Janušas A. Zaidelis. Riba

Pirma dalis  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis      

* * *

Sanitarijos ir higienos parduotuvė šalutinėje gatvėje, tuščioje ir dangoraižių šešėlyje.

Ant durų lentelė: „Prašom atleisti. Nesklandumai su elektra“. Karlas stumtelėjo duris – jos nebuvo uždarytos. Parduotuvės viduje stovėjo dviese: mergina, besikapstanti automate, kuriam buvo nuimta priekinė panelė, ir vyriškis, atsirėmęs į kitą automatą.

- Neveikia! - burbtelėjo mergina, trumpai žvilgtelėjusi į Karlą ir nepertraukdama savo užsiėmimo.
- Man reikia peiliukų skustuvui „Atra Super Double Edge“, - ištarė Karlas.
- Tvarkoj! – mergina nuėjo prie durų, užrakino jas, nuleido vitrinos žaliuzes ir dingo patalpoje už parduotuvės prekystalio.

Tik tada vyriškis, atsirėmęs į kosmetikos reikmenų automatą, pasisuko į Karlą. Viršutinę jo veido dalį slėpė dideli akiniai nuo saulės, o apatinę – gausi ir vešli augmenija.

- Labutis, Pronai! – pasakė, kilstelėjęs ranką. – Sėsk ir klausykis.

Karlas prisėdo ant kėdės, barzdočius tebestovėjo, nugara remdamasis į automatą, pilna įvairiaspalvių skardinių bei flakonėlių, blykčiojančių pro išdavimo langelį. Jis minutėlę patylėjo, pro akinius tyrinėdamas Karlą.

- Viskas labai paprasta, Pronai, - pasakė pagaliau, nusišypsodamas vien lūpomis, kas buvo vos pastebima per tankią barzdą ir plačius ūsus. – Tyrime pagal tave personalizuotą Raktą. Jame tavo numeris ir visi asmeniniai duomenys, o pirštų antspaudų optimetras suderintas tavo pirštams. Tai tavo teisėto Rakto dublikatas ir tu jį gali naudoti kaip nuosavą. Tačiau su tam tikromis taisyklėmis. Klausyk atidžiai ir įsimink, o, visų pirma, pasistenk suprasti mūsų ... eee... eksperimento principą.

Karlas nurijo seiles ir dukart linktelėjo, leisdamas suprasti, kad yra pasiruošęs atidžiai klausytis.

- Neaiškinsiu techninių detalių, vis tiek jų nesuprasi, o ir ... nėra ko jas tau žinoti. Tavo išsilavinimas ekonominis, tad bankų ir finansų srities terminai tau bus žinomi. Kaip žinai, yra dviejų tipų automatai, atliekantys operacijas Rakto pagalba: pirmajam priklauso smulkių operacijų automatai, parduodantys laikraščius, cigaretes, metro žetonus ir pan. Vienu žodžiu, kurių pagalba išleidžiamos nedidelės punktų sumos, kuriomis rimtai nepasukčiausi. Šitai grupei priskiriami ir keitimo automatai, t.y., tie, kurių pagalba vieno piliečio Rakto punktai gali būti pervesti į kito piliečio Raktą. Čia irgi negalima padaryti žalos visuomenei, nes jokia prekė neperduodama į asmenines rankas. Visi šio tipo automatai veikia labai paprastai. Pirkdamas, kai savo Raktą įkiši į automato plyšį, jis nuskaito Rakte įrašytų punktų rejestrų duomenis, t.y. patikrina, ar turi pakankamą sumą operacijai. Tuo metu, kai palieti reikiamą automato panelės sensorių, norėdamas gauti pasirinktą prekę, automatas iš atitinkamo rejestro, tarkim, geltonųjų punktų, nuskaičiuoja prekės vertę, ją užrašydamas kitame, pagalbiniame einamųjų apyvartų rejestre (vis dar tik tavo Rakte) prirašydamas automato numerį. Įsimink, nes tai labai svarbu: automatas nekontaktuoja su Banku, nelygina tavo Rakto punktų su punktais tavo sąskaitoje Banke. Jis tarytum „patiki“, kad Rakto duomenys teisingi. Taip pat – tai irgi labai svarbu – automatas „pas save“ neužsirašo Rakto numerio. Taigi, vienintelis pirkinio pėdsakas lieka tavo Rakte ir tai yra dalies punktų perkėlimas iš pagrindinio rejestro į einamųjų apyvartų rejestrą, kartu užsirašant operaciją atlikusio automato numerį. Taip pat vyksta ir asmeninių pervedimų operacijos: duodančiojo punktus Rakte sumažėja pagrindinio rejestro suma, o einamųjų išlaidų rejestre įrašoma perduodama suma, o taip pat Rakto, kuriam perduota suma, numeris. Imančiojo raktas registruoja atitinkamą įplauką ir duodančiojo numerį. Aišku tau?

- Aišku, visa tai senai žinoma! – suirzęs tarstelėjo Karlas.
- Puiku. Todėl pasakyk, kaip panašūs veiksmai atliekami kituose automatuose, skirtuose brangioms prekėms? Atleisk, kad egzaminuoju, tačiau mūsų reikalui yra būtinas principų žinojimas, tad ... pats supranti...
- Hm... – Karlas pakosčiojo. – Jie turi tiesioginį ryšį su Banku. Kai Raktą įkišu į plyšį, automatas nuskaito pagrindinio rejestro duomenis ir patikrina, aį jie atitinka duomenis Banke. Jei už laikotarpį po paskutinio tokio patikrinimo Rakte padaryta pakeitimų, nes, pvz., aš gavau iš ko nors kelis punktus ar nusipirkau cigarečių, o Bankas apie tai dar nežinojo, Banko kompiuteris patikrina pagalbinį mano Rakto rejestrą, persirašo operaciją mano sąskaitoje. Jei Banke atsirado kažkokia man pervesta suma (tarkim, mėnesio atlyginimas), kurios dar nėra mano Rakte, tada Bankas ją įrašo į mano Raktą. Taip sutikrinama ir patvirtinama Rakto būsena su sąskaita Banke. Tik tada galiu rinktis ir gauti prekę iš automato.

- Nuostabu! – pagyrė barzdočius. – Ir tu – ketvertukas?
- Na, bendrai-tai... mano laipsnis arčiau trijų... – vyptelėjo Karlas.
- A! Suprantu. Džekeriauji?
- Truputėlį... Paskutiniu metu, laikydamasis jūsų instrukcijų, nieko tokio nedariau...
- Tvarka. Tad grįžkime prie mūsų rakto-banko operacijų. Kai jau atlikai pirkimą, prekybinis automatas.... atkreipk dėmesį į šią detalę: pats automatas, o ne Bankas, nuo pagrindinio tavo rejestro nuima operacijos sumą ir ją užrašo į einamųjų operacijų rejestrą kartu su savo identifikaciniu numeriu. Taip daroma todėl, kad pirkimo operaciją gali sudaryti kelios pozicijos. Iš vieno automato kartais gali pirkti kelis skirtingus daiktus arba kelis tos pačios prekės egzempliorius. Ryšio linijos yra perkrautos, todėl netikslinga perdavinėti duomenis dėl kiekvienos pozicijos. Ir tada ateinas paskutinis operacijos etapas: Raktą išimi iš automato plyšio. Tik šią akimirką, Raktui judant plyšyje, naujoji tavo sąskaitos reikšmė, panaudotos sumos bei automato numeris perduodami į Banką! Išėmęs Raktą pagrindiniame Rakto rejestre turi naują sumą, ir ta pati suma figūruoja Banko sąskaitoje. O einamųjų operacijų rejestras išvalomas. Taip viskas vyksta tavo teisėtame Rakte. O tame, kurį padarėme tau, - barzdočius plačiai nusišypsojo, - padaryta nedidelis pakeitimas. Taip, pagrindinio rejestro būsena kinta kiekvienos operacijos metu, o išlaidos ir automato numeris užrašomi einamųjų operacijų rejestre, tačiau tokia padėtis nėra nuolatinė!
Po kelių mikrosekundžių, tai ir yra mūsų išradimas, einamųjų operacijų rejestras išvalomas, o pagrindinio rejestro būsena grįžta prie tam tikro, iš anksto užprogramuoto dydžio. Žinnoma, iš Rakto dingsta ir automato, kuriame buvo pirkta, numeris! Supranti? Mes į Raktą įdėjome papildomą elementą, mikrokalkuliatorių, kuris pats atlieka tą papildomą operaciją tarp automato registracijos bei Rakto išėmimo! Tad Bankas tegauna pranešimą, kad klientas... persigalvojo, nieko nepirko ir išsiėmė Raktą iš automato! Jei praseksi visas operacijas paeiliui atsižvelgdamas į tą nedidelę modifikaciją, tai pastebėsi, kokias stebuklingas, tiesiog pasakiškas savybes turi nepaprastas mūsų Raktas: maža to, kad jis laiko nekintamą punktų kiekį, jis išsaugo ir banko įrašą apie tą pačią būseną nepriklausomai nuo padarytų pirkinių. Išlaidos ir automatų numeriai niekur neužregistruoti. Gali semti kiek nori!

- Ir tikrai, kaip pasakoje su neiškeičiamu sidabriniu! – nustebintas pritarė Karlas.
- Analogija dar didesnė, nei galvoji. Jei prisimeni, sidabrinio šeimininkas galėjo juos naudotis kiek nori, tačiau negalėjo nė grašio iš jo perduoti kitam, nes tada sidabrinis liaudavosi džiuginti savo šeimininką! Čia ta pati istorija. Jei panorėsi kam nors padovanoti kažkiek geltonųjų, tada...

- Suprantu! – palingavo galva Karlas. – Taigi, keitimo automatas užrašys dovanotą sumą kartu su mano Rakto numeriu į Raktą tam, kuriam dovanoju, tačiau... mano Rakte užrašas apie dovaną ir to žmogaus Rakto numerį dings greičiau, nei išimsiu Raktą iš automato! Vos abu Raktai vėl bus panaudoti automatuose, Bankas sutikrins sąskaitas ir aptiks, kad vienam prisidėjo, o kitam ... nesumažėjo!

- Na, tu tikrai trejetukas! – nusijuokė barzdočius. – Miklus tipas! Žinoma, niekam negalima dovanoti punktų, kurių ... nėra! Tokia operacija nedelsiant uždarys abi sąskaitas ir bus pradėtas Raktų patikrinimas. O to leisti negalima. Beje, tas pats būtų, jei imtum punktus iš kito. Tada pas jį sumažėtų, o tau nepadidėtų, - itr Bankas anksčiau ar vėliau pastebėtų neatitikimą...

- O kaip ... su indėliais, atliekamais tiesiai į banko sąskaitą?
- Negali būti jokių indėlių! Būtent todėl mums reikėjo tokio, kuris nedirba ir negauna geltonųjų. Mūsų pakeitimas padarytas tik geltoniesiems. Geltonųjų kiekis Banke ir Rakte turi nekisti ir sutapti.
- Koks?
- Tai priklauso vien tik nuo mūsų. Tarkim, tūkstantis geltonųjų... Gali naudotis savo Raktu visiškai ramiai kaip teisėtu, kai naudojami raudoni ir žali punktai. Mūsų draudimai galioja tik geltoniesiems!

- Vadinasi, pirk ką nori ir kiek nori, tačiau niekam jokio geltonojo ir iš nieko jokio geltonojo. Na ir, apsaugok dieve, negalima dirbti ir uždirbti geltonų punktų.
- Absoliučiai taip. Be to brangiausia vienkartinė suma negali viršyti sumos, kuriai suderintas pagrindinis Rakto rejestras.
- Ooo ... kiek tai bus? – nedrąsiai paklausė Karlas. Svajonėse jis jau matė save už nuosavos jachtos arba automobilio vairo. Tiesa, ir tą, ir kitą – turint geltonųjų – galima kasdien nuomotis neribojant savęs, tačiau tai vis tik ne tas pats, kaip nuosavi. Savus galėjo turėti tik nedaugelis. Kainos buvo sąmoningai užkeltos,kad būtų išvengta bereikalingų susigrūdimų keliuose ir ežere, o ypač stovėjimo aikštelėse ir prieplaukose.
- Tau tikriausiai pakaks! – išsišiepė barzdočius. – Pamatysi, kai gausi. O dabar neš savo Raktą čia.

Karlas nuėjo iš paskos barzdočiui prie nedidelio keitimo automato kampe.

- Pirmiausia reikia sutvarkyti tavo sąskaitą Banke. Tavo naujajame Rakte dabar visur nuliai, išskyrus, aišku pagrindinį geltonųjų rejestrą, kur tvirtai įrašyta tam tikra suma, tarsi daugybę kartų parduodamas šuo pasakoje, visada grįžta pas šeimininką. Reikia padaryti, kad lygiai tokia pati suma atsirastų tavo sąskaitoje Banke. Tam mes pasinaudosime tavuoju teisėtu Raktu. Įstatyk jį pradžioje čia, į išlaidų plyšį. Geriausia, jei man atiduotum visus punktus iš visų rejestrų, taip pat ir raudonuosius ir žaliuosius. Future Crime

Barzdočius įdėjo savo Raktą į gavimo plyšį. Karlas akimirkai susvyravo. Kvaila buvo atiduoti viską iki paskutiniojo raudonojo. Tačiau greitai susiėmė. Juk jie jam duoda tiek geltonųjų, kad sunku įtarti, kad jie pasitenkintų tais keliais jam likusiais geltonaisiais. Jis greitai patikrino Rakto rejestrus irs surinko atitinkamas sumas raudonojoje, žaliojoje ir geltonojoje automato klaviatūrose.

- Štai ir viskas. Dabar tu plikutėlis, kaip naujagimis, - linksmai tarė barzdočius. – Dar patikrink, ar ko nors tau nepriskyrė Banke, o tai būtų nemalonumų. Tačiau pirmiausia aš patvirtinsiu gavimą.

Jie paeiliui įkišo Raktus į pirmą iš krašto automatą, kuris į Karlo Raktą sureagavo trimis nuliais – raudonu, žaliu ir geltonu - langelyje.

- Ei, Sandi! – šūktelėjo barzdočius. – Ateik čia su Raktu!

Mergina išniro iš už automatų parduotuvės gilumoje, priėjo prie keitimo automato, įkišo Raktą į plyšį ir kažką surinko geltonojoje klaviatūroje. Karlas žvilgtelėjo ir išpūtė akis iš nuostabos. Tada sustingo su Raktu rankoje.

- Na, duok Raktą! – skambiai nusijuokė mergina. – Ką, užkirto?

Jis įkišo Raktą į automatą ir po minutėlės įsitikino, kad jam nepasivaideno: 10 tūkst. geltonųjų.

- Dabar dar kartą įkišk Raktą į prekybos automatą, kad Bankas tai užrašytų į tavo sąskaitą, - paliepė barzdočius. – O štai .. tavo naujasis. Jame irgi įrašyta 10 tūkstančių.
- Tie punktai... buvo tikri? – paklausė Karlas pašnibždomis, žvelgdamas pavymui Sandi, einančiai iš parduotuvės.
- O tu kaip manai? Aišku, tikri. Mes neapgaudinėjame! – nusikvatojo barzdočius. – Bankas turi žinoti, iš kur tavo sąskaitoje 10 tūkstančių. Toji mergina – prostitutė. Jos turi tokias sumas, ir tai nieko nestebina. 10 tūkstančių mes įnešdavome į jos sąskaitą visus metus. Jos ateina iš įvairių vyriškių sąskaitų, tad viskas atrodo teisėtai. O tu... gali būti, pavyzdžiui, jos draugeliu, kuriam ji patikėjo saugoti savo santaupas. Paskutiniu metu pagausėjo prievartos aktų verčiant pirkti. Paauglių, šešetukų ir studentų gaujos! Pačiumpa punktų prikimštą moterį ir, grasindami skustuvu, nutempia į vietą, kur nėra žmonių, prie kokio nors automato su alkoholiu, o ten priverčia pripirkti jiems daugybę vyno. Prostitutės yra dažnos jų aukos ir todėl jos linkę savo Raktuose nelaikyti stambių sumų. Tad, kaip matai, viskas atrodo labai panašu į tiesą.

- Ir aš tapau „atsitiktiniu Alfonsu“? – susiraukė Karlas.
- Už 10 tūkstančių.
- Tai yra?
- Labai paprastai. Tai tavo honoraras. Kai baigsime savo eksperimentą, atgausi savo Raktą, o 10 tūkst. liks tavo sąskaitoje Banke. Galėsi jais naudotis savo nuožiūra. Neskaitant to, ką paimsi iš mūsų nesikeičiančio Rakto eksperimento metu.

- Taigi... – susimąstė Karlas, - tokiam Raktui pradžioje reikia turėti daug geltonųjų?
- O kaip kitaip? Argi nežinai: punktai mėgsta punktus. Jei padovanotum tokį Raktą vargšui, tai jis nieko iš jo negautų! Gal pasirinktų kažkiek raudonųjų ir žaliųjų, iškeistų juos į keletą geltonųjų, na ir kas? Galėtų, daugių daugiausia, operuoti kelių dešimčių geltonųjų ribose. Pirkti smulkius pirkinius, gerti neblogą vyną, tačiau niekada neįstengtų nusipirkti jachtos ar vilos, nes tam reikia turėti tūkstančius.
- Punktai, aišku, prie punktų... – sutiko Pronas, - tačiau, jei turite tiek geltonųjų, kokiam... kam jums tie Raktai? Pardavinėsite?
- Kvailystės! Kam juos pardavinėti? Tokių Raktų platinimas greitai baigtųsi aferos išaiškinimu. Mes juos gaminame išimtinai savo žmonėms. Organizavome tokių Raktų gaminimo kolektyvą. Tada išsiskirstysime, kiekvienas nueis savo keliu ir gyvens pašvilpaudamas.
- Kol neįklius! – burbtelėjo Karlas.

Barzdočius nukreipė į jį tamsių akinių ratus:
- Būtent už tai mes ir mokame tau. Tiek punktų neduoda už gražias akis. Tu būsi mūsų bandymų triušiu. Jei kur nors išaiškės klaida, jei ko nors nenumatėme, įklimpsi tu, o ne mes. Kapstytis teks pačiam. Mūsų nepasieks, net jei aptiks Rakto savybes.
- Supratau, - linktelėjo Karlas.

Jie apsikeitė Raktais. Barzdočius į kišenę įkišo Karlo Raktą:
- O dabar išbandyk.
- Kur?
- O kad ir šiame automate. Nusipirk „Atra Super“ peiliukus. Ir nusiskusk. Tokios brangenybės turėtojas privalo atrodyti elegantiškai.

Karlas nusipirko pakelį peiliukų, skustuvą ir skutimosi kremą. Tada patikrino geltonųjų punktų kiekį naujajame Rakte. Kaip ir prieš tai, ten buvo 10 tūkstančių.

„10 metų gyvenimo prabangoje! – pagalvojo jis. – Arba 10 metų kalėjime už sukčiavimą. 784 straipsnis“.

- Ką turiu dabar daryti? – paklausė kos, pamatęs, kad barzdočius nukabina lentelę, skelbiančią apie parduotuvės uždarymą.

- Gyventi. Normaliai, kaip bet kuris pasiturintis žmogus. Be jokių apgaulių ir kombinacijų. Tik atmink, negali nei dalinti, nei imti geltonųjų. Mergom mokėk žaliais arba pirk dovanas.
- Ar ilgam?
- Pažiūrėsim. Susisieksim su tavimi.

„Jie mane laiko saujoje. Bet kuriuo momentu gali iškrėsti kokį nors numerį su mano tikruoju Raktu, ir policija ims manęs ieškoti. Bet ir jie mano rankose...“, - pagalvojo Pronas.

Beje, tai buvo netiesa. Jau po minutės jis suprato, kad nieko nespaudžia savo rankose, išskyrus padirbtą Raktą. „Geradariai“ pranyko tarsi rūke, ir dabar, nenorėdamas išdvėsti Argolando džiunglėse, jis priverstas naudotis šituo Raktu. Be Raktu sunku išgyventi netgi parą, jis tai tikrai žino.

„Džiunglės, velniava!“, - pagalvojo jis apie Argolandą ir jo gyventojus.

Jis prisiminė – nei iš šio, nei iš to – matytą tigrų medžiojimo būdą nuotykių filme: prie medžio pririša bejėgį bliaunantį ėriuką. O medžiotojai laukia aukos pasislėpę krūmuose.

Galbūt, jo atveju nebuvo taip blogai kaip tam ėriukui, tačiau jis jautė, kad prieš jiems pagaunant savo tigrą, jis, Karlas Pronas, gali būti paprasčiausiai suėstas ir niekas tuo netgi nesusidomės.

* * *

„Kaip gerai, - galvojo Snejeras, kai, atsisveikinęs su Matu, ėjo į sutartą susitikimą, - kad dar yra turinčių garbės sampratą ir liguistą norą dirbti“.

Likus vienam su savo mintimis, iškilo tas reikalas. Grįžo nervingumas, netikrumo jausmas...

Raiserio gyvenimas tik atrodo saldus ir nerūpestingas. Raiseriui geriausia turėti ketvirtą laipsnį, garantuojantį gana padorias pajamas, tačiau kartu neverčia ieškoti nuolatinio darbo. Kitas reikalas – tikrasis intelekto laipsnis. Geriausia, aišku, būti nuliuku. Snejeras turėjo ir tai, ir kita. Nuliuku buvo, neabejotinai, ir tai žinojo. Ketvertuką užsitikrino jau senai ir sąmoningai nekilo aukščiau.

Laipsnio pažeminimas nebuvo nusikaltimu. Sunku įrodyti, kad kažkas apgavo egzaminuojantį kompiuterį. Daugų daugiausia – gali pareikalauti pakartotiną testą su sustiprinta kontrole. Beje, valdžiai nėra ypatingo poreikio atskleisti tokius atvejus (galiausiai, juk net ne kiekvienas trejetukas užsitikrinęs darbą), o ir šiaip nedaug atsiras žmonių, bandančių nuslėpti savo aukštesnįjį laipsnį. Greičiau jau atvirkščiai, kiekvienas stengiasi testo metu pasirodyti kuo geriau, nes tai duoda apčiuopiamą naudą. Future City

Snejerui atitinkamo laipsnio priskyrimas reiškė būtinybę dirbti ir galutinai nutraukti raiseriavimą. Tačiau tai nebuvo blogiausias dalykas.

Jei valdžiai pavyktų įrodyti, kas jis užsiima tokiais reikaliukais, tai padėtis būtų nepavydėtina. Raiseriavimas buvo laikomas stambaus masto nusikaltimu.

„Ne, neįmanoma. Tai negalima įrodyti, tai galima tik pagauti, - guodėsi, įeidamas į viešbučio vestibiulį.

Čia buvo vėsu ir malonu. Snejeras išsidrėbė krėsle prie lango ir stebėjo įeinančius bei išeinančius. Įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė Raktą. Rankose vartė plastiko plokštelę, be jokių minčių apžiūrinėdamas skaitmenį „4”, pasirodantį langelyje, kai pirštas paliesdavo atitinkamą sensorių.

- Atleiskite, - jis išgirdo nedrąsų balsą. Pakėlė galvą. Prieš jį stovėjo jaunuolis, blondinas trumpai kirptais plaukais ir rausva oda. Savo žydromis akimis susidomėjęs apžiūrinėjo Snejerą. Keli žingsniai už jo stoviniavo Pronas. Kai Snejeras pažvelgė į jį, jis nežymiai palenkė galvą ir nuėjo lifto link.

„Nejaugi tas džekeris gyvena tokiame viešbutyje? – pagalvojo Snejeras, nepatenkintas žvelgdamas į Proną. – Klaida. Beje, tai jo reikalas“.

- Na, gerai, - burbtelėjo vis dar tebestovinčiam jaunuoliui ir parodė krėslą šalia. – Sėskis.

Šiek tiek nerūpestingumo balse, greitas perėjimas prie „tujinimo“ – visa tai įėjo į gerai atidirbtą ritualą – turėjo iškart sukurti tam tikrą distanciją ir sukelti pagarbos jausmą. Be to, tai buvo tam tikra moralinė kompensacija, papildomas honoraras už prekybą savo individualybe.

- Bandžiau dvejetukui, tačiau... – pradėjo vaikinas, nuleisdamas akis.

Jis sustingo krėsle, pirštais įsikibęs į atkaltes.

- Kuo užsiimi? – abejingai paklausė Snejeras.
- Aš programuotojo asistentas. Su trejetu nieko geriau nerasi.
- Nori būti programuotoju?
- Na... būtų galima... – blondinas išraudo iki plaukų galiukų.
- Žodžiu, kaip galima aukščiau. Turi ambicijų, vaikine. Nėra ko gėdintis.

Vaikinas pakėlė akis, kukliai nusišypsojo. Matėsi, kad jis dėkingas jau dabar, vien už pažadą.

„Nejaugi kuris nors jų galėjo mane pakišti? – pagalvojo Snejeras. – Jie man sielą atiduoti pasiruošę!“

- Eime į viršų. Kabinoje galima pakalbėti ramiau. Taip, dar viena smulkmena....

Jis sustojo prie keitimo automato ir įkišo Raktą į gavimo plyšį. Klaviatūroje surinko skaičių “100” ir paspaudė geltoną mygtuką.

- Pusė – dabar, kita pusė – po operacijos, - pasakė jis.

Vaikinas išsiėmė savo Raktą. Trumpa, vos pastebima abejonė... Snejeras nusišypsojo. Žinomas reikalas. Beveik visi klientai taip išgyvena šią akimirką. Vaikinas įkišo Raktą į davimo plyšį. Skaičiai langelyje patvirtino 100 geltonų perdavimą į Snejero Raktą.

- Ar nori ko nors paklausti? – Snejeras leido klausimui nuskambėti su ironijos gaida.
- N...ne, - numykė vaikinas.
- Tada pats pasakysiu, - nusijuokė Snejeras. – Mes žaidžiam sąžiningai. Nesėkmės atveju gražinu viską iki paskutinio punkto. Tačiau tai nenutinka, bent jau man!

200 geltonųjų galėjo pasirodyti didele kaina; tačiau gero raisingo atlikimas reikalauja nemažų pastanų ir susijęs su rizika. Menininkui, o Snejeras, neabejotinai, juo buvo, operacija „trečias dviem“ nesudarė sunkumų. Jis kelis kartus darė net „vienas nuliui“. Tiesa, kaip taisyklė, jis vengė tokių aukštų laipsnių, tačiau kartais jam užlėkdavo. Juk žaidimas su testeriu – rizikinga užsimaskavusio nuliuko dvikova su kitu, lygiu jam intelektu, tačiau veikiančiam atvirai ir aktyviai besipriešinančiam bet kokio laipsnio užkėlimui. Garbėtroška raiseris, suspaudęs kumštyje kuklų (nors ir prikimštą geltonųjų) Raktą su ketvertu, laikas nuo laiko siekė pasitikrinti savo tikrąjį laipsnį. Nuliuko „suorganizavimas“ kaip tik buvo tokiu patvirtinimu, testu raiseriui, nuolat „skolinančiam“ savo aukštesnį proto laipsnį mažesnių sugebėjimų klientams. Tačiau negalima pernelyg įtempti stygos. Be to, „vienas nuliui“ operacijos pasitaiko retai. Be to, ir kainuoja nemažai. Viena tokia operacija užtikrina gerbūvį pusmečiui. Klientai irgi ne nuostolyje: su nuliu galima prasimušti į aukščiausius postus. Jei žmogui patinka dirbti, žinoma. Arba – jei turi, taip sakant, „ranką, kur reikia“. Snejeras tikėjo, kad „ranka“ irgi turi reikšmę. Nesvarbu, kad klausimus apie darbo skyrimą sprendžia kompiuteris. Snejeras jau turėjo kelias pergales prieš objektyviai egzaminuojančius kompiuterius.

„Lygtai anksčiau, - prisiminė jis, išsitiesęs ant sofos viešbučio kabinoje, išėjus klientui, - tokius, kaip aš, vadino „negrais“. Jie už kitus laikydavo egzaminus, rašė daktarines disertacijas ir mokslo traktatus. Kodėl jie negalėjo ar nenorėjo tai daryti už save, o pakeldavo kitus? Matyt, tai buvo geriau apmokama. Kaip ir man“.

Tokiu būdu genealogiškai pagrindęs savo profesiją ir jos šaknis nukėlęs į tolimus laikus, pasijuto labiau užtikrintai; nežus raiserystė, jei turi tokias senas ir turtingas tradicijas.

Jis nusprendė, kad pernelyg sunerimo dėl to incidento su spygliu. Juk provokacija, ant kurios jis užkibo, negalėjo būti nukreikta į jį, kaip raiserį. Taip pat sėkmingai tai galėjo būti įprastinė Rakto patikra; paskutiniu metu sklandė gandai apie padirbtų Raktų pasirodymą. Neatmestinas ir atsitiktinis praeivių patikrinimas. Tik štai ... tas klausimas! Klausimas buvo mažiausiai antrojo lygio, tarsi ištrauktas iš kontrolinio testo. O jis, Snejeras, nesusimąstęs mašinaliai, profesionaliai lengvai atsakė atsitiktiniam praeiviui! Jis, visų pažįstamas kaip ketvertukas!

O gal dėl visko kaltas Raktas? Tikrina jų tikrumą. Snejeras turėjo patį tikriausią, be jokių perdarymų, pamagnetinimų, nieko panašaus. Įprastas teisėtas ketvirtojo laipsnio piliečio Raktas, kas mėnesis pristatomas perkodavimui ir niekada nekėlęs įtarimų nei valdžiai, nei prekybiniams, nei kasos, nei keitimo automatams. O tai, kad jame daug geltonųjų punktų, tai už tai dar niekam galvos nenutraukė. Asmeninis reikalas. Galima, velniai rautų, kartais gauti gerų draugų dovaną.

Jis pagavo save, kad tarsi mintyse ruošia pasiteisinimus, todėl paskubomis persijungė į kitą temą. Reikėjo paruošti kokį nors planą vaikinukui.

Neaiškioje situacijoje, kai nebuvo aišku, ko iš jo nori policija, Snejeras nusprendė nerizikuoti. Su jaunuoliu sutarė šiandienos vakarui vienoje Testų stotyje miesto pakraštyje. Jis žinojo, kad geriau veikti vėlyvu metu, kai technikai pavargę, žiūri televizorių ir nelabai kreipia dėmesį į lankytojus. Jis mintyse perbėgo visus praktikoje išbandytus raisingo metodus ir nusprendė, kad tinkamiausiu šiuo atveju bus „piliulės“ metodas. Iš striukės, kabojusios ant kėdės atlošo, kišenės išsitraukė prietaisus ir patikrino jų veikimą.

Buvo 15-a su keliomis minutėmis. Iki susitikimo buvo dar daug laiko. Snejeras gulėjo, rankas pasikišęs po galva, tačiau jautė, kad kažko trūksta. Ne iškart suprato, kad nuo tada, kai papusryčiavo viešbučio bare, nieko, išskyrus alaus, burnoje neturėjo. Atsistojo, užsimetė striukę ir apžvelgė kabiną. Jis niekada nieko nepalikdavo viešbučio kabinose, išeidamas net trumpam. Profesionalus įprotis. Visą reikiamą įrangą raiseris nešiojosi kišenėje. Išskyrus, aišku, galvą, kurią buvo linkęs turėti ant pečių.

Jis nusileido į barą, įkišo Raktą į automatą ir užsisakė sumuštinių su ikrais bei apelsinų sulčių. Kiek pastovėjo, laukdamas užsakymo įvykdymo. Žvilgtelėjo į automato tablo ir apmirė.

Langelyje švietė užrašas: „Negaliojantis Raktas“.

Jau 10 m., kaip jam nenutinka niekas panašaus: kadaise jis praleido perkodavimo laikotarpį, tačiau tai buvo grynas formalumas; ir per pusvalandį viskas buvo sutvarkyta. Jis ištraukė Raktą iš automato ir ėmė jį vartyti rankose. Jo Raktas. Su jo numeriu. Tad kas? Negi tas subjektas? Ne, jis tik užsirašė jo numerį. Be to, visą dieną Raktas buvo tvarkoje.

Galimas tik vienas paaiškinimas: Raktas užfiksuotas Centralėje, ir nuo šiol Snejeras negaus nė lašo alaus, nė plutelės duonos, kol nepasirodys artimiausioje kontrolės stotyje. Taip jį verčia kreiptis nedelsiant. Kiek gali išbūti be Rakto miesto centre?

„Po velnių! Negaliu ten pasirodyti!“ – pagalvojo Snejeras, slėpdamas Raktą kišenėje. Prisiminė Proną. Priėjo prie administracijos pulto ir užklausė apie Karlą. Taip, Pronas čia nuomojasi kabiną ir yra pas save.

Snejeras jam paskambino ir paprašė nusileisti.

- Man užblokavo Raktą, - pasakė jis. Paskolink kelis geltonuosius.
- Kokios kalbos! Dėkoju už tą vaikiną. Ko norėtum užsakyti?

Snejeras pakartojo užsakymą, susidėjo viską ant padėklo ir pasuko prie lifto. Ji siutino, kad jis, raiserių karalius, priverstas skolintis pas tokių mailių. Tačiau tenka kentėti. Jau lifte susibrizgo, kad su neveikiančiu Raktu nepateks į savo kabiną. Vėl teko prašyti Prono.

- Gerai, važiuojam, - pakvietė jį smulkus sukčius. – Pasistengsiu ką nors sužinoti apie tavo reikalą. Kartą jau teko.

Snejeras prisėdo ant sofos kraštelio ir kramsnojo sumuštinius, o Pronas skambino telefonu.

- Tvarka, - pasakė, baigęs trumpą pokalbį. – 8-tą vakaro nueisi į stotį Astronautų aikštėje. Ten lauks reikalingas specas. Jis padės. Tai nekainuos labai daug.
- Supratau, - sutiko Snejeras. – O kas jis?
- Savas vaikinas. Jaunas, tačiau supratingas.
- Kaip jis tai padarys?
- Nebijok, reikalas švarus. Turėsi patikrintą ketvirtą laipsnį ir perkoduotą Raktą. Pakanka?
- Pilnai.
- Na ir šaunu. Ir gyvent ramiai iki kitos nesėkmės.
- Tfu, tfu, - nusijuokė Snejeras ir pastukseno į stalo viršų. – Manai, kad jei pasirodysiu pats, jie išegzaminuos mane, prieš pratęsdami Raktą?
- Visai įmanoma.
- Manai, nesugebėčiau simuliuoti? Apsimesti idiotu?
- Oi ne, brangusis! – Pronas plačiai nusišypsojo. – dabar jau ne. Jie truputį pasimokė. Žino, kad kai kuriems labai svarbu turėti pažemintą laipsnį. Tokius, kaip tu, jie ištiria panaudoję elektrohipnozę. Perkratys pasąmonę ir iš jos išlukštens tavo nulį, kaip ten jį beslėptum. Negalima rizikuoti.
- Nueisiu. Kaip atrodo tavo žmogus?
- Jis tave atpažins ir pats prieis, - užtikrino Pronas. – O man metas. Yra mažas reikaliukas. Gali likti čia. Išeidamas užtrenk duris.

Snejeras padėkojo. Jam liko dar daug laiko iki susitikimo su klientu. Jis norėjo truputėlį atsipūsti, atsipalaiduoti prieš darbelį. Kai Pronas išėjo, Snejeras įsitaisė patogiau ant sofos

Iš snaudulio jį prikėlė ritmingas stuksenimas į duris. Jis pažvelgė.į laikrodį. Pusė šešių. Po 45 min. – susitikimas.

„Kas tai galėtų būti?“ – pagalvojo atidarydamas. Už durų nieko nebuvo. Jis norėjo jas uždaryti, tačiau išgirdo trepsenimą, sklindantį kažkur iš apačios. Nespėjo susivokti, kaip ant riešo pajuto šaltą metalo prisilietimą ir metalinį skambtelėjimą. Atsitraukė atatupstas, tačiau prieš užsitrenkiant durims, į kambarį įslinko ka-kas, forma ir dydžiu primenantis futbolo kamuolį ant plonų voriškų kojų. Snejero riešą juosė metalinė apyrankė, plona grandinėle sujungta su keistu tvariniu. Tada Snejero sąmonę pasiekė suvokimas, ką kalbėjo ruttulio formos bjaurybė.

- Jūs –sulaikyti. Prašau-paklusti. Prašau-klausyti-nurodymų. Nepaklusimas-bus-baudžiamas-elektros- šoku.

-Kas per velniava! – suurzgė Snejeras, bandydamas atsikratyti apyrankės, tačiau iškart gavo įspėjamąją elektros iškrovą ir iškart atsisakė savo ketinimo.

- Aš-arestomatas-tarnybinis-numeris-nulis-nulis-vienas, - tęsė robotas spiegiančiu, trūkčiojančiu balsu. – Aš-naujoji-įtariamojo-sulaikymo-forma-iki-arešto-įsakymo-išdavimo. Aš-neriboju-sulaikomojo-laisvės-o-tik- neleidžiu-pasislėpti-nuo-tardymo-organų.

- Vadinasi, galiu iš čia išeiti? – Snejeras spoksojo į robotą, karštligiškai svarstydamas, kaip elgtis toliau.

„Kažkokia pragaro mašina. Na ir dienelė, po velnių. Ko jie iš manęs nori?“

- Žinoma-bet-tik-su-manimi, - atsakė robotas.

Snejeras paėmė striukę, persimetė ją per petį, ir pasuko prie durų. Arestomatas, tarsi šuo ant pavadėlio, nusekė jį ant savo voriškų kojų. Jis ėjo gana normaliai ir netrukdė įtariamojo judėjimo.

„Per kokį stebuklą jie mane atrado? – pagalvojo Snejeras, išeidamas iš kabinos. – Nejaugi... O prakeikimas, dabar!“

- Ei tu, mentas ant virbalų, ar kaip ten tave! – Snejeras nerinko žodžių. Juk niekas negali apkaltinti jo valdžios atstovo šio išsigimėlio pavidalu įžeidimu. – Ką turėjai sulaikyti?

- Pilietį - Karlą-Proną, - atraportavo arestomatas.

Snejeras su palengvėjimu atsiduso:
- Tada mane paleisk. Aš ne Pronas.
- Kabinos-numeris-sutampa. Prašau-įkišti-savo-Raktą-į-mano-kontrolinį-plyšį.

Snejeras skubiai išsitraukė Raktą iš kišenės.
- Šitas-Raktas-negalioja, - pastebėjo robotas.
- Tačiau jame užkoduotas mano identifikacinis numeris. Mano, ne tavojo Prono.
- Tokiam-atvejui-neturiu-instrukcijų. Prašau-sekti-mane-į-centrą.

Snejeras jau jautė, kas šito šunsnukio nepergudrausi. O laikas spaudė. Jis iš akies įvertino grandinėlės ilgį – apie pusantro metro.

„Kad ir ką padarysiu, jie negalės manęs apkaltinti. Ir Prono, nes jo čia nebuvo“, - pagalvojo jis.“

Jis nusileido liftu ir šoninėmis gatvėmis patraukė į Testų stotį, kur šiandien turėjo susitikti su klientu. Negausūs šio meto praeiviai, keistai šypsodamiesi, žvalgėsi į jį. Arestomatas risčiojo palei koją. Kažkoks berniukas aiškino motinai:
- Mama, matai, beprotis vedasi robotą už pavadėlio!

Snejeras jau žinojo, kaip pasielgs. Jis lėtai nusileido laiptais į metro peroną. Ten buvo tuščia. Tablo rodė, kad traukinys bus po 3 min. Snejeris su savo elektroniniu „kroviniu“ atsistojo ant žemos platformos krašto.

Po 3 min. nuo jo riešo kabojo tik metras grandinėlės. Jis apsivilko striukę normaliai, dėl atsargos prabėgo kelias gatvikes ir tik tada nuėjo į aptarnavimo stotį ir paprašė plokščiareplių. Tada tik skoningai pagaminta apyrankė puošė jo dešinį riešą. Grandinėlė nebuvo ypatingai tvirta. Konstruktoriai planavo tik elektrošoką. Tuo tarpu raiseriai specializavosi tame, kad pergudrautų konstruktorius.

Su Filipu susitiko prie Testų stoties. Vaikinas buvo išblyškęs ir pasimetęs. Snejeras davė jam paskutinius nurodymus ir Filipas nuėjo į Stotį.

Nelaukdamas jo, kad gautų honoraro likutį (neveikiantis Raktas neleido užsirašyti punktų), Snejeras patraukė į Astronautų aikštę. Tos Stoties jis nežinojo, niekada joje nedirbo, o savo Raktą paprastai perrašydavo centre.

Priešais pastatą sukiojosi – kaip paprastai tokiose vietose – daugybė nepaprastų tipų. Informatoriai ir kombinatoriai, maždaug po lygiai, puikiai sugyveno ir vien kitiems neperbėgiojo per kelią. Kol niekas nevykdavo. Smulkūs kolorčendžeriai5), džekeriai, kymeikeriai.

Pro šalį praėjo dručkis:
- Dvylika raudonų už geltoną! – mestelėjo jis dusliai.
- Už tiek pats pirkčiau, - sumurmėjo Snejeras, nepasukdamas galvos. Jis žinojo, kad dabar geltoni eina po 15 raudonų.
- Už šimtą žalių padarysiu „keturis į tris“ su garantija. Naujas būdas! – tikino kažkoks džekeriukas, neatitraukdamas akių nuo stulpo su skelbimais. Pats jis atrodė esąs ne aukščiau penketuko.
- Raktelis gerbiamajam? Ketvertukas, trejetukas? Puikus darbas, pakišim po bet kokiu pirščiuku. Pigiau nerasi, - įkyriai reklamavo savo prekę kažin koks kymeikeris. – O gal atkimštuką vyno automatams?
- Snejeras? – pusiau klausiamai sušnibždėjo vaikinas žalsva skrandele.
- Taip, - Snejeras pakėlė akis ir sulėtino žingsnį.
- Nuo Prono? Nori išlaikyti savo ketvertuką, taip?

Tas globėjiškas tonas ir pranašumo jausmas, kurį Snejeras taip dažnai demonstravo susitikimuose su klientais.

- Padarysim, - tęsė žaliasai. – Būk ramus!

Snejeras prisimerkė. Reikia gi taip nusiristi: būti tokio nususėlio kleintu“, - pagalvojo jis, tačiau čia pat per jėgą nusišypsojo:
- Kiek?
- 500 geltonųjų. Arba trys gabalai žaliųjų.
- Tu ką, pakvaišai? – burbtelėjo Snejeras, tačiau iškart pridūrė: - Drauguži.
- Toks tarifas. O ką – netinka?
- Koks tavo laipsnis?
- Švarus ketvertukas. Ne trupučio daugiau.
- O mano nulis, aišku? O už „tris į du“ imu 150.
- Tačiau juk aš darau „nulis į keturis“. Irgi nelengva. Jei kam reikia formalaus ketvertuko, be manęs neapsieisi. Tavo nuliui čia nulis vertės, he-he! Aš net su hipnoze nebūsiu aukščiau ketvertuko!
- Bet, po velniais, - neišlaikė Snejeras, - juk vienas dalykas – tai raisingas, o visai kitas, - tai šitas...
- Dabar tai vadinama dauningu6). Nauja specialybė. Nuo tada, kai pradėjo tikrinti įtariamus raisingu, daunerių kainos pašoko. Jei tave bent kartelį pagaus, tai galas. Nuvys į darbą už porą geltonųjų, ir nebus nei raiseriavimo, nei saldaus gyvenimo.

Dauneris nutilo, pastebėjęs, kad kažkoks spyglys susidomėjo jų užsitęsusiu pokalbiu. Jie nuėjo į šoną.

- Tai kaip? – paklausė dauneris. – Ryžkis. Laikas – punktai.
- Kaip tu tai padarysi? Pakeisi? Ar...
- Ne tavo rūpestis. Kiekvieno savos paslaptys.
- 400.
- Tau tebūnie. Tu Prono draugelis.

„Po velnių, irgi man draugelis! – Snejeras prikando lūpą. – Į gerą kompaniją papuoliau“.

Jis buvo įsiutęs. Tiek punktų! Ir jis, Snejeras, priverstas nuolankiai derėtis su tokiu mėšlu!

- Proną tuoj-tuoj suims. Jei dar nesuėmė, - mestelėjo jis.
- Iš kur žinai?
- Mane suėmė jo kabinoje. Per klaidą.
- Farai?
- Ne, kažkoks nedičkas elektrinis tvarinys.

Snejeras patraukė rankovę ir parodė apyrankę:
- Štai visa, kas iš jo liko.
- Jau mačiau šį naują išradimą, - tarė dauneris. – Neprigis. Taip, dar nedidelis avansiukas. 200, likę vėliau.
- Bet mano Raktas, tąjį ... Argi Pronas nesakė? Nė vienas automatas neperrašys, visi perspėti jėgos linija.
- Niekai. Žinau čia vieną supirkėją, netoliese. Jis turi nuosavą keitimo aparatą, namų darbo, su baterijomis. Už desėtką padarys. Na kaip? Einam?

Snejeras tylomis linktelėjo. Dauneris nuėjo pirmas.

- Čia, - pasakė jis, sustojęs priešais aukšto gyvenamojo namo durimis. – Palauk minutėlę.

Snejeras apsižvalgė. Galvė buvo apstatyta niūriais betoniniais vienodo fasado blokais. Išmindžiotų gėlynų tarp namų vietoje žaidė vaikai, nors metas buvo jau vėlyvas. Matyt, tėvai buvo užsiėmė svarbesniais reikalais, nei palikuonių priežiūra.

„Pagal statistiką, - pagalvojo Snejeras, - dirba tik 18% suaugusiųjų. Likę – ketvertukai, penketukai ir šešetukai, kuriems nėra atitinkamų užsiėmimų. Teoriškas niekas neturi rimtų materialinių problemų. Netgi daugiavaikiai. Ir vis tik rezerviniai be perstojo kažkuo užsiėmę. Dažniausiai – įtartinomis paslaugomis aukštesnių laipsnių naudai, už geltonuosius, savaime suprantama“.

Po kelių minučių žalsva skrandelė pasirodė tamsiame durų tarpe. Snejeras nuėjo iš paskos į koridorių, kurio sienos buvo apipaišytos visokiais karakuliais. Ant vienos puikavosi ilgas užrašas: „Nešvaistyk geltonųjų tuščiai. Šlamštą gali pirkti už raudonuosius!“. Ant kitos Snejeras perskaitė: „Net jei tavo laipsnis aukštas, be punktų tu ....“ Paskutinis žodis buvo užtepliotas.

Supirkėjas gyveno dviguboje kabinoje pirmame aukšte. Kai jiedu užėjo, jis užbaiginėjo kažkokį reikaliuką su dviem padoriai apsirengusiais jaunuoliais. Snejeras pastebėjo, kad kiekvienas jų turėjo po kelis Raktus.

- Švarina svetimus Raktus, - sušnibždėjo dauneris. – Šitai mašinai nusispjaut į piršto antspaudo linijas. Gali pervesti visus punktus iš svetimo Rakto į kitą. - Nepraneš... Jis jau morge. Šie vaikinai – ligoninių marodieriai. Bendradarbiauja su medicinos personalu. Kai pacientas miršta, jie persikelia punktus nuo jo Rakto anksčiau, nei ligoninė praneša apie mirtį. Žinai juk, kokia tai procedūra? Kai pacientas miršta, Syskomas blokuoja jo sąskaitą Banke ir laukia Palikimų skyriaus nurodymų. Nustačius palikimo paskirstymą, palikimas pervedamas paveldėtojams. Kol nėra pranešimo, sąskaita yra veiksni, tačiau subjektas jau miręs. Jei per tą laiką punktus pervesi kam nors kitam, tai jis neprotestuos dėl to, ir galioja teisinė taisyklė, kad jis pervedimą atliko „šilta ranka. Tu gi žinai, kad piršto antspaudų davikliai matuoja nykščio odos temperatūrą ir pulsą.

Snejeras puikiausiai tai žinojo, nes ir pats ne kartą naudojo „pakeitimo“ metodą, kai panaudojamos plonytės, beveik neįžiūrimos pirštinės su dirbtinėmis pirštų antspaudo linijomis, atitinkančiomis kliento linijas. Jos leido apsimesti bet kokiu žmogumi testų automate identifikavimo metu. Tada būdavo svarbu, kad pirštinės paviršiaus temperatūra būtų artima vidutiniai delno odos temperatūrai. Todėl prieš įeinant į Testų stotį, rankoje tekdavo laikyti šildytuvą su termostatu, kurį nuimdavo prieš identifikaciją.

Tačiau šiam metodui reikėjo iš anksto paruošti pirštinę, sutinkant bei dalyvaujant klientui, kuris turėjo vykti pas specialistą, vadinamą „pirštininku“, kad jisai paimtų matą. Tai kainavo nemažai geltonųjų, dažniausiai apie 50, ir atsiliepdavo raiserio honorarui, todėl Snejeras šį metodą panaudodavo tik kraštutiniu atveju.

Marodieriai kaip tik baigė savo machinacijas su numirėlių, laikinai esančių tarp dangaus ir žemės, Raktais. Už Snejero eilėje laukė jau trys nauji klientai.

- 200 ir dešimtukas tau, - pareiškė dauneris, kišdamas Raktą į primityviai atrodantį aparatą.

Snejeras savo Raktą įkišo į kitą plyšį. Perrašymas praėjo puikiai, kuo Snerejas iškart įsitikino, pažvelgęs į savo Rakto skaitliuką.

- Sukalbamas vaikinas, - pagyrė dauneris, kai jiedu išėjo. – Tikriausiai, nuliukas, ir tikrai nemažiau vienetuko. Tačiau oficialiai – pensijoje. Vaikinai iš ligoninės kažką prasuko medicinos kompiuteryje, ir tasai paskelbė, kad jis neįgalus darbui. Už tą paslaugą jis laikas nuo laiko organizuoja jiems perrašymus iš numirėlių Raktų.
- O iš gyvųjų? Nepasitaiko?
- Kodėl gi. Tik marodieriai tuo neužsiima; ir aplamai, ligoninės personalas į tokius reikalus nelenda. Tai vampyrų darbas. Jie įsigauna į ligoninės palatas, simuliuodami sunkią padėtį, sukeltą naudojant atitinkamas chemines priemones ir vaistus. Pavagia pacientų Raktus ir perduoda bendrininkams, kurie juos ištuština, o tada Raktai nepastebimai gražinami jų savininkams. Tačiau tai didelė rizika ir maža nauda. Miesto ligoninėse guli daugiausia penketukai ir šešetukai. Kiek iš tokių paimsi? Na, keletą žalių...

Snejeras tų aiškinimų klausėsi su vis didėjančiu pasibjaurėjimu. Jei iki šio savo reikalu užsiėmė su kruopščiai nuo savęs pačio slepiamu nemaloniu jausmu, tai dabar pradėjo įtikėti, kad raiserystė, lyginant su Argolando padugnėse atliekamomis machinacijomis, - vos ne garbingas žaidimas.

Dauneris paėmė Snejero raktą ir dingo Testų stotyje. Snejeras prisėdo ant suoliuko netoli įėjimo ir stebėjo aplinkui besisukiojančius žmones, stengdamas atspėti jų užsiėmimą.

Filerius atpažinti buvo lengviausia. Jie buvo gana nervingi, įdėmiai žvalgėsi į šalis ir vengė žibintų neapšviestų vietų. Prekeiviai punktais mažai judėjo, tarsi abejingai prieidavo prie praeivių ir pilvakalbių balsu mestelėdavo kelias trumpas frazes, kaip antai: „Gal geltonų už žalius?“ arba „Galiu kai ką perleisti“. Džekeriai, arba kaip niekinamai buvo vadinami šie žemos kvalifikacijos atstovai, „reisiakai“, gundė potencialius klientus spalvotais pažadais padaryti penktą laipsnį vietoje šešto.

Daunerio nebuvo jau geras 40 min., kai staiga – tarsi juos būtų nupūtę – iš Testų stoties skvero dingo visi tingiai vaikštinėję kombinatoriai, palikę pasimetusius slaptuosius spyglius, akimirksniu atsiskleidusius. Netrukus Snejeras pastebėjo panikos priežastį: iš šoninės gatvės Stoties link išvažiavo pilkas furgonas su tinkleliu ant langų ir sustojo priešais įėjimą. Du civiliai ir vienas policininkas su uniforma įėjo į Stotį. Vos po dviejų minučių jie išėjo. Tarp jų šmėkščiojo žalsva skrandelė.

- Kad tu prapultum! – nusikeikė Snejeras, piktai nusispjovęs ant šaligatvio. – Na ir dienelė iškrito!

Jis mašinaliai ištiesė ranką prie kišenės, kurioje paprastai nešiojo Raktą. „Reikia nedelsiant pranešti apie Rakto dingimą! – pagalvojo jis, stodamas nuo suoliuko. – Tikiuos, tas balvonas žino, ką sakyti tokiais atvejais”.

Jis pasuko prie telefono būdelės, kad paskambintų į policijos skyrių. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti ... veltui.

* * *

Skambutis nežadėjo nieko gera. Banas nepatenkintas pakėlė ragelį:
- Stebėtojai. Klausau.
- Tai aš klausau! – kalbėjo pats šefas.
- Matote, vade ...
- Ar pagaliau ką nors suėmėte?
- Suėmė... tai yra ... jis, matote, ... dingo, - mikčiodamas ir nervingai laisva ranka sukiodamas telefono laidą, pasakė Banas.
- Ką reiškia „dingo“?
- Kol kas nežinau. 16-ą dar buvo, o nuo tada jokių pėdsakų.
- Pas mane, bėgte!

Banas sunkiai atsiduso ir padėjo ragelį. Linktelėjo technikui, kuris klausėsi pokalbio:
- Duok įrašus. Visus nuo vakar dienos.

Technikas nuo stalo paėmė keturias plačias popieriaus juostas, sulankstė jas armonikomis į kartoninę dėžę, kurią Banas paėmė pažastin ir nuslinko pas šefą.

- Visai nieko nesuprantu... – pradėjo ties durimis.
- Gerai, gerai. Parodyk tą!
- Ką?
- Na, tą, kuris dingo.

Banas ištraukė atitinkamą juostą iš dėžės ir išskleidė priešais šefą.

- Čia 10:06, jis paėmė 4 sumuštinius su kumpiu ir 2 kavos „Kosmoso“ bare. Tada pervedė 8 geltonus į kažkokį Raktą. Kažkokia bobikė. Studentė. Pirmąkart turėjo reikalų su ja. Patikrinome, jos sąskaitoje nebuvo kitų pervedimų iš jo Rakto.
- Nesvarbu. Toliau! – skubino šefas, traukdamas juostą su užrašais.
- 10:50 pirko cigaretes automate Tibigano alėjos ir 40-osios kampe, - murmėjo Banas, - tada..., taip, užėjo į barą... du alaus... kitą barą... vėl du alaus... Tačiau jis buvo vienas, alų ėmė su keliolikos minučių pertraukomis... Sėdėjo gana ilgai, nes kitas įrašas jau iš metro įėjimo greta baro... Tada... Keli smulkūs pirkiniai, visąlaik centre, vėl alus, tačiau jau su kažkuo, nes ėmė po du bokalus iškart.... Nežinom, kas tai buvo. Bent jau ne iš tų, kuriuos sekame... Jie tuo metu radosi visai kitose vietose. Na ir pagaliau pervedimas... Nepatvirtintas jo sąskaitoje, nes nė karto nesinaudojo Raktu po to, kai ... tas vaikinas perrašė jam šimtinę...
- Matyt, užstatas?
- Ko gero. Nes vėliau, apie 7-ą vakare, to vaikino Raktas perdarytas į dvejetuką.
- Kur?
- 7-oje Stotyje. Tačiau, kartoju, pirmasis pervedimas nebuvo patvirtintas. Mūsų subjektas nesinaudojo Raktu nuo 16-os.
- Neįtikėtina! Dabar 9-a vakaro. O kas viešbutyje?
- Negrįžo. Už vietą užmokėta iš anksto, tačiau ten nieko nėra. Arba jį pribaigė, arba jis pametė Raktą, arba...
- Blokavimas! – šefas apsidžiaugė savo įžvalgumu. – Ar patikrinai jo Rakto blokavimą?
- Įrašuose nėra tokios informacijos.
- Aš ne apie sąskaitos blokavimą, o apie Rakto blokavimą! Tokiu atveju blokavimo signalas eina į visus automatus jėgos linija. Reikėtų apie tai žinoti! Bankas čia ne prie ko. Raktus blokuoja Laipsnių kontrolės tarnyba, o sąskaitas – Bankų tarnyba. Du skirtingi skyriai. Nedelsdamas patikrink!

Banas grįžo po kelių minučių.

- Na matai! – džiūgavo šefas. Apie viską reikia man galvoti! Laipsnių kontrolės balvonai kažką dėl jo turėjo! Jie blokavo jam Raktą ir sugadino mums visą reikalą. Ieškok dabar vėjo laukuose.
- Gal jis kreipsis į Kontrolę, kad atblokuotų?
- Ko tada lauki? Informuok visas Testų stotis!

Banas vėl išbėgo ir grįžo po ketvirčio valandos.

- Na, viskas! Dabar jis mūsų! – džiugiai šūktelėjo taip, kad šefas net kilstelėjo iš krėslo. – Jis kreipėsi patikrinimo. Liepiau jį užlaikyti kuo galima ilgiau, nors kontrolę jis jau praėjo. Jie pažadėjo tempti laiką išduodant Raktą iki policijos patrulio atvykimo. Jie tiesiog kartais tikrina, ar kas neturi pažeminto laipsnio. Ant jo užšoko visai atsitiktinai.
- Bus jums pamoka ateičiai, - pastebėjo šefas. – Reikia numatyti ir tokius atvejus. Kuo jis vardu?
- Edas Čerisonas. Žinomas Snejero pavarde. Ketvertukas, neaiškūs užsiėmimai, dideli pervedimai iš asmeninių sąskaitų. Dabar aišku, kad tai aukštos klasės raiseris. Gavo didelius pervedimus iš žmonių, dabar turinčių nulinį laipsnį ir užimančių aukštus postus.
- Tai jau ne mūsų skyriaus reikalas! – priminė šefas. – Tiesiog man reikia gero nuliuko. Kad turėtų tikrą nulį, o ne kokį nors daugiakampį žiedelį!
- Tokį lengviausia rasti tarp raiserių. Velniškai miklūs vaikinai. Tikriausiai bus tai, ko reikia, šefe.

Ant stalo suskambo telefonas. Šefas pakėlė ragelį. Banas matė, kaip jo veidą pamažu užlieja kraujas, kad šefui jau prasideda pasiutimo priepuolis. Po minutės ragelis skambtelėjęs nukrito ant šakutės, o šefo kumštis trenkė į stalą.

- Idiotai! – sustaugė jis. – Jį nustatė. Joks jis ne nuliukas ir visai ne tas ... Snejeras. Pas jį tik Snejero Raktas. Jis tam darė ketvirtą laipsnį. Paprastas ketvertukas, dauneris.
- Dauneris? – nustebo Banas.
- Ką?! Nežinai, kas tai? Ką aplamai žinai? Pervesiu į miesto policiją, na jau tikrai!

Banas slinko į savo kabinetą kamuojamas juodų minčių.

„Vėl viskas iš pradžių, - pagalvojo su kartėliu.- Ir kas pridergė? Draugeliai iš kito skyriaus. Tačiau, nieko tokio. Šefas kažkodėl skuba ieškodamas nuliuko, matyt, gavo nurodymą iš aukščiau. Rasim kitą, ir vėl bus tylu ir ramu...“

Gaudymas „gyvu jauku“ buvo išdirbtas detaliai ir dažniausiai veikė be priekaištų. Negalėjo neveikti, nes rėmėsi statistika. Norėdami aptikti ir sučiupti gerą raiserį, pakako išsiaiškinti kelis šimtus jaunų garbėtroškų, norinčių turėti bent jau dvejetuką. Tada išskirti kelis šimtus smulkių kombinatorių, veikiančių tame pačiame rajone. Tada perduoti atitinkamas instrukcijas Syskomui ir bankų kontrolei, stebinčiai automatus su alumi visuose rajono baruose, kuriuose yra lošimo automatai; jei tame pačiame bare per trumpą laiką alaus užsisakė kuris nors garbėtroška ir smulkus kombinatorius, o garbėtroška sužaidė lošimų automatu – Syskomas leisdavo jam išlošti apvalią sumelę. Kombinatorius nepraleisdavo progos užsidirbti, o jaunas racionalus jaunuolis nepragerdavo gautų šimtinių, o bandydavo jas išnaudoti ateities perspektyvoms. 90% organizuoto laimėjimo atvejų jaunuolis rasdavo priėjimą prie gero raiserio to smulkaus machinatoriaus pagalba. Užteko stebėti laimingojo laimėtojo veiksmus ir –anksčiau ar vėliau – jo geltoni punktai būdavo perkeliami į Skyriaus ieškomo žmogaus Raktą.

Automatizuoto laikmečio visuomenė pati tapo dideliu automatu, veikiančiu beveik neklystamai. Meti 300 geltonųjų – iššoka nulinio laipsnio raiseris. Nereikia kruopščių paieškų, kortelių, kiekvieno jų sekimo. Kiekvieną piliečio žingsnį žymi spalvoti punktai, kuriuos jis palieka savo kelyje: parduotuvėje, baro automate, kino teatre, metro... Pakanka peržiūrėti dominančio piliečio banko opracijų išrašą: jei leidžia – vadinasi gyvena. O jei gyvena – privalo leisti, palikdamas punktų žymes, tarsi sužeistas žvėris, kol išteka visas kraujas. Svarbu viena: jis visada privalo turėti nors kažkiek, bent jau raudonųjų, kitaip dings iš akiračio.

Būtent čia slėpėsi atsakymas į Snejero abejones, kurias jo iškiliame, tačiau tingiame prote pasėjo Matas: raiserių ir daunerių egzistavimas, ketvertinių nuliukų ir nulinių ketvertukų, išmintingiausių mergiočių ir intelektualių, parduodančių, tarsi prostitutės, savo padorumą ir garbę – visa tai buvo normaliomis šios realybės sudedamosiomis dalimis ir netgi – galima tarti – būtinomis jos ir visos šios visuotinai kontroliuojamos Tvarkos egzistavimui. Nes Argolande tikra tebuvo tik Tvarka. Regimybe buvo Laisvė.

* * *

Išėjęs iš „Kosmoso“, Pronas jautė kažką panašaus į pasididžiavimą savo kilniu poelgiu. Jis jautėsi geradariu, samariečiu, angelu sargu ir netgi šventuoju dvokiančioje nepakantumo ir negailestingumo pelkėje, kuria jis laikė esant Argoland su jo pakraščiais.

"Jei ne tyros Tibigano ežero gelmės, visame Argolande nerastum nė vieno metro, kuriame neklestėtų kokia nors bjaurybė“, - jis prisiminė kažkokio pamokslininko, kurio kartais paklausydavo rytais, frazę.

Karlo Prono santykis su religija buvo – galima tarti – atsargus. Jis buvo iš tų, kuriuos tas pats pamokslininkas vadino „tikinčiaisiais dėl visa ko“. Be tokių pamokslininkas dar išskirdavo nuoširdžiai tikinčius, netikinčius arba ateistus, o taip pat „antiteistus“. Būdingu šių bruožu buvo, anot ganytojo, šventa pareiga penktadienį suvalgyti kiaulienos kotletą (net jei gydytojas skyrė dietą), kad savo poelgiu pasipriešintų tam, ko buvimu netiki.

Savo apsidraudėliškoje pasaulėžiūroje Karlas nepraleisdavo progos padaryti gerą poelgį, tuo labiau, jei tai jam nekainuodavo nei punktų, nei ypatingų pastangų. Jis ne be pagrindo žinojo, kad visada neblogai greta turėti žmonių., kurie jam kažkuo įsipareigoję. Tiesa, jam pakako proto ne ypač pasitikėti žmogiškuoju dėkingumu, tuo labiau – būnant pagal išsilavinimą ekonomistu – jis aklai tikėjo statistika. Atlikdamas smulkias paslaugas kuo platesniam žmonių ratui, jis tikėjosi, kad tarp jų atsiras – statistiškai pasiskirsčiusių kaip razinos tešloje – tokių, kurie už gautą paslaugą jausis moraliai įsipareigojusiais atsakyti tuo pačiu. Likusius jis iš anksto nurašydavo į gamybos atliekas, nesigailėdamas dėl jiems padaryto gero ir nepykdamas ant jų. Tam tikras procentas tų, su kuriais jis pasielgė gerai, laikas nuo laiko pasiteisindavo, ir šituos jis paskirdavo į artimai pažįstamus. Future City

Metodas nebuvo Karlo išradimu. Studijuodamas prekybos istoriją, jis skaitinėjo senus vadovėlius apie psichologiją kliento tų laikų, kai dar buvo parduotuvių su gyvais pardavėjais. Geležinė taisyklė, skelbusi, kad kiekvienas įeinantis į parduotuvę – net jei jis tiesiog tenorėjo pasislėpti nuo lietaus – yra potencialus pirkėjas ir su juo reikia elgtis taip, kaip ir su stambiu pirkėju, dabar nešė vaisius ir Karlo versle. Štai kodėl jis neblogai gyveno, imdamasis įvairių užsiėmimų.

Tiesa, paskutinieji 7-i raiseriavimo metai aptirpdė jo kadaise turėtus nemažus finansinius rezervus, tačiau tai nutiko dėl objektyvių priežasčių ir profesijos specifikos: raiseriavimui reikėjo teatro dekoracijų – brangių viešbučių, pirmos klasės restoranų, elegantiškos išvaizdos. Kai tavo – kaip Karlo Prono – tikras laipsnis žemas, išlaidos sudaro ne tokių ir didelių honorarų liūto dalį. Tačiau ši profesija visuomenėje užtikrina vietą, kokios neduoda jokia kita: raiserio neklausia, kodėl jo tik ketvirtas laipsnis. Laikoma, kad jo laipsnis gerokai aukštesnis, tačiau iš profesinių sumetimų jis tai slepia. Garbėtroškai trejetukui tai labai naudinga savybė.

Karlas netikėjo pragaru. Jo manymu, būtybė, tokia gera kaip yra Sutvėrėjas, negali būti skrupulingas smulkmeniškas buhalteris, registruojantis kiekvieną žmogaus nukrypimą, ir tuo būdamas panašus į Syskomą, registruojantį kiekvieną piliečio išleistą punktą. Pagal Karlo susikurtas gyvenimo taisykles, svarbus tik galutinis blogų ir gerų darbų balansas, kuris, jei yra pusiausvyroje, Sutvėrėjo akyse padaro visai neblogą „bendrą vaizdą“.

Jau seniai (taip bent jau jam atrodė dabar) jis jautė polinkį geriems darbams. Tik gaila, kad iki šiol tam jis neturėjo tam reikalingų lėšų. Visi punktai – ir gaunami teisėtai, už uždirbami „pro šalį“ – išplaukdavo iškart, prasisunkdavo pro pirštus anksčiau, nei jis spėdavo sutikti reikiamą draugelį. Tad galiausiai jam, Karlui, neretai prireikdavo paramos kelių punktų skolos pavidalu.

Tačiau šįryt viskas kažkaip pasikeitė, pasisuko kitaip. Visiškai be išskaičiavimo (jei neskaičiuosime tokiu būdu gautos informacijos) merginos pavaišinimas, „suorganizavimas“ Filipui – praktiškai veltui – geriausio mieste raiserio ir galiausiai sumuštiniai alkanam Snejerui – visa šiandieninė veikla Karlui susidėliojo į labai pagirtiną gerų darbų krepšį.

Jis stengėsi užmiršti, kad negalėtų – net jei norėtų – sau persirašyti Filipo honoraro likutį, nei atsiimti iš Snejero už sumuštinius, nes to neleido naujasis Raktas. Šio fakto šviesoje Karlo filantropija pasirodytų kiek priverstine, tačiau juk ... argi visa tai jis nedarė grynai iš širdies gerumo?

Jis nusprendė dar kartą įtvirtinti savo gerumą, kurio jutimas pakankamai suminkštino, ką ten – slopino jo sąžinėje dalyvavimą tokiame sukčiavime, kokio dar neregėjo nusikalstamas Argolando pasaulis. Proga pasitaikė iškart pasukus už 7-osios gatvės kampo: du mažyliai, tamsiaodis berniūkštis ir šviesiaplaukė mergaitė godžiai žvalgėsi į automatą su saldainiais ir kramtomąja guma.

Karlas įkišo į automatą Raktą ir po iš džiaugsmo nustėrusių vaikigalių kojomis numetė glėbį spalvotų paketėlių.

Nusikalstamas Rakto naudojimas, nukreiptas prieš anoniminę pilkąją masę, paslaptingai vadinamą „minia“, neturėjo omenyje konkretaus asmens. Tas skirtumas dėl objekto leido Karlui išvesti teigiamą saldo už savo veiksmus.

Jis puikiai suprato, kad kažkur ten, viršutiniuose ūkio valdymo aukštuose, tarsi yla iš maišo išlįs tas nežymus viso ūkio atžvilgiu prekių skirtumas lyginant su punktais. Bet iki kol tai nutiks, jis, Karlas Pronas, bus jau padorus ketvirto intelekto laipsnio pilietis su gausybe geltonųjų punktų teisėtame Rakte.

Pilnas tokių optimistinių minčių, išdidus savo meile artimiesiems, pasirengęs ir toliau teikti paslaugas grynai iš gero nusiteikimo jiems, Karlas užtruko prie banko paviljono Tibigano alėjoje, iškart už susikirtimo su 9-ąja, kad atliktų operaciją, kurią sveiko proto Argolando gyventojas atlieka tik neturėdamas kitos išeities, kad pakeistų tam tikrą geltonųjų kiekį į žaliuosius.

Toks keitimas legaliai buvo galimas tik nominalia verte: punktas už punktą. Galima buvo gauti žalius ir raudonus už geltonuosius, o taip pat raudonus už žaliuosius. Kita kryptimi bankų automatai neveikė.

Atsižvelgiant į gana didelį punktų keitimo į kitą spalvą santykį juodojoje rinkoje, bankinis keitimas buvo, aišku, visiška nesąmonė, ir ja niekas niekada nesinaudojo. Tačiau oficialus kursas, lygus visų spalvų punktams, turėjo tam tikrą visuomeniškai ideologinį pagrindimą; nuliuko pajamos, išreikštos punktų kiekiu (nenurodant spalvos) vidutiniškai tebuvo vos 4 kartus didesnės nei šešetuko pajamos. Tai puikiai maskavo tikrąjį pajamų pasiskirstymą tarp laipsnių, palaikydamas – bent jau statistiškai – mitai apie santykinę piliečių lygybę.

Iš tikro gi, atsižvelgiant į geltonųjų ir žaliųjų rinkos kainą, nuliukas gaudavo keliskart daugiau nei šešetukas. Tiesa, šis gaudavo pakankamai daug, kad galėtų gyventi gana padoriai, neieškodamas papildomo uždarbio šaltinių – tačiau suvokimas, kad kiti gyvena gerokai geriau, nedavė ramybės daugeliui.

Geltonųjų keitimą į žalius ar raudonus – jei jau kas nors buvo priverstas tai daryti, pvz., pritrūkus raudonųjų mokesčiui už butą pigiame gyvenamajame bloke – paprastai darydavo ne Banke, o šalia Banko pas vieną iš ten nuolat besibūriuojančių kolorčeindžerių, arba, paprasčiausiai, chameleonų.

Dėl apribojimų, susijusių su jo naujuoju Raktu, Karlas negalėjo atlikti operacijos pas chameleoną. Negalėjo jis atlikti ir teisėto – vienas už vieną – geltonųjų pakeitimo banko automate, nes – kaip susiprato – tokia operacija sukeltų tam tikro žaliųjų kiekio atsiradimą jo sąskaitoje nesumažėjant geltonųjų skaičiui. Tokie neaiškios kilmės punktai atskleistų apie jo „kreivą“ Raktą.

Karlas sugalvojo kitą būdą. Prie Banko – be pardavėjų – būdavo žmonių, norinčių gauti keletą geltonųjų už tam tikrą pirkinį. Jau po kelių minučių jis rado jauną moterį, bandančią įsigyti 200 geltonųjų. Karlas su ja kurį laiką pabendravo; tada abudu nuėjo į artimiausią parduotuvę, vitrinose besipuikuojančią ryškiai geltonais apdarais.

Iš ten išėjo patenkintos abi pusės: Karlas su 800 žaliųjų Rakte, o moteris su puikiais kailiniais iš natūralios audinės kailiukų. 800 žaliųjų nepakako, todėl Karlui teko dar dukart pakartoti panašią operaciją lydint piktiems kolorčeindžerių žvilgsniams, kuriems jis atėmė klientūrą, siūlydamas geresnes keitimo sąlygas.

Surinkęs pusantro tūkstančio žaliųjų, jis patyliukais dingo iš jau aiškiai pyktelėjusių chameleonų akių.

Punktų jam reikėjo vieno asmeninio reikalo sutvarkymui. Iš esmės, reikalas buvo purvinas ir Karlas, tiesą sakant, spjaudėsi, gailėdamasis, kad leidosi į jį.

Vien prisiminimas apie įtartiną biznį, kurį jis prasuko, atsidūręs „ant seklumos“, vertė jį raudonuoti, o jo oda pašiurpdavo.

Jis, Karlas Pronas, padorus raiseris – tiesa, žemo skrydžio – prieš dvi savaites susidėjo – gėda prisipažinti! – su vampyru. Taip jam nutiko pirmąkart ir, kaip pats sau prisiekė, paskutinį kartą...

Pasigailėtinas šešetukas pričiupo jį prie alaus ir visai išmušė iš pusiausvyros, pažadėjęs 500 žaliųjų už nedidelę paslaugą. Pronas pažinojo tą tipą, tačiau, apsaugok viešpatie!, supratimo neturėjo, kuo tas niekšas verčiasi. Iš prigimties būdamas geras žmogus, Karlas pažadėjo padėti, be to... kai neturi punktų, bet koks pasiūlymas tinka. Karlas patikėjo, kad reikalas yra lengvas, o jo vaidmuo nepavojingas. Sutartą dieną jsi nuvyko į ligoninę, paėmė iš vampyro pavogtą Raktą, tada pas keitėją į savo sąskaitą pervedė 2000 žaliųjų ir gražino vampyrui Raktą.

Šešetukui reikėjo dar savaitėlės, kad užsitrauktų reikaliukas. Tada jie turėjo susitikti ir atsiskaityti. Tačiau vampyras nerodė gyvybės ženklų dar 10 d., o pas Karlą punktai kažkaip išsivaikščiojo.

„O jeigu tas tipas nenumirė?“ – visą savaitę save graužė Karlas.

Ir štai šiandien vampyras paskambino. Reikalavo susitikimo, kalbėjo užuominomis ir buvo kažko įsikarščiavęs. Karlas buvo linkęs negalvoti, kas nutiktų, jei apvogtas pacientas nelauktai pasveiktų ir išsiaiškintų dėl savo Rakto turinio.

Pirmiausia, ką policija daro tokiais atvejais, tai nustato, kad turėjo naudos perrašant punktus..

„Tikiuosi, tas idiotas pasirinko tinkamą pacientą!” – save guodė Karlas, traukdamas prie metro stoties, kur turėjo susitikti su vampyru.

* * *

Du agentai civiliais drabužiais stovėjo prieš komisarą visiškoje neviltyje. Šefas buvo išvestas iš savęs; ir sunku buvo neigti jo teisumą.

- Ne mūsų kaltė, komisare... – mekeno vienas spyglių. – Sekimo technikos skyrius mums įsūdė ta velnio aparatą išbandymui.
- Nereikėjo nuo jo nuleisti akių! – riaumojo komisaras.
- Jie užtikrino, kad sulaikytasis negali pabėgti. Arestomatas siunčia kontrolinį signalą.
- Kad jis į žemę prasmegtų! – komisaras žvilgtelėjo į ant grindų besimėtančio arestomato liekanas. – Nenumatyti tokio paprasto triuko!
- Bandymas atsikratyti arestomato – pažeidimas, gręsiantis didele bauda arba areštu, - pasakė antrasis agentas. – Tačiau šiuo atveju net nėra įrodymų. Įvyko klaida. Arestomatas neidentifikavo to tipo. Greičiausiai, tai buvo ne Karlas Pronas/
- Tai yra? – susiraukė komisaras. – O kas gi?
- Kažkas su negaliojančiu Raktu. Arestomatas nebuvo užprogramuotas tokioms aplinkybėms ir neužsirašė numerio. - Na štai, prašau! Dar viena konstruktorių klaida. Paminėkite tai raporte. O Pronas, kiek suprantu, pasislėpė?
- Deja. Tačiau, kartoju, mes čia ne prie ko. Pasiuntėme arestomatą į viešbutį, o patys nuvykome į ligoninę. Mes negalėjome asmeniškai jo sulaikyti neturėdami įrodymų. Tuo tarpu arestomatas yra juridinis kazusas, leidžiantis laikyti žmogų savo rankose, neribodamas jo laisvės.
- Tačiau vampyro nesučiupote.
- Turime keletą įtariamųjų.
- be jokių įrodymų? Težinoma, kad kažkas nunuodijo pacientą, prieš tai išsiurbę punktus iš jo Rakto. Vienu vieninteliu pėdsaku buvo jūsų Pronas.Būtina jį surasti ir pasodinti! – pyko komisaras.
- Vis dar nėra pagrindo, šefe! Rakto savininkas negyvas. Pervedimas padarytas prieš 10 dienų. Ligoninėje pastatytas visiems prieinamas keitimo automatas. Bet koks advokatas nesunkiai įrodys, kad Pronas galėjo atlikti operaciją legaliai dalyvaujant Briski. Dažnai būna, kad pacientas perveda savo punktus į pažįstamo ar šeimos nario sąskaitą prašydamas kokių nors paslaugų. Šiuo atveju pacientas neturėjo artimų giminaičių, vadinasi...
- Na, taip... – komisaras pasikasė pakaušį. – Ką žinote apie Proną?
- Čia išrašai iš jo banko sąskaitos už dvi savaites, - vienas agentų ant stalo paklojo popieriaus juostas. – prieš 7 d. jis gavo 200 geltonų iš kažkokio trejetuko, išleido juos beveik iki paskutinio punkto. Gyveno „Kosmose“, nesislapstė ir netgi, galima sakyti, afišavo savo geltonuosius. Šiandien ryte, pavyzdžiui, užsisakė sumuštinius su ikrais ir brangaus konjako. Apie pusiaudienį... štai čia, atidavė likusius punktus tam, iš kurio gavo tuos 200. O tada persirašė 10 tūkst. nuo klestinčios merginos Rakto...
- Galima spėti, kad tai tarsi savotiška taupomoji kasa. Jie dažnai taip daro, - pridūrė kitas agentas.
- O tada, apie 17-ą, gavo dar kelis šimtus žaliųjų iš vienos moters.
- Vienu žodžiu, nėra už ko užsikabinti! – pašiepė komisaras.
- Na, ... nebent tai, kad gavęs didelę sumą jis neišleido jokio punkto visą dieną. Tai matyt tikrai tos merginos santaupos. Viešbutis apmokėtas į priekį, tačiau ir iš ten jis dingo.
- Dar vienas vampyras slysta iš rankų. Ką daryti, vaikinai? Organizuokite nuolatinę Prono sąskaitos stebėjimą. Galų gale, juk turi jis save parodyti, išleisti kelis punktus, grįžti į viešbutį.
- O jeigu... – buvo bepradedąs vienas agentų.
- Tu manai, kad vampyras, su kuriuo jis susiuostė, pasistengs paslėpti pėdsakus? – susiprato komisaras.
- Visai įmanoma. Tik Pronas, jei jis tikrai bendrininkas, gali išduoti vampyrą. O dalykas rimtas, tad...
- Tu, ko gero, teisus. Jei artimiausią savaitę su Prono sąskaita nebus jokių operacijų, teks dėti ant jo kryželį ir ieškoti lavono, - sutiko komisaras.
- Manau, nebus. Jo Rakte yra 10 tūkstančių! Kad žudikas nepabandytų jų pasisavinti?!
- Kokiu būdu?
- Apie jų metodus mes dar ir supratimo neturime. Suma verta to, kad būtų pajudintos smegenys. Pvz., galima nuimti odą nuo negyvėlio pirštų arba pasigaminti pirštinę su linijomis. O tada perrašyti punktus į dešimtį Raktų, priklausančių įvairiems žmonėms su geležine alibi. O dar geriau – į prostitučių arba iš pirmo žvilgsnio paklusnių įstatymui žmonių Raktus. Pėdsakas išskys, išsišakos ir... ieškok vėjo laukuose.
- Kaip ten bebūtų, - nusprendė komisaras, negaiškite laiko veltui. Reikia sučiupti dar kelis maitvanagius, verslaujančius miesto ligoninėse. O su Pronu palauksim. Jei neišners per savaitę, perduosim bylą į Dingimų sekciją.

Suskambo telefonas. Komisaras ilgai klausė, o tada beviltiškai tarė:
- O ką aš galiu padaryti? Net jei jis meluoja, tai to neįrodysi. Nebent surastume vampyrą ir iš jo išmuštume prisipažinimus, tačiau tai dar sudėtingiau. Nunuodyti galėjo bet kas: ligonis, medicinos seselė, koks nors lankytojas. Na, dar štai kas: ką tokiu atveju bandė suimti tas idiotiškas arestomatas? Taip, suprantu... Su Pronu? Tegu eina jis velniop!

Komisaras padėjo ragelį ir pažvelgė į agentus:
- Imkit savo „negyvėlį“. Apsireiškė. Senas lapinas! Net jei jis ir buvo įpainiotas į ligoninės aferą, tai dabar jo niekuo neapkaltinsi. Aišku, jis pažinojo Briski ir, aišku, pasiėmė pasaugoti jo santaupas. Negyvėlis bijojo, kad jį apvogs.
- Skamba panašiai į tiesą. Paskutiniu metu ligoninėse dedasi velniai žino kas.
- O vaikino, kuris per kelias dienas išleidžia 200 geltonųjų ir saugo 10 tūkstančių Rakte, sunku apkaltinti ketinimu iš senioko nuknisti kažkiek žaliųjų, - pridūrė antrasis agentas. – Kitas dalykas, kurį reiktų patikrinti, iš kur pas ketvertuką tokios pajamos.
- Tai jau Pajamų skyriaus rūpestis. Nėra ko už juos dirbti, mums savų darbų pilna, - nukirto komisaras. – Beje, dabar mes žinom, kas sudorojo arestomatą. Jis vadinamas Snejeru. Jei tik ko nesupainiojo Pronas. Tačiau nemanau, kad jis melavo, žinodamas, kad jį įtaria. Patikrink, ką, Snejerą.

* * * City and Lake

Dangoraižių palei Tibigano alėją šešėliai jau lietė ežero krantą. Nuo vandens dvelkė silpnas, tačiau vėsokas vėjelis, siūbuojantis įvairiaspalves bures įlankoje. Karlas, atsirėmęs į turėklus, skiriančius bulvarą pasivaikščiojimams nuo pliažo, žvelgė į ežerą.

Jis taip stovėjo jau pusvalandį, bijodamas atsisukti veidu į miestą. Jam atrodė, kad būtent iš tos pusės slenka pavojus, kad jį atpažins, atskleis, sugaus... Ežeras buvo kažkuo neutraliu, neįtrauktu į nešvarias machinacijas. Jis buvo švarus, ramus, džiuginantis.

Tiesa, kartais ir jo vandenyje atrasdavo nusikalstamo pogrindžio sąskaitų suvedinėjimo aukas. Tačiau dažniausiai ežeras pats išmesdavo lavonus į sausumą arba seklumą netoli pliažo, tarsi bandydamas atsikratyti nešvarių krante vykstančių reikaliukų.

Karlas pirmąkart gyvenime iš tikro bijojo miesto. Eidamas prie ežero, prie kurio šiuo metu jau nesigrūdo poilsiaujantys, jis slinko palei sienas, slėpdamas veidą nuo atsitiktinių praeivių. Niekada anksčiau jis nejautė tokios baimės. Minia jam buvo bevardė, srauni masė. Jis joje neišskirdavo atskirų žmonių – išskyrus gerai pažįstamus, o ir tai tada, kai norėdavo pastebėti.

Jis negalėjo sau atleisti savo kvailystės – prasidėti su tokiu tipu! Kas per kretinas! Negalėjo pakentėti dar kelias dienas ligoninės maisto? Labai jau skubėjo gauti savo žaliuosius! Iškart matosi – netikša ir naujokas! Senas specas būtų kantriai išlaukęs, o kraštutiniu atveju subtiliai padėdamas numatytam reikalui. O šis – įpylė kažkokio mėšlo, duodančio aiškius simptomus.

Ne, nesitikėjau pamatyti tokį Karlą! Reikalas buvo aiškus ir švarus, tarsi nekaltos merginos ašara: pacientas buvo vienišas ir sirgo neišgydoma liga. Jo punktai vis tiek būtų patekę į visuomeninę kasą.

Bet kad iškart būtų žudoma? Karlą nukratė vien nuo tokios minties apie tyrimą, kuriame jis bus pagrindiniu įtariamuoju, nors net pirštu nepalietė mirusiojo.

Turėdamas nesibaigiantį punktų šaltinį, Karlas bet kuriuo momentu galėjo patekti į didelius nemalonumus dėl kvailų 500 žaliųjų, kuriais susigundė silpnumo akimirką. Perspektyva škliūti dabar, kai prieš vėrėsi rojaus vartai, varė Karlą į juodą neviltį.

“7 m. raiseriavimo – ir jokių rimtų nemalonumų su valdžia. Švari kortelė policijoje, o čia – leiskit prisėsti! – liūdnai mintijo jis, įtraukdamas galvą kiekvienąkart, kai už nugaros girdėjosi bulvaru vaikštinėjančio praeivio žingsniai. – Įdomu, kad gresia bendrininkui? Taip... bet kad jie laikytų mane tik pagalbininku, reikia pirma rasti tikrąjį kaltininką!”

Karlas bijojo apklausos. Jis žinojo, kaip pasielgiama Argolande su pakišusiais bendrininkus. Vampyro išdavimas galėjo baigtis tuo, kad vėliau ar anksčiau Karlo kūną rastų kokiame nors kanale ar pliaže.

Iš kitos pusės, jis aiškiai suvokė, ką padarytų netikrų Raktų gamintojai, kai suprastų, kad stebuklinga mašinėlė kartu su Karlu gali papultai valdžiai į rankas. Tada ir jis galėtų planuoti sau greitas laidotuves Tibigano ežere.

„Ką bekalbėtum, bet mano padėtis vis tik geresnė nei Snejero. Mano raktas veikia, o kartu ir nepalieka pėdsakų banko sąskaitoje. Policija neturi jokių faktų. Pervedimas iš numirėlio Rakto – ne daugiau nei netiesioginis įkaltis. Minutėlę... Bet juk aš žinau to ligonio vardą, aš jį mačiau, kai ką apie jį žinau... Kodėl nepablefavus? Arba... Geriau jau tai, nei laukti, slėptis ir trankytis kelias dienas. Nes, net jei pasislėpsiu, mane suras, o tada pokalbis bus visai kitoks“.

Jis pajuto visai išsilaisvinęs nuo įsipareigojimų prieš tą kiaulę, kuri nepagalvojusi jam užkrovė kabalą. „Jei kam iš mūsų ir nusimato nemalonumai, tai tikrai jau ne man!“ – nusprendė Karlas ir atsisuko į miestą.

Apeidinėdamas praeivius, patraukė bulvaru, tada pasuko į 6-ąją ir išėjo į Tibigano alėją tiksliai 19:00, kai didysis laikrodis Automatikos valdybos pastate pradėjo groti melodiją. Tuo metu judėjimas gatvėje bvo jau nedidelis, žmonės užpildė pasilinksminimo vietas, barus, video sales. Čia, centre, vakarais susirinkdavo geriausia Argolando visuomenės dalis: „geltonieji laipsniai“ – nuo nuliukų iki trejetukų, o taip pat kitų laipsnių atstovai, galintys leisti iššvaistyti keletą geltonųjų.

Karlas minutėlei susilaikė priešais įėjimą į pastatą, vadinamą „Argolando bokštu“. Tasai pastatas – vienas aukščiausių pasaulyje - savyje talpino, be daugybės barų, super-universalų prekybos centrą, o taip pat – pačiame viršuje – išpuoselėtą restoraną. Praeidamas pro „Bokštą“, Karlas prisiminė, kad šiandien dar nepietavo.

„Visada norėjau surengti sau prabangius pietus „Bokšte“, kai tik prikaupsiu kažkiek geltonųjų, - prisiminė jis ir atsiduso. – Niekada nemaniau, kad galima dar dėl ko nerimauti, kai turi neribotą kreditą!”

Jis praėjo pro „Bokštą“ tvirtai nusprendęs grįžti, kai tik išsipildys jo numatytas planas. Kai jis įeidinėjo į Komendantūros priimamąjį, ten sėdėjo keli žmonės. Karlas perbėgo žvilgsniu per veidus. Laimei, nė vieno pažįstamo. Jis priėjo prie budinčiojo ir pasakė, kad nori duoti parodymus. Po minutės jį pakvietė į nedidelę kabiną biuro viduje.

- Prisėskite, - nusišypsojo už pertvaros sėdintis putlus policininkas nerūpestingai prasegta uniforma.
- Aš Karlas Pronas. Ketvirtas laipsnis, - pasakė Karlas, ant stalo padėdamas Raktą.

Inspektorius mašinaliai įkišo raktą į identifikatorių ir pažvelgė į kompiuterio ekraną, nematomą lankytojui. Tada pažvelgė į Prono veidą.

- Tyrimo brigados kolegos tavęs ieško, - pasakė jis ir toliau nerūpestingai besišypsodamas.
- Įtariu, dėl ko, - Karlas stengėsi kalbėti ramiai, tačiau viduje kiek jaudinosi. – Kaip tik šiandien sužinojau, kad ligoninėje mirė pagyvenęs vyras vardu Briksi.

Dešine ranka inspektorius kažką surinko kompiuterio klaviatūra.

- Taip, taip, kalbėkite, - pasakė jis raginamai, žvilgčiodamas į ekraną. – Benas Briksi, teisingai.
- Aš šiek tiek jį pažinojau. Tai yra, mes kelis kartus buvome susitikę už šiaurinio pirso, už pusiasalio.. Ten puiki vieta žvejybai, o aš kartais mėgstu pasėdėti prie vandens. Toks kepurių susipažinimas, suprantate.

Inspektorius linktelėjo ir drąsinančiai nusišypsojo.

- Tad štai, prieš dvi savaites, kai buvau žvejyboje, kažkas pasakė, kad Briski guli Trečiojoje ligoninėje. Pamaniau, kad reiktų jį aplankyti. Žmogus, žinote, buvo labai simpatiškas. Tačiau kažkaip vis negalėjau susiruošti. Pagaliau užbėgau po poros dienų. Briski buvo blogos būsenos. Be to, įsikalbėjo, kad, atseit, kažkas iš ligonių tyko jo Rakto. Jis prašė, kad paimčiau jo žalius. Aš sutikau, kad jį nuraminčiau. Tačiau dabar norėčiau gražinti visus punktus. Tačiau nežinau kam.

- Hm... – Inspektorius kurį laiką susimąstęs žiūrėjo į ekraną. – Galima įnešti į policijos sąskaitą. Budintis jums parodys atitinkamą priimamąjį automatą. Be to, prašau nurodyti savo gyvenamąją vietą. Jūsų gali prireikti kaip liudininko.
- Liudininko? – Karlas gana natūraliai suvaidino nustebimą.
- Taip. Šiandien jūsų ieškojo Žmogžudysčių skyrius. Jūsų atėjimas dalinai nuima įtarimus, tačiau...
- Kas nutiko?
- Briski nunuodytas.
- Ligoninėje? Neįtikėtina! Na reikia gi! – pasipiktino Karlas. – Padaugino vaistų!
- Eee... Ne... – kreivai šyptelėjo inspektorius. – Beje, vyksta tyrimas, greitai žinosime, kas ir kaip. Taigi, kur gyvenate.
- Dabar – „Kosmoso“ viešbutyje. Jei pakeisiu adresą – pranešiu.
- Gerai. Dėkui už bendradarbiavimą.

„Galite pabučiuoti man į užpakalį, - pagalvojo Karlas, atsistodamas. – Pasakiau viską, daugiau nieko nežinau. Punktus atidaviau, ir niekas niekuo manęs neapkaltins. Galiu ramiai miegoti“.

- A, dar vienas, - jį užlaikė inspektorius. – Kai bandėme... hm... jus rasti viešbutyje, kažkas svetimas buvo jūsų numeryje. Kas toks?
- Mano numeryje? – Karlas apsimetė, kad susimąstė, ir tai jam suteikė minutę laiko žaibiškai padėties analizei. Jei policija ten kažką rado, tada žino ką. – Šiandien pas mane buvo keli žmonės. Gal ta mergina, kurią palikau išeidamas ryte?
- Tai buvo po pietų, - pasufleravo policininkas.
- A, tai galėjo būti tik...

„Vietoje manęs sučiupo Snejerą. Tai nesiseka! Tikriausiai jis nepagalvojo, kad aš jį pakišau?“ – sunerimo Karlas.

- ... vienas pažįstamas. Jis buvo labai išvargęs ir nusnūdo pas mane.
- Vardas.
- Viešpatie, iš kur galiu žinoti. Jį vadina Snejeru.
- Na, gerai, - policininkas vėl perbėgo pirštais per klavišus ir pažvelgė į ekraną. – Taip. Viskas. Dėkoju jums.
- Galima paprašyti paimti mano Raktą?
- O žinoma. Atleiskite, - Policininkas padavė Karlui Raktą, išjungė magnetofoną ir nusišypsosjo atsisveikindamas.

Tik gatvėje Karlas giliai įkvėpė. „Jei tas kretinas nepakiš, bus galima ramiai miegoti, - pagalvojo jis. – Būtų turėję nors kokius įrodymų galus, nebūtų taip lengvai išleidę“.

Jis pačiupinėjo Raktą kišenėje ir patraukė į „Bokštą“.

* * *

Jau senai buvo išmušę 11-a, kai Snejeras pakilo nuo suoliuko ir patraukė į miesto centrą. Šaltis skverbėsi pro madingą palaidinę ir madingiausius baltus marškinius, jau kiek patamsėjusius po kelių valandų valkiojimosi dulkino miesto karštyje.

Metro turniketas buvo nenumaldomas, nors Snejeras išbandė visus triukus, išbandytus dar studentaujant. Matyt, kontrolės mechanizmus patobulino taip, kad miesto komunikacijomis niekas negalėtų naudotis nemokamai. Teko pėsčiomis eiti iki tų rajonų, kur turėjo šansą sutikti pažįstamus.

- Mielasis! – bandė jį įtikinti negalintis padėti policininkas, budėjęs prie telefono Komendantūroje, kuriam Snejeras pranešė apie dingimą. – Niekuo negaliu padėti! Turiu dar desėktą panašių pranešimų. Rytoj rasiu visų Raktų, rastų per naktį, sąrašą. Paskambinkite rytoj.

„Na iki ryto aš kaip nors dar ištempsiu, o kas bus, jei jis nepanorės jo atiduoti? – svarstė Snejeras, eidamas pro kiaurą parą atviras parduotuves su maisto automatais ir automatines valgyklas. – Velniai žino, ką pripaistė tas jaunasis idiotas?“

Jis guodėsi, kad dauneris pakliuvo tik už svetimo Rakto naudojimą. Toks variantas buvo palankiausias. Profesinė etika reikalavo – bent jau raiseriams – kad nesėkmę patyręs specas gintų klientą, prisiimdamas visą kaltę sau. Dauneris privalėjo pareikšti, kad rado Raktą ir bandė jį panaudoti savo naudai. Tokiu atveju sunku pripaišyti kokią nors kaltę klientui, tuo labiau, jei jis nedelsė pranešti apie dingimą. O jeigu daunerį atsitiktinai sulaikė vietoje jo, Snejerio, kaip kad Snejerą – vietoje Prono?

„Kas per šūdinas aplinkybių sutapimas! - pyko Snejeras, delnu paliesdamas metalo apyrankę, tebejuosiančią riešą. - Tačiau juk jie kažko iš manęs norėjo. Testų stotis gavo įsakymą mane sulaikyti, kai kreipsiuos į Kontrolę. Blogiausia, kad jiems visai neįdomi istorija su arestomatu. Atrodo, kad jis net neužregistravo mano numerio. Matyt blokuotas Raktas neleidžia paprastam automatui perskaityti duomenų. Tik Testų stoties identifikatorius gali prasibrauti iki duomenų mano Rakte. Štai jis ir prasibrovė, palygino su uždraudimų registru; ir paaiškėjo, kad reikia pranešti policijai. Vaikinas įklimpo per mane, o ne atvirkščiai. Ką padarysi – profesinė rizika. Už tai jis ima savo 400 geltonųjų. Blogai, kad nežinia, ko jie iš manęs nori. Kaip bebūtų, jie pateiks sąskaitą ir bandymą pasinaudoti daunerio paslaugomis ir dar neaišku, ar nesusies su mano kitais užsiėmimais. Reikia būti kvailiais, kad nežinotų, kam dauneriai reikalingi visų pirma. O jeigu neatsikratysiu šitos idiotiškos apyrankės, tai gausiu dar ir už tą policijos velnią“.

Snejeras puikiai suprato, kuo kvepia Rakto netekimas. Tačiau, iki tol nebuvęs tokioje situacijoje, jis nejautė, kaip tai gali būti nemalonu tikrovėje.

„Kas per suknista prievartos sistema! – kartojo jis, šoninėmis gatvėmis braudamasis į miesto centrą. – Kaip lengva priversti laikytis tvarkos kiekvieną, kuris bent coliu išsikiša iš jam numatytų ribų. Kol tu pritari kvailiems ir protingiems administracijos nurodymams, nemaištauji, neprotestuoji, kol lieki paklusniu avinu jos avidėje, tai gauni bent jau minimumą, kurio pakanka egzistavimui. Tačiau tik pabadyk parodyti ragus! Be Rakto nudvėsi, vienišas milijoninėje žmonių, ieškančių naudos sau, minioje“.

Argolando pasaulis dabar jam parodė savo antrąjį veidą, o tiksliau, „dugną“, apie kurį jis žinojo, tačiau kurio niekada nematė, visada išlikdamas viršutiniuose visuomenės lygiuose.

Vis alkanesnis ir pavargęs, jis liūdėjo tų gerų senų laikų, kai buvo galima kam nors iš kišenės ištraukti banknotų prikimštą piniginę arba nupjauti prie juosmens tabaluojantį pilną dukatų maišelį. Arba bent jau nugvelbti kelis obuolius nuo prekystalio!

Šiandien viską saugo nepaprastai jautri elektronika ir automatika. Galima iš artimo savo nukniaukti Raktą, tačiau naudos iš to nebus daug. Pirmo bandymo juo pasinaudoti metu automatas paskelbs tave plėšiku.

Toliau nuo centro gatvės šiuo dienos metu buvo tuščios. Snejeras prastai žinojo rajoną, todėl spėliodamas pėdino tarp namų-dvynių laikydamas akiratyje – tarsi jūrų švyturį – ryškiai apšviestą „Argolando bokšto“ viršūnę, šmėkščiojančia tarp namų.

Ten, 125 aukšte, sėdinėja įvairūs subjektai, rija sočius bifšteksus... – jis atsiduso, prisimindamas puikią virtuvę dangoraižio viršuje.

Gatvių sankryžoje, priešais įėjimą į tuščia barą, jis beveik susidūrė su kažkokia sulysusia išsidraikiusia mergiote. Jis staigiai atšoko prie namo sienos, pasislėpdama šešėlyje tarp dviejų šviečiančių bistro langų. Snejeras įėjo į vidų.

Už storų bufeto vitrinos stiklų puikavosi apetitą žadinantys šalti ir karšti užkandžiai. Automatai su gėrimais kvietė ryškiomis iššaukiančiomis reklamomis. Jis nurijo seilę ir mašinaliai ištiesė ranką į kišenę, nors puikiai žinojo, kad nieko negali padaryti. Maisto automatai buvo ne jam.

Jis pirštų galiukais pravedė palei vieno įrenginio išdavimo durelių apačią. Plyšys buvo per siauras, kad pavyktų kuo nors užkabinti dureles, atitveriančias išbadėjusį žmogų nuo apetitingų patiekalų. Silpniausia vieta buvo stiklas, tačiau Snejerui nesinorėjo rankioti stiklo šukes iš lėkštės. Jis piktai trinktelėjo kumščiu į stiklą.

- Atsargiau! – už nugaros pasigirdo kimstelėjęs balsas.

Jis atsisuko. Tarpdury stovėjo mergina. Ryškioje šviesoje jis išvydo jos liesą išbalusį veidą ir karštligiškai spindinčias akis.

- Net nebandyk, - pasakė ji, rodydama į automatus. – jie įstatė saugiklius. Pažiūrėk!

Ji ištiesė Snejerui ploną kaulėtą ranką su daugybe randų. Jis klausiamai pažvelgė į ją.

- Jie įmontavo balionus su aerozoliu. Tai tik išdauži stiklą, automatas tave apipurškia odą ėdančiu skysčiu, o tada tris valandas kasaisi. Net iki kraujo. Tai praninka net per pirštines bei drabužius. Man pasisekė, kad tik delnai...

Jie stovėjo vienas priešais kitą. Tada mergina tarė:
- Maniau, kad turi punktų. Toks madingas vaikinas – ir čia. Šioje užkandinėje duoda už žalius ir raudonus. Su geltonaisiais čia neužsuka. Tačiau tu... tu irgi neturi?
- Pamečiau Raktą.
- Gaila. Maniau, pauždarbiausiu. Negaliu patekti į savo kabiną. Neužmokėjau už praeitą mėnesį ir man blokavo duris. Dabar moku kasdien, po truputį, kiek pasiseka gauti. Kai skola nedidelė, kartais pavyksta atidaryti duris ir permiegoti namuose. Tačiau kada nors reikia išeiti, nes kitaip mirsi iš bado. O grįžus mokėti penkeriopai, kad durys atsidarytų. Ir taip diena iš dienos. O Rakte pas mane nulis.
- Iki mėnesio pabaigos toli, - pastebėjo Snejeras. Jis niekaip nemanė, kad kažkas šiame mieste gali atsidurti tokioje apverktinoje padėtyje. Mėnesinė išmoka daugiau-mažiau užtikrino net šešetuko pragyvenimą.

- Mėnesio pradžioje ateina vienas niekšas ir atima viską iki paskutinio raudonojo, - atsiduso mergina.
- Vyras?
- Ne visai. Tačiau vis tiek muša, jei nenoriu pervesti punktų į jo Raktą.
- Bandei pasiskųsti policijai?
- O kokia prasmė? Jis jiems dirba. Jie naudojasi jo paslaugomis, jis jiems reikalingas, ir jie niekada su juo nesielgia blogai. Jo ištisas naktis nebūna namie, jis beveik negyvena su manimi, jam nusispjaut, kad už butą nesumokėta.
- Niekuo negaliu tau padėti, - skėstelėjo rankomis Snejeras. – Pats nežinau, kur šiąnakt miegosiu.
- Nieko, susitvarkys, - šyptelėjo mergina. – Ne šiandien, tai ryt išnirs kas nors su keliais punktais. Kaip sakoma, kol Raktas rankoje – širdyje viltis. Blogiau, kai net Rakto nėra. Štai tada ir įsisuka ugninė hiena. Aš žinau, man kartą pavogė. Dabar, atrodo, vis dažniau vagia. Kol gausi naują, nudvėsi per jų biurokratiją.

Dar labiau prislėgtas merginos nusiskundimų, Snejeras paspartino žingsnį, kad greičiau pasiektų žinomus, draugiškesnius centrinės miesto dalies rajonus. Trumpindamas kelią, jis pasuko nuo pagrindinės magistralės, plačia estakada neriančios virš žemų senojo užstatymo namų. Pateko į siauras senojo rajono gatveles ir jau po minutės pasigailėjo, kad nesilaikė gerai apšviestos arterijos.

- Ei, pone! – už nugaros išgirdo ploną vaikišką balselį.

Jis atsisuko. Vaikinukas kokių dešimties metų, ne daugiau, ėjo iš paskos atsilikdamas kelis žingsnius.

- Ko tau? – Snejeras paslapčia apsidairė aplink.
- Nupirk šokoladuką. Už kampo yra automatas.
- Supranti, - Snejeras draugiškai nusišypsojo mažyliui, - taip jau nutiko, kad man nugvelbė Raktą.

Pasimetęs vaikinukas tylėdamas stovėjo prieš jį. Matyt, tokiam atvejui jo nepamokė.

- Na kodėl nenori vaikui nupirkti šokolado? – pradudeno kažkieno balsas tamsioje namo tarpuvartėje. – Gal pamokyti mandagumo?

Iš tamsios angos išėjo aukštas, plačiapetis vaikinas. Už jo dar dviese, žemesnio ūgio ir ne tokie išvaizdūs. Tačiau tiedu rankose laikė metalinius virbus.

- Aš gi pasakiau, kad neturiu Rakto, - burbtelėjo Snejeras, žingtelėdamas priešais. – Netiki? Na, ieškok!

Dručkis neryžtingai prisiartino:
- Tik be fokusų! – neužtikrintai perspėjo.

Jautėsi, kad trūksta įgūdžių. Jis apčiupinėjo ramiai stovintį Snejerą, patikrino visas kišenes ir linktelėjo draugužiams:
- Nėra!>BR> - Mesk, - patarė vienas jų. – Gal, faras.
- Pažįstu visus vietinius genius. – suurzgė aukštasis. – Kas tu toks?
- Geriau jau tau nesužinoti, sūneli, - pro dantis prakošė Snejeras, - o tai nudvėsi iš baimės.

Vaikinas akimirką abejojo, o tada pasitraukė per du žingsnius:
- Na, gerai, gerai, - taikiai tarstelėjo. – Nebuvo čia nieko.

Snejeras apsisuko ant kulno ir nesidairydamas, nelabai skubiai nuėjo artimiausios šoninės gatvės link. Tik už kampo, tolumoje pastebėjęs prie šaligatvio stovinčią policijos mašiną, su palengvėjimu atsiduso.

„Gręžikai“ paprastai nesukeldavo kūno sužalojimų praeiviui, automate apmokančiam jų užsakytas prekes. Kaip taisyklė, jie apsiribodavo keliais buteliais spirituotų gėrimų, 2-3 skardinėmis alaus, kokia nors užkanda. Įvertindavo aukos būseną ir neiššluodavo iki dugno. Negriežtais reikalavimais jie grindė savo saugumą ir nebaudžiamumą. Klientas, ne ypač skausmingai „nupešiotas“, dažniausiai nesikreipdavo į policiją, suprasdamas skundo beprasmiškumą. Žinoma, „gręžikas“ niekada nereikalaudavo nieko perrašyti į savo Raktą, ir jo pėdsakai dingdavo gatvėje.

Tik jei auka atsisakydavo tenkinti gręžiko reikalavimus, viskas baigdavosi didesniais ar mažesniais sumušimais siekiant perspėti potencialius klientus. Tačiau ir šiuo atveju užpuolusiųjų asmenybes nustatyti buvo be galo sunku, nes jie darbavosi toli nuo savo gyvenamųjų vietų, kuriose dažniausiai turėjo neblogą reputaciją kaimynų ir vietinių policininkų akyse.

„Jau geriau netekti keleto punktų, tačiau turėti Raktą! – pagalvojo Snejeras. – Gerai, kad jie atsikabino. Galėjo kaip reikiant mane patvarkyti!“.

Jis sužaidė rizikingai, tačiau efektingai. Įtaiga padėjo, jų šešetukiniuose smegenyse suveikė baimė. Elegantiškai apsirengęs vyriškis, vaikštinėjantis be Rakto šoninėmis gatvėmis, galėjo būti nurenginėtoju. Snejeras pajuto šaltuką, vien pagalvojęs apie galimą susitikimą su tikru banditu. Jis nepažinojo nė vieno, likusiu sveiku po tokio susitikimo. Apie nurenginėtojus kartais pranešdavo policijos suvestinėse, todėl jų darbai buvo žinomi daugeliui.

Nurenginėtojas nesinešiojo savo Rakto. Į reikalą eidavo apsirengęs padoriu vakariniu kostiumu. Paprastai jo nuožiūroje tebuvo viena naktis aukos Rakto ištuštinimui, kol policija sužinodavo apie nužudymą ir užblokuodavo sąskaitą. Todėl jis nespėdavo paruošti pirštinės su linijomis. Beje, joks save gerbiantis „pirštininkas“ negamina pirštinės nuo negyvos rankos, o nurenginėtojas nieko neima į kompaniją. Panaudodamas aukos odą kaip pirštinę, jis iki ryto jis aktyviai leidžia laiką geriausiuose restoranuose, niekam nesukeldamas įtarimų.

Galimybė naudoti svetimą Raktą paprastai baigdavosi rytą, tačiau tada nurenginėtojas jau miegodavo savo pačioje patikimiausioje kabinoje, kaupdamas jėgas eiliniam nakties išpuoliui. Nusikaltėlis toks anoniminis, kad Argolande dar nė karto nepavyko pagauti nurenginėtojo.

Snejeras buvo girdėjęs, kad nurenginėtojų aukomis yra tapę ir niekingas sumas turintys piliečiai. Juk nusikaltėlis netikrina Rakto būklės prieš užpuldamas, o auką renkasi labiau pagal išvaizdą. Todėl Rakto neturėjimas nėra apsaugo nuo tokio užpuoliko.

Artėdamas prie pietinės miesto centro dalies, kur policijos patruliai kruopščiai išvalė gatves nuo įtartinų asmenų, Snejeras pasijuto saugesnis. Dabar policininkai buvo jo bendrininkai ir globėjai. Jis, kaip ir priklauso, laiku pranešė apie Rakto dingimą, ką bet kuriuo momentu galima patikrinti Komendantūroje. O jo tapatybės įrodymas – pirštų antspaudų linijos – buvo, kaip ir kiekvieno piliečio, užregistruotos Syskomo kartotekoje. Jis su palengvėjimu atsiduso, atsidūręs žinomame rajone, kur nieko bloga negalėjo nutikti nei dieną, nei naktį. Čia jis pragyveno beveik visą savo sąmoningą gyvenimą, čia jautėsi užtikrintai ir saugiai.

Jis slinko ant svyrančių iš nuovargio kojų, keikdamas aglomerato dydžius. Argolandas, nutįsęs palei vakarinį ir pietvakarinį Tibigano krantus, pamažu kelių dešimčių kilometrų spinduliu prarijo buvusius priemiesčius bei kelis senus nuskurdusius miestelius. Dabar tai buvo milžiniška senųjų rajonų, senojo užstatymo priemiesčių ir daugybės centrą žiedu supančių niūrių vienodų mikrorajonų sankaupa.

Toliau, už aglomerato ribų, nebuvo jau nieko... Nieko – tiesioginių miestiečių interesų požiūriu. Ten šimtus kilometrų tęsėsi žemės ūkio laukai ir galvijų fermos, kuriose ūkininkavo įrenginiai, kurių priežiūrai tereikėjo nedaugelio specialistų. Kai kur tarp sukultūrintų laukų buvo galima išvysti keistus statinius – visiškai automatizuotas perdirbimo įmones, fabrikus, beveik vvisai paslėptus po žeme, kad jie neužimtų žemės ūkiui naudingos žemės. Paprastam miestiečiui užmiesčio teritorijos kaip ir neegzistavo. Mažai kas susimąstydavo, iš kur atsiranda viskas, kuo naudojasi kasdien, nors kiekvienas savo laiku apie tai mokėsi. Tačiau tos žinios, daugeliui visiškai bevertės, greitai išlėkdavo iš atminties – ir daugelis, paklausti apie maisto produktų ar kasdienio naudojimo daiktų kilmę, negalėjo pasakyti nieko daugiau, nei kad jie iš automatų ar sandėlių.

Esant situacijai, kai miestietis visą gyvenimą neišlenda iš savo aglomerato ir yra užsiėmęs, legaliai ar nelegaliai, punktų gavimu, sunku buvo tuo stebėtis. Gėrybių atsiradimo problemos, daugių daugiausia, galėjo sudominti tik kai kuriuos iškiliausius nuliukus – tuos, kurie sumąsto visas tas juokingas mašinas, atskiriančias žmogų nuo žemės ūkio ir fabrikų. Svarbiau buvo tai, kad už savo punktus kiekvienas galėtų gauti visa, kas jam būtina, o dar ir liktų eksportui į kitus aglomeratus, iš kur mainais būdavo gaunami įvairūs importiniai delikatesai ir prabangos prekės, prieinami už geltonuosius tiems, kurie įstengia daug jų gauti.

Keliai ir geležinkeliai tarnavo išskirtinai prekių atvežimui į miestą ir jame susikaupusių atliekų išvežimui perdirbti ar sunaikinti įmonėse, gaminančiose energiją. Aglomeratas buvo milžiniškas gyvas organizmas, polipas, išsidrėbęs didelėje erdvėje ir siurbiantis iš jos viską, kas pavyksta. Kažkur toli, išsimėtę po žemyną, egzistavo kiti panašūs. Tokie panašūs, kad niekam nebuvo, tiesą sakant, jokių rimtų priežasčių apsilankyti ten. Tuo labiau, kad tai kainuotų beprotišką punktų sumą.

Senosios migracijos priežastys – noras rasti geresnį gyvenimą, didesnį uždarbį – nustojo veikti įvedus visuotinai unifikavus ūkio tvarkymą ir vieningą laipsnių sistemą. Teoriškai buvo galima registruotis bet kuriame aglomerate, tačiau su tuo susiję formalumai ir išlaidos buvo efektyvia kliūtimi žmonių kilnojimuisi. Pasaulinė ūkio sistema išlygino planetos gyventojų pragyvenimo lygį taip puikiai ir rezultatyviai, kad to paties laipsnio piliečiai vienodai jautėsi bet kuriame planetos taške.

Kai pramonė ir žemės ūkis buvo visiškai mechanizuoti, išnyko smulkūs centrai – miestai, kaimai, gyvenvietės prie stambių pramonės įmonių. Už aglomerato ribų žmonės tapo visai nereikalingi, plotų reikėjo žemės ūkiui. Buvusių gyvenamųjų vietovių žmonės buvo įtraukti į aglomeratą ir kartu padidino „rezervą“, kuriam nebuvo darbo mieste. Tačiau čia buvo galima gyventi net nedirbant. Čia buvo automatai, sandėliai, kultūros ir pasilinksminimo įstaigos, būstai.

Kai kuriems nedirbantiems, kaip Snejeras, aglomeratas buvo palanki dirva užsiimti nelegalia, tačiau pelninga veikla. Tačiau tokiam užsiėmimui reikėjo tinkamo laipsnio. Ne Rakte, o galvoje, kaip mėgo sakyti Snejeras. Dauguma nedirbančių 4-6 laipsnio, o taip pat kai kurie trejetukai, turintys nelabai paklausias profesijas, neprotestuodami priimdavo materialinį statusą, atitinkantį jų padėčiai intelekto skalėje. Vienodas visiems laipsniams raudonųjų punktų skaičius garantavo kasdieninių poreikių patenkinimą, o atitinkamas žaliųjų punktų skaičius suteikė galimybę naudotis papildomomis mieste teikiamomis paslaugomis.

Tad kiekvienas buvo ne tik materialiai aprūpintas, tačiau ir galėjo pagerinti savo padėti lavindamas protą. Tai suteikė viltį tikėtis „kažko geriau“. Ta viltis, atvirai kalbant, buvo gana iliuzinė, tačiau tai suprato tik iškilę gerokai aukščiau už kitus, gavę vidutinį laipsnį. Reikalavimų lygis, keliamas kandidatui į darbą, nuo žmonių tolo greičiau, nei jie galėjo suspėti pakelti savo lygį. Dauguma visą gyvenimą stumdėsi vietoje, atsitrenkę į savo galimybių ribą. Kiti, kuriems oficialiosios etikos siena nebuvo kliūtimi, barjerą įveikdavo su tokių specų kaip Snejeras pagalba.

Buvo sunku suprasti, ar technologinių kompleksų ir visuomeninių problemų sudėtingumo laipsnis kilo taip sparčiai, kad vis mažiau žmonių tenkino keliamus reikalavimus, ar taip sparčiai žemėjo visos visuomenės intelektualinis lygis, o valdžia dėl gero fono palaikymo buvo priversta sumažinti laipsnių ribas, tačiau dabartinis trejetukas ar dvejetukas jau nebuvo toks intelektualus kaip anksčiau.

Iš principo, viskas sistemoje veikė pagal pirminį sumanymą: gamybos ir prekybos procesų automatizacija tam ir buvo atlikta,kad žmones išlaisvintų nuo fizinio ir protinio darbo ir, tuo pačiu, užtikrintų normalią buitį ir gerbūvį. Tad tokio proceso riba būtų situacija, kai niekas nedirba, tačiau visi gauna visko pagal poreikius. Pradžioje manyta, kad ta riba bus pasiekta kažkokioje tolimoje ateityje. Urbanizaciją priėmė kaip neatskiriamą šalutinį vykdomos programos produktą. Užimtumo problemą ketino spręsti palaipsniui mažindami darbo trukmę ir pamaininio darbo išplėtimu.

Tačiau netrukus paaiškėjo, tai tai tik utopija. Teoriniuose išvedžiojimuose supainiojo tikrovę su gerais norais: Pernelyg tiesmukiškai priėmė aksiomą apie visų žmonių lygybę. Nes ką gi reiškia pasakymas: vienas žmogus lygus kitam? Žmogus, galima sakyti, būtybė daugiaplanė, tad kurią savybę pripažinti labiausiai tinkama lyginimui? Galiausiai nei galimybės, nei poreikiai nėra unifikuoti ir unifikacijai nepasiduoda.

Visuotinio aukštojo mokslo įvedimas siekiant suvienodinti galimybes, apnuogini neginčijamą protinių sugebėjimų skirtumą. Laipsnių sistema tapo būtina nustatymui, kas ir kiek atitinka sudėtingos sistemos keliamus reikalavimus. Priimti dirbti žemų laipsnių žmones būtų absurdas. Daug paprasčiau ir pigiau užtikrinti jiems pragyvenimą nedirbant, nei kurti fiktyvias darbo vietas!

Įvedant naują ekonominę sistemą krito nemažai netikslių ar visai klaidingų supratimų, iki tol viešpatavusių socialinių sampratų kanone. Pvz., pasirodė, kad nepaisant ankstyvojo kapitalizmo įsitikinimo, žmonės visai netrokšta darbo vardan pačio darbo. „Darbas“ visada buvo tam tikras lozungas, sąlyginis simbolis, reiškias iš esmės tą patį, ką ir kitas simbolis – „pinigai“. Abi šios sąvokos reiškė tą patį: gėrybių kiekį, kurį dirbantysis tikisi gauti. Prašydamas darbo, žmogus tikisi gauti, ir tai visai suprantama, atlyginimą. Tais laikais, kai didžioji dalis sąžiningų ir suvokiančių savo visuomeninę pareigą piliečių neturėjo kito kelio gauti pinigų, o tai yra gėrybių, nuo gyvenimo atitrūkę teoretikai sukūrė doktriną, pagal kurią dirbančiajam tereikia tik darbo, nes be jo jis negali gyventi.

Tačiau bet kuris žmogus, daugiau ar mažiau, yra tingus, kaip ir kiekvienas būna kiek geresnis ar blogesnis, kvailesnis ar protingesnis už kitus; tai įgimta jo savybė, reiškianti priklausomybę žmonių giminei. Netgi galima, kaip kai kurie nori, tingumai priskirti kūrybinį civilizacijos kūrimo vaidmenį. Nes, sako jie, jei ne mūsų protėvių tingumas, siekiant to paties rezultato pasiekimo mažesnėmis pastangomis, šiandien nebūtų netgi paprasčiausių mašinų.

Ilgoje žmonijos istorijoje galima rasti paminėjimų apie įvairių reformatorių bandymus, nukreiptus į tai, kad užtikrintų žmonėms darbą nemokant atlyginimo. Tačiau tokie eksperimentai paprastai baigdavosi blogai, nes tapdavo visiškai akivaizdu, kad dirbantysis pakankamu atpildu nelaiko to, kas sudaro fizinių jėgų atstatymas, būstas, drabužiai ir kiti asmeniniai būtinieji poreikiai.

Tuo tarpu atvirkščias bandymas nesukelia katastrofos: užtikrinus žmogui tik apmokėjimą, matome, kad jis darbą suranda pats jam patinkančioje srityje ir pagal savo tingumo laipsnį. Tuo pačiu, aktyvumas yra proporcionalus protiniam individo lygiui. Kraštutiniu atveju – žmogbeždžionė, kurią maitina sočiai, neparodo jokių požymių kokio nors užsiėmimo suradimui, išliedama savo energiją dalykams, nieko bendra neturinčiais su darbu.

Reikia pastebėti, kad istorija parodė ir kito senovinio požiūrio, skelbiančio, kad žmogui reikia tik duonos ir reginių, taško nepakankamumą. Vėlesnių laikų įvairiausi valdytojai ir valdovai turėjo ne vieną progą įsitikinti, kad, gavus duonos, liaudis iškart ima reikalauti sviesto ir dešrų, boikotuodami pačius patraukliausius reginius.

Argolande vyravusi sistema neprieštaravo gamtos dėsniams: dirbo protingiausieji – pagal būtinybę arba pasirinkimą, veikdami legaliose ir nelegaliose visuomenės ir ūkio srityse – ir iš principo nesijautė nuskriausti; žemesnio intelekto žmonės, gyvenantys iš dotacijų, taip pat nesiveržė atidirbti už gautas gėrybes. Taigi, sistema atrodė gana stabili ir pakankamai pateisinama.

Taip bent jau situaciją vertino Snejeras, likdamas kiek nuošaly nuo pagrindinės daugumos gyventojų gyvenimo tėkmės. Iki šiandieninės nelaimingos dienos, paprastai turėdamas stambią pinigų sumą Rakte, jsi retai leisdavosi į tikrovės, leidžiančios jam gyventi pakenčiamai gerai pažįstamų procesų aplinkoje, apmąstymus.

Apsvarstęs, Snejeras dabartinę savo padėtį laikė atsitiktine ir nusprendė, kad iš jos su didesniais ar mažesniais nuostoliais reikia išsikrapštyti. Tai dar ne katastrofa. Juk ir kitiems kartais prapuldavo Raktai.

Blogiau buvo su artimiausia ateitimi. Snereras iškart išbraukė Proną iš žmonių, pas kuriuso būtų galima paieškoti stogo šiai nakčiai, sąrašo. Net jei policija jo iki šiol nesulaikė, kas visai tikėtina, jis, be jokių abejonių, pasistengė dingti be pėdsakų, bent jau kuriam tai laikui.

Tačiau atsidūręs priešais „Kosmoso“ viešbutį, Snejeras vis tik įėjo ir dėl visa ko patikrino svečių sąrašą. Taip, Prono kabina vis dar buvo užsakyta ir apmokėta, tačiau tuo metu buvo tuščia. Taip bent jau skelbė viešbučio kompiuteris.

Snejero kabina irgi buvo apmokėta trim parom, kad dabartinėmis aplinkybėmis atrodė tarsi pajuoka. Prie viso to, iš viešbučio restorano sklido muzikos garsai ir karštųjų patiekalų kvapai.

Snejeras prisėdo ant sofutės vestibiulyje ir godžiai žvilgčiojo į stiklines duris, už kurių besilinksminantys vyrai valgė ir gėrė akompanuojant džiugiam moterų, kurių daugumą sudarė vietinės „damos“, klegesiui. Snejeras jas čia matydavo kiekvieną vakarą. Tos, kurioms sekėsi geriau, viešbutyje turėjo nuolatines kabinas, kitos ateidavo iš miesto.

„Dar viena profesija, kuriai aukštas laipsnis tik trukdo, - galvojo, žiūrėdamas į šokančius. – Juk sunku dirbti ir dieną, ir naktį; be to, intelekto perviršis irgi, matyt, netinka šiai profesijai. Vyrai linkę imti protu netgi lovoje“.

Mintis apie lovą sukėlė gana apibrėžtas asociacijas, vestibiulio šiluma jį migdė. Atlošęs galvą ant sofos atkaltės, jis užsimerkė.

- Vienas? – staiga išgirdo dusloką balsą už nugaros, kartu ant peties pajusdamas lengvą ranką.

Atsargai atsisuko. Už sofos nugarėlė stovėjo mergina. Kiek palinkusi, lengva suknele, užsegta beveik iki kaklo, ji nebuvo panaši į naktinę viešbučio „kabako“ gyventoją. Tačiau jam pasirodė, kad jis ją kažkur matė: tos didelės žydros akys, skaistus veidas, įrėmintas auksiniais, trumpokai pakirptais besigarbanojančiais plaukais.

- Apsirikta, - nusišypsojo jis. – Šiandien firma nedirba.
- Žinau. Turi nemalonumų, - pasakė prisimerkdama.
- Iš kur žinai?
- Mačiau šiandien po pietų. Tave paleido tasai ... mechaninis faras?
- Vadinasi, matei, - sumurmėjo Snejeras. - Na, tada žinai ir supranti, kad...
- Šiandien ryte, - ji nutraukė sušnabždėdama, - vienas tipas, toks nedidelio ūgio ir pliktelėjęs, klausinėjo apie tave. Tiksliau, ne apie tave konkrečiai, o apie tavo profesijos specą. Pasakiau, kad čia buvo toks, ir paklausiau, ar pažįsta jis tave. Jis nudžiugo ir nuėjo ieškoti. Nežinau, ar gerai padariau?
- Iš kur žinai, kuo užsiimu? – Snejeras jau visai atsitokėjo. Tiriamai žiūrėjo į merginą, dar kartą bandydamas prisiminti, kur ją galėjo matyti.
- Nesinervink. Jeikalta dėl tavo nemalonumų, - pasakyk. Aš tikrai nieko apie tave nepasakiau. Jis pažinojo tave.
- Tvarka. Mes susitikome. Gal geriau mums su juo nesusitikinėti, bet aplamai visa tai niekai. Nesikankink.

Snejeras nežymiai nusišypsojo ir prisimerkė. Jį vėl apėmė mieguistumas, kuris buvo jau stipresnis už alkį ir troškulį.

- Ne kaip atrodai. Tau reikia išsimiegoti, - tarė mergina.
- Reikia. Pavakarieniauti, išsimiegoti... Tačiau nieko nebus, - burbtelėjo. – Neturiu Rakto.

Ji kurį laiką tylėjo, tarsi nesuprasdama:
- Tai yra? Visai nėra? Beje, tai neturi reikšmės. Einam, čia turiu kabiną. Tiesa, ryte ateis vienas tipas... kuris...

Snejeras miegojo. Ji papurtė jį už peties, tada minutei nuėjo į barą. Grįžo su plastikine dėžute:
- Einam. Paėmiau truputį perkasti. Neypač daug turiu geltonųjų, tačiau negaliu žiūrėti, kaipkankiniesi.

Jis atsistojo ir leido būti nusitempiamas į liftą, o tada miegojimo kabiną. Tik čia jis galutinai pabudo. Viščiukas buvo kaip reikiant, o vyno taurė visiškai atgaivino.

Atrodo, kad merginą iš tikro kamuoja sąžinė. Ji laikė, kad per ją Snejeras pateko į nemalonumus, ir norėjo kažkaip už tai atsilyginti. Ji vargino visiškai nepažįstamos merginos rūpestingumas.

- Atsitiktinai sužinojau, kuo tu vardu ir kuo vertiesi, - aiškino ji paskubomis ir nenuosekliai. – tas tipas ieškojo gero raiserio. Supranti, vietinės merginos kai ką žino apie visus, kurie gyvena po kelias dienas. Pletkavoja bare. O tas plikis pavaišino mane bare, tad ... norėjau kažkaip atsidėkoti.. Tasai buvo iš policijos?
- Ne. Jam pačiam nemalonumai, - pasakė Snejeras, nepaliaudamas kramtyti, o aš atsitiktinai įsipainiojau į jo reikalus. Tu čia ne prie ko, o ir jis taipogi.

Jis pastebėjo, kad ji žiūri į jo dešinį riešą.

- A, matai, - šyptelėjo jis. – su šituo baigta. Liko kai kas blogiau. Tačiau tai jau visai atskiras reikalas.

Jis uždėjo ranką jai ant delno:
- Bet kuriuo atveju dėkoju tau. Kuo tu vardu?
- Alisa.
- Aš trukdau tau dirbti, Alisa. Tuoj išeisiu.
- Netrukdai. Ryte turi ateiti vienas vaikinas, kuris saugo visus mano punktus. Žinai, aš nelaikau jų savo Rakte. Šiandien nenorėčiau dirbti... už punktus, o ir aplamai mielai užsiimčiau kuo nors kitu. Jei būtų galima teisėtai uždirbti bent 200 geltonųjų per mėnesį, nešvaistyčiau sveikatos tame kabake.
- 200? – Snejeras nustebęs pažvelgė į ją. – Tiek negauna net nuliukas vadovaujančiame poste.

Ji paslaptingai nusišypsojo:
- Įvairūs būna nuliukai. Tu net neįtari, kaip smarkiai jie skiriasi. Pažįstu daugelį jų. Jie su manimi pasikalba. Kai kuriems neduočiau net dvejetuko; ne nuliukai, o visi nuliai!
- Žinau, pats kelis tokius padariau.
- Tavo nulis?
- Kažkas panašaus.
- Kodėl nedirbi?
- Už šimtą geltonųjų? – susiraukė Snejeras. – Raisingas duoda 4-5 kartus daugiau. O jei papuola kandidatas nuliui, tai ir daugiau.

Jis nusivalė lūpas servetėle ir išsitiesė ant sofos. Alisa prisėdo greta. Tamsiame lange matėsi jos profilis su maža nosyte ir putliomis lūpomis. Snejeras su pasitenkinimu ją apžiūrinėjo.

„Prisirijai, - pagalvojo su pasibjaurėjimu, - r jau imi nužvelginėti merginas“.

- Pasislink, - pasakė jinai. - užėmei visą sofą.
- Primenu, kad neturiu Rakto, - burbtelėjo, kai jis taisėsi šalia.
- Mėgstu paplepėti su tikru nuliuku. Tačiau pirma turi išsimiegoti, - pasakė jinai ir prisiglaudė.

Snejeras nebūtų savimi, jei sugebėtų užmigti prie tokių aplinkybių. Alisos artumas visai jį atpalaidavo.

- Kalbėjai apie nuliukus. Kad tarp jų daug raiserių. Iš kur žinai? – paklausė jis, žiūrėdamas jai į akis. – Kai atidarei kabiną, pastebėjau ketvertuką ant tavo Rakto.

Ji kiek sumišo, tačiau čia pat kaltai šyptelėjo:
- Aš sumelavau. Tai, ką darau čia, tarp baro merginų, ne vienintelis mano užsiėmimas. Tai... kažkas tarsi širma stambioms sumoms, patenkančioms į mano Raktą. Manimi ėmė domėtis Pajamų kontrolės inspektoriai, tad teko apsimesti lengvo elgesio mergina. Tačiau netrukus įsitikinau, kad šis užsiėmimas apmokamas geriau, nei ankstesnis, ir ... pakeičiau profesiją.
- O kuo užsiėmei anksčiau?
- Mano irgi nulis. Dariau tai, ką ir tu...
- Tu – raiserė? – Snejeras net kilstelėjo ant alkūnės, kad geriau įsižiūrėtų. – Negali būti!

Pirmąkart gyvenime jis matė nulinio laipsnio raiserę-moterį:
- Tikiuosi, šįkart neišsigalvoji?
- Todėl ir žinau tave bei kelis kitus. Kas iš raiserių Argolande nežino Snejero, savo reikalo meistro? – tarė ji, primerkdama savo didelės dangaus virš Tibigano žydrumo liepos mėnesį spalvos akis.

Snejeras negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos akių, atrodė, tokių naivių, tačiau nuostabiai traukiančių ir atimančių jėgas. Jam akimirką pasivaideno, kad toji mergina galėtų su juo padaryti, ką nori. To jam dar nebuvo. Jos žvilgsnis akimirksniu ištirpdė kietą ledo šarvą, kuriuo jis buvo pridengęs savo sielą nuo išorinių dirgiklių. Sielą, kaip pats laikė, pernelyg imlią, kad galėtų egzistuoti šiame negailestingame pasaulyje be papildomos apsaugos.

Cinizmo apvalkalas, užtemptas ant sielos ir sąžinės, gynė Snejerą nuo perteklinės užuojautos žmonėms, nuo meilių merginų, kurios – sėkmingai paveikusios jausmų organus – laukė tokių pat lengvų pergalių jo kūno ir piniginės atžvilgiu. Be to, ir tai buvo šalutinis efektas, toks apvalkalas nuo Snejero slėpė jo paties Aš, neleisdama pernelyg giliai analizuoti savo poelgius, emocijas ir tikrą požiūrį į tai, kas jį supa.

Dabar, vienas su Alisa, Snejeras jautėsi vis labiau apnuogintas, neapgintas, minkštas, tarsi iš kriauklės ištraukta austrė.

- Pasakyk man iškart, kuo vertiesi, - išspaudė jis girgždančiu balsu pusbalsiu, bandydamas pabučiuoti į skruostą. – Hipnotizuoji? Apžavi? Užburi?
- Ne! – nusijuokė ji, pasitraukdama nuo bučinio. – Tačiau moku burti. Duok kairę ranką!

Ji kurį laiką žvelgė į jo delną.

- Matau dideles permainas! – pagaliau tarė kraują stingdančiu chiromantės balsu. – Matau nulį tavo Rakte!
- Turi omenyje mano sąskaitos būseną? – nusijuokė jis. – Taip man buvo ne kartą. Nėra nieko paprasčiau, nei išleisti viską iki paskutinio punkto.
- Kalbu apie tavo laipsnį. Tapsi nuliuku, labai svariu nuliuku... Ant tavo pečių atguls didelis krūvis. Tu sužinosi tiesą. O kai pamatysi, kad pasaulis neturi išsigelbėjimo, kai nežinosi ką daryti, kai suprasi, kad visoje Visatoje nėra būtybės, galinčios padėti tau, pagalvok apie Alisą. Niekada neužmiršk Alisos! – ji suspaudė jam ranką ir pridūrė jau įprastu jai pokštaujančiu tonu: - Už būrimus nedėkoja, tačiau leidžiama pabučiuoti būrėją.

Snejeras nedelsdamas pasinaudojo leidimu.

- Ar žinai dainelę, kurią kadaise dainavo Doni Bel? – paklausė ji, kai jiedu vienas šalia kito gulėjo kabinos tamsoje, apšviečiamos spalvotais neoninės reklamos lauke atšvaitais. – Baladę apie žvaigždes virš Tibigano?
- Nepamenu... Doni Bel? Čia toji, kuriai uždraudė dalyvauti televizijoje?
- Taip. Būtinai kada nors paklausyk. Būtinai. Atsimink!
- Aha! – mieguistai burbtelėjo jis. – Užrašyk man pavadinimą.
- Aš prisimenu įrašo numerį. Užrašysiu. Atsimink, privalai ją paklausyti!

Už lango buvo jau visai šviesu, kai Snejeras atsimerkė, pabudintas lengvo rankos prisilietimo.

- Kelkis. Tau reikia eiti, - tarė Alisa švelniai. – Bus geriau, jei tavęs niekas čia nepamatys.
- Kodėl? – paklausė jis mieguistai.
- Kelkis, prašau!- Alisa stumtelėjo jį link vonios.

Jis nusiprausė veidą, pažvelgė veidrodyje į savo neskustus skruostus ir paraudusias akis. Skubiai apsirengė. Alisa atidarė duris ir atsisveikinimui perbraukė ranka per veidą.

- Aš grįšiu, - tarė jis, žvelgdamas jai į akis.

Jis nežymiai linktelėjo, uždarydama kabinos duris.

Jis atsargiai leidosi laiptais. Miegojo labai mažai ir jautėsi šlykščiai. Vestibiulyje žvilgtelėjo į laikrodį – 7:34.

„Barbariškas laikas išspirti žmogų iš lovos“, - pagalvojo ir sudribo ant sofos prie sienos priešais uždarytas naktinio restorano duris.

Atsipeikėjo be ketvirčio devynios.

„Kokia mergina! – buvo pirmoji į galvą atėjusi mintis. – Nuliukė, raiserė, o kartu ir ...“

Jis negalėjo rasti tinkamo apibūdinimo. Alisa patiko jam, kaip niekas anksčiau. Pakerėjo šaltu abejingumu, ir jau vien to pakako, kad jis nuspręstų, kad tai išskirtinė mergina.

„Būtume nebloga pora! Žinoma, jai tektų atsisakyti savo naktinio … kamufliažo”, - galvojo jis, išeidinėdamas iš viešbučio. Ir netikėtai sustojo.

„Po velnių! Juk aš jos pavydžiu! – pastebėjo sunerimęs. – Kas tau, seni?”

Iš artimiausios telefono būdelės paskambino į policiją ir sužinojo,kad jo Raktas atsirado ir galima atsiimti Miesto Komendantūroje. Jis nuskubėjo į artimiausią policijos skyrių, tačiau pakeliui apsigalvojo ir ėmė apgalvoti situaciją.

„Gal pirma surasti daunerį ir sužinoti, kaip jis apžaidė reikalą?“ – pagalvojo, tačiau iškart atmetė šią mintį. Be to, ne Prono pagalbos jo nesurasi. O Pronas irgi, tikriausiai sėdi ar slapstosi.

Snejeras jautėsi nejaukiai: ryte, nešvariais marškiniais ir nesiskutęs, tame rajone, kur bet kada sutikti kolegą... Para be Rakto, be savos kabinos, be galimybės papusryčiauti ir išgerti rytinės kavos – buvo paknakamai.

„Viskas susiję, - nusprendė jis. – Jei tai spąstai, tai mane ir taip sučiups – ne šiandien, tai rytoj“.

Automatikos valdybos laikrodis išmušė devynias. Argolandas dar tik pradėdinėjo gyventi normalų savo dienos gyvenimą/ Snejeras retai būdavo gatvėse tokiu laiku.

Tarp 8-os ir 9-os judėjimas mieste buvo nedidelis. Geltonųjų laipsnių piliečiai jau mažiausiai valandą buvo savo darbo vietose arba miegojo po naktinių pasilinksminimų, jei dirbo antroje pamainoje. Rezervininkai ir tokie simuliantai kaip Snejeras, tik-tik ropštėsi iš lovų ir dar nespėjo užplūsti barų ir aludžių.

Snejeras įsivaizdavo save minioje, vykstančioje į darbą prieš 8-ą, paskubomis ryjantį buterbrodus automatiniuose bufetuose, suprakaituodamas vien nuo minties apie pavėlavimą. Dabar, pagyvenęs parą be Rakto, jis jomis nesistebėjo, tačiau tuo baisesne atrodė jam galimybė atsidurti tokioje situacijoje.

„Kas per kretiniškas paradoksas! – mąstė jis. – Jei gimei pernelyg protingas arba panorai tobulinti savo protą, tai turi kalti tarsi arklys, kitaip tau užblokuos Raktą, ir nei kriaukšlės duonos, nei sviesto negausi. Tačiau pakanka būti kvailu arba tokiu apsimesti, ir visuomenė imasi tave išlaikyti. O jeigu tuo pačiu dar kažką darai nelegaliai, tai gyveni pašvilpaudamas, net jei esi šešetukas. Alisa teisi: šis pasaulis ritasi žemyn, kažkas čia ne tvarkoje. Ir vis tik jo tasai ritimasis tiek užsitęsė, kad jau turi nusistovėjimo požymius. Stabilumo.

Jei mes čia, iš vidaus, pastebime, kad ne viskas tvarkoje, tai negali būti, kad tai dar geriau nematytų nuliukai aukščiausiuose hierarchijos lygiuose, stebintys visą šį burbuliavimą. Ko gero, jie tik apsimeta, kad pagal numatytą planą viskas eina tiesiai į tikslą!

Tačiau kodėl jie taip elgiasi, pakenčia tokią padėtį? Gal užėjo pernelyg toli ir jau negali grįžti? Juk nemažai įrodymų, kad idealus visuomeninės santvarkos ir visuotinės gyventojų laimės planas sukelia šalutinius efektus, kurių niekas nenumatė. Tai kodėl šio plano autoriai ir vykdytojai stengiasi bet kokia kaina išlaikyti regimybę, tarsi viskas vyksta jiems pritariant ir tiksliai pagal pirmines prielaidas? NSA

Snejeras buvo įsitikinęs, kad puikiai žino Argolando funkcionavimo dėsnius. Ir jis tikrai jos žinojo, tiesa, tik Ne, atrodo, niekas jo neseka.tokiu laipsniu, kuris leido jam neklystamai panaudoti savo veikloje. Dabar, ir pats nežinojo kodėl, jis jautė, kad prieš jį atsiveria nežinojimo praraja, kyla klausimai, kurių anksčiau nekėlė ir – aišku – neieškojo atsakymų į juos. Iki šiol jo sąmonėje tilpo kažkas panašaus į šios visuomenės modelį, fenomenologinė teorija, leidžianti paaiškinti daiktų ir reiškinių sąryšius nesigilinant į jų esmę, priežastis ir tikslus. Jis priėmė pasaulį tokiu, koks yra, studijavo jį ir sėmė tik „pozityvias žinias“, kurių reikėjo – tiesiogiai ar netiesiogiai – punktų „išmušimui“.

Kodėl Snejero protas ėmė reikalauti gilesnių sprendimų, iš kur kilo abejonės ir problemos? Nejaugi kelios minutės pokalbio su sutikta mergina, - pokalbio, kurio pavargęs protas netgi nepajėgė gerai įsiminti, - sukėlė tą keistą nerimastį? O gal išjungtas parai iš visuomenės („išjungimas“, - koks vykęs kalambūras! – pamanė Snejeras) privertė jį peržiūrėti nusistovėjusį požiūrį? To nuspręsti negalėjo. Susikišęs rankas į kišenes, jis ėjo šaligatviu į Komendantūros pusę, nevalingai apžiūrinėdamas gatvę, tarsi tikintis sutikti vieną tų, kurių jam reikė: daunerį arba Proną.

„Niekai! – apibarė save. – Netikime stebuklais. Abu sėdi, tai jau tiksliai“. Prieš įeidamas į policiją, jis laiku prisiminė apyrankę ir užsitraukė rankovę. Įėjo ryžtingai, traukdamas tiesiai prie budinčiojo, žiovaujančio už pertvaros. Po minutės jis jau laikė rankose savo Raktą. Įdėmiai jį apžiūrėjo. Viskas sutapo: numeris, sąskaitos būsena... na, ir kas buvo svarbiausia – ketvirtas laipsnis!

Policininkas net žodžio netarstelėjo, tik linktelėjo į Snejero padėkojimą.

„Tiesiog neįtikėtina“, - pagalvojo jau gatvėje, įkišdamas Raktą į cigarečių automatą. – Veikia! Kad tu prasmegtum, jei ką nors suprantu... „ Po tiek peripetijų, kombinacijų, nervinimosi, netikrumo jam atiduoda, tarsi nieko nebuvo, veikiantį Raktą! Iš didelio debesio mažas lietus. Daug triukšmo dėl nieko Kalnas pagimdė pelę. Nori nenori į galvą lindo nuvalkiotos patarlės.

„Arba šis kompiuterinės tvarkos pasaulis tikrai vienas neaprašomas didelis bardakas, arba... tai dar ne nemalonumų pabaiga“, - pagalvojo, įsidėdamas Raktą ir atplėšdamas nusipirktą cigarečių pakelį. Užsirūpęs paslapčia apsidairė. Nieko įtartina nepastebėjo, tačiau dėl visa ko apėjo kelias šonines gatves, stabtelėdamas prie automatų, užeidamas į parduotuves ir tarpuvartes.

Pasuko į viešbutį. Praeidamas vieną nedidelių paviljonų šoninėje gatvėje, išvydo grupę įsilinksminusių vyrų, išeinančių iš parduotuvės. Jis užsilaikė prie vitrinos, pilnos spalvotų reklamų, kviečiančių įeiti.

„Kažkoks naujas seks-šopas“, - pagalvojo ir norėjo eiti toliau, tačiau sudomino juoko pliūpsniai, sklindantys iš vidaus.

Viduje buvo prietema, grojo tyli muzika. Grupė veltėdžių, įpratusių šiuo laiku valkiotis po artimiausias aludes, apsuko viduje esančią pakylą, padengtą raudonu pliušu. Žmonės siurbčiojo alų iš skardinių ir pusbalsiu keitėsi pastabomis ir juokeliais. Snejeras priėjo arčiau ir pažvelgė pro žiūrovų galvas.

Ant pakylos gulomis judėjo dvi žmonių figūros. Raudona šviesa suteikė nerealų atspalvį nuogų kūnų odai. Snejeras kurį laiką žiūrėjo į du nuogus kūnus, išdarinėjančius kažkokius neįtikėtinus išsisukinėjimus, labiau primenančius akrobatinius pratimus nei normalius žmogiškus sekso judesius.

„Nejaugi atšaukė net šį Elgesio kodekso straipsnį? Anksčiau to nebuvo galima rodyti viešose vietose“ – pagalvojo ir žingtelėjo link išėjimo.

Muzika staigiai nutrūko, akinančiai baltos šviesos spinduliai apšvietė pakylą. Figūros sustingo, susipynę į keistą, nenatūralią pozą. Snejeras pamatė, kad krintantys ilgi virš vyriškio palinkusios moters plaukai dengia tik lygų rožinį gauburį, apačioje prarėžtą raudonu burnos plyšiu.

- Prašome apžiūrėti mūsų paskutinį gaminį, - paskelbė garsiakalbis virš pakylos. - Pristatome naują universalų idealų dviejų variantų seksomatą – vyrišką ir moterišką, priklausomai nuo poreikių. Mūsų nesutrinkanti žmogaus pavidalo mašina tenkina visus kliento reikalavimus. Ji tobulesnė nei pats puikiausias gyvas partneris. Ji neišsemiama idėjų, ką garantuoju gausus programų rinkinys, nemokamai pateikiamas kartu su gaminiu. Už papildomą mokestį galima gauti keičiamus šiuo metu populiarių ir žinomų – iš filmų ir televizijos – asmenų veidus. Mūsų automatus maitina savi didelės talpos ir žemos įtampos mikro- akumuliatoriai, užtikrinantys nepertraukiamą 8 val. trukmės veikimą , o taip pat elektrinį saugumą. Akumuliatoriai pakraunami iš miesto tinklo, naudojant lygintoją, kuris pateikiamas su gaminiu. Eksploatacijos sąnaudos minimalios, patikimumas garantuotas, kaina neįtikėtinai maža. Pasitenkinimas – visiškas!

- O dabar, - po trumpos pauzės tęsė garsiakalbis, - prašome asmeniškai įsitikinti mūsų dirbinių privalumais. Prašome įvertinti nepalyginamą kokybę, o taip pat mūsų seksomatų programų tikslumą. Atkreipiame dėmesį į precedento neturintį faktą, kad abu pavyzdžiai – vyriškas ir moteriškas – absoliučiai sinchroniškai atlieka bendrus veiksmus, kuriems jie sukonstruoti, visiškai nedalyvaujant gyviems partneriams!

Iš garsiakalbio vėl pasklido muzika, o dvi rožinės plastikinės lėlės pradėjo savo mechaninius viražus, kartu skleisdamos atitinkamus garsus.

Snejeras dar kiek pastovėjo, jausdama, kad jame kyla isteriškas kvatojimas, kurio jis nepajėgia sulaikyti, kažkokio laukiniškai džiugaus pasitenkinimo kvatojimas. Jis išbėgo, springdamas nuo to juoko. Kelias minutes pastovėjo pasilenkęs, kaktą atrėmęs į šaltą pastato sieną ir rankomis laikydamasis už pilvo. Kūną purtė laukinio juoko konvulsijos, skruostais tekėjo ašaros.

- Štai kas! – prastenėjo jis, sunkiai sulaikydamas diafragmos spazmus. – Tai ir yra pilna sintezė, visa ko viršūnė, pirmasis pabaigos ženklas. Štai į kur mes lekiam mūsų beviltišku, aklu, avinišku lėkimu. Automatai viskam! Viskas automatizuota! Ir staiga atsiduriame prieš dilemą: jei vienas automatas gali santykiauti su kitu taip tobulai ir daugeliu būdų, tai ką dar, po velnių, daro žmonės šioje planetoje?

>>>>> Trečia dalis          


5) Kolorčendžeris – punktų keitėjas, nuo angl. „color“ – spalva ir „change“ – keisti.

6) Dauningas – pažeminimas, nuo angl. „down“ – žemyn.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
J. Zaidelis. Avarija
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Pamela Adams. Senamadiška muzika
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Naujasis kolonizavimo protokolas
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Planetų judėjimo pakeitimai
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Lino Aldani. Onirofilmas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Lino Aldani. Korokas
V. Baalis. Eksperimentas
Kasijus
R. R. Moore. Erdvė
Baikonūro tremtyje
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė