Žemė - beždžionių planeta

Šiuo metu Žemėje gyvena vos kelios beždžionių rūšys. Tuo tarpu mioceno laikotarpiu (prieš 22-5,5 mln. m.) Žemė buvo tikra beždžionių planeta – joje klajojo apie 100 beždžionių rūšių. Proconsul gyveno rytų Afrikoje, Oreopithecus Italijoje, Sivapithecus pietų Azijoje, taip pat Ouranopithecus bei Dryopithecus Graikijoje ir vakarų bei centrinėje Europoje, - kurios, kaip manoma, davė pradžią Afrikos beždžionėms ir žmonėms. Darvinas "Žmogaus kilmėje" (1871) parašė:
"Tad tikėtina, kad Afrikoje anksčiau gyveno išnykusios beždžionių rūšys artimos gorilai ir šimpanzei; ir tos dvi rūšys dabar yra artimiausios žmogaus giminaitės, todėl labiau tikėtina, kad mūsų pirmieji protėviai gyveno Afrikoje nei kitur".

Tuo metu dar nebuvo žinoma jokių beždžionių ar hominidų fosilijų Afrikoje, tačiau dabar jau beveik tikrai žinome, kad mūsų artimiausias giminaitis, šimpanzė, tikrai kilusi Afrikoje maždaug prieš 6-8 mln. m.

Ir vis tik, kas yra beždžionės?

Šiuo metu gyvenančios beždžionės (šimpanzės, gorilos, orangutangai, gibonai ir siamangai) ir žmonės turi bendrus požymius, kurie atskiria juos nuo kitų primatų. Pirmiausia, jie neturi uodegos, kuri yra svarbesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes ji reiškia, kad liemuo ir galūnės privalo atitikti tam tikrus judėjimo būdus. Beždžionės ir žmonės turi labai lanksčias rankas, kurias gali iškelti virš galvos ir ant jų kaboti (štai kodėl visos beždžionės turi stiprias rankas jas lyginant su kojomis; žmonių proporcijos šiuo atžvilgiu pasikeitė, kai jie pradėjo vaikščioti stačiomis). Dėl tos pačios priežasties visų beždžionių plačios krūtinės, trumpa apatinė nugaros dalis, judrūs klubai ir kulkšnys, stipriai pagriebiančios pėdos ir vertikalesnė laikysena lyginant su kitais primatais. Be to beždžionės yra gana stambios (ypač didžiosios - gorilos, orangutangai ir šimpanzės), vystosi ir dauginasi daug lėčiau, nei kiti jų gentainiai. Didžiųjų beždžionių ir žmonių, be to, didesnės smegenys ir jos protingesnės beveik visais atžvilgiais - įrankių panaudojimu, savęs atpažinimu veidrodyje, socialinio gyvenimo sudėtingumu, maisto paieškų strategija - nei bet kurie kiti žinduoliai.

 

Ankstyvojo mioceno periodo beždžionės keliaudavo medžiais "ant visų keturių" – tai lėmė jų kūno sandara. Kaip pavyzdį, imkime geriausiai žinomą Prokonsulą, kurio gana pilnos fosilijos rastos Kenijos Rusinga saloje. Kaip ir visos išnykusios beždžionės, jis neturėjo uodegos. Tačiau jo galūnių judrumas dar nebuvo pakankamai išsivystęs, o smegenų dydis buvo mažesnis, nei šiuolaikinių beždžionių.

Persikėlimas į Euraziją

Dauguma ankstyvųjų mioceno beždžionių išmirė. Tačiau bent viena jų - galbūt Afropithecus iš Kenijos – prie kokius 16,5 mln. metų persikėlė į Euraziją. Maždaug tuo metu jūrų lygis nukrito ir atsivėrė praėjimas iš Afrijkos į Euraziją. Juo į naujas žemes persikėlė drambliai, graužikai, kanopiniai, pvz., kiaulės ir antilopės, keletas egzotiškų gyvūnų (kaip vamzdžiadantis) ir primatai.

Atrodo, kad beždžionės kėlėsi pro Saudo Arabiją, kur rastos Heliopithecus (artimo Afropithecus) fosilijos. Abi šios rūšys turėjo storą dantų emalio sluoksnį, pritaikytą kieto maisto (pvz., riešutų ir kitų kevalinių) valgymui. Galbūt ši savybė leido joms įsikurti Eurazijos miškuose vartojant maistą, netinkamą prokonsului ir daugeliui kitų to meto beždžionių. Su laiku jūros lygis vėl pakilo ir praėjimą apsėmė.

Naujose sąlygose primatai prisitaikė ir didėjo jų įvairovė – per 1,5 mln. metų laikotarpį žinomos bent 8 jų formos. Tai parengė dirvą didžiųjų beždžionių ir hominoidų atsiradimui. Bet tik neseniai paleontologai ėmė suvokti, kokį svarbų vaidmenį tam turėjo Eurazija. Nauji radiniai parodo, kad maždaug prieš 16,5 mln. metų Eurazijoje gyveno beždžionės su stambiais žandikauliais ir stipriais kramtomaisiais dantimis (Griphopithecus), kokių tuo metu nebuvo Afrikoje. Tai leidžia spėti, kad kai kurie hominoidai pradėjo vystytis Eurazijoje, o paskui grįžo į Afriką, kur užsibaigė tas procesas. Kai kurie (kaip Kenyapithecus iš Fort Ternan'o) prisitaikė gyventi ant žemės, tačiau dauguma tų gyvūnų (žemiau kaklo) vis dar atrodė kaip jų pirmtakai.

Vidurinio mioceno pabaigoje, maždaug prieš 13 mln. m. Eurazijoje randame dideles beždžiones (Dryopithecus Europoje ir Sivapithecus Azijoje – spėjama, kad iš šios šakos yra ir šiuolaikinis orangutangas Pongo pygnaeus, gyvenantis Borneo ir Sumatra miškuose). Kaip ir šiuo metu gyvenančios beždžionės, jos turėjo ilgus stiprius žandikaulius su plačiais kandžiais, aštriais (skirtingai nuo ilties formos) iltiniais, ilgais krūminiais ir prieškrūminiais su gana paprastu kramtymo paviršiumi – taigi tinkančiais valgyti minkštus prinokusius vaisius. Taip pat jos turėjo trumpesnes nosis, kas rodė, kad uoslės funkcijos sumažėjo lyginant su regos. Jų dantų tyrimai rodo, kad jos brendo gana lėtai, tad turėjo gyventi netrumpai, per kartą pagimdydamos tik po vieną palikuonį. Jų smegenys pagal proporcijas beveik atitinka šių dienų didžiųjų beždžionių smegenų dydį. Galūnių (ypač alkūnės sujungimo) pokyčiai rodo visišką judesio laisvę. Tai unikali savybė, leidusi beždžionėms kaboti ant rankų, o žmonėms tiksliai ir toli svaidyti.

Verta paminėti dar vieną mioceno periodo beždžionę – vieno geriausiai žinomų, 7 mln. m. senumo Oreopithecus skeleto iš Italijos aprašymą pirmąkart 1872 m. pateikė

Neatrastas įpėdinis

Kai kurie, tame tarpe ir rimti tyrinėtojai, įtikinėja, kad Sivapithecus šaka tebeturi dar vieną gyvą įpėdinį. Būtybės savybės skiriasi, tačiau bendrai ji apibūdinama kaip stambi, apžėlusi būtybė, vaikštanti stačiomis ir vietinių pastebima Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Ją vadina daugiau vardų, nei yra jos egzistavimo įrodymų ( didžioji pėda, jietis, sasketčas, nyalmo, rimi. Raksi-bombo, sniego žmogus ir t.t.). Juo tikintieji neretai kaip protėvį nurodo Gigantophitecus, buvusią 2-3 kartus didesne už gorilą ir gyvenusią maždaug prieš 300 tūkst. m. Kinijoje ir Pietryčių Azijoje.

Nėra priežasčių neigti, kad toks stambus gyvis galėtų egzistuoti. Juk žinome, kad gorilos dydžio lemūrai gyveno Madagaskare vos prieš 1000 m., kol nebuvo išnaikinti žmonių, o ir naujų rūšių vis dar atrandama (skaitykite "Kriptozoologija"). Tačiau vis dar trūksta patikimų įrodymų.
Papildomai skaitykite "Kur dūmai, ten ir ugnis".

 
prancūzas Paul Gervais. Oreopithecus buvo labiau prisitaikęs maitintis lapais, nei kitos Senojo pasaulio beždžionės. Jis išliko ilgai iki vėlyvojo mioceno tankiuose ir izoliuotuose Tuskanos salų miškuose. Stambaus kūno ir mažų smegenų, toji būtybė atrodė taip neįprastai, kad neaiški jos kilmė – ar tai primityvi gibono forma, ar yra ankstyva didžioji beždžionė, ar yra artima Dryopithecus giminaitė. M. Kohler ir S. Moya-Sola netgi mano, kad jis vaikščiojo stačiomis tarp medžių šakų ir ranka galėjo tiksliai sugriebti daiktus.

Tad kas nutiko su visa ta gausybe rūšių? Atsakymą gali duoti klimato tyrimai. Vidurinio mioceno metu, esant šiltam klimatui, Eurazijoje buvo gausu subtropinių miškų. Vėlyvojo mioceno metu baigėsi lengvo gyvenimo laikotarpis. Susidarė Alpės, Himalajai ir Rytų Afrikos kalnai, pasikeitė vandenynų srovės, pradėjo formuotis poliarinės ledo kepurės. Dėl to dauguma Eurazijos didžiųjų beždžionių išmirė.

Galbūt tolimesnis scenarijus buvo toks. Eurazijos beždžionės ėmė trauktis į pietus, dėl sausėjančio ir vėsesnės aplinkos ir kai kurios galėjo sugrįžti į Afriką (maždaug prieš 9 mln. m.). Čia kai kurios sugrįžo į miškus, o kitos atsidūrė atviruose plotuose. Čia galėjo atsirasti poreikis vaikščioti stačiomis (pvz., Čade rasto Sahelanthropus tschadensis, 6-7 mln. senumo, kai kurie požymiai rodo, kad būtybė galėjo vaikščioti stačia).

Papildomai skaitykite:

  1. Function, Phylogeny and Fossils: Miocene Hominoid Evolution and Adaptations. Ed. D. R. Begun, 1997
  2. The Primate Fossil Record. Ed. W. C. Hartwig, 2002
  3. L. Kordos, D. R. Begun. Rudananya: A Late Miocene Subtropical Swamp Deposit with Evidence of the Origin of the African Apes and Humans // Evolutionary Anthropology, vol.11, no 1, 2002
Primates evolution

Mąstymo aušra
Ateities žmogus
Milžinai Žemėje
Kriptozoologija Kadaise nebuvome vieni
Evoliucija pagal teosofiją
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Primityvus ir svetimame krašte
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Panspermia: kosmoso užkratas
Apžvalga: American Anthropologist, 1997
Naujausias kreacionizmo veidas
Išnykęs dinozaurų pasaulis
S. Lemas. Kosminis kazino
Kuo taps Homo sapiens?
Senasis mano kūnas
Nojaus arka surasta?
Pirmieji dailininkai
Žemiausi žmonės
Didžioji pėda
Neandertalietis
Vartiklis