;

Kas tie jehovistai?

   

Jehovos liudytojai (angl. Jehovah's Witnesses) – protestantiškos pakraipos sekta, pirklių šeimos atžalos Č. Raselo*) 1872 m. įkurta JAV Pensilvanijos valstijoje.
Č. Raselas, vadovavo Pitsburgo „Biblijos tyrinėtojų“ grupei, kurios prezidentu 1917 m. tapo Jozefas Franklinas Ruterfordas, 1925 m. paskelbęs Pasaulio pabaigą (Armagedoną). Tačiau pasaulio pabaigai neįvykus, jis pakeitė savo kryptį ir 1931 m. įregistravo naują religinį „Jehovos liudytojų“ judėjimą, pavadintą pagal žydų dievo Jahvės vardą.

Po Rutherfordo (1869-1942) mirties prezidentu tapo Nathan Knorras (1905-1977), 1975 m. vėl pranašavęs Armagedoną, tačiau ir šiam neįvykus Jehovos liudytojams ėmė vadovauti Vadovaujančioji korporacija (Governing Body) šiuo metu įsikūrusi Brukline (Niujorko rajonas Long Ailando pietvakariniame gale).

Jehovizmui būdinga griežta centralizuota organizacija, pritaikyta bendruomenių veiklai pogrindyje, nes daug kur veikia pusiau legaliai ar nelegaliai. Vadovaujama iš Centrinio biuro Niujorko Bruklino priemiesčio. Vyriausias vadovas – prezidentas, kuriam pavaldūs apie 100 filialų įvairiose šalyse, kuriems vadovauja Kraštų biurai. Reikalaujama, kad eiliniai tikintieji besąlygiškai paklustų valdžiai.

Pagrindinė grandis – susirinkimas arba grupė, kuriai vadovauja 5 seniūnų taryba, Mažesniems būreliams (rateliams) vadovauja būrelio tarnas. Kelios grupės jungiamos į apygardas, vadovaujamas prižiūrėtojo, Karikatūra: naudos o šios sudaro aptvarus, pavaldžius Krašto biurui, vadovaujamam krašto tarnui. Kas mėnesį žemesnės grandys atsiskaito aukštesnėms, atiduoda surinktus pinigus bei gauna literatūros ir instrukcijas.
Jehovos liudytojai sueigas rengia du kartus per savaitę „Karalystės salėse“. Dažniausiai – tai paprasti pastatai, kartais pastatyti Jehovos liudytojų savanorių. „Karalystės salėje“ paprastai nėra jokių religinių ir Jėzaus Kristaus atvaizdų arba kitokios religinės simbolikos. Sueigos pradedamos ir baigiamos giesme ir malda.

Garbinamas judaizmo dievas Jehova (Jahvė) – „visagalis pasaulio kūrėjas“. Pripažįstamas ir Jėzus Kristus su šventąja dvasia, tačiau šiedu nelaikomi lygūs Jehovai. Norint būti išganytu, Kristumi reikia tikėti. O šv. dvasia – viena iš dieviškos galios apraiškų, kuri dalyvavo pasaulio tvėrime, Jėzaus gimime, padėjusi šiam daryti stebuklus. O dabar ji žadina žmones tarnauti dievui ir skelbti „gerąją naujieną“, t.y. jehovistų mokymą.

Jehovos liudytojai neigia Šv. Trejybę, Šv. Dvasią, Jėzaus Kristaus dievišką prigimtį ir kūnišką jo prisikėlimą, skaistyklą, pragarą ir kitas Krikščionybės dogmas. Jehovos liudytojų teigimu, Jėzus Kristus buvo tik žmogus, Dievo atsiųstas į žemę valdyti žmonijos.

Pasaulyje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos šaltinio (Jahvės) ir šėtono. Kartu kovoja ir jų šalininkai: angelai bei tikintieji su demonais bei kitais Jahvės priešininkais. Kova baigsis lemiamu Armagedonu, kai bus nugalėtas blogio įsikūnijimas šėtonas su tarnais. Nesantys Jehovos liudininkais – žūsią, o tikratikiai bus prikelti iš mirusiųjų ir apgyvendinti atnaujintoje žemėje, o 144 tūkst. ypatingai išrinktųjų bus paimti į dangų, kur džiausis amžina laime.

Siekdami pranašystėms apie Armagedoną suteikti didesnio patikimumo, bandoma gamtos stichijas ir socialinius neramumus aiškinti kaip artėjančios pasaulio pabaigos ženklus – žemės drebėjimus, sausras, potvynius, pasaulinius karus, branduolinio karo grėsmę, aplinkos užterštumą, vėžio ir kitų ligų plitimą.

Jehovistai neigia socialinę pažangą, nes visuomenė visapusiškai ir nesulaikomai smunka, rieda į pražūtį. Juk žmogus – silpna būtybė, priklausoma nuo antgamtiškų jėgų, ir negali savo pastangomis pasiekti pergalių prieš blogį, nes šio sėjėjas – šėtonas. Todėl tikintiesiems neverta rūpintis savo gyvenimo gerinimu, siekti išsilavinimo, ir pan, nes tai dievo karalystėje neturės jokios reikšmės.

Vienu svarbiausių uždavinių laikoma kova su materializmu – jam reikia priešintis, jei norima išlikti gyviems. Ir ypač daug jėgų skiriama savo religinių idėjų propagavimui – kiekvieno nario pareiga būti uoliu liudytoju, misionieriumi, į savo tarpą įtraukti savo šeimos narius ir kitus aplinkinius, o ypač jaunimą. Ypač stengiamasi į savo pusę palenkti išgyvenančius sielvartą, patyrusius nesėkmes, turinčius materialinių sunkumų. Mielai užverbuojami nusikaltėliai ir asocialai, neretai tampančiais aktyviais išpažinėjais.

1995 m. Jehovos liudininkai atsisakė minties, kad Pasaulio pabaiga ateis 1914-2010 m. gyvenančių kartoje, o 2010 m. pakeitė mokymą tiesiog teigdami apie „kartą“.

Propagandai plačiai naudojama žiniasklaida, leidžiamos knygos, brošiūros, žurnalai daugybe kalbų. Svarbiausias teorinis žurnalas „Sargybos bokštai“ kas mėnesį (įvairiomis kalbomis) leidžiamas apie 10 mln. tiražu. Panašiu tiražu – ir propagandinis žurnalas „Pabusk!”


*) Čarlzas Raselas (Charles Taze Russell, 1852-1916) dar vadintas Pastoriumi Raselu - amerikiečių religinis veikėjas, pamokslininkas, vienas „Biblijos tyrinėtojų“ (vėliau reorganizuotų į Jehovos liudininkus) įkūrėjų. Nuo 1884 m. buvo „Siono sargybos bokšto“ draugijos prezidentu ir savo įsteigto „Sargybos bokšto“ žurnalo leidėjas (nuo 1879 m.). Jis iškėlė idėją, kad jei visi krikščioniški tikėjimai remiasi Biblija, tai, matyt, ji klaidingai išversta – todėl ėmėsi ją tyrinėti, nes bažnyčios ją aiškina ne taip, kaip reikia. Parašė religinių traktatų – išleido „Biblijos tyrinėjimus“ (5 t., nuo 1886 m.)
1876 m. paskelbė pranašystę, kad Kristus jau nužengė į žemę ir, niekieno neatpažintas, stebi žmonių gyvenimą. O Antrojo atėjimo reikia laukti 1878 m.

Dievas Molochas
Manos beieškant
Pirmoji šeima: Ieva
Kas buvo Sodininkas?
Apipjaustymas: 8 dienos svarba
Monoteizmas prieš politeizmą
Pastabos apie dievo vardą ir kitką
Šėtono teologija pagal senąjį įstatymą
Flavijus Juozapas: Ištrauka apie dievus
Musulmonų-krikščionių dialogas
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Dingusi Sandoros skrynia
Demiurgai tveria pasaulį
Nojaus arka surasta?
Babelio bokšto data
Susitikimo palapinė
Tomas Akvinietis
Apsinuoginę kvakeriai
Monoteizmas
Paikumas
Religijos skiltis
Vartiklis