Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas  

Ikonografiją iš dalies paskatino isichazmo koncepcija, kurios dėka Bizantijos menas praturtėjo simboline įtampa, nes tinkamiausiu Kristaus atvaizdu ėmė laikyti duonos ir vyno (Komunija) vaizdavimą. Kita vertus, ikonų tapytojai siūlė tikintiesiems lavinti vaizduotę susidarant vidinį Dievo vaizdinį. Dar svarbesnes pasekmes turėjo, nors ir nusitęsusi laike, idėja pačiam tikinčiajam dalinai susitapatinti su Kristumi – iš kurios išsivystė isichazmo „protingo darymo“ koncepcija  [daugiau apie isichazmą >>>> ].

Isichazmo požiūriu, Dievas nepažinus protu, tačiau pats žmogus po tam tikro ir labai asmeniško kūno ir sielos parengimo (tam tikro maldos bei gyvenimo būdo) gali išvysti Dievo šviesą, kaip nutiko trim Jėzaus mokiniams Taboro kalne. Kartu su estetine Dievo kaip nežemiško švytėjimo ir neapsakomo grožio pajauta isichazmas tikinčiajam žadėjo dvasinį ir fizinį tobulumą. Po pilno „sudievinimo“ žmogaus siela (ir jis pats) susilieja su dieviškomis energijomis, esančiomis viena iš dieviškų apraiškų ir persmelkiančiomis visą pasaulį, Uspenskyj sobor tačiau nesutapdamas su juo [panašią koncepciją vėliau pateikė, taip ir nesuprastas, I. Niutonas – fizikiniai dėsniai tėra tik išorinės nepažinių dieviškų jėgų apraiškos]. Antrasis Dievo pasiekimo kelias – visiškas susiliejimas su juo, jo tikrosios esmės pasiekimas iš vidaus. Tačiau šiuo keliu žingtelėjus dar vieną žingsnelį, tai išvysime humanistų dievą, sutampantį su žmogumi, arba nušvitusį Budą, už kurio jau nėra Dievo-Kūrėjo. Ne, dieviška energija tai tik bendravimas su Dievu, tolimu ir visagaliu, kuris negali būti žmoguje, nusileisti pas jį.

Prieš isichazmą stojo Italijos graiko Varlaamo1) (1290-1348) pasekėjai, bandę stačiatikybę nukreipti vaga, artima vakarietiškai scholastikai. Buvo užsipultas labiausiai mistinis isichazmas, tikėjęs, kad Dievas pasaulyje randasi kaip nesutvertoji nematoma šviesa. Varlaamas malonę įsivaizdavo kaip kažką sutvertą ir besiskiriančią nuo Dievo, o tada stačiatikių vienuoliai, anot jo, tapatina Dievą su materialiais dalykais. Skyrėsi ir požiūris į reikalavimus aukščiausiajai valdžiai: isichastai imperatorių vertino pagal moralines savybes (Kavasila), o valaamistai pabrėždavo jo išsilavinimą, protingumą (Dmitrijus Kidonis).

1341 m. Konstantinopolyje, Šv. Sofijos sobore, buvo surengtas sinodas, kurio pasiklausyti susirinko beveik visas miestas. Jame vyko viešas Varlaamo ir šv. Grigaliaus disputas. Šv. Grigalius rėmėsi dviem teiginiais: 1) hesichastai seka senąja krikščionių tradicija, kurią nepakeitę perėmė iš savo dvasios tėvų; 2) Dievas gali būti regimas, nes Dieve yra Jo esmė (substancija, ousia), kuri buvoja veikimais (aktais, energeia). Šios energijos, o ne Dievo esmė, ir yra regimos kaip malonė, šviesos pavidalu.

Ir Šv. Grigalius disputą laimėjo, o Varlaamas buvo ekskomunikuotas ir pabėgo į Italiją. Tačiau po 5 d. nuo susirinkimo Konstantinopolyje mirė imperatorius Andronikas III3) ir prasidėjo kovos dėl valdžios, peraugusios į pilietinį karą. Po perversmo Varlaamo sekėją Grigalių Akindinomą4) ėmė globoti naujoji valdžia ir jis apkaltino Palamą remiant politinį perversmininkų priešininką Joną Kantakuziną5). Šv. Grigalius Palamas buvo paskelbtas eretiku ir ekskomunikuotas, bet 1347 m. Jonas Kantakuzinas įvykdė perversmą ir atėmė iš Varlaamo sekėjų valdžios bei vyskupų postus, geriausias vyskupijas perleisdamas vienuoliams hesichastams, populiariems visuomenėje ir jo laikytais politiškai lojaliais.

Nors negalėjo užimti valdžios postų, buvę atsiskyrėliai realiai tapo valstybės vadovais. Po musulmonų ir kryžiuočių antpuolių, po pilietinių karų valstybės aparatas buvo tapęs visiškai neveiksnus. Bažnyčia išsaugojo savo vidinę tvarką, o visus hesichastus siejo asmeninis ryšys – daugelis jų kartu meldėsi Atone ar turėjo tą patį dvasios tėvą. Todėl jų tarpusavio ryšiai buvo gerokai tvirtesni nei daugelio Bizantijos politikų.

Anot bizantisto Geliano Prochorovo6), po vadinamųjų hesichastinių ginčų 14 a. Bizantijoje iškyla visiškai naujas visuomenės veikėjo paveikslas. Nuo šiol tipinis visuomeniškai aktyvus žmogus yra kilęs iš kilmingos miesto giminės, jaunystėje buvęs vienuoliu, išėjęs iš pasaulio į vienuolyną, kur jį auklėję senoliai (gr. geronda), perėjęs asketinio gyvenimo mokyklą, gyvenęs kokioje nors oloje ir išmanantis tiek maldos praktiką, tiek teologiją. Iškilus būtinybei, pašauktas Bažnyčios ar visuomenės į pagalbą, pasižymintis erudicija, rašantis poetinius himnus Dievui ir besiginčijantis su oponentais apie Dieviškąsias Energijas.

Vienas svarbiausių socialiai aktyvaus hesichazmo bruožų – ribų tarp vienuoliškojo ir pasaulietinio gyvenimo sulydymas. Šv. Grigaliaus Palamo sekėjas Filotėjus7) rašė, kad būtina „ne tylėti, kaip kai kurie mano, o skelbti ir skatinti visus tapti šitos Dieviškosios Šviesos dalininkais“. Šv. Grigalius Palamas mokė, kad Jėzaus malda melstis pridera visiems – ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams, o mokyti šios maldos – vienuolių pareiga. „Mokyti tokios maldos reikia visus: ir išmintingus, ir paprastus žmones, ir moteris, ir netgi vaikus“, – rašo Filotėjus „Šv. Grigaliaus gyvenime“. Taip susiformuoja naujas vienuolio įvaizdis. Nuo šiol vienuolis aiškiai suvokiamas kaip nuo pasaulio bėgantis švietėjas, kuris gali perduoti savo žinias apie maldą ir pasauliečiams. Nenutrūkstanti hesichastinė malda pašventina, išgano vienuolio kasdienybę, o išplisdama tarp pasauliečių gali išganyti ir kultūrą. Hesichastai tampa politiniais patarėjais, politinių vadovų dvasios tėvais. Pats imperatorius Jonas Kantakuzinas senatvėje tapo vienuoliu.

Isichazmas, suklestėjęs Bizantijoje, pasigriebtas ir Rusioje. Jei Jonas Scholastikas2) (Kopėčių Jonas) kilimą prie Dievo siejo su išorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis, tai isichazmas mokė, kaip įvaldyti vidines psichines sąlygas ir (per jas) fiziologinius mechanizmus. Išorinio pasaulio atžvilgiu isichazmo receptas paprastas – tylėjimas.

Sergijus Rodonežskis, „dieviško tylos saldumo paragavęs“, savo įtaką panaudojo naujai religinei sampratai. Iš Troice-Sergijevo lauros iškilo ir dailininkas Andrejus Rubliovas, ir naujo literatūrinio stiliaus pradininkas Epifanijus Išmintingasis (14 a. pab.-15 a. pr.).

Ir tikrai, tik isichazme liaudiškas religingumas rado sau priimtiną krikščioniškos pasaulėžiūros variantą, kuris į rašytinę formą praniko Afono kalno redakcijoje tik 14 amžiuje. Naujos literatūros ypatumai – psichologizmas, religinis emocionalumas. Ramus susitaikymas, „protingas darymas“ siejosi su liaudies sakmėmis iš „Pasakojimų apie Petrą ir Teuroniją“. Karšta paprastos merginos meilė kunigaikščiui buvo visiškai pajungta protui ir valiai – tačiau taip ji daro dar didesnį įspūdį, tampa nenugalima.

Valdžios vyrų reikalaujamomis savybėmis tampa protas ir išsilavinimas. Tai pasireiškė liaupsėse valdovui, tačiau dar dažniau kreipiniuose į šventuosius. Jis būdingas Epifanijaus Išmintingojo parašytuose Sergijaus Rodonežskio ir Stefano Permiečio gyvenimo aprašymuose. Bizantijos literatūros vertimai įvedė patetinį ir iškilmingą stilių, emocinį pakylėjimą. Formuojasi literatūrinė kalba, nusistovi ortografija ir skyryba. Naujam „žodžių pynimo“ stiliui būdingas kalbos muzikalumas, žodžių žaismas, paremtas subtiliomis žodžių prasmėmis. Bažnytinėje literatūroje formuojasi „aukštasis“ stilius, pašalinant buitinę ir karinę leksiką, įvedant graikiškus terminus ir išsireiškimus. Vietoje vardų vartojama maždaug „vyras kažkoks“ ar „žmogus tūlas“. Įvykiams suteikiama daugiaprasmybė. Susiformuoja stabilūs stilistiniai išsireiškimai. Viso to tikslas – pasiekti didesnį išraiškingumą pasižymintį jausmų santūrumu. Šio stiliaus atitikmeniu mene yra Feofano Greko stilius.

14 a. Maskva tampa krikščionybės centru Rusioje. 1326 m. buvo pastatytas Uspenskio soboras, 14 a. pabaigoje – Kristaus gimimo (Roždestvenskij) bei Apreiškimo Marijai (Blagoveščenskij) soborai. Pradiniu etalonu tapo Vladimiro architektūros stilius. Rusų valdančiosios šeimos sujungimas santuokos ryšiais su Rubliovas. Troica Paleologų, paskutiniųjų Bizantijos imperatorių, šeima (1472 m.) pasireiškė statant Uspenskio soborą. Jau pagarsėjęs Venecijoje Aristotelis Fiorovanti, prieš pradėdamas darbą, vyko į Vladimirą pažiūrėti į Uspenskio soborą ir liko juo sužavėtas. Nauja Kremliaus cerkvė savyje sujungė italų Atgimimo bruožus ir stačiatikių statybos tradicijas. Juk A. Fiorovanti padėjo ir Pskovo bei Novgorodo meistrai.

Apie A. Rubliovo gyvenimą žinoma mažai. Jis nepasirašinėjo savo kūrinių, o metraščiai retai minėjo jo vardą. Istorikai spėja, kad jis buvo vienuoliu, ilgai gyveno Troice-Sergijevo vienuolyne. Čia Trejybės soborui nutapė savo didingą „Trejybę“. Trys angelai simbolizuoja neišskiriamą vienybę, ramybę ir sutarimą. Kompozicijoje angelai įpiešti į apskritimą, jų apdarų spalvos papildo ir susišaukia viena su kita.

Visai tikėtina, kad vėliau A. Rubliovas gyveno ir Maskvoje, Andronikovo vienuolyne. 1405 m. jis kartu su žinomais ikonų tapytojais Feofanu Greku ir Prochoru iš Gorodco dalyvavo tapant Maskvos Kremliaus Blagoveščenskio soborą. Kai kurios soboro ikonos išliko iki mūsų dienų. Jam priskiriamos ir miniatiūros rankraštyje „Chitrovo evangelija“, pavadinta jo savininko vardu. Iš jų spalvų kokybe ir atlikimo meistriškumu ypač išsiskiria angelo atvaizdas.

1408 m. A. Rubliovas kartu su Danilu Juoduoju tapo Vladimiro Uspenskio soborą, kuriame iki šiol išliko freskos Paskutinio teismo metu. Zvenigorodo Uspenijos sobore A. Rubliovas nutapė Viešpaties, arkangelo Michailo ir apaštalo Pauliaus ikonas.

Kažkur po 1422 m. A. Rubliovas tapo Trejybės soborą Zagorske, tačiau jo freskos neišliko, ir kartu su savo mokiniais sukūrė jo ipostazą. Laikoma, kad didysis menininkas mirė Andronikovo vienuolyne, kur ir buvo palaidotas.


1) Varlaamas iš Kalabrijos (Bernardo Massari, apie 1290-1348) – italų vienuolis, filosofas ir teologas; Džeračės (Italijoje) vyskupas (nuo 1342 m.). Buvo aktyviu religinio judėjimo Bizantijoje veikėju. Jo mokymas Rytų bažnyčios paskelbtas erezija (1341, 1347, 1351, 1352 ir 1368 m. susirinkimai, todėl varlaamistų kūriniai sunaikinti). Tai nutiko todėl, kad jis iškėlė filosofiją virš teologijos ir buvo pernelyg racionalus laikydamasis aristoteliškos scholastikos – ir todėl nepajėgė suvoti Rytų mistinės minties.
Kovojo su isichazmu, su kuriuo susidūrė nuo 1337 m. Susipažinės su jų raštais, ypač Nikiforo Atsiskyrėlio, juos aršiai užsipuolė, vadindamas „pilvakvėpiais“. Susitikimas su Grigaliumi iš Palamo tik dar labiau pagilo nesutarimus. Ypač jį papiktino vieno Atono vienuolio žodžiai, kai šie vienuoliai ypatingo asketiško nusiteikimo metu geba kūniškomis akimis regėti Dievo šviesą ir suvokti Dievo prigimtį.

2) Jonas III Scholastikas (apie 503-577) – Konstantinopolio patriarchas (nuo 565 m.), stačiatikių šventasis.
Gimė Antiochijoje ir pradžioje buvo teisininku. Tapęs patriarchu, sudarė „Nomokanoną“, teisinių aktų sąvadą. Taip pat parengė „50 titulų sąvadą“, bažnytinius kanonus suskirstydamas į temas, bei dalyvavo sudarant imperijos įstatymų sąvadą iš 87 skyrių (Collectio LXXXVII capitulorum). Jiedu atspindėjo Justiniano iniciuotą bažnyčios ir valstybės suartėjimą.

3) Andronikas III Paleologas (1297-1341) – Bizantijos imperatorius (nuo 1328 m.) iš Paleologų dinastijos. Sostą užėmė po 7 m. trukusio pilietinio karo. Jo valdymas vertinamas dviprasmiškai. Iš vienos pusės, jis valdė tarp dviejų didelių sumaišties laikotarpių. Jis laikomas neblogu karvedžiu, tačiau diplomatinius reikalus daugiausia sprendė jo patarėjas Jonas Kantakuzinas.

4) Grigalius Akindinomas (apie 1300-1348) – bulgarų kilmės Bizantijos teologas, vienuolis, poetas, Varlaamo šalininkas. Varlaamui ėmus skleisti savo mokymą, nuo 1337 m. buvo tarsi tarpininku tarp šio ir savo mokytojo. Grigaliaus Palamos. 1341 m. staiga išstojo prieš Palamą, rašė prieš jį nukreiptus kūrinius. Jo nuomonė apie dieviškąją energiją ir esmę, o taip pat apie Taboro šviesą (Taboro kalne Jėzaus Kristaus transformavimosi metu) skyrėsi nuo Varlaamo. Užėmė savitą poziciją. 1347 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios. Jo „Apie esmę ir energiją“ filosofiniu požiūriu sprendžia klausimą apie Dievo esybę ir savybes.

5) Jonas V Paleologas (1332-1391) – Bizantijos imperatorius (nuo 1341 m.) iš Paleologų dinastijos. Sostą gavo 8 m. amžiaus, tad jo regentu buvo Jonas VI Kantakuzietis; pilnateisiu valdovu tapo 1355 m. Buvo vedęs Eleną Kantakuzietę, todėl dažnai vadintas Jonu Kantakuziečiu. Tuo metu Bizaniją stipriai puolė Turkai, tad jis nuvyko į Romą, ten pripažino katalikų tikėjimą, bet paramos negavo. Tad 1373 m. sutiko būti turkų sultono vasalu.

6) Gelianas Prochorovas (1936-2017) – tarybinis literatūrologas, filologas, senovės rusų ir Bizantijos literatūros žinovas, teologas. Labai vertino 14 a. Išvertė ir išnagrinėjo „Laurentijaus metraštį“ (2017). Knygos: „Pasakojimas apie Mitiają“ (1978), „Jonas Kantakuzinas“ (1997), „Dionisas Areopagietis“ ir kt.

7) Filotėjus I (apie 1300-1379) – Konstantinopolio patriarchas (1353-54; 1364-76), parašęs daug kūrinių, tarp jų ir gyvenimų aprašymų, maldų ir himnų. Redagavo liturgiją. Galutinai apiformino izichazmą; neigė Tomo Akviniečio požiūrį apie Dievo esmę ir energijas. Pasisakė prieš Rytų ir Romos bažnyčių susijungimą.

Isichazmas
Šiaurės Atlantida
Cinizmas kaip amatas
Rusija: taikinys tinkle
Kryžiaus žygis į tyrus
Rusų vienuolio vaizdinys
Filosofija iš antropologinio taško
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Atmintinas taurės uždangalas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Užsieniečiai apie Rusiją
Kur gieda angelai...
Apderk artimą savo...
Nikėjos susirinkimas
Vieningoji Trejybė
Ostžemės sindromas
Valstybės stilius
Vartiklis