Ką ridena skarabėjas?

Masonai profanais (lot. profanus - žmogus, neturėjęs teisės įeiti į šventovę; neįšventintas) vadino visus, nepriklausiusius masonams. „Litvomano“ sąvoka (gr. mania - beprotybė, aistra - sudurtinių žodžių galūnėje reiškia dūkimą, aistrą kam nors) 19 a. pabaigoje tarp sulenkėjusių Lietuvos bajorų buvo tapati manijos pirmajai reikšmei arba keiksmažodžiui.

Masonų „vadai ir simpatikai masonų tikslus viešai pristato labai kilnius - pagarba žmogiškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, pridengianti tikrąjį neskelbiamą tikslą - paimti į masonų rankas vadovavimą atskiroms tautoms ir visam pasauliui, galų gale, tapsiančiam viena valstybe, kurios piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos“.

Apie 20 a. pradžioje Lietuvoje veikusias masonų ložes beveik nieko nežinoma, kai tuo tarpu apie Lietuvos masonų darbus 18-19 a. yra sukaupta palyginti nemažai medžiagos. Šiai situacijai paaiškinti pakanka dviejų priežasčių:

1. 1939 m. Vilnių užėmę bolševikai išvežė iš Lietuvos T. Vrublevskiui priklausiusį didžiausią masonikos rinkinį.

2. “Masonas greičiau nusižudys negu išduos savo organizacijos paslaptis”.

Sunku suvokti „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ veiklos ir masonų skelbiamų idealų suderinamumą. Šiandien kyla daug klausimų:

1. Kodėl tiek mažai žinoma apie „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ veiklą?

2. Kodėl nežinoma „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ sudėtis, o daugelis publikacijų į pirmą vietą kelia brolius Vileišius visai pamiršdamos pirmuosius apaštalus?

3. Kaip suprasti J. Vileišio ir D. Malinausko (labai trumpą) priklausymą masonų ložei?

19 a. pabaigoje Vilnius buvo kitoks - gatvių pavadinimai lietuviui buvo svetimi, pvz., Didžioji Pogulianka; kalbama buvo lenkiškai, jidiš ir rusiškai. G. Petkevičaitė-Bitė lietuvybės padėtį taip apibūdino: „Jeigu, apskritai imant, lietuvybė ilgą laiką merdėjo, tai drąsiai galima sakyti, jog Vilniuje ji visai apmirusi buvo“. Reikėjo laiko, kad pavienių žmonių siekiai ir idėjos virstų plačiu judėjimu, juk dar buvo gyvi prisiminimai apie 1863 m. sukilimą.

Nereikėtų stebėtis, kad bajorija, visada būdama caro valdžios opozicija, buvo apmirusi dėl patirtų kančių. Tik užgrūdintose širdyse laisvės idėjos ruseno, jos buvo tarsi pasislėpusios. Beje, laisvę bajorija suprato nevienodai - lietuvybės idėjos ateityje paaštrins tuos skirtumus iki kraštutinimo, atsiras „litvomano“ sąvoka.

Praėjus dešimčiai metų po Šv. Mikalojaus bažnyčios iškovojimo lietuviams, straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“ („Viltis“, 1912, Nr. 9-10) buvo rašoma, kad „kiekviena pėda dygliuotojo mūsų kelio Donatas Malinauskas privalo būti mums žinoma: praeitis, kad ir kaip netolima, daugelio gali mus pamokyti visų pirma, kaip naudinga yra vienybės laikyties ir kad, norint tikslą pasiekti, reikia į jį siekti jokių priešingumų ir nepasisekimų nebijant“.

B. Kviklys šią organizaciją vadina „Lietuvystės apaštalų draugija“, turinčia tik 12 įvairių pažiūrų narių, siekiančių vieno bendro tikslo - pagyvinti Vilniuje lietuvių tautinį darbą. J. Būtėnas ją vadina „Apaštalų kuopa“ ir sako, kad jos nereikia laikyti slapta draugija, nes nei įstatų, nei specifinių organizacinių tikslų ji neturėjusi; tai buvęs pažįstamų vienminčių susibičiuliavimas, juos siejusi lietuvybės idėja. Su J. Būtėno samprotavimais vargu ar galima sutikti. 19 a. antroje pusėje beveik visos lietuvių nelegalios organizacijos veikė panašiu principu, nes kitaip jos nebūtų galėjusios egzistuoti. Painiava, atsiradusi istorinėje literatūroje įvardijant organizacijos narius, verčia sugrįžti prie šios organizacijos veiklos pradžios, t.y. 1894-1895 metus. Minėtame straipsnyje rašoma: „Dar vyskupui Audzevičiui valdant vyskupiją, pradėjo jau rimčiau rūpinties, kaip čia išgavus lietuvių kalbai teises nors vienoje kurioje Vilniaus bažnyčioje. Bet klausimo nebuvo galima viešai kelti, nes trūko apšviestesnių lietuvių, kurie mokėtų tą darbą vesti. Tik keletai metų praslinkus, Vilniuje jau atsirado nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Jį sudarė: Donatas Malinauskas, d-ras Andrius Domaševičius, Kazys Liandsbergis, girininkas Povilas Matulionis, veterinorius Elijošius Nonevičius ir kunigas Juozas Ambraziejus. Buvo tai pirmieji atgimusios Lietuvos inteligentai lietuviai, Vilniaus gyventojai“. G. Petkevičaitė-Bitė apie šios organizacijos užuomazgą rašė: „Jau 1894 m. pradeda rastis lietuvių inteligentų Vilniuje. Tais metais pradeda bręsti pradžia vienos lenkiškai-lietuviškos organizacijos, kuri laikui bėgant, virsta galinga partija ir padarė didelę žymę Lietuvos gyvenime“.

Donatas Malinauskas grįžo į Lietuvą 1895 m. paveiktas čekų nacionalinio atgimimo idėjų, kurios jam buvo artimos nuo vaikystės, tačiau reikėjo bendraminčių joms Lietuvoje įgyvendinti. Neabejotinai teisi buvo D. Malinausko motina išleisdama sūnų studijuoti į tolimąjį Taborą, nes norėjo apsaugoti nuo rusiškų idėjų įtakos, beje, apsaugojo ir nuo lenkiškų. Verta priminti, kad 20 a. pradžioje į Vilnių po studijų Rusijoje sugrįžę lietuviai buvo paveikti socialdemokratinių idėjų.

Kas gi buvo tie pirmieji inteligentai, su kuriais susipažino D. Malinauskas Vilniuje 1895 m. ir kurie, anot G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos sostinėje “jautėsi kaip ir ant kokios nublokštos salos kitataučių jūroje”.

“Nenuostabu, - rašė V. Mykolaitis-Putinas, - tad, kad ir moderniojo, nuo „Aušros“ laikų į liaudį atremto lietuviškojo patriotizmo kūrybingiausius, veikliausius žmones traukte traukė Vilnius. Čia jie spiečiasi, ne tiek pragyvenimo šaltinių masinami, kiek kultūrinio, visuomeninio, literatūrinio darbo galimybių viliojami. Dar paskutiniame 19 a. dešimtmetyje Vilniuje jau veikia A. Moravskis, d-ras A. Domaševičius, Povilas Matulionis, D. Malinauskas“. Paskutinieji trys buvo lietuvybės apaštalai. G. Petkevičaitė-Bitė kaip pirmuosius, be minėtų trijų, mini J. Bortkevičių ir E. Nonevičių.

O pradžia buvo tokia... 1895 m. Andriaus Domaševičiaus namuose susirinko Vilniaus inteligentai ir nutarė steigti slaptąją draugiją be įstatų, kadangi buvo bijota gengubernatoriaus Orževskio pinklių. Moterų nepriėmė, kad neišplepėtų. P. Matulionis teigia, jog šioje organizacijoje buvo 12 vyrų. Sunku nustatyti, nuo kurių metų organizaciją sudarė tiek žmonių. Tačiau reikia manyti, kad pirmajame susirinkime jų buvo būtent dvylika, nes P. Matulionis savo prisiminimuose teigia, jog kun. J. Ambrazevičius ir A. Domaševičius 1895 m. pavasarį jį supažindino su veterinaru E. Nonevičiumi, agronomu D. Malinausku, bankininku B. Stankevičiumi ir kitais. J. Vileišis atvykęs į Vilnių 1898 m. rudenį savo atsiminimuose, be minėtų asmenų, kaip pirmuosius lietuvybės apaštalus mini daktarą Federavičių, „pianų taisytoją senuką Landsbergį“, inžinierių Joną Bortkevičių, vaistininką Anusevičių. Taigi neabejotinas faktas, jog pirmosios slaptosios lietuviškos organizacijos kūrėjai buvo šie inteligentai:
1. Kun. Juozas Ambraziejus (1855-1915)
2. Inžinierius Jonas Bortkevičius (1871-1909)
3. Gydytojas Andrius Domaševičius (1865-1935)
4. Agronomas, dvarininkas Donatas Malinauskas (1869-1942)
5. Miškininkas Povilas Matulionis (1860-1932)
6. Veterinarijos gydytojas Eljas Nonevičius (1863-1931)
7. Kazimieras Landsbergis
8. Bankininkas Boleslovas Stankevičius
9. Gydytojas Federavičius
10. Vaistininkas Anusevičius.

Apie kitus inteligentus, priklausiusius slaptajai draugijai, ilgą laiką jai pirmininkavęs (nuo jos įkūrimo pradžios) P. Matulionis teigia: „1897 m. Vilniun atvyko broliai Vileišiai (atvyko 1898 - V. J.-B) mūsų pasidarė daugiau, nors vienas daktaras Antanas teprisidėjo prie mūsų Draugijos, kiti ignoravo, arba bijojo nelegališkumo, o Jonas niekino mus už tai, kad mes nuo bažnyčios pradedame rūpintis begaivinant lietuvystę (Kas galėtų paneigti tokio požiūrio tapatumą masonų idėjoms? - V. J.-B.). Po brolių Vileišių Vilniun atvyko M. Biržiška, Antanas Smetona; M. Biržiška ir J. Vileišis užsirašė prisiekusiųjų advokatų padėjėjais prie Vrublevskio (899 m. pabaigoje T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę pagal 19 a. pradžios masoniškas tradicijas, kai kas ją linkęs vadinti pramasoniška oRganizacija - V. J.- B.); Antanas Smetona įstojo bankan sąskaitininku; be Valento Urbonavičiaus niekas neprisidėjo prie nelegalizuotos „Lietuvių D-jos“, kurios veikla, kaip jiems rodėsi, buvusi per menka, konservatoriška“.

Kun. J. Ambrazevičius mėgdavęs pasakoti apie fabrikantą V. Urbonavičių, kaip jis tikrą žemaitį Valerijoną Urboną, pavirtusį Urbonavičiumi, laimėjo lietuvybei su visa jo širdimi ir vyno fabriku.

Daugelis autorių kartodami tarpukario Lietuvos enciklopedijos teiginius „Dvylikai apaštalų“ priskiria Joną Jašmontą ir Supšinską, tirbūt jie ir turėtų užbaigti šios organizacijos dvyliktuką. Kai kurie autoriai „Dvylikai apaštalų“ priskiria M. Davainį-Silvestraitį, bet tai ne tiesa...

Kai ką dėl organizacijos narių skaičiaus ir asmenybių gal ir vertėtų patikslinti, tačiau esmė, manau, liks ta pati. Tik nevertėtų rašant apie 12 apaštalų pirmiausia kaip jos narius vienareikšmiškai minėti brolius Vileišius, nes tai neabejotinai nusižengtume istorinei tiesai.

Problemiški yra neošubravcų ir 12 apaštalų santykiai. Lenkų istorikas J. Bardachas yra pastebėjęs, kad lenkų politikai ieškodavo sąlyčio taškų per masonų organizacijas. Nenorėčiau sutikti su D. Staliūno nuomone, kad Petras Vileišis galėjo palaikyti ryšius tarp masonų ir apaštalų, tačiau beveik nekelia abejonių, kad tokį vaidmenį galėjo atlikti Jonas Vileišis, nes, kaip taikliai pastebėjo P. Matulionis, Petras vengdavo nelegalumo. Kadangi masonai šviesos nemėgo, tai deklaracijų apie jų veiklą nerasime. Asmenys, priklausę masonams, žinomi, be abejo, ne visi. Nors ir sunku, tačiau konfliktai tarp masonų ir 12 apaštalų organizacijos narių daug ką pasako...

Lietuvoje įvairioms masonų ložėms priklausė šie asmenys:
1. M. Biržiška (1882-1962 Los Andžele),
2. V. Biržiška (1884-1956 m. Voterbergyje, JAV),
3. J. Šaulys (1879-1948 m. Lugane, Šveicarijoje),
4. J. Vileišis (1872-1942 m. Kaune),
5. M. Sleževičius (1882-1939 m. Kaune),
6. A. Bulota (1872-1941 m. sušaudytas Paneriuose),
7. S. Kairys (1879-1964 m. Niujorke),
8. M. Remeris (1880-1945 m. Vilniuje),
9. V. Bielskis (1889-1938 m. Varšuvoje),
10. V. Čepinskis (1871-1940 m. Kaune),
11. A. Janulaitis (1878-1950 m. Kaune),
12. S. Matulaitis (1866-1956 m. Vilniuje),
13. J. Blažys (1890-1939 m. Kaune),
14. P. Bugailiškis (1883-1965 m. Vilniuje),
15. Z. Toliušis - keturi areštai ir tremtis,
16. F. Bortkevičienė (1873-1945 m. Kaune),
17. V. Krėvė-Mickevičius (1882-1945 m. Filadelfijoje, JAV).

Masonai savo idėjomis visada buvo artimi antimonarchiniams ir nacionalinio išsivadavimo judėjimams bei socialdemokratams. J. Aničas straipsnyje „Kai dreba sostai (Jonas Vileišis prieš Vilhelmą Urachą)“ rašo: „Keturi Tarybos nariai - J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška ir S. Narutavičius (pirmojo Lenkijos prezidento, masono Gabrieliaus Narutavičiaus brolis - V. J.-B.) - protestuodami išėjo iš posėdžio. Jų visų vardu J. Vileišis parašė tokį pareiškimą: “Kadangi Lietuvos Tarybos didžiuma, uzurpuodama Lietuvos Steigiamojo seimo teises, yra 13 balsų iš 20 nutarusi Lietuvos valdymo formą ir net pakviesti Lietuvai karalių, mes, išstodami iš Tarybos, skaitome tuos 13 asmenų netekusius tų įgaliojimų, kuriuos jiems yra davus lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d.“. Nepaisant protesto, tą pačią naktį V. Urachas buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. D. Malinauskas 1925 m. apie tai rašė: „L.S.D.P. centralinis komitetas inž. St. Kairio asmenyje, gerai žinodamas, kaip Vilhelmo valdžia varu mums piršo Saksu Kristijoną Lietuvos karalium ir kad toks skubus prūsams priešingo Uracho Vuertenbergiečio išrinkimas buvo veikiau vien diplomatinis pirmojo kandidatūros šachavimas, kas labiau įpykino visą Vilhelmo valdžią, nei mūsų nepriklausomybės paskelbimo aktas, leidžia sau paniekinamu būdu juokus tiek Uracho asmeniui, tiek tais, kurie su jo kandidatūra buvo sutikę“. Paminklas Vileišiams

Apie Uracho rinkimus P. Klimas (balsavo prieš) rašė: „Smetona tokiais atvejais parodydavo didelę energiją. Silpnos asmenybės dažnai pratrūksta impulsyvia jėga kaip išlepintos moterys. Tuojau buvo nutarta papildyti Tarybą. Urachininku svita iš tų, kurie buvo sugrįžę iš Rusijos, jau laukė postų. Malinausko garsūs „argumentai“ šį kartą buvo taip pat sėkmingai pavartoti. Yčas, Šilingas, Noreika ir kt. buvo kooptuoti į Tarybą su nauju „Trylikos apaštalų“ credo“. P. Klimo teiginių nešališkais nepavadinsi, mėgdavo ką ir sakyti jis epitetus taikyti ne kai kuriems asmenims: Smetonai, Malinauskui, Voldemarui ir...., bet „Trylika apaštalų“ pakvimpa cinizmu. Visa tai būtų gal tik juokinga, bet šiandien mūsų istorikai P. Klimo atsiminimais vadovaujasi kaip TSKP įstatais. Kalbant šia tema neabejotinai verta pacituoti V. Sidzikauską: „Mums, kurie buvom sugrįžę iš revoliucijos nusiaustos Rusijos, atrodė keistas ir nepriimtinas Lietuvos Valstybės Tarybos, tiesa, tik 13 balsų persvara, 1918 m. liepos 13 dieną priimtas nutarimas paskelbti Lietuvą monarchija ir pakviesti Wuertenbergo hercogą Vilhelmą von Urachą būti Lietuvos karaliumi Mindaugo II vardu. Tas nutarimas buvo sukėlęs Lietuvos Valstybės Taryboje krizę. Ideologiškai artimiausi mūsų grupei Tarybos nariai - dr. J. Šaulys ir P. Klimas - Santaros centro komiteto pakviesti, aiškino mums to sprendimo motyvus ir, turiu pripažinti, mus įtikino. Jų teigimu, Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimas paskelbti Lietuvą karalyste ir pakviesti Urachą buvęs manevras, kurio tikslas - užkirsti kelią Berlyno machinacijoms sujungti Lietuvą su Prūsija į vieną karalystę. Karaliumi buvo numatytas Vilhelmo II brolis princas Heinrichas, Prūsijos karalius“. Tai vis dėlto išrinkimas karaliaus, tai manevras, o J. Aničas teigia, kad J. Vileišis gelbėjo Lietuvą nuo monarchijos... Ką rideno šie ponai Lietuvai?.. Šiandien taip ir lieka neaišku, kieno interesams atstovavo minėti ponai, priklausę masonų ložėms.

Daugelio jų likimai nebuvo tragiški, beveik nepalietė sovietų represijos, tik A. Bulota tapo vokiečių okupacijos auka, tiesa, E. Bortkevičienė kartu su dr. K. Griniumi bei Č. Butkys, L. Ciplijauskas, V. Stankevičius ir Z. Toliušis mėgino jį gelbėti, tačiau pavėlavo.

Kalbant apie masonus, negalima užmiršti Donato Malinausko ir jo konfliktų su jais. D. Malinauskas minimas M. Remerio dienoraštyje kaip vienas „Rusijos Didžiųjų Rytų“ provincinės ložės „Jednošč“ (Vienybė), atkurtos 1910 m., narių. D. Malinauskas ložei priklausė labai trumpai, kiek vėliau M. Remeris savo dienoraštyje rašė, kad dėl D. Malinausko „visi naujai stojantis piktinosi jo dalyvavimu, žinodami jį kaip politiškai nešvarų žmogų, neatsisakančio net kontaktų su valdžia, dėl lietuvių nacionalistinių tikslų“. D. Malinauskas iš ložės buvo pašalintas (o gal užmigdytas), kaip žmogus neatsisakęs „Dvylikos apaštalų“ propaguojamų lietuvybės idealų.

„Rusijos tautų didžiųjų rytų“ masonų organizacijos įstatuose teigiama, kad ložė gali „užmigdyti“ brolį, pažeidusį ordino reikalavimus. Verta pastebėti, kad mūsų istoriografijoje pradedamas naudoti ložės pavadinimas išmetant žodį „tautų“, tuo lyg ir paslepiamas ložės kosmopolitinis turinys...

Šiandien, kai diskutuojama dėl ložės “Jednošč” pavaldumo, verta priminti, kad apie 1910 m. vienoje Rusijos masonų ložių „buvo iškelta Bulotos kandidatūra, tačiau po aptarimo atmesta dėl to, kad pripažintas nepakankamai konspiratyvus“, tačiau nepaisant to, A. Bulota minimas B. Jelkino paskelbtuose masonų sąrašuose.

D. Malinauskas „užmigdomas“ nesileido, 1915 m. vasario 4 d. Tatjanos komiteto skyriaus posėdyje jis viešai susikirto su A. Bulota. D. Malinauskas bandė įrodyti, kad LDNKŠ (Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti) Suvalkijos skyriui būtinai reikia skirti 20 000 rub., o A. Bulota teigė, jog suvalkiečius pašelpti užteks daug mažesnės sumos, o ir pašalpą derėtų skirti ne LDNKŠ, bet ten veikiančiam Tatjanos komiteto skyriui ar lenkų “Piliečių komitetui”.

A. Bulotos niekaip neįvardinsi kaip Lietuvos intereso gynėjo, o ir tolesnis jo gyvenimas pilnas netikėtumų... „Kai kas masonams primeta ir 1929 m. įvykusį pasikėsinimą prieš tuometinį Lietuvos premjerą A. Voldemarą. Jo metu buvo nušautas vienas premjero apsaugos karininkas, o pats Voldemaras tik lengvai sužeistas. Šį pasikėsinimą vykdė 3 studentai, kurių du - Vosylius ir Bulota - buvo artimi advokato Andriaus Bulotos, vieno Rusijos masonų judėjimo pionierių, giminaičiai. Be to, studentas Bulota buvo advokato, masono dar nuo Rusijos laikų, V. Stankevičiaus sekretorius. Po nepavykusio pasikėsinimo Vosylius buvo sušaudytas, o advokatas A. Bulota kartu su žmona kaip nusikaltimo organizatoriai buvo uždaryti į Varnių koncentracijos stovyklą. Kaip teigia A. Bulotos giminaičiai, tarpininkaujant Anglijos vadovams, su kuriais A. Bulotą siejo masoniški ryšiai, po trijų mėnesių jie buvo paleisti“.

Susikirtimas su A. Bulota, beje, nebuvo pirmas ir atsitiktinis. Dar 1914 m. pavasarį kilo triukšmas spaudoje dėl Vytauto palaikų. D. Malinauskas apkaltino kun. Kurčevskį ir dr. V. Zahorskį (lenkų Mokslo bičiulių draugijos vicepirmininką; tarp šios draugijos aktyvistų nemažai buvo neošubravcų, tai yra masonų) Vytauto karūnos pagrobimu iš katedros. D. Malinauską šioje byloje palaikė J. Basanavičius. Dar ir šiandien neaišku kas vis dėlto pagrobė Vytauto karūną? Ir niekaip negalima teigti, kad masonai čia niekuo dėti.

Neabejotinai įdomus D. Malinausko konfliktas su M. Biržiška, po kurio judviejų bet koks bendravimas nutrūko. Konfliktas kilo 1925 m., tačiau išryškino senus nesutarimus, tais metais konfliktai vyko vadinamosios Bondienės bylos priedanga.

A. Eidintas teigia, jog „galima manyti, kad ir S. Narutavičiaus, M. Biržiškos, S. Kairio ir J. Vileišio demonstratyvus išėjimas iš Lietuvos Tarybos narių 1918-ųjų pradžioje buvęs ne tik politinis konfliktas, bet ir masonybės idėjų susidūrimas. Ypač jeigu S. Kairys, J. Vileišis ir M. Biržiška tebebuvo masonai“.

D. Malinauskas 1925 m. kaltino M. Biržišką, kad pastarasis „atvirai dar Valstybės Taryboje pilnaties posėdyje kvietė mus eiti kartu su bolševikais, (...) kalbėjo per iškilmingus pietus į vyskupą Matulevičių kaipo ateistas,..“ į tai M. Biržiška jam atsakė straipsnyje „Dar keli mažmožiai“: „Kreipdamasis jau tiesiog į mane, D. Malinauskas primena mane buvusi kuone bolševiką, “ateistą”, o dabar... norintį “įtikti kai kuriems asmenims ar jų atsiprašyti”. Prisipažinsiu, paskutinio priekaišto nesu supratęs, juo labiau, jog nuo kelerių metų ne tik tikslingai esu pasitraukęs nuo partijų ir politikos, bet ir vengiu platesnio visuomeninio veikimo,...“ TLE (Tarybų Lietuvos enciklopedijoje) rašoma: „1919 m. taryb. spaudoje” A. Janulaitis „su Mykolu Biržiška pasmerkė savo priklausymą užs. imperialistų remiamai burž. Vyriausybei“.

Nuo kurių metų slaptoji lietuvių organizacija pradėjo vadintis „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ vardu, sunku pasakyti, tačiau, anot J. Vileišio, 1899 m. esantys joje asmenys, kurių buvo apie 12 juokais pasivadino lietuvių idėjos apaštalais. Beje, D. Malinausko biografijoje rašoma, kad lietuviai juos praminė „apaštalais“, o lenkai „litvomanais“. Kas teisus..?

Šiai organizacijai priklausę asmenys buvo skirtingų profesijų, pažiūrų, tačiau kai kuriuos jų siejo bajoriška kilmė. Neabejotinai bajoriškos kilmės buvo D. Malinauskas, Kazimieras Landsbergis (Gabrielio Landsbergio brolis, greičiausiai todėl jam kartais priskiriamas priklausymas “apaštalams”), J. Bortkevičius, A. Domaševičius. Beje, ne visi mokėjo kalbėti lietuviškai, pvz., Federavičius, Nonevičius, Stankevičius, Malinauskas (turint tai omenyje vertėtų pamąstyti apie pirmųjų trijų kilmę).

Bajoriškos kilmės asmenų, šnekančių lenkiškai, dalyvavimas kovose už lietuvybę, lenkiškosios Vilniaus visuomenės ir bažnytinės hierarchijos buvo traktuojamas kaip „manija“, o jos dalyviai vadinami „litvomanais“. Kiek vėliau, apie 1902 m., arkivyskupas Hrynievskis teirausis kun. Kazimiero Prapuolenio: „Kokiu gi tai būdu p. Malinauskis, kuris niekados nemokėjo lietuvių kalbos, staiga virto lietuviu ir smarkiausiu lietuvišku agitatoriumi?“

Šis klausimas aktualus ir šiandien, tik platesniąja prasme, - t. y. kaip vyko Lietuvos atgimimas 19-20 amžių sandūroje, kas priešinosi jam. Keista, tačiau kai kurie „Lietuvos atgimimo istorijos studijų“ autoriai gan įdomiai supranta istoriko pareigą savo tautai. Vilniaus vyskupas Edvardas Ropas..., o lietuviai kenkėjai.

Donatas Malinauskas siekė jau nuo 1895 m. suburti kuo platesnį žmonių ratą kovai už lietuvybę. „Dvylikos Lietuvos apaštalų“ veikla, įgavusi platesnį mastą (konfliktai su bažnytine hierarchija ir gubernatoriumi 1895-1897 m.), negalėjo likti nepastebėta ochrankos, tuo labiau kad vis akivaizdesni buvo kovos rezultatai.

1899 m. gegužės 1 d. į organizaciją buvo infiltruotas agentas Petrusevičius, kuris stebėjo organizaciją, jo paties pavadinta lietuvių partija. Jo duomenimis, grupės savo tikslu maksimum laikė nepriklausomos valstybės sukūrimą, tačiau tam lyg ir prieštarautų P. Matulionio teiginiai, kad kapitula šmeižė organizaciją ir skundė ochrankai, atseit, lietuviai nori atkurti LDK. Valstybingumo idėjo neaplenkdavo „Dvylikos Lietuvos apaštalų“, tačiau jų siekiai apsiribojo lietuvybės puoselėjimu, lietuviškų knygų platinimu, garbingų senovę menančių daiktų rinkimu, lietuviškų tradicijų puoselėjimu. Organizacijos nariai privalėjo mokytis lietuvių kalbos ir rašto.

Donatas Malinauskas drauge su kun. Ambraziejumi ir kitais Vilniaus apylinkių parapijų kunigais skleidė lietuvybę. Viename raportų ochrankai rašoma, kad „asmenys, ėmęsi skleisti lietuvių kalbą, kad patogiau būtų propaguoti ir kenkti rusų reikalui čionykščiame krašte, yra šie: Žaslių bažnyčios klebonas Kybelis (jis litvomanų ir necenzūruotų leidinių platintojų tarp katalikų vadovas), jo padėjėjas Krištaponis, esantis Vilniuje kun. Žviliauskas, Daugėliškio bažnyčios Švenčionių apskrityje kun. Burba, tos pačios apskrities Kaltanėnų kun. Meštikas, Linkmenų kun. Neniauskas, Jiezno bažnyčios klebonas Masiulis, Butrimonių kun. Dauga, Nemajūnų kun. Racevičius, Čiobiškio kun. Šlamas, Rumšiškių kunigai, Zakiškių palivarko, Trakų apskrities dvarininkas Malinauskas bei Modestavo palivarko Sakalauskas, auksakalys, gyvenantis Nemajūnuose, Jiezno v., Nonevičius. Anksčiau paminėtų asmenų suvažiavimai būna pas Žaslių kun. Kybelį, kurio buvimas netoli geležinkelio yra gana patogi vieta suvažiavimams“. Masonų ženklai

Kitame pranešime rašoma, kad kunigai Kybelis, Krištaponis, Daukša, Valentinas, Masiulis, Kuolas labai draugauja su D. Malinausku, visi suvažiuoja pas kurį nors ir rengia lietuviškus litaratūrinius pokalbius. Visas tas ratelis gauna visokių lietuviškų knygų ir brošiūrų iš vieno Stakliškių parapijos kontrabandininko ir iš Suvalkų gubernijos. Taigi ochrankai buvo žinoma, kad yra keletas kunigų ir dvarininkų, „būtinai siekiančių kuo plačiausio lietuvių kalbos paplitimo ir ją, kaip labiau rusams nesuprantamą, palyginus su lenkų kalba, vykdyti grynai lenkiškas idėjas ir skiepyti katalikams neapykantą viskam, kas rusiška“.

D. Malinausko veikla buvo pažymėta net atskiru raportu ochrankai 1899 m. gruodžio 3 d.

Platinti lietuviškas knygas buvo sudėtinga. Apie D. Malinausko knygų platinimo veiklą žinių šiuo metu lyg ir nėra, tačiau žinoma, kad kun. S. Šlamas „bendradarbiavo su dvarininku Donatu Malinausku (gabeno ir platino draudžiamą spaudą). Vilniui vaduoti sąjunga 1938 m. už tą veiklą juos pagerbė ir apdovanojo“. Tas pats pasakytina ir apie D. Malinausko bendravimą su kun. M. Juozapavičiumi. Donatas Malinauskas į knygų platinimą buvo įtraukęs ir savo seserį Filomeną, kuri savo bute, Vilniuje, buvo įsteigusi knygų slėptuvę ir padėdavo kun. Ambraziejui, vėliau J. Vileišiui jas platinti. Keistai skamba J. Vileišio teiginys, kad knygas slėpė „neįtariamų asmenų butuose“, pas Filomeną; brolį (D. Malinauską) sekė ochranka... Ar ne keisti J. Vileišio atsiminimai.

D. Malinauskas vadovavo slaptam lietuvių organizacijos bankui, skyrė lėšų lietuviškoms brošiūroms spausdinti. Tai, kas vyko slapta, apgaubta nežinomybės skraiste, tačiau lietuviškos idėjos turėjo iškilti viešumon. P. Matulionis teigia, kad iš pat pradžių buvo nuspręsta iškovoti bažnyčią lietuviškoms pamaldoms. Vieša kova buvo pavojinga. Tai kovai vadovavo “Dvylikos Lietuvos apaštalų” organizacija, kuri viešai tepasirodė tik 1898 m. minint Admo Mickevičiaus gimimo šimtąsias metines. Varšuvoje poetui buvo pastatytas paminklas, į kurio atidengimo iškilmes Vilniaus lenkų komitetas pakvietė ir lietuvius. Į Varšuvą nuvykę E. Nonevičius ir B. Stankevičius padėjo prie paminklo vainiką su lietuvišku užrašu. Lietuviai dalyvavo ir ta proga surengtoje Kūčių vakarienėje. E. Nonevičius pasakė kalbą, kurioje pabrėžė, kad Adomas Mickevičius nors nė žodžio neparašė lietuvių kalba, Lietuvą mylėjęs, tai matyti iš visų jo kūrinių. Lietuvių tauta dabar bunda, ir lenkai šia proga turi pasižadėti netrukdyti tam sąmoningam budimui. Nors enciklopedijose ir teigiama, kad „Dvylikos Lietuvos apaštalų“ organizacija viešai tepasirodė tik 1898 m., tačiau Vilniaus visuomenės poliarizacija prasidėjo 1895 m., pradėjus šiai organizacijai kovą dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios. Šiandien vadinamą viešą šios organizacijos pasirodymą 1898 m. reikėtų vertinti kaip jos egzistavimo pripažinimą iš lenkų pusės.

Kova tarp tautinių idėjų skleidėjų ir įvairiausių kosmopolitizmo apraiškų neabejotinai užsitęsė. O ir šiandien mes dažniausia linkę remtis vienos pusės atsiminimais rašydami Lietuvos istoriją.

Minėtų asmenybių likimai buvo skirtingi. Savo atsiminimuose Z. Toliušis rašė: „Kas mane išgelbėjo? Ir po šiai dienai aš užduodu sau tą klausimą ir nerandu atsakymo. Ar tik ne skarabėjus bus padėjęs man ir šį kartą?“

Trakų pilys
Aukštadvario piliakalnis
Kuršiai vikingų epochoje
Balta rožė raudonam fone
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
A. Duginas. Noomachija: proto karai
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Ar tai tik pamėklė – auksas jūrų dugne?
Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Apie žydų ir lietuvių konfliktus
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Universiteto spaustuvininkas
„Lobių salos“ netikslumai
Velnių muziejus Kaune
Langų stiklas Lietuvoje
Apie Rygos įkūrimą
Giminės: Bilevičiai
Vartiklis