Milžinai Žemėje
Robert Wadkowo ūgis siekė 2,72 m. O kaip su legendų milžinais. Rastos fosilijos priskiriamos ne dideliems žmonėms, o milžiniškoms beždžionėms, Gigantopithecus. Jų palaikai, randami Pietryčių Azijoje, kelis dešimtmečius tapdavo naujienomis spaudoje, - ir dar kartą sensacija virto 2005-ųjų pabaigoje. Malakos pusiasalio pietinėje dalyje pranešta apie Džohoro Orang Dalam (Žemyno žmogus). Rasti milžiniškos pėdos bei pranešta apie matytas milžiniškas (3 m) žmogiškos išvaizdos būtybes.
Ir nereikia šių būtybių painioti su Didžiąja pėda (kaip 1967-ųjų Patterson-Gimlin filme), kurie neviršydavo 2,8 m. Tikruosius milžinus Šiaurės Amerikos indėnai vadino įvairiais vardais. Šiaurės Karolinos Jutaculla riedulys su petroglifais pavadinta legendinių kalnų milžinų vardu. Stalo uola Pietų Karolinoje siejama su milžinų vadu. Rytų Kanadoje Samuel de Champlain girdėjo apie miškuose gyvenančius milžinus. Kiti prancūzų tyrinėtojai girdėjo panašias istorijas ir matė, kaip indėnai bijo tų būtybių. Legendos apie juos sutinkamos Aliaskoje. Kalnuotose pasaulio vietovėse paplitę padavimai apie milžinus.
Pabandysime pažiūrėti, ar tai nėra Gigantopithecus palikuonys. Visa, ką apie juos težinome, tėra
juos sutikusių liudininkų pranešimai, randami pėdsakai ir įvairių etninių grupių pasakojimai.
kryptozoologijos tėvas Bernard Heuvelmans Malaizijos džiunglėse tikrino per du metus sukauptus
pranešimus. Jis jautė, kad ten vis dar tebegyvena gigantiški antropoidai. Nesenai atrasti nykštukinių
Homo floresiensis (gyv. prieš 12 tūkst. m.) palaikai liudija, kad dar bus ir daugiau atradimų. O
vietiniai Indonezijos gyventojai vis dar sakosi sutinkantys tuos hobitus.
Milžinai yra visuotinis reiškinys. Apie juos žino nedidelėje Comoros salų grupėje Indijos vandenyne. Apie juos pranešima iš Ramiojo vandenyno sričių (legendų apie juos yra net Havajuose). Juos mini Genlandijos eskimai. Tik, kaip knygoje Tų dienų milžinai rašo Walter Stephens, požiūrį į dabartinę jų būklę gožia senovės minėjimai laikant juos agresyviais žmonių atžvilgiu.
Fosilijų argumentai
Yra 4-ios kategorijos požymių, teigiančių jų buvimą. Pirma folkloras, antra pranešimai apie susitikimus su jais, trečia jų palikti pėdsakai, o ketvirta fosilijos, kurios priskiriamos Gigantopithecus, Didžiajai beždžionei.
Maždaug prieš 16-10 mln. metų išsivystė nauja Drypopithecines primatų grupė, kurioje buvo ir žmogaus dydžio beždžionės pavidalo Dryopithecus, kuris, kaip atrodo, išgyveno, tapęs pagrindu Himalajų legendoms apie jietį. Jų fosilijų mažai; rasta Kinijoje, Indijoje ir Vietname. Pirmuosius Gigantopithecus kaulus įsigijo vokietis Ralph von Koenigswaldas (1902-1982), turėjęs įprotį apžiūrinėti vaistines Javoje ir Kinijoje. Ten jis aptiko drakonų kaulus, kuriuos vaistininkai malė vaistams. Iš danties jis nusprendė, kad jei priklauso didelei beždžionei. Jo kolega Franz Weidenreichas (1873-1948) padarė kitokią išvadą, manęs, kad jie priklauso milžiniško ūgio žmogui Gigantopthropus.
Tai būtų apie 3 m aukščio būtybė, dauguma laiko vaikščiojusi stačiomis. Tačiau tikrieji milžinai turėjo būti dar didesni ir jų ūgis galėjo siekti 4,6-6 m. Tai spėjama iš surastų pėdsakų.
Pranešta apie milžinus ir Šiaurės Amerikoje, tačiau čia nėra jų fosilijų. Tačiau būta pranešimų, kad jų kaulus buvo radę, tačiau jie yra dingę. O indėnai jų vardus davė įvairioms vietoms. Ir čia rasta jų pėdsakų, pvz., prie Šaltojo ežero Albertoje (1976 m. birželį), Snoqualmie Vašingtono v. (1976 m. sausį), prie Asrorijos Oregonos v. (1977 m. gruodį).
Ar milžinai tebevaikšto žemėje?
Pranešimų apie milžinus daugiau iš Šiaurės Amerikos vien todėl, kad ten įdedama daugiau pastangų renkant tokio tipo liudijimus. Tačiau Gigantopithecus palikuonys pastebėti ir Europoje, Azijoje.
Milžinai buvo suvokiami kaip gamtos reiškinių personifikacija, kaip senųjų dievų konfliktas su naujesniais, kaip demonai iš mirusiųjų pasaulio. Galime tarti buvus tris milžinų sąveikos su žmonėmis fazes.
Pirmosios fazės metu milžinai gyveno kaip žmonės ir turėjo bendrą kalbą ir papročius su mažesniais ir silpnesniais žmonėmis. Jų sugebėjimai leido jiems paplisti visoje žemėje.
Antrosios fazės metu įvyko skilimas. Milžinai pernelyg sėkmingai mėgdžiojo žmones dėl jų didelio ūgio tai atrodė kažkaip atstumiančiai. Jų didelis apetitas sudarė konkurenciją dėl maisto. Be to, tarp jų buvo paplitęs kanibalizmas ir žmonės tapdavo maistu dažniau, nei jų gentainiai. Dalis žmonių juos taip pat laikė bjauriais ir kvailais. O gali būti, kad milžinai atsiliko kultūriniame vystymesi. Ir mažesniesiems broliams įgijus tobulesnius ginklus, daugiau milžinų galėjo kristi nuo jų rankų.
Trečioji santykių fazė yra milžinų išstūmimas į nuošalias vietas. Šiandien jie gali būti laikomi primityviais
lyginant su mūsų protėviais. Juos galima laikyti nusmukusiais kultūriniu požiūriu. Tačiau kartu jie gali būti
laikomi smarkesniais už mūsų protėvius, nes išmoko vengti susidūrimų su žmonėmis.
Kriptozoologija
Jie tebegyvena!?
Žemė - beždžionių planeta
Kur dūmai, ten ir ugnis
Kadaise gyveno milžinai...
Puolę angelai ir nefilimai
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti?
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Milžinų darbų palikimas
Kadaise nebuvome vieni
Moteris su dviem leopardais
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Kinija: Gao Yao ir Zhi
Ir vėl čupakabros
Gal tai jau buvo?
Neandertalietis
Oro grobuonys
Vartiklio naujienos
NSO.LT