Borchesas. Alefas, tęsinys, pradžia >>>>>

- Taip, Alefas. Vieta, kurioje nesusimaišydamos randasi visos žemės rutulio vietas ir jas ten matote iš visų pusių. Aš niekam nepasakojau apie savo atradimą, bet ėjau į rūsį vėl ir vėl. Vaikas, žinoma, nesuprato, tačiau toji privilegija jam dovanota tam, kad, suaugus jis sukurs poemą! Ne, Dzunino ir Dzungri manęs neapiplėš tūkstantį kartų ne! Su įstatymų sąvadu rankose daktaras Dzunis įrodys, kad mano Alefas „neatiduodamas svetimiems“. Pabandžiau jį praginti prie sveiko proto: Viršelis
- Tačiau, galbūt, rūsyje per tamsu?
- Taip, nelengva tiesiai pranikti į besipriešinantį protą. Bet juk jei Alefe randasi visos žemės vietos, tada ten randasi ir visi žibintai, lempos, visi šviesos šaltiniai.
- Dabar nuvyksiu pažiūrėti į jį. – Aš padėjau ragelį, nedavęs jam laiko paprieštarauti. Kartais pakanka sužinoti faktą ir akimirksniu pamatai eilę patvirtinančių aplinkybių, apie kurias anksčiau ir neįtarei; aš nustebau, kad iki šiol nesupratau, kad Karlo Archentino beprotis. Beje, visi Viterbo1)... Beatrisė (aš pats tai dažnai kartoju) buvo moterimi – o prieš tai mergina – tiesiog negailestingai sveikai mąstanti, tačiau ją apimdavo užmaršumo, susvetimėjimo, paniekos priepuoliai, net tikro žiaurumo, kurie, tikriausiai, paaiškintini kokia nors patologija. Karlo Archentino beprotybė mane pripildė pilto pasitenkinimo – sielos gilumoje mes visada vienas kito neapkentėme.

Garajaus gatvėje tarnaitė paprašė manęs truputį palaukti. Ponas, kaip įprasta, sėdi rūsyje, ryškina nuotraukas. Greta vazos be gėlių ant dabar nereikalingo pianino šypsojosi (greičiau nelaikinis nei anachroniškas) didelis nemaloniai aštrių tonų Beatrisės portretas. Mūsų niekas nematė; švelnumo protrūkyje aš priėjau prie portreto ir pasakiau:
- Beatrisė, Beatrisė Elena, Beatrisė Elena Viterbo, mano mylima Beatrisė, visam laikui prarasta Beatrisė, čia aš, Borchesas.

Netrukus pasirodė Karlas. Su manimi kalbėjo sausai, ir aš supratau, kad jis nepajėgus galvoti apie nieką kita, nei kad praranda Alefą.

- Taurelę šio pseudokonjako, - nurodė jis, - ir gali nerti į rūsį. Atmink, būtina būti horizontalioje padėtyje, gulėti ant nugaros. Taip pat būtina tamsa, nejudėjimas, laikas akių akomodacijai2). Tu atsigulsi ant akmeninių grindų ir žiūrėsi į 19-ą kopėčių skersiną. Aš pakilsiu, uždarysiu dangtį, it tu liksi vienas. Tave, galbūt, išgąsdins koks nors graužikas – įprastas dalykas! Po kelių minučių tu išvysi Alefą. Alchemikų ir kabalistų mikrokosmas, mūsų garsusis senasis draugas, multum in parvo3), - ir valgomajame pridūrė: - Žinoma, jei tu jo nepamatysi tavo nesugebėjimas visai nereikš mano duomenų paneigimo... Leiskis, netrukus galėsi pasikalbėti su Beatrise visais jos pavidalais.

Aš paskubomis nusileidau kopėčiomis, man jau buvo bloga nuo jo plepalų. Rūsys, vos platesnis už kopėčias, labiau priminė šulinį. Aš veltui akimis ieškojau skrynios, apie kurią kalbėjo Karlas Archentino. Vieną kampą užstojo dėžės su buteliais ir maišai iš burių. Karlas paėmė maišą, suvyniojo jį ir padėjo ant grindų, matyt, į nustatytą vietą.

- Pagalvė nepavydėtina, - paaiškino jis, - tačiau jei aš padarysiu ją nors centimetru aukštesnę, tu nė velnio nepamatysi, tik susinervinsi ir susikontūzinsi. Na gulk, gerai atsipalaiduok ir atsiskaičiuok 19 skersinių.

Aš įvykdžiau jo keistus reikalavimus; jis pagaliau išlipo ir atsargiai uždengė dangtį – tamsa, nepaisant siauro plyšio, kurį vėliau pastebėjau, man atrodė visiška. Netikėtai man išaiškėjo mano padėties visas pavojus – leidau būti užrakinimas bepročio rūsyje, po to, kai išgėriau nuodus. Karlo tiradose glūdėjo slapta slapta baimė, kad galiu nepamatyti stebuklo; kad pateisintų savo kliedesius, kad nepaaiškėtų, kad jis beprotis, Karlas turi mane nužudyti. Aš pajutai tam tikrą pykinimą ir pasistengiau paaiškinti tai savo nejudrumu, o ne narkotiko poveikiu. Užsimerkiau, tada atsimerkiau. Ir tada išvydau Alefą.

Dabar priartėju prie neatpasakojamo mano pasakojimo momento ir prisipažįstu savo rašymo bejėgiškumu. Bet kur kalba yra abėcėlė iš simbolių, kurių vartojimas numano kažkokią bendrą praeitį su pašnekovu. Tačiau kaip kitiems aprašyti Alefą, kurio beribiškumas nepasiekiamas ir mano kukliam protui? Panašiais atvejais mistikai naudojosi emblemomis: persas, norėdamas pažymėti dievybę, kalba apie paukštį, kuris kažkokiu būdu yra visi paukščiai kartu; Alanus de Insulis4) – apie sferą, kurios centras randasi visur, o paviršius niekur; Ezekielis – apie angelą su keturiais veidais (pastaba: žr. >>>>>), kuris vienu metu atsisukęs į Rytus ir Vakarus, Šiaurę ir Pietus (aš ne be reikalo pateikiu šias mažai suprantamas analogijas; jos turi tam tikrą sąryšį su Alefu). Galbūt, dievai nepagailės man savo malonės. Ir aš kada nors surasiu tinkamą vaizdinį, tačiau iki to laiko mano pranešime neišvengiamas literatūriškumo, falšo protrūkis. Be to, neišsprendžiama pagrindinė problema: begalinės aibės išvardijimas, tegu ir nepilnas. Tą grandiozinę akimirką aš išvydau milijonus reiškinių – džiuginančių ir bauginančių akis. – ir nė vienas jų manęs taip nenustebino, kaip tasai faktas, kad visi jie vyksta vienoje vietoje, neužsikloja vienas ant kito nebūdami skaidrūs. Tai, ką regėjo mano akys, vyko vienu metu, tačiau mano aprašyme susidėstys į seką – toks kalbos dėsnis. Kai ką aš vis tiek įvardinsiu.

Apatiniame skersinio paviršiuje5), iš dešinės pusės, pamačiau mažą, vaivorykštės spalvomis spindintį akinančio ryškumo rutuliuką. Iš pradžių man pasirodė, tarytum jis sukasi, tačiau po to supratau, kad judėjimo iliuziją sukėlė jame besirandančios nepaprastos, protu nesuvokiamos scenos. Alefo skersmuo buvo 2-3 cm, tačiau jame tilpo visa visatos erdvė, beje, visai nesumažinta. Kiekvienas daiktas (pvz., stiklinis veidrodis) buvo begaline daiktų aibe, nes jį mačiau visuose visatos taškuose. Mačiau tankiai apgyvendintą jūrą, mačiau saulėtekį ir saulėlydį, mačiau Amerikos gyventojų minias, mačiau sidabrišką voratinklį juodos piramidės viduje, mačiau sugriautą labirintą (tai buvo Londonas), mačiau begalinį kiekį akių greta manęs, kuriuos žvelgė į mane tarsi į veidrodį, mačiau visus mūsų planetos veidrodžius (ir nė vienas neatspindėjo manęs), Solero gatvės6) užpakaliniame kieme tas pačias akmenines plokštes, kokias mačiau prieš 30 m. vieno namo Frajaus Bentono miestelyje7) prieangyje, mačiau vynuogienojus, sniegą, tabaką, rūdos gyslas, vandens garavimą, mačiau iškilias pusiaujo dykumas ir kiekvieną smiltį jose, mačiau Invernese8) moterį, kurios niekad neužmiršiu, mačiau jos tankius rausvus plaukus, grakštų kūną, mačiau vėžį krūtyje, mačiau sausą dirvos ratą ant šaligatvio, kur anksčiau stovėjo medis, mačiau užmiesčio namą Adroge9), mačiau Plinijaus pirmojo vertimo į anglų kalbą10), kurį atliko Failmonas Holandas11), egzempliorių, vienu metu mačiau kiekvieną raidę kiekviename puslapyje (būdamas berniuku stebėjausi, kodėl raidės knygoje, kai ją užverčia, nesusimaišo naktį ir nedingsta), mačiau naktį ir kartu dieną, mačiau saulėlydį Keretare12), kuriame tarsi atsispindėjo rožės Bengalijoje13) spalva, mačiau savo tuščią miegamąjį, mačiau Alkmaro14) mokslo įstaigos viename kabinete gaublį tarp dviejų veidrodžių, be galo jį atspindinčius, mačiau žirgus su besiplaikstančiais karčiais ant Kaspijos kranto auštant, mačiau puikų delno skeletą, mačiau karus, išlikusius po mūšio ir siunčiančius atvirukus15), mačiau Mirsapuros16) vitrinoje ispanišką kortų malką, mačiau nuožulnius paparčių šešėlius žiemos sode, mačiau tigrus, trombus, bizonus, audras jūrose ir armijas, mačiau visas, kiek tik yra jų žemėje, skruzdėles, mačiau persų astroliabiją, rašomojo stalo stalčiuje mačiau (nuo rašysenos pradėjau virpėti) nepadorius, neįsivaizduojamus, žudančiai tikslius Beatrisės laiškus, adresuotus Karlui Archentino, mačiau garbinamą paminklą Čakaritos kapinėse17), mačiau baisias liekanas to, kuo buvo Beatričė Viterbo, mačiau savo tamsaus kraujo cirkuliaciją, mačiau susiliejimą meilėje ir mirties sukeltus pokyčius, mačiau Alefą, mačiau Alefe Žemės rutulį iš visų taškų, o Žemės rutulyje vėlgi Alefą, ir Alefe – Žemės rutulį, mačiau savo veidą ir savo vidų, mačiau tavo veidą; tada man ėmė suktis galva ir aš apsiverkiau, nes mano akys išvydo tą paslaptingą, numanomą kažką, kurio vardą užvaldė žmonės, nors nė vienas žmogus jo nematė: nepasiekiamą visatą.

- Tu gi visai nukvaksi, jei tai ilgai kaišiosi nosį, kur tavęs nekviečia, - pasigirdo nepakenčiamas džiugus balsas. – Kiek belaužytum galą, tu niekad neapmokėsi man už tokį stebuklą. Sukrečianti observatorija, ar sutinki, Borchesai?

Karlo Archentino batai buvo atsistoję ant aukščiausio skersinio. Staiga tapo kiek šviesiau, ir aš sunkiai atsistojau ir sumurmėjau:
- Taip, taip, sukrečianti, sukrečianti.

Abejingas mano balso skambesys mane nustebimo. Karlas Archentino su nerimu tardė:
- Tu gerai viską matei? Spalvotai?

Akimirksniu sumečiau keršto planą. Atlapaširdiškai, su nepridengtu gailesčiu, tarsi nervindamasis ir išsisukinėdamas. Padėkojau Karlui Archantesui už priėmimą jo rūsyje ir atkakliai patarinėjau pasinaudoti namo nugriovimu, kad jis galėtų palikti kenksmingą sostinės orą, kuris nieko – patikėkite, nieko! – nesigaili. Švelniai, tačiau nepalenkiamai atsisakiau kalbėti apie Alefą, apkabinau Karlą Archentino atsisveikindamas ir pakartojau, kad kaimo gyvenimas ir ramybė – tai du nuostabūs gydytojai.

Gatvėje, ant Konstitucijos laiptų, metro visi veidai atrodė man pažįstami. Aš išsigandau, kad nė vienas manęs daugiau nenustebins, išsigandau, kad manęs niekad nepaliks jausmas, kad visa tai aš jau mačiau. Laimei, po kelių bemiegių naktų mane vėl įveikė užmarštis.


PS, 1943 m. kovo pirmą

Praėjus pusmečiui po namo Garajaus gatvėje nugriovimo, leidykla „Prokrustas“ nepabijojus grandiozinės poemos ilgio, išleido pardavimui „Argentinos fragmentų18) “ atrinkimą. Kas buvo toliau, nėra reikalo kalbėti: Karlas Archentino Daneri gavo antrąją Nacionalinę literatūros premiją. Pirmąją skyrė daktarui Aitei19), trečią - Mario Bonfati20); sunku patikėti, tačiau mano kūrinys „Apgaviko kortos21) “ negavo nė vieno balso. Dar kartą nugalėjo bukumas ir pavydas! Man jau senai nepavyksta pasimatyti su Daneri; laikraščiai skelbia, kad netrukus jis mums padovanos dar vieną knygą. Jo sėkminga plunksna (kuriai dabar jau netrukdo Alefas) ėmėsi už daktaro Asevedo Diaso22) eiliuoto pateikimo.

„Aš gavau Jūsų išvargtą pasveikinimą, - rašė jis man. – Pasigailėtinas mano drauge, jūs sproginėjate iš pavydo, tačiau privalote pripažinti – nors užsimuškite! – kad šįkart aš sugebėjau papuošti savo beretę pačia ryškiausi plunksna ir savo turbaną – visų rubinų kalifu“.

Norėčiau padaryti dar dvi pastabas: vieną dėl Alefo prigimties, o kitą – dėl jo pavadinimo. Kas dėl šito, tai, kaip žinoma, tai pirmosios raidės šventojoje kalboje pavadinimas. Jo panaudojimas rutuliukui mano pasakojime, matyt, neatsitiktinis. Kabaloje ši raidė reiškia En-sof – beribę, gryną dieviškumą; taip pat sakoma, kad ji turi žmogaus, rodančio į dangų ir į žemę bei tuo liudijantį, kad žemutinis pasaulis yra viršutinio veidrodis, formą; Mengenlehre23) Alefas – transfinityvių skaičių aibėms, kuriose visuma ne didesnė, nei kuri nors dalis, žymuo. Norėtųsi žinoti, ar Karlos Archentino parinko tą pavadinimą pats ar išskaitė jį kaip kažkokio kito taško, į kurį sueina visi kiti taškai, įvardijimą kokiame nors iš begalinių tekstų, atskleistų jam dėka jo namų Alefo. Kaip bepasirodytų neįtikėtina, manau kad egzistuoja (ar egzistavo) kitas Alefas ir kad Alefas Garajaus gatvėje – tai netikras Alefas.

Pateiksiu savo samprotavimus. Kapitonas Bertonas24) iki 1867 m. buvo britų konsulu Brazilijoje: 1942 m. Pedro Enrikė Urenja jo rankraštį aptiko Santoso25) miesto bibliotekoje, kuriame pasakojama apie veidrodį, kurį Rytai priskiria Iskanderiui Zu al-Karnainui26) arba Aleksandrui Dviragiui iš Makedonijos. Tame veidrodyje atsispindėjo visa visata. Bertonas mini ir kitas keistenybes - Kai Kosrou27) septynkartę taurę; veidrodį, kurį Tarikas Benzeyad’as28) rado užimtame bokšte („Tūkstantis ir viena naktis“, 272); veidrodį, kurį Lukianas iš Samosatos matė Mėnulyje („Teisinga istorija“, I: 26); apie stebuklingą ietį, kuri pirmojoje Kapelos29) „Satirikono“ knygoje priskiriama Jupiteriui; apie universalų Merlino veidrodį, „apvalų ir įgaubtą, ... panašų į ištisą stiklinį pasaulį“ („Fėjų karalienė30) “, III: 2, 1), - ir priduria tokius įdomius žodžius: „Tačiau visi išvardinti veidrodžiai (tame tarpe ir neegzistavę) - viso labo tik optiniai prietaisai. O tikratikiams, lankantiems Amro mečetę31) Kaire, gerai žinoma, kad visata randasi vienoje iš kolonų, supančių centrinį kiemą... Žinoma, matyti ją neleista niekam, tačiau priglaudžiantys ausį prie kolonos sako, kad netrukus trumpam ima girdėti visatos judėjimo gausmą... Mečetė pastatyta 7 a., tačiau tos kolonos buvo paimtos iš kitų iki-islamiškojo laikotarpio šventyklų, kaip apie tai rašo Ibn Kaldunas: ‚Klajoklių įkurtoms valstybėms reikia svetimšalių srauto visokiems statybos darbams‘“.

Ar egzistuoja tasai Alefas akmens viduje? Ir ar aš jį mačiau, kai mačiau visus dalykus, - o vėliau užmiršau? Mūsų atmintis porėta užmarštumu – aš pats, tos lemtingos erozijos poveikyje, su metais vis labiau iškraipau ir prarandu Beatrisės bruožus.

Tai buvo tęsinys, pradžia >>>>>  


Pastabos ir paaiškinimai:

1) apie Viterbo žr. >>>>>

2) Akomodacija (lot. accomodatio - pritaikymas, prisitaikymas) - akies gebėjimas taip kaitalioti savo laužiamąją gebą, kad aiškiai matytų įvairiai nutolusius daiktus. Akomodacijos laipsnis priklauso nuo atstumo iki daikto. Žiūrint į tolimus daiktus, sveikai žmogaus akiai akomoduoti nereikia, nes pro jos optinę sistemą praėję lygiagretūs spinduliai susikerta tinklainėje. Žiūrint į artimus daiktus, akis turi savo laužiamąją gebą padidinti, tai yra akomoduoti, nes kitaip nuo daiktų atėję skleistiniai spinduliai susikirstų už tinklainės, ir jų vaizdas būtų neryškus. Akomoduojant akies krumplyno raumuo susitraukia, lęšiuką laikantys saitai atsipalaiduoja, jis išsigaubia ir jo laužiamoji geba padidėja.
Šiame epizode Archentino elgiasi kaip tikras klasikinis išprotėjėlis iš Holivudo fantastinių filmų, liepia elgtis neadekvačiai, panaudoja neįprastą terminologiją (decubito - nejudėjimas; akomodacija, multum in parvo). Visa tai skirta supainioti, parengti netikėtumui... – išvysti Alefą!

3) Daugis mažame (lot.)

4) Alanas ab Insulis (Alain de Lille arba Alanus ab Insulis, apie 1116- 1202) – prancūzų teologas ir poetas, cistercų vienuolis, katalikų šventasis, įgijęs Doctor Universalis titulą. Derino misticizmą su racionalumu. Laikydamas, kad tikėjimo principai yra aksiomatiniai, siekė paneigti kitatikybę remdamasis racionaliu mąstymu.
Aptardamas Visatos metaforas, Borchesas cituoja jo garsiąją formulę: „Dievas yra protinga sfera, kurios centras yra visur, ir kurios paviršiaus nėra niekur“.
Daugiau žr. >>>>>

5) Nuo čia prasideda ilgas sakinys (literatūroje būta ir ilgesnių – Džoiso,  Garsijos Markezo,  Folknerio, Saramago, ...), tačiau šis stebina savo sudėtingumu ir pažymėtinas kompaktiškumu: per 430 žodžių jis išsišakoja į visas puses, tuo pačiu metu veikdamas iš centro („vi“ – „mačiau“). Kaip pasakotojas perspėjo prieš tai, jo problema buvo begalinį Alefą perteikti baigtiniu žodžių kiekiu („išvardijimas, tegu ir nepilnas“). Pats šis sakinys gana keistas... Skirtingai nuo Archentino, spindintį objektą panaudojusį žemės paviršiaus apžiūrai (kilometras po kilometro) ir pamatytų vietų aprašymui ketureiliais, mūsų pasakotojas elgiasi kitaip: jis mini stambius dalykus, smulkius dalykus, labai privačius dalykus (Beatrisės nešvankius laiškus giminaičiui). Išvardijimo tvarka atrodo chaotiška, tačiau, galbūt, taip geriau išreiškiama visuma. Pasinaudojama anafora, pasikartojimu („vi“ – „mačiau“), tokiu svarbiu Biblijoje (ir neretai šiuolaikinėje poezijoje – W. Whitman‘o, P. Nerudos ir kt.). Kai dažnai būna pas Borchesą, nuorodos yra žemiškos ir reikalaujančios erudicijos, juokingos ir kosminės, tikslios ir supainiotos, apimančios skirtingas žinių sritis, tiek gamtos, tiek dirbtiniai objektai, paprasti ir paradoksalūs.

Tai kaip Hobso „begalinė vietos didybė“. Jis „Leviatane“ (1651) sako, kad hikstansas neįmanomas: „Amžinybės prasme, jie jos neturės, kad tai būtų begalinė lako tąsa; nes tada jie neturėtų sugebėti paaiškinti, kaip Dievo valia ir išankstinis būsimų dalykų determinizmas neturėtų būti prieš Jo numatymą, kaip veiksminga priežastis yra prieš pasekmes arba veikiantis asmuo prieš veiksmą; bei daugelio kitų jų drąsių nuomonių apie nesuprantamą Dievo prigimtį. Tačiau jie nori mokyti mus, kad begalybė yra sustingusi dabartis, Nunc-stans (sustingęs dabar), kaip tai vadina mokyklos; ir tasai terminas kaip jiems patiems ir dėl kažko Kito ne labiau suprantamas, jei jie būtų pažymėję erdvės begalinumą žodžiu Hic-stans (sustingęs čia)“
Skaitykite detalesnį paaiškinimą >>>>>

6) Solero gatvė randasi šiaurinėje Buenos Aires Palermo rajono dalyje, beveik lygiagreti Serrano gatvei, kurioje vaikystėje gyveno Borchesas, kuris šį rajoną vadina „aptriušusiu“ ir „manieringu“. Alefas

7) Frajus Bentonas (Fray Bentos) – nedidelis uostamiestis Urugvajuje prie Urugvajaus upės Angentinos pasienyje, išgarsėjęs mėsos perdirbimo pramone. Įkurtas 1858 m.; apie 25 tūkst. gyv. Jaunystėje Borchesas pastoviai lankė giminaičius, gyvenusius rančoje netoli Frajaus Bentono.

8) Invernesas (Inverness) - miestas šiaurės Škotijoje, uostas prie Neso upės; apie 57 tūkst. gyv. Pirma pilis jame pastatyta 1057 m. Jame Išvystyta aukštųjų technologijų, sveikatos tyrimų pramonė.
Borcheso kūrinių rankraščių versijos nežymiai skiriasi viena nuo kitos – taip pradžioje rudaplaukė moteris Ivernese turėjo ne krūtų, o gimdos vėžį.

9) Adrogas (Adrogué) - miestelis pietiniame Buenos Aires pakraštyje, už 23 km; per 30 tūkst. gyv. Įkurtas 1873 m.; pavadintas čia gyvenusio verslininko vardu. Jame Borcheso motina Leonor Acevedo Borges 1944-52 m. turėjo namą, kuriame dabar Casa Borges muziejus. Viešbutis, kuriame Borchesas su šeima leido atostogas ir apie kurį nostalgiškai prisimena, matyt buvo dabar nugriautas „La Delicia“ (pradėjo veikti 1872 m., E. Adrogės nuosavybė), kur buvo parašyta „Tlön, Uqbar, Orbis“. Eilėraščiu rinkinyje „Adrogué“ (1977) jis rašė: „Kur bebūčiau pasaulyje. Kai pajaučiu eukaliptų kvapą, aš esu Adroge“. Anot Borcheso, būtent čia Argentinoje pradėjo žaisti futbolą.

10) Vėlgi, ankstesniame rankraščio variante vietoje Plinijaus buvo nurodyta Angelus Silesius „Cherubinischer Wandersmann“ knyga.

Pajutau begalinį nuolankumą, begalinį gailestį.

11) Failmonas Holandas (Philemon Holland, 1552 -1637) – anglų gydytojas, rašytojas ir vertėjas, vertęs Livijų, Plinijų (du „Gamtos istorijos“ foliantai 1601 m.) ir Plutarchą, o taip V. Kamdeno „Britannia“. Pirmąkart į anglų kalbą išversta Plinijaus „Gamtos istorija“ pasižymėjo poetiniu rezonansu ir manoma, ja naudojosi Šekspyras.

12) Keretaras (Querétaro) – valstija Meksikos viduryje ir jos sostinė (Santjago Keretaro), apie 1,4 mln. gyv. Indėnų purepečų kalba reiškia „žaidimas kamuoliu“. Ispanai į čia atėjo 1531 m. Valstija gana rami, be didelių neramumų.
Saulėlydis Keretare yra užuomina į Meksikos imperatoriaus Maksimiliano sušaudymą Keretare, kas yra Franz Werfel‘io pjesės „Juarez und Maximilien“, o taip pat Monė paveikslo tema. Pjesėje egzekucijos laikas nenurodytas, bet atrodo, kad tai buvo ryte; Monė paveiksle tai ankstus rytas arba vėlus vakaras, ką rodo ilgi šešėliai.

13) Greičiausiai tai nuoroda į R. Tagorės poeziją, pvz., eilutes iš „Ligoninės lovos“: „Pažvelgiu į dangų - ten žiedlapiai sluoksniais / Milžiniška ir ištaikinga rožė.“

14) Alkmaras (Alkmaar) – miestas Nyderlandų šiaurėje, prie Šiaurės Olandijos kanalo; apie 110 tūkst. gyv. Pirmąkart paminėtas 10 a. Garsėja tradicinių olandiškų sūrių gamyba - veikia sūrių turgus, rengiamos kasmetinės sūrių mugės. Jame yra Olandijos sūrių, „Beatles“, miesto, alaus muziejai.
Minimi gaubliai turėtų nurodyti olandų kartografą Willem Janzsoon Blaeu (1571-1638), garsų savo atlasais ir gaubliais, parašiusį porą knygų apie gaublius. Beje, ankstesnėje rankraščio versijoje gaubliai buvo Upsaloje.

15) Čia tikras faktas – britų kareiviai per Pirmąjį pasaulinį karą gaudavo „mūšio atvirukus“, kuriuose jiems buvo leidžiama užpildyti tik kai kuriuos laukus. Bet kartu tai ir anekdotas – atėjęs iš W.C. Menzies filmo „Ateities pavidalas“ recenzijos „Sur“ 1936 m. lapkričio numeryje, kurioje Borchesas pašiepia kariškius, manančius, kad karas tik alternatyva turismo gratis (laisvam turizmui), pasiunčiant atvirutes iš lankomų vietų.

16) Mirzapuras - miestas Indijos šiaurėje prie Gango upės, arti 250 tūkst. gyv. Įkurtas 17 a. Garsus kilimais ir žalvario dirbiniais. Pagal jo bokšto laikrodį skaičiuojamas Indijos standartinis laikas. Už kelių mylių nuo miesto yra piligrimystės centras Vindhyačalas, kur, tariamai, įkrito Satės (Durgos avataro) dalis. Taip pat netoliese ir Kali Khoh („Kali ola“), kur Kali statulos burna padaryta tarsi ola.

17) Čakarita - kapinės ir aplinkinis rajonas Buenos Aires centro šiaurinėje dalyje; mažiau įspūdingos nei „La Recoleta“, lur garsios šeimos (įskaitant Borchesų) turi savo mauzoliejus. Jose pradėta laidoti per 1871 m. Geltonojo gripo epidemiją (Broliškas Čakarita kapas), išskyrus Chacarita de los Colegiales sklypą (čakarita - mažybinė čakara - „ferma“ forma). Užima 95 ha plotą ir yra didžiausio Buenos Aires. Iki 1949 m. vadinosi „Vakarinės kapinės“.

18) „Prokrusto leidykla“ – visi pavadinimai turi prasmę. Taip ir šis yra užuomina į graikų mitą apie Eleusino milžiną, kuri ištempdavo svečius arba sutrumpindavo jiems kojas, jei jų ūgis neatitiko lovos dydžio. Taip ir leidykla, 15-os tūkst. eilučių poemą „apkapojo“ iki „Argentinos fragmentų“, kad tilptų į kišeninio leidinio formatą.
Tačiau čia yra ir subtilesnė užuomina arba savi-ironija. Daneri (kaip pats Borchesas rašydamas šį kūrinį) vaizduojamas kaip Argentinos viešų bibliotekų sistemos „nereikšmingo“ skyriaus darbuotojas rašo savo poetinį kratinį ant bibliotekos firminių blankų. Ir čia įdomus momentas – kai 1986 m. Madrido Nacionalinė biblioteka įsigijo „Alefo“ rankraštį, lankytojai galėjo matyti kai kuriuos jo puslapius, kurie, kaip ir Daneri poema buvo parašyti ant lygiai tokios pat „nereikšmingos“ Argentinos viešosios bibliotekos firminių blankų, kurioje Borchesas buvo įdarbintas katalogo tvarkytoju.

19) Antonio Aita (1891-1966) – argentiniečių rašytojas, kritikas, PEN klubo sekretorius (1936), siekęs skleisti susidomėjimą Lotynų Amerikos literatūra. Pirmos premijos laimėjimas yra išgalvotas, tačiau 1936-ais jis yra laimėjęs literatūrinę premiją Belgijoje.

20) Mario Bonfatis - patetiškas veikėjas Bustos Domeko ir Suarez Lynčo (pseudonimai, kuriuos bendriems kūriniams naudojo Borchesas ir A.B. Casares) kūriniuose; dvasininkas, mokytojas, „parašęs“ kelis kūrinius. Jo prototipų galėjo būti keletas.

21) Tai dar viena užuomina į savo paties pažeminimą paminint kūrinį „Los naipes del tahur“ (Apgaviko kortos) – tokiu pat pavadinimu buvo užmestas Borcheso pirmos knygos projektas. Ir dar daugiau – Daneri antra vieta yra parodija apie pačio Borcheso „El jardin de senderos que se bifurcan“ (Sodas išsišakojančiais takais), negavusio premijos, kai buvo pirmąkart paskelbtas 1942-ais – tai aprašyta „Sur“ 1942 m. liepos numeryje („Desagravio a Borches“ – „Borcheso atsiprašymas“) su per 20-čia Borchesą ginančių iškiliausių rašytojų.

22) Asevedo Diasas (Eduardo Acevedo D?az, 1882-1959) – argentiniečių rašytojas, teisininkas, 1941 m. laimėjęs Nacionalinę premiją už romaną „Cancha Larga“, kai Borcheso „Sodas išsišakojančiais takais“ laimėjo antrąją vietą.

24) Mengenlehre - vokiečių kalba „aibių teorija“; terminas Alefas priskiriamas G. Kantorui apibūdinant ryšį tarp baigtinių skaičių ir begalybės. Alefas žymi aibės, didesnės už baigtinių skaičių aibę, galią. Daugiau žr. Kantoro aibių teorija ir tikroji begalybė  bei >>>>>

24) Ričardas Bertonas (Richard Francis Burton, 1821-1890) – britų karys, tyrinėtojas, rašytojas, poliglotas, žinomas kelionėmis po Aziją ir Afriką, bei „Tūkstančio ir vienos nakties“ bei „Kama Sutros“ vertimais. Gyvenimo pabaigoje dirbo diplomatinį darbą, tame tarpe buvo konsulu Santose (Brazilijoje) ir kitur.

25) Santosas - uostamiestis Brazilijos pietryčiuose, San Paulo valstijoje, 72 km į šiaurės vakarus nuo San Paulo, Atlanto vandenyno pakrantėje; arti 0,5 mln. gyventojų. Portugalų įkurtas 1546-ais. Buvo vienu stambiausių prekybos kava centrų; dabar pastate, kuriame vyko prekyba, įsteigtas Kavos muziejus. Jo pajūrio parkas laikomas didžiausiu pasaulyje. Miestas garsus savo „Santoso“ futbolo klubu, kuriame žaidė ir Pelė.

26) Iskanderis Zu al-Karnainas („Aleksandras Dviragis“) – tai veikėjas, minimas Korane, keliavęs į rytus ir vakarus, ir atlikęs didelių darbų, tarkim įsteigęs Gogą ir Magogą (Jadžudžą ir Madžudžą). Zu al-Karnainas dažnai tapatinamas su Aleksandru Makedoniečiu, tačiau yra ir kitų nuomonių, pvz., jį laikant Dariju I, Kiru Didžiuoju ar dar kitais (kartais net laiko Abraomo amžininku).
Išnaša pas Bertoną irgi susijusi su legenda apie Iskanderį, pateikta Šeicho Nizami (apie 1141-1217) „Aleksandro Didžiojo knygoje“, kad kai „Sikanderis tapo pasaulio valdovu, iš jo kardo atsirado veidrodis“. Laikyta, kad Aleksandras pirmasis išrado veidrodį, ir nors pradžioje „tikro atvaizdo nebuvo“, jis tapo „filosofijos veidrodžiu“, į kurį pažvelgti ir sužinoti tiesą galėjo kiekvienas.

27) Kai Kosrou - legendinis Irano (senovės Persijos) karalius, minimas „Avestoje“. Firdousio epas „Šachnamė“ pateikia daug legendinių jo gyvenimo apibūdinimų. Anot R. Bertono jis turėjo stebuklingą taurę. „Septynkartės taurės“ paminėjimas yra aliuzija ne į Firdousi, o į įvairius persų autorius, minėjusius taurę pas Džamšidą, ankstesnį Persijos karalių.

28) Tarikas ibn Zijadas (Tariq ibn Ziyad, 670-720) – berberų vadas, tarnavęs Umajadų kalifatui, iniciavęs Pirėnų pusiasalio užėmimą, su gausia armija persikėlęs per Gibraltarą 711-ais (Gibraltaras ir yra ispaniškas vedinys iš Džabalio Tariko) ir kovęsis 7 m. Legendinis atvejis pasakojamas „Tūkstančio ir vienoje naktyje“, vykęs „Labtajato“ mieste (greičiausiai Toledo) – apie bokštą, kuris visad buvo užrakintas. Karaliui mirus, jo įpėdinis pakabindavo naują spyną - kol jų susidarė 24. Galiausiai atvyko karalius i6 kitur ir privertė atidaryti bokštą. Viduje rado arabų su turbanais ant žirgų ir kupranugarių statulas bei užrašą, perspėjantį, kad atidaręs duris užkariaus šalį. Tai nutiko, kad miestą užėmė Tarikas ir nužudė karalių. Jis perėjo per brangenybių pilnas sales ir pasiekė 5-ąją, kur rado „stebuklingą, didelį ir apvalų, veidrodį iš maišytų metalų, pagamintą Saliamonui, kuriame bet kuris pažvelgęs galėjo suklastotų 7-ių pasaulio klimatų vaizdą“. Borchesas adaptavo ir išvertė tą pasakojimą „Statulų kambario“ pavadinimu.

29) Marcianas Kapela (Martianus Minneus Felix Capella) – 5 a. pirmos pusės Romos teisininkas, enciklopedistas, filosofas, kilęs iš Šiaurės Afrikos. Apie jo gyvenimą beveik nieko nežinoma, tačiau jis proza ir eilėmis parašė enciklopediją „Apie Filologijos ir Merkurijaus vedybas“ (arba tiesiog „Satyrikonas“), apžvelgiančią 7-ių laisvuosius menus, pateiktus alegoriniais tarnaičių įvaizdžiais. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.
Čia pateikiama užuomina į Jupiterio sferą, kurioje „visas pasaulis atsispindi kaip spindinčiame veidrodyje, kur galima pamatyti visą pasaulio įvairovę: miestus ir skirtingus jų gyventojus. Joje Jupiteris pažymi, kuriuos nori išaukštinti ir kuriuos pažeminti, kurie turi gimti ir kurie turi mirti.

30) Fėjų karalienė - E. Spenserio (1552-1599) alegorinė epinė poema, likusi nebaigta; pirmąkart išleista 1590 m. Karalienė Gloriana, rengdama kasmetinį pokylį, trunkantį 12 dienų, kasdien išsiunčia po riterį sunkiam žygdarbiui. Suspėjo tik įpusėti. Veiksmas vyksta Fėjų šalyje (Anglija), kurią valdo Gloriana (Elžbieta). Kūrinys perteikia rimtą etinę potekstę, kurioje riterių nuotykių tuščia garbė yra pavyzdys tų moralinių žmogaus paieškų, kai žmogus, susidūręs su gyvenimo paslaptimis, renkasi krikščioniškas vertybes.

31) Amr ibn al-As mečetė - seniausia mečetė Kaire, pirmoji Afrikoje, pastatyta apie 642 m., iškart po musulmonų užkariavimo. Apie ją sklando gausybė legendų ir prietarų. Atseit, čia Amras buvo pasistatęs palapinę. Prieš jam išvykstant į mūšį dėl Aleksandrijos, balandis į palapinę padėjo kiaušinį. Po pergalingo mūšio Amras rinkosi vietą naujai sostinei – ir jis palaikė balandžio kiaušinį pranašišku ženklu: toje vietoje įkūrė Fustatą („Palapinių miestą“), o palapinė vietoje pastatė mečetę.
Pirmoji mečetė buvo labai paprasta – 29x17 m, be minaretų ir papuošimų. Daug kartų perstatoma ir plečiama, ji dabar ji yra 108x116 m, turi 3 įėjimus, vakarinėje pusėje yra 32 m aukščio minaretas. Vidinį kiemą supa gausios arkados, centrinėje dalyje yra šulinys.

Amr ibn al-As mečetė

Skaitiniai
Teofilis Gotjė. Hašišas
Borchesas ir matematika
V. Šojinka. Interpretatoriai
R. Bratičius. Kur tu, Moze?
Riiti Jokomicu: Dievo arklys
Ženklo savarankiškumo doktrina
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Keita Dzin.  Blogų sapnų išvarymas
A. Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Johano Keplerio sapnas
Džeko Keruako “Kelyje”
Keita Dzin. Išgaravimas
Fantastikos skiltis
Vartiklis