|
Laukinės gamtos šauksmas Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis 6. Motina ir dukra Nusišypsojusi, Liza nusprendė grįžti prie automobilio. Dabar tai buvo perdaug lengva. Frankliną pagauti buvo pernelyg lengva. Jos pamoka galėjo neįvykti. Ji turi palaukti ryto ir tada pradėjo jo ieškoti. Ji duos jam kažkiek laiko nubėgti toliau. Atsipalaidavusi ir rankas susikišusi į džinsų kišenes, Liza išėjo iš miško ir pasuko prie
motinos.
- Ach, Aš tame miške praleidau daugybę dienų ieškodama to vaikino. Mmmm, jis tikrai
buvo vertas to laukimo. Jį sekdama radau senus pastatus, kuriuose buvo privisę gyvačių.
Nemanau, kad kada dar mačiau tiek gyvačių. Vienąkart skaičiau apie tai, kaip Sielos
Ieškotojas samprotauja, kad kadaise moterys bijojo gyvačių, nes baiminosi savo pačių galių.
Anot jo, seniausiais laikais moterys gyvačių dar nebijojo.
Kaip tik tuo metu motina pastebėjo kelis mėlynuosius, einančių į mažą parduotuvėlę. Jos aistra staiga pakilo. Žinodama, kad Franklinas visas bus Lizos, p. Toma nusprendė pasimėgauti vienu jų. Paskubomis ji pasislėpė už automobilio, kad tie vyrai atsitiktinai jos nepastebėtų. Pagal jos pastebėjimus, tik vienas jų turi žymę. Vienas iš likusių trijų buvo smulkesnio sudėjimo. Taip, mažesnis geriau tinka jos pasigardžiavimui. Jo užteks numalšinti aistrai. Didesnį tektų dalintis su kita moterimi. Kantriai ir uoliai ji stebėjo vyriškius. Liza, savo ruožtu, atidžiai stebėjo motiną. Ji stengėsi pastebėti visus elementus, kuriuos galės panaudoti, kai susidurs su mėlynaisiais. Jos motina buvo menininkė. Jos įgūdžiai buvo judesio poezija. Lizai dar daug reikia išmokti. Vyriškiai suėjo į parduotuvę. P. Toma pritūpusi už stovinčio automobilio laukė jų išeinant. Liza buvo prisiglaudus šalia. Ji irgi turėjo vaidmenį. Po penkių ilgų minučių, durys atsidarė ir vyriškiai nieko neįtardami pasuko į abiejų moterų pusę. Stebėdama, kaip jie artinasi, p.Toma, dar labiau susilenkusi, lėtai pasislinko į priekį prie kapoto. Tuo tarpu Liza slinko link bagažinės. P. Toma žvilgsniu parodė Lizai, kad ji ruošiasi nuvyti savo pasirinktą vyriškį už parduotuvės. Ten buvo keletas medžių ir prieblanda. Ten, nuošaliau, jai bus nesunku pasimėgauti vyriškiu. Liza anksčiau buvo medžiojusi kartu su motina, tad žinojo savo darbą jai skirta atitraukti kitų dėmesį. Ji turi juos nuginti toliau nuo savo draugo, kad tie nepadėtų jam pasprukti. Visą tą laiką, p. Toma nenuleido akių nuo savo pasirinkimo. Kiekviena jos kūno ląstelės dėmesys buvo nukreiptas į jį. Galų gale, ji Palinko į priekį ir pasileido link jo, atskirdama jį nuo jo draugų. Tuo pat metu Liza bėgo link jų, vydama šalin. Buvo nelengva išlaikyti juos kartu ir neleisti priartėti prie motinos išsirinktojo. Vyrai buvo linkę išsibėgioti, kai persekioja moteris. Tad, kai ji pamatydavo, kad kuris sprunka į šalį, ji paskubomis gindavo jį į krūvą. Jis vyko puikiai. Liza matė, kad motina atskyrė savo naująjį meilužį ir gena jį už parduotuvės. Tad ji nesusilaikė nesušukusi žaismingai: "Dar ne šįkart, berniukai. Tačiau ilgai netrukus!" Tada ji išgirdo, kad motinos į kampą už parduotuvės prie krūmų užspeistas vyriškis pradėjo nesavu balsu spiegti. Liza pastebėjo, kad kiti vyriškiai sustojo ir stebėjo, kas vyksta. Įsitikinę Lizos įgūdžiais gainioti juos ir matydami, kad jau nepadės draugui, jie greitai nubėgo šalin. Kiekvienas jų žinojo, kad laukia lygiai toks pat likimas. Pasimetęs vyriškis atsisuko į p. Toma. Ji sustojo. Jo širdis daužėsi matant, kaip jai iš burnos pro meilias raudonas lūpas nukaro aštrios iltys. Jis karštligiškai žiopčiojo, stebėdamas, kaip p.Tomai burnoje kaupiasi seilės. Ji nedrįso nusukti akis nuo jo. Užspeistas mėlynasis galėjo šastelti į šoną bet kurią akimirką. Lėtai ji apėjo aplink jį taip, kad jis visąlaik nugara būtų į krūmus. Su kiekvienu žingsniu ji vis artėjo prie jo. Visą tą laiką ji kalbėjo jam, kad sužadintų dar didesnę baimę: "O brangusis, galėtum nusirengti. Juk žinai, kad būsi mano" . Nuo tų žodžių jo kūnas išskirdavo dar daugiau adrenalino, baimės hormono. Nuo to jo amžiuje oda darosi švelnesnė ir į penį suteka kraujo ir jis sukietėja. Ji siekė to, kad geriau patenkintų savo receptorius. Kartais Gamta sutvarko labai keistai. Ta pati emocija, kuri verčia vyra bėgti arba kautis, jį daro labiau patrauklų kitai lyčiai. Pagaliau p.Toma pamatė savo šansą. Jo akys nukrypo į pravažiuojantį automobilį. Kažkur viduje jis dar tikėjosi sulaukti pagalbos. Ji liuoktelėjo ant jo. Jis nugriuvo ant nugaros į krūmus, o kam griūvant plyšo marškiniai. Jis pajuto p.Tomos lūpas ant krūtinės, - jį bučiavo, jį ragavo. Liza visa tai stebėjo susižavėjusi. Jos motina tvarkėsi nuostabiai. Ji matė, kaip jis apsivertė ant pilvo, bandydamas nušliaužti į šalį. "O Dieve, maldauju, ne", - jis prašė. Tačiau viskas beviltiška, motina jau prisispaudė prie nugaros. Jos kojos apvijo jo šlaunis. Kietai apkabintas jis tegalėjo tik rangytis. Nepaliaudamas maldavo pasigailėti. Žaibiškai ji nuplėšė jo marškinius, o tada ir kitus drabužius. Jo kūnas buvo visiškai nuogas ir desperatiškai rangėsi kabindamasis į gyvenimą. Lizai buvo taip patrauklu matyti besigrumiantį nuogą vyrą. Tai buvo toks privataus artumo pojūtis. Jos burna visąlaik pilna seilių. Ji jš beveik ragavo. Liza anksčiau buvo stebėjusi, kaip jos motina su mėlynaisiais tvarkosi po kelias valandas. Tai buvo tarsi katė, žaidžianti su pelėmis prieš jas suėsdama. Tačiau šianakt viskas buvo kiek kitaip. P.Toma tiesiog norėjo vyro, kad galėtų vykti namo ir leisti dukrai mėgautis įšventinimu, Ji skubėjo. Tad vyriškiui tebegulint ant pilvo, p. Toma palenkė jo galvą, kad apnuogintų odą ant sprando. Tada apžiojo sprandą per visą plotį suleisdama iltis į mėsą. Pajutusi kraujo skonį ji iš malonumo suurzgė, "mmmm", - vyriškiui klykiant ir spardantis iš jausmo, kad valgomas gyvas. Dar 10 minučių jis taip darė: rėkė, klykė, kilnojo užpakalį bandydamas ištrūkti p.Tomai mėgaujantis juo. Su kiekvienu judesiu jos kojos vis stipriau gniaužė jo liemenį, o dantys vis giliau smigo į mėsą. Pagaliau, jis atsipalaidavo ir atsidavė jai. P. Toma dorodama mėlynąjį užtruko apie valandą. Kaip jis jai patiko! Ji turi pasakyti, kad jis rūpestingai laikėsi dietos ir atlikinėjo pratimus. Jo skonis buvo puikus. Jausdamasi patenkinta Gamtos dovanomis, p. Toma grįžo prie dukros, kuri kantriai laukė automobilyje. Jau netrukus turėjo patekėti saulė. Laikas p. Tomai vykti namo ir leisti Lizai susiplanuoti medžioklę. Jai nesinorėjo vykti iš čia. Tai buvo ypatingas momentas merginos gyvenime, kai ji mėgausis savo pirmuoju mėlynuoju ir motina norėjo dalintis ta laime su ja. Tačiau motinos ir vaiko ryšis yra kaip sakoma dainoje: "Ar pakankamai myli, kad paliktum?" Lizos motina ją palieka, nes myli ją. Liza turi tapti moterimi. Daugelis motinų palengvina uždavinį dukroms padėdamos pirmojoje jų medžioklėje. Daug mąsčiusi ir abejojusi, p. Toma nusprendė taip nedaryti. Lengvo gyvenimo siekimas jau buvo žmoniją privedęs prie žūties ribos. Tad ji nusprendė elgtis kaip ir jos motina ir leisti Lizai vienai eiti į laukinį mišką. Tai skausmingesnis kelias. Bet, ooo, tai su kaupu sugrįžta. Kokią didesnę dovaną gali duoti motina nei leisti dukrai tapti tikra moterimi. 7. Pašventimo diena Aš miške jau penkta para. Šiandien lemiama diena. 5 yra Meilės, Sveikatos ir Vedybų skaičius. Tai Pašventimo į paslaptis skaičius. Ar tai aš, kuris bus įvesdintas? Ar tai mano pamiltoji Liza? Man reikia pamatyti kai kuriuos jos ženklus. Aš vienišas savo mintyse. Kalbuosi su medžiais ir šaltiniais. Jie daug ką išmokė. Aš daugiau nebijau mirties. Aš bėgau ir slapsčiausi, kad džiaugčiausi esąs auka. Ji medžioja ir persekioja mane, kad mėgautųsi esanti grobuonimi. Senieji Amerikos indėnai mus mokė, kad priešistoriniais laikais laukiniai gyvūnai sudarė sutartį su gentimis, kurioms leido savo valgyti. Indėnai tikėjo bendradarbiavimu. Tuo irgi tikiu.Giliai savyje tikiu, kad žmonės žino, kad privalėjo pasikeisti. Mes keitėmės, nes giliai pasąmonėje žinojome, kad tai turime daryti. Mūsų godumas mus graužė kaip vėžys. Vėžys, kaip žinia, auga nevaldomas. Tad, kaip pelės-lemingai, kurios šoka nuo uolos, kai jų prisiveisia per daug, moterys ėmė valgyti vyrus, kad taip valdytų populiaciją. Aš didžiuojuos esąs mėlynasis. Tokios žmonijos, kokia buvo prieš šimtmetį, jau nėra. Tada joje nebuvo mėlynųjų. Moterų sudėjimas buvo kitoks. Tai buvo visiškai kita žmonių rūšis. Mums dar reikia nusistovėti. Mes vis dar sparčiai tebesikeičiame. Liza yra jau naujos rūšies. Suvokiu, kad jos rūšiai plečiantis, nereikės žaliųjų. Mėlynieji galės apvaisinti moteris, kai jos jais mėgausis. Prisimenu vaikystėje matytą filmą. Negaliu liautis vis galvoju apie jį. Tai buvo filmas apie vampyrus. Prisimenu tą baimę ir trauką jai. Tą pat pajutau, kai mačiau, kaip vanagas smigo žemyn pačiupdamas voverę, šmirinėjusią seno ąžuolo šakomis. Tai ypatingas aukos ir plėšrūno intymus ryšys. Tai judesio poezija. Tai meilė. To nesupras racionalaus proto žmogus. Tiksliai nežinau, kaip tai siejasi su vampyrais. Bet kažkokia sąsaja yra. Kaip auklėtojai mokė: "Kiekvienąkart, kai būsite giliai paveikti meno kūrinio ar Gamtos reiškinio, kažkokia giliai slypėjusi Tiesa bus jums atskleista". Jie mokę mus, mėlynuosius, taip mąstyti. Girdėjau, kad lygiai taip jie mokė ir moteris bei žaliuosius. "Žvelk kitapus proto. Protas nieko neišmoko. Viską išmoko skilvis", - dainavo auklėtojas ponas Samas.
Jaučiu įtampą ore. Paukščiai liovėsi giedoję. Esu tikras, kad jie paliko lizdus, kad galėtų stebėti būsimą spektaklį. Jie yra tarsi aš, žavėjęsis vanago ir voverės darna. Jaučiu šlamesį krūmuose, jai sėlinant link manęs. Paukščiai tarška garsiau, kaip mokiniai, stebintys muštynes. Aš peršoku upeliūkštį ir nulekiu visu greičiu. Matau, kaip ji bando kirsti kampą, kad mane aplenktų. Suku į dešinę, kad jos išvengčiau. O Dieve, ji mane paims atviroje vietoje. Matau kelis medžius, kuriuos galiu pasiekti. Jaučiu, kaip ji artėja. Girdžiu, kaip jos kojos dunksi į gruntą. Jos šilumą jaučia mano oda. Jos rankos siekia manęs. Suklumpu. Veidu trenkiuosi į dirvą. Ji ant manęs. Jos sugriebimas nėra stiprus. Tai jos silpna vieta. Nusuku kojas į dešinę, šalin nuo jos galingų kojų, bandančių mane sukabinti ir suriesti į ragą. Išsilaisvinu ir pašoku ant kojų. Nulekiu link galinčių apsaugoti medžių. Ropščiuosi į seną ąžuolą. Ji iš paskos. Greitai sliuogiu šakomis. Jaučiu, kad jos silpnesnės. Jos neišlaikys mano svorio. Ieškau kito medžio. Šaka lūžta ir krintu žemyn ant nugaros. Ji šoka iš paskos. Šįkart sučiumpa mane stipriau. Guliu ant nugaros. Jos kojos apsivijo manąsias. Negaliu pajudėti. Ji mykia: "Mmmmm ". Girdžiu, kaip čepsėdama atveria burną. Jaučiu jos stangias krūtis ant savo krūtinės. Jos širdis stipriai plaka. Ji išsižioja virš mano pakaušio. Tai matyt naujos rūšies savybė. Jos nekandžioja laimikio. Jos prarija jį visą. Pastebiu, kad jos susikaupimas sumažėjo. Tai juntu iš jos kojų sukabinimo. Rangausi ir bandau išsilaisvinti. Vėl atsistoju ant kojų. Galiu bėgti! Įsiropščiu į kitą medį. Ji skuba iš paskos. Desperatiškai siekiu šakos. Jaučiu, kaip ji ranka pačiupo man už kulno. Ji tempia žemyn. Aš beviltiškai rėkiu. Nusiritu žemyn. Vėl guliu ant nugaros. Ji ant manęs. Žvelgiu jai į akis. Matau meilę. Jos kojos rangosi, kad mane sukabintų. Neturiu vilties. Bandau spardytis, bet negaliu pajudinti kojų. Ji nuspiria mano batus. Girdžiu, kaip plačiai išsižioja burna. "O dievulėli, kaip myliu savo nuostabų berniuką", - ji prataria. Jos burna apžioja mano momenėlį. Matau tamsą. Jaučiu jos gleivinės drėgmę. Ji šilta. Ji gyva. Rankomis siekiu jos veidą ir paniškai bandai nustumti jos galvą. Beviltiškai klykiu. Jos burna mane apžioja vis stipriau. Mano galva jau jos viduje, slenka link jos skrandžio. Rankos prispaustos prie šonų. Pečiai lenda į jos burną. Beviltiškai mataruoju kojomis. Jos gerklės raumenys susitraukinėja ritmiškai stumdami mane gilyn. Traškančių kaulų garsas pasiekia mano sąmonę. Spaudžia galvą. Atrodo, kad ji sprogs. Negaliu kvėpuoti. Ji suleido dantis man į nugarą. Pradedu kliedėti. Suprantu, ką reiškia uždusti. Grįžtu ten, kur kadaise jau buvau Papildomi skaitiniai: |
Buvau be drabužių. Buvau apsiavęs tik batais, nes akmenys žeidė kojas. Man patiko
jausti oda Motinos gamtos kvėpavimą. Mėgavausi, kaip žolės kutena kojas. Man patiko
sėdmenimis jausti akmens vėsą. Širdis veržėsi iš krūtinės nuo flirto su pavojumi. Tai jaudino ir
kėlė erekciją. Buvau tarsi povas, demonstruojantis savo plunksnas patelei. Aš prisirpau jos
lūpoms. Kankinsiu ją ir priversiu drėkti jos putnias lūpas.