Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių

Jack London Klajūnas, naujų šalių tyrinėtojas, aukso ieškotojas ir juodadarbis, filosofas ir fermeris – štai kuo buvo Džekas Londonas (1876-1916). Jo įvairiapusę veiklą galima suskirstyti taip: pirmiausia jis buvo nuotykių ieškotojas, ėjęs daugeliu krypčių ir ėmęsis visko, kas pakliūdavo po ranka; tada kaimiečiu, gyvenusiu normalesnėje, tačiau ne tokioje veiklioje aplinkoje; galiausiai, literatoriumi iš pašaukimo. O visa kita traukiasi į antrą planą.

Dž. Londonas mirė 41-ių – to amžiaus, kai tiki tik pradeda plėsti savo akiratį kelionėmis. 24-ių jis pradėjo spausdintis; ir pirmas jo apsakymas „Tūkstantis mirčių“ pasirodė 1899 m. populiaraus amerikiečių žurnalo „Juodas katinas“ (The Black Cat) puslapiuose.

Štai ką Džekas pasakoja apie tai, kaip buvo priimtas jo pirmasis kūrinys:

Aš, taip tariant, buvo ties paskutine riba, išmuštas iš vėžių, badavau, buvau pasirengęs grįžti į anglies kasyklas ar nusižudyti. Ir štai kartą ryte gaunu trumpą ir ploną laiškelį iš žurnalo redakcijos. O žurnalo reputacija buvo nacionalinio masto. Įsteigtas buvo Bret-Harto. Ten pasiunčiau savo apsakymą iš 4 tūkst. žodžių. Buvau kuklus. Atplėšdamas voką tikėjausi rasti čekį ne daugiau 40 dolerių. Vietoje to man buvo šaltai pranešama, kad mano apsakymas „priimtinas“ ir išspausdinus man bus sumokėti 5 doleriai.
Galas artinosi. Buvau palaužtas, kaip tik gali būti palaužtas labai jaunas, labai nusilpęs ir labai išalkęs jaunuolis. Ir štai tą pačią dieną, dar iki vakaro, paštininkas atnešė trumpą ir plonytį laiškelį nuo p-no Vumbstetero iš „Juodojo katino“. Jis man praneša, kad jam atsiųstas 4000 žodžių apsakymas išsiskiria ne tiek privalumais, kiek ilgiu, ir jei leisiu jam jį padalinti pusiau, tai jis iškart išsiųs 40 dolerių čekį.
Aš atsakiau redaktoriui, kad jis gali dalinti apsakymą pusiau, kad tik atsiųstų pinigus. Jis atsiuntė atgaliniu paštu. Būtent šis įvykis privertė mane eiti rašytojo keliu. Tiek tiesiogine, tiek literatūrine prasme, aš buvau išgelbėtas apsakymo, išspausdinto žurnale „Juodasis katinas”.

Įdomu, kad šiame apsakyme kalbama ir apie antigravitaciją!


Jau apie valandą aš išbuvau vandenyje, sustiręs, išsekęs, su baisiu mėšlungiu dešinėje šlaunyje, ir, atrodė, ateina galas. Bergždžiai bandydamas plaukti prieš stiprią atoslūgio srovę, aš su neviltim žvelgiau į pro mane slenkančią kranto žiburių virtinę. Dabar gi, atsisakęs paskutinių pastangų įveikti srovę, aš tenkinausi karčiais pamąstymais apie nenusisekusią karjerą, kuri dabar turėjo baigtis.

Man nusišypsojo laimė išvysti pasaulį padorioje anglų šeimoje, tačiau mano tėvai žymiai daugiau žinojo apie banko operacijas nei apie vaikus ir jų auklėjimą. Gimiau su sidabriniu šaukšteliu burnoje, tačiau namų jaukumo vėjai man liko visiškai svetimi. Mano tėvas, labai išsilavinęs žmogus ir didelis senovės žinovas, užmiršdavo apie savo šeimos egzistavimą, būdamas amžinai paskendęs savo kabinetiniuose ieškojimuose, o motina, labiau išsiskirianti savo grožiu nei sveiku protu, vien ir tegyveno ją nuolat supančios bendrijos komplimentais.

Aš praėjau visą mokyklos ir koledžo mokymą, privaloma anglų pasiturinčios šeimos paaugliui, tačiau su metais išaiškėjo susikaupusios jėgos ir potraukiai, ir mano tėvai staiga turėjo suprasti, kad turiu nemirtingą sielą, ir pabandė uždėti apynasrį. Tačiau jau buvo per vėlu, nesiliovė mano laukinis, nerūpestingas durniavimas, artimieji nuo manęs pasišalino, visuomenė nubaudė mane ostrakizmu už visą ilgą jai sukeltų įžeidimų, ir gavęs iš tėvo tūkstantį svarų su pareiškimu, kad jis daugiau manęs nematys ir man nepadės, nusipirkau pirmos klasės bilietą į Australiją.

Thousand of deaths Nuo tada mano gyvenimas tapo nepaliaujamomis klajonėmis – iš Rytų į Vakarus, nuo Arktikos prie Antarktidos – ir visa tai tam, kad, tapęs geru jūreiviu, išgyvenęs iki trisdešimties, - nuskęsčiau San Franciško įlankoje per bandymą dezertyruoti iš laivo!

Dešinę koją traukė mėšlungis ir kenčiau neapsakomai. Lengvas vėjelis, pūstelėjęs, pašiaušė jūra trumpomis bangelėmis, vanduo taškėsi man į burną, pateko į gerklę, ir nieko negalėjau padaryti. Nors dar laikiausi vandens paviršiuje, tačiau tik instinktyviai – sąmonė sparčiai silpo. Neaiškiai prisimenu, kaip mane pranešė pro molą, kaip akyse šmėkštelėjo signalinė šviesa dešiniajame kažkokio garlaivio borte, o toliau – tuščia vieta.

Išgirdau dūzgiantį vabzdžių klegesį, ir veidą man paglostė švelnus pavasario rytas. Pamažu tai perėjo į kažkokį ritmišką srautą, ir mano kūnas, tarsi atsakydamas, nežymiai trūkčiojo. Plaukiau saulės nušviestos jūros paviršiumi, apsnūdęs kilnojausi sulig kiekviena daininga banga. Tačiau pulsas padažnėjo, dūzgesys sustiprėjo, bangos padidėjo – mane blaškė audringoje jūroje. Mane apėmė neviltis. Ryškūs, persidengiantys blyksniai šmėkščiojo mano sąmonėje; ausyse skambėjo vandens gelmių plakimasis; tada spragtelėjo kažkas nesuvokiama, ir aš prabudau.

Scena, kurioje buvau pagrindiniu veikėju, pasirodė besą savita. Man pakako vieno žvilgsnio, kad suprasčiau, kad guliu nepatogia poza, ant prabangios jachtos kajutės grindų. Iš abiejų pusių, sugriebę mane už rankų ir siūbuodami jas tarsi siurblio rankenas, sėdėjo dvi keistai apsirengusios juodaodės būtybės. Nepaisant savo susidūrimų su dauguma čiabuvių tipų, negalėjau nustatyti jų tautybės. Man ant galvos buvo uždėtas kažkoks įtaisas ir jungė mano kvėpavimo organus su prietaisu, kurį dabar aprašysiu. Tačiau mano šnervės buvo užkimštos, tad teko kvėpuoti per burną. Perspektyvos rakurse, akies krašteliu, aš pamačiau du vamzdelius, panašius į nedideles siurblio rankoves, tačiau iš kitokios medžiagos; jos buvo įstatytos man į burną ir išsiskyrė stačiu kampu. Vienas buvo trumpas, ir jo galas gulėjo ant grindų prie manęs; antras vinguriavo žiedais ant grindų ir buvo sujungtas su aparatu, kurį pažadėjau aprašyti.

Tuo metu, kai mano gyvenimas dar nebuvo panaši į tangelcialinę [red. tangens- galvanometro] adatą, aš nemažai tąsiausi su mokslais ir, būdamas susipažinęs su prietaisais bei visais laboratorijos atributais, iškart atpažinau tą įrangą. Ji beveik visa buvo iš stiklo ir išsiskyrė konstrukcijos netvarkingumu, kaip paprastai būna eksperimentiniuose prietaisuose. Indą su vandeniu gaubė oro kamera, prie kurios buvo pritvirtintas vertikalus vamzdelis su rutuliu viršuje; jo viduryje buvo oro siurblio kranas. Vanduo vamzdelyje kilnojosi aukštyn-žemyn, sukeldama paeiliui įkvėpimą ir iškvėpimą, savo ruoštu perduodamus man per rankovę. Šio prietaiso ir žmonių, įnirtingai siūbuojančių mano rankas, pagalba buvo sukeltas dirbtinio kvėpavimo procesas, mano krūtinę vertė pasikelti ir nusileisti, mano plaučius išsiplėsti ir susitraukti, kol gamta sutiko, galiausiai, vėl imtis savo įprastinio darbo.

Aš atsimerkiau ir įrangą, uždėtą man ant galvos ir įkištą į burną bei šnerves, iškart pašalino. Nurijęs tris gurkšnius stiprios degtinės, aš, svyruodamas, atsistojau, kad padėkočiau savo gelbėtojui, ir atsidūriau ... priešais savo tėvą! Tačiau ilgi metai nuolatinių pavojų išmokė mane savitvardos, ir aš laukiau, ar jis nepažins manęs. Nepažino. Manyje jis matė tik bėglį jūreivį, ir tuo buvo apibrėžtas jo požiūris į mane.

Palikęs mane juodaodžių priežiūrai, jis ėmėsi žiūrinėti užrašus, padarytus dėl mano atgaivinimo. Kol dorojau man pateiktus skanius pietus, denyje prasidėjo sąmyšis; iš jūreivių riksmų ir blokų girgždėjimo supratau, kad ruošiamės išplaukti. Štai kokia išdaiga! Leisiuos per Ramųjį vandenyną su tėvu-namisėda! Man buvo juokinga, o aš tada ir neįtariau, kurioje pusėje pranašumas. Ir jeigu būčiau žinojęs, tai geriau būčiau šokęs per bortą ir užspringęs sūriu vandeniu, iš kurio mane ką tik ištraukė.

Manęs neleido į denį, kol nepraplaukėm pro Faralonų salas3) ir paskutines locmanų valtis. Aš įvertinau šį mano tėvo atsargumą ir nusprendžiau jam padėkoti paprastai, jūreiviškai. Negalėjau įtarti, kad jis turėjo ypatingų priežasčių slėpti mane nuo visų, išskyrus jachtos komandą. Jis trumpai papasakojo, kaip jo jūreiviai mane išgelbėjo, ir užtikrino, kad priešingai, tai jis laiko esąs skoloje, nes mano pasirodymas buvo kaip tik laiku.Jis sukonstravo aparatą patvirtinantį teoriją susijusią su žinomais biologinių reiškiniais, ir telaikė atvejo, kad jį išbandytų.

- Su tavimi pavyko įrodyti neabejotiną tos teorijos teisingumą, - pasakė jis ir, atsidusęs, pridūrė, - tačiau tik taikant antraeiliui dalykui – skenduolio atgaivinimui.

Tačiau nenukrypsiu nuo pasakojimo – jis pasiūlė dviejų svarų priedą prie ankstesnio mano atlyginimo, jei sutiksiu tęsti plaukiojimą su juo, kas,pagal mane, buvo labai dosnu, nes jam, iš esmės, manęs visai nereikėjo. Skirtingai nuo mano lūkesčių, man neteko stumdytis su jūreiviais laivagalyje, aš turėjau patogią paradinę kajutę ir pietavau prie kapitono stalo. Jis pastebėjo, kad aš ne paprastas jūreivis, ir aš tuo nusprendžiau pasinaudoti, kad sustiprinčiau jo geranorišką požiūrį į mane.

Kad parodyčiau jam savo išsimokslinimą bei dabartinę padėtį, aš jam papasakojau menamą savo gyvenimo istoriją ir visaip bandžiau su juo suartėti. Nuo mano akių nepraslydo jo polinkis moksliniams ieškojimams, kaip ir nuo jo – mano sugebėjimai. Tapau jo pagalbininku, kartu buvo pakeltas mano atlyginimas ir netrukus,kai jis man ėmė patikėti bei dėstyti savo teorijas, o pakili nuotaika persidavė ir man.

Dienos bėgo nepastebimai, nes aš stipriai domėjausi tais naujais moksliniais užsiėmimais ir valandomis prasėdėdavau jo gausioje bibliotekoje ar klausiausi apie jo projektus ir padėjau jam laboratorijoje. Tačiau mums teko atsisakyti daugelio patrauklių bandymų, nes laivo sūpavimas neleido atlikti tikslius ir sudėtingus eksperimentus. Tačiau jis pažadėjo, kad mums lemta praleisti daug puikių valandų puikioje laboratorijoje, kuri buvo mūsų kelionės tikslu. Jis įsigijo žemėlapyje nepažymėtą salą Pietų vandenyne ir, kaip jis sakė, pavertė ją „mokslo rojumi“.

Netrukus po mūsų išsilaipinimo į salą aš sužinojau, į kokius baisius spąstus pakliuvau. Tačiau pirma nei aprašysiu keistas mano buvimo su šiuo žmogumi aplinkybes, privalau trumpai paminėti priežastis, galiausiai atvedusias prie labiausiai sukrečiančio dalyko, kada nors kliuvusio žmogaus daliai.

Gyvenimo pabaigoje mano tėvas atitolo nuo dulkėtų senovės grožybių ir atsidavė kitoms, labiau akinančioms grožybėms, kurias jungė bendras biologijos pavadinimas. Jaunystėje įgijęs gerą įvairiapusį išsilavinimą, jis greitai įsisavino visas aukštesniąsias pažinimo sritis, nes mokslas pasak savo paskutinį žodį, ir pasiekė nepažinaus prieangį. Jis nusprendė užvaldyti anksčiau niekam iki tol nepriklaususią teritoriją, ir kaip tik šiuo jo tyrinėjimų periodu likimas suvedė mus. Turėdamas galvą, galiu nesigirdamas pasakyti, kad įsisavinau jo idėjas ir mąstymo metodą ir tapau beveik tokiu pat bepročiu, kaip jis. Beje, vargu ar turiu teisė taip išsireikšti. Nepaprasti mūsų pasiekti rezultatai gali tik pasitarnauti jo sveiko proto įrodymu. Galiu tik pasakyti, kad jis buvo šaltakraujo žiaurumo įsikūnijimu, kokį kada nors buvau matęs žmoguje.

Pranikęs į fiziologijos ir psichologijos paslaptis, jis priartėjo prie plačios srities, o kad geriau ją ištirtų, pradėjo studijuoti aukštąją organinę chemiją, patologiją, toksikologiją ir kitus mokslus bei susijusias mokslo šakas, giminingas tarpusavyje ir buvusias pagalbiniu įrankiu jo hipotetiniuose tyrimuose. Iš prielaidos, kad tiesiogine tiek laikino, tiek galutinio gyvybes nutrūkimo priežastimi yra protoplazmos žinomų elementų bei sudėtinių dalių koaguliacija, jis izoliavo tas įvairias medžiagas ir su jomis atliko daugybę bandymų. Kadangi laikinas gyvybingumo nutrūkimas sukelia sustingimą, o nuolatinis nutrūkimas – mirtį, iš to darė išvadą, kad tą koaguliaciją galima sulėtinti dirbtinai, jai sutrukdyti ar net įveikti nepaisant kraštutinio sutankėjimo proceso laipsnio. Arba – palikim nuošaly techninius terminus – jis teigė, kad mirtis, jei ji ne prievartinė ir nelydima organų pažeidimų, tėra tik gyvybingumo sustojimą; ir kad tokiais atvejais galima atitinkamais veiksmais atstatyti gyvybines funkcijas. Taigi, štai kame buvo jo idėja: atrasti būdą – ir praktiškais bandymais įrodyti galimybę – atstatyti gyvybingumą organizme, kuris, atrodytų, jau nustojo būti gyvu. Žinoma jis pripažino, kad bergždžias bet koks bandymas po to, kai prasidėjo skaidymasis – jam reikėjo organizmų, kurie tik prieš minutę, prieš valandą, prieš dieną dar buvo gyvi. Su manimi jis jau išbandė savo teoriją. Aš iš tikro nuskendau, iš tikro jau buvau miręs, kai mane ištraukė iš vandens San Franciško įlankoje, - tačiau gyvybės kibirkštis vėl įsižiebė dėka jo aeroterapinio aparato, kaip jis jį vadino.

O dabar apie jo niūrias užmačias dėl manęs. Pradžioje jis man parodė, iki kokio laipsnio aš jo valdžioje. Jachtą jis išsiuntė visiems metams, su savimi pasilikęs tik du juodaodžius, kurie buvo jam be galo atsidavę. Tada jis man išsamiai išdėstė savo teoriją, nurodė kelią, kurio nusprendė laikytis savo tyrimuose, ir baigė pritrenkiančiu pareiškimu, kad tuos bandymus atliks su manimi.

Buvau atsidūręs priešais mirtį ir savo likimą svėriau ne kartą nevilties minutėmis, tačiau nieko panašaus dar neteko išgyventi. Galiu prisiekti, kad nesu bailys, ir vis tik toji perspektyva daug kartų peržengti į ten ir atgal mirties slenkstį man sukėlė baisų siaubą. Paprašiau laiko pasvarstymams – jis davė, tačiau pasakęs, kad neturiu pasirinkimo – privalau paklusti. Pabėgti iš salos – neįmanoma; apie išsigelbėjimą nusižudant neverta ir kalbėti, nors, tiesą sakant, tai buvo geriau nei tai, kas manęs laukė; mano vienintelė viltis buvo pabandyti nužudyti mano kankintojus. Tačiau ir ši viltis žlugo dėl mano tėvo numatytų atsargumo priemonių. Buvau nuolat stebimas; ir net man miegant vienas iš juodaodžių budėjo prie manęs.

Įsitikinęs prašymų beviltiškumu, aš pareiškiau ir įrodžiau, kad esu jo sūnus. Tai buvo mano paskutinė korta, ir į ją dėjau paskutines viltis. Tačiau jis buvo nenumaldomas; ne tėvu jis buvo, o mokslo mašina. Man iki šiol neaišku, kaip jis galėjo vesti mano motiną, juk jo prigimtyje nebuvo nė lašelio jausmų. Visa jam susivedė į protą ir jam buvo neprieinama nei meilė, nei kitų žmonių jausmai, - jis juos suprato tik kaip nereikšmingas silpnybes, kurias reikia slopinti. Ir jis man pareiškė kad jau jei kartą davė man gyvybę, tai kas turi didesnę teisę ir ją atimti? Tačiau, pasakė jis, kalba ne apie gyvybės atėmimą: jis tenori ją tik pasiskolinti, žadėdamas gražinti po kurio laiko. Aišku, galimi ir nelaimingi atvejai, tačiau aš turiu su jais susitaikyti, nes nuo to neapsaugotas nė vienas žmogus.

Didesnės sėkmės užtikrinimui jis reikalavo, kad būčiau geriausios formos, todėl privalau maitintis ir treniruotis tarsi būčiau garsus atletas prieš varžybas. Ką galėjau padaryti? Jei jau grėsė pavojus, ar negeriau jį sutikti visaip apsiginklavus? Mano poilsio valandėlėmis jis man leido padėti ruošiant prietaisus ir atliekant įvairius pagalbinius bandymus. Lengva įsivaizduoti, kaip man ėjosi visas tas darbas. Aš dalyko esmę išmaniau beveik taip pat nuodugniai, kaip ir jis pats, ir ne kartą turėjau malonumą stebėti savo pasiūlymų, patobulinimų ir naujovių įgyvendinimą. O tada man belikdavo tik karčiai šyptelėti pamanius, kad aš taip padedu savo laidotuvėms.

Pradėjo jis ciklu bandymų iš toksikologijos. Po visų pasiruošimų aš buvau nužudytas didele strichnino doze ir 20 valandų išbuvau miręs. Liovėsi ir kvėpavimas ir kraujo apytaka. Tačiau baisiausia buvo tame, kol vyko protoplazmos tankėjimo procesas, tebeturėjau sąmonę ir galėjau stebėti proceso vyksmą su visomis baisiomis smulkmenomis.

Prietaisas, turėjęs sugražinti man gyvybę, buvo sudarytas iš hermetinės uždaros žmogaus dydžio kameros. Mechanizmas buvo paprastas – keli ventiliai, besisukantis velenas su stūmokliu ir elektros variklis. Bandymo metu viduje oras paeiliui tankėjo ir retėjo, taip mano plaučiams užtikrindamas dirbtinį kvėpavimą be vamzdelių pagalbos, kaip buvo pirmojo bandymo metu. Nors mano kūnas buvo inertinis ir, galiu pasakyti, buvo jau pirmoje irimo stadijoje, vis tik, aš suvokiau viską, kas vyko aplink mane. Aš prisimenu,kaip mane įdėjo į kamerą, ir nepaisant visų man jutimų nusilpimo, neaiškiai jutau poodinius įšvirkštimus reagento, turėjusio trukdyti koaguliacijos procesui. Tada kamerą uždarė, ir buvo paleistas mašinos veikimas. Mano nerimas buvo neapsakomas, tačiau kraujo apytaka pamažu atsistatė, įvairūs organai ėmė atlikinėti savo funkcijas; ir po valandos jau galėjau pulti prie skanių pietų.

Negalima sakyti, kad aš noriai dalyvavau šiame ir kituose eksperimentuose, tačiau po dviejų nesėkmingų bandymų pabėgti aš vis tik net ėmiau domėtis jais. Be to, pradėjau priprasti. Mano tėvas buvo pilnas džiaugsmo dėl sėkmės ir, bėgant mėnesiams, jo užmačios apimdavo vis platesnius horizontus. Mes išbandėm tris plačias nuodų klases – neurotinių, dujinių ir erzinančiųjų, - tačiau atidžiai vengėme kai kurių erzinančių iš mineralinių klasės ir visai atmetėme ėsdinančius. Nuodų „režimo“ metu spėjau visiškai priprasti prie mirimo, ir tik viena nesėkmė išklibino mano sustiprėjusį tikėjimą. Atlikdamas įpjovas ant rankos smulkiųjų kraujo indų, mano tėvas man įvedė niekingą dozę baisiausio iš nuodų – nuodų, naudojamų strėlių užnuodijimui, vadinamojo „kurarė“. Iškart netekau sąmonės, tada staigiai nutrūko kvėpavimas ir kraujo apytaka, o protoplazmos sutankėjimas nuėjo taip toli, kad jis jau buvo atsisakęs bet kokios vilties; tačiau paskutinę akimirką jis panaudojo atradimą, ties kuriuo tuo metu darbavosi, ir, padrąsintas sėkmės požymių, padvigubino pastangas.

Thousand of deaths Stikliniame beoriame vamzdyje, panašiame, tačiau netapačiame Krukso vamzdžiui4), buvo sutelktas magnetinis laukas.veikiant poliarizuotai šviesai jame nepasireikšdavo fosforescencijos efektai ar tiesinis atomų išmetimas, o buvo skleidžiami nešvytintys spinduliai, panašūs į rentgeno spindulius. Ir kai rentgeno spinduliai gali aptikti neskaidrius daiktus, paslėptus tankioje terpėje, - šie spinduliai turėjo dar didesnį pranikimo laipsnį. Jų pagalba jis nufotografavo mano kūną ir negatyve rado begalę neaiškių šešėlių, rodančių vis dar tebevykstančius cheminius bei elektrinius judėjimus. Tai buvo neabejotinas įrodymas, kad rigor mortis, kurioje aš buvau, dar nesibaigė; t.y., paslaptingos jėgos, tos subtilios grandys, kurios jungė mano kūną su siela, vis dar veikė.

Kitų apnuodijimų pasekmės buvo nežymios, nei neskaitysim gyvsidabrio junginių, po kurių aš kelias dienas jaučiau kažkokį nuovargį.

Kita serija nepaprastų bandymų susijusi su elektra. Mano kūnu buvo praleista 10 tūkst. voltų srovė, kuo buvo įrodytas Teslos teiginio teisingumas, kad aukštos įtampos srovės visiškai nekenksmingos. O kai srovė sumažėjo iki 2500 voltų, tai ji mane iškart užmušė. Šįkart tėvas surizikavo palikti mane mirusiu arba pristabdyto gyvybingumo būsenoje tris dienas. Mano atgaivinimui prireikė 4 valandų.

Kartą jis man sukėlė stabligės efektą; tačiau tokio pobūdžio mirties siaubas buvo toks kankinantis, kad aš ryžtingai pasipriešinau tokio pobūdžio bandymams. Lengviausia mirtis buvo nuo asfiksijos: pvz., paskendimas, uždusimas, nunuodijimas dujomis, mirtis nuo morfijaus, opijaus, kokaino ir chloroformo irgi nebuvo sunkiomis.

Kitu atveju, po uždusimo jis mane šaldytuve išlaikė tris mėnesius, saugodamas mane nuo suirimo ir visiško sušalimo. Tai nutiko be mano žinios; ir aš buvau stipriai išgąsdintas,kai sužinojau, kiek praėjo laiko. Ėmiau bijoti visko,kas galėjo šauti jam į galvą, kol guliu negyvas, ir mano susirūpinimą stiprino kilęs jo polinkis vivisekcijai. Po mano paskutinio prisikėlimo iš mirusiųjų, aš pastebėjau, kad jis darė bandymus su mano krūtine. Ir nors jis kruopščiai užsiuvo pjūvius ir subintavo įpjovas, tačiau jie buvo tokie stiprūs, kad kelias dienas praleidau patale. Ir tos ligos metu aš sumąsčiau savo būsimo išsigelbėjimo planą.

Apsimesdamas, kad kaip anksčiau be galo susidomėjęs laboratoriniais bandymais, aš išsiprašiau pertrauką savo mirštančiojo vaidmeniui. Savo poilsio metu dirbau laboratorijoje, o jis buvo pernelyg užsiėmęs gyvūnų, kuriuos jam gaudė juodaodžiai, vivisekcija, kad kreiptų dėmesį į tai, kuo užsiimu.

Aš savo teoriją pagrindžiau dviem prielaidom: pirma, elektrolize arba vandens suskaidymu į sudėtines dalis naudojant elektros srovę; antra, hipotetiniu buvimu jėgos, atvirkščios traukai, kurią Astoras pavadino „apergija“5). Žemės trauka, pvz., tik traukia kūnus vienas prie kito, tačiau jų nesujungia; tokiu būdu apergija tiesiog abipusis atostūmis. Tuo tarpu atominė arba molekulinė trauka ne tik traukia vienas prie kito daiktus, bet ir sulieja juos į viena; ir štai būtent atvirkštinė šiai, tai yra išskaidančią jėgą man ir reikėjo rasti; ir ne tik ją atrasti, bet ir valdyti ją savo noru. Jėgą, kurią norėjau rasti, turėjo paveikti ne tik du, bet visus elementus, nepriklausomai, kokiuose junginiuose jie yra. Po to man tereikėjo įvilioti tėvą į jos veikimo zoną ir jis būtų paveiktas akimirksninio išskaidymo ir pasklistų į visas puses atskirų cheminių elementų debesiu.

Nereikia manyti, kad ši jėga, kurią galiausiai pavyko pajungti savo valiai, sunaikina materiją, - ji tik sunaikina formą. Be to,kaip aš greitai atradau, ji nedarė jokio poveikio neorganinės kilmės daiktams, tačiau buvo absoliučiai lemtinga bet kokiai organinei formai. Toks apribojimas pradžioje mane tarsi ir nuvylė, tačiau jei būčiau geriau įsigilinęs, būčiau supratęs, kame reikalas. Kadangi atomų skaičius organinėse medžiagose gerokai didesnis nei pačiose sudėtingiausiose mineralinėse molekulėse, tai organinės molekulės pasižymi savo nestabilumu ir lengvuku, su kuriuo jos išsiskaido veikiant fizinėms jėgoms bei cheminėms reakcijoms.

Dviejų galingų baterijų pagalba, susietų su specialiai įrengtais elektromagnetais, aš galėjau sutelkti dvi galingas jėgas. Atskirai jos buvo visiškai nekenksmingomis; tačiau jos tiko savo paskirčiai, nes susitelkdavo židinyje – nematomame taške, vienodai nutolusiame nuo polių. Praktiškai išbandęs įrenginio veikimą, kurio metu aš vos pats nepatyriau akimirksninio išskaidymo, įrengiau savo spąstus. Paslėpęs magnetus taip, kad jų jėga visą erdvę prieš mano miegamojo duris pavertė mirtinu lauku, ir savo lovagalyje įtaisęs mygtuką, kuriuo galėjau įjungti srovę nuo baterijų, atsiguliau į lovą.

Juodaodžiai tebesaugojo mane man miegant, vienas kitą pakeisdami vidurnaktį. Įjungiau srovę, kai tik atėjo pirmasis jų. Vos spėjau užsnūsti,kaip mane pažadino kažkokio daikto trinktelėjimas su metaliniu skambesiu nukritusio ant grindų. Ant slenksčio gulėjo Dano, mano tėvo senbernaro apykaklė. Mano apsauginis pribėgo,kad ją pakeltų. Jis išnyko tarsi vėjo dvelktelėjimas, tik jo drabužiai krūva nukrito ant grindų. Ore nežymiai pakvipo ozonu, tačiau kadangi pagrindinės jo kūno dalys buvo vandenilis, deguonis ir azotas, neturintys nei kvapo, nei spalvos, tai jo dingimas niekuo daugiau nepasireiškė. Tačiau kai aš, išjungęs srovę, surinkau drabužius, tai radau anglies likučius, o taip pat kitas medžiagas miltelių pavidalu, - izoliuotus kietus jo organizmo elementus, tokius, kaip siera, kalis ir geležis. Vėl parengęs spąstus, guliau į lovą. Vidurnaktį panaikinau antrą juodaodį, o tada ramiai išmiegojau iki ryto.

Mano pažadino garsus tėvo šūksnis, kviečiantis mane į laboratoriją. Aš šyptelėjau. Nebuvo kam jo pažadinti ir jis pramiegojo. Aš girdėjau, kaip jsi prieina prie mano kambario, kad mane prikeltų; ir aš prisėdau lovoje,kad geriau matyčiau jo išnykimą – arba, tiksliau, jo apoteozę. Jis akimirkai stabtelėjo ant slenksčio, tada padarė lemtingą žingsnį. Fff! Tarsi vėjas pūstelėjo tarp pušų. Jo neliko. Keista krūva ant grindų gulėjo jo drabužiai. Be ozono aš pajutau silpną, panašų į česnako, fosforo kvapą. Tarp drabužių buvo krūvelė kietų elementų. Štai ir viskas. Pasaulio platumos atviros. Mano įkalintojų nėra.


Pastabos:

1)„Juodasis katinas“ – Bostone 1895-1922 m. leistas literatūros žurnalas, specializavęsis „neįprasto“ pobūdžio apsakymams. Pirmuoju redaktoriumi buvo Herman Umbstaetter (1851–1913).

2) Francis Bret Harte (1836-1902) – amerikiečių rašytojas ir poetas. 1868-1875 m. buvo „Overland Monthly“ pirmuoju redaktoriumi. Žurnalas leistas iki 1935 m.

3) Faralonų salos – uolėtų salų grupė Faralono įlankoje prie San Francisko. Jos yra 48 km nuo Aukso vartų. Jos yra laukinės gamtos rezervatas ir nėra laisvai lankomos. Joms pavadinimą 1603 m. suteikė ispanų keliautojas Sebastian Vizcaino – ir tai reiškia „iš jūros kylančios uolos“, nors jas dar 1575 m. buvo atradęs ispanas Francis Drake, jas pavadinęs „Šv. Jokūbo salomis“.

4) Krukso vamzdis – britų chemiko ir fiziko Viljamo Krukso (1832-1919) maždaug 1869-1875 m. išrastas vakuuminis vamzdis, skirtas elektros iškrovų tyrimams esant žemam slėgiui. 1897 m. jį Dž. Tomsonas panaudojo elektronų egzistavimo demonstracijai. Krukso vamzdį taip pat naudojo kaip rentgeno spindulių šaltinį.

5) Apergija – įsivaizduojama antigravitacinė energija, kurią aprašė Percy Greg fantastiniame romane „Per zodiaką“ (1880; žr. >>>>>). Ją savo „Kelionėje į kitus pasaulius“ panaudojo ir John Jacob Astor IV (1864-1912) – verslininkas, išradėjas, rašytojas ir leitenantas-pulkininkas Ispanijos-JAV karo (1898) metu. Žuvo „Titaniko“ avarijoje – laive jis buvo turtingiausias keleivis.

Ž. P. Sartras. Šleikštulys
H. Toro. Gyvenimas be principų
Ženklo savarankiškumo doktrina
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs?
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Italo Calvino. Katinų markizė
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Džeko Keruako “Kelyje”
Skaitiniai
Vartiklis