Taip pat skaitykite Monoteizmas prieš politeizmą Tradiciškai monoteizmo pradininku vadinamas faraonas Echnatonas1) (1353-1336 pr.m.e.). Jo tikrasis vardas Amenhotepas IV, Echnatonas (nuolankus Atonui) prisiimtas vardas, kai faraonas pakeitė visą Egipto religinę sistemą, įtvirtindamas Atono, Saulės dievo kultą. Gaila, tačiau po jo valdymo ši sistema žlugo ir, tiesą sakant, jokių smulkmenų nėra žinoma. Labai pritemptai, bent jau mano požiūriu, aiškinama, kad Mozė perėmė šį mokymą ir taip atgaivino monoteizmą, o kartu ir davė pasauliui vieną Dievą. Netgi žodis amen tapatinamas su kreipimusi į Dievą, tiesa, nekreipiant dėmesio, kad kaip tik Amoną ir keitė į Atoną minėtasis faraonas. Tikriausiai galimas ir toks variantas, tačiau pats Senasis Testamentas, tiksliau pačios pirmos Pradžios Knyga ir Išėjimo Knyga bet kuriam skaičiusiam iškart iškelia klausimų, kurie nutylimi tiek komentuojant, tiek ir tokiuose samprotavimuose, kaip MozėsEchnatono klausimas. Pirmas ir itin svarbus klausimas kiek išties yra Dievų? Tiek Adomas, tiek Mozė tarsi ir bendrauja tik su vienu Dievu, tačiau vis laikas nuo laiko atsiranda daugiskaita. Tarkime, Adomas išvytas iš rojaus, nes paragavo uždrausto medžio vaisiaus. Tai žino visi, tačiau kas atsimena priežastį, kurią nurodė Dievas? Ir VIEŠPATS Dievas tarė: Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, kad pažintų gera
ir pikta; ir dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir neskintų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų,
ir negyventų per amžius; dėl to VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
Posakis vienas iš mūsų tikrai nerodo, kad Dievas buvo vienas. Lygiai taip pat ir Mozei, pasirašant kontraktą su Dievu, pats pirmas punktas skelbia Neturėsi kitų Dievų. Tai irgi turėtų reikšti, kad pasirinkimas buvo, tačiau būtent AŠ ESU arba JAHVĖ, tapo Izraelio tautos dievu. Beje Senajame Testamente minimas ne vienas Dievo vardas, pvz., Melechas, Adonajus.
Vardas Elohim išvis yra daugiskaita, kas reikštų dievai
(žr. Dievo vardai).
Žinoma, tai gali reikšti ir skirtingą garbinančio asmens požiūrį į Dievą, tačiau gali reikšti ir skirtingus dievus. Darant
Antras įdomus klausimas Dievo lytis. Tuo pačiu ar Dievas turėjo antrąją pusę? Didelių prieštaravimų, kad Dievas vyriškos lyties atstovas, kaip ir nėra. Na nebent, jeigu į tekstus žiūrėtum visiškai tiesiogiai, tai Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą. Kadangi kūrybos procesas grynai materialistinis, galima atmesti samprotavimus, kad tie žodžiai apie sielą. Vadinasi, Dievas turi ir vyriškų ir moteriškų bruožų. Bet tarkime, kad vis tik Dievas vyras, o moters kūrime jam padėjo jo žmona. Tyrinėtojų nuomone Dievas Jahvė turėjo žmoną, ir net ne vieną, o dvi: Anat ir Ašerą. Bent jau šitaip įsivaizdavo senieji žydai. Ir Jeremijas smerkia Dangaus Valdovės garbinimą, vadinasi toks garbinimas buvo pakankamai populiarus. Yra ir dar viena pakankamai rimta vieta, rodanti apie Dievo šeimos reikalus. Kai Žemėje padaugėjo žmonių, Dievo sūnūs ėmė žmonių dukteris sau į žmonas. Tai, žinoma, gerokai griauna vieno dvasinio Dievo paveikslą, nes kaip ten bebūtų, vyrai ir moterys paprastai gyvena fizinį gyvenimą, kas beje kiek toliau ir patvirtinama, teigiant, kad jų vaikai buvo iškilūs žmonės. Tačiau žiūrint į pradinį tašką jeigu buvo Dievo sūnūs, jie turėjo atsirasti iš moters. Net Jėzus gimė iš moters, kaip ir parodydamas, kad kaip tik tėvas nėra itin reikalingas, jo darbus pilnai gali atlikti pats Dievas arba jo pasiųstas angelas. Taigi tikėtina, kad Dievas vis tik turėjo žmoną, tiesiog patriarchatui tai buvo visiškai nenaudinga, todėl ji tiesiog pamiršta. Sunku suprasti, kas iš tiesų buvo Senojo testamento Dievas, tačiau tai tikrai nevisažinis (jį lengvai apgauna net žaltys), ne vienintelis, ne dvasinis ir toli gražu ne gailestingas Dievas. Visus mūsų suprantamus dieviškumo bruožus jis įgijo tik graikams pradėjus domėtis Egipto paslaptimis ir suliejus visas mistines Senovės Egipto, Graikijos (ar teisingiau pasakius europietiškąjį pagonišką) tikėjimą ir Indijos žinias. Bet kuriuo atveju iš Toros kilęs judaizmas sukūrė kitą religiją krikščionybę, kurioje Dievas jau neturi konkrečios formos ir betarpiškai nebendrauja nei su Jėzumi, nei su jo mokiniais. Tai jau dvasiškas Tėvas, bendraujantis tiesiog su žmogaus siela. Tačiau klausimas apie vieną Dievą išliko. Ir netgi toks aktualus, kad krikščionims teko suktis iš itin keblios padėties. Netgi labai tikėtina, kad viena iš pagrindinių Jėzaus mokinių, o gal ir antroji pusė buvo Marija Magdalietė. Vėlesnėje kovoje dėl naujos bažnyčios vadovo posto, po visų intrigų, ji buvo pašalinta ir užmiršta, ar bent jau norėta ją užmiršti. Tačiau labai panašu į tai, kad Jėzus ir Marija sudarė Dievo-Deivės porą, vyriškojo ir moteriškojo pradų sąjungą. Ir tai buvo taip gerai žinoma, kad netgi ištrynus Magdelietę iš istorijos, ją turėjo pakeisti kita Marija Dievo motina. Krikščionys, priimdami Jėzų Kristų kaip Dievą, išties priima ne monoteistinį, o dualistinį tikėjimą, tiesa, praturtintą ir trečiąja persona. Pats krikščionių Dievas vienas trijuose, kurį sudaro labai graži šeima Dievas Tėvas, Dievas Motina arba Šventoji Dvasia ir Dievas Sūnus. Taigi su monoteizmu tai vėl neturi daug sąsajų. O įskaitant visus šventuosius, tai sena gera Olimpo dievų kompanija, kurie tiesiog pakeitė vardus. Tarkime graikų Artemidė, romėnų Diana, lietuvių Medeinė buvo medžioklės globėjos, kol krikščionis šv. Hubertas2) nepasisavino šio titulo. Kalbėti apie islamą, kaip kažkokį atskirą monoteistinį tikėjimą, neverta dėl kelių priežasčių. Pirmoji ir svarbiausia yra ta, kad Alachas tai tiesiog tas pats Viešpats, minimas Mozės, tik jau be jokių interpretacijų ir be tiesioginio bendravimo. Antroji priežastis pats Koranas daugiau ne filosofinis veikalas, o instrukcijų rinkinys, labai panašus į Mozei duotus nurodymus, tik labiau išplėstas ir sukonkretintas atskiroms situacijoms. Paties Dievo veiksmų nėra, o suteikiami vardai rodo jį esant žiaurų, gailestingą ir taip toliau žodžiu, tinka bet koks būdvardis. Taigi, ar išties yra vienas Dievas? Visose senosiose religijose yra pats pagrindinis Dievas, šiek tiek nueinantis į antrą planą, vienintelis, pirmapradis, sukūręs pasaulį. Tai graikų Tartaras, lietuvių Praamžius. Tai jis sukūrė šviesą (galima suprasti Saulę), žemę ir visus dievus, kuriems ir pavedė vadovauti žmonėms. Greičiausiai šie vardai yra eufemistiniai (uždrausti minėti), kaip ir Jahvės. Kadangi hermetizmas kilęs iš Egipto, galima spėti, kad kažkoks uždraustas minėti pirmapradis Dievas buvo ir ten, tačiau paprastiems žmonėms jo garbinti nereikėjo ir jis buvo žinomas tik žyniams. Žinoma, tai tik hipotezė, tačiau ji puikiai paaiškina slaptojo, tik pašvęstiesiems skirto tikėjimo buvimą, religiją ir dievus paliekant masėms. 1) Echnatonas (nuolankus Atonui; kitaip Amenhotepas IV, valdė apie 13531336 m. pr.m.e) - Egipto faraonas, pagarsėjęs savo religine reforma, kurios dėka jo valdymo metais klestėjo monoteizmas Saulės dievo Atono kultas. Jo žmona gražioji Nefertitė. Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ir tuo, kad pasikeitė meninis stilius, atvaizdai tapo natūralesni, atsirado judesio vaizdavimas. 2) Fransua Hubertas (apie 656727 m.) katalikų vyskupas, šventasis, medžiotojų,
matematikų, optikų ir metalų apdirbėjų globėjas.
Dievas Molochas |