Laplasas kaip žmogus  

Iškilios teorijos turi savo žavesį ir jų pateikimas turi būti atitinkamas. Joks svarbus elementus neišsprūsdavo iš Laplaso dėmesio.

Negalima sakyti, kad Laplasas neturėjo temperamento – tai buvo „žiemos saulės šalta ugnis“. O astronomas Arago buvo nepaprastai gyvas ir užsidegantis. Tarp jų būtinai turėjo kilti kivirčų – ir juos galime atsekti iš Arago biografijos. Laplasas kaip Ilgumų komisijos pirmininkas gerai pažinojo jaunąjį Arago, dalyvavusį daugelyje ekspedicijų. Tasai dažnai buvojo Laplaso namuose, žinojo jų aplinką, tačiau su Laplasu nesutarė, tačiau kritikuoti negalėjo, nes Laplasas iš vyriausybės parūpindavo visa, o reikia ekspedicijoms – tame tarpe pasirūpindamas ir dalyvių materialine padėtimi.

Pirmą savo pažintį su Laplasu Arago aprašo taip:

Draugo Puasono patartas ir tarpininkaujant man palankiam Laplasui įstojau į observatoriją. Laikiau save laimingu ir didžiavausi, kai Turnono gatvėje pietavau pas didįjį geometrą. Mano protas ir širdis buvo nusiteikę stebėtis ir gerbti visa, ką bepamatyčiau pas žmogų, atskleidusį amžiną Mėnulio netolygumą, leidusį pagal palydovo judėjimą paskaičiuoti Žemės suplojimą, traukos jėga paaiškinusio Jupiterio ir Saturno netolygumus ir visa kita. Tačiau nusivyliau, kai ponia Laplas kartą priėjo prie vyro ir pasakė: „Man drauge, duokite man ratą nuo cukraus“.
Po kelių dienų kitas atvejis mane dar labiau sukrėtė. Laplaso sūnus rengėsi egzaminui į Politechnikumą ir kartais aplankydavo mane observatorijoje. Per vieną tokių apsilankymų aš jam paaiškinau begalinių trupmenų metodą, kuriuo Lagranžas nustatydavo skaitinių lygčių šaknis. Jaunuoliui patiko tas būdas ir jis užsidegęs papasakojo apie jį tėvui. Niekad neužmiršiu tėvo pykčio po tokių sūnaus žodžių. Laplasas apipylė priekaištais jį ir mane. Niekada taip nuogai ir šlykščiai nebuvo išsakomas pavydas! Ach, tariau sau, senovės žmonės teisingai silpnybes priskirdavo tiems, kurie antakių krustelėjimu judindavo Olimpą1).

Netrukus pasklido gandai, kad Arago nori išrinkti į Akademijos narius astronomijos sekcijoje; Laplasas įkalbinėjo Arago atsisakyti tos garbės iki tada, kai 5-riais metais vyresniam Puasonui atsiras vakansija matematikos sekcijoje. Be to Laplasas, neneigdamas Arago darbų svarbos ir reikšmingumo, manė, kad tai tik viltis ateičiai, ir pasisakė prieš. Tuo metu Laplasas buvo didelis autoritetas ir su juo pasiginčyti tegalėjo Lagranžas, kuris ir mestelėjo: „Bet jūs pats, pone de Laplase, buvote išrinktas į Akademijos narius, kai dar nieko reikšminga nebuvote atskleidęs, ir tuo metu tik teikėte viltis. Jas pateisinote savo didžiais atradimais vėliau“. Lagranžui Laplasas nieko neatsakė, tik tarė, kreipdamasis į visus: „O aš vis tik manau, kad akademiko vardas turėtų laukti jaunojo mokslininko priekyje, skatindamas jo energiją“. Į tai vienas dalyvių jam pastebėjo: „Jūs su jaunaisiais mokslininkais norite elgtis kaip kai kurie vežėjai su arkliais, pakabindami šieną taip, kad arklys jį matytų, bet negalėtų pasiekti. Viskas paprastai baigiasi tuo, kad vargšas arklys netenka jėgų...“

Galiausiai Laplasas nusileido ir balsavo už Arago. O netrukus Arago Akademijoje įgavo tokią įtaką, kad jam pasipriešinti negalėjo ir pats Laplasas: „Garsusis geometras norėjo, kad vakansinė vieta astronomijos sekcijoje atitektų Nikolei2). Pažindamas Nikolę kaip tuščią žmogų, buvau prieš tai, ir renkamasis patyrė nesėkmę“. Netrukus Nikolė pabėgo į Ameriką ir Ilgumų komisija išbraukė jį iš narių. Ir tas Nikolė skleidė savo mistinius pasakojimus apie Mėnulio žmones, kuriuos tarytum Gerosios vilties iškyšulyje matė Džonas Heršelis [ apie tai rašoma >>>>> ].

Kitas nutikimas susijęs su Ž. Furjė išrinkimu Mokslų akademijos sekretoriumi. Laplasas gerbė Furjė, tačiau iš Furjė kalbos nesimato jo didelio palankumo Laplasui. Arago pasakoja: garsusis geometras ant abiejų bilietų užrašė tą patį vardą Furjė ir juos susukęs sumetė į skrybėlę ir tarė kaimynui: vieną jų suplėšysiu, o kitą įmesiu į urną, ir taip pats nežinosiu, kam atidaviau balsą.

Tai Laplaso gudravimų pavyzdys. Tokiu jis buvo „kasdienos rūpesčiuose“. Smulkmeniškas, bet ne piktas, pasirengęs daug padaryti dėl jam atsidavusio žmogaus, kas geriausiai matosi santykiuose su Buvaru, kuris buvo kilęs iš šveicarų, ganė karves Alpėse ir užsižiūrėdavo į žvaigždes – tai jį iš piemens pavertė astronomu. Buvaras atvyko į Prancūziją, kur, savo laimei, susipažino su Laplasu. 1794 m. Laplasas pasitraukė į kaimą netoli Meliuno ir paniro į dangaus mechanikos studijas, tačiau vienu metu negalėjo užsiimti teorija ir daryti paskaičiavimus. Naivusis Buvaras pasisiūlė atlikti skaičiavimus. Laplasas jam buvo dėkingas ir pasistengė, kad tasai taptų Akademijos nariu ir gautų neblogai aprūpintą padėtį. Jis sudarė daugybę Mėnulio, Jupiterio, Saturno ir Urano lentelių.

Įdomus ir Laplaso santykis su visiškai nuo jo skirtingu Baiji, nekaltai nuteisto myriop 1793 m. Laplasui tapus ministru, tą pačią dieną vakare jis paprašė pirmojo konsulo skirti Baiji našlei 2000 frankų pensiją. Tasai sutiko ir liepė skirti pensiją pusmečiui į priekį. Kitą rytą Suedjero gatvėje sustojo karieta, iš kurios išlipo ponia Laplas su kapšu, užlipo laiptais ir įėjo į varganą būstą.

Kitas epizodas susijęs su Balji nutiko 1793 m. Maliune3) tada tvyrojo visiška ramybė. O kad būtų dar ramiau, Laplasas gyveno ne savam name, o vasarnamyje ant Senos kranto. Savo namą jis ketino perleisti Baiji šeimai, kurie mielai priėmė tą pasiūlymą ir išvyko iš Nanto. Tuo metu Laplasą pasiekė gandai, kad Revoliucijos karių divizija pasirengusi į žengti į Meliuną. Laplaso žmona suskubo parašyti poniai Baiji, kad tasai nesumąstytų vykti į Meliuną, tačiau nuslėpė tikrąją priežastį, o aiškino, kad jų namas prie Senos ir jame drėgna. Tai nepadėjo ir po kelių dienų po sodą pasivaikščioti išėję Laplasai išvydo ateinančius Balji. Laplas nusiminusi sušuko: „O dieve, jūs nesupratote laiško esmės!” Baiji ramiai atsakė: „Ne, ją gerai supratau; žinau, kad mane suims, tačiau tegu tai nutinka namie, o ne kelionėje – nenoriu, kad mane vadintų benamiu“.

Po kelių dienų Laplasas išvažiavo, nes ten negalėjo rimtai dirbti, o prie pat išvažiavimą jo žmona su kūdikiu ant rankų kalėjime aplankė suimtą Baiji ir rimtai įkalbinėjo apie pabėgimo galimybę. Baiji liko ramus ir pakeitė pokalbio temą – ėmė kalbėti apie vaikų auklėjimą ir linksmai bėrė anekdotus apie išlepintus vaikus.


Amžininkai apie Laplasą  

Apie Laplasą skaitykite >>>>>    o taip pat: Laplasas: asmenybė ir veikla    

Žinoma, kokią pagarbą Laplasas jautė Gausui. Iš turimų faktų galima numanyti, kad jis rūpinosi ir Gauso materialine padėtimi, kuri neretai buvo ne kokia. Prancūzams įsiveržus į Vokietiją, Napoleonas paėmęs nemažą kontribuciją iš nuskurdusios Vokietijos, ketino skirti Gausui 2000 frankų. Tuo metu Gausas ką tik buvo paskirtas Getingeno observatorijos direktoriumi, tačiau dar negavęs algos. Vis tik jis nė akimirkai nesusimąstęs atsisakė priešo dovanos, nenorėdamas pasinaudoti savo apiplėštų piliečių turtu. Sužinojęs tai, Laplasas rašo Gausui, stengdamasis įtikinti, kad siūlomi pinigai prancūziškos kilmės. Gausas nenusileidžia. Vis tik malonu matyti, kaip patriotizmas netrukdo Laplasui rūpintis Gausu, o dar maloniau suvokti, kad patriotizmas neleidžia Gausui pasinaudoti tuo rūpesčiu.

Parodysime Napoleono požiūrį į mokslinius Laplaso veikalus, kurį jis išsakė įvairiu metu. X metų vandemjero 27 d., gavęs „Dangaus mechanikos“ tomą, generolas Bonapartas rašo autoriui: „Pirmuosius šešis mėnesius, kuriais galėsiu laisvai tvarkytis, skirsiu jūsų puikaus kūrinio skaitymui“. Čia šeši mėnesiai panaikina bet kokios formalios padėkos požymius, nes parodo, kad Napoleonas suprato dalyko sudėtingumą.

XI metų frimero 5 d. minėtos Laplaso knygos skaitymas Napoleonui sukėlė tokią išraišką: „Nuoširdžiai gailiuosi, kad reikalai nutolino mane nuo mokslo dirvonų; galiu tik norėti, kad ateities kartų žmonės, skaitydami ‚Dangaus mechaniką‘, neužmirštų tos pagarbos, kurią savo sieloje jaučiu autoriui“.

XIII metų prerialio 15 d., jau tapęs imperatoriumi, Napoleonas rašo iš Milano: „Man atrodo, kad ‚Dangaus mechanika‘ nušviečia mūsų amžių“. Ir galiausiai, 1812 m. rugpjūčio 12 d. gavęs „Tikimybių teoriją“, rašo iš Vitebsko: „Buvo laikai, kai galėjau rasti galimybę perskaityti jūsų ‚Tikimybių teoriją‘, tačiau dabar priverstas tik išreikšti malonumą, kurį visad pajaučiu, kai į pasaulį išleidžiate naują kūrinį, pakeliantį mokslą ir aukštinantį naciją. Matematinių mokslų platinimas, vystymas glaudžiai susijęs su valstybės klestėjimu“.

Apie Laplasą, nors jo nuopelnai niekam nekėlė abejonių, rašė ir kalbėjo nedaug, netgi lyginant su kitais matematikais. Tad ypač vertingi matematiko Bio4) prisiminimai, kuriuos jis išsakė 1850 m. vasario 5 d. Mokslų akademijos posėdyje. Ji parodo ir tą organinį ryšį, siejantį jau žinomus mokslininkus su pradedančiaisiais.

Kai tvarką mėgstantis žmogus ryžtasi ilgai kelionei, jis sutvarko savo reikalus ir stengiasi atsikratyti visų savo skolų. Taip ir aš senatvėje noriu jums papasakoti, kaip prieš pusę amžiaus vienas garsiausių mūsų mokslininkų priėmė ir padrąsino jauną pradedantį mokslininką, atnešusį jam savo pirmuosius kūrinius. Tas jaunas vyras buvo ne kas kita, kaip aš pats. Šie prisiminimai iš Pirmosios prancūzų revoliucijos laikų. Po kelių mėnesių po šio įvykio tapau nacionalinio instituto nariu, tačiau tuo metu niekas apie mane nežinojo. Buvau paprasčiausias matematikos mokytojas. Baigęs kursą Politechnikos mokykloje, išsiskyriau dideliu užsidegimu, tačiau mano žinių atsarga nebuvo didelė. Beje, tuo metu iš jaunų žmonių reikalavo tik pirmojo dalyko. Jaučiau tikrą aistrą geometrijai, daugeliui kitų mokslų, ir dėl to, kad neišsiblaškiau tarp savo daugelio potraukių, dėkingas labiau atsitiktinumui nei protui. Jaučiausi susijusiu švelniausiais ryšiais su mane įsūnijusia šeima, buvau laimingas dabartimi, ramiai mąsčiau apie ateitį ir atsidaviau savo pomėgiui mokslui. Degiau dideliu garbės troškimu pranikti į tą šventąją matematikos sritį, kuri veda prie dangaus valdomų dėsnių atskleidimo. Tačiau dideliems dalykams skirti kūriniai buco paslėpti Akademijos protokoluose ir prieinami tik išrinktiesiems, įdėjusiems triūso juos atskleidžiant; sekti jų pėdsakais buvo sunku: teko daug klaidžioti patamsiais, kol juos pasiekdavai. Žinojau, kad Laplasas ėmėsi surinkti visus naujausius tyrinėjimus į vieną visumą, kuriai suteikė gana teisingą pavadinimą ‚Dangaus mechanika‘. Pirmas tomas jau buvo Pierre-Simon Laplace spausdinamas, o kiti, mano apgailestavimui, turėjo išeiti paskui jį su dideliais laiko tarpais. Tačiau vienas drąsus išsišokimas netrukus atvėrė man kelią prie tos šventenybės. Ryžausi kreiptis tiesiai į garsųjį autorių, prašydamas jo atsiųsti man jo spausdinamo kūrinio korektūrą. Laplasas man atsakė ne tik mandagiai, bet ir pagarbiai, kaip tikram mokslininkui. Kartu jis nesutiko patenkinti mano prašymo, kad nesukeltų klaidingo to veikalo supratimo, publikai prieinamo tik turint jį visą. Tai, žinoma, mane labai nuliūdino, ir aš negalėjau atsisakyti savo troškimo.

Negalėjau tyliai paklusti savo lemčiai ir iškart parašiau Laplasui, beje, išdėstydamas atvirai, kad man parodyta garbė yra aukščiau už mano nuopelnus ir viršija mano norus, nes nepriklausau tai skaitančiai auditorijai, kuri gali spręsti, o tesu norintis mokytis skaitytojas. Pridūriau, kad, atlikdamas detalius paskaičiavimus, galiu surasti ir pataisyti į ten įsibrovusias spaudos klaidas. Mano atkaklumas, neišeinanti iš mandagumo ir pagarbos ribų, nuginklavo Laplasą. Is atsiuntė man viską, kas buvo atspausdinta, ir atrašiau labai mielą laišką, be jokių komplimentų, tačiau sklidiną to gyvo palankumo, kuris sužadina pradedančiojo energiją. Nėra ką sakyti, kaip nekantriai laukiau pažadėtųjų korektūros lapų ir kaip godžiai rijau tas brangenybes. Nuo tada kiekvieną kartą, vykdamas į Paryžių, su savimi pasiimdavau pataisytus korektūrų lapus ir asmeniškai perduodavau juos Laplasui. Jis su malonumu priimdavo tą darbą, peržiūrėdavo jį ir kalbėjo apie jį, kas man leisdavo išsakyti kilusias abejones ir sunkumus. Jis kantriai aiškino visa, kas man atrodė tamsu, nesuprantama. Tačiau tai kartais reikalavo didelio dėmesio ir ilgų pastangų iš jo pačio. Tai susiję daugiausia su tomis kūrinio vietomis, kur autorius, vengdamas išdėstymo smulkmenų, panaudodavo įprastą lengvai matoma. Visa tai tikrai jo akyse atrodė taip iš pradžių. Po kelių minučių apmąstymo reikalas neretai apsiversdavo. Tada Laplasas kantriai ieškodavo paaiškinimo, kurio būtinumą jaučiau; jis ėjo įvairiais keliais, atsižvelgdamas ir į savo, ir į mano reikalavimus, ir tai jo aiškinimams suteikdavo pamokomąjį pobūdį. Kažkada su manimi jis praleido ištisą valandą, stengdamasis nustatyti nenutrūkstamą samprotavimų giją tam, kas slėpėsi po paslaptingais žodžiais lengvai matoma. Tai, žinoma, nesumažina jo darbo vertės, nes jei jis būtų išdėstęs medžiagą su visais būtinais paaiškinimais, tai būtų ne 5, o 8 ar 10 tomų ir, galbūt, viso jo gyvenimo neužtektų tokiam darbui. Kiekvienam aišku, kokią didelę vertę jaunam žmogui turėjo glaudus bendravimas su tokiu galingu ir visapusišku genijumi. Sunku net įsivaizduoti, iki kokio laipsnio siekė jo tėviškas gerumas ir rūpestingumas. Kad geriau tai suprastumėte, papasakosiu tokį atvejį.

Netrukus po pirmojo mano susipažinimo su Laplasu turėjau laimės padaryti, kaip man atrodė, sėkmingą žingsnį naujoje matematikos srityje. „Peterburgo komentaruose“ radau keletą daugeliu atvejų nuostabių geometrinių uždavinių, kuriais užsiėmė didysis matematikas Euleris, daugeliui jų davęs dalinį ir netiesioginį įrodymą. Man pavyko rasti tiesioginį ir bendrą tų klausimų sprendimą. Vykdamas į Paryžių, su savimi pasiėmiau savo darbą ir jį parodžiau Laplasui. Jis labai įdėmiai mane išklausė; kartu, vienok, su tam tikra nuostaba. Išklausinėjęs manęs apie visa tai, jis pasakė: ‚Man atrodo, visa tai turi vertę; ateikite rytoj ryte su savo memuaru; su malonumu su juo susipažinsiu‘. Žinoma, su dideliu džiaugsmu pasirodžiau nurodytą valandą. Laplasas įdėmiai perskaitė visą mano rankraštį, o tada man pasakė: ‚Tai labai geras darbas; aptikote teisingą kelią, vedantį į visų tokio tipo klausimų sprendimą. Tačiau išvada pabaigoje pernelyg tolima tavo rastiems rezultatams. Susidursite su nenumatytais sunkumais, gal net viršijančias dabar turimas analizės priemones‘. Kurį laiką gana drąsiai gyniau „savo galą“, nė kiek nesivaržydamas prieštaravau Laplasui, tačiau, aišku, netrukus pasidaviau, nusileidęs ne autoritetui, o jo įrodymų jėgai, - ir nubraukiau savo baigiamuosius žodžius. ‚Na, štai taip geriau, - pasakė Laplasas, - visa kita tvarkoje; pateikite rytoj savo memuarą akademijai, o po posėdžio užeikite pas mane papietauti; o dabar einam papusryčiauti‘.

Laplaso namų aplinka pasižymėjo tuo pačiu paprastumu kaip ir bendravimas; tai žinoma visiems jauniems žmonėms, turėjusiems laimę būti artimuose santykiuose. Apie Laplasą buvo daug jaunų žmonių – įsūnytų mąstymo ir jausmo; jis turėjo įprotį kalbėtis su jais poilsio po rytinių užsiėmimų metu bei prieš pusryčius. Jo pusryčiai buvo tiesiog pitagorietiški: pienas, kava ir vaisiai. Juos visada pateikdavo ponios Laplasos, mus priimančios kaip tikra motina, kambaryje; tuo metu ji buvo labai graži, o amžiumi galėjo būti mums tik seserimi. Nė kiek nesivaržydami su Laplasu kalbėjomės ištisas valandas apie mūsų tyrimų klausimus, apie pradėtų darbų sėkmę ir reikšmę bei sudarinėdami būsimų darbų planus. Laplasas labai dažnai įsigilindavo į mūsų padėties smulkmenas ir taip rūpinosi mūsų ateitimi, kad mes drąsiai galėjome atidėti bet kokį rūpestį dėl jos. Mainais jis reikalavo tik pastangų ir troškimo dirbti. Visa tai galėjo pakartoti kiekvienas mūsų Laplaso atžvilgiu. Tačiau jo charakterio bruožas, apie kurį dabar jums papasakosiu, geriausiai parodo, kuo jis tada buvo mums, jauniems mokslininkams.

Kitą dieną, pagal Laplaso patarimą, aš gana anksti nuvykau į akademiją ir, leidus prezidentui, pradėjau ant lentos braižyti ir rašyti formules, kurias ketinau aiškinti posėdžio metu. Monžas, pasirodęs vienas pirmųjų, priėjo ir prakalbo apie mano darbą. Aišku, kad Laplasas buvo jį perspėjęs. Politechnikos mokykloje priklausiau Monžo mėgstamiausių mokinių grupei ir gerai žinojau, kokį malonumą galėjo jam suteikti mano sėkmė. O, kokia laimė mokytis pas tokius mokytojus!

Kai man buvo leista pradėti kalbą, visi geometrai, pagal įprotį, susėdo palei lentą. Generolas Bonapartas, ką tik grįžęs iš Egipto, tądien dalyvavo posėdyje kaip mechanikos sekcijos narys. Ar tai jis atėjo su kitais, ar savo noru, laikydamas save užkietėjusiu matematiku, ar Moržo, siekusio jį supažindinti su pamėgtos buvusio Politechnikos mokyklos mokinio darbu, kvietimu. Generolas Bonapartas padarė pastabą: „Man žinomi šie brėžiniai“. Sau pagalvojau: „Tai keista: juos tematė tik Laplasas“. Tuo metu taip buvo užsiėmęs savo klausimais, kad mažai mąsčiau apie karinius Napoleono žygdarbius ir nė kiek nesivaržiau dėl jo buvimo. Visą dėmesį buvau sutelkęs į Lagranžą: būčiau labai jo bijojęs, jei nesitikėčiau Laplaso pagyrimo ir palaikymo. To dėka dėsčiau laisvai ir, kaip man atrodė, labai aiškiai, parodydamas savo tyrinėjimų esmę, tikslą ir rezultatus. Tie visų dėmesį atkreipė savo originalumu. Visi mane sveikino. Oponentais buvo piliečiai Laplasas, Bonapartas ir Lakrua. Pasibaigus posėdžiui nuėjau su Laplasu pas jį pietauti. Kai atėjome, vos spėjau pasisveikinti su ponia Laplasa, jis man pasakė: ‚Užeinam, ką, minutėlei į mano kabinetą; turiu jums kai ką parodyti‘. Kabinete iš kišenės išsiėmė raktą, juo atrakino nedidelę kontorėlę, stovinčią židinio kairėje, ir iš ten išėmė nuo laiko pageltusį sąsiuvinį; paėmiau jį ir pamačiau, kad jame yra visi mano išspręsti Eulerio uždaviniai, ir be to tuo pat metodu, kurį laikiau žinomu tik man vienam. Pasirodo, kad Laplasas jau seniai atskleidė tą būdą, tačiau susidūrė su sunkumais, kuriuos man ir nurodė. Didysis geometras tikėjosi juos kada nors su laiku įveikti ir niekam nesakė apie savo atradimą, nieko nesakė ir man, kai jam atnešiau savo darbą, priėmęs jį kaip kažką nauja jam.

Sunku perteikti, ką aš išgyvenau ir pajaučiau tomis minutėmis; tai buvo gyvas džiaugsmas, kad mūsų mintys sutapo, ir liūdesys, kad ne man pirmajam priklauso tas atradimas; tačiau širdis vis tik buvo pilna pagarbos už tokį jaudinantį rūpestį manimi. Laplasas visiškai atsisakė savo pirmumo teisės mano naudai. Aišku, jam tai nebuvo svarbu, visiškas niekas lyginant su kitais didžiais atradimais, kuriais praturtino matematiką ir astronomiją. Tačiau mokslininkai nelengvai atsisako savo tyrinėjimų, kad ir kokie nežymūs jie būtų. Jis apie savo atradimą pranešė tik leidęs man pasimėgauti savo sėkme. Jei tai būtų man žinoma iki posėdžio, nebūčiau entuziastingai kalbėti jo metu. Moralinis delikatumas ir subtilus didžiojo mokslininko kilnumas taikytas ne mokslui, ne matematikai, o žmogui. Kaip atpildą ji, matyt, patyrė didelį malonumą matydamas mane laimingą. Taip jis elgėsi su manimi ir ne kitaip su kitais pradedančiaisiais matematikais. Nežinau, ar jis taip kilniaširdiškai elgėsi su sau lygiu, su savo varžovu, tačiau kalbu apie jo požiūrį į mane.

Laplaso įtaka fizikos ir matematikos mokslų pasiekimams buvo milžiniška. Visą pusamžį visi žinias sėmė iš jo darbų, rėmėsi jais. Tačiau nedaug liko gyvų iš tų, kurie jį pažinojo asmeniškai, kuriuos jis įkvėpdavo savo užburiančiu protu ir nukreipdavo savo patarimais, kurie ant savęs patyrė jo gerumo ir prisirišimo apraiškas. Mums belieka palikti kitų atminčiai tai, ką jis darė mums, ir mėgdžioti, kiek užteks mūsų jėgų, jo kilnumą, kuris taip aiškiai pasireiškė mano atžvilgiu.

Atiduodamas duoklę Laplaso atminimui, aš elgiuosi prieš jo norą. Jis griežtai uždraudė man kalbėti apie tai, kuo jaunystėje skolingas jam buvau. Spausdindamas savo darbą, aš, jo reikalavimu, privalėjau nutylėti apie jo atradimą. Akademijos ataskaitose jis nė žodeliu apie tai neužsiminė. Tačiau nuo tada praėjo tiek laiko, kad galim išsivaduoti iš tų laikinų įsipareigojimų, ir jūs manęs nepasmerksite už tai, kad dabar sulaužau savo duotą garbės žodį tam, kad išmokėčiau vienintelę skolą, kuriai nėra senaties termino – tai dėkingumo skola.


Pastabos

1) Horacijus. Odės (Carmina)

Valdovai rūstūs vien savo stotu valdo, 
O iš virš jų – Jupiteris žaibus svaido,
Antakių krustelėjimu pasaulį virpina - 
Nuvertusį gigantus žmonės garbina.

2) Žanas Nikolė (Joseph Nicolas Nicollet, 1786-1843) – prancūzų geografas, astronomas ir matematikas. Jis žinomas Viršutinės Misisipės baseino žemėlapio sudarymu (paskelbtas 1843 m.), į kur surengė tris ekspedicijas. O prieš išvykstant į JAV, buvo Liudviko Didžiojo licėjaus matematikos profesoriumi, o taip pat astronomu Paryžiaus observatorijoje kartu su P. Laplasu.

3) Maliunas - pagrindinis Seno ir Marno departamento miestas, esantis šiauriniame Fontenblo miško pakraštyje, 45 km į pietryčius nuo Paryžiaus. Per 40 tūkst. gyv., kurie vadinami maliunais. Viduramžiais, romėnams žinomas kaip Melodunum, buvo mėgstama Kapetingų rezidencija. Didesnė miesto dalis sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu. Jo apylinkėse išliko vienas geriausių prancūziško baroko pavyzdžių – Vo-le-Vikontas.

4) Žanas-Batistas Bio (Jean-Baptiste Biot, 1774-1862) – prancūzų mokslininkas, fizikas, geodezininkas ir astronomas; akademikas. Prisidėjo vystant optiką, magnetizmą ir astronomiją. Jis nustatė meteoritų esmę (kad jie atskridę iš kosmoso) skrisdamas oro balionu ir tyrė šviesos poliarizaciją. Kalio tartratas pirmąkart atrastas vyno statinėje Irane; jo fizikines savybes 1832 m. ištyrė Ž.-B. Bio. Jo garbei pavadintas mineralas biotitas, o taip pat krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

Apie Laplasą
Visatos modeliai
Juodųjų skylių portretas
Laplasas.  Dėl tikimybių
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Laisva valia ir determinizmas
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
A. Puankarė. Mokslas ir hipotezė
Hipatija – pirmoji matematikė
Laplasas: asmenybė ir veikla
Matematikai: Davidas Hilbertas
VU Matematikos fakultetas pokariu
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Evaristas Galua: matematikos genijus ir revoliucionierius
Dž. Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Nėra paprastos visuotinės teorijos!
Peteris Karvašas. Archimedas
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
P. Fejerabendas prieš mokslą
Mokslinis požiūris į Absoliutą
Ar įrodytas abc teiginys?
Borchesas ir matematika
Dioklas ir jo cizoidė
Harmoninės eilutės
Nikola Tesla
Vartiklis