Laukinės gamtos šauksmas

Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis   

4. Apsisprendimas

- Liza, aš namie, - šūktelėjo p.Toma, įėjusi pro savo seno balto namo, pastatyto dar 21 a. pradžioje, duris.

Ji suklupo ant žaislo. Atsitiesusi greitai apsižvalgė ir pamatė žaidžianti 10 m. amžiaus sūnų.
- Ką čia veiki? – paklausė jaunylio mėlynojo. – Ar darei pratimus?

Ponia Toma nuolat rūpinosi savo sūnaus kūno sudėjimu. Ji norėjo, kad visi trys jos mėlynieji žavėtų moteris, kurios pamiltų juos, kai subręs. Paskubomis ji patikrino jo kūno kvapą, ar jis tebėra toks pats gaižus, kaip prieš kelias dienas. Ji nusišypsojo, pajutusi gaivų kvapą, sklindantį nuo jo kaklo ir pečių. Matyt dietos pakeitimas savo padarė. Grubus maistas visada padeda. Ji giliai atsiduso su palengvėjimu, kad padarė savo darbą. Pabučiavo Džordžą ir pasakė, kad juo labai didžiuojasi ir myli. Motinai yra svarbu, kad sūnus darytų reikalingus pratimus ir teisingai maitintųsi. Tačiau svarbiausia jam suteikti ypatingą žavesį. Jos meilė darė Džordžo kvapą daug malonesnį jautriai motinos nosiai. Jį labai mylėjo ir ji, ir sesuo Liza.

Per šimtmetį kvapo svarba moterims labai pasikeitė. Jos pagal kvapą gali pajusti net nežymų nuotaikos pasikeitimą. Tuo pat metu ir vyro kvapas pakito, kad labiau viliotų moteris. Auklėtojai tai vadino sinchroniškumu. Tai keitėsi vystantis aistrai. Tai vienas didelis susijęs pokytis. Ir moters uždavinys tapo parengti sūnus, kad sužavėtų moteris. Ir p.Toma šią motinystės pareigą vykdo labai uoliai. Ji dažnai sako:
- Mano berniukai bus žavūs!

Kaip tik tada įsiaudrinusi Liza įlėkė į kambarį:
- Mam, p. Simona šaukė mane į kabinetą.
- Dėl ko?
- Aš į medį įvijau Ernestą…
- Ernestą? Tą vaikinuką su tamsia, rusvai auksinio atspalvio oda?
- Ugu…
- Liza, jam neuždėjai žymes, ar ne?
- Aha, … taigi, kaip ir…
- Ką, "kaip ir"?
- Nu, eee, padariau. Ji ant jo ausies, kaip ir mokei.
- Nu, gerai. Džiaugiuos, kad jo šiandien nepagavai, nes ką būtum su juo dariusi. Juk žinai, kad turiu būti su tavimi, kai gausi pirmą mėlynąjį.
- Nu, taip, mam, žinau tai… Ar vis dar eisim rytoj Franklino?
- Taip, aš geriau tau duosiu pirmąjį mėlynąjį, kad visai nepakvaištum.
- Geriau jau šiąnakt!
- Šiąnakt?! Tai iš tikro būtų….
- Einam, einam, mam!

Kikendama dėl jos pakilusio noro gauti mėlynąjį, p.Toma nusileido dukrai:
- Na gerai, šiąnakt! Vargšas vaikis. Jis laukia mūsų rytoj.

Liza pajuto, kad jos širdis šokinėja, o skrandyje atsivėrė tuštuma. Pagaliau, jos pirmasis mėlynasis. Jos emocijos pratrūko, akyse susitvenkė ašaros. Ji manė, kad tai niekada neateis. Visą gyvenimą ji apie tai svajojo. Koks ypatingas momentas! Pasidalinti pirmąjį mėlynąjį su motina! Būti kaip ji – gaunant ir mėgaujantis mėlynuoju. Franklinas bus pirmasis iš daugelio.

Liza pradėjo prisiminti visus motinos ir kitų moterų patarimus: "Darysi klaidas ir iš jų mokysies. Atmink, mėlynieji yra tavo mokytojai. Jie moko gyvenimo. Įsiklausyk į juos, kai jais džiaugsies. Tai ypatingas ir nuostabus intymumas tarp moters ir jos mėlynojo. Visa širdimi mylėk jį visą. Atmink, kad jį priimi į savo būtį. To žinojimas yra tikras mėgavimasis mėlynuoju. Tai intymumo dvasingumas".

5. Susitikimas su Liza

Žodis auka reiškia visumą. Turiu tai prisiminti. Mano rytdienos tikslas yra pasiaukojimas. Aš tapsiu visuotinybe.

Eloise Cataudella O Dieve, aš vis dar prisimenu jos veidą. Ta šypsena varo iš proto net kai jos nėra šalia. Kaip galima užmigti, kai žinai, kad būsi jos rytoj? Negaliu liautis šlifuoti grindis. O kaip norėčiau ramiai numigti. O kaip atrodo jos dukra? Girdėjau, kad ji naujos rūšies. Visos to amžiaus merginos dabar yra naujos rūšies. Norėčiau žinoti, ką tai reiškia. Sužinosiu rytoj, nes ir ji pasimėgaus manimi.

Rytoj išsipildys tai, dėl ko motina mane augino. Aš esu moterų pasimėgavimui. O kaip tas auklėjimas įaugo man į mintis. Aš prisimenu jos žvilgsnius, kai aš nesivysčiau tinkamai. Ji išbandė visas įmanomas dietas ir visus pratimus pasaulyje. Pagaliau jos viltys išsipildė, kai man buvo 17-ka. Staiga, mano kūnas įgavo formą ir kvapą, kuris masina kitą lytį.

Turiu paskambinti motinai ir apsakyti naujieną. Ach, o koks numeris? Nervinuosi… Lėtai renku vaizdo telefone…. 598… ach … 37909. Išgirstu pyptelėjimą, antrąkart… O Dieve, jos nėra namie. Mamyte, kur tu? Man tavęs reikia…

Giliai atsidusti, išgirdęs spragtelėjimą ekrane. Atsiranda jos veidas, žaismingos žydros akys ir ugniniai plaukai.

- Franklinai? – išgirstu ją sakant.
- Taip, mama. Norėjau tau paskambinti Turiu didelę naujieną…
- Nesakyk, kad moteris tave pažymėjus, ruošiasi…
- Taip, mama, rytoj…
- O Dieve! Brangusis, tai nuostabu. Aš tavimi taip didžiuojuos. Ar jautiesi drąsiai?

Pajutau spazmus viduriuose suabejojęs savo drąsa. Aš sugebėjau pratarti, kad ji būtų laiminga:
- Aš padarysiu viską, kas geriausia….
- Stokis, leisk į tave pažiūrėti.

Padariau, kaip liepė motina ir atsistojau prieš monitorių…
- Apsisuk, apsisuk…

Sumišęs aš apsisukau, kaip prieš daugelį metų, kai buvau vaikas.
- O taip, tu padarysi ją labai laiminga.
- Ji pasiima savo dukrą. Aš iš tikro skirtas jai. Ji mane saugojo savo dukrai.
- Kaip ypatinga. Aš labai labai tavimi didžiuojuosi. Moterys visada geriausia parenka dukroms. Ši ilgai laukė.
- Ji mane pažymėjo prieš penkis metus.
- Penkis!? O Dieve, moterys paprastai nežymi daugiau nei prieš tris savaites… Neabejotinai, ji gavo kitų… Bet, o Dieve, Franklinai, kokia garbė būti saugomam tokiam ilgam laiko tarpui. Ji tikrai labai tave myli… Ir jos dukra.
- Taip, manau….
- Franklinai, noriu, kad man padarytum didelę paslaugą.
- Kokią, mama?
- Noriu, kad mano berniukas būtų labai narsus, tu žinai.
- Gerai, padarysiu, kas geriausia.

Netikėtai kažkas negarsiai pabeldė į duris.
- Palauk, mama.
- Gerai, gerai…

Nuėjau iki durų, spėliodamas, kas galėtų ten būti tą vėlų vakarą. Atidariau ir pamačiau jauną blondinę, apsirengusią džinsais ir balta palaidinuke.

- Franklinas? – ji paklausė įeidama į butą.
- Taaaip… - burbtelėjau, pasimetęs dėl merginos elgesio. Staiga pajutau, kad yra dar kažkas netoli manęs. Pasisukau į duris ir pamačiau ją, įeinančią į butą.

- O Dieve, - spėjau pagalvoti supratęs, kad tai jos dukra. Mano širdis pradėjo daužytis. Netekau proto. Kambarys sukosi aplink mane. Pajutau, kad krentu ant grindų.

Staiga išgirdau tariant mano vardą: "Fraaanklinai…" ir lengvą tekštelėjimą į veidą. Įžnybiau sau. Apsižvalgiau. Buvau automobilyje.
- Ką? – paklausiau suglumęs.
- Brangusis, tu nualpai. Liza tavimi rūpinosi apie 5 minutes. – ji atsiliepė iš vairuotojo vietos. – Leidome tau pamiegoti. Atrodei pavargęs, tau tikrai reikėjo nusnūsti. Pasikalbėjau telefonu su tavo motina. Tikrai labai maloni moteris. Aš ją pasikviečiau ateiti po to, kai tavimi pasidžiaugsime. Visas nuostabumas, manau, kad ji eina susimedžioti sau mėlynąjį pati. Tu žinai, ji nori, kad būtum drąsus.

Apsidairiau ir pamačiau, kad Liza sėdi šalia. Jutau įtampą jos kūne. Patyrinėjau ją iš arčiau. Jaučiau, kad rankos ir kojos pririštos prie sėdynės, kad nepabėgčiau. Bandžiau rėkti. Bet tai buvo viskas. Leidausi Lizai laikyti mane. Man buvo malonus jos kvapas. Jaučiausi jo užhipnotizuotas. Praradau nuovoką. Supratau, kad šiandien bus jos virsmas moterimi. Jaučiau tai už ją. Ji daugiau nėra maža mergaitė. Netikėtai prisiminiau paguodos žodžius iš Mėlynųjų Biblijos: "Džiuginantis ir besidžiaugiantis yra Viena". Tai gilios prasmės žodžiai.

Ji pasuko į pakrovimo stotį. Užmečiau akį į prietaisus ir pastebėjau, kad indikatorius netoli atžymos "Išsikrovęs". Jau reikia pakrauti akumuliatorius. Sustojusi ties antru stovu, ji pasisuko į Lizą ir tarė:
- Mieloji, ar gali atnešti man truputį sodos vandens?
- Gerai! Netrukus!

Liza atidarė dureles iš dešinės ir nuėjo niki mažos parduotuvėlės. Man atrodė keista, kad Lizos motina neišlipo iš automobilio pakrauti akumuliatorių nuėjus Lizai. Ji pasisuko į mane ir paskubomis nuo kaklo nusiėmė raktą.
- Nešdinkis iš čia, - paliepė atrakindama užraktą. – Paskubėk, kol ji negrįžo. Lėk į tuos miškus.
- Ką? – paklausiau sukrėstas to išlaisvinimo.
- Klausyk, skuosk iš čia. Lysk į tuos miškus ir pasinaudok tomis penkiomis tamsos valandomis, kurios tau liko. Ji lėks paskui tave ir jos geros akys.

Pajutau, kaip pančiai nukrito ir patyriau laisvės skonį. Nelaukdamas, iššokau iš automobilio. Žvilgtelėjau link parduotuvytės ir pamačiau ją išeinant. Pastebėjau, kaip išsiplėtė jos akys iš nuostabos ir išgirdau jos riksmą: "PALAUK!" Nėriau į mišką. Jutau aštrius erškėčio spyglius, badančius mano nuogas rankas. Kraujo kvapas palengvins jai paiešką. Nukritau. Jutau, kad veidas purve. Atrodo, kad iš nosies bėga kraujas. Atsigręžiau, ar jos nėra. Pagavau jos baltos palaidinukės šmėkštelėjimą. Pasikėliau ir bėgau. Netekau kvapo besibraudamas per tankią augmeniją ir sustojau. Girdėjau, kaip ji artėja. Girdėjau, kaip po jos kojomis lūžta šakelės. Radau krūmyną. Tai bus ilga naktis. Gal net dvi ilgos naktys. Nemanau, kad ji norėtų manęs iškart.

Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis   

Papildomi skaitiniai:
Kita gnostikų Ieva
I.Calvino. Katinų markizė
I.Slawinska. Erdvė ir laikas
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san
Amazonės: tikrovė ar išmonė
Seksualumas kabalos požiūriu
Pasimetusios merginos memuarai
Kadaise gyveno milžinai
Moters krūtis mene
R.Moore. Sapnai
Marijos kultas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos