Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Ikonografiją iš dalies paskatino
isichazmo koncepcija, kurios dėka Bizantijos menas praturtėjo simboline
įtampa, nes tinkamiausiu Kristaus atvaizdu ėmė laikyti duonos ir vyno (Komunija) vaizdavimą. Kita vertus,
ikonų tapytojai siūlė tikintiesiems lavinti vaizduotę susidarant vidinį Dievo vaizdinį. Dar svarbesnes
pasekmes turėjo, nors ir nusitęsusi laike, idėja pačiam tikinčiajam dalinai susitapatinti su Kristumi iš kurios
išsivystė isichazmo protingo darymo koncepcija
[Daugiau apie isichazmą >>>> ].
Isichazmo
požiūriu, Dievas nepažinus protu, tačiau pats žmogus po tam tikro ir labai asmeniško kūno ir
sielos parengimo (tam tikro maldos bei gyvenimo būdo) gali išvysti Dievo šviesą, kaip nutiko trim Jėzaus
mokiniams Taboro kalne. Kartu su estetine Dievo kaip nežemiško švytėjimo ir neapsakomo grožio pajauta
isichazmas tikinčiajam žadėjo dvasinį ir fizinį tobulumą. Po pilno sudievinimo žmogaus siela (ir jis pats)
susilieja su dieviškomis energijomis, esančiomis viena iš dieviškų apraiškų ir persmelkiančiomis visą pasaulį,
tačiau nesutapdamas su juo [panašią koncepciją vėliau pateikė, taip ir nesuprastas, I. Niutonas fizikiniai
dėsniai tėra tik išorinės nepažinių dieviškų jėgų apraiškos]. Antrasis Dievo pasiekimo kelias visiškas
susiliejimas su juo, jo tikrosios esmės pasiekimas iš vidaus. Tačiau šiuo keliu žingtelėjus dar vieną žingsnelį,
tai išvysime humanistų dievą, sutampantį su žmogumi, arba nušvitusį Budą, už kurio jau nėra Dievo-Kūrėjo.
Ne, dieviška energija tai tik bendravimas su Dievu, tolimu ir visagaliu, kuris negali būti žmoguje, nusileisti pas jį.
Prieš isichazmą
stojo Italijos graiko Varlaamo (1290-1348) pasekėjai, bandę stačiatikybę nukreipti vaga,
artima vakarietiškai scholastikai. Buvo užsipultas labiausiai mistinis isichazmas, tikėjęs, kad Dievas pasaulyje
randasi kaip nesutvertoji nematoma šviesa. Varlaamas malonę įsivaizdavo kaip kažką sutvertą ir
besiskiriančią nuo Dievo, o tada stačiatikių vienuoliai, anot jo, tapatina Dievą su materialiais dalykais.
Skyrėsi ir požiūris į reikalavimus aukščiausiajai valdžiai: isichastai imperatorių vertino pagal moralines
savybes (Kavasila), o valaamistai pabrėždavo jo išsilavinimą, protingumą (Dmitrijus Kidonis).
Isichazmas,
suklestėjęs Bizantijoje, pasigriebtas ir Rusioje. Jei Jonas Scholastikas*) (Kopėčių Jonas) kilimą
prie Dievo siejo su išorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis, tai isichazmas mokė, kaip įvaldyti vidines
psichines sąlygas ir (per jas) fiziologinius mechanizmus. Išorinio pasaulio atžvilgiu isichazmo receptas paprastas tylėjimas.
Sergijus Rodonežskis, dieviško tylos saldumo paragavęs, savo įtaką panaudojo naujai religinei
sampratai. Iš Troice-Sergijevo lauros iškilo ir dailininkas Andrejus Rubliovas, ir naujo literatūrinio stiliaus
pradininkas Epifanijus Išmintingasis (14 a. pab.-15 a. pr.).
Ir tikrai, tik isichazme
liaudiškas religingumas rado sau priimtiną krikščioniškos pasaulėžiūros variantą, kuris į
rašytinę formą praniko Afono kalno redakcijoje tik 14 amžiuje. Naujos literatūros ypatumai psichologizmas,
religinis emocionalumas. Ramus susitaikymas, protingas darymas siejosi su liaudies sakmėmis iš
Pasakojimų apie Petrą ir Teuroniją. Karšta paprastos merginos meilė kunigaikščiui buvo visiškai pajungta
protui ir valiai tačiau taip ji daro dar didesnį įspūdį, tampa nenugalima.
Valdžios vyrų reikalaujamomis savybėmis tampa protas ir išsilavinimas. Tai pasireiškė liaupsėse valdovui,
tačiau dar dažniau kreipiniuose į šventuosius. Jis būdingas Epifanijaus Išmintingojo parašytuose Sergijaus
Rodonežskio ir Stefano Permiečio gyvenimo aprašymuose. Bizantijos literatūros vertimai įvedė patetinį ir
iškilmingą stilių, emocinį pakylėjimą. Formuojasi literatūrinė kalba, nusistovi ortografija ir skyryba. Naujam
žodžių pynimo stiliui būdingas kalbos muzikalumas, žodžių žaismas, paremtas subtiliomis žodžių
prasmėmis. Bažnytinėje literatūroje formuojasi aukštasis stilius, pašalinant buitinę ir karinę leksiką, įvedant
graikiškus terminus ir išsireiškimus. Vietoje vardų vartojama maždaug vyras kažkoks ar žmogus tūlas.
Įvykiams suteikiama daugiaprasmybė. Susiformuoja stabilūs stilistiniai išsireiškimai. Viso to tikslas pasiekti
didesnį išraiškingumą pasižymintį jausmų santūrumu. Šio stiliaus atitikmeniu mene yra Feofano Greko stilius.
14 a. Maskva tampa krikščionybės centru Rusioje. 1326 m. buvo pastatytas Uspenskio soboras, 14 a.
pabaigoje Kristaus gimimo (Roždestvenskij) bei Apreiškimo Marijai (Blagoveščenskij) soborai. Pradiniu
etalonu tapo Vladimiro architektūros stilius. Rusų valdančiosios šeimos sujungimas santuokos ryšiais su
Paleologų, paskutiniųjų Bizantijos imperatorių, šeima (1472 m.) pasireiškė statant Uspenskio soborą. Jau
pagarsėjęs Venecijoje Aristotelis Fiorovanti, prieš pradėdamas darbą, vyko į Vladimirą pažiūrėti į Uspenskio
soborą ir liko juo sužavėtas. Nauja Kremliaus cerkvė savyje sujungė italų Atgimimo bruožus ir stačiatikių
statybos tradicijas. Juk A. Fiorovanti padėjo ir Pskovo bei Novgorodo meistrai.
Apie A. Rubliovo gyvenimą žinoma mažai. Jis nepasirašinėjo savo kūrinių, o metraščiai retai minėjo
jo vardą. Istorikai spėja, kad jis buvo vienuoliu, ilgai gyveno Troice-Sergijevo vienuolyne. Čia Trejybės
soborui utapė savo didingą Trejybę. Trys angelai
simbolizuoja neišskiriamą vienybę, ramybę ir sutarimą.
Kompozicijoje angelai įpiešti į apskritimą, jų apdarų spalvos papildo ir susišaukia viena su kita.
Visai tikėtina, kad vėliau A. Rubliovas gyveno ir Maskvoje, Andronikovo vienuolyne. 1405 m. jis kartu su
žinomais ikonų tapytojais Feofanu Greku ir Prochoru iš Gorodco dalyvavo tapant Maskvos Kremliaus
Blagoveščenskio soborą. Kai kurios soboro ikonos išliko iki mūsų dienų. Jam priskiriamos ir miniatiūros
rankraštyje Chitrovo evangelija, pavadinta jo savininko vardu. Iš jų spalvų kokybe ir atlikimo meistriškumu
ypač išsiskiria angelo atvaizdas.
1408 m. A. Rubliovas kartu su Danilu Juoduoju tapo Vladimiro Uspenskio soborą, kuriame iki šiol išliko
freskos Paskutinio teismo metu. Zvenigorodo Uspenijos sobore A. Rubliovas nutapė Viešpaties, arkangelo
Michailo ir apaštalo Pauliaus ikonas.
Kažkur po 1422 m. A. Rubliovas tapo Trejybės soborą Zagorske, tačiau jo freskos neišliko, ir kartu su savo
mokiniais sukūrė jo ipostazą. Laikoma, kad didysis menininkas mirė Andronikovo vienuolyne, kur ir buvo palaidotas.
*) Jonas III Scholastikas (apie 503-577) Konstantinopolio patriarchas (nuo 565 m.), stačiatikių šventasis.
Gimė Antiochijoje ir pradžioje buvo teisininku. Tapęs patriarchu, sudarė Nomokanoną, teisinių aktų
sąvadą. Taip pat parengė 50 titulų sąvadą, bažnytinius kanonus suskirstydamas į temas, bei dalyvavo
sudarant imperijos įstatymų sąvadą iš 87 skyrių (Collectio LXXXVII capitulorum). Jiedu atspindėjo
Justiniano iniciuotą bažnyčios ir valstybės suartėjimą.
Isichazmas
Šiaurės Atlantida
Cinizmas kaip amatas
Rusija: taikinys tinkle
Rusų vienuolio vaizdinys
Filosofija iš antropologinio taško
Kryžiaus žygis į tyrus
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Atmintinas taurės uždangalas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Užsieniečiai apie Rusiją
Kur gieda angelai...
Apderk artimą savo...
Nikėjos susirinkimas
Vieningoji Trejybė
Ostžemės sindromas
Valstybės stilius
Vartiklis