Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas  

Ikonografiją iš dalies paskatino isichazmo koncepcija, kurios dėka Bizantijos menas praturtėjo simboline įtampa, nes tinkamiausiu Kristaus atvaizdu ėmė laikyti duonos ir vyno (Komunija) vaizdavimą. Kita vertus, ikonų tapytojai siūlė tikintiesiems lavinti vaizduotę susidarant vidinį Dievo vaizdinį. Dar svarbesnes pasekmes turėjo, nors ir nusitęsusi laike, idėja pačiam tikinčiajam dalinai susitapatinti su Kristumi – iš kurios išsivystė isichazmo „protingo darymo“ koncepcija  [daugiau apie isichazmą >>>> ].

Isichazmo požiūriu, Dievas nepažinus protu, tačiau pats žmogus po tam tikro ir labai asmeniško kūno ir sielos parengimo (tam tikro maldos bei gyvenimo būdo) gali išvysti Dievo šviesą, kaip nutiko trim Jėzaus mokiniams Taboro kalne. Kartu su estetine Dievo kaip nežemiško švytėjimo ir neapsakomo grožio pajauta isichazmas tikinčiajam žadėjo dvasinį ir fizinį tobulumą. Po pilno „sudievinimo“ žmogaus siela (ir jis pats) susilieja su dieviškomis energijomis, esančiomis viena iš dieviškų apraiškų ir persmelkiančiomis visą pasaulį, Uspenskyj sobor tačiau nesutapdamas su juo [panašią koncepciją vėliau pateikė, taip ir nesuprastas, I. Niutonas – fizikiniai dėsniai tėra tik išorinės nepažinių dieviškų jėgų apraiškos]. Antrasis Dievo pasiekimo kelias – visiškas susiliejimas su juo, jo tikrosios esmės pasiekimas iš vidaus. Tačiau šiuo keliu žingtelėjus dar vieną žingsnelį, tai išvysime humanistų dievą, sutampantį su žmogumi, arba nušvitusį Budą, už kurio jau nėra Dievo-Kūrėjo. Ne, dieviška energija tai tik bendravimas su Dievu, tolimu ir visagaliu, kuris negali būti žmoguje, nusileisti pas jį.

Prieš isichazmą stojo Italijos graiko Varlaamo*) (1290-1348) pasekėjai, bandę stačiatikybę nukreipti vaga, artima vakarietiškai scholastikai. Buvo užsipultas labiausiai mistinis isichazmas, tikėjęs, kad Dievas pasaulyje randasi kaip nesutvertoji nematoma šviesa. Varlaamas malonę įsivaizdavo kaip kažką sutvertą ir besiskiriančią nuo Dievo, o tada stačiatikių vienuoliai, anot jo, tapatina Dievą su materialiais dalykais. Skyrėsi ir požiūris į reikalavimus aukščiausiajai valdžiai: isichastai imperatorių vertino pagal moralines savybes (Kavasila), o valaamistai pabrėždavo jo išsilavinimą, protingumą (Dmitrijus Kidonis).

Isichazmas, suklestėjęs Bizantijoje, pasigriebtas ir Rusioje. Jei Jonas Scholastikas**) (Kopėčių Jonas) kilimą prie Dievo siejo su išorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis, tai isichazmas mokė, kaip įvaldyti vidines psichines sąlygas ir (per jas) fiziologinius mechanizmus. Išorinio pasaulio atžvilgiu isichazmo receptas paprastas – tylėjimas.

Sergijus Rodonežskis, „dieviško tylos saldumo paragavęs“, savo įtaką panaudojo naujai religinei sampratai. Iš Troice-Sergijevo lauros iškilo ir dailininkas Andrejus Rubliovas, ir naujo literatūrinio stiliaus pradininkas Epifanijus Išmintingasis (14 a. pab.-15 a. pr.).

Ir tikrai, tik isichazme liaudiškas religingumas rado sau priimtiną krikščioniškos pasaulėžiūros variantą, kuris į rašytinę formą praniko Afono kalno redakcijoje tik 14 amžiuje. Naujos literatūros ypatumai – psichologizmas, religinis emocionalumas. Ramus susitaikymas, „protingas darymas“ siejosi su liaudies sakmėmis iš „Pasakojimų apie Petrą ir Teuroniją“. Karšta paprastos merginos meilė kunigaikščiui buvo visiškai pajungta protui ir valiai – tačiau taip ji daro dar didesnį įspūdį, tampa nenugalima.

Valdžios vyrų reikalaujamomis savybėmis tampa protas ir išsilavinimas. Tai pasireiškė liaupsėse valdovui, tačiau dar dažniau kreipiniuose į šventuosius. Jis būdingas Epifanijaus Išmintingojo parašytuose Sergijaus Rodonežskio ir Stefano Permiečio gyvenimo aprašymuose. Bizantijos literatūros vertimai įvedė patetinį ir iškilmingą stilių, emocinį pakylėjimą. Formuojasi literatūrinė kalba, nusistovi ortografija ir skyryba. Naujam „žodžių pynimo“ stiliui būdingas kalbos muzikalumas, žodžių žaismas, paremtas subtiliomis žodžių prasmėmis. Bažnytinėje literatūroje formuojasi „aukštasis“ stilius, pašalinant buitinę ir karinę leksiką, įvedant graikiškus terminus ir išsireiškimus. Vietoje vardų vartojama maždaug „vyras kažkoks“ ar „žmogus tūlas“. Įvykiams suteikiama daugiaprasmybė. Susiformuoja stabilūs stilistiniai išsireiškimai. Viso to tikslas – pasiekti didesnį išraiškingumą pasižymintį jausmų santūrumu. Šio stiliaus atitikmeniu mene yra Feofano Greko stilius.

14 a. Maskva tampa krikščionybės centru Rusioje. 1326 m. buvo pastatytas Uspenskio soboras, 14 a. pabaigoje – Kristaus gimimo (Roždestvenskij) bei Apreiškimo Marijai (Blagoveščenskij) soborai. Pradiniu etalonu tapo Vladimiro architektūros stilius. Rusų valdančiosios šeimos sujungimas santuokos ryšiais su Rubliov. Troica Paleologų, paskutiniųjų Bizantijos imperatorių, šeima (1472 m.) pasireiškė statant Uspenskio soborą. Jau pagarsėjęs Venecijoje Aristotelis Fiorovanti, prieš pradėdamas darbą, vyko į Vladimirą pažiūrėti į Uspenskio soborą ir liko juo sužavėtas. Nauja Kremliaus cerkvė savyje sujungė italų Atgimimo bruožus ir stačiatikių statybos tradicijas. Juk A. Fiorovanti padėjo ir Pskovo bei Novgorodo meistrai.

Apie A. Rubliovo gyvenimą žinoma mažai. Jis nepasirašinėjo savo kūrinių, o metraščiai retai minėjo jo vardą. Istorikai spėja, kad jis buvo vienuoliu, ilgai gyveno Troice-Sergijevo vienuolyne. Čia Trejybės soborui utapė savo didingą „Trejybę“. Trys angelai simbolizuoja neišskiriamą vienybę, ramybę ir sutarimą. Kompozicijoje angelai įpiešti į apskritimą, jų apdarų spalvos papildo ir susišaukia viena su kita.

Visai tikėtina, kad vėliau A. Rubliovas gyveno ir Maskvoje, Andronikovo vienuolyne. 1405 m. jis kartu su žinomais ikonų tapytojais Feofanu Greku ir Prochoru iš Gorodco dalyvavo tapant Maskvos Kremliaus Blagoveščenskio soborą. Kai kurios soboro ikonos išliko iki mūsų dienų. Jam priskiriamos ir miniatiūros rankraštyje „Chitrovo evangelija“, pavadinta jo savininko vardu. Iš jų spalvų kokybe ir atlikimo meistriškumu ypač išsiskiria angelo atvaizdas.

1408 m. A. Rubliovas kartu su Danilu Juoduoju tapo Vladimiro Uspenskio soborą, kuriame iki šiol išliko freskos Paskutinio teismo metu. Zvenigorodo Uspenijos sobore A. Rubliovas nutapė Viešpaties, arkangelo Michailo ir apaštalo Pauliaus ikonas.

Kažkur po 1422 m. A. Rubliovas tapo Trejybės soborą Zagorske, tačiau jo freskos neišliko, ir kartu su savo mokiniais sukūrė jo ipostazą. Laikoma, kad didysis menininkas mirė Andronikovo vienuolyne, kur ir buvo palaidotas.

*) Varlaamas iš Kalabrijos (Bernardo Massari, apie 1290-1348) – italų vienuolis, filosofas ir teologas; Džeračės (Italijoje) vyskupas (nuo 1342 m.). Buvo aktyviu religinio judėjimo Bizantijoje veikėju. Jo mokymas Rytų bažnyčios paskelbtas erezija (1341, 1347, 1351, 1352 ir 1368 m. susirinkimai, todėl varlaamistų kūriniai sunaikinti). Tai nutiko todėl, kad jis iškėlė filosofiją virš teologijos ir buvo pernelyg racionalus laikydamasis aristoteliškos scholastikos – ir todėl nepajėgė suvoti Rytų mistinės minties.
Kovojo su isichazmu, su kuriuo susidūrė nuo 1337 m. Susipažinės su jų raštais, ypač Nikiforo Atsiskyrėlio, juos aršiai užsipuolė, vadindamas „pilvakvėpiais“. Susitikimas su Grigaliumi iš Palamo tik dar labiau pagilo nesutarimus. Ypač jį papiktino vieno Atono vienuolio žodžiai, kai šie vienuoliai ypatingo asketiško nusiteikimo metu geba kūniškomis akimis regėti Dievo šviesą ir suvokti Dievo prigimtį.

**) Jonas III Scholastikas (apie 503-577) – Konstantinopolio patriarchas (nuo 565 m.), stačiatikių šventasis.
Gimė Antiochijoje ir pradžioje buvo teisininku. Tapęs patriarchu, sudarė „Nomokanoną“, teisinių aktų sąvadą. Taip pat parengė „50 titulų sąvadą“, bažnytinius kanonus suskirstydamas į temas, bei dalyvavo sudarant imperijos įstatymų sąvadą iš 87 skyrių (Collectio LXXXVII capitulorum). Jiedu atspindėjo Justiniano iniciuotą bažnyčios ir valstybės suartėjimą.

Isichazmas
Šiaurės Atlantida
Cinizmas kaip amatas
Rusija: taikinys tinkle
Kryžiaus žygis į tyrus
Rusų vienuolio vaizdinys
Filosofija iš antropologinio taško
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Atmintinas taurės uždangalas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Užsieniečiai apie Rusiją
Kur gieda angelai...
Apderk artimą savo...
Nikėjos susirinkimas
Vieningoji Trejybė
Ostžemės sindromas
Valstybės stilius
Vartiklis