Janušas A. Zaidelis. Riba

Pirma dalis  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis      

* * *

Fredas Banfi, Pajamų kontrolės skyriaus darbuotojas, sėdėjo bufete su antru kavos puodeliu ir su pasitenkinimu apžiūrinėjo Salės, palinkusios prie automato su gazuotu vandeniu, apvalumus.

Mergina buvo naujoji Aglomerato valdybos valgyklos maisto automatų programuotoja. Ji čia tefirbo tik dvi savaitės, tačiau visi šnabždėjosi, kad tai vieno iš Aukštųjų šefų mergina, tačiau tik neaiškiu, kurio. Šiuo klausimu nuomonės išsiskyrė, tačiau pats faktas abejonių nekėlė. Mergina turėjo trečią laipsnį, tačiau sugedusių automatų kiekis valgykloje geriausiai liudijo apie jos tikrąjį laipsnį. Buvo manoma, kad ji visai ne elektronikė ir ne tikslioji mechanikė. Tačiau ji turėjo idealia figūrėlę ir buvo nepaprastai patraukli. Limes Inferior

„Jei jos draugu būtų Masinių pasilinksminimų valdybos Aukštasis šefas, jis tikriausiai ją būtų įtaisęs ė televizijos diktoriaus vietą, - sarkastiškai pagalvojo Banfi, - Ji grokai labiau tiktų tokiam darbui, o galtų maksimaliai įmanom geltonųjų kiekį. Tiesa, būtų galima nustatyti, kieno ji draugužė. Užtenka patikrinti, kas iš registruotų raiserių paskutiniu metu gavo 100 geltonųjų iš kurio nors šefo“.

Tai Banfi be vargo galėjo patikrinti savo skyriuje, nes turėjo prieigą prie visų Argolando gyventojų sąskaitų, turinčių pajamų už paslaugas kitiems gyventojams. Tačiau tai daryti galėjo tik iš asmeninio smalsumo patenkinimo paskatų, nes būtų savižudiška eiti prieš bet kurį iš Aukštųjų šefų, t.y., svarbių nuliukų iš aukščiausio administracijos ešelono.

O ir ką padaryti jis galėjo tokiai personai, jis, paprastas dvejetukas? Juk nenueisi ir nepaklausi paprasčiausiai, kodėl ši geltonsnapė iškart po instituto gauna beveik tiek pat geltonųjų, kaip ir jis, senas atsakingą pareigybę užimantis darbuotojas, be to ir esantis laipsniu aukščiau?

- Kažkuo susirūpinęs? – išgirdo už nugaros ir atpažino Bastono, Laipsnių kontrolės skyriaus darbuotojo, balsą.
- Visai atvirkščiai. Ganau akis savas, - atsakė Fredas, nepasukdamas galvos, ir smakru parodė į atsikišusį merginos užpakaliuką.
- Nu, nu! – nusišaipė Bastonas. – Negadink sau apetito. Tas kąsnelis ne tau.
- Žinau, ir būtent tai kelia dantų griežimą. Žmogui kartais rankos nusvyra matant ... kai kuriuos dalykus mūsų firmoje, - pasakė Banfi tylesniu balsu.
- Brangusis mano! Negalvok apie tai, įsitaisysi gastritą, - patarė kolega, prisėsdamas greta su savo kava taip, kad galėtų akiratyje laikyti Salės apvalumus. – Žinai, kad nieko čia nepakeisi, nepataisysi. Man dūšią irgi katės drasko. Žmogus bejėgis prieš nuliukus viršuje. Darai, kad tau priklauso, prisilakstai kaip paskutinis idiotas, kad atliktum savo pareigas, visi įstatymai tavo pusėje, o staiga paskutiniu momentu iš Centralės skambina ir sako: „Baik visus veiksmus, palik žmogų ramybėje, jokių aiškinimųsi“. Na bent tik tai būtų. Buvo rankose vieno tokio tipo Raktas. Registruoto. Ir tų, raiserių, ar dar blogiau. Atrodo, kad jo pažemintas laipsnis, jis atlikinėjo kažkokias machinacijas su dauneriu. Norėjau jį apklausti, o staiga telefonas: jokių apklausų, atiduoti Raktą taip, tarsi jis iš tikro būtų pamestas.
- Kas per tipas?
- Vienas toks iš centro rajono. Snejeras ar kaip ten jį.

Banfi vos vos suvirpčiojo akies vokas.

- Kažko neprisimenu, - atsakė apsimestinai abejingai.
- Į jo Raktą nemažos įplaukos iš įvairių Raktų.
- Bandysit jį išlukštenti?
- Kam? Vierchai jį gina. Gal turi ką savų tarp viršininkų?
- Manai, kai kurie jų renkasi vaikinus vietoje merginų? – nusijuokė Banfi, jau visai nusiraminęs.

Būtų bjauru, jei imtų lukštenti tą Snejerą. Paprasčiausiai rastų jo sąskaitoje 150 geltonųjų pervedimą iš Banfi žmonos rakto. Dabar jis gailėjosi, kad nepaprašė paslaugos iš kurio nors tolimo giminaičio. Triukas apmokant iš žmonos Rakto buvo labai primityvus ir, esmės, nieko nenuslėpė. Tik tada, prieš pora metų, jis norėjo, kad reikalas liktų šeimoje.

- Mūsų teisinė sistema visiškai suriša rankas, - Bastonui norėjosi paplepėti profesinėmis temomis. – Net kai turi rankose tipą, vos nepagautą už rankos už raiseriavimą, maža ką gali jam pateikti. Vakar žvalgas man atvedė vieną. Nominaliai ketvertukas, tačiau iš pokalbio matosi, kad gudrus bestija. Apsimeta primityviu kvaileliu, tačiau įstatymus žino atmintinai. Niekuo nenori prisipažinti. Tada atgaminau jam pokalbio su mūsų žmogumi įrašą. Prie Testų stoties jis tam siūlė „keturis į tris“ su garantija. O jis man: „Nesuprratau? Argi draudžiama duoti asmenines pamokas? Juk valdžia skatina intelektualumo pakėlimą“. Tada klausiu, ar žino jis, kad asmeninėms pamokoms reikia miesto administracijos leidimo. Aišku – žino. „Tačiau, - sako, - taisyklės nedraudžia visuomeninės veiklos ir veikimo iš smalsumo“. Aš nusikvatojau jam į veidą ir sakau: „Neimsi gi tu manęs, brolau, įtikinėti, kad nori kažką veltui iki trejetuko pakelti?“ O jsi, supranti, su tokia šypsenėle: „O ką tu man, broliuku pavadintas, rengiesi prisiūti? Aš kalbėjau apie repetitoriavimą, o ne raisingą. Be to, nėra įstatymo, draudžiančio bet kam išreikšti dėkingumo ir priimti dėkingumą bet kokia forma. Ar, pagal tave, jei mergina man pasiūlytų kelias malonias minutes mainais už jos intelektualinio lygio pakėlimą, tai irgi būtų nelegali paslaugų teikimo veikla?“ Na matau, tipelis o-ho-ho, tad pradedu iš kito galo: „Tavo tik ketvertukas, - sakau. – kaip tu ruošiesi padėti pasiektitrejetuką?“ O jis: „Aš laikau save trejetuku. Atrodo, kad ne nusikaltimas apie save turėti gerą nuomonę? O tai, kad jūsų testai tetinka į pamazgų kibirą, tai ne mano kaltė. Galite pakelti man laipsnį, aš nieko prieš. Niekada nemaišo turėti pora papildomų žaliųjų. Tačiau perspėju – rasti darbą man bus nelengva, ir Įdarbinimo skyrius argu ar jums padėkos! Pagal išsilavinimą aš archeologas. Ir aplamai, labai prašau atsiknisti“ Būtent taip man ir pasakė – ir nuėjo, o aš ilgiau negalėjau jo užlaikyti.
- Ką reiškia „prisiūti“? – pasidomėjo Banfi.
- Supratimo neturiu, - numykė Bastonas; ir abu ėmėsi apžiūrinėti grakščią merginos figūrą, beviltiškai besikuisiančią sugedusiame automate.

* * *

Nei biogeneracijos kabineto aplankymas, kur jis priėmė vonią, masažą, nusiskuto ir persirengė švariais baltiniais, nei sotūs pietūs „geltonajame“ bare Tibigano alėjoje iš Snejero atminties neištrynė nemalonių paskutinių parų prisiminimų. Jis įtemptai bandė viską suvesti iki normos, netgi, kaip įprasta kasdien, pasivaikščiojo po centro gatves, tačiau pasirodė, kad ne taip lengva užmiršti apie tą netikėtą įvykių grūstį. Tarytum viskas baigėsi gerai, dabartinė padėtis niekuo nesiskyrė nuo to, kad buvo prieš parą, prieš tai, kaip kažkoks keistas spyglys, o gal kontrolierius pasėjo nerimą jo sieloje, kai pareikalavo parodyti Raktą ir užsirašė jo numerį.

Sustojęs toje vietoje, prie tos pačios didelės elektroninės įrangos parduotuvės vitrinos, Snejeras bandė atgaminti vakarykščią situaciją. Šiandien vitrinoje buvo jau kitos naujovės – brangūs žaisliukai suaugusiems: kažkokie prietaisai spalvoto ir judančio holografinio vaizdo atgaminimui. Vakar čia siūlė kompiuterinę mikrosistemą, kurioje Snejeras gaudėsi gerokai geriau, nei priklausė paprastam ketvertukui, niekinančiam nuliukų išsidirbinėjimus.

„Tiesiog nesitiki, kad jei taip lengvai paleido mane“, - pagalvojo Snejeras apsidairydamas, tarsi tikėdamasis vėl išvysti tą jaunuolį, kuris vakar jo paklausė apie kažkokius kompiuterinių sistemų struktūros niuansus.

Instinktas jam sakė, kad čia kažkas ne taip, kad trūksta kažkokios grandies įvykių, į kurį jį įpainiojo ... atsitiktinumas arba kažkokių nežinomų jėgų tikslingi veiksmai, grandinėje.

Istorija su Raktu, arestomatu ir policija privalėjo turėti kitokį, logiškesnį finalą. Šis buvo kažkoks dirbtinis „happy-end“, kaip gerame siaubo filme ar detektyve, kai herojaus – jau įtikėjusio, kad baigėsi kraują stingdantys išgyvenimai – laukia dar keli netikėtumai, sugriaunantys ramybę ir tvarką.

Prie to dar ir mergina. Snejerui nereikė nė užsimerkti, kad pamatytų Alisos veidą; jos balsas skambėjo ausyse esant gatvės triukšmui, pranikdavo pro tramvajaus - archeologinės praeities amžiaus senienos, kursuojančios estakada virš Argolando centro gatvių, žviegimą.

Kas tokia Alisa? Ar tik atsitiktinumas įpynė ją į įvykių eigą? O gal ji pasirodė būtent tam, kad įtemptų jį į jų sūkurį? Ne, nesąmonė! Juk viskas prasidėjo nuo spyglio. Ir vis tik Pronas surado Snejerą pagal Alisos nurodymus. Jei ne tai, viskas būtų vykę kitaip. Beje, kas žino?

„Mūsų automatizuotame pasaulyje žmogus irgi tampa tokiu mažu automatuku, net nepastebinčiu, iki kokio laipsnio jis paklūsta aukščiau esančios kontrolės sistemos valdymui“, - atsiduso Snejeras, vis drąsiau žygiuojantis pagrindine Argolando gatve.

Jis bandė galvoti apie savo įprastus kasdieninius užsiėmimus, kurti kažkokius planus, apgalvoti naujus, subtilesnius raiseriavimo triukus, kuriuso būtų galima panaudoti pasitaikius artimiausiai progai, tačiau nepaklusni vaizduotė visą laiką jam pakišdavo vaidą merginos, išnirusios tada, kai jam buvo iki kaklo rūpesčių, ir – tarsi to nepakaktų – visiškai užbūrusiai jjį savo žydromis akimis, kurių neįmanoma užmiršti.

Jis pajuto neatidėliotiną būtinybę susitikti su Alisa. Paspartino žingsnius, tačiau netrukus sustojo ir pasuko į šalutinę gatvę/ Įėjo į moteriškų prekių parduotuvę ir visą krepšį prisikrovė įvairiausių smulkmenų, kuriomis, kaip jis manė, galėjo nudžiuginti bet kurią merginą. Jam ne kartą teko tenkinti savo trumpalaikių partnerių kaprizus, tad neblogai gaudėsi tokiuose reikaluose.

Išeinant iš parduotuvės, kasos daviklis, apuostęs krepšį, nuo Snejero Rakto nusirašė 40 su trupučiu geltonųjų, kurie anam pasirodė nežymia suma, išleista dovanoms tokiai nepaprastai merginai, tad jis dar užsuko į importinės kosmetikos ir bižuterijos parduotuvę, kurioje išleistą sumą pakėlė iki apvalios šimtinės. Dabar viskas atrodė visai tinkama. Du krepšiai su pirkiniais už 100 geltonųjų negalėjo neįtikinti net reikliausią merginą apie dovanotojo jausmų ir ketinimų rimtumą.

„Visai sukvailėjau, - apibarė save. – Per gyvenimai jokiai mergšei neišleidau daugiau nei dešimtinės per vieną kartą...“

Tačiau šiandien buvo ypatinga diena, o Aliza jam atrodė kažkuo, netelpančiu į jokias normas. Be to, Snejeras vis dar nebuvo tikras, kad netikėtai atgautas Raktas nepraras savo įprastinių savybių. Gal jį gražino tik per neišsimiegojusio policininko neapsižiūrėjimą? Kiekvienąkart pirkdamas jis įsitikindavo, kad Raktas veikia.

„Alisa! Kad tik rasčiau ją viešbutyje!“ – Snejeras pajuto nelauktai kilusį nerimą. Širdis ėmė plakti smarkiau, kai įbėgo į viešbučio vestibiulį.

„Kas su manimi dedasi?“ – kartojo jis, veltui bandydamas nuvyti savaime aiškų atsakymą. Jis nenorėjo pripažinti tos paprastos tiesos, to akivaizdaus fakto, kad Alisa sulaužė jo iki šiol geležine buvusią taisyklę: neteikti jokios svarbos tokio tipo santykiams.

Kiekvienam iš 60-ies viešbučio aukštų buvo bent po 100 kabinų. Drebančia ranka jis informatoriaus klaviatūroje surinko „Alisa“. Ekrane išvedė – viešbutyje gyveno per 15-a Alisų. „4 laipsnis” – pridūrė Snejeras. Užrašus iš ekrano tarsi vėjas nupūtė. Jų vietoje atsirado eilutė, pranešanti, kad tarp viešbučio gyventojų nėra ir bent savaitę nebuvo nė vienos ketveriukės tokiu vardu.

„Tai tiesiog neįmanoma, - karštligiškai mąstė Snejeras. – Juk ji duris atidarė savo Raktu, taigi kabina buvo jos vardu“. Jis ne iškart susigaudė, kad mergina galėjo pasinaudoti pseudonimu ar aplamai išgalvotu vardu.

Į klausimą apie jauną ketvirtą laipsnį turinčią moterį ekrane buvo pateikta per šimtą pavardžių ir numerių. Kompiuteris buvo kantrus, tačiau Snejeras pasidavė, susidūręs su perspektyva patikrinti visas kabinas.

„Jei ji gyvena čia... – pagalvojo, paimdamas krepšius ir traukdamas prie lifto, - ją galiausiai sutiksiu, kad ir bare per pusryčius. Nebent...“

Jis staigiai stabtelėjo prie įėjimo į liftą, blokuodamas durų mechanizmą.

- Įeinate ar ne? – sušnypštė kažkoks nekantrus keleivis, todėl Snejeras įėjo į kabiną ir paspaudė 18-o aukšto, kuriame buvo jo kabina, kurioje nebuvo nuo vakar dienos pusiaudienio, mygtuką

„Nejaugi viso to paprasčiausiai nebuvo? – svarstė jis, o kabina tuo metu jau senai pravažiavo 18-ą ir užsilaikė 60-ame aukšte. – Prisisapnavo, ar kas? Ten, hole, ant sofos?“

Kiek pamąstęs, jis nerado jokio prieštaravimo šiai hipotezei. Joks materialus faktas nepatvirtino susitikimo su Alisa realumo. Tai jį suneramino. Najaugi jo smegenys, nuvarginti tiek įvykių, sapne sukūrė jausmingą meilią merginą– vienintelį žmogų mieste, kuri tikrai nuoširdžiai sujaudino Snejero likimas tą fatališką naktį? Jam reikėjo tokio žmogaus ir ... jis jį susapnavo?

„Jei tai buvo sapnas, reiškia, kad aš pradedu pamažu išprotėti! – pagalvojo Snejeras ir piktai vėl paspaudė lifto mygtuką, kad patektų į savo aukštą. – Iššvaistyti visą šimtinę dėl haliucinacijų!”

Tačiau patikėti, kad Alisos nebuvo, jis negalėjo. Pernelyg gerai prisiminė jos žodžius, pernelyg tikroviškas atrodė jos veidas. Kodėl ji pasivadino išgalvotu vardu, sumėtė pėdas? Juk ji pati įkalė jam į galvą tą vardą, įkyriai tikindama jį įsiminti. Viskas buvo perdaug tikroviška net pačiam tikroviškiausiam sapnui.

„Aš ją rasiu! Jei ji egzistuoja, privalau ją rasti!“ – nusprendė jis, mesdamas krepšius su pirkiniais ant sofos.

Naujo priminimo apie vakarykščią istoriją ilgau laukti neteko: kokteilių bare, į kurį užsuko ieškodamas Alisos, jo laukė naujas netikėtumas.

Prie alaus automato lyg niekur nieko sėdėjo tie, kuriuos Snejeras spėjo esant policijos izoliatoriuje. Karlas Pronas ir dauneris žalsva skrandele linksmai plepėjo ir atrodė visai patenkinti gyvenimu. Kai Snejeras stabtelėjo tarpdury, Pronas kilstelėjo ranką, tarsi čia ir būtų susitarę susitikti.

- Atrodo, kad kažką tau skolingas iš vakardienos, - pradėjo Snejeras, traukdamas Raktą iš kišenės, tačiau Pronas sumosikavo rankomis:
- Apsaugok, dieve! Draugiška paslauga. Jokių atsiskaitymų. Statu alaus už vakarykščius nemalonumas mano kabinoje.

Jis padavė Snejerui pilną bokalą, prisitraukė su kėde ir nerūpestingai pridūrė:
- Reikia aplaistyti puikų susitikimą! Dar kiek, ir mes būtume ta pačia sudėtimi susitikę, tačiau ten, kur alaus neduoda.
- Ta-aip, - nutęsė dauneris. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Man priklauso 200.
- Tai yra? – Snejeras pažvairavo į jį.
- O va taip. Raktas pas tave?
- Taip.
- Veikia?
- Veik...
- Aš savo padariau. Vyniok punktus.

Snejeras net pasimetė nuo to, koks nelauktas buvo jaunuolio įžūlumas. Tačiau jis samprotavo visai logiškai, nors ir tiesmukiškai.

- Gerai. Nuo faktų nepabėgsi, - pagaliau pasakė Snejeras. – Savo reikalą padarei, kad prasmegčiau čia, jei ką suprantu... Per kokį stebuklą tave paleido?
- Labai paprastai! – nusijuokė dauneris. – Nieko negalima areštuoti be pagrindo. Aš buvau švarus tarsi kristalas.
- Sumokėsiu tau 200 geltonaisiais ir pridėsiu dar 50, jei paaiškinsi, kaip tai padarei.
- Profesijos paslapčių neparduodu. Galiu pasakyti veltui, vis tiek nepasinaudosi tokiu triuku, o kaip dauneniui tavo per aukštas laipsnis. Tik neišplepėk.
- Sutarta! – pasakė Snejeras. – Tačiau pradžioje atsiskaitom.

Eiliniai 200 punktų išplaukė iš Snejero rakto. „300 per vieną dieną, - mintyse panikavo. – Neskaitant smulkių išlaidų. Dabar 10:30. Jei ir eis, vakarop būsiu vargšu“.

- Vadinasi, tavęs vis tik nepaėmė? – paklausė jis Prono, kai vėl prisėdo greta.
- Pats prisistačiau. Tai padaro gerą įspūdį.
- Ir, aišku, pasirodei švarus tarsi stiklas? – vyptelėjo Snejeras.
- Savaime suprantama. Tarsi krištolas.
- O jei rimtai?
- Kada nors papasakosiu, - Pronas prisimerkė. – Jei viskas gerai baigsis.
- A, štai dar kas! – prisiminė Snejeras. – Vakar ryte kalbėjaisi su mergina iš baro.
- Tiksliai. Blondinė, didelės žydros akys. - Šiandien nesutikai?

Pronas trumpam susimąstė:
- Ne. Šiandien jos nebuvo. Bent jau po 9-ių. Ieškai?
- Taip. Jei sutiksi...
- Tai ką?
- Pasakyk, kad prašiau jos telefono. Gyvenu čia, „Kosmose“.

Pronas muistėsi ant kėdės, tarsi norėjo dar kažką pasakyti, bet nesiryžo.

- Klausyk, Snejerai... – pagaliau išspaudė. – Turiu tave sąžiningai perspėti, kad policija žino, kas patvarkė arestomatą. Jie mane prispaudė, negalėjau išsisukti. Supranti, pamaniau, kad tave kabinoje aptiko policininkai... Tik Aberas man pasakė ... apie nutikimą su arestomatu.
- M-taip... – paniuro Snejeras. – Žinojau, kad tai ne kaip baigsis. Reikia greičiau atsikratyti apyrankės.
- Vis dar ją turi?
- Negaliu atidaryti. Teks eiti į „Dirbtuvių rojų“ 4-oje gatvėje ir pabandyti perpjauti.
- Parodyk, kaip atrodo? – susidomėjo Pronas.
- Čia nerodysiu, - Snejeras apsidairė. Bare, pakampiuose sėdėjo keli žmonės. – Pasakei mano pavardę?
- Ką tu! – įsižeidė Pronas. – Tave žinau tik kaip Snejerą.
- Na tada dar pusė bėdos. Nieko jie man nepadarys. Pseudonimas Rakte neužkoduotas. O jū kvailas prietaisas net nesugebėjo nustatyti, kas aš toks. Na, tai kaip ten buvo Testų stotyje?

Dauneris, kurį Pronas pavadino Aberu, pastūmė tuščią bokalą.

- Jūs, raiseriai, - pradėjo jis vyptelėjęs, - darbe išnaudojate savo protą ir svetimą bukumą. Mes gi stengiamės išnaudoti savo bukumą ir svetimą tingumą. Na, gal aš kiek ir perdėjau dėl bukumo, tačiau ketvertukas oficialiai nelaikomas proto bokštu, ir būtent todėl mums pavyksta aplink pirštą apvynioti pasipūtusius dėl savo laipsnio Stotį aptarnaujančius dvejetukus ir trejetukus. Yra įvairių dauningo metodų. Neimsiu aiškinti, tu ir pats individualiai tvarkai kiekvieną reikalą. Papasakosiu, kaip padariau tavo ketvertuką. Labai paprastai. Kompiuterio, kuris prašytoją ištiria elektrohipnozėje, neapgausi. Todėl reikia apgaudinėti operatorius. Pirmiausia, reikia parinkti tinkamą momentą. Pasirinkau valandą, kai TV transliavo įdomų mačą: „Argolando lokius“ prieš „Žalius šalmus“. Kaip ir spėjau, kai įėjau į Stotį, abu budintys technikai sėdėjo su „žiūriais“ ant akių ir ausinėmis, žiūrėdami eilinę mūsų šauniosios komandos kombinaciją. Vienas technikų dėbtelėjo iš po „žiūro“ ir vos girdimai paklauso, ko man reikia. Aš jam padaviau tavo Raktą, jis kyštelėjo jį į kontrolės plyšį, pažvelgė į ekraną ir burbtelėjo: „Laipsnio patikra skubos tvarka. Į kabiną!” Dabar jau žinojau, kas per reikalas. Tiesiog tavo Rakte buvo užkoduotas Laisnių kontrolės skyriau nurodymas patikrinti, ar tu tikrai ketvertukas. Technikas atidavė tavo Raktą ir liovėsi manimi domėtis, įsispoksojęs į ekraną. Įėjau į kabiną, užsidėjau šalmą ir į testerį įkišau savo Raktą, tiesa, neužblokuotą, tačiau tai neturi reikšmės tikrinančiam aparatui, į kurio užduotį įeina, pirmiausia, piršto antspaudo linijų sutikrinimas su jų atvaizdu Rakte, o antra, ištirti bandomąjį ir nustatyti jo intelektualinį laipsnį.

Kadangi technikas paspaudė pulte klavišą „skubi kontrolė“, testeris man davė elektrohipnozę ir pateikė testą, kuris parodė mano tikrąjį ketvertuką.

Kai išėjau iš kabinos, operatoriaus pulte švietė skaičius „4”, reiškiantis teigiamą rezultatą.

Vėl padaviau operatoriui tavo Raktą, jis patikrino, ar jame „ketvertukas“, įkišo į transmiterio plyšį ir į pagrindinį registrą perdavė pranešimą, kad laipsnio patikra pabaigta ir Raktą galima atblokuoti.

- Velniška paprasta! – sumurmėjo Snejeras.
- Žinoma. Tik tai reikia sugalvoti ... pačiam teturint ketvertuką! – Dauneris didžiuodamasis stuktelėjo kumščiu sau į krūtinę. – Kas gi to tikėtųsi iš ketvertuko!
- O kodėl operatorius pražioplino?
- Todėl, kad stebėjo žaidimą, - nusijuokė dauneris. – Be to, tai dėl tingumo ir rutinos. Pažiūrėk, kaip tai atrodo iš šalies: ateina žmogus ir parodo Raktą su ketvertuku; operatorius susijungia su Syskomu ir sužino, kad Raktas užblokuotas. Tada jis privalo įsitikinti, kad Raktas priklauso tam, kuris jį atnešė. Tačiau kam, pagalvoja operatorius, kuriam knieti žiūrėti mačą, jei po minutės testeris patikrins kliento tapatybę ir netestuos, jei žmogus ne tas? Po testo, kai subjektas atiduoda Raktą, jame yra „ketvertukas“, kaip ir kontrolės pulte. Vadinasi, viskas tvarkoje: testas baigtas, tikrinamasis patvirtino savo ketvertuką. Raktą galima atblokuoti. Technikas atblokuoja Raktą, kurį ką tik tikrino testeryje, nors iš pradžių turėtų įsitikinti, ar tai tas pats Raktas. Tačiau, pirma, jei jau jis kartą praleido tapatybės tikrinimą, tai nėra nei iš šio, nei iš to imti įtarinėti klientą. O antra, jis viena akimi žiūri į televizorių. Sėdi patogiai krėsle, ištiestos rankos atstumu prie jo tik Syskomo pultas, o kad pasiektų kontrolės skydelį, reikia pakelti užpakalį ir žengti tris žingsnius. Statau 100 prieš 1, kad jis to nepadarys!

Atblokuoja Raktą ir paduoda klientui, patyliukais keiksnodamas tipą, kuris velniai žino kodėl atsivilko mačo transliacijos metu!

- Na, o jei vis tik patikrins?
- Būna ir taip. Tada metu gelbėjimo variantą: „O atleiskite! Žinoma, tai ne tas Raktas! Juk žinote, taip nerviniesi, taip nerviniesi, kai eini šio testo. Visai pamiršai, kad tą Raktą ką tik radau, priešais namą. Matyt, kažkoks išsiblaškėlis pametė, o dabar jaudinasi. Norėjau atiduoti ir, kad neužmirščiau, visą laiką laikiau rankoje. O mano Raktas, atleiskite, kitoje rankoje. Žinoma, juk jis ką tik buvo aparate!” Ir paduodu savo tikrą Raktą, o technikas, jau visai įsiutęs, nes pražiopsojo kelis įdomius susidūrimus prie vartų, viską patikrina, kaip pridera. Na ir žinoma, klientas nemeluoja. Jis tikrino savo Raktą, o antrąjį, matyt, iš tikro rado. Technikas atblokuoja mano Raktą, nors jis visai neužblokuotas (tačiau akis to nemato). Papildomas „atblokavimas“ paprasčiausiai nieko nekeičia Rakte. O norint patikrinti, kad mano Raktas tikrai neu-blokuotas, technikui tektų sėsti dar už kito pulto, kurį normaliai turėtų aptarnauti trečiasis technikas, kurio duotuoju momentu nėra, nes nuėjo alaus. Ir aplamai, kam klientui ateiti atblokuoti neužblokuotą Raktą? Be to, pradžioje, kai operatorius tikrino Raktą, jis buvo užblokuotas (apie tą, atseit rastą, tecnikas užmiršo iškart, kai tik atidėjo į šalį, o be to, tuo momentu „Lokiai“ kaip tik įmušė įvartį).

Ir aplamai, kokia prasmė kvaršinti sau galvą rasto Rakto problema? Jei ateisi po valandos ir praneši apie pametimą, tau išduos tavo Raktą, nieko daugiau be pirštų linijų nepatikrindami.

- Tik tokiu atveju ne aš tau, o tu man būtum skolingas 200, - atsiduso Snejeras. – Na, gerai. O dabar paskyk, už ką tave sučiupo?
- Keistas reikalas. Kai rankose vėl turėjau tavo Raktą ir viskas praėjo sklandžiai be sutrikimų, įlėkė policininkai ir, nesakę nė žodžio, nusivežė mane į Komendantūrą. Kišenėje turėjau abu Raktus, tačiau tai jokia tragedija. Pasakiau, kad antrąjį radau, o tikrinau savąjį. Jie pažiūrėjo testeryje, viskas sutapo. Truputį palaikė mane, paklausinėjo, tačiau, galiausiai, ką jie galėjo padaryti? Paleido nelaikydami kaltu!
- O mano Raktas? Nenustebo, kad jis atblokuotas?
- Gal ir nustebo, bet tai jau ne mano reikalas! Manai, technikas prisipažintų, kad atblokavo tavo Raktą, netikrinęs asmens tapatybės? Būk ramus! Jis neigtų net tai, kad buvo į rankas jį paėmęs!

Snejeras nustebęs palingavo galva. Ketvertukui buvo sunku prikišti, kad nemąsto. Tačiau, iš kitos pusės, paėmus viską kartu, dar nepaaiškino, kodėl policija taip lengvai paliko Snejerą ramybėje. Blokavimas, arestomatas, afera su dauneriu – ir nieko, jokių pasekmių! Pernelyg gerai, kad būtų nemalonumų serijos pabaiga.

„Kaip nutinka, kad taip idealiai sutvarkytame pasaulyje gali laisvai ir nebaudžiamai veikti tokie parazitai kaip Pronas ar tas, kaip ten jį, Aberas?“ – pakeliui į „Dirbtuvių rojų“ samprotavo Snejeras.

Didelis instrumentų ir medžiagų pasirinkimas be prekybos skyrių turėjo ir daugybę dirbtuvių bei laboratorijų, kurioje mėgėjai pameistrauti galėjo už kelis punktus atsiduoti mėgiamam užsiėmimui. Čia buvo šaltkalvių, elektrotechnikos, chemijos dirbtuvės, įrašų studijos, fotolaboratorijos. Lankytojai buvo daugiausia jauni, tačiau nemažai pasitaikydavo ir pagyvenusių. Polišinelio paslaptimi buvo tai, kad būtent čia buvo kuriama dauguma instrumentų, kuriais naudojasi nelegaliu verslu užsiimantys žmonės. Čia buvo daromos gudrios priemonės automatams apgauti, įvairiausi aparatai ir įtaisai machinacijoms su punktais, cheminės medžiagos – simuliantai, kuriais naudojosi įtartinos asmenybės tam, kad patektų į miesto ligoninę ar psichiatrinę.

Snejeras irgi gana dažnai naudojosi „Rojaus“ kabinomis. Pasislėpęs nuo nepageidautinų akių kabinoje, jis realizuodavo savo užmačias: mikroskopinius transmisijos prietaisus, unikalias mikroschemas iš superminiatiūrinių kristalų. Idėjos ir schemos buvo išguldomas ant kavinių servetėlių daugiadienių klajonių po Argolando kabakus metu. Čia jos virsdavo išbaigti vienkartinio panaudojimo produktu.

Snejeras buvo mikroelektronikos specialistas. Šią discipliną studijavo su tikru pomėgiu, nesiribodamas siaura specializacija, kurios reikalavo mokymo įstaigos. Tad jis galėjo lengvai varžytis su kelių gretimų sričių profesionalais, prižiūrinčiais įvairias Visuotinės Kompiuterinės Sistemos, sutrumpintai Syskomo, dalis.

Kilni jaunimo techninių sugebėjimų vystymo idėja, pateisinanti „Dirbtuvių rojaus“ egzistavimą, kaip ir daugelis kitų, ne mažiau kilnių, idėjų, sukeldavo šalutinius efektus, išslystančius iš aglomerato valdymo kontrolės.

„Ar tikrai? – susimąstė Snejeras, įeidams į „Rojų“. – Ar tikrai valdžia nežino, kas čia dedasi? O gal sąmoningai pateisina tokią padėtį? Juk kiekvienas, besinaudojantis dirbtuvių paslaugomis, tai moka iš savo Rakto. Bankas registruoja jo išlaidas medžiagoms, dirbtuvių nuomai. Esant poreikiui, nesunku pagal Banko įrašus nustatyti, kuo užsiima Rakto savininkas“.

Snejeras jau senai tai suprato ir nebuvo toks naivus, kad reikiamas medžiagas pirktų automatuose. Elektronikos elementus jis įsigydavo pas automatų remonto ir programavimo darbuotojus. Ir net nelabai gilinosi į tokių mažmožių kilmę.

Šiandien jis neketino ką nors konstruoti. Tiesiog jam reikėjo gero metalo pjūkliuko. Jis susirado laisvą kabiną, sumokėjo ir užsirakino viduje. Iš instrumentų rinkinio išsirinko reikiamą pjūkliuką, susirado gabalą gumos, kad apsaugotų odą nuo sužeidimų, ir atraitojo rankovę.

- O velniai rautų! – ištrūko jam, kai pažvelgė į dešinės rankos riešą.

Vietoje plieninio žiedo, buvusio policijos automato dalimi, ranką juosė varinė apyrankė glotniu poliruotu paviršiumi su įprastu, lengvai atsidarančiu užlenkimu.

Snejeras padėjo pjūkliuką, kurį laiką apžiūrinėjo apyrankę, tada ją atvėrė ir nusiėmė. Apyrankė buvo pagaminta tarsi toras, susidedantis iš dviejų pusapvalių dalių, sujungtų šliaužikliu

„Kada? – karštligiškai svarstė jis, bandydamas nustatyti, kaip tai įvyko. – Vakar vakare rodžiau dauneriui... O tada... Taip! Žinoma! Alisa!”

Tik Alisa galėjo pakeisti apyrankę, kai jis miegojo jos kabinoje. Tačiau kaip ji atidarė slaptą policijos spyną? Ir kam? Arba ji dirba policijai? Ką reiškia tas varinis žiedas?

Snejeras įdėmiai apžiūrėjo apyrankę. Jos vidinėje pusėje, priklijuotas lipnios skaidrios juostelės gabalėliu, matėsi popieriaus lapelis, ant kurio buvo užrašytas šešių skaitmenų numeris. Greta, glotniame metalo paviršiuje, išgraviruota „Prisimink mane“.

Jis susimąstęs užsegė apyrankę. Vadinasi, vis tik Alisa. Ką norėjo tuo pasakyti mergina, taip keistai bandanti priminti apie save? Pasąmonėje jis jautė, kad čia yra kažkoks ryšis su jų naktiniu pokalbiu. Apie ką jie kalbėjosi? Jis paeiliui prisiminė jos žodžius.

- Yra! – pagaliau apsidžiaugė. – Užrašas! Ji kalbėjo apie kažkokią dainušką, baladę. Disko numeris! Ji prižadėjo užrašyti... Originaliai, tačiau tai reikia patikrinti!

Pakeliui į trečią aukštą, kur buvo įrašų studija, jis nusipirko tuščią akustinį diską – ploną sagos dydžio plokštelę, į kurią buvo galima įrašyti pusantros valandos trukmės programą. Įdėjo diską į automatą ir klaviatūra surinko numerį. Po kelių sekundžių skrituliukas įkrito į pakištą delną. Snejeras ieškojo laisvos vietos klausymui, tačiau visos buvo užimtos jaunuolių, šokčiojančių pagal madingų šlagerių taktą.

- Snejerai! – išgirdo pažįstamą balsą ir atsisuko. Prie įrašų kopijavimo aparato stovėjo Matas su kažkokiu nepažįstamu vaikinuku.
- Sveikutis, Matai! Žadėjau paskambinti, tačiau, atleisk, turėjau nemalonumų.
- Ne bėda! – nusišypsojo Matas. – Pamažu tvarkausi.
- Žaidi įrašais?
- Ne visai, - Matas tarytum ir susimėtė.

Jo palydovas į dėžutę surinko akustinius diskus ir klausiamai pažvelgė į Matą.

- Eik, susitiksime vakare, - tasai pasakė ir iš dėšutės ištraukė vieną diską.

Jaunuolis paėmė dėžutę, o Matas paėmė Snejerą už parankės ir nusivedė į salės kampą, kur buvo keli staliukai ir gėrimų automatų eilė.

- Šiandien aš vaišinu, - pasakė Matas, prieš Snejerą pastatydamas plastikinę stiklinę.
- Gavai darbą?
- Turiu prašymą, - ištarė Matas tyliai, apsidairęs. – Jei kas nors klaus apie mane, tu manęs čia nematei.
- Purvinas darbelis? – susiprato Snejeras.
- Išklausyk namuose, - Matas jam įkišo garsi skritulėlį.
- Kas tai?
- Keli klausimai tiems, kurie pamiršo, kaip juos užduoti. Priešsvoris informaciniui kramtoškei, kuria mus maitina.
- Mėgaujiesi konspiracija, Matai? – greičiau pareiškė, nei paklausė Snejeras. – Anksčiau tai buvo vadinama „nelegalka“.
- Deja, - atsiduso Matas. – nuo tada, kai išrado savaime susinaikinantį popierių, neįmanoma spausdinti lapelių. Tikras, patvarus popierius visiškai nepasiekiamas. Ant jo spausdina tik vadovėlius ir klasikos kūrinius.
- Nepatvarus popierius – puikus išradimas. Nereikia gatvėse rinkti senų įpakavimų, nesikaupia seni laikraščiai.
- Būtent. Labai patogu administracijai: po savaitės nelieka jokio oficialaus valdžios pasisakymo pėdsako ir galima neraustant dėstyti visai priešingus dalykus. Akustiniai įrašai išstumia kitus informacijos užrašymo būdus, tačiau žmonės taip priprato prie informacinio triukšmo, kad iškart pro dešinę ausį išleidžia tai, kas įėjo pro kairę. Jiems kur kas įtikimiau galima pranešti raštiškai. Tačiau nesant popieriaus, mums tenka įrašinėti šiuos skrituliukus.
- Prieš ką kovoji, Matai? – globėjiškai pasišaipė Snejeras.
- Ką reiškia, prieš ką? Aišku, prieš administraciją,prieš tuos Valdybos nuliukus, verčiančius mus kvailiais, vaidinant šį beprotišką cirką.
- Tai tas pat, kaip kovoti su manimi.
- O argi dirbi Valdybai?
- Ne, bet gyvenu dėka to, ką tu vadini cirku.
- Nežinau, kuo tu užsiimi. Tačiau jei naudojiesi situaciją, kurią sukūrė aglomerato Valdybos nuliukai, tai tiesiog parazituoji tų, kurie gyvena blogiau už tave, dėka.
- Aš jiems reikalingas.
- Kol egzistuoja ši išsigimėliška sistema.
- Būtent todėl ir pasakiau, kad kovosi su manimi, - nusijuokė Snejeras. – Nori sugriauti mano medžioklės plotus ir išvaikyti laimikį.
- Tu bjaurus cinikas.
- Mano klientai kitokios nuomonės. Visi iki vieno dėkoja man.
- O kuo užsiimi? Rakteliai, pirštinytės, dauningas?
- Po truputį raiseriuoju. Galiu tau įtaisyti aukščiausią laipsnį, jei panorėsi.
- Sakei, kad esi „kitoje pusėje“. Maniau, - toje, kaip ir aš.
- Gali būti, kad trečioje, - gūžtelėjo Snejeras. – Negaliu kirsti šakos, ant kurios sėdžiu ir nuo kurios renku neblogus vaisius.
- Tu nieko nesupranti! – Matas sugniaužė kumščius ir matėsi, kad jis netenka kantrybės. – Šis pasaulis kris, sugrius. Sėdėdamas ant savo šakos nematai, kad tavo medžio šaknys pūva akyse. Mažai kas supranta padėtį, visi apako, visiems akyse įvairiaspalviai punktai. Privalome kažkaip pasipriešinti šiai televizinei-alaus pseudokultūrai. Ar nepagalvojai, kodėl jie mus girdo alumi ir maitina pigiais masiniais pasilinksminimais? Ir vieno, ir kito pagrindas – atbukinimas. Pasižiūrėk į tave supančius žmones! Ką jei mato? Alumi ir beprasmiais pasilinksminimais užpiltą gyvenimą. Mokosi tai, ko juos verčia. Meistrauja, nes nuobodžiauja. Tačiau nuolat suvokia, kad jų žinios ir įgyti mąstymo sugebėjimai niekada nebus panaudoti reikalui. Žmogus liovėsi būti būtinąją pasaulio dalimi.
- Toli gražu, - įsiterpė Snejeras. – Jis vis dar būtinas. Kaip vartotojas. Be jo viskas netenka prasmės.
- Jau senai neteko. Visa, ką matai aplink – vienas didelis cirkas, komedija, kuriai diriguoja grupė nuliukų reikalaujant to nesuvokiančiai miniai. Tai vienas milžiniškas blefas!
- Perdedi!
- Nė kiek. Netrukus pats įsitikinsi. Įsitikins visi, bet bukiausieji mieste supras, kad yra beprasmių manipuliacijų objektai.
- Klausyk, Matai! – nesusilaikė Snejeras. – Mūsų administracija gana švelni. Iškenčia velniai žino ką, užsimerkia priešais milžiniškas machinacijas ir nelabai švarų biznį. Tačiau, bijau, ji nesupras tų, kas nori sukelti visuotinę sumaištį ar nepasitenkinimą. O būtent į tai, kaip supratau, nukreipta jūsų konspiracija.
- Ne tai, Snejerai. Užmirškim apie mūsų pokalbį, - atsiduso Matas. – Žinai naują anekdotą apie nuliukus? Juos dar vadina „apvalainiais“.
- Negirdėjau.
- Juos ... ketina perkrikštyti į epileptikus.
- Kodėl?
- Nes jie pamažu plojasi. 7)
- Prieš ką?
- Na žinai! – Matas nepatikliai pasukioju pirštu prie smilkinio. – Tu ką, iš tikro nesupratai anekdoto esmės?

Sejeras iš tikro nesuprato nei anekdoto, nei visų tų užuominų. „Matas įklimpo į kažkokią kvailą vaikišką aferą, - galvojo jis, jau traukdamas į viešbutį. – Nenuostabu, kad pakeitė jo laipsnį. Reikia traukti vaikiną. Iš principo, jis nekvailas žmogus. Padarysiu jam bent trejetuką ir kokį nors padorų darbelį“.

Snejeras žinojo, kad gali tikėtis pagalbos iš kai kurių gana įtakingų valdininkų, jo dėka užėmusių neblogas pozicijas Argolando administracijoje. Suorganizuoti darbą trejetukui jiems nebūtų problema. „Su sąlyga, kad tas kretinas liausis užsiiminėti sąmokslais prieš tvarką aglomerate!“ – suirzęs pagalvojo apie draugą.

Iš esmės, Snejeras nebuvo visai 100% įsitikinęs, kad reikalai Argolande tokie jau geri. Ko gero, Matas tam tikru laipsniu teisus: arba laisvė, arba griežtai reglamentuota tvarka. O gal ir tai, ir kita – netikra?

Snejerui nušvito tą akimirką, kai, pakeliui į viešbutį, jis tapo atsitiktiniu įvykio prie Banko liudininku. Tarp ten, akip įprasta, besisukinėjančių prekeivių ir chamaleonų šmirinėjo neišvaizdus mažo ūgio žmogelis. Snejeras pastebėjo, kad kaip ir kiti kombinatoriai, jis irgi nepastebimai užkabindavo praeivius. Priėjo jis ir prie Snejero, pusiau sugniaužtame delne laikydamas mažą plastmasinį akustinį diską.

- Beveik veltui! – tyliai ištarė užkimusiu šnabždesiu. – moki tik kaip už švarų diską.
- Dėkoju, - burbtelėjo Snejeras nesustodamas.

Nespėjo nueiti nė dviejų dešimčių metrų, kaip už nugaros išgirdo trepsėjimą ir grumtynių garsus. Atsisuko. Du civiliai tempė neišvaizdųjį mažylį prie šoninės gatvės stovinčio automobilio. Likę machinatoriai – tarsi nieko nebuvo – tęsė savo nešvarią veiklą.

„Suprantu, - vyptelėjo Snejeras, stebėdamas, kas vyksta. – kad Argolande kontroliuojamas balaganas, kuriama sukuriama ir tvarkos, ir laisvės regimybė“. Chu Enoki Futuristic city

Taip suformuluotas – iš pirmo žvilgsnio paradoksalus – Argolando funkcionavimo algoritmas netikėtai pasirodė esąs vaisingas aiškinant daugelį reiškinių – tiek tų, su kuriais Snejeras jau buvo susidūręs mieste, tiek tų, su kuriais susipažinti jam teks artimiausioje ateityje.

„Toks vienintelis logiškas paaiškinimas daugeliui atrodančių beprasmybių, su kuriomis kasdien susiduria žmogus, - tęsė jis savo samprotavimus, būdamas savo kabinoje. – Tiesiog sunku patikėti, kad administracija, turinti tokią subtilią kontrolės ir žmonių valdymo sistemą, negalėjo susidoroti su neigiamais reiškiniais ir nelegalia visokių kombinatorių ir sukčių veikla“.

Įvykis prie Banko liudijo apie tai, kad tvarkos palaikymo tarnyba sąmoningai nepastebi vienų, tačiau nedelsiant reaguoja į kitų įtartinų tipų pasirodymą. Iš čia sekė akivaizdi išvada: kai kuri sukčiautojai valdžiai tiesiog būtini, jų veikla įskaičiuota į sistemos funkcionavimo schemą, gal būt, net naudinga administracijai, kažkuo padeda, sukuria tam tikras specifines visuomenines ar ūkines situacijas.

Daugelis reiškinių atrodo visiškai kitaip, kai pažvelgi į juos pro šio principo prizmę. Paimkite kad ir raiserius: galbūt, ne taip jau ir svarbu, ar administracijos valdininkas ar kokios nors organizacijos direktorius tyra nuliukas arba, tarkim, antrukas. Tačiau kadangi iškeliami reikalavimai laipsniui, kandidatas turi bet kokia kaina pasiekti trokštamą nulį. Jei ne raiseriai, dauguma tokių kandidatų negalėtų iškilti. O juk tarp jų yra, pvz., aukštus postus asmenų užimančių, svarbių „apvalainių“, sūnūs ir broliai! Formaliai, niekam negalima daryti išimčių, skersinis pakeltas į vienodą aukštį visiems. Paraiserintas nuliukas – faktinis dvejetukas – geriau ar prasčiau susitvarko su pareigomis, tačiau niekas, formaliai, negali jam prikišti neatitiko laipsniui. Iš kitos pusės, jei kompetentingiems valdymo organams kiltų mintis pasikapstyti bankų įrašuose, jie nesunkiai nustatytų, kas ir kada naudojosi raiserių paslaugomis. Todėl raiseriuotas valdininkas paklusnus ir nešoka į akis vadovybei, jį lengva valdyti, daryti reikiamą spaudimą, nes jis padarys viską, kad tik nesiknistų jo praeityje ir netikrintų laipsnio raiseriavimo.

Tikrajam nuliukui, protą turintis smegenyse, o ne Rakte, nusišvilpt į visus spaudimus ir personalines sistemas. Jis susitvarkys pats, niekas neprikiš jam intelekto impotencijos, o kontrolinis testavimas negresia laipsnio sumažinimu. Toks darbuotojas, iš tikro gabus ir savarankiškas, pasirodo esąs nepageidaujamu elementu visuomeninių institutų ar mokslo centrų hierarchijos elementu.

Kaip ir raiseriai, kiti „specai“ taip pat privalo atlikti kokį nors – pozityvų valdžios akyse – vaidmenį. Pvz., chameleonas: jei ne jis, iš kur nedirbančiam ketvertukui gauti geltonųjų, kad sumokėtų honorarą raiseriui arba džekeriui? Ir taip toliau...

Visa ši pogrindinė infrastruktūra veikia tyliai pritariant valdžiai, t.y., vienaip ar kitaip, valdžios interesams. Ką gali žinomi, ar nėra kam nors naudingi gręžikai, vampyrai, nurenginėtojai? Gal šios visuomenės funkcionavimui yra būtina, kad greta fizinio ir socialinio saugumo supratimo žmonės kartais jaustų tam tikrą grėsmę? Tam tikras banditų kiekis – iš anksto suplanuotas ir palaikomas – gali atlikti lydekos, įleistos į tvenkinį su karosais, vaidmenį. Tokia lydeka sunaikina silpnus, ligotus individus, o likusieji privalo būti atidesni, atsargesni, lavinti raumenis, o neapaugti taukais, - kad galėtų pasprukti.

„Puiki analogija!“ – nusprendė Snejeras, gulėdamas ant kušetės. – Mūsų Argolandas – būtent toks tvenkinys su karosais. Jame yra stambesnių ir smulkesnių žuvų, svarbesnių ir ne tokių svarbių. Laipsnių sistema iš vienos pusės ir neformali struktūra, iš kitos, priverčia mus nuolat judėti, kad pernelyg neaptuktumėm ir neužsistovėtų dvasia. Mane irgi truputį pagainiojo, dėl principo. Matyt, paskutiniu metu pernelyg aptingau, ir kažkas nusprendė, kad man sveika pasijudinti“.

Jis prisiminė diskus su įrašais, kurie gulėjo striukės kišenėje, atsistojo, įsikišo ausinių kištukus į ausis, įsidėjo vieną diskų į grotuvą, nusipirktą pakeliui į viešbutį, ir įjungė aparatą.

„Kreipiamės į tave, Argolando pilieti, nepriklausomai nuo to, koks tavo laipsnis ir kiek punktų Rakte! – kalbėjo balsas iš disko. – Norime užduoti kelis klausimus, kurių pats neužduodi dėl proto tingumo ar įgimto nenoro galvoti. Norim sutrikdyti tavo proto mieguistą ramybę. Ar iki šiol pastebėjai, tad tave sistemingai kvailina? Ar nejauti, ar nepastebi, kad kasdien vis labiau panašėjate automatams, kurie jus supa?“

Kodėl neklausi, kam reikia, kad buvai paklusniu pėstininku, stumdomu gyvenimo šachmatų lentoje. Kodėl leidi apsišaukėlėm jėgom manipuliuoti savo likimu dėl tikslų, kurių nežinai?

Argi nematai, kad tave apgaudinėja ir laiko apgaulėje, kad dalyvauji tragikomiškame farse, visuomeninio gyvenimo parodijoje? Negi tau pakanka, kad tik egzistuoji, gyveni augalo gyvenimą, atiduotą į nežinomo daržininko rankas?

Kodėl leidi laikyti išsigimusio socialinio modelio gniaužtuose, modelio netinkamo laisviems asmenims? Kodėl sunaikinti per amžius kultas kultūros ir civilizacijos paveldas? Mūsų miestą, žemyną, visą pasaulį valdantys žmonės privalo atsakyti į šiuos klausimus. Kodėl jie tyli? Kodėl užkiša burnas klausiantiems?

Klauskite visi. Garsiai! Mūsų apsijungusių balsų nepavyks nuslopinti ir nepaisyti. Klauskite ir nepasitenkinkite bendrais žodžiais! Klauskite ir reikalaukite atsakymo“.

„M-taip... – sumykė Snejeras. – Jei jau pradės klausinėti, tai jau greičiau dėl alaus kainų pakėlimo“.

Jis pakeitė diską, tačiau vietoje Doni Bel atliekamos baladės, kurios tikėjosi, vyriškas balsas paskelbė:
„Mums be galo nemalonu, tačiau įrašą, kurį norėjote išgirsti, uždraudė Masinių pasilinksminimų skyrius šių metų liepos trečiąją. Jo platinimas uždraustas dėl žemo meninio lygio ir visuomeninio-auklėjamojo turinio nebuvimo. Prašome pasirinkti kitą įrašą kataloge“.

- Po velnių! – Snejeras išjungė aparatą. – To dar nebuvo. Uždrausta dainuška?

Derinyje su pirmo įrašo turiniu šis faktas atrodė intriguojantis. Snejeras kiek pamąstė, tada pakėlė telefono ragelį.

- Beni? Turiu reikalą, - pasakė jis. – Ar galėtum surasti įrašą 378245?
- Čia tu, Snejerai? – pasigirdo ragelyje. – O kas tai per įrašas?
- Doni Bel.
- Paklausyk, seni! – Beni balsas suskambo oficialiai. – Aš esu padori firma. Ieškau įvairių nepaprastų dalykų ir man nesvarbu, kam jų reikia klientui. Tačiau tokiais reikalais neužsiimu. Doni Bel uždrausta. Oficialiai ji niekur nedainuoja, neįrašinėjama, televizijoje neatlieka net senų jos šlagerių. Tai kažką reiškia. Nežinau ką. Politikoje nesigaudau. Eina gandai, tarsi ji atsisakė įvardinti vienos dainos teksto autorių. Atkakliai tvirtina, kad jo nepažįsta, o tekstas jai buvo pakištas. Tai viskas, ką žinau. Taip, kai kurie kalba, kad ji dainuoja kažkokiame kabarete. Tokia apšniurkšta užkandinė, kur renkasi visokios atmatos. Na, supranti? Tuos, kuriuos išmetė iš masinių pasilinksminimų, na tokie... eee... anokie artistai. Trečia gatvė už batų parduotuvės 70-ojoje, skaičiuojant nuo ežero. Baisiai traška telefonas, tarsi kažkas kažką taisytų linijoje.
- Dėkui, Beni! – Snejeras padėjo ragelį, supratęs užuominą. Telefonas galėjo būti prijungtas prie policijos įrašančio įrenginio, o Benu, matyt, nusprendė, kad pokalnis nėra visai saugus.

Į Beni nuomonę verta atsižvelgti. Sneas visokių paklausių dalykų ir informacijos ieškotojas jau ne kartą padėjo Snejerui gauti įvairias smulkmenas ar reikiamus adresus. Oficialiai užsiėmė tarpininkavimu prekiaujant kolekcionuojamais daiktais: senomis monetomis, smulkiais niekučiais. Jo išsilavinimus buvo meno istorija, jo laipsnis – pakankamai aukštas. Snejeras niekada neklausė koks, tačiau nesant tinkamų pareigų, valdžia noriai nusikratė rūpesčių, išdavus leidimą prekiauti sendaikčiais. Po tokia priedanga Beni daug metų vertėsi digeriavimu8) - vienu pelningiausių nelegalių užsiėmimų.

Snejeras kuo puikiausiai suprato digerio atsakymą – Beni priėmė užsakymą, tačiau kartu pranešė, kad apie tai daugiau nereikia kalbėti telefonu. Paskutiniai žodžiai galėjo būti informacija, kur galima išgirsti uždraustą baladę, tačiau lygiai vienodai galėjo būti maskuojančiu kliedesiu tiems, kurie klausėsi pokalbio.

Snejeras pažvelgė į Raktą. Buvo tik 6-a vakaro. Anksti prasidėjusi diena slinko nemaloniai, o Snejeras kažkaip nesąmoningai vengė šiandien rodytis viešose vietose su daug žmonių ir mieliau būtų visai neišėjęs iš kabinos. Tačiau dabar pajuto šiokį tokį alkį ir nuovargį nuo veltėdžiavimo.

„Reikia traukti į miestą, - pagalvojo. – Atsikratyti pasyvumo, kažką veikti, uždirbti keletą punktų. Gyvenimas tęsiasi!“

Kai priėjo prie durų, kažkas pabeldė. Snejeras atatupstas pasitraukė, prisimindamas vakarykštį atvejį su arestomatu, tačiau vis tik atidarė ir greitai atsitraukė.

Tarpduryje stovėjo vyriškis šviesiu kostiumu iš natūralios vilnos, kokius parduoda tik prabangiausiose parduotuvėse.

- Galima? – paklausė vyriškas, sumišusiai šypsodamasis.

„Ne policininkas, - pagalvojo Snejeras. – Tie po vieną nevaikšto ir nėra tokie mandagūs“.

- Prašau! – pasakė jis, apžiūrėdamas lankytoją nuo lango krintančioje šviesoje. Lankytojas buvo truputį vyresnis už Snejerą, jis buvo kažkur 50-ies. Jis atsisėdo į krėslą neapžiūrinėdamas kabinos, kad irgi padarė gerą įspūdį šeimininkui.
- Esu administracijos darbuotojas, - prisistatė, parodydamas Raktą, kuriame Snejeras matė nulinio laipsnio simbolį, - ir pirmiausia norėčiau atsiprašyti už kai kuriuos nepatogumus, kuriuos patyrėte paskutinėmis dienomis.
- Matyt, kokia nors klaida? - tarstelėjo Snejeras, prisėsdamas ant sofos kraštelio priešais lankytoją.
- Ponas Edas Čerisonas arba Snejeras, ar ne? – pasitikrino lankytojas ir, nelaukdamas patvirtinimo tęsė. – Kad pokalbis būtų sklandesnis, sutariam, kad aš kalbėsiu, o jūs nei patvirtinsite, nei prieštarausite. Prašau atsižvelgti, kad apie jus žinau pakankamai daug, tačiau neturiu nieko bendra su padaliniais, užsiimančiais laipsniavimu, pajamomis, įdarbinimu, visuomenine tvarka ir visais tais administraciniais organais, su kuriais pilietis aplamai, o ypač pilietis jūsų ... hm ... profesijos, atskiru atveju, nemėgsta turėti reikalų. Tad pirmiausia paaiškinsiu, kad mes ketiname kreiptis į jus su tam tikru pasiūlymu, o kartu ir prašymu, pone Snejeri, jei leisite naudoti tą neformalų vardą, kurį žino ir pas mus.
- O tai kur? – sukluso Snejeras.
- Tarkim, Aglomeracijos valdyboje. Tad, žinodami tam tikrus jūsų privalumus, ypač aukštą jūsų laipsnį...
- Mano ketvertas... – šaltai pastebėjo Snejeras.
- Prašau paklausyti iki galo, - kantriai šyptelėjo Valdybos valdininkas. – Žinome, kad tu – nuliukas, be to, ne eilinis. Žinome kelis nuliukus, kurie tik jūsų dėka turi savo laipsnį ir padėtį. Galėčiau išvardinti, tačiau, galų gale, tai neturi jokio ryšio su reikalu. Be to, jūs ne tik aukšto proto, bet ir išradingas. Reikia būti genijumi raiserių darbe, kad padarytum nuliuką ir tokio ... pavyzdžiui ... na, nesakysiu vardo, nes dabar tai rimtos organizacijos direktorius, nors, tiesą sakant, tarp mūsų tėra visiškas kretinas.

Taigi, kaip matote, mes vertiname jūsų kvalifikaciją ir privalumus. Atskleisiu kortas: mums reikia tokio žmogaus kaip tu. Formaliai turinčio 4-ą laipsnį, neatkreipiantį dėmesio, netgi pasakyčiau, prašau neįsižeisti, apsimetančio bukoku, o tuo pat metu turinčio aštrų ir skvarbų protą ir kartu gerai besigaudantį mikroelektronikoje. Argolande tokių nedaug, todėl nenuostabu, kad Syskomas nurodė būtent jus. Šiandien kiekvienas kaip gali ropščiasi į aukštus postus, tačiau vis sunkiau rasti tikrą nuliuką. Mūsų konfidencialūs tyrinėjimai rodo, kad tarp piliečių, formaliai turinčių nulį, užimančių svarbias vietas Valdyboje, pavojingai didėja procentas tokių, kurie jau sunkiai apsimeta nuliukais. Tai, žinoma, tokių kaip jūs pastangų rezultatas. Tačiau mes neužsimame tokio tipo veiklos reguliavimu. Mums jūs šiuo momentu ne raiseris, o mums reikalingas žmogus. O užduotis, kurią norėtumėm pavesti, nepaprastai svarbi visai aglomeracijai.

Nepažįstamasis minutei nutilo, įdėmiai pažvelgęs į Snejerą, o tas sustingusiu veidu metė į jį tiriantį žvilgsnį.

- Vienu žodžiu, siūlome darbą, atitinkantį ketvertuko lygį, tačiau su apmokėjimu geltonais punktais, kaip įprasta sakyti, „pagal susitarimą“. Tačiau kompensuojant nuostolius, kuriuos patirsite priėmęs pasiūlymą, mes papildomai ketiname mokėti vidutinį dabartinį jūsų ... hm ... dabartinės veiklos pajamų lygį.
- 400 geltonųjų į mėnesį, - burbtelėjo Snejeras tarsi sau.
- Na, tarkim, 500, - šyptelėjo lankytojas. – Jei jums patiks bendradarbiauti su mumis, galėsite gauti ir papildomų gerų dalykų.
- O kiti užsiėmimai? Turėsiu juos mesti?
- Vardan ko! Mus domina tik tas laikas, už kurį mokame. Kitu laiku galite daryti, ką norite. Mes netgi pasirūpinsime, kad niekas jūsų netrikdytų, aišku, su sąlyga, kad laikysitės tam tikrų žaidimo taisyklių.
- Ką turėsiu daryti?
- Būsite tarsi sargas ar budėtojas vienoj mokslo įstaigoje. Norime žinoti, kas ten vyksta. Mums reikia ten turėti savą žmogų.
- Skundimas – ne mano profesija! – pasipiktino Snejeras.
- Blogai supratote! –valdininkas papurtė galvą ir vėl nusišypsojo. Jo ploni švelnūs pirštai žaidė auksiniu žiebtuvėliu, kurį išsitraukė iš kišenės. – Kalbame ne apie skundus. Norime, kad kas nors subtiliai ir profesionaliai prižiūrėtų tos mokslo įstaigos darbą. Suprantate, negalime ten siųsti žmogaus su formaliu nuliu. Viskas turi būti padaryta slapta, laikantis įprastinės procedūros. Įdarbinimo skyrius turi ten pasiųsti „tikrą“ ketvertuką. Nuliukų mums nuolat trūksta, tuo labiau tokių, kaip jūs, užsimaskavusių. O tarp tų ... mokslininkų ... pasitaiko visokių. Kartais sunku nustatyti, kuris tikras, o kuris raiseriuotas. Būtina žiūrėti jiems į rankas. Detales sužinosite vėliau, kai sutiksite. Tas reikalas slaptas. Mes, aišku, negalime jūsų priversti, tačiau Valdybos vardu prašau padėti. Žadame gilią padėką ir tolimesnį bendradarbiavimą su įdomiomis perspektyvomis, jei vieni kitiems patiksime.
- Nepatogumai kuriuos neseniai patyriau, buco uvertiūra mūsų pokalbiui? – Snejeras skubiai žvilgtelėjo į pašnekovo veidą, tačiau tasai tik nusišypsojo.
- Pradėjau atsiprašymu, - priminė jis. – Iš dalies tai buvo nemalonus atsitiktinumas, iš dalies pernelyg didelio kruopštumo arba žemesniojo administracijos personalo neatsakingumo. Aišku, reikėjo kai ką patikrinti apie tavo asmenį, ir nepavyko išvengti pagalbos iš atitinkamų skyrių. Pats žinai, kas dirba kai kuriose kontorose. Kuo žemesnis laipsnis, tuo svarbesniu nori pasirodyti valdininkas. Todėl kartais nutinka neplanuotų efektų. Tačiau tai tikriausiai nepasikartos. Jūs esate mūsų tiesioginėje globoje, ir neslepiu – mums labai reikalinga jūsų pagalba.
- Galima pagalvoti?
- Žinoma. Štai mano numeris, prašau paskambinti po dviejų, trijų dienų. Mūsų pokalbis, pats suprantate, buvo konfidencialus.
- Savaime aišku, - Snejeras į kišenę įsikišo lankytojo vizitinę kortelę. – dar vienas klausimas. Moteris, pasivadinusi Alisa, yra jūsų bendradarbė ar šiaip turinti ryšį su mano reikalu?
- Alisa? – Valdybos valdininkas susimąstė. – Ne, tikriausiai ne. Kokios nors problemos?
- Eee, matyt, visiškas atsitiktinumas, - nusišypsojo Snejeras. – Paskutiniųjų dienų sumaištyje buvau lubkęs sureikšminti kiekvieną nieką.

Jis palydėjo svečią iki durų, tada minutėlei prisėdo, kad viską apmąstytų.

„Geras atsitiktinumas!a ne nuo jų, tai iš kur, po velniais, ji žinojo apie būsimą pasiūlymą? Juk neišskaitė ji to iš mano delno!“

Snejeras buvo užkietėjęs racionalistas ir jokiais burtais netikėjo.

Išėjus Valdybos atstovui jis ilgai gaudė mintis, išsibėgiojančias ieškant atsakymo į kelis klausimus, kilusius pokalbio metu. Pasiūlymas buvo labai gundantis iš finansinės reikalo pusės, tačiau Snejeras puikiai suprato, kad niekur ir niekada šiame pasaulyje, o tuo labiau Argolande, niekas niekam už mažmožį neims mokėti tiek daug. Vadinasi, jei pasiūlyme nebuvo kokios nors apgaulės, jei tai nebuvo bandymas sunaikinti Snejerą atitinkamų organų, sukurtų, kad sutvarkytų tokius, kaip jis, pagalba – tai galėjo būti kalba apie didelės reikšmės reikalą.

Pasiūlymas buvo eiline paskutiniu metu vykstančių neįprastų įvykių grandimi, tačiau ar buvo natūraliu jų tęsiniu? O gal visi ankstesnius faktus reikia interpretuoti kaip psichologinį paruošimą nepažįstamo nuliuko apsilankymui?

Net labai tikėtina. Pradžioje Snejerui parodė, kaip nemalonu yra prarasti, net trumpam laikui, galimybę naudotis Raktu. Tada parodė, kad esant valdžios norui, ji gali paversti niekais visas pastangas išsisukti žinomais būdais. Vienu žodžiu, leido suprasti, kad problemų nebuvimu jis dėkingas tik todėl, kad kažkas maloningai primerkė akis dėl jo veiklos. O ta veikla – kaip sekė iš pokalbio – buvo puikiai žinoma atitinkamiems organams.

Galiausiai, atiduodami jam Raktą, jie parodė, kad valdžia gali nekreipti dėmesio į visus ankstesnius jo reikaliukus – žinoma, tam tikromis sąlygomis, kurios, būtent, ir buvo nusakytos nepažįstamojo, save pateikiančio Valdybos kontrolieriumi.

Nepaisant to, Snejeras buvo įsitikinęs, kad nė vienas padorus justicijos organas nerastų pakankamų įkalčių, kad jį nubaustų teisės požiūriu. Tačiau kartu puikiai žinojo, kaip smarkiai apsunkinti ir net padaryti neįmanomu gyvenimą gali nuolatiniai susidūrimai su policija. Jo profesijoje nuolatinis policijos dėmesys būtų katastrofa.

Taigi pasiūlymas, išdėstytas kaip prašymas, galėjo tikrovėje būti paprastu šantažu.

„Nejaugi, po velniais, aš iš tikro toks genialius nuliukas, kad būtent mane teko išlukštenti iš masės kitų? – atsiduso jis, išeidamas iš kabinos. – Jei tikrą nuliuką dabar galima rasti tik tarp raizerių, tai reiškia, kad visas Argolandas su visais jo galais iš tikro yra milžiniška apgaulė ir blefas, kaip tvirtina Matas. Tik klausimas – kas ką čia apgaudinėja?“

Jis susimąstęs leidosi laiptais iš 18-o aukšto. Jis mėgo tai daryti pėsčias, ypač norėdamas į ką nors sukoncentruoti mintis ir likti vienas su jomis. Laiptai – skirtingai nuo gyvenamosios kabinos, lifto ar baro – turėjo tą naudingą savybę, kad leido rinktis dvi pasitraukimo galimybes: aukštyn ar žemyn. Aišku, Snejeras puikiai žinojo, kad, kaip tai bebūtų liūdna, Argolande iš principo niekur neįmanoma pasprukti, nes anksčiau ar vėliau žmogus bus priverstas prieiti prie kokio nors automato, įkišti Raktą į plyšį ir tuo pačiu atskleisti savo buvimo vietą. Tačiau laiptai jam buvo vieta, kur žmogus randasis tarp dviejų kontroliuojamų erdvės punktų, t.y. tarsi niekur. Tai suteikė, bent jau teoriškai, tam tikros nepriklausomybės jausmą. Jį stebino žmonės, linkę grūstis liftuose, net kai tereikėdavo nusileisti vos per 2-3 aukštus.

„Kas ką čia apgaudinėja, kei kiekvienas supranta, kad jį apgaudinėja? – toliau svarstė, šokčiodamas viena koja iškart po du laiptelius. – Valdybos nuliukai puikiai žino, kad daugelyje pozicijų dirba paraizeriuoti žmonės, tačiau apsimeta, tarsi tiki jų laipsniu. Tad jeigu visas Argolandas yra farsas, kuriame dalyvauja visi jo gyventojai, tai kam – kokia velniava! – vaidinamas tas spektaklis?“

Dar net nusileidęs į holą, jis apsisprendė priimti pasiūlymą, laikydamas jį puikia proga susipažinti su farso užkulisiais. Imtis pasiūlyto vaidmens – reiškia sužinoti daug pamokamų dalykų; Snejeras niekada nepraleisdavo progos ką nors sužinoti nauja apie pasaulį ir gyvenimą. Tokios žinios paprastai atnešdavo solidžius procentus tolimesnėje veikloje, o duotu atveju pats „apsimokymas“ galėjo duoti nemažą naudą apvalia geltonųjų punktų sumele.

Nuo tada, kai pasąmoningai ėmėsi revizuoti savo fenomenologinę pasaulio teoriją, jis aptiko daugybę detalių, į kurias anksčiau nekreipė dėmesio. Jau senai jis pakankamai gerai žinojo, kaip funkcionuoja visuomenė, kurios sudedamąja dalimi jis buvo. Eilinis klausimas, dabar kylantis su nerimą keliančia jėga, buvo: kodėl? Kodėl būtent taip?

Bendroje miesto aplinkoje jis pagaudavo kažką keista – nors ne nauja, iš seno žinoma, tačiau anksčiau priimamą ramiai, kaip įprastą tikrovės dalį, - ir tas keistumas reikalavo nedelsiant atsakyti į klausimą. Jis instinktyviai jautė, kad pilnam pasaulio paveikslui dar trūksta kažkokio elemento, duomens, fakto, leidžiančio racionaliai paaiškinti situaciją, kai visi prieš visus apsimetinėja, tarsi nieko ypatinga nevyktų, tarsi būtų tvarka. Toks paradoksas savyje neturėjo atsakymo, reikalavo iššifravimo, rakto.

Galbūt tas raktas buvo paviršiuje, gal jį žinojo daugelis vaidinamos komedijos aktorių, o gal jis kruopščiai paslėptas? Snejeras vis labiau juto poreikį surasti tą raktą, kad papildytų žinias apie tikrovę. Ji erzino nesuprantamos užuominos, neaiškios anekdotų potekstės, piktino tai, kad panaudodamas savo sugebėjimus vien tam, kad išgautų naudą iš objektyvios situacijos, jis iki šiol nepabandė gauti gilesnių žinių apie pasaulį.

„Ką gali žinoti, kad ir aš toks pat savimyla kvailys, kaip tie mano aukštyn iškelti pseudonuliukai, kurie, pasiekę aukštus postus, užmiršta, kas yra iš tikro?“ – pagalvojo jis ir nusprendė patikrinti, patvirtinti savo galimybes, pasišventęs tiesos sužinojimui.

Nuliukų, susijusių su Valdyba, aplinka galėjo būti labai naudinga, o galbūt ir būtina šio tikslo pasiekimui.

Už įstiklintų restorano salės durų kur jis žvilgtelėjo ieškodamas Alisos, pastebėjo pažįstamą Prono plikę, supamą smarkiai išsidažiusių merginų ratelio.

„Iš kur jis ima punktų tokiam gyvenimui? – pagalvojo Snejeras, permesdamas žvilgsniu skanėstais apkrautą staliuką. – Sėdinėja čia iki išnaktų!”

Pronas jį pastebėjo, pašaukė ir atsistojęs plačiu gestu pasikvietė. Jis buvo pačiame linksmume ir čia pat sudribo į krėslą, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą. Snejeras nenoriai priėjo prie staliuko.

- Tai ma-ah-no širdy-yhnas draugas! – pristatė merginoms, o tada, parodęs į jas, gailiai tarė. – Padėk, seni. Tos mergiotės visai mane pribaigs!
- Nė kiek neabejoju! – Snejeras kilstelėjo nuo stalo tuščią butelį ir kurį laiką demonstratyviai apžiūrinėjo etiketę. – Tavęs laukia finansinis krachas. Kasos automatai tave pribaigs.
- Va, ta-atai man ir negresia, - sumurmėjo Pronas, mosuodamas Raktu. – Tai niekam nepavyks, kol Raktas... Ech Snejerai! Jei kur nors būtų toks automatas, kad žmogus galėtų... na ... bendrai, sugrįžti 20-čia metų ir dar truputį sveikatos... A! Išgersi? Užsisakyk. Aš moku! „Ketvertuku sugebėjau aš gimti! Niekas neveja mus dirbti!“ – sudainavo jis, gerokai pro šalį, ir nudribo ant grindų draugiškai kvatojant merginoms.

Snejeras pasilenkė prie jo ir, pasinaudojęs tuo, kad Pronas laiko Raktą sugniaužęs rankoje, patikrino jo registrų būklę. Sunkiai susilaikę, kad nešvilptelėtų:
„10 tūkst. Iš kur tiek geltonų pas tą veltėdį? Vien už tokios sumos turėjimą jį reikėtų pasodinti. Nebent darbuojasi policijai“.

- Prižiūrėkite mano ... kolegą, - mestelėjo jis įsilinksminusioms merginoms ir išėjo iš salės.

„Būtinai reikia keisti viešbutį. Per ilgai čia sėdžiu ir atsirado nereikalingų pažinčių“, - pastebėjo, eidamas gatve r dairydamasis kokios nors ramesnės vietelės, kur galėtų užkąsti.

Po kiek laiko prisiminė, kad pagrindine jo buvimo „Kosmose“ priežastimi dabar yra Alisa. Neaišku kodėl jis laukė jos pasirodymo ar bent žinutės iš jos.

Temo. Gatvėse įsižiebė žibintai ir spalvotos reklamos. Praeiviai, užpildė triukšmingas centro gatves, iš šimtų galimybių rinkosi kokį nors patrauklų būdą vakaro praleidimui. Reklamos kvietė į pasirodymų sales, kiną, kabarė, šokius.

Snejeras šiandien neturėjo noro triukšmingiems besilinksminančių žmonių susibūrimams. Norėjosi atsisėsti ir ramiai pagalvoti arba pakalbėti su kuo nors, kuo galima pasitikėti. Nuliuko iš Valdybos apsilankymas jo vaizduotėje susiliejo su Alisos vaizdu. Atmetęs tikėjimą jos pranašiškais sugebėjimais, teko pripažinti, kad ji žinojo Valdybos planus. Paprasčiausia buvo laikyti, kad ji sąmoningai ir iš anksto suplanuotai dalyvavo specialiai Snejerui sukurtų įvykių grandinėje. Tačiau jei šio reikalo organizatoriai gerai žinojo apie jį, tai negalėjo nežinoti apie jo priešiškumą ir skeptišką požiūrį į būrimus ir spėjimus. Snejeras pvz., niekada nesinaudojo tokiais populiariais Argolande horoskopų automatais. Todėl sunku buvo manyti, kad Valdyba pakišo Alisą kaip žmogų, turėjusį jį įtikinti tuo, kad jo ateitis – būtinybė, iš pat pradžių įrašyta likimo knygose.

Tad beliko kita galimybė. Alisa žinojo apie būsimą pasiūlymą, pati neturėdama nieko bendra su Valdyba. Ji informavo Snejerą apie ateitį, pateikdama ją kaip įvykusį faktą, ir kartu siūlė savo pagalbą kilus nenumatytiems sunkumams. Ką gi tai galėjo reikšti? Kieno vardu ji kreipėsi į jį, tam pasirinkusi šmaikščia būrimo formą, - apie tai, kas jau pradėjo pildytis. Jei ji nesusijusi su Valdyba, neveikė jos vardu, tai ...galbūt, kažkokiu būdu kovojo su ja?

Paslaptingas merginos išnykimas, keista varinės apyrankės dovana, dainelė, kuri pasirodė išimta iš apyvartos, - visa kartu dėliojosi į tokią hipotezę. O gal Alisa ketino panaudoti Snejerą kažkam dar iki tol kol jis pasirodys nuliukų, susijusių su aukščiausia aglomerato valdžia, apsuptyje. Galbūt jai, - arba kažkokiai grupei, kurią ji atstovauja – reikalingas „savo“ žmogus tokiame aukštame lygyje?

Tačiau pasąmonės dugne pasislėpė įtarimas, kas aplink jo asmenį vyksta kažkokių slaptų jėgų kova, kurios jis neįstengia perprasti. Jis pagalvojo, kad, galbūt, apyrankė ir Doni Bel dainelė gali turėti trūkstamus sprendžiamo galvosūkio elementus.

Kelias akimirkas jis pastovėjo priešais didelės maisto parduotuvės vitriną, abejingai apžvelgdamas lentynas, apkrautas įvairiomis pakuotėmis, krepšiais su daržovėmis, skardinių ir butelių eiles. Tas vaizdas atmintyje pažadino prisiminimus apie senai praėjusius laikus, neaiškų, gerklę spaudžiantį liūdesį. Snejeras įėjo į parduotuvę, iš krūvos pasiėmė didžiausią plastikinį krepšį ir, eidamas palei lentynas, prikrovė jį iki viršaus. Ilgiau užtruko prie automato, gundančio spalvingomis saldumynų dėžutėmis bei kramtomosios gumos pakeliais. Nusišypsojęs savo prisiminimams, ilgai rinkosi reikalingą mygtuką. Paslėpęs kišenėje gautą pakelį, padėjo krepšį ant pulto, ir įkišo Raktą į kasos automatą.

Suma, kurią parodė kasa, jį sukrėtė savo dydžiu. Beveik viskas buvo už geltonuosius. Maitindamasis restoranuose, jis neįsivaizdavo, kad įprastinių maisto produktų kainos taip pašoko nuo tada, kai mamos prašymu eidavo apsipirkti.

Jis sumokėjo, paėmė krepšį, ir metro nuvažiavo Šiaurinį rajoną.

Jis čia žinojo kiekvieną užkampį, nors paskutiniu metu retai lankė šias vietas. Čia stovėjo seni namai, menantys laikus iki reformos. Jis vis dar stovėjo, apsupti naujų statinių, nors jų būklė buvo aiškiai beviltiška. Netipiniai, statyti pagal senąją technologiją, jie netiko remontui naudojant šiuolaikines mašinas ir medžiagas, todėl juos paliko likimo valiai ir gyventojų priežiūrai – daugiausia pagyvenusių žmonių, pensininkų, kurie nepanoro persikelti į naujus rajonus, atkakliai likę savo pamažu yrančiuose butuose.

Snejeras įėjo į vieną tokių namų. Laiptų aikštelė prietemoje slėpė savo apšerpėjusias sienas. Jis ėjo, iš įpročio kojomis apčiuopdamas laiptų laiptelius, nesąmoningai juos skaičiuodamas ir vengdamas išdaužymų jų kraštuose. Trečio aukšto aikštelėje sustojo priešais rudais dažais dažytas medines duris.

Kelias sekundes nesiryžo paspausti skambučio mygtuko.

Už durų lėtai artinosi sunkūs žingsniai. Žemas tylus balsas paklausė: „Kas ten?“, o tada durys plačiai atsilapojo. Snejeras įėjo ir atsidūrė senuko glėbyje.

- Einam, sūneli! Mama guli, jaučiasi nekaip, tačiau labai apsidžiaugs. Mes dažnai pakalbam apie tave. Senokai beužsukai!
- Reikalai, rūpesčiai, - nusišypsojo Snejeras. – Žinai, kaip būna, kai žmogus turi ketvirtąjį laipsnį.
- Ech tu! – pirštu pagrasė tėvas. – Laikas būtų liautis žaisti! Imti gyventi kitaip.

Jie įėjo į nedidelę kabiną, kur ant lovos gulėjo Snejero motina. Ji labai sublogo nuo paskutinio apsilankymo. Jau tada ji sirgo, tačiau dabar jai, matyt, buvo dar blogiau.

- Kai ką atnešiau, mama! O už likutį nusipirkau sau kramtomos gumos! – tarė jis, pamėgdžiodamas berniuko balsą. – Labas, mama! Tu visai nesikeiti, kaip matau!
- Ach tu, melagėli! Na prieik, pasirodyk! – nusišypsojo, tiesdama į jį rankas. – Užtat tu sensti.
- Tačiau nesurimtėju, mama! – pasakė pasilenkdamas.

Ji apkabino jį ir pabučiavo, o jis, sėdėdamas ant lovos kraštelio, pasijuto esąs be galo toli nuo to, kuo dar visai neseniai buvo užimtos jo mintys.

- Vis nedirbi? – paklausė ji, laikydama jį už rankos?
- Ką tu! Dirbu. Aš – menininkas! – nusijuokė jis.
- Tu tinginys be gėdos. Visada buvai gabus berniukas, tačiau tinginystė gimė anksčiau už tave.
- Mama! Aš iš tikro menininkas. Sutik, argi ne menas iš asilo padaryti genijų? Beje, matyt, netrukus užsiimsiu kitkuo. Gavau įdomų pasiūlymą. Uždirbsiu tiek, kad ir man užteks, ir jums galėsiu parūpinti padorų butą.
- Mums nieko nereikia, - pasakė tėvas. – Mes viską turime.
- Tačiau mamai reikia gero gydytojo. Atsiųsiu vieną pažįstamą. Be to, norėčiau su tavimi pasikalbėti, tėti.
- Pakalbėkite virtuvėje. Tu, tikriausiai, nepusryčiavai, pasiimk ką nors, - pasakė motina.

Jie perėjo į nedidelę virtuvėlę. Tėvas užplikė arbatą, papjaustė duonos. Snejerui atrodė, kad laikas sugrįžo 30-čia metų. Jis vėl buvo mažas berniukas, daug ko nesuprantantis, vis susiduriantis su naujomis problemomis, iškylančiomis šiame sudėtingame pasaulyje.

Vos prieš kelias dienas jis buvo įsitikinęs, kad pažįsta pasaulį su visomis jo apraiškomis. Šiandien vėl jautėsi kaip tas dešimtmetis Edis, tėvą klausinėjantis apie skirtumą tarp geltonų ir raudonų punktų.

- Tėti, - tarė jis, žvelgdamas į pilkas tėvo, maišančio arbatą senu sidabriniu šaukšteliu ir besišypsančiu jam, akis. - Ar prisimeni, kaip visa buvo iki to...
- Iki ko?
- Na, kol pradėjo visur įvedinėti automatizaciją. Tai įvyko kažkaip ... netikėtai. Mokykloje istorijos pamokose man visada atrodė, kad pernelyg daug įvykių susigrūdo į labai trumpą laikotarpį. Tarptautiniai susitarimai, materijos anihiliacijos atradimas, ekonominio lygio suvienodinimas, laipsnių įvedimas, urbanizacija, automatizacija – viskas įvyko vos ne vienu metu.
- Tai ir buvo kompleksinės Didžiosios reformos programos esmė, - nusišypsojo tėvas. – Išeities sąlygos buvo parengtos labai kruopščiai.
- Kas jas rengė?
- Na, aišku, mokslininkai. Viso pasaulio.
- Štai, būtent! Kaip nutiko, kad didžiosios valstybės, iki tol buvę tokios atsargios viena kitos atžvilgiu, prisikrovę neįtikėtinus ginklų kiekius, staiga perėjo prie pavyzdinio bendradarbiavimo? Kokiu stebuklu politikai ir diplomatai, paprastai neįkalbami, tai lengvai susitarė?
- Nugalėjo protas.
- Ne, tėti. Ne tai. Aišku, mūsų Argolande ir, reikia manyti, kituose aglomeratuose nutinka, kad apsamanojęs dvejetukas staiga protingėja ir tampa vienetuku. Tačiau už to visada slepiasi raiseris! Netikiu, kad valstybių vadovai staiga ir vienu metu būtų tapę protingesni!
- Ne visi, ne visi, sūneli! Tik nedaugelis! Nenorėję įgauti proto pasitraukė iš politinės arenos.
- To manęs istorijos pamokose nemokė.
- Tačiau taip buvo. Atvirai sakant, tada sukurtame Valdančioje pasaulio taryboje labai mažai buvo buvusių atskirų šalių vadovų. Pasirodė nauji žmonės, mąstantys naujai, kitaip. Buvo nemažai susidūrimų, konfliktų, tačiau galiausiai … nugalėjo protas, žmonės tapo protingesni.
- Ka-kaip man galvoje netelpa tokia metamorfozė. Kartais politikai keičia požiūrius, tačiau postūmiu tam retai būna racionali paskata ar tautos interesai. Gerokai dažniau dirgikliais būna tiesiog baimė prarasti turimą padėtį arba savo kailį … Ko galėjo bijoti tie, kurie taip staiga tapo protingesni? Kas ir kuo juos pagąsdino, priversdamas veikti bendrai susiskaldžiusiame pasaulyje?

Tėvas šyptelėjo. Kurį laiką žvelgė sūnui į akis, o tada tarė su keista, ironijos sklidina gaida balse:
- Nevargink galvos. Tai buvo senai, sūnau. Jei šiuolaikybė nori ką nors nuslėpti nuo žmonių, istorija po dešimties metų beveik garantuotai nesugebės prisikasti prie tiesos. Vietoje tiesos bus randami tik artefaktai, meistriškai suaustos legendos, modifikuojančios tiesą, atitinkamai išpreparuotos ir taip giliai įsišakniję kartų sąmonėje, kad tampa tiesos pakaitalu, kurių nuvainikavimo praėjus metams nereikia niekam, nes tai gali sugriauti daug metų kurtų realijų pagrindus.
- Vadinasi, tu vis tik galvoji, kad istorija mums nepraneša visų žinių apie įvykius iki Didžiosios reformos?
- Gimiau iki Reformos, tačiau nuo pat pradžių, kiek pamenu, niekas tikrai nežinojo, kas, tiesą sakant, įvyko, kas buvo netikėto posūkio pasaulio politikoje ir ekonomikoje priežastimi. Oficialiai, tu aišku žinai, tai aiškino pigios energijos beveik neišsemiamo šaltinio suradimu. Tačiau jau tada vaikščiojo kalbos ir gandai. Kalbėjo apie kažkokią mafiją, mokslininkų-teroristų, šantažuojančių politikus ir verčiančius juos susitarti visuotinės žūties akivaizdoje, grupę. Tačiau iki šiol niekas nieko oficialiai nepatvirtino. Tačiau jau tas faktas, kad kai kurie žinomi politikai tai metais netikėtai dingo nuo scenos. Vėliau tas pats nutiko, ypač su tais, kurie kritikavo priimtus sprendimus. Man irgi ne viskas patiko. Dar daugiau, dabar aš matau, kad panašiai kaip aš mąstantys žmonės daugeliu atžvilgiu buvo teisūs. Tačiau ką jie galėjo padaryti? Aš pats, visą gyvenimą prabuvęs tik trejetuku, sąžiningai dirbau man patikėtame kukliame bare, tikėdamas, kad už mus galvoja labiau tam tinkami nuliukai. Į reformų kritiką žvelgė kreivai. Be pėdsakų dingdavo ne vien žinomi politikai. Su jais likimą pasidalijo daug paprastų žmonių, pernelyg drąsiai rodžiusių klaidas ar abejoję pasiektais socialinių ar technologinių sprendimų rezultatais. Geriausiu atveju, jie netikėtai nukrisdavo iki šeštojo laipsnio, prarasdami bet kokias perspektyvas gyvenime. Dabar retai išgirsi apie tai. Beje, dauguma žmonių, ypač jaunų, gimusių po Reformos, palaiko tą pasaulio modelį, kurį rado, jame užimdami tas ar kitas pozicijas. Visi suinteresuoti, iš esmės, kad pagal galimybes patogiau pragyventų savuosius keliasdešimt metų, o ne kapstytų kokią nors abstrakčią tiesą. Beveik niekas negalvoja kaip patobulinti šį pasaulį.
- Būtent! Nejaugi šis pasaulis – geriausias iš įmanomų? – įterpė Snejeras.
- Pirmiausia jis homogeniškas, vienalytis gyvenimo sąlygų požiūriu. O kadangi jis vienintelis esantis, tai neįmanoma įvertinti, geras ar blogas. Jis toks, koks yra. Nėra palyginti su kuo.
- Manai, kad geriau uždirbti punktus nei bandyti pagerinti pasaulį?
- Sunku pasakyti, kas geriau. Tačiau iš savo patirties aš žinau, kad saugiau pripažinti tikrovę. Ir neabejotinai pavojingiau, netgi dabar, po daugelio metų, kapstytis tose istorijose, kurios buvo iki Reformos.
- Manai, kad tai pavojinga?
- Taip, sūnau. Tai, ką tu sakei apie baimės faktorių, gali tebeveikti. Nuliukai, valdantys pasaulį, tik dėl jiems suprantamų priežasčių nemėgsta tų, kurie norėtų įnikti į jų valdžios mechanizmus bei prielaidas.

* * *

Apačioje plytėjo šviesų vandenynas – žaidžiantis, gyvenantis neramų, nuolat pulsuojantį gyvenimą. Artimesnės dėmės, sudarančios stačiakampius., skaidėsi į atskirus taškus, tolimi debesėliai tęsėsi iki pat horizonto, padengdami visą regimą žemyno plotą. Juos kirto ryškių siūlų linijos, išsiraitančios kilpomis taisyklingų miesto centro stačiakampių fone ir išsitiesinančios į radialines tieses linijas, išbėgančias į įvairias puses per į tamsą panirusius priemiesčių rajonus. Limes Inferior

Naktinis Argolando vaizdas, žiūrint iš 127-ojo aukšto, visad Snejerui sukeldavo tokį pat didelį įspūdį, kaip ir anksčiau, kai tėvai pirmąkart jam parodė tą pasaulio gabalėlį, kuriame jam buvo lemta nugyventi gyvenimą. Tokį gyvybinės erdvės apribojimą – kaip, beje ir pačio gyvenimo trukmės apribojimą – jis priėmė kaip savaime suprantamą. Mintys išeiti už aglomerato ribų tada buvo – ir daugelį metų po to – fantazijos žaidimu su tokiu pat realybės laipsniu, kaip „gyvybės eliksyro“ idėja, suteikianti žmogui galimybę peržengti jam lemtą gyvavimo laike ribą.

Tik vėliau, kai vaikiška laiko samprata, vertusi dešimtmečius į begalybę, užleido vietą suvokimui, kad laikas lekia vis greičiau, Snejeras ėmė susimąstyti apie erdvės-laiko apimties, kurioje uždarytas kiekvienas aglomerato gyventojas. Kelios dešimtys metų kokių 40 km spindulio rajone ėmė atrodyti kažkokiu keistu nesusipratimu. Aišku, jis žinojo viską – bent taip jam atrodė - apie priežastis ir tikslus, dėl kurių kelis milijonus žmonių uždarė 5 tūkst. km2 aikštėje. Beje, visai neblogai, jei kiekvienam gyventojui tenka po 100 m2 paviršiaus ploto – atsižvelgiant, kad tokia kaina tiems gyventojams nuvijo alkio šmėklą. Teritorijos, supančios tokius aglomeratus kaip Argolandas, pernelyg vertingos, kad jas skirtų gyvenamųjų rajonų statybai.

Snejerui dažnokai ateidavo į galvą, kad gyvybinė erdvė, kurioje jam teko gyventi, labai primena narvą, beje, kiek perdaug prigrūstą, tačiau, kadangi tokia padėtis užtikrino pakenčiamas sąlygas visiems piliečiams, sunku buvo suabejoti pasirinkto sprendimo teisingumu, neturint nieko geriau.

Dabar, stovėdamas prie apžvalgos galerijos lango „Argolando bokšto“ viršuje, Snejeras vėl pagalvojo apie aglomeratą kaip milžinišką aptvarą, knibždantį žvėrių, kuriuos maitina ir saugo nuo pavojų, tačiau, deja, atima galimybę kada nors iš čia išeiti.

Asociacija su aptvaru turėjo dar vieną aspektą, kuris dabar, paskutinių įvykių šviesoje, ypač aštriai išryškėjo.

„Ar gali į aptvarą suginti žvėrys suprasti juos suginusių ketinimus? Maitina mus tik iš gerumo ar mes skirti kažkokiems veiksmams atlikti? O gal... – Snejeras pajuto, kaip nugara nubėgo nemalonus šaltukas. – Galbūt, mes tik bandomieji žvėrys? Galbūt, Argolandas – kažkas panašaus į bandomąjį žvėryną? Arba rezervatą, sukurtą kažkokiam neįprastam, išsigimusiam žmonių klanui, izoliuotam nuo likusio pasaulio? Galbūt, mes kažkokia šalutinė, degeneravusi žmonijos šaka, kuria čia sukūrė ekologinę nišą, humaniškai leidusi gyvuoti šiems kvazižmonėms, galvojantiems, kad jie tokie pat, kaip ir visi šio pasaulio gyventojai?“

Žinoma, tai buvo fantastiniai išsigalvojimai iš mokslinės fantastikos srities, iš siaubo filmų, rodomų Argolando kino teatruose, kuriuos lankydavo jaunystėje. Aišku, tai negalėjo būti tiesa! Juk Argolandas, iš esmės, nėra uždaras ir izoliuotas nuo pasaulio! Turėdamas pakankamai geltonųjų punktų galima – turint tam tikrą kantrybės ir ištvermės dozę – gauti leidimą išvykti į kitą aglomeratą, nusipirkti bilietą į lėktuvą ir skristi. Jei beveik niekas taip nedaro, tai tik todėl, ir būtent todėl, kad visur tas pats! Tad idiotiški išsigalvojimai apie rezervatą ir izoliaciją, apie ypatingą Argolando statusą – kvailystės, pagimdytos Snejero vaizduotės dėl nekasdienių reikalų užgriuvimo ir dėl to, kad prisiklausė pranešimų, gandų, išsigalvojimų.

„Tačiau, jei tiesa, kaip pasakė vienas žmogus iš Valdybos, - samprotavo Snejeras, spoksodamas į po jo kojomis knibždantį Argolando gyvenimą, - kad reikia kontroliuoti net mokslininkus, kad vis sunkiau rasti tikrų nuliukų... ar tai nereiškia, kad toks cirkas, toks pat farsas vaidinamas visur, visuose planetos aglomeratuose? O iš to, dalinai, sektų, kad jie, skitingo lygio Valdybos nuliukai, yra anapus žaidimo, anapus tų narvų ir aptvarų, kuriuose jų budria akimi diena po dienos vaidinama išgalvota tikrovė, apsimetant, kad viskas, kas ten vyksta, yra normalu“.

Vieninteliu logišku paaiškinimu būtų prielaida, kad visa žmonija dėl kažkokios priežasties staigiai ar palaipsniui protiškai degeneravo, o likę daugiau mažiau normaliais, dabar bando palaikyti tvarką, vadovaudami nelaimėliams, pakvailėjusiems artimiesiems, padedant išmoningos automatikos ir išsigalvojimo kombinacijos, neleidžiančios baisiai sąmonei pasiekti nelaimėlių sąmonės.

Tai irgi buvo vienas apokalipsinių vaizdinių, jai senai „atrastų“ fantastinių filmų scenaristų. Snejero protas atsisakė priimti tokį tragišką žmonijos likimą, nors jame ir buvo panašumo į tiesą požymių. Nes daugybė iki galo dar neištirtų veiksnių, susijusių su naujomis technologijomis – agrochemija, farmacija, radiologija ir dar dešimtimis kitų žmogaus veiklos sričių - galėjo neigiamai, nepastebimai paveikti vystymąsi – tiek fizinį, tiek dvasinį – kartą po kartos.

„Idiotas dėl savo prigimties negali įvertinti savo kretinizmo laipsnio net lygindamas save su normaliais žmonėmis. Ką tada sakyti, kai visi staiga ima virsti idiotais! – pagalvojo sunerimęs Snejeras. – jei tai būtent ir nutiko žmonijai per šiuos dešimtmečius, tai reikia guostis bent tuo, kad priklausai elitui. Juk man pasiūlė bendradarbiauti su žmonėmis, kurie, reikia manyti, visame šiame beprotnamyje jaučiasi protingiausiais. Tačiau džiūgauti man reikėtų saikingai. Kaip tarp aklųjų vienaakis – karalius, taip tarp idiotų išminčiumi gali pasirodyti ir debilas“.

Jį pralinksmino sugalvotas palyginimas, o ir pačios hipotezės taip pat, tačiau dabar jis buvo beveik įsitikinęs, kad negali ignoruoti Valdybos pasiūlymo. Tai buvo vienintelė galimybė iš šalies pažvelgti į „aptvarą“, į Argolandą ir jo gyventojus, pamatyti visą aglomerato gyvenimą, aprėpti žvilgsniu jame vykstančius procesus – taip, kaip matai jo išsibarstymą ir urbanistinę struktūrą iš 127–ojo „Bokšto“ aukšto.

Snejeras apėjo aplink apžvalgos galerija, laikas nuo laiko žvilgsnį sulaikydamas prie kokios šviesų sankaupos, ė vakarus ir į šiaurę nuo centro. Rytinę galerijos dalį jis, kaip visada, paliko pabaigai, nes tai, ką ten matė, buvo visiškai ypatinga, asmeniška po akinančios aglomerato naktinės panoramos. Čia, rytuose, žvilgsnis, dar apsiblausęs nuo šviesos orgijų, besitęsiančių link žemės pulsuojančiu ugniniu kūju, apimančiu 3/4 regimos erdvės, netikėtai atsiremdavo į bekraštę, juodą, tylią tuštumą, nuo realaus pasaulio – tarsi sidabrinio durklo ašmenimis - atskirtą nuo ryškiai apšviesto bulvaro juosta. Žvilgsnis savaime kilo aukųštyn ieškodamas kokios nors atramos toje niūrioje tylioje bedugnėje. Beveik fiziškai buvo juntama, kad kojos netenka pagrindo, o kūnas pakimba erdvėje, niekuo nesiejamoje su žeme.

Tik po kiek laiko akys priprasdavo prie tamsos, o juodame fone mažais sidabriniais smaigaliais, nutaikytais į žiūrėtoją, sužibdavo žvaigždės. Apačioje, irgi juoda, tačiau be sidabrinių taškelių, plytėjo plati Tibigano ežero juosta. Tik ten, tamsiame danguje virš ežero, buvo galima aiškiai matyti žvaigždes. Virš miesto jas užgoždavo miesto pašvaistė, o virš ežero jos viešpatavo, kviesdamos šį pasaulį į bekraštę Visatą.

„ Pasaulis tęsiasi po 40 km į visas puses, išskyrus šią vieną“, - pagalvojo Snejeras, žvelgdamas į dangų virš Tibigano.

Jis prisiminė pokalbį su Alisa apie dainelę, kurią ji minėjo, - ir būtent apie žvaigždes virš Tibigano. Jis nesąmoningai kairės rankos pirštų galiukais palietė varinę apyrankę.

„Kur tu, Alisa?“ – kažkas jame nevalingai atsiduso.

„Prie „Bokšto“ jį kojos atnešė pačios iš įpročio. Dabar, maždaug vidurnaktį, viršutiniame restorane buvo galima sutikti visą Argolando „profesinio pogrindžio grietinėlę“. Žinomiausius raiserius, kymeikerius, supirkinėtojus ir kitus „geltonus paukštelius“, galinčius leisti sau kasdien iki vėlyvo laiko sėdinėti šioje prabangioje užeigoje, prieinamoje tik geltonųjų punktų turėtojams. Jei policija iš tikro panortų išvalyti miestą nuo stambaus kalibro sukčių, pakaktų užmesti tinklus 2-3 čia esančiuose restoranuose. Gausus laimikis būtų garantuotas. Gal į tinklą papultų ir kokie keli sąžiningai besidarbuojantys piliečiai, tačiau juos nebūtų sunku atskirti pagal laipsnį. Likusieji, priklausantys rezerviniams laipsniams, nesikeldavo iš patalo 7-ą ryte, kad eitų į darbą, kurį daugeliu atvejų tik gana sąlygiškai buvo galima pavadinti naudinga veikla.

Nelegalai bent jau neapsimetinėjo, kad dirba. Jie dirbo iš tikro – nuo pusiaudienio iki pusiaunakčio, visą laiką mąstydami ir veikdami, rizikuodami ir mikliai išvengdami spąstų. Nes tik šie – pavyduolių žargonu – „parazitai“ buvo vienintele tikrai būtina Argolando visuomenės dalimi, jo bakteriologine flora, palengvinančia visuomeninių-ekonominių procesų tėkmę, tepalu, leidžiančiu funkcionuoti išgalvotai, dirbtinei sistemai, kuri be jų girgždėtų gerokai smarkiau ir galutinai užstrigtų.

Būtent jų kilni veikla – nenumatyta sistemos planuotojų, tačiau tapusi jos antriniu rezultatu – privertė valdžia užsimerkti prieš jų pogrindinę veiklą. Jie paprasčiausiai užpildė turėjusio būti idealiu modelio nepilnus paskaičiavimus ir klaidas. Argolando išvalymas nuo tokių specų kaip Snejeras apnuogintų daugybę klaidų, o to tikrai niekas nenorėjo.

Kiekvienas Argolando gyventojas intuityviai atskirdavo „meistrus“ nuo paprastų nusikaltėlių. Vampyras, gręžikas, marodierius ar nurenginėtojas buvo visų smerkiami. O štai, tarkim, chameleoną priimdavo be jokio moralinio pasipriešinimo, ypač, jei reikėdavo gauti kažkiek geltonųjų už savo sąžiningai uždirbtus žaliuosius. Taip pat priimami buvo ir raiseriai bei džekeriai, nors nė vienas jų klientas neprisipažindavo naudojęsis jų paslaugomis.

Tokias išvadas Snejeras darė jau ne kartą, tačiau tik dabar jos ėmė dėliotis į vientisą visumą.

Stovėdamas priešais restorano duris, prie kurių nusileido nuo apžvalgos galerijos, jis nerūpestingai iš aukšto žvelgė į visą tą žvėryną, kuriame ieškojo savo profesijos kolegų, nuolatinių lankytojų, kaip visada supamų neaiškaus laipsnio ir vienareikšmiškai nuspėjamos profesijos merginų.

„ Kaip galėjau ištisus metus tenkintis tokiu pasigailėtinu gyvenimu!“ – kartojo jis, jausdamasis žmogumi, pasiekusiu aukštesnį sąmonės lygį nei visa ši brolija, pardavinėjanti savo smegenis visai panašiai, kaip tos merginos pardavinėja savo žavesius.

Valdybos pasiūlymas jį kilstelėjo jo paties akyse. Jis dar labiau įtikėjo savo galimybėmis, savo proto verte ir pajuką tarytum ir pagarbą sau pačiam. Tiesa, jis dar nenusprendė galutinai, ar Valdybos vaidmuo yra teigiamas ar neigiamas, nes tai tebuvo galima pasakyti tik po to, kai jį prileis prie aukščiausios aglomerato valdžios.

Iš balsų maišalynės išsiskyrė pažįstamas balsas, šūkčiojantis salės gale. Snejeras pažvelgė į ten.

- O velnias! Vėl Pronas.

Mažasis džekeris žirgliavo per salės vidurį apie kažką kalbėdamasis su dviem jį lydinčiais vyrais. Jis buvo truputį išgėręs, tačiau tvirtai laikėsi ant kojų.

“Na ir sveikata to tipo, - pagalvojo Snejeras. – Nuo pat ryto šlaistosi po užeigas. Iš kur pas jį tiek geltonųjų? Ne kitaip – nešvarus verslas”.

Jis jau ketino apsisukti ir nueiti, tačiau žvitrios išsprogę akys iškart jį susekė.

- Nuostabu! – apsidžiaugė Pronas. – Einam kartu, jei tik nesi prieš.

Snejeras net nespėjo sugalvoti, kaip atsikalbėti, tad teko leistis ir kartu su Pronu vykti į viešbutį.

- Nematei merginos? – paklausė Snejeris.
- Ne. Bet jis tikriausiai pasirodys „Kosmose“. Ji viena iš vietinių.

Snejeras kelias minutes tylėjo. Trumpindami kelią, pasuko į vieną iš siaurų šalutinių gatvelių. Gatvės buvo tuščios, tik retkarčiais pasirodydavo koks vėlyvas praeivis. Sunku buvo patikėti, kad tokio gausaus aglomerato centre beveik niekas nevaikšto po vidurnakčio.

Užpakalyje sudunksėjo sunkūs žingsniai. Snejeras apsidairė. Juos vijosi du aukšti plačiapečiai vyrai. Daugiau gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios.

Žingsniai artėjo. Snejeras išvydo du ilgus šešėlius abiejose šaligatvio pusėse, tarsi besiartinantys norėtų juos apeiti iš abiejų pusių. Pavojaus pojūtis pavėlavo akimirką. Jis pajuto, kaip sunki letena apkabina jį iš užpakalio, stambus petys spaudžia smakrą.

- Ramiai, - tarė užpuolikas. – Reikia ne tavęs, bet jei sujudėsi – nusuksiu sprandą.

Snejeras sustingo. Akies krašteliu matė, kaip antras dručkis, viena ranka pagriebęs Proną, o kita spausdamas jam burną, tempia į artimiausio namo pavartę. Snejeras žinojo, kad nesusidoros su banditu, laikančiu geležiniuose gniaužtuose. Jis nebuvo patyręs peštukas, netgi atvirkščiai, labiau linko prie intelektualių , o ne kumštinių varžytuvių, ir, būtent todėl, visada buvo pasirengęs nešti kudašių.

„Kad tik ištrūkčiau!” – pagalvojo jis, tyrinėdamas jį laikančios rankos pirštus.

Jo dešinė ranka buvo laisva. Priešininkas pasitikėjo savo jėga ir Snejero kairės rankos apkabinimu.

Antram užpuolikui be vargo pavyko įtempti besirangantį Proną į tamsią pavartę. Snejeras suprato, kad kažką turi daryti – ne tiek iš ypatingos simpatijos Pronui, kiek iš teisingumo jausmo. Jis visada laikė, kad grubios jėgos naudojimas prieš žmogų, kurio pagrindiniu ginklu yra galva ant pečių, yra kiaulystė, už kurią reikia bausti mažiausiai mirtimi, esant galimybei prieš ją gerokai pakankinant. Kaskart, kai kas nors, panaudodamas fizinį pranašumą, leisdavo prieš jį panaudoti prievartą, Snejeras – neturėdamas kitų priemonių – vaizduotėje priešė priešininko egzekuciją. Tai jam leisdavo lengviau praryti bejėgiškumo kartėlį ir pereiti prie normalios būsenos. Jis daug kartų sau žadėjo, kad vietoje elektroninių prietaisėlių kada nors sugalvos stebuklingą, begarsį ir garantuotą ginklą, leisiantį jam bausti visus, išdrįsusius jį liesti. Tačiau kartais jis neišlaikydavo įtampos ir reaguodavo iracionaliai, be savikontrolės, ypač pasibjaurėtinos kiaulystės atvejais.

Jis pajuto, kad apkabinimas tarytum susilpnėjo, kad jo kaklą spaudę raumenys kiek atsileido.

„Jei spėsiu nubėgti iki Trečiosios gatvės... – pagalvojo jis. – Ten dažnai stoviniuoja policininkas“.

Staigiu dešinės rankos judesiu jis sugriebė dručkio rankos nykštį ir timptelėjo aukštyn. Rezultatas buvo pribloškiantis. Užpuolikas suriko širdį draskančiu balsu, atšoko atgal ir susirietęs pripūpė ant šaligatvio. Snejeras pabėgėjo tris žingsnius, apsidairė ir sustingo tarsi įkastas.

Dručkis sėdėjo kaire ranka laikydamasis už dešinės pažasties ir žiūrėjo į sutraiškytus pirštus. Taip tęsėsi dar kelias sekundes. Vyras ant šaligatvio užvertė galva ir susmuko, tarsi netekęs sąmonės. Snejeras atsargiai pritykino. Gulinčiojo dešinė ranka voliojosi ant šaligatvio, aplink ją akyse susiformavo tamsi kraujo dėmė, Snejeras pasilenkė ir pamatė, kad ant rankos nėra nykščio.

Tik dabar jis pajuto, kad rankoje spaudžia kažkokį minkštą daiktą. Jis lėtai atgniaužė kumštį ir pasišlykštėdamas numetė tai, kas jame buvo. Tai buvo užpuoliko nykštys.

Nesuprasdamas, kas nutiko, tačiau sklidinas kaltės jausmo, Snejeras pribėgo prie pavartės, kurioje pasislėpė antrasis banditas. Matyt išgąsdintas savo bendro riksmo, jis paleido savo auką ir nubėgo patikrinti, kas nutiko. Snejeras paskutinę akimirką atšoko į šalį, bandydamas užvožti bėgančiam per galvą.

Jo ranka vos palietė žandikaulį, tačiau bėgantysis susvyravo ir suklupo. Snejeras pakartojo smūgį. Pasigirdo trupančių kaulų garsas, priešininkas parkrito ant žemės ir nejudėjo.

Snejeras įbėgo į pavartę, kuri vedė į nedidelį kiemą tarp namų. Prie sienos, susirietęs į kamuolį, stenėjo Pronas. Matyt, gavo smūgį į pilvą. Snejeras pasilenkė.

- Greičiau kelkis! – paskubino, keldamas Proną. Tasai atsimerkė, tačiau iškart atsistoti nepajėgė. Snejeras ant pečių užsimetė jo ranką ir nutempė jį link gatvės.

- Kas ... jiems? – sumurmėjo Pronas, laisva ranka spausdamas pilvą. – Na ir vožtelėjo jis man. Atrodo, sulaužė šonkaulius.
- Jis savo atsiėmė. Atrodo, aš jam sutraiškiau kaukolę.
- O antras?
- Nuroviau jam nykštį.

Pronas pažvelgė Snejerui į veidą. Jo akys išsprogo dar labiau:
- Juokauji?
- Va tame ir štuka, kad ne, - mąsliau tarstelėjo Snejeras. – Pats nesuvokiu, kaip tai pavyko. Detales praneš rytdienos laikraščiai! – pridūrė jis ir nusijuokė.

* * *

Žinutė rytiniame laikraštyje visai nuramino Snejerą: abu naktiniai užpuolikai buvo policijos sąrašuose. Ligoninėje, į kur juos nuvežė naktinis patrulis, duoti parodymai buvo migloti ir prieštaringi, kas tyrimą nukreipė visai nepavojinga Snejerui kryptimi. Policiją nutikimą laikė nusikalstamo pasaulio tarpusavio sąskaitų suvedimu, o vienintele nepaaiškinama detale buvo vieno nukentėjusių nutrauktas nykštys. Kitam užpuolikui, į ligoninę atvežtam sunkios būklės, buvo sulaužyta kaukolės smilkinio kaulas ir lūžęs apatinis žandikaulis. Policijos ekspertas nustatė, kad smūgiuota kumščiu, o pasekmės rodo neįtikėtiną jėgą. Tad kalto ieško tarp karatė ir kitais panašiais kovos būdais užsiimančių, kas Snejerą ir Proną išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.

:jei jie turėjo kokių nors pretenzijų Pronui ar kas nors juos ant jo užsiundė, tai jie tuo labiau neprisimins nei apie nesėkmingą užpuolimą, nei apie šeimininkus“, - pagalvojo Snejeras, vartydamas laikraštį ir gerdamas kavą viešbučio bare. Jis skaitė tik straipsnių antraštes, kurios nežadėjo nieko sensacinga – taip, kasdieninė įprasta informacinio triukšmo porcija, kuria siekiama patenkinti vidutinio Argolando gyventojo smalsumą ir visai dienai užkrauti jį užtikrintumu, kad jam pranešta apie visus svarbius aglomerato ir pasaulio įvykius. Prie tų kvazisvarbios informacijos mestelėdavo žiupsnelį smulkaus kalibro pikantiškų dalykėlių, tarsi leisdami suprasti, kad nieko daugiau pridurti jau neturi, o tiesiog užpildo likusias tuščias numerio skiltis.

Vidutinis šešetukas be jokių pastabų priimdavo pasaulio vaizdą, kurį piešė rytinis „Argolando aušros“ numeris; penketukas kartais suabejodavo, ar laikraštininkai išsėmė visą įvykių imtį; ketvertukas skaitė tik antraštes, negaišdamas laiko tam, kad įsigilintų į straipsnių esmę, o tada dėmesį sutelkdavo skelbimams, duodančius maksimumą informacijos apie tai, kuo gyvena aglomeratas.

Kaip priklausė tikram ketvertukui, Snejeras irgi neužmiršdavo peržiūrėti smulkių skelbimų. Iš jų buvo galima pasisemti gausybę naudingų ir pamokomų žinių.

Rubrikoje „Perku“. Pvz., paskutiniu metu pasirodė dešimtys vienodų skelbimų: „Pirksiu kanarėles“. Tai visai nereiškė kokio nors ypatingo susidomėjimo rėksmingų paukščių auginimu. Visi puikiai žinojo, kad „kanarėlės“ šiame kontekste reiškia geltonus punktus. Prekiauti punktais oficialiai buvo draudžiama, tačiau su jų pagalba buvo galima atsiskaityti asmeniškai arba pateikti kaip dovanas. Nors tranzakcijos atlikimas buvo visai paprastas reikalas, laikraštyje reikėjo naudoti kriptonimą, kurį, aišku, žinojo ir valdžia.

„Visi apgaudinėja visus ir visi žino, kad juos apgaudinėja“, - pagalvojo Snejeras, tuo pat metu pastebėdamas, kad toji išvada vis mažiau jį stebina. Dabar jis jau suprato, kad nerašytas visuotinis susitarimas sudaro vieną iš stulpų, ant kurių stovi sistema.

Rubrikoje „Mokau“ buvo tokio pobūdžio skelbimas: Jei nori pasiekti aukštesnį laipsnį, skambink...“ arba „Pagreitintu būdu pakeliu intelektą – aukštos klasės specialistas, tel....“ Taip elgėsi vidurinio lygio džekeriai, darantys, kaip taisyklė, „penkis į keturis“.

Rubrikoje „Darbas“ daugiausia buvo tokie skelbimai: „Leisiu užsidirbti šešetukui, geriausia būtų buvęs boksininkas“ ar kas ors panašaus. Aišku, kalba buvo apie vienkartinį snukio sudaužymą ar panašų „užsiėmimą“. Neretai darbdaviu buvo gerbiamas ir gerai apmokamas nuliukas.

Tačiau daugiausia netikėtumų pateikdavo rubrika „Kita“. Šiandien ji irgi nenuvylė Snejero lūkesčių, kaip visada ją pasiliekančio „desertui“. Be įprastų skelbimų, tokių kaip „Už punktus padarysiu ką reikia“ ir „Ištiesiu pagalbos ranką, nebrangiai“, Snejeras rado paslaptingą pasiūlymą: „Daltonikas. Telefonas ... Skambinti vakare“.

Jis galvojo, ką tai galėtų reikšti, kai prie staliuko priėjo Pronas. Atrodė jis klaikiai, tačiau stengėsi atrodyti žvaliai. Rankoje laikė laikraštį.

- Skaitei? – paklausė jis, prisėsdamas priešais Snejerą su bokalu alaus.
- Aha. Atrodo, jie nuėjo kitu keliu. Galim ramiai miegoti.
- Tu – taip. O man tik prasideda.
- Į ką įklimpai, Karlai?
- Mane nori pribaigti, - Prono veidas išdavė vidinę įtampą, akys neramiai lakstė po barą. – Maniau, jie su manimi žaidžia garbingai, dariau ką liepė. O dabar, vietoje to, kad mokėtų, nori atsikratyti liudininko.
- Koks nors stambus reikalas?
- Jiems velniškai stambus.
- Tau, beje, irgi. 10 tūkst. – ne svaras razinų.
- O ... iš kur tu žinai? – persigando Pronas.
- Punktai kvailių nemėgsta. Atsimink tai ir laikyk Rakta prie sėdynės, o nemosuok juo viso Argolando akyse.

Pronas nuleido akis:
- Tu teisus. Bet kuriuo atveju, dėkoju už pagalbą. Negalvojau, kad tavo tokia sunki rankelė.
- Todėl, kad ja naudojuos saikingai, ką ir tau patariu dėl Rakto ir punktų. Aš jau dukart prieš savo valią įsipainiojau į tavo nešvarius reikaliukus ir daugiau neketinu dėl tavęs pakišti kaktos. Beje, dabar būsiu užsiėmęs.
- Radai darbą?
- Visai oficialia to žodžio prasme.
- Tu?
- Įsivaizduok! - Snejerą linksmino Prono nuostaba. – Moka gerai, kodėl nepabandyti?
- Kaip nuliukui?
- Ne. Kaip ketvertukui.
- Nesupratau.
- Jei tik tai, - burbtelėjo Snejeras.
- Na, tai paaiškink.
- Mes neatskleidžiame savo paslapčių, - mestelėjo Snejeras, o Pronas paraudo.
- Na, suprask, negaliu dabar tau nieko paaiškinti, - sumurmėjo jis. – Pats matei. Bijau.
- A, mesk. Kas dėl tos merginos, tai viskas lieka kaip anksčiau. Po kelių dienų tau pranešiu mano naują telefoną. – Snejeras žvilgtelėjo į laikraštį. – Beje, štai... Nežinai, kas toks „Daltonikas“?
- Spalvų neskiriantis žmogus.
- Tai ir aš žinau. Bet čia, pažvelk

Pronas perskaitė Snejero parodytą skelbimą ir nusšaipė;
- Ach, šitai... Negirdėjai? Visai naujas išradimas. Elektromagnetinio lauko generatorius. Jei jį prikiši prie apskaitos ar kasos aparato, jis sutrikdys jo funkcionavimą. Tokio prietaiso savininkas už atitinkamą užmokestį eina su klientu apsipirkti. Atsiskaitant, tasai prideda aparatą prie tam tikros kasos automato korpuso vietos, tas sekundei kvailėja ir virsta „daltoniku“: ima iš Rakto raudonus punktus, nors apmokėti reikia žaliais. Aptikta tai neįmanoma, nes išjungus generatorių automato veikimas atsistato, o į kleinto sąskaitą banke eina informacija apie raudonų punktų rejestro pasikeitimą.
- Puikiai! – metė Snejeras.
- Man nesvarbu. Aš nesinaudoju raudonais! – susiraukė Pronas.
- Nes kvailas! – užjaučiamai palingavo galva Snejeras. – Kai šis metodas išplis, kris žalių kaina…
- Nesupratau...
- Pagalvok! Jei už raudonus gali nusipirkti tai, ką ir už žalius, tai vertės skirtumas nukris iki daltoniko komisinių lygio. Tavo vietoje iškart dumčiau į Banką ir parduočiau visus žalius po keturis raudonus, jei jie dar žemiau nekrito.
- Žinai, - nustebęs ištarė Pronas, - turi nuliuko galvą! Būčiau nesugalvojęs!
- Tarp kitko, iš mūsų dviejų, ekonomistas ne aš, - piktdžiugiškai sumurkė Snejeras.
- Vakar tavęs ieškojo Filipas, - pakeitė temą Pronas. – Jis tau dar skolingas. Ateis čia maždaug 11-ą.
- O ir iš tikro. Ten liko keletas punkčiukų. Šimtas geltonųjų, - melancholiškai pastebėjo Snejeras.
- Nieko sau punkčiukai!
- Tu, Karlai, niekada nesurinksi didelės sumos, Snejeras užjaučiančiai palingavo galva. – Jei nori turėti daug punktų, turi į juos žvelgti lengvai. O tu gaili kiekvieno punkto, net jei jų pas tave štai tiek!
- Vadinasi, anot tavęs, 10 tūkst. ne tiek ir daug?
- Turėjau ir daugiau. Nespėji apsidairyti, o jų vertė jau perpus mažesnė. Punktus reikia švaistyti!
- Tikrai! Dar prieš du metus už geltonus pirko tik delikatesus bei prabangos prekes, o šiandien vien su žaliais jau nepragyvensi.
- Patys kalti! Kuo daugiau durnių su pakeltais laipsniais,gaunančiais geltonuosius ir apsimetančiais kad dirba. O nuo jų „darbo“ prekių parduotuvėse nepagausėja.

Pronas suraukė kaktą ir giliai susimąstė.

- Kai pasieksime tikslą, - ištarė jis po kažkiek laiko, žvelgdamas pro langą, - tada turėsime mūsų visuotinės laimės idealą, kai visi, nepriklausomai nuo laipsnio, gaus tiek geltonųjų, kiek dabar uždirba tik galvotas nuliukas. Tačiau tada jų mums užteks tiksliai tam, ką šiandien už savo raudonus gali gauti šešetukas.
- Vunderkindas! – nusijuokė Snejeras. –Tu dar ne viską praradai, kai kas liko iš ekonomikos mokslų.
- Spjoviau į tokią laimę, - burbtelėjo Pronas.

Vienuoliktą Snejeras susitiko su Filipu. Vaikinas buvo laimingas, džiaugėsi savo antruoju laipsniu ir turėjo daugybę vilčių dėl savo ateities. Šiuo metu dar buvo atostogose, papuoštomis perspektyva nustebinti viršininką, kuris irgi buvo dvejetuku.

„Veltui džiaugiesi, - galvojo Snejeras, perimdamas skolos likutį iš Filipo Rakto. – Ir juk kamuoja tave sąžinės kančios. Tu pernelyg padorus, kad ko nors pasiektum šiame pasaulyje“. City at Lake

Vidurdienį jis nuvyko į ambulatoriją. Tuo metu gydytojai priiminėjo daugiausia nedirbančius, tad dauguma pacientų nenustebino Snejero. Jis kantriai laukė eilėje pas pažįstamą gydytoją.

Kai išėjo ankstesnis pacientas, Snejeras įslinko į kabinetą. Nespėjo užverti durų, kaip išgirdo:
- Laipsnis? Kuo skundžiatės?
- Ketvirtas, kaip visada, - linksmai tarė jis. – Kaip reikalai, Danai?
- Ach, čia tu! – gydytojas pakėlė galvą. – Kaip reikalai, senas sukčiau!
- Neblogai, lašintojau! Kaip ir anksčiau, punktelius lašini? Turiu reikalą už geltonus.
- Na? – gydytojas ištiesė ranką prie bloknoto. – Liudijimas apie mirtį? Pažyma apie sveikatą? Reikia manyti, ne biuletenis dėl laikino nedarbingumo?
- Dieve apsaugok! Norėčiau, kad apžiūrėtum motiną. Jai ne kas su skrandžiu.
- O kam dabar gerai? – atsiduso gydytojas. Dėl visko kalti stiupidatoriai9).
- Kas, kas?
- Mėšlas, kurio prideda į maistą ir alų, perkamus už raudonus. Pasireiškia nenumatytais šalutiniais efektais.
- Kas dar per priedai? Negirdėjau.
- Kvailintojai. Apie tai nekalba, tačiau tai jau ne paslaptis. Teks mūsų genijams sugalvoti ką nors nauja. Šešetukai ima triukšmauti. Tai motina, sakai?
- Taip. Šiaurės rajone, tačiau padengsiu visas išlaidas, jei sutarsime.
- Gerai. Pakalbėsim vėliau, tik baigsiu su tais, už durų. Sėsk už širmos ir palauk.

Snejeras nuėjo už širmos, o gydytojas pašaukė kitą pacientą. Jis skubėjo, kad neverstų laukti draugą, tad priėmimas atrodė maždaug taip:
- Laipsnis? Kuo skundžiatės?
- Šeštas. Stiprūs galvos skausmai ir ...
- Geriate?
- Ne.
- Rūkote?
- Taip.
- Daug?
- 20 į dieną.
- Perdaug. Mesite rūkyti, užeisite. 5 punktai. Kitas!
- Laipsnis? Kuo skundžiatės?
- Penktas. Skauda kojų sąnarius.
- Geriate?
- Taip.>BR> - Rūkote?
- Šiek tiek.
- Meskite gerti ir rūkyti. 5 punktai. Kitas!
- Laipsnis? Kuo skundžiatės?
- Šeštas. Man skauda skrandį.
- Geriate?
- Truputį.
- Rūkote?
- Labai mažai.
- Geriate migdomuosius?
- Pasitaiko.
- Negerti, nerūkyti, miltelių negerti. 5 punktai. Kitas!

Po kelių minučių už durų nieko neliko.

- Tai buvo viršgarsinis greitis, - teisinosi gydytojas. – Paprastai su jais pasikalbu kiek ilgėliau.
- Ir neapžiūrinėji? – nustebo Snejeras. – Matau, turi visą rinkinį naujausios diagnostinės aparatūros!
- Gaila laiko. Tu girdėjai, kiekvienas rūko arba geria. Manai lengva mesti gerti ar rūkyti? Jie turi tikėti, kad patys kalti dėl savo negalavimų. Negaliu švaistyti laiko pacientams, mokantiems pagal oficialų kainininką po 5 punktus už konsultavimą. Mano atlyginimas nepriklauso nuo to, kiek priimsiu. Dirbantys laipsniai laiko savo pareiga man įteikti papildomą honorarą geltonaisiais, o šitie, net jei norėtų, neturi iš ko!
- Įdomu, ką darytum, jei pasitaikytų, kad kuris nors negeria ir nerūko? – nusijuokė Snejeras.
- A, mažmožis. Liepčiau pasigydyti ar išrauti kelis dantis. Paprasčiausias būdas ilgam atsikratyti paciento. Jie dantisto bijo kaip ugnies. Ir ne veltui. Matyt, nesinaudojai stomatologo paslaugomis už raudonuosius? – Va jų – tai bent metodai! Nepalyginsi su mūsų. Tad, kai ką siunčiu pas dantistą, tai tikrai žinau, kad negrįš pas mane tol, kol dantys patys neiškris dėl senatvės!
- Ir kas tada?
- Pasakau, kad jo liga negydoma. Senatvė – reikalas normalus, žmogui viskas kada nors vis tiek baigsis.

Gydytojas aiškiai buvo gyvas ir geros nuotaikos, kuri dar pagerėjo, kai Snejeras pasakė avanso sumą.

- Pasakyk, Danai, - paklausė Snejeras prieš atsisveikindamas, - ar galimas toks poveikis žmogaus raumenims, kad jų jėga sustiprėtų kelis kartus?
- Treniravimas ar farmakologija?
- Nei viena, nei kita. Kalbu apie kokį nors bioelektrinį stimuliatorių ar ką nors panašaus.
- Žinau, tarkim, kad hipnozės metu žmogus gali parodyti fizines savybes, kurios šiaip nepastebimos. Stimuliacija? Gali būti, tam tikru laipsniu. Tam reikėtų, ko gero, labai sudėtingos aparatūros, tiesiogiai prijungtos prie nervų sistemos. Tu žinai, žmoguje glūdi daugybė neištirtų galimybių. Kadaise tai tyrinėjo, tačiau dabar kažkaip aprimo.

Išėjęs iš gydytojo, Snejeras patraukė į 12-ąją gatvę, kur digeris Benas turėjo antikvarinę parduotuvėlę. Parduotuvėje buvo keli žmonės. Benas aiškiai nervinosi ir Snejerui pasirodė, kad jis rodo nepastebimus ženklus. Tada ėmė apžiūrinėti lentynas su niekniekiais, žvairai stebėdamas likusius lankytojus. Du jų – pagyvenusi moteris ir žilaplaukis vyriškis, atrodę bent dvejetukais, domėjosi grafika, iškabinta ant vienos iš sienų. Trečias, jaunas vyriškis su bukoka veido išraiška, įdėmiai peržiūrinėjo senovines knygas, gulinčias lentynose parduotuvės gilumoje. Pagal tai, kaip jo plonos rankos laikė ir atversdavo tomą po tomo, galima buvo padaryti išvadą, kad retai yra ėmęs į rankas tokį neįprastą dalyką kaip knyga.

Būtent į jį buvo nukreipti neramūs šeimininko, žvitraus judraus senioko su šviesiai žydromis skvarbiomis akimis, žvilgsniai. Jis šmirinėjo aplink stalą, apverstą senais žurnalais, keramika, senoviniais laikrodžiais ir daugybe kitokių senienų.

Snejeras lėtai priėjo prie stalo. Benas metė į jį staigų, išraiškingą žvilgsnį, o tada, tebestebėdamas vyriškį prie lentynų, kiek kilstelėjo krūvą senų savaitraščių, parodydamas ten paslėptus popierius, o pats nuėjo prie lentynų su knygomis, matyt, taip norėdamas nukreipti kliento dėmesį.

Perdėliodamas savaitraščius, Snejeras iš po jų ištraukė kelias plonas brošiūras ir lėtai pasikišo jas po palaidine ir tingiai pasuko link durų. Tos manipuliacijos neliko nepastebėtos tipo, besirausiančio knygose.

- Atleiskite, - išgirdo Snejeras už nugaros, kai ėmė už durų rankenos. – Minutėlę!

Jis stabtelėjo ir atsisuko į vaikiną, dabar jau stovintį parduotuvės viduryje. Beno, atsidūrusio už jo nugaros, veide matėsi pasimetimas. Likę lankytojai, paskubomis žvilgtelėję, grįžo prie paveikslėlių ant sienos, apsimetę, kad nieko nepastebėjo.

- Prašau parodyti, - reikalavo vaikinas, žengęs du žingsnius link Snejero.
- Ką būtent?
- Popierius, kuriuos paslėpėte.

Jo ištiestos rankos vos spėjo sučiupti Snejero palaidinės kišenę, kai tasai suėmė vaikinui už alkūnės ir nepaleido, kol neišgirdo kaulo traškesio. Prieš save išvydęs iš skausmo persimainiusį veidą, atleido pirštus, priešininko ranka bejėgiškai nusviro, o Snejeras pasuko prie durų ir neskubėdamas nuėjo į metro. Po akimirkos jį pasiekė šaižus Beno balsas, kažką rėkiantis apie šunsnukius, vidury baltos dienos užpuldinėjančius taikius piliečius. Snejeras šyptelėjo, paspartino žingsnį ir dingo požeminiame praėjime.

Viešbutyje apžiūrėjo brošiūras. Tai buvo to paties teksto, pavadinto „Trūkstamas skyrius“ egzemplioriai, primityviai atspausdinti ant tvirto popieriaus. Vieną įsikišo į kišenę, kitas paslėpė lovoje. Jis žinojo, kad kitą vizitą pas Beną teks atidėti. Tai, kad jis sulaužė ranką administracijos atstovui, kuriuo, be jokių abejonių, buvo jaunasis „bibliofilas“, turėjo iššaukti tyrimą ir parduotuvės šeimininko, ir taip įtariamo nelegalių leidinių saugojimu, stebėjimą.

Pažvelgė pro langą. Buvo ankstyvas vakaras. Argolandas pabiro į gatves, įvairiaspalvių skruzdėlių minios zujo šaligatviais, lindo į parduotuves ir pasilinksminimo įstaigas.

Iš 18-o aukšto jis žiūrėjo į tą nerūpestingą ir laimingą vakarinio miesto pasaulį, primenantį šventę ar lunaparką, kai kiekvienos dinos gale užsimiršta dienos rūpesčiai ir linksminamasi tarsi vaikai.

Jis jautėsi tokiu vaiku, kurį kažkas už rankos išvedė į karuselių, žaidimų, neįprastų linksmybių pasaulį. Jam atrodė, kad jis staiga visiems laikams paliks šį pasaulį,o jei kada ir grįš, tai jau nesugebėdamas priimti jo gyvavimo sąlygų.

„Ir vis tik, - galvojo jis, žvelgdamas į tankėjančius praeivių srautus, - nepaisant šio sąlygotumo, būtent šis pasaulis yra pats tikriausias, realiausias, juk jame gyvena milijonai vienetų, sudarančių liaudį. Net eji egzistuoja kitos vietos, proto buveinės, tai kas jos lyginant su šiais žmonių knibždančiais lunaparkais, kur prabėga beveik visos žmonijos gyvenimas?“

Suaugęs žmogus, sugrįžtantis į vaikystės šalį, jau nesugeba nerūpestingai džiaugtis kadaise buvusiais patraukliais žaisliukais. Jis jau pamiršo, kad reikia nepastebėti, kad kadaise buvę puikūs rūmai pastatyti iš negrabiai dažyto kartono, o iš senos lėlės byra pjuvenos.

Snejeras puikiai tai suprato ir jam buvo liūdna, kai jis, paėmęs į ranką vizitinę kortelę, pirštais palietė telefono klaviatūrą.

„Kodėl aš sutinku? Kas mane verčia?“, - susimąstė jis ir tą akimirką jo žvilgsnis užkliuvo už varinės apyrankės.

Pasąmonėje pralėkė nepagaunama asociacijų grandinė, kurios nesugebėtų sąmoningai, grandis po grandies, atgaminti, tačiau po sekundės žinojo atsakymą: taip norėjo jinai. Ji to tikėjosi iš jo. To ir dar kažko, neįsisąmoninto, ką sužinos, kai ateis laikas.

Staigiais pirštų judesiais Snejeras surinko numerį, atspausdintą vizitinėje kortelėje.

>>>>> Ketvirta dalis          


7) Čia neišverčiamas žodžių žaismas: „plaszczyi sie“ reiškia ir išsitiesti ant žemės, vergauti, ir susiploti, t.y. iš apskritimo tapti elipse.

8) Digeriavimas - nuo angl. dig - kasti, atkasti, surasti.

9) Stiupidatoriai - nuo stupe - kvailys; stupify - kvailinti.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
J. Zaidelis. Avarija
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Laukinės gamtos šauksmas
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Civilizacijos kaina
Naujasis kolonizavimo protokolas
Lino Aldani. Onirofilmas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Robertas Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
V. Baalis. Eksperimentas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
N. Blochinas. Replikos
R. R. Moore. Erdvė
Mėnulis: Pirmoji raketa
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė