Rainhardas Bonkė. Tikėjimas ir Dievo vardai

   

Rainhardas Bonkė – organizacijos "Kristus tautoms" bei tarptautinio evangelizacinio tarnavimo įkūrėjas ir vadovas. Tarnavimų centras įsikūręs Frankfurte, Vokietijoje. R. Bonkė ir jo komanda rengia evangelizacines kampanijas ne tik visoje Afrikoje bet ir visame pasaulyje. Evangelijos skelbimą lydi ženklai ir stebuklai. Viename tarnavime apsilanko iki 500 000 žmonių. R. Bonkės knygos išvertos į daugiau nei 100 kalbų. Pasaulyje platinamų jo knygų skaičius jau viršijo milijoną.

14 skyrius
TIKĖJIMAS IR DIEVO VARDAI

Papildomai skaitykite puslapyje "Dievo vardai".

Sėklos gyvybė

Pasėk Žodžio sėklą ir ji sudygs. Tai Prisikėlimo dėsnis.

Žodyje glūdintis gyvybės užsimezgimas arba gyvybės kibirkštėlė yra Viešpaties vardas. Jo vardas yra Dievo Žodžio prisikėlimo elementas, padarantis Bibliją "gyva ir veiksminga" (žr. Hebrajams 4, 12). Biblija yra Prisikėlimo knyga. Kaip sakoma viename komentare, Šv. Raštai "laikosi" ant Jo vardo.

Dievo vardų yra daug. Kiekvienas iš jų yra ne šiaip sau negyva etiketė, bet labai galingas. Kiekvienas vardas išryškina kokią nors dieviško charakterio pusę. Išsamesnis susipažinimas su Dievo vardais suteikia supratimo ir tikėjimo. Kiekvienas iš jų yra lyg jėgainė, kur mes galime "prisijungti" prie to, kas Dievas yra. Apie žmones mes sakome, jog jie yra "daug žadantys", nes mes juose įžvelgiame potencialą. Toks yra ir Dievas. Jo vardai yra pažadai. Jie parodo mums, kas Jame mums suteikia viltį ir ko galime iš Jo tikėtis.

Dievas nėra bevardis

Vienas mano kolega evangelistas, vardu Džordžas, nepastebimai įėjo į bažnyčią ir įsitaisė pačiame gale. Lyderis tarė: "Paprašysime Džordžą šiandien pravesti maldą". Išgirdęs taip familiariai tariamą savo vardą, evangelistas nepravedė maldos, manydamas, jog bažnyčioje esama kito gerai pažįstamo Džordžo. Nors omenyje buvo turimas kaip tik jis. Tačiau žodis "Džordžas" neišskyrė jo iš visų kitų vyrų, vadinamų Džordžais.

Viename mažame miestelyje gyveno keturi pamokslininkai, turintys vienodą pavardę – Raitas. (* pavardė "Wright" tariasi taip pat kaip ir žodis "right", kuris reiškia doras, atviras, sąžiningas, garbingas – vert. past.) Kad nesipainiotų, žmonės praminė juos taip: vieną pavadino Pastoriumi Doruoju, kitą – Pastoriumi Atviruoju, trečią – Pastoriumi Sąžininguoju, o ketvirtą – Pastoriumi Garbinguoju.

Prieš tūkstantį metų Europos gyventojai turėdavo tik po vieną vardą. Išaugus gyventojų skaičiui, prireikė skiriamųjų pavadinimų. Taip žmonės sugalvojo amato pavadinimą paversti pavarde. Taip atsirado Džonas Smitas (angl. "smith" – kalvis), Džonas Beikeris (angl. "baker" – kepėjas), Džonas Kukas (angl. "cook" – virėjas), Džonas Mileris (angl. "miller" – malūnininkas). Kartais būdavo naudojamas ir tėvavardis, pavyzdžiui, Džonsonas (Džono sūnus), Džeimsonas (Džeimso sūnus) ir t. t. Biblijos žmonės elgdavosi panašiai – pvz., Jokūbas, Zebediejaus sūnus, Barabas, "kažkokio tėvo sūnus" (veikiausiai pavainikis). Tais laikais buvo daug Jokūbų ir Jonų, todėl ir Jėzus pridėdavo jiems pravardes, pavyzdžiui, "Griaustinio Vaikai" (žr. Morkaus 3, 17). Sutikęs Andriejaus brolį Simoną, Jėzus pasakė: "Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas" (išvertus tai reiškia: "Akmuo")" (Jono 1, 42). Mes Simoną žinome Petro vardu, kaip vyriausiąjį tarp apaštalų.

Vienas iš mūsų skyrelių kalba apie Dievą, kuris save vadina "Aš" arba "Aš ir tik Aš". Jis, Aukščiausiasis viso ko Savininkas, Kūrėjas ir Valdytojas, neturi aiškintis, kas Jis toks yra. Vardas "Aš" pristato Jį kaip patį svarbiausią viso ko Valdovą. Jis pasiskelbia "Aš esu" – Jo buvimo nė vienas negali išvengti ar ignoruoti, kaip primenama vienoje psalmėje: "Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten" (Psalmės 139, 8).

Galime pamanyti, jog visi ir taip žino, kas Dievas yra ir kad vardas Jam visai nereikalingas. Tačiau žodis "Dievas" nėra asmeninis vardas. Tai tik bendrinis daiktavardis visai klasei apibūdinti. Bet Dievas nepriklauso jokiai klasei. Visgi daugelis žmonių tiki pačiomis įvairiausiomis dievybėmis, ir jie visiškai susipainioję savo supratimuose apie Dievą. Tai dar ne viskas – vardai nusako mums, koks dievas Jis yra, ir koks Jis buvo apreikštas žmonėms.

Šiuo klausimu, Pirmas Laiškas Korintiečiams pateikia labai svarbų teiginį: "Ir nors yra vadinamųjų dievų <…> daug dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą" (1 Korintiečiams 8, 5-6). Toliau skaitykite išsamesnę informaciją. Jis yra Tas, kuris visa sukūrė, Triasmenis krikščionims apreikštas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Dvasia.

Žvelgiant iš mūsų pozicijos, dieviškų Dievo vardų padaugėja, vos tik pradedame apie Jį mąstyti. Jis yra žymiai daugiau nei koks nors dievukas ar deivė, ar visi jie kartu sudėjus. Iš tiesų Jis pats save vadino skirtingais vardais. Didysis Dievo vardas buvo "Jahvė" arba "VIEŠPATS" (tai vieno mūsų knygos skyriaus tema). "JAHVĖ" gaubė Dievo paslaptį, kuri apreikšta Naujajame Testamente – tai paslaptis Dievystės pilnatvės: Tėvo, Sūnaus ir Dvasios.

Kiekvienas titulas (vardas) (angl title) apibūdina tai, kas suvokiama apie Dievą. Jei du stebėtojai ką nors stebi, abu susidaro skirtingą to paties dalyko vaizdą. Tai tiesa ir žvelgiant į Dievą. Kiekvienas žvelgia iš skirtingos (savos) pozicijos. Kiekvienas žmogus Dievą vertina savitai. Žmonės turi mėgstamiausius vardus, kuriais Jį vadina. Mes kalbame: "Man Jame labiausiai patinka tas ir tas". Sutikęs Jėzų, Natanielis spontaniškai sušuko: "Rabi (t. y. Mokytojau), Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!" (Jono 1, 49). Kai Marija Magdalietė išvydo Kristų gyvą ir prisikėlusį iš mirusiųjų, jos tikrieji jausmai prasiveržė tokiais žodžiais: "Rabuni! (Tai reiškia: "Mokytojau")" (Jono 20, 16). Tikras Viešpaties pažinimas virsta atsidavimu ir garbinimu. Džordžas Herbertas (George Herbert), nuolankus aristokratiškos kilmės dvasininkas ir garsus poetas, Karaliaus Jokūbo I favoritas, labai nuoširdžiai mylėjo Viešpatį. Jį labai dažnai cituodavęs ir Čarlzas Spurdženas (Charles Spurgeon), ypač vieną jo eilutę: "Kaip saldžiai lūpose skamba žodžiai: Mano Mokytojau".

Tačiau, aišku, jog Jėzaus vardas yra labiausiai mylimas vardas danguje ir žemėje (žr. Filipiečiams 2, 9-10), tačiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Vardas "JĖZUS" mūsų mintyse suformuoja aukščiausią ir geriausią Dievo paveikslą iš visų religijų šioje žemėje. Tai galime drąsiai teigti, ir niekas negali to užginčyti.

Tai joks ne sentimentas ar smalsumas. Tai, kaip Dievas vadinamas, nušviečia mums skirtingas Dievybės puses ir yra tiesiogiai susiję su mūsų tikėjimu. Mėgstamiausias Jo vardas Apreiškimo knygoje yra "Avinėlis" (sutinkamas 29 kartus). Tikėjimas Kristumi kaip Avinėliu yra gelbstintis tikėjimas. Apreiškimo knygoje yra ir daug kitų Dievą apibūdinančių vardų, pavyzdžiui, vien pirmame skyriuje jų yra vienuolika.

Titulai (vardai) ir frazės

Pirmajame Evangelijos pagal Joną skyriuje pateikiama vienuolika skirtingų titulų (vardų). Tai:

Žodis, Šviesa, Vienintelis (Viengimis), Jėzus Kristus, Dievo Avinėlis, Dievo Sūnus, Mesijas, Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus, Rabis, Izraelio Karalius, Žmogaus Sūnus.

Jis taip pat apibūdinamas ir vardais-frazėmis – "Tas, apie kurį Įstatyme rašė Mozė" (Jono 1, 45); "Jis krikštys jus Šventąja Dvasia" (Mato 3, 11); "Tas, kuris eina paskui mane" (Jono 1, 15); "Žmogus, ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią" (Jono 1, 33).

Pastaroji frazė, "Žmogus, ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią", buvo ženklas, skirtas tik Jonui Krikštytojui. Tačiau jis reiškė ir kur kas daugiau nei tik Dvasios nusileidimą. Kristus turėjo būti Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Štai koks Jis yra – ir ne tik Biblijos veikėjams, bet kiekvienam žmogui. Norint išskirti patį aukščiausią (ryškiausią) ženklą, svarbi kaip tik toji savybė – kad Jis krikštija Dvasia. Štai ko reikia ieškoti, norint pragmatiško įrodymo. Jei kas nors ir gali būti absoliučiu įrodymu – tai yra būtent tai.

Jis nėra tituluojamas perdėtais, palankumą pelnančiais ar grandioziniais žodžiais. Jis apibūdinamas pagal tai, ką Jis daro. Jis krikštija Dvasia. Netikėdami šiuo patyrimu, daugelis šiandien atmeta vieną didžiausių biblinių mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dievystės įrodymų. Tai reikia patirti asmeniškai. Vien teologinio pritarimo nepakanka.

Krikštas Dvasia nėra nei trivialus (banalus, nuvalkiotas, lėkštas), nei įprastinis, nei atsitiktinis reiškinys. Tai nėra tik paprastas religinis gestas, mus laiminantis rankos mostas. Jis neturi sau lygaus. Nieko į tai panašaus žmonėms nenutinka. Tai išskirtinis Jėzaus Kristaus pažadas, ir tik Jis vienas gali tai suteikti. Tai nuostabus ir svarus įrodymas.

Šis patyrimas neabejotinai rodo tiesiai į Tą, su kuriuo turime reikalų. Tai išsprendžia klausimus. Net ir tokiam "žemiškam" veikėjui kaip "Abejojantis" Tomas po to, kai Jis buvo krikštytas Dvasia, nebereikėjo tolimesnių įrodinėjimų. Jėzus yra "Krikštytojas Dvasia". Tai vienas iš nuostabiausių Jo vardų, parodantis, jog tai Jis yra tikrasis "Aš ir tik Aš", Vienintelis Dievas, tas pats, kuris įkvėpdavo pranašus ir kalbėjo Joelio lūpomis, sakydamas: "Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno" (Joelio 2, 28). Jis pasakė, jog išlies, ir išliejo. Štai koks Jis yra.

"AMEN"

Tarp daugelio Viešpaties titulų (vardų) yra vardas "Amen". Pirmą kartą jis sutinkamas Izaijo 65 sk., 16 eil. "Amen (tiesos) Dievas", o paskutinį kartą – Apreiškimo knygos 3 sk., 14 eil. "Amen". Šis žodis nėra tik formalus maldos užbaigimas, reiškiantis "viskas" arba "baigta". Iš tiesų Naujajame Testamente nė viena malda nesibaigia žodžiu "Amen". Jis taip pat nereiškia "Klausykite! Klausykite!". Šis žodis žymi užsibrėžtą tikslą, esantį už kieno nors tariamų žodžių, pavyzdžiui maldoje. Dievas toks yra. "Kas laimins krašte, laimins Amen (tiesos) Dievo vardu, ir kas prisieks šalyje, prisieks Amen (tiesos) Dievo vardu" (Izaijo 65, 16). "Tai skelbia amen, ištikimasis ir tikrasis (teisingasis) liudytojas" (Apreiškimo 3, 14).

Dievas yra Amen, "ištikimas ir tikras (teisingas)" tam, ką apie save yra pasakęs. Jis turi nekintančio gėrio vardą arba reputaciją. Dovydas meldžiasi, sakydamas, jog Dievas atėjo išpirkti tautos sau, "ir išgarsinti savo vardą. Jis padarė didelių ir baisių dalykų" (žr. 2 Samuelio 7, 23). Po to Dovydas šaukiasi Viešpaties asmeniškos ištikimybės: "Dabar Viešpatie Dieve <…> padaryk, kaip pažadėjai. Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius" (2 Samuelio 7, 25-26). Dievas neišduos (neišsižadės) pats savęs ir nepraras savo vardo bei reputacijos.

Tas pats pasitvirtina ir po daugelio metų. "Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abraomą <…> Tu darei ženklų ir stebuklų <…> Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos" (Nehemijo 9, 7; 10). Jis liks ištikimas tam, ko mus apie save mokė. Nehemijas pažinojo Dievą, kurį pažinojo Mozė – tą patį nepakitusį Jo charakterį. Šiandien mes pažįstame tą patį Dievą , kurį pažinojo Biblijos žmonės – ištikimą, sandoros besilaikantį Dievą. "Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto" (Ezechielio 20, 9). Tai, ką Jis sukūrė, buvo Jo šlovė. Jis niekuomet savęs neišduoda (neišsižada).

Mes dažnai meldžiamės, sakydami: "Viešpatie, pašlovink savo šventą vardą". Mes norime, kad kiekvienas Jį pagerbtų ir pašlovintų. Tačiau iš tiesų tai reiškia: "Patvirtink savo vardą", įrodyk, kas Tu esi. Savo maldoje, kuri užrašyta Jono 17 sk., Jėzus kalbėjo: "Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti" (4 eil.). Kristus Jėzus padarė, ką Jis buvo sakęs, ir taip Dievas išliko ištikimas savo tikslams ir pažadams. Dievo vardas kristalizuoja Jo reputaciją. Senajame Testamente Viešpaties vardas yra visuomet Jahvė, o Jahvė visuomet išlikdavo ištikimas tam, ką kalbėjo ir kuo buvo. "Savęs Jis negali išsižadėti" (2 Timotiejui 2, 13).

Dievo, kuris yra Amen, nuostata yra paremti, o ne likti abejingu. Kai ateiname pas Jį, Jis šypsosi mums, reaguoja su meile ir sako "Amen". Tas žodis "Amen" reiškia "ištikimas", "tikras", "patikimas". Būdamas "Amen" Dievu, Jis stengiasi suteikti mums užtikrintumą, nuramina mūsų nervingumą ar nuogąstavimus. Jis yra priklausomas. Jis nėra nepastovus. Jis nesikeičia.

Jei Viešpats pasikeistų ir nebūtų toks, kaip Jį vaizduoja Biblija, tuomet Biblija būtų visiškai bevertė knyga. Mes nežinotume, koks Jis yra dabar. Mes žinotume tik, koks kadaise buvo žydų Dievas, o mums Jis būtų tik nežinomas dydis X. Tačiau krikščionys žino, jog Jis yra ištikimas ir tikras Biblijos Dievas.

Jis toks pat! Jis toks pat!
Dievas yra toks pat šiandien.
Jis toks pat! Jis toks pat!
Dievas yra toks pat šiandien.

"JAHVĖS" vardai

Yra keletas "JAHVĖS" titulų (vardų), ir kiekvienas jų tapo žinomas per apreiškimą. Mozė žinojo vardą Jahvė, tačiau nepažino jo baimę keliančių, nuostabių gelmių. Abraomas taip pat žinojo Jahvę. Pradžios knygos 27 sk., 20 eil. Jokūbas kalbėjo: "Viešpats (Jahvė), tavo Dievas (Elohim), suteikė man laimės". Kartą Jokūbas pats klausė Jo vardo, tačiau susilaukė tokio atsakymo: "Kam gi klausi mano vardo" (Pradžios 32, 29). Tas vardas buvo Jahvė, ir Jokūbas tai puikiai žinojo. Tačiau Jokūbas panoro sužinoti jo reikšmę. Tas pats nutiko ir Mozei, kai jis klausė Jo vardo. Mozė susilaukė labai paslaptingo atsakymo: "Aš esu, kuris esu" (Išėjimo 3, 14). Tai reiškė, jog, kas Jis bebūtų, tai yra paslaptis. Tačiau tai taip pat reiškė, jog su laiku toji paslaptis bus atskleista ir ja bus pasidalinta su tais, kurie patikės.

Įvykis po įvykio žmonės vis daugiau suprato, koks Dievas yra. Jo didingas vardas "Jahvė" pamažu atsiskleidė, ir nauji apreiškimai atsispindėdavo antrame varde. Su kiekvienu nauju Jahvės titulu (vardu) atsirasdavo daugiau pagrindo tikėjimui ir tikėjimo augimui.

Jėga varde

Mums buvo suteikta privilegija pažinti Jo vardą. Mes turime galimybę ne tik "šauktis Viešpaties vardo", bet ir būti vadinami Jo vardu (žr. Izaijo 43, 7). Jo tauta vadinama Jo vardu, "Viešpaties tauta", taip kaip Izraelis buvo vadinamas "Jahvės tauta". Prieš Mozei sužinant Jo vardą, Viešpats pasakė: "Nesiartink prie šios vietos" (Išėjimo 3, 5). Tačiau Jėzaus vardu mes "artinamės prie Dievo" (Hebrajams 7, 19).

Jėzus parodė mums, kokia tai didelė privilegija. Tai jėga ir valdžia. Tai nėra magiška formulė, tačiau kai mes pažįstame kokį nors asmenį, žinome jo stipriąsias ir silpnąsias vietas, mes žinome, kaip reikia su tuo asmeniu elgtis. Biblijos laikais, pasakydami savo vardą, žmonės iš tiesų išduodavo save. Tuomet kiti galėdavo tuo pasinaudoti. Klausti vardo reikšdavo klausti apie to žmogaus charakterį. Kai ateiname pas Dievą, galime ateiti tikėdami, kai žinome Jo vardą. Iš pradžių "Jahvė" buvo tik išskiriantis pavadinimas. Tačiau vėliau, po Jo atliktų darbų, žmonės geriau suprato, ką jis reiškia.

Šiame neilgame skyriuje mes neturime galimybių išnagrinėti visus "Jahvės" titulus (vardus), tačiau taip pat negalime praleisti jų pro pirštus.

  • Jahvė-Sabaot – kareivijų Viešpats (žr. 1 Samuelio 7, 45). Šis vardas Rašte sutinkamas virš 250 kartų. Pirmą kartą jį sutinkame istorinėje kovoje, kai Dovydas ėjo kovoti su filistiečių kariu čempionu Galiotu. Dovydas nesielgė pagal tai, kaip tikėjo visi aplinkiniai. Jo elgesys buvo paremtas faktu, jog Dievas yra su Izraelio kariuomene, jog Jis yra "kareivijų" Viešpats. Žodis "kereivijos" anais laikais reiškė kariuomenę. Taigi Izraelio kariuomenė nebuvo vienintelis Dievo resursas. Jis turėjo ir kitų rezervų – tai buvo kareivijos virš kareivijų, o Jis pats buvo kareivijų Viešpats.

    Jis palaiko tuos, kurie Jį myli ir Juo pasitiki. "Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?" (Romiečiams 8, 31). Tikėjimo žmonės konfliktuoja su visa šio pasaulio filosofija, jos tikslais ir metodais. Tačiau šio mūšio mes nepralaimėsime. Kristus jau nugalėjo pasaulį, o mes Jame esame daugiau nei nugalėtojai.
  • Jahvė-Jirah – Viešpats mano Aprūpintojas (žr. Pradžios 22, 14). Abraomas šiuo vardu pavadino vietą, kurioje turėjo paaukoti Izaoką, savo vienintelį Sūnų. Dievas sustabdė žmogaus aukojimą, nors tai anais laikais žmonėse buvo priimtina, ir vietoj to parūpino Abraomui aviną. Tai dalinai išpildė Abraomo pranašystę, jog Dievas parūpins avinėlį. Tačiau tikrasis šios pranašystės išsipildymas atėjo dar vėliau, kai Dievas parūpino Avinėlį už viso pasaulio nuodėmes. Didžiausias iš visų kada nors Jo parūpintų materialių ar dvasinių dalykų, aukščiausias JAHVĖS-JIRAH išsipildymas yra Kristus, kuris teisme užėmė mūsų vietą. Visas pasaulis gyvena iš Dievo materialaus ir fizinio aprūpinimo. Nežiūrint to, jie atmeta tai, kas svarbiausia Dievo aprūpinimo tiksle.
  • Jahvė-Rofi – Viešpats mano Gydytojas (žr. Išėjimo 15, 26). Buvo ir toks apreiškimas apie Dievą. O Dievas negali būti kitoks, nei Jis yra Izraelio ar kokios kitos tautos atžvilgiu. Toje konkrečioje vietoje Jis kalbėjo apie fizinį atstatymą. Tačiau Dievas yra gydantis Dievas kiekvienoje situacijoje: fiziniuose, šeimos, tautos ar dvasiniuose sunegalavimuose bei ligose. Jis yra IŠGELBĖJIMO JAHVĖ. Jahvė-Nisi – Viešpats mano vėliava (žr. Išėjimo 17, 15). Mozė šį vardą suteikė Dievo garbei pastatytam padėkos aukurui po to, kai Izraelis sėkmingai atlaikė klastingą amalekiečių puolimą, nors Izraelis buvo menkai pasiruošęs mūšiui. Mozė išmeldė šią pergalę. Dievas yra pergalės Dievas. Kaip sako garsiausias pasaulyje krikščioniškas himnas: "Aš triumfuosiu, jei Tu pasiliksi su manimi".
  • Jahvė-Šalom – Viešpats yra taika (žr. Teisėjų 6, 24). Toks buvo kito aukuro pavadinimas, kurį sukrovė Gedeonas po dieviško apsilankymo apginti izraelitus nuo puolančių midianiečių. Tais priešistoriniais laikais, pasaulis nuolat būdavo karo sūkuriuose. Gedeono pergalė prasidėjo be jokio kraujo praliejimo. Užpuolikai supanikavo dėl Gedeono panaudotos tikėjimo strategijos. O visa tai bylojo, jog Dievas reikalauja taikos, o ne kraujo praliejimo. "Šalom" yra gerai žinomas hebrajiškas žodis, ir Rašte jis naudojamas labai dažnai. Jis reiškia gerovę, klestėjimą, gerą sveikatą ir saugumą. Jėzus sveikindavo savo mokinius, sakydamas "Šalom". Jis tai daro lig šiol – Jis "padarė taiką per Jo kryžiaus kraują".
  • Jahvė-Tsidkenu – Viešpats mūsų teisumas (žr. Jeremijo 23, 6). "Ateis diena, - sako Viešpats, - kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: 'Viešpats, mūsų teisumas'". Šis titulas tvirtai sujungia Jėzų Kristų, Dovydo dinastijos šaką arba atžalą, su Jahve. Tai paties Dievo vardas, ir jis buvo realizuotas Kristuje, kuris praliejo ne kieno nors kito, bet savo kraują ir taip suteikė amžinąjį teisumą.
  • Jahvė-Šamah – Viešpats čia (žr. Ezechielio 48, 35). Tai paskutiniai pranašystės žodžiai. Tai labai gilus teiginys apie Dievą. Jis niekuomet neatvyksta, Jis visuomet yra čia. Mes negalime Jo pralenkti. Jėzus pasakė: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų" (Mato 18, 20). Jis yra pirma visų dalykų, amžinasis "Aš esu", kur ir kada mes bebūtume, Jis yra "pagalba dabar". Tai paslaptis, kurios mes niekuomet neperprasim, tačiau mes visuomet galime tuo džiaugtis.

Šių JAHVĖS titulų gali padaugėti, nes Viešpats yra visa visiems žmonėms. Principas yra toks: "Tebūna tau pagal tavo tikėjimą". Koks yra galutinis Dievo paveikslas nepavyks atrasti nė vienam žmogui žemėje, tačiau tikėjimas tiria didį Dievo gerumą.

Geras pavyzdys yra 23 psalmė. Prie kiekvienos jos eilutės yra vardas JAHVĖ. Panagrinėkite tai šiame skyriuje apie tikėjimą, kuris supažindina su Dievu ir Jo vardais.

Viešpats yra mano ganytojas – [Jahvė-Raah] aš nestokosiu. [Jahvė-Jireh]

Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. [Jahvė-Šalom]

Jis atgaivina mano sielą, [Jahvė-Rofi] veda mane teisumo takais dėl savo vardo. [Jahvė-Tsidkenu]

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. [Jahvė-Sabaot] Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. [Jahvė-Mekadešam]

Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, [Jahvė-Nisi] aliejumi man patepi galvą, [Jahvė-Rofi] mano taurė sklidina. [Jahvė-Jireh]

Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. [Jahvė-Šalom] Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius. [Jahvė-Šama]

Dievas pasakė: "Aš esu, kuris esu". Jis negali būti kitoks, nei yra. Jis toks pat bet kuriuo metu, kiekvienam, visose situacijose, vietose ir visomis aplinkybėmis. Vardai, kuriuos čia minėjome, skirti paminėjimui tų akimirkų ar įvykių, kai vyrai ar moterys įrodė (patvirtino), koks Jis yra. Ar Jo vardai kada nors gali būti išsemti?

"Kaskart sužinau ką nors naujo apie mylinčios Tavo širdies didybę."

Ištrauka iš R. Bonkės knygos "Faith: The Link to God's Power"
Parinko Rūta Rušinskienė
Apsilankykite "R. Bonkės svetainėje ir sužinokite paskutines naujienas.

Dievo vardai
Rožančiaus istorija
Kas tie jehovistai?
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Pastabos Apie dievo vardą ir kitką
Dar vienas puslapis apie Dievo vardus
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Visų dienų apmąstymai
Babelio bokšto data
Vėlinės ir Halloween'as
Zoologija ir mitologija
Bažnyčios paėmimas
Ar Žemė yra plokščia?
Religijos samprata
Susanos istorija
Monoteizmas
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis