Kaip amerikiečiai nulaužė sovietų šifrus?

1943 m. vasario pradžioje Gene Grabeel1) eina per didelį, sausakimšą kambarį Arlingtono hole2), esančiame netoli Vašingtono. Jis sausakimšas žmonių, sėdinčių prie stalų ir tyliai tvarkančius dokumentus.

O dar vos prieš 5-ias savaites 22 metų amžiaus mergina dirbo namų ūkio tvarkymo mokytoja Virdžinijos valstijoje ir nė nenutuokė, kaip smarkiai netrukus pasikeis jos gyvenimas. Tada per kalėdinį šokį ji sutiko seną pažįstamą Franką Rouletą, tarnaujantis armijoje sostinėje, kuris negalėjo pasidalyti detalėmis, tačiau pasakė, kad ten yra apsimokančio darbo. Laikas pasikeitimui buvo tinkamas. Grabeel buvo nusivylusi savo darbu ir gyvenimu mažame, vos 300 gyventojų turinčiame miestelyje, kur motina augino vištas, o tėvas – tabaką. Grabeel norėjosi kažko daugiau.

Arlingtono holas Praėjus kelioms dienoms po šokių ji pasikalbėjo su kariniu verbuotoju Linčberge, kuris pasiūlė jai darbą, bet taip pat negalėjo pasakyti, ką ji veiks. Vis tik ji pateikė prašymą ir 1942 m. pabaigoje sėdo į traukinį, važiuojantį į sostinę. Jos tikslas buvo Arlingtono holas – kadaise privati ??jaunų moterų mokykla, išsidėsčiusi 100 akrų ploto miestelyje vakarinėje Potomako upės pusėje. Jį rekvizavo armija ir geltonų plytų kolonijinio stiliaus pastatas, apsuptas vejų ir sodų, greitai pasislėpė po masyviais laikinais statiniais, aptvertais spygliuota viela. Ryšių saugumo agentūra, pervadinta iš Ryšių žvalgybos tarnybos, įkurtos 1930 m., karo metu sparčiai plėtėsi. 1939 m. rugsėjį, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, ją sudarė 19 žmonių. Kai Grabeel atvyko, skaičius siekė tūkstančius. Moterys sudarė apie 90%; jos buvo atvykusios iš visos šalies, įvairių profesijų. Atvykusios į ten mėnesį paskubomis mokėsi kriptografijos pagrindų, dauguma pradėdamos nuo nulio. Mokymų pabaigoje Gene Grabeel buvo pakviesta atlikti slaptą užduotį – dar vienai paslapčiai pastate, pilname paslapčių.

Vienintelis nurodymas, kurį Grabeel gavo įžengusi į perpildytą kambarį vasarį, buvo kalbėti pašnibždomis. Jos vadovas nusiveda ją į nedidelę kabiną su medine spinta, kuri ir tampa jos darbo vieta. Ji atidaro vieną stalčių. Viduje – aplankai, pilni penkiaženklių skaičių stulpelių. 88537 93422 62085 42537 10293. Jokių žodžių. Jokio konteksto. Stalčius po stalčiaus pilni panašių popierių. Jie kaupėsi nuo 1939 m., ir niekas nesugalvojo, ką su jais daryti. Grabeel viršininkas liepia jai surūšiuoti tas nesibaigiančias lapų krūvas - pagal datą ir kilmės vietą.

Tai buvo užšifruoti telegramos, siųstos į Maskvą iš sovietų konsulatų Niujorke, Vašingtone ir San Franciske. 1943 m. JAV ir SSRS buvo sąjungininkės, tačiau vyresnysis armijos žvalgybos pareigūnas įsakė jas patikrinti, vadovaudamasis daugiausia nuojauta, kad J. Stalinas gali susitarti dėl atskiros taikos su A. Hitleriu ir palikti Vakarų sąjungininkus vienus, kovojančius su Vokietija.

Šifras, saugantis šias žinutes, buvo laikomas tokiu neįveikiamu, kad profesionalūs kriptografai tiek armijoje, tiek kariniame jūrų laivyne kurie bandė jį nulaužti, pasitraukė it musę kandę. Tačiau Grabeel nieko apie tai nežinojo, kai jai buvo įteiktas, kaip atrodė, nedėkingas uždavinys iš programos, vėliau pavadintos „Venona3) “. Ji taip pat negalėjo numanyti, kad tai nuves prie vieno didžiausių 20 a. kontržvalgybos pasiekimų.

Sovietai buvo pasirinkę šifrą, sukurtą dar 19 a. pabaigoje, - vadinamąjį „vienkartinį bloknotą“. Jo principas buvo elegantiškas ir teoriškai neįveikiamas. Pirmiausia, pranešimas buvo konvertuojamas į keturženkles kodų grupes, naudojant žodžių ir frazių kodų knygą: žodis „agentai“ galėjo tapti 2358, žodis „dokumentas“ – 7491. Tačiau sovietai tuo neapsiribojo. Prie kiekvienos kodų grupės šifruotojas pridėdavo atsitiktinį skaičių iš specialaus bloknoto, ir šis papildymas paversdavo pranešimą dvigubai užšifruota nesąmone. Atsitiktinių skaičių bloknotas, kuriame buvo 60-mt, dažnai penkiaženklių, raktų grupių, egzistavo tik dviem kopijomis: siuntėjo ir gavėjas. Po vienkartinio panaudojimo abi kopijos buvo sunaikinamos.

Matematika buvo negailestinga. Be rakto puslapio iššifruoti buvo beveik neįmanoma. Kiekvienas žodis kodų knygoje atitiko keturženklį skaičių, tačiau prieš šifruojant šifruotojas juos pergrupuodavo į penkiaženkles grupes, suliedamas ribas tarp žodžių. Tada ant viršaus būdavo uždedamas penkiaženklis priedas iš rakto puslapio. Jei JAV iššifruotojai perimdavo tokią grupę kaip 48213, jie neturėjo jokio būdo žinoti, ar originalas buvo 23581 (pridėjus 24732), ar 74916 (pridėjus 73307), ar kuri nors kita iš tūkstančių galimybių. Net jei jiems pavykdavo pašalinti priedą, jie negalėdavo pasakyti, kur baigiasi vienas žodis, o prasideda kitas. Kadangi rakto numeriai buvo atsitiktiniai, nebuvo jokių dėsningumų. O kadangi kiekvienas kodų puslapis buvo panaudotas tik vieną kartą, nebuvo ir pasikartojimų.

Mėnesiais Gene Grabeel rūšiavo žinutes pagal kilmę, datą ir telegrafo perdavimo grandinę.  Kodo nulaužimas nėra vienkartinis įžvalgos blyksnis; tai metų metus trunkąs metodiškas darbas, kuriant struktūrą, leidžiančią pasiekti proveržį. Grabeel tiesiog klojo pamatus.

Jos rūšiavimo sistema rėmėsi informacija, kuri atkeliaudavo vingiuotu keliu – vieno šifravimo bandymo rezultatas persiliedavo į kitą. Suomija, turinti bendrą sieną su Sovietų Sąjunga ir turėdama visas priežastis bijoti savo didžiosios kaimynės, buvo išugdžiusi puikų kriptografinį personalą. Nors ir neiššifravo jokių sovietų diplomatinių šifrų, suomiai buvo pakankamai sužinoję apie jo išorinę struktūrą, kad galėtų rūšiuoti žinutes į kategorijas, o tada pasidalijo savo išvadomis su japonais, su kuriais juos siejo bendra neapykanta sovietams. JAV perėmė tuos pranešimus. Maždaug po 10-ies varginančių mėnesių1943 m. pabaigoje, Grabeel ir jos kolegos atrado 5-is atskirus sovietinius kriptografinius kanalus. 4-i priklausė vartotojams, kurių Grabeel dar negalėjo identifikuoti, tačiau 5-ąjį, didžiausią, buvo galima atsekti iki žinomų siuntėjų: sovietinės prekybos bendrovės „Amtorg“ ir Sovietų vyriausybės pirkimų komisijos, kuri Antrojo pasaulinio karo metu valdė JAV prekių logistikos operacijas. Analitikai jį praminė „Prekyba“. Venona kriptografės

O komanda vis plėtėsi. Didžioji dalis buvo užsiėmė vokiečių ir japonų kodais. Saujelė analitikų, dirbusių su sovietiniu srautu, laikėsi atskirai, su niekuo nesidalydami tuo, ką daro.

Jie pradėjo eksperimentuoti, siųsdami „Prekybos“ pranešimus per IBM perfokortų aparatus, mechaniškai lygindami tūkstančius penkiaženklių grupių, ieškodami bet kokių požymių, kad sistemoje yra sutrikimų. Šio primityvaus kompiuterio dėka iki rudens leitenantas Richard Hallock’as4), buvęs archeologas Čikagos universitete, aptiko tai, kas turėjo būti neįmanoma: kai kurie pranešimai, regis, buvo identiškai užšifruoti.

Jei du pranešimai būtų užšifruoti tuo pačiu rakto puslapiu, kriptoanalitikai buvo pajėgūs vieną iš kito atimti ir pašalinti atsitiktinius skaičius. Tai buvo panašu, kas atrasti, kad du užrakinti seifai naudoja tą patį derinį, bet vis tiek nežinoti, koks tas derinys. Bet išorinis šifravimo sluoksnis buvo prarastas. Aišku, vidinis sluoksnis liko, bet trikis buvo rastas.

Po beveik dvejų metų adatos paieškos paieškos šieno kupetoje imta pastebėti užuominas, kad tam tikros skaičių grupės sovietinėse žinutėse atsirado nuspėjamose vietose. Taip buvo todėl, kad kiekvienas užšifruotas pranešimas turėjo praktinę problemą. Jei jūs ir jūsų korespondentas susitarėte sumaišyti žodžius naudodami bendrą skaičių knygą, vis tiek turite jiems pasakyti, kurį puslapį naudojote. To negalite išsiųsti paprasta kalba, todėl įterpiate jį į pačią žinutę – skaičių grupę, kuri iš esmės nurodo pvz., „naudoti 14 puslapį“. Šifrų laužytojui, negalinčiam nieko perskaityti kito, indikatorius yra aukso vertės.

1944 m. lapkritį G. Feinštein5) ir dar dvi kitos sugalvojo, kaip tai rasti. G. Feinstein, kuri prieš kelerius metus įrodė savo vertę padėdama nulaužti japonų diplomatinį šifrą, pastebėjo, kad tam tikros pradžios grupės atskleidžia, kuris bloknoto puslapis buvo panaudotas. Žinutės, kurios atrodė atsitiktinai išmėtytos, dabar galėjo būti rūšiuojamos pagal jų raktus. Iš chaoso greičiau iškildavo dublikatai. Tai, kas anksčiau buvo neįmanomas darbas, tapo bent jau įveikiama. Pro tą spragą tapo įmanoma atstatyti pačią kodų knygą. Arlingtono hole prasidėjo naujas etapas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nestabili JAV ir sovietų sąjunga ėmė irti. Prasidėjo Šaltasis karas. Arlingtono hole dirbusi Ryšių saugumo agentūra pervadinta į Armijos saugumo agentūrą. Komanda dabar ėmėsi iššifruoti tikrus žodžius, dirbdama atgaline tvarka aiškindamasi, ką skaičiai galėtų reikšti. Žinutėje tikėtinai galėjo būti data: ją nustatyti galima buvo bandyti pasinaudojant rūšiavimu, nusp6jant, kokia kodų grupė galėtų atitikti, pvz., „balandis“ arba „1946“. Iš Vašingtono kilusioje žinutėje galėjo būti keturi skaitmenys, reiškiantys „Vašingtonas“ arba „FTB“.  Darbas reikalavo intuicijos, kantrybės ir noro mėnesių mėnesiais klaidžioti po aklavietes. Vis dėlto Arlingtono holo moterys žodis po žodžio pildė besiplečiantį žodyną.

Ir būtent čia svarbų vaidmenį atliko IBM perforatoriai. Mary Joe Dunning, kuri nuo 20 a. 4-ojo dešimtm. pabaigos dirbo armijos kodų nulaužimo srityje, sukūrė metodus, kaip paspartinti grubios jėgos atakas prieš didžiulius duomenų kiekius. Taigi, kai analitikas manydavo, kad tam tikrame pranešime yra kodo grupė reiškianti „Balandis“, aparatai galėdavo patikrinti tą spėjimą su tūkstančiais pranešimų per kelias valandas. Jei ta pati grupė pakartotinai pasirodydavo pranešimuose, kurie buvo išsiųsti balandžio mėnesį, hipotezė pasitvirtindavo. Bet skirtingai nuo šiandieninių kompiuterių, tie aparatai neturėjo atminties, tačiau jie galėjo atlikti palyginimus nepaprastu tempu. Iki 1946 m. pabaigos „Venona“ komanda atliko palyginimus su 750 tūkst. kortelių.

Kriptoanalitikai pralaužė ir vieną iš paskutiniųjų spragų sovietinėje slaptumo sienoje: kodų knygos „rašybos lentelę“ – sistemą, kurią sovietiniai koduotojai naudojo angliškiems vardams ir žodžiams, kurių nebuvo kodų knygoje, transliteruoti. Rusams naudojant kirilicos abėcėlę, angliškus vardus reikėjo konvertuoti raidė po raidės, o tada užkoduoti. Pralaužus rašybos lentelę, dabar jie galėjo perskaityti sovietų šnipų vardus Amerikoje.

Po to, kai Hitleris 1941 m. birželį įsiveržė į Sovietų Sąjungą, pranešimų srautas iš sovietų ambasadų ir žvalgybos stočių per naktį smarkiai išaugo. Maskvos kriptografijos biurai negalėjo pakankamai greitai pagaminti vienkartinių kodų, o sovietų pareigūnams grėsė sunkios, kartais net mirtinos pasekmės. Neaišku, kas suklydo: pareigūnas, skubantis įvykdyti kvotą, ar tarnautojas, kuris tiesiog improvizavo esant dideliam spaudimu. Tačiau 1942 m. pradžioje kelis mėnesius KGB šifravimo biuras dubliavo daugiau nei 35 tūkst. puslapių vienkartinių kodų. Neįveikiamas Kremliaus šifras buvo įtrūkęs. Dublikatai buvo išsibarstę tarp milijonų teisėtų puslapių, kuriuos naudojo šifruotojai skirtinguose miestuose. Ir moterys, dirbančios „Venona“ projekte, tai pastebėjo.

Iki šiol komandos darbas buvo nematomas, bet tai netrukus pasikeis.

1949 m. kovo 4 d. Judith Coplon6) per Manhataną vyko pasisaugodama: važiavo metro, išlipo, vėl įlipo. Persėdo į kitą vagoną. Tris kvartalus važiavo autobusu, tada išlipo ir nuėjo pėsčiomis. Tikrino atspindžius parduotuvių vitrinose. Ji dirbo Teisingumo departamente, tačiau tuo metu ji ėjo susitikti su KGB pareigūnu Valentinu Gubičevu, slapta dirbančiu JT. FTB jau kelis mėnesius sekė Coplon, įrašinėjo jos telefoną ir galiausiai paspendė spąstus, tikėdamasi įrodyti jos ryšį su KGB. Ir dabar jie sekė jai iš paskos.

Iki 1947 m. „Venona“ analitikai išvertė dešimtis žinučių, atskleidžiančių, kad sovietų žvalgybos pareigūnai Niujorke ir Vašingtone vadovavo amerikiečių šaltinių tinklams, kurie perdavė įslaptintus dokumentus Maskvai. Žinutėse buvo gausu slapyvardžių: REST – mokslininkas. ALES – diplomatas. LIBERAL – inžinierius. Arlingtono holas pasidalijo žinutėmis su FTB.

Viena neaiški figūra pranešimuose kėlė ypač didelį nerimą. Žinutės apie SIMA rodė esant sovietų agentą Teisingumo departamente. Žingsnis po žingsnio iš iššifruotų žinučių ryškėjo profilis: 1944 m. pabaigoje pasamdytas Užsienio agentų registracijos skyriaus darbuotojas neseniai persikėlė į Kolumbijos apygardą ir mokėsi rusų kalbos. Iki 1948 m. gruodžio mėn. FTB daugiausia sutelkė dėmesį į Judith Coplon, kurią jos sovietinis prižiūrėtojas apibūdino kaip „drovią“ ir „politiškai išsivysčiusią“. Jei identifikavimas buvo teisingas, ji beveik 4 m. iš anksto įspėdavo Maskvą apie FTB kontržvalgybos operacijas.

Kai agentai pagaliau sustabdė Koplon, jos rankinėje jie rado Teisingumo departamento kontržvalgybos bylas, kurias jie specialiai siuntė per jos biurą. Tačiau FTB susidūrė su problema, kuri persekios kiekvieną „Venona“ bylą. Iššifruoti pranešimai negalėjo būti naudojami teisme. Atskleidus, kad JAV nulaužė sovietinį šifrą, Maskva būtų įspėta pakeisti savo sistemas, o žvalgybos duomenų srautas būtų nutrauktas. Dėl šios priežasties prokurorai negalėjo paaiškinti, kaip jie pirmą kartą įtarė Koplon, o apeliaciniai teismai panaikino jos apkaltinamąjį nuosprendį. Paslaptis buvo išsaugota.

Sėkmės istorijos tęsėsi.  Kai „Venona“ atpažino Vokietijoje gimusį fiziką Klausą Fuchsą, gyvenusį Anglijoje, išryškėjo sovietų vagysčių mastas. Fuchsas dirbo Manhatano projekto centre Los Alamose, Naujojoje Meksikoje, ir perdavė Maskvai išsamius atominės bombos kūrimo planus, įskaitant svarbų inžinerinį proveržį, kuris leido sukurti plutonio bombą. FTB pasidalijo šia informacija su britų MI5 – šalies kontržvalgybos ir saugumo agentūra. Apklausiamas Fuchsas prisipažino ir įvardijo savo kurjerį – Harry Goldą. Goldas įvardijo Davidą Greenglass’ą, Los Alamos mechaniką, kuris atsigręžė prieš savo svainį, amerikietį Julių Rosenbergą, gynybos inžinierių, vadovavusį savo šnipų tinklui. Kiekvienas domino kauliukas vertė kitą, sukurdamas liudijimų grandinę, kuri atlaikė patikrinimą teisme. Rosenbergas kartu su žmona Ethel 1953 m. birželį atsidūrė elektros kėdėje, niekada negirdėję žodžio „Venona“ - kaip ir nei juos nuteisusi prisiekusieji, nei teisėjas, kuris juos nuteisė.

Kai kuriais atvejais „Venona“ įslaptinimas trukdė teisingumui, ir mažai kas prilygo Elizabeth Bentley7) atvejui. 1945 m. rudenį sovietų fiktyvios bendrovės „U.S. Service and Shipping“ vadovė įėjo į FTB biurą ir prisipažino dirbusi sovietų žvalgybos tinkle kurjere, rinkusi dokumentus iš vyriausybės darbuotojų ir perdavusi juos savo KGB kurjeriui. Ji įvardijo dešimtis Iždo departamento, Valstybės departamento, Strateginių paslaugų biuro pareigūnų ir pateikė FTB išsamų, daugiau nei 100 puslapių apimties pareiškimą. Tačiau Bentley neturėjo jokių fizinių įrodymų, ir tik jos žodis galėjo varžytis su gerbiamų vyriausybės pareigūnų žodžiais. Vėliau vienas mokslininkas rašė, kad visuotinai laikytasi nuomonės, jog jos kaltinimai buvo „neurotiškos senmergės vaizduotė“. Jei „Venona“ žinutės būtų paviešintos, jos būtų įrodžiusios jos teisybę: jos pateikti fiktyvūs vardai sutapo su iššifruotuose pranešimuose nurodytais fiktyviais vardais. Bentley mirė Konektikute 1963 m., besveikstanti nuo alkoholio priklausomybės, dirbdama mokytoja katalikiškoje mergaičių mokykloje, niekada taip ir nesužinojusi, kad jos parodymai buvo patvirtinti.
Arlingtono holas
Kriptoanalitikės Gene Grabeel, Gloria Forbes ir Mildred Hayes per ceremoniją 1995 m. liepos 11 d.

Beveik per 4-is dešimtmečius projektas, prie kurio prisijungė Gene Grabeel, dalinai iššifravo apie 3000 sovietinių žinučių ir demaskavo 349 amerikiečius, turinčius slaptų ryšių su sovietų žvalgyba. Tik saujelė jų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn; daugiau nei 100 buvo tyliai atleisti iš vyriausybinių darbų arba kitaip „nukenksminti“, niekada nesužinodami, kaip jie buvo demaskuoti. Darbas tęsėsi iki 1980 m. spalio 1 d., kai Nacionalinė saugumo agentūra padarė išvadą, kad medžiaga išbaigta, ir uždarė „Venona“ projektą. Patys pranešimai liko įslaptinti dar 15 m.. Niekas, išskyrus nedidelį žvalgybos pareigūnų ratą - net ir prezidentai - nežinojo, kad projektas apskritai egzistavo, kol senatoriaus D.P. Moynihan’o8) Vyriausybės paslapčių komisija pagaliau paviešino bylas 10-ojo dešimtm. viduryje.

1995 m. liepą, praėjus 52 m. nuo projekto pradžios, išgyvenę šifrų nulaužimo komandos nariai pagaliau sulaukė pripažinimo, dalyvaudami ceremonijoje CŽV būstinėje. Tai buvo žilaplaukiai pensininkai, pusę amžiaus saugoję paslaptį. Tarp jų buvo ir Gene Grabeel. Prireikė dar dvejų metų, kad būtų paviešinta visa informacija. Visuomenė pagaliau pamatė, kas buvo paslėpta: ne tik šnipus, bet ir juos pagavusius žmones – moteris iš visos JAV, kurios mėnesių mėnesius rūšiavo užšifruotą abrakadabra, nes niekas joms nepasakė, kad ši užduotis neįmanoma.

Trumpos biografijos ir paaiškinimai:

1) Džina Grabil (Gene Grabeel, 1920-2015) – amerikiečių kriptoanalitikė. SIS pradėjo dirbti 1942-ais. 1943 m. vasario 1 d. pradėjo vadovauti įkurtam „Venona“ projektui, skirtam sovietų šifruočių dešifravimui. Į pensiją išėjo 1978 m. prieš „Venona“ projekto nutraukimą.

2) Arlingtono holas - istorinis pastatas Arlingtone (Virdžinijos valst.). Pastatytas 1927 m. Pradžioje jame buvo mergaičių mokykla, o vėliau įsikūrė JAV Signalų žvalgybos tarnyba (SIS), čia bazavusi Antrojo pasaulinio karo metais. Didžiausią dėmesį SIS skyrė japonų šifruotėms, o po karo smarkiai išsiplėtė rusiškasis skyrius. 1945-77 m. čia buvo pagrindinė JAV kariuomenės Saugumo agentūros (ASA) būstinė. Po 1989 m. atskiros dalys perduotos įvairioms vyriausybinėms tarnyboms. Dabar istoriniu pastatu naudojasi Užsienio reikalų inst-as, čia įrengęs klases ir administracines patalpas.

3) Venona projektas - įslaptinta JAV kontržvalgybos programa, skirtai sovietų šifruočių nulaužimui. Buvo vykdoma 1943-1980 m. Nuo  1953 m. projekte dalyvavo ir CŽV. Jos pastangos leido įvertinti TSRS žvalgybos apimtį bei identifikuoti nemažai sovietų šnipų. Jos trūkumu buvo tai, kad jos duomenų nebuvo galima panaudoti kaip įrodymų teismuose, tad kai kurie agentai arba nebuvo teisiami, arba buvo išteisinti. Dešifravimu užsiėmė SIS, o vėliau NSA. Pirmąja vadove buvo Gene Grabeel. Pagrindinę personalo dalį sudarė jaunos moterys su polinkiu į matematiką. Jo veiklą galima laikyti labai sėkminga, tačiau tik pradinių metų, nes vėliau apie 1948 m. Maskva buvo perspėta ir pradėjo keisti šifrus.

4) Ričardas Halokas (Richard Treadwell Hallock, 1906-1980) - amerikiečių asirologas, elamitologas. Pagrindinis jo veikalas – „Persepolio fortifikacijos lentelės“ (1969). Suvaidino svarbų vaidmenį ir „Venona“ projekte – aptikdamas, kad kai kurie „vienkartiniai bloknotai“ buvo panaudoti pakartotinai, o tai leido proveržį dešifruojant sovietų šifruotes.

5) Ženevjeva Feinštein (Genevieve Marie Grotjan Feinstein, 1913-2006) – amerikiečių matematikė ir kriptoanalitikė. Karo metu atliko svarbų darbą dešifruojant japonų „Purple“ šifravimo mašinos pranešimus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įsijungė į „Venona“ projektą ir 1944 m. padarė proveržį, kai aptiko pažeidimą panaudojant vienkarinį bloknotą. Iš SIS pasitraukė 1947-ais peidama į Dž. Meisono un-tą, kur trumpą laiką profesoriavo.

6) Judita Koplon (Judith Coplon Socolov, 1921-2011) – amerikiečių komunistė, užverbuota KGB šnipinėti. Susekta ir nuteista šaltojo karo metais. 1944  m. gavo darbą Teisingumo ministerijoje, kur buvo pervesta į užsienio agentų registracijos skyrių. Užverbuota 1945 m. pradžioje; figūravo „Sima“ slapyvardžiu. „Venonos“ projekto dokumentuose aptikta 1948  m. pabaigoje ir pranešta FTB. Suimta 1949 m. kovą. Kadangi šaltiniai, kuriais remtasi, negalėjo būti atskleisti, nuosprendžiai atšaukti 1950 ir 1951 m. apeliaciniuose teismuose. Galiausiai teisinis persekiojimas dėl politinių ir teisinių priežasčių nutrauktas 1967 m. Teismo procesas pritraukė didelį visuomenės dėmesį. 1950 m. ištekėjo už vieno savo advokatų A. Sokolovo. Teismams pasibaigus, dingo iš viešos erdvės.

7) Elizabeta Bentli (Elizabeth Terrill Bentley, 1908-1963) – amerikiečių komunistė, šnipė, dviguba agentė. 1933 m gavo stipendiją aspirantūrai Florencijos un-te, kur susidomėjo politine veikla ir prisijungė prie antifašistinės organizacijos, o 1935 m. įstojo į JAV KP. Šnipinėti pradėjo savo iniciatyva 1938-ais – ji manę, kad tai daro KP naudai, bet iš tikro šnipinėjo Kominternui. 1945 m, aplankiusi FTB, sutiko dirbti dvigubu agentu. Bet prasidėjo teisiniai reikalai, jos kaltės išsiaiškinimas buvo ilgas ir sunkus, nes palietė užimančius aukštus postus. Jos procesas sulėkė didelį atgarsį visuomenėje. Ji dar spėjo išleisti autobiografiją „Išsilaisvinimas iš nelaisvės“ (1951).

8) Danielis Moinichenas (Daniel Patrick Moynihan, 1927-2003) – amerikiečių politikas demokratas, valstybės veikėjas, sociologas, buvęs R. Niksono patarėjas (1969-70). Priklausė „neokonservatorių“ grupei. Po Šaltojo karo Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo buvo nurodyta tirti vyriausybės slaptumo panaudojimą. D. Moinichenas pirmininkavo komisijai, kuri tyrinėjo ir teikė rekomendacijas dėl „slaptumo kultūros“ vyriausybėje bei žvalgyboje. Komisijos išvados ir rekomendacijos buvo pateiktos prezidentui 1997 m. Jų dėka buvo pasiekta, kad FTB atskleistų apie įslaptintą „Venona“ projektą. Po to jis parašė knygą „Slaptumas: Amerikos patirtis“ (2017). Kaip sociologas, jis skelbė straipsnius apie miesto etines politikas ir vargšų problemas. Išleido keliolika knygų.

Om Simrikė
Beduinas soste
Flirtas su Hitleriu
Operacija „Ciceronas“
Paranoja skverbiasi giliai
Nulaužtas 200 m. senumo šifras
Šnipas gali būti visai ne tas, kokio tikiesi
Kaip netikėtai atskleista Kryptos prasmė
Ar rusai sunaikino slaptą JAV bazę Mėnulyje?
Rasistinio tipo prievartos apraiškos
Apžvalga: privatumas Internete
CŽV: Sąmokslas prieš savus
Hitleris: gyvas ar miręs?
Anapus gėrio ir blogio
Harry Houdini mirtis
Pasaka apie Machno
Slidi sąmokslo teorija
Tarybiniai alchemikai
Kijevo paslaptys
Lėlininkai
Vartiklis