Matematikos fakultetas Vilniaus universitete pokariu

Po antrojo pasaulinio karo, atnaujinant Vilniaus universiteto veiklą, iš buvusio matematikos-gamtos fakulteto fizikos ir matematikos skyrių kūrėsi Fizikos ir matematikos fakultetas. Jo dekanu 1944-45 m. dirbo prof. A. Žvironas, 1945-58 m. - doc. H. Horodničius, 1958-64 m. fiz.-mat. m.k. V. Kybartas, 1965 m. - doc. J. Viščakas.

1965 m. fakultetas padalintas į Matematikos ir mechanikos (MMF) bei Fizikos fakultetus. MMF (nuo 1978 m. pavadinto Matematikos fakult.) dekanu 1965-74 m. buvo doc. A. Raudeliūnas, o vėliau, iki 1978 m. doc. V. Merkys.

Fakultete veikė kelios matematinio pokrypio katedros: matematinės analizės (ved. 1944-64 m. prof. Z. Žemaitis, 1964-70 m. doc. Vyt. Paulauskas, 1970-76 m. doc. A. Miškelevičius, 1976-81 m. doc. A. Nagelė); geometrijos, kuri nuo 1960 m. geometrijos ir aukštosios matematikos (ved. 1944-82 m. prof. P. Katilius);
Zigmas Žemaitis su absolventais
1950 m. absolventai matematikai su dėstytojais. Iš kairės: K. Panomariovas, vyr.dėst. B. Voronkovas, I. Žitomirskaja, prof. Paulius Slavėnas, prof. Zigmas Žemaitis, A. Šeputis ir A. Feigelovičius
bendrosios matematikos (ved. 1945-60 m. doc. G. Žilinskas), 1960 m. pertvarkyta į dvi - skaičiavimo matematikos katedrą (ved. 1960-62 m. doc. G. Žilinskas, 1962-67 m. doc. P. Golokvoščius, 1968-73 m. doc R. Uždavinys, 1973-80 m. doc V. Merkys) bei tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrą (ved. 1960-93 m. prof. J. Kubilius). 1971 m. įsteigta ir taikomosios matematikos katedra (ved. 1971-80 m. prof. A.J. Bikelis).

1963 m. fakultete įkurta skaičiavimo laboratorija, turėjusi ESM „Minsk-14”, kuri 1971 m. perorganizuota į skaičiavimo centrą (SC) jau su 2 ESM: “Minsk-22” ir „Minsk-32”. 1975 m. imta naudoti ir ES-1020. 1964-69 m. laboratorijai vadovavo I. Uždavinys, 1969-76 m. skaičiavimo centro moksliniu vadovu buvo doc. A. Nagelė, o 1976-xx m. - doc. F. Mišeikis. Skaičiavimo centre susiformavo 4 skyriai:
1. Technikos skyrius, kurį sudarė ESM ir perforavimo įrenginių aptarnavimo grupės bei skaičiavimo technikos laboratorija. Jis prižiūrėjo skaičiavimo mašinas bei kitą aparatūrą, tobulino ir pritaikydavo nestandartinius išorinius įrenginius. Jo inžinieriai taipogi tyrė akustinių signalų klasifikavimo bei atpažinimo klausimus, automatizavo fizikinių procesus.
2. ESM eksploatacijos skyrius su priėmimo, kontrolės, išdavimo, informacijos perforavimo ir ESM eksploatavimo grupėmis.
3. Algoritmų ir programavimo skyrius su inžinerinių-techninių uždavinių sprendimo bei AVS grupėmis ir automatizuotų informacinių sistemų (AIS) laboratorija. Jo darbuotojai įdiegė nemažai AVS posistemių gamyklose ir aukštosiose mokyklose.
4. Programavimo automatizavimo skyrius su matematinės statistikos, operacinių sistemų ir matematinės įrangos grupėmis. Jis kūrė ir tobulino ESM matematinę įrangą, ypač sisteminę jos dalį bei programų paketus.

Skaičiavimo centro darbas buvo susijęs su mokymo proceso organizavimu bei moksliniais darbais. Ypatingas dėmesys skirtas tikimybinių, optimizavimo, diferencialinių lygčių ir skaitinių metodų taikymams bei įvairių procesų automatizavimui. 1978 m. SC dirbo 53 matematikai, 27 fizikai-inžinieriai ir 37 techninio personalo darbuotojai. Tarp jų 7-i buvo su moksliniais laipsniais.

Matematikos fakulteto plėtimąsi lėmė mokslinių darbų plėtra katedrose, kitų mokslų matematizavimas, gamybos bei įvairių sistemų valdymo poreikiai.

Matematikos specialybės studentai studijavo: matematinę analizę, algebrą, analitinę geometriją, matematinę logiką, diferencialines ir matematines fizikos lygtis, funkcionalinę analizę ir integralines lygtis, diferencialinę geometriją, topologiją, kompleksinio kintamojo funkcijas, tikimybių teoriją ir matematinę statistiką, skaičiavimo metodus, operacijų tyrimus, optimizavimo metodus, skaičiavimo mašinas ir programavimą, AVS, teorinę mechaniką, fiziką, kai kuriuos gamtos mokslų skyrius ir kt.

Taikomosios matematikos specialybės studentai studijavo: matematinę analizę, algebrą ir analitinę geometriją, matematinę logiką, diferencialines ir matematines fizikos lygtis, tikimybių teoriją ir matematinę statistiką, skaičiavimo metodus, optimizavimo metodus ir operacijų tyrimus, ESM ir programavimą, AVS, teorinę mechaniką ir fiziką bei kt.

Abiem specialybėms buvo specialieji kursai, skirti siauresnių sričių specialistų ruošimams. Matematikos specialybėje yra 6 specializacijos: algebra ir skaičių teorija, geometrija ir topologija, tikimybių teorija ir matematinė statistika, diferencialinės lygtys ir jų taikymai, funkcijų teorija, skaičiavimo matematika. Taikomosios matematikos studentai galėjo rinktis 3 specializacijas: ESM matematinė įranga, AVS matematinė įranga, skaičiavimo technikos taikymas.

Visi studentai atlikdavo praktiką skaičiavimo centre, o gamybinę ir pedagogines praktikas – dažniausiai būsimose darbovietėse. Dauguma absolventų dirbdavo aukštosiose mokyklose, MA ir mokslinių tyrimų institutus, konstravimo biurus bei laboratorijas, valstybės įstaigose ir gamyklose. Matematikos absolventai dirbo ir mokytojais bei dėstytojais.

Matematikų darbai

Lietuvos matematikai po karo pradėjo nagrinėti skaičių teorijos, geometrijos, funkcijų teorijos, diferencialinių lygčių problemas. 6-o dešimtm. pradžioje nauja matematikos šaka, tikimybinė skaičių teorija, išgarsino Lietuvos matematikus. Ta paskatino tyrimus ir netrukus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos tyrimai plito įvairiomis kryptimis. O geometrų svarbiausia kryptimi tapo topologija. Nagrinėti ir kibernetikos, mechanikos matematiniai klausimai.

Kubiliaus mokykla.
1946 m., dar studijuodamas, J. Kubilius ėmė tirti skaičių teorijos Malerio hipotezę ir 1949 m. pateikė dalinį jos sprendimą. Šio darbo idėjas panaudojo daugelio šalių matematikai. O tą hipotezę 1964 m. galutinai įrodė Kubiliaus mokinys baltarusis V. Sprindžiukas.
Jonas Kubilius absolventų susitikime
Jonas Kubiliius 1982 m. absolventų susitikime, 2007 m.

1948 m. J. Kubilius pradėjo nagrinėti pirminių daugiklių pasiskirstymą algebrinių skaičių kūnuose. Jo sukurta metodika leido nustatyti menamo kvadratinio kūno pirminių daugiklių egzistavimą siaurose kompleksinės plokštumos srityse, įvertinti atstumą tarp gretimų pirminių daugiklių ir kt.

1952-56 m. Kubilius apibrėžė tikimybinę erdvę aritmetinių funkcijų ir jų funkcionalų reikšmių pasiskirstymų tyrimui. Joje adityvios ir multiplikatyvios funkcijos buvo interpretuotos atsitiktinių dydžių sumomis ir sandaugomis, o funkcionalai – stochastiniais procesais. Tai leido skaičių teorijos klausimus perkelti į tikimybių teoriją ir juos spręsti čia. Kubilius sukūrė originalų metodą naujai apibrėžtų atsitiktinių skaičių sumų ir jų funkcionalų tyrimui; atskleidė didžiųjų skaičių dėsnį; nustatė ribinių dėsnių egzistavimo sąlygas; ištyrė jų savybes. Aritmetinių funkcijų klasėje apibrėžtais funkcionalais buvo modeliuoti Markovo procesai. Tie tyrimai buvo perteikti 1956 m. daktarinėje disertacijoje.

1959 m.išleista J. Kubiliaus monografija, išdėstanti tikimybinę skaičių teoriją. 1962 m. antras leidimas papildytas rezultatais, gautais išvysčius Dirichlė eilučių metodą. Monografijos keli leidimai buvo JAV (pvz., J.Kubilius. Probalistic Methods in the Theory of Numbers, 1964).

1954-55 m. V. Statulevičius ištyrė nelyginių natūrinių skaičių dėstinių trijų piminių skaičių suma savybes. Gauso pirminių daugiklių išsibarstymo netaisyklingumus nagrinėjo J. Vaitkevičius. Realiojo kvadratinio kūno idealiųjų pirminių daugiklių tyrimui A. Matuliauskas išvedė Hekės dzeta-funkcijos artutinę funkcionalinę lygtį. M. Maknys vystė menamo kvadratinio kūno Hekės Z-funkcijų teoriją; gavo nulių kritinėje juostoje skaičiaus įverčius; ištyrė pirminių daugiklių egzistavimą įvairiose kompleksinės plokštumos srityse.

Svarbus ribinių dėsnių egzistavimas sprendžiamas J. Kubiliaus metodu. E. Vilkas ir G. Misevičius gavo būtinas ir pakankamas sąlygas, kad aritmetinių funkcijų iš H klasės reikšmių pasiskirstymai konverguotų į neaprėžtai dalius dėsnius. B. Grigelionis ištyrė neneigiamų multiplikatyviųjų funkcijų reikšmių pasiskirstymus. Z. Juškys nagrinėjo adityviąsias funkcijas, definuotas normuotose pusgrupėse, R. Uždavinys – funkcijas, apibrėžtas polinomo, tiesinių bei kvadratinių formų reikšmių aibėse.

8-o dešimtm. pradžioje klasės, kurioms randami ribiniai dėsniai, išplečiamos. E. Manstavičius ėmė nagrinėti adityviųjų funkcijų trupmeninių dalių pasiskirstymą, pasiūlė jų normavimus, gavo būtinas ir pakankamas ribinio pasiskirstymo egzistavimo sąlygas, ištyrė dėsnių savybes. Tuos rezultatus A. Laurinčikas pritaikė kompleksinių multiplikatyviųjų funkcijų reikšmių pasiskirstymo tyrimui, sukūrė charakteringąsias transformacijas ir nustatė būtinas ir pakankamas sąlygas, kad egzistuotų vektorių, kurių koordinatės – kompleksinės adityviosios ar multiplikatyviosios funkcijos, pasiskirstymų ribiniai dėsniai. Jas panaudodamas, E. Stankus tyrė generuojančių funkcijų pasiskirstymo dėsnius. F. Mišeikis apibrėžė nepriklausomų atsitiktinių dydžių sekoms C-nykstamumo sąlygą ir išnagrinėjo normuotų ir centruotų dalinių sumų ribinių pasiskirstymų klases.

6-o dešimtm. viduryje V. Statulevičius pradėjo nagrinėti priklausomų atsitiktinių dydžių sumų tikimybinių pasiskirstymų asimptotinį kitimo pobūdį didėjant dėmenų skaičiui; išvystė charakteringųjų funkcijų metodą ir ištyrė nepriklausomų ir surištų į Markovo grandinę atsitiktinių dydžių sumų pasiskirstymų asimptotinius skleidinius, sukūrė atsitiktinių dydžių didelių nuokrypių tikimybių tyrimo metodiką. Jis taip pat vystė aukštesniųjų eilių koreliacinių funkcijų teoriją ją naudodamas atsitiktinių procesų ir jų statistikų asimptotinėje analizėje. Jis kartu su B. Riauba apibrėžė ir tyrė Markovo tipo reguliarių procesų klasę. Statulevičiaus mokinys A. Raudeliūnas gavo atsitiktinių vektorių, sudarančių nehomogeninę Markovo grandinę, sumų tikimybių pasiskirstymų asimptotinius skleidinius. E. Misevičius ištyrė surištų į homogeninę Markovo grandinę atsitiktinių dydžių normuotų sumų didelių nuokrypių tikimybių asimptotinį kitimą. R. Lapinskas nagrinėjo atsitiktinių vektorių, surištų į Markovo grandinę, sumų pasiskirstymo aproksimavimą normalia pasiskirstymo funkcija, gavo optimalius liekamojo nario įverčio.

1961 m. Bikelis pradėjo tirti nepriklausomų atsitiktinių vektorių sumų tikimybinius pasiskirstymus, pateikė dėmenų pasiskirstymų klasifikaciją pagal marginalių pasiskirstymų Lebego dėstinius, išaiškino kardeliškumo įtaką asimptotinių skleidinių išraiškai, gavo bendras nelygybes efektyviam charakteringų funkcijų metodo panaudojimui daugiamačių tikimybinių pasiskirstymų asimptotinėjė analizėje ir daugiau. Nuo 8-o dešimtm. pradžios jis su mokiniais tyrė atsitiktinių dydžių didelių nuokrypių tikimybes.

H. Jasiūnas nagrinėjo liekamojo nario struktūrą centrinėje ribinėje teoremoje nepriklausomų atsitiktinių vektorių sekoms: jis gavo optimalius liekamojo maio įverčius. P. Vaitkus rado nepriklausomų vienodai pasiskirsčiusių atsitiktinių dydžių didelių nuokrypių tikimybių asimptotones formules stabilių ribinių dėsnių atveju. Stacionarių skaičių sekų funkcionalo reikšmių pasiskirstymo asimptotiką nagrinėjo G. Misevičius. E.Manstavičius gavo realiųjų multiplikatyvinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo dėsnių asimptotinius skleidinius, o A. Laurinčiukas įrodė didelių nuokrypių teoremas.

Nuo 1968 m. Vyg. Paulauskas tyrė nepriklausomų atsitiktinių dydžių su reikšmėmis Euklido ir Banacho erdvėse sumų tikimybinių pasiskirstymų aproksimavimą stabilių dėsnių pasiskirstymais. Jis apibrėžė aproksimavimo tikslumo įvertinimo skaitines charakteristikas (pseudomomentus) ir ištyrė liekamojo nario struktūrą centrinėje ribinėje teoremoje, įrodė V. Zolotoriovo nelygybes pasiskirstymams funkcionalinėse erdvėse, išvystė ir panaudojo funkcionalinės analizės metodus tikimybinių pasiskirstymų asimptotinėje analizėje.
A. Apynio disertacijos gynime
Profesoriai, 1979: Iš kairės: B. Grigelionis, E. Vilkas, P. Katilius, Vyt. Paulauskas, J. Kubilius, V. Statulevičius, A. Bikelis, Vyg. Paulauskas

7-me dešimtm., vadovaujant B. Grigelioniui, imti tirti sudėtingų stochastinių sistemų projektavimo ir valdymo klausimai. Jis išvystė bendrus atsitiktinių procesų optimalaus sustabdymo metodus, praplėtė A. Valdo nuosekliosios analizės teoriją tolydžiojo parametro atveju. Nagrinėdamas konstruktyvaus Markovo procesų optimaliojo stabdymo atvejus, R. Kudžma išplėtojo invariantiškumo principą bei detaliai išnagrinėjo pusiau stabilių procesų (Lamperti prasme) optimaliojo stabdymo uždavinius. V. Mackevičius rado bendras Markovo procesų sekų konvergavimo sąlygas, lemiančias atitinkamų optimaliojo stabdymo kainos funkcijų konvergavimą į ribinio proceso optimaliojo stabdymo kainos funkcijas.

Atsitiktinių procesų teorijos plėtra labiausiai susijusi su B. Grigelioniu, kuris rado bendras sąlygas, kuriomis taškinių matų sumos konverguoja į Puasono matus, įvedė svarbias atsitiktinio taškinio mato, suderinto su duota s-algebrų šeima, bei pusmartingalio lokaliųjų charakteristikų sąvokas. Iš šios problematikos V. Mackevičius nagrinėjo silpnų martingalų ir pusmartingalių tarpusavio sąryšius ir stochastinių diferencialinių lygčių aproksimavimą paprastomis dif. Lygtimis su laiko postūmiu. R. Kudžma procesų savybės ėmė tirti algebrinės topologijos metodais.

J. Kubiliaus iniciatyva nuo 1952 m. kasmet organizuotos Jaunųjų matematikų olimpiados, ruošiama metodinė medžiaga. Buvo vedamas kassavaitinis mokslinis seminaras. Svarbūs buvo J. Kubiliaus namuose organizuojami „antradieniai“ - nuo 1957 m. jis su mokiniais peržvelgdavo parašytų straipsnių medžiagą, aptardavo problemas, naujus tyrimų metodus.

Geometrija ir topologija
P. Katilius tyrinėjo kreivių tinklus paviršiuose, parašė 3 aukšto lygio vadovėlius. K. Grincevičius 1952-53 m. paskelbė darbus iš afininių erdvių teorijos, o 1953-64 m. daugiamatės projektyvinės erdvės tiesių hiperkompleksų teorijoje ir trimatės erdvės tiesių kompleksų teorijoje pirmąkart pritaikė G. Laptevo metodą tiesinių daugdarų nagrinėjimui, o daugumą analitiniu būdu gautų rezultatų vaizdžiai geometriškai interpretavo. Tai apibendrino daktaro disertacijoje „Apie tiesių kompleksus“ (1962). Vėliau trimatės projektyvinės erdvės neholonominių kompleksų pavyzdžiu nurodė bendrus metodus neholonominėms daugdaroms tirti. 7-8 dešimtm. P. Vaškas analitiniu metodu nagrinėjo S. Finikovo išsluoksniuojamų porų teoriją: pateikė jos geometrinių interpretacijų, susiejo ją du J. Lumystės sąryšių ir projektyvinių normalizacijų teorija bei neholonominių daugdarų teorija. K. Navickis nagrinėjo lyginio matavimo projektyvinių ir afininių erdvių pusiau ne neholonominių hiperkompleksų vidines normalizacijas, projektyvinės erdvės ne neholonominių kompleksų diferencialinę geometriją. V. Padervinskas surado daugiamači rombinių ir romboedrinių tinklų konstravimo būdus, jų automorfizmus. 6-me dešimtm. A. Matuzevičius ėmė tirti algebrinius glodžios topologijos klausimus, išnagrinėjo kliūtis dvigubose sluoksniuotėse, rado formulę, siejančią dvigubų sluoksnuočių kertamųjų paviršių pratęsimo kliūtis ir skiriamąją, išnagrinėjo mikrosluoksnuočių klasifikaciją.

Funkcijų teorija ir diferencialinės lygtys
Jomis užsiėmė matematinės analizės ir skaičiavimo matematikos katedros.

Matematinės analizės katedroje buvo dvi pagr. kryptys: 1) tiriami įvairių lygčių tipų analitiniai sprendiniai ir jų asimptotinės savybės; 2) tiriami konstruktyviosios funkcijų teorijos (aproksimacijos, interpoliacijos, eilučių ir jų integralinių analogų konvergavimo) uždaviniai. Vyt. Paulauskas ištyrė tam tikrų integralinių lygčių sprendimą eilutėmis ir, nagrinėdamas funkcijų ir jų išvestinių kvadratinę aproksimaciją, įrodė įvairių specialių ortogonalių polinomų išvestinių ortogonalumą. V. Kabaila nagrinėjo interpoliaciją Hardy klasės funkcijoms ir gavo būtinas ir pakankamas sąlygas, kad taškų seka būtų interpoliacinė. A. Nagelė gavo įvairius asimptotinius analitinių funkcijų vienetiniame skritulyje įverčius. A. Miškelevičius, tirdamas Laplaso- Styltjeso integralo konvergavimą ir virškonvertavimą, įrodė dvi Abelio tipo teoremas apie konvergavimą ir apibendrino Ostrovskio teoremą apie virškonvergavimą. L. Navickaitė nagrinėjo skirtuminių-diferencialinių lygčių tiesines sistemas su sveikais baigtinės eilės koeficientais, gavo jų sprendinių išraišką, eilės įvertinius bei jų nulinių taškų pasiskirstymą. E. Neniškytė tyrė dif. lygtis su dalinėmis išvestinėmis, kurių koeficientai reiškiami Dirichlė arba Tailoro-Dirichlė eilutėmis, ir surado pakankamas sąlygas, kuriomis šių lygčių sprendiniai reiškiami tomis pačiomis eilutėmis.

Nuo 1968 m. imta dirbti ir funkcionalinės analizės srityje. A. Jonušauskas pastebėjo glodžių funkcionalų, įgyjančių nulinę reikšmę tik nuliniame taške, ryšį su vieneto glodaus sklaidinio egzistavimu diferencijuojamose daugdarose.

1959 m. skaičiavimo matematikos darbuotojai ėmė tirti tiesinių ir netiesinių paprastųjų dif. lygčių sprendinių struktūrą ir savybes. P. Golokvoščius ir V. Merkys gavo specialiųjų klasių dif. lygčių sistemų su periodiniais, beveik periodiniais bei kintamais koeficientais, priklausomais nuo parametro, redukavimo ir trianguliacijos, sprendinių aprėžtumo, stabilumo ir periodiškumo sąlygas. P. Golokvoščius, naudodamasis išsigimusiomis hipergeometrinėmis funkcijomis, ištyrė dvimatės dif. lygčių sistemos integralinės matricos struktūrą ir jos normos kitimą ypatingojo reguliaraus taško aplinkoje. J. Degutis tyrė netiesiškai priklausančius vieno parametro diferencialinius operatorius su nereguliariomis kraštinėmis sąlygomis. V. Nekrašas gavo kai kurių spektrinių diferencialinių operatorių, netiesiškai priklausančių nuo parametro, tikrinių funkcijų egzistavimo sąlygas, išskyrė vektorinių funkcijų, skleidžiamų tikrinių funkcijų eilutėmis, klases. F. Ivanauskas gavo banginių sistemų skirtuminės funkcijos įvertį. I. Uždavinys ištyrė kolokacijų tipo 2 sričių tipo metodų konvertavimo sąlygas. A. Štaras įvertino banginės sistemos Grino funkciją.
A. Apynio disertacijos gynime
A. Apynio disertacijos gynime, 1974: Iš kairės: Antanas Apynis, doc. Petras Golokvosčius, prof. Petras Katilius, oponentas prof. N. Vorobjovas iš Leningrado, moksl. vad. prof. E. Vilkas ir oponentas doc. A.J. Morkeliūnas

Kibernetiniai matematiniai klausimai.
7-o dešimtm. pabaigoje J. Kruopis surado specialių Markovo procesų, parodančių žmonių mirtingumo kitimą migracijos sąlygomis ir imunologinio užsikrėtimo bei sergamumo erkiniu encefalitu charakteristikų įverčius. J. Jusas nustatė maksimaliu dažnumu grindžiamą homogeniškumo kriterijų polinominio pasiskirstymo atveju. V. Bagdonavičius gavo gaminių ilgaamžiškumo charakteristikų įvertinimus, ištyrė kitas jų savybes pagreitintų bandymų sąlygomis.

E. Vilko vadovaujami skaičiavimo matematikos darbuotojai 1971 m. pradėjo spręsti kai kuriuos lošimų teorijos uždavinius. A, Apynis surado bendras pakankamas sąlygas, kada paprastos ir apibendrintos daugumos taisyklės duoda tranzityvų grupinį sprendinį. V. Čiočys išnagrinėjo technologinių procesų analizės ir dinaminių Noimano-Heilio modelių kooperabilumo sąlygas. Jis, apibrėžęs modelių kooperaciją kaip lošimą, įrodė kooperatinės pusiausvyros egzistavimą. D. Sūdžiūtė tyrė pusiausvyros strategiją dviejų asmenų neantagonistiniuose lošimuose. P. Rutkauskas tyrė dinaminio programavimo resursų pasiskirstymo uždavinį.

S. Norgėla yra paskelbęs darbų iš loginio įrodymo ir dirbtinio intelekto srities.

1971 m. Skaičiavimo centro personalas, vadovaujamas S. Liberio, sukūrė kai kuriuos algoritmus, programas ir atliko skaičiavimus, reikalingus sprendžiant puslaidininkių ir kieto kūno fizikos, fizikinės chemijos, hospitalinės terapijos problemas. SC aktyviai talkino rengiant bibliografinius leidinius, sudarant lietuvių periodikos dažninį žodyną; parengė programų paketus ekonominių uždavinių sprendimams. 7-o dešimtm. pabaigoje imta nagrinėti kalbos signalų mašininio suvokimo tema. V. Undzėnas sukūrė atpažinimo įtaisą signalams, išskleistiems Karuneno-Loevo eilute. A. Malickas nagrinėjo automatinį kalbos signalų segmentavimą.

8-o dešimtm. pradžioje imta spręsti dviejų etapo stochastinio programavimo uždaviniai taikant tikimybinių pasiskirstymų asimptotinius skleidinius. J. Ambrasas tyrė magistralinių dujotiekių optimalaus projektavimo matematinius modelius. V. Tumasonis nagrinėjo, kaip optimaliau pritaikyti ESM.

Mechanika.
7-e dešimtm. V. Skakauskas sukūrė apytikslį S. Valanderio lygčių, aprašančių praretintų dujų dinamiką, sprendimo metodą; gavo apytiksles integralines-diferencines lygtis, pasiūlė kraštinių sąlygų variantą aukštesnės eilės lygtims ir kt.

Matematikos istorija ir metodika.
Z. Žemaitis nagrinėjo matematikos raidą Universitete, nušvietė P. Norvaišos ir Z. Revkovskio pedagoginę ir mokslinę veiklą. P. Rumšas tyrė lietuviškų matematikos vadovėlių ir terminų istoriją. B. Voronkovas aiškinosi matematikų veiklą 1803-31 m.

Algebros istorija
Borchesas ir matematika
Universiteto spaustuvininkas
Pinavija – kelius vija
Matematikos pradžia Lietuvoje
Matematikai: Anri Puankarė
Skaičiai – apžvalga/ pradmenys
Matematikos atgimimas Lietuvoje
Matematika Egipte ir Finikijoje
Iniciatyva: Matematikos keliu
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Evaristas Galua – matematikos genijus ir revoliucionierius
O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Truputis apie skaičių psichologiją
Aukso gysla Ramanadžano lygtims
Naujas pirminių skaičių dėsningumas
Vilniaus Universiteto chemikai
Naujas nematomumo metodas
Išėjo matematikos populiarintojas
Pagrindinės statistinės sąvokos
Matematikos ir fizikos šmaikštumai
Geriausios alternatyvos parinkimas
Kas tie romėniški skaitmenys?
Revoliucija mazgų teorijoje
Matematikai: Pjeras Ferma
Amžininkai apie Laplasą
Kvadratinė lygtis
Moterys matematikoje
Meilės sinusoidė
Vartiklis