoldas Benijus. Antraisiais mokslo metais jį pakeitė matematikos prof. Albertas Theoboltijus. Per matematiką mokyta elementarių dalykų: aritmetikos veiksmų, triskaitės taisyklės ir pan. Gali būti, jog naudotasi Gemo Frizijaus (1508-1555) „Arithmetica”. Dėstyta lotynų kalba. O 1571 m., atsiradus filosofijos klasei, pagal Aristotelio sistemą, matematika įtraukta į filosofijos programą.

Lietuvos jėzuitų provinciolas P. Sunjerio 1571 m. į Romą išsiuntė prašymą, aiškindamas, kad Lietuvoje mokinių tėvai reikalauja jų vaikus mokyti matematikos. Ir, anot jo, dėstyti filosofiją be matematikos - tas pats, kas semti rėčiu vandenį. Prašymas buvo išgirstas ir 1574 m. Vilniaus kolegijoje įsteigta Matematikos katedra, kurioje 1574-75 m. dėstė prof. Leonardas Krakeris iš Poznanės.

Kitais mokslo metais į Vilnių atvyko škotas Jokūbas Bosgravė, dėstęs matematiką Vokietijoje ir Lenkijoje. Jis palaikė glaudžius ryšius su kosmografu jėzuitu Atanazu Kircheriu, susirašinėjo su savo dėstytoju Romoje, žinomu Euklido komentatoriumi Christopu Klavijumi (1537–1612). Tad ir jo skaitytas matematikos kursas buvo platesnis, - apėmė aritmetiką, plokštumos ir erdvės geometrijas bei trigonometrijos pradmenis.

Matematikai pasitarnavo ir karaliaus Žygimanto Augusto pilies biblioteka, testamentu perduota Vilniaus kolegijai. Joje buvo Antikos matematikų Euklido ir Ptolomėjaus darbai, vėlyvųjų Viduramžių astronomų veikalai apie astronomijos instrumentus, Saulės laikrodžius, M. Koperniko „Apie dangaus sferų sukimąsi“ ir kt.

Jau Lietuvos reformatai siekė įkurti savo universitetą. 1539-42 m. netgi veikė reformatų mokykla bajorų Arithmeticae curiosae of Adalbertus Tylkowski vaikams, o kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis 1565 m. testamentu skyrė lėšų universiteto steigimui, prisidėti ketino ir didikai-reformatai. Tačiau nebūtinai jis būtų aukšto lygio. Tarkim, ir protestantai iš pradžių užsipuolė Koperniko idėjas. Tik Philipp‘o Melanchton‘o (1497-1560) veikla padėjo tas pažiūras keiti. Nors ir nebūdamas gabiu matematiku, parašė įvadus Johannes de Sacrobosco astronomijos knygai bei Euklido „Pradmenų“ vadovėliui. O universitetą Vilniuje 1579 m. įkūrė jėzuitai, kuriems Steponas Batoras leido reorganizuoti nuo 1570 m. veikusią jėzuitų kolegiją. Pirmuoju matematikos dėstytoju jame buvo jau minėtas Jokūbas Bosgravė.

Europoje matematikos dėstymą universitetuose paveikė Kristoferis Klavijus. Vilniaus universitete pirmuoju aukštesnio lygio matematiką dėsčiusiu buvo Osvaldas Krygeris (Kruger, 1598-1655), tačiau 1655 m. karas su Maskva ir dėstytojo mirtis ilgam pristabdė kokybišką matematikos dėstymą Vilniuje. Jis buvo ir karybos inžinierius, balistikos ir fortifikacijos žinovas.

Apie 1600-uosius VU buvo apie 600 studentų. Tačiau matematiką vienerius metus padėstydavo vienas dėstytojas, tada būdavo praleidžiami metai, o tada dėstydavo jau kitas dėstytojas (po rektoriaus Jokūbo Vujeko (1541-97, matematiką Vilniaus kolegijoje dėsčiusio 1578-79) matematika nedėstyta net kelis metus iš eilės). Vieninteliu K. Klavijaus mokiniu, dėsčiusiu Vilniuje (1595-96 ir 1599-1600 m.), buvo Mykolas Salpis. O tada 1600-13 m. matematika išvis nedėstyta. Padėtis pagerėjo, kai dirbti pradėjo minėtas O. Krygeris, tačiau ir jis dėstė nereguliariai. Jį, iki vėl grįžtant O. Krygeriui, keitė Walenty Skowid‘as (1609-87), o taip pat Pawel Laskowski‘s (1611-64).

1655 m. įsiveržusi caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė gerokai pablogino situaciją. Pabėgo daug gabių žmonių, tarp jų ir vienas gabiausių lenkų matematikas, VU auklėtinis Adomas Adamandas Kochanskis (1631-1700). Universitetui atkūrus veiklą, vėl pakviečiamas P. Laskovskis, tačiau jis dėsto tik vienerius metus, tada vėl pakviečiamas jau senyvas V. Skovydas, dėstęs dvejus metus, iš Branievo kolegijos dviem metams pakviečiamas dar vienas senukas, o po jo vėl dėsto V. Skovydas.

Jėzuitai panoro Vilniuje turėti aukšto lygio matematikos mokyklą, tad nusprendė pasikviesti iš Lietuvos išvykusį A. Kochanskį, kuris tuo metu Prahoje buvo žinomas Saulės laikrodžių ir mechaninių mašinų kūrėjas. Tačiau tasai nenorėjo, išsisukinėjo, nusibeldė net į Florenciją. Kreiptasi į jėzuitų generolą. Priverstas, į Vilnių keliavo dideliais vingiais, ir kai jis pasiekė Lenkiją, karalius Jonas Sobieskis jį pakvietė auklėti savo sūnų, tad mokslininkas liko Varšuvoje, kur buvo karaliaus bibliotekininkas, o Lenkijoje Vilanovo rūmuose išliko jo sukurtas Saulės laikrodis.

Tad Vilnius dvejus metus (vėliau jis ėmė dėstyti kitus dalykus) tenkinosi tik gabiu Albertu Tilkovskiu (1625-95). Jis buvo plataus akiračio, 7-is metus misionieriumi praleidęs Turkijoje, parašęs daug knygų, kurioje nagrinėjo ne vien tik matematikos klausimus. „Philosophia curiosa“ (1680) buvo įdėta ir recenzija K. Semenavičiaus „Didžiajam artilerijos menui“. Ir vis tik net 17 a. pabaigoje A. Tilkovskis bandė paneigti N. Koperniko ir G. Galilėjaus idėjas, remdamasis „sveiko proto“ argumentais (atseit, jei Žemė suktųsi apie ašį, išmestas akmuo neturėtų nukristi į tą pačią vietą).

(Bus išplėsta ir papildyta...)  

Apie Lietuvos matematikos klausimus taip pat skaitykite:
Matematikos atgimimas Lietuvoje
Pinavija – kelius vija
Matematikos kalviai

Va tai šeimynėlė!
Aritmetikos pagrindai
Iniciatyva: matematikos keliu
Universiteto  spaustuvininkas
VU Matematikos fakultetas pokariu
Skaičiai – apžvalga/ pradmenys
Matematika Egipte ir Finikijoje
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Gausas – iškirstas langas į 19 a.
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Australijos aborigenų matematikos samprata
Kantoro aibių teorija ir tikrosios begalybės intuicija
O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Laimėti pralaimint: „dviejų vokų“ paradoksas
Matematikos ir fizikos šmaikštumai
Geriausios alternatyvos parinkimas
Vilniaus Universiteto chemikai
Matematikai: Anri Puankarė
Mazgai ir mazgų teorija
Didžioji Ferma teorema
Matematika ir biologija
Jų begalinė išmintis
Loterijų matematika
Kvantinis chaosas
Meilės sinusoidė
Algebros istorija
Vartiklis