Alvydas Ziabkus
"Lietuvos ryto" korespondentas

Buvęs Rusijos karinis analitikas naujai perskaitė tautų kraustymosi senovėje paliktus ženklus.

Lietuviškas tekstas surašytas dar prieš 2000 metų
(Šaltinis: Lietuvos rytas / 2002m. Liepos 5d., Nr.154

Prabilo etruskų rašmenys

Taip pat su šia tema susišaukia: Voiničiaus rankraštis

Lietuvoje gyvenantis Jurijus Lipovka teigia, kad jam pavyko atskleisti vienintelio šiandien žinomo neperskaityto teksto etruskų rašmenimis paslaptį.

Šis tekstas - kūno mumifikavimo aprašymas. Jis surašytas lino rietime, į kurį buvo susukta Egipte, netoli Kairo buvusiame kape, rasta mumija. Archeologai radinį priskiria I amžiaus prieš Kristų viduriui. Kartu su drobe XIX a. mumija buvo atvežta į Zagrebą ir iki šiol saugoma vietos archeologijos muziejuje.

Jeigu šis atradimas pasitvirtins, tai bus antrasis žinomas mumifikavimo aprašymas. Pirmąjį tekstą, kaip egiptiečiai balzamuoja turtuolį, Va. prieš Kristų užrašė graikų istorikas Herodotas.

Bet sensacingiausias J. Lipovkos teiginys yra toks: jo perskaitytas tekstas etruskų rašmenimis yra lietuviškas. Taigi Zagrebe esanti prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų prirašyta didžiulė drobė gali tapti pirmuoju mums žinomu lietuvišku rašytiniu šaltiniu.
Zagrebo mumija

Tekstas skamba lietuviškai

Drobėje, į kurią buvo įvyniota Zagrebo muziejuje esanti mumija, J. Lipovka perskaitė tokį teksto fragmentą (laužtiniuose skliaustuose praleistos ir numanomos raidės arba žodžių reikšmės).

„Sėtą [...] meldėm [...] visiems. Sėto bus p-a [palaimal mr-ss [mirusiesiems]. Rybos [kapo ribos] čia v- sms [visiems] vagims jiems bus. Bajsiausios mirties jiems sk-s [skirs] bausmes ir jiems sk-tos [skirtos] nežinomos r-s [rūšies] m-s [mirtinos] ligos tamsios mirs siela, maras, bajsus karas jumis ištiks. Tas, kuris palies kapą, bus mir-m [mirtim] pasmia-s [pas-merktas]

Senatvej v-s [vienas] tėvs mirė. Jis vienišas vyrs, sirgo. Mr-ss [mirusysis] buvės tašytojas Tenei. Jo kūną mes svirtėjom, skrodėm, paskui nup-m [nuplovėm] tepėm aleium [aliejum], sampuvus nuvalėm visur ištisai, skynėm jam veislus organus, plovėm žarnyną, supylėm kr[au]ją, muso[ju]s gl[eive]s, kepenys šalinome, inks[tu]s, tulžies puslę mes skrodėm, šalinom kasą, skrandį sk[rodėm]. Visą pilvą sulopėm, suvyniojom. Zagrebo mumijos tekstas

Pakėlėm į oloje jam iškastą k[ap]ą, jog turėjom čia tokias teises [olose iškertami kapai buvo perkami]. [Vardinami dievų vardai] mr-ss [mirusiesiems] mes čia šaukėm jus. Iad [vardas] į burną mr-s-jo [mirusiojo] įdėjo trys Yzidos mone[ta]s.

Skrodėm jam skrandį plovėm tepėm. Atėio Sėtą balsas mes baimė tur[ėjo]m - baisu. G[iedo]jom jam giesmes. Ejid[aidas - mirusiųjų dievas] toks mus Seto b[alsa]s negaz[di]ns. Tamsios myst[erij]os Seto giesmės visos jam, ilsėkis ramybėj, busi jo tyloj. Lėtas vėjas tau bus ir tie su kuriajs bus Ra, bus jie palajminti Sėtuj".

Tirti ėmėsi žvalgybininkas

J. Lipovka - buvęs Rusijos vyriausiosios karinės žvalgybos valdybos (GRU) karinis analitikas, dekodavimo specialistas, prieš 8 metus išėjęs į pensiją. Jis yra baigęs dvi auštąsias žvalgybos mokyklas, išėjo visą elitinių sovietų armijos generalinio štabo dekodavimo ir dešifravimo profesionalų rengimo kursą. Visoje SSRS tokių specialistų kasmet būdavo parengiama tik keletas.

Buvęs elitinis karininkas studijavo informatiką, lingvistiką, kartografiją, yra parašęs keletą mokslinių darbų. Jis kalba rusų, lietuvių, vokiečių, anglų, latvių, olandų kalbomis, išmano senąją graikų ir lotynų kalbas.

,,Remdamasis praeities ir šiandienos informacija, karinis analitikas privalo nuspėti ateities įvykius. Žinodamas dabartį pamėginau pažvelgti į praeitį", - pasakojo ilgus metus žemėlapius, archeologijos ir istorijos šaltinius analizavęs J. Lipovka.

Lietuviški užrašai Kretoje

Analitikas tvirtino perskaitęs mokslininkų iki šiol nesuprastą XVII a. prieš Kristų naudotą Kretos linijinį A raštą, prieš 3 tūkstančius metų dabartiniame Jemene, Etiopijos naudota Sabos raštija etruskų raštą. Pirmąjį tūkstantmetį prieš Kristų etruskų raidynas keletą šimtmečių buvo paplitęs dabartinės Italijos, Šiaurės Balkanų teritorijoje, kurioje gyveno daug tautų. Naudodamos etruskų raidyną jos rašė savo kalbomis. Kai kuriuos išlikusius etruskų raštijos paminklus J. Lipovka yra perskaitęs rusų, keltų, germanų kalbomis.

Tyrinėtojas tvirtino, kad ant Kretos saloje rastų akmeninių stelų išlikę užrašai parašyti lietuviškai, o tuo metu ten gyvenusi trakų tauta buvo gimininga žemaičiams.

Paslaptingi tautų maršrutai

J. Lipovka tvirtino supratęs, iš kur prieš keletą tūkstančių metų į dabartinę vietą atsikraustė daugelis Europos tautų. Jis mano, kad aukštaičiai prie Baltijos jūros atkeliavo nuo Sibire tekančios Lenos upės vidurio, o žemaičiai - iš Indijos. Ten lietuvių protėviai vadinosi trakais.

Į dabartinę Žemaitiją iš Indijos atkeliavusi dalis trakų vėliau pasitraukė į Balkanus ir Graikiją. Čia lietuviškai kalbančių trakų sukurta imperija vėliau padarė įtaką visai dabartinės Europos tautų kultūros raidai.

Kiekvienos tautos maršrutą žymi jos judėjimo kelyje paliekami vietovardžių pavadinimai.

Turėjęs galimybę naudotis Rusijos armijos generalinio štabo žemėlapiais, kuriuose pažymėtos net keliasdešimt gyventojų turinčios vietovės, nurodyti mažiausi upeliai, J. Lipovka mano, kad akmens amžiuje lietuviai gyveno olose dabartinėje Italijos teritorijoje.

Neiššifruoti tekstai

Etruskai (I tūkst. pr.m.e.) turėjo išsivysčiusią civilizaciją, jie paliko tūkstančius savo rašto paminklų, tačiau jie iki šiol nieko nepasako. Etruskai naudojo vieną graikų abėcėlės variantų, kad tekstai perskaitomi, tačiau lieka nesuprantami. Kadangi romėnai ir graikai iš etruskų pasiskolino kažkiek žodžių, pavyko išsiaiškinti apie 250 žodžių prasmę. Ir nors rasti kei dvikalbiai (su lotynų) užrašai, kalba neiššifruota. Manoma, kad etruskų kalba neturi giminingų kalbų.

Protoelamitų ženklai – seniausias neiššifruotas, į dantiraštį panašus raštas (IV-III tūkst. pr.m.e.).lamu vadinta dab. Irano teritorijoje buvusi karalystė. Elamitų kalba nėra gimininga jokiai kitai žinomai kalbai. Švedų matematikas Joranas Fribergas iššifravo pirmuosius šios kalbos ženklus.

Kretos linijinį B raštą (15 a. pr.m.e.) 40 m tyrinėjo Alice Kober (1907-1950) iš JAV. Remdamasis jos darbais raštą iššifravo britas Michaelas Ventrisas (1922-1956) - ir paaiškėjo, kad tai senosios graikų kalbos forma. Linijinis A raštas (18 a. pr.m.e.) tebėra neiššifruotas. Manoma, kad jis susijęs su legendine Mino kultūra, klestėjusia bronzos amžiaus Kretoje.

Velykų saloje paslaptimi yra ir rongorongo raštas (300 m. – 19 a.). greičiausiai tai žinomos Polinezijos kalbos raštas, tačiau tekstų prasmė nesuprantama. Tekstai medinėse lentelėse ryklio dantimi ar vulkaninės uolienos smaigaliu. Lentelės šiltame ir drėgname klimate jos pūva ir neišlieka.

Kai kurių ten esančių miestelių pavadinimai kildinami iš žodžio ,,ola" ir skamba visai lietuviškai: Airola - šalia Benvento miesto, Agerola į pietus nuo Neapolio.

Italijoje yra išlikę lietuviškų vietovardžių: prie Paduvos miesto yra Angos kaimas, į rytus nuo Mantuvos Nogaros kaimas, į pietus nuo Bolonijos Vado kaimas. Šalia Neapolio yra miestelis Kuma (nuo žemaitiško žodžio ,,kūma"), Toskanos provincijoje - didesnis miestas Siena. Į vakarus nuo Bari miesto teka upelis Puglija, kilęs nuo lietuviško žodžio ,,pūgžlys". Italų kalboje nėra garso ,,ž", todėl upelio pavadinime ši raidė dingo.

Italų kalbos specialistai J. Lipovkai patvirtino, kad šie vietovardžiai yra ne italų kilmės.

Pėdsakai Sibiro tolybėse

Dalis Apeninų pusiasalyje gyvenusių lietuvių protėvių apie XIV tūkstantmetį prieš Kristų iškeliavo į Pietryčių Sibirą, kur klimatas buvo kaip dabartiniame Kryme. Ten ir susiformavo aukštaičių gentis.

Dabartiniai žemaičiai iš Italijos apie 8 tūkstantmetį prieš Kristų pasitraukė į Indiją.

Dar prieš keletą dešimtmečių Rusijos archeologai įrodė ,kad prie vidurines Lenos dabartiniu Jakutsko, Irkutsko, Čitos ir Amursko sričių sandūroje IV-III a. prieš Kristų gyveno ne slavų kilmės tauta. Apie ją savo rašytiniuose šaltiniuose užsimena ir kinai.

Apie šioje teritorijoje gyvenusios tautos kilmę liudija iki šių dienų išlikę lietuviški vietovardžiai. Daugelį sunkiau tariamų lietuviškų pavadinimų iškraipė čia atėję kitataučiai.

Į didelę Sibiro upę Angarą įteka Ilga ir Yda. Čitos srityje upė ir gyvenvietė vadinama Itaka. Prie Angaros yra gyvenvietė Karda. Jakutijos srityje yra miestas Pėlėduj. Šalia Bratsko miesto yra gyvenvietė Artumei. Šis pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio ,,artumoje". Netoli upė ir gyvenvietė Tarėja.

Iš archeologinių radinių nustatyta, kad ši tauta III a. prieš Kristų staiga pasitraukė. Manoma, kad ją išstūmė iš pietryčių atėję hunai.

Aukštaičių kelias į Europą

Senovėje tautos keliavo pagal upes. Upių vingiai žymi visą aukštaičių maršrutą.

Išėję iš savo žemių, jie Lenos upe patraukė žemyn iki Baikalo ežero, paskui pasiekė Angarą, Obę. Eidami palei Irtyšių į pietus, jie pasiekė stepę ir per Pietų Uralą atkeliavo iki Europos. Čia aukštaičiai apsistojo dabartinės Rytų Vengrijos teritorijoje.

Žinomas net aukštaičių atėjimo į pietryčių Europą laikas apie III a. prieš Kristų.

Graikų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 279 m. prieš Kristų juos iš šiaurės pradėjo stumti keltai, kuriuos iš savo žemių išvarė iš rytų atėjusi tauta. Visame aukštaičių kelyje liko lietuviškų vietovardžių.

Prie Krasnojarsko yra gyvenvietė Vilinka, nuo lietuviško žodžio "vylingas", Kemerovo srityje - Jurga, Omsko - Medielsk, nuo žodžio ,,medelis". Tobolsko ir Tiumenės srityse yra du kaimeliai, pavadinti Vagai - nuo žodžio ,,vaga", Kurgano srityje Vargašy, nuo žodžio ,,vargas".

Tiumenės srityje išlikusi Butkau gyvenvietė pavadinta aukštaitiška Butkaus pavarde. Kustanajaus srityje yra kaimelis Loba. Aukštaičių tarme žodis "loba" reiškia įdubą, lomą. Čeliabinsko srityje yra gyvenvietė Varna.

Stepėmis traukdami Europos link, aukštaičiai Jekaterinburgo srityje paliko gyvenvietę Arti, Permės - Šalia, netoli Uralsko - Tešla, prie Tambovo - Pady, prie Voronežo - Platava, nuo žodžio ,,platus", Ukrainoje, Poltavos srityje, - Sudijevka, nuo žodžio ,,sudiev".

Tyrinėtojas mano, kad jam pavyko nustatyti, ties kuria vieta aukštaičiai persikėlė per Dneprą. Netoli Čerkasų šalia upės esanti gyvenvietė vadinama Irklejev. Netoli yra Burty ir Sunki, nuo žodžių ,,burti" ir ,,sunku".

Vidurio Europos dalyje, kurioje apsistojo aukštaičiai, irgi yra išlikę nemažai lietuviškų vietovardžių: Balta - Moldovoje, Tinka -Šiaurės Rumunijoje, Varpalota -Vengrijoje. Taip vadinamas skersinis, ant kurio kabinamas bažnytinis varpas. ,,Lota" reiškia kartelę. Serbijos miestas Apatin žymi apatinę aukštaičių užimtų žemių sieną.

Žygiavo kartu su salijais

Remdamasis vietovardžiais ir paskelbtais archeologų tyrinėjimų duomenimis, J. Lipovka teigė, kad kartu su aukštaičiais į Europą iš Tolimųjų Rytų keliavo salijai. Tai buvo frankų gentis, iš kurios kilo dabartiniai prancūzai.

Pagal visą aukštaičių maršrutą šalia lietuviškų vietovardžių yra 2-3 kartus daugiau gyvenviečių, pavadintų prancūziškos kilmės žodžiais.

Tai leidžia manyti, kad į Europą keliavusių salijų buvo keletą kartų daugiau nei aukštaičių.

Kodėl iš savo žemių hunų išvyti aukštaičiai ir salijai neapsistojo kur nors pakeliui Rusijos stepėse? J. Lipovka teigė, kad į vakarus pajudėję keliautojai atsidūrė sarmatų žemėse. Sarmatų gentys tuomet buvo užėmusios didžiulę teritoriją nuo Baikalo ežero iki Dono upės.

Aukštaičiams ir salijams įžengus į sarmatų žemę, neišvengiamai būtų kilęs karas. Iki Europos buvo galima nukeliauti tik nukariavus sarmatus. Tačiau keliautojai gausesnių sarmatų genčių nebūtų įveikę.

Analitiko manymu, sarmatai aukštaičius ir salijus praleido su sąlyga, kad jie nepasiliks jų žemėse. Be to, per jų žemę žygiuojančias tautas sarmatai išnaudojo kovodami su skitais, gyvenusiais nuo Dono iki Dniestro.

Dabartinės tėvynės link

Perėję sarmatų teritoriją, aukštaičiai įsikūrė užkariautoje Panonijoje nuo Tisos iki Dunojaus. Salijai užėmė kaimynines Vakarų Vengrijos žemes. Atėjūnai iš Panonijos žemių išvarė keltus. Šie pradėjo spausti graikus ir italus, kurie apie tai mini išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Kad ta pati tauta persikėlė iš Vidurio Lenos į Panoniją, įrodo ne vien bendri toponimai. Anot tyrinėtojo, ir Sibire, ir Panonijos žemėje aptinkamas tas pat laidojimo būdas, tokie patys įrankiai, ginklai, puodų forma ir jų puošybos elementai, statinių, krosnių tipai. Aptinkamos tokių pat bruožų turinčios žmonių kaukolės.

Į Vakarų Baltarusiją ir Rytų Lietuvą aukštaičiai atėjo jau V a. pabaigoje -VI a. pradžioje. Iš Panonijos juos išstūmė germanų ir slavų gentys. Prie Baltijos jūros jau gyvenę žemaičiai leido šalia apsigyventi giminingos kalbos genčiai.

Minėjo karalius Chlodvigas

Kartu su salijais iš Sibiro keliavę aukštaičiai vadinosi lietuviais. Apie juos užsimenama V a. pabaigoje karaliaus Chlodvigo I valdomos karalystės pirmajame įstatymų rinkinyje ,,Salijos tiesa", kuriame pasakyta: ,,Frankai ir litai turi tiesos..." Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, ką reiškia ten minimi litai.

J. Lipovka mano, kad trečiasis istorijoje žinomas salijų valdovas Choldvigas I karalystės statute mini savo sąjungininkus lietuvius, kurie kartu su salijais keliavo per Sibirą.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 496 metais Reimso mieste Chlodvigą I pakrikštijo vyskupas Remigius. J. Lipovka mano, kad tai dar viena nuoroda į lietuvius. Jo teigimu, italų ir prancūzų tautose nevartojamas vyskupo vardas yra randamas tik tarp lietuvių.

Žemaičiai yra senovės trakai

Aštuntajame tūkstantmetyje prieš Kristų iš Italijos į Indiją atkeliavę žemaičiai apsistojo Vidurio Indijoje, netoli dabartinio Bhilajo miesto. Ši žemė jau anksčiau buvo pavadinta Trakija, nuo angliško žodžio ,,thrush" - ,,strazdas". Čia apsigyvenusi tauta pasivadino trakais.

Indijoje iki šiol yra išlikusių lietuviškai skambančių vietovardžių Baisi, Banga, Biaura, Dantevara, Dievas, Kalna, Kalva, Kalnai, Malda, Purva. Dauguma iš šių žodžių nėra giminingi sanskritui.

Į pietus nuo Delio yra kalnas Pėda. Tibete yra kaimelis Šunsargis, kurio reikšmė vietiniams gyventojams visiškai nežinoma.

Iš dabartinės Vidurio Indijos III tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje trakus išstūmė tajai. Dauguma trakų iškeliavo Europos link, dalis liko Indo upės slėnyje, kur sukūrė Indo civilizaciją. Vėliau ją išstūmė arijų gentys. Archeologų tyrinėjimai patvirtina, kad 1700 m. prieš Kristų Indo civilizacija paslaptingai dingsta.

Iš Indijos išėję trakai apsistojo prie Baltijos jūros - Pietų Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijos šiaurės rytuose ir Vakarų Rusijoje.

Dalis jų XXIV-XXII a. prieš Kristų pasitraukė į Balkanus ir ten sukūrė imperiją, kurią II tūkstantmetyje prieš Kristų pusėje sunaikino graikai, etruskai ir kitos tautos.

Baltai ir Europa
Voiničiaus rankraštis
Šiaurės Atlantida
iš kur kilo baltų Dievas
Kai Dubičiai miestu vadinti
Salantų parapijai - 395 metai
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės mįslė
Vaska Šeitanova. Bulgarų pavasario šventės
S. Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
19 a. skrydžiai oro balionais Lietuvoje
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Ar seniai kalbama lietuviškai?
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Birutės kalno legenda
Elohimų alchemija
Lietuvos antipodas
Vartiklis