Mar-tu ir Dilmunas

Pagal Sitčiną, nefilimai prie Sueco pastatė Dilmuno erdvėuostį (skaitykite >>>>). IGI.GI sukosi apie Žemę. Tose stotyse buvo priimama aukso rūda tolimesniam transportavimui į Nibiru. Nefilimai atskleidė žemiečiams pasaulio sutvėrimo pasakojimą (Sk. 13:33 [bnei Anak]).

  • Dilmun buvo "Žemutinės jūros" prekybos centras.
  • Dilmun, Mesopotamijos mitologijoje, buvo nemirtingumo šalis, mėgstama dievų susirinkimo vieta, kurią aplankė Gilgamešas ieškodamas amžinojo gyvenimo.
  • Tikinama, kad šumerų protėviai atėjo iš Dilmun, kur išmoko rašto meno. Dievas Enki savo sūnui Inzakui pavedė valdyti Dilmun.
  • [S.N. Kramer'is tapatino Dilmun su Sarasvati-Sindhu (Indo slėniu).
  • Lentelėje iš Lagašo (2520 m. pr.m.e.) rašyta: "Dilmuno laivai iš svečių šalių veždavo prekes".
  • 1800 m. pr.m.e. dokumentas mini kelionę "į Dilmuną pirkti vario"
  • Asirijos valdovas Sargonas (710 m. pr.m.e.) pažymi, kad "gavo dovanų iš Dilmuno karaliaus – šalies, kuri yra kaip žuvis, 60 val. kelio viduryje tekančios saulės jūros" .
  • Assurbanipal molio cilindras nurodo: Dilmunas yra Žemutinės jūros viduryje [D.D. Luckenbill. Ancient Records of Assyria].
  • Kad Dilmunas gali būti žemyno dalis, nurodo Sargono II įrašas:"Bi-t-lakin, kuris [tęsiasi] nuo sūrokos upės iki Dilmano sienų".
  • Sargono valdymo metais liudyta, kad Dilmunas ir Magan'as yra kitoje Žemutinės jūros pusėje ir minėta "Magan'o jūra". [J. Muhly. Copper and Tin; W.F.Leman. Foreign trade; M. Weitemeyer. Acta Orientalia, 27; E.Weidner. AFO, 16]
  • Bachreino laivų medis bu iš Indijos. Meluhka laivai yra magilum [palyg., Sindhu upės lavai vadinti mohanna].
  • Gilgamešo epe (2 tūkst. pr.m.e. pabaiga) Utnapištimas buvo "įsikūręs upių žiotyse", tą vietovę komentatoriai tapatino su Dilmunu. [W.F. Albright. The mouth of the Rivers, AJSL, 35, 1919] Tos upių žiotys gali būti siejamos su Rann iš Kutz/Sauraštra, esanti Sindhu ir Sarasvati deltoje.

Enki ir Ninhursag mite apie Aukso amžių rojus apibrėžiamas taip: Gaidys dar negieda, dar-paukštis nešaukia dar, liūtas nemedžioja, keltininkas nesako "vidurnaktis", šauklys nešaukia elulam, už miesto neskamba šūkaliojimai… [jūrininkų šūksnis vakarų pakrantės indų kalba buvo e-le-lo!].

"Žavėkimės jo žaliais kedrais. Tegu Magan ir Dilmun [gyventojai] ateina manęs pamatyti, o, Enki! Tegu švartavimo lynai būna paruošti Dilmun laivams! Tegu Meluhka magilum laivai veža auksą ir sidabrą mainams… Tukris kraštas galėtų vežti karneolį, pageidaujamą ir brangią sissoo medieną iš Magan, puikius mangrovus dideliais laivais. Markaši kraštas veža brangakmenius, dušia akmenis kabinamus ant krūtinės. Magan kraštas vežtų varį, kietą diorito akmenį, na-baru akmenį, šumin akmenis. Jūros šalis galėtų vežti ebonitus, sosto puošmeną. Tai miestas, maloni vieta gyventi. Jų miežiai puikūs, jų šventės didingos!"

Siūlytos įvairios sritys, kur galėjo būti Dilmun: Saudo Arabijos Dilmun sritis, Irano Persų įlankos krantas, al-Qurna pietų Irake, Indo slėnis [S.N.Kramer].

Mar-tu galėjo būti ir Marusthali gyventojai [šių dienų Thar-Cholistan prie Sarasvai upės]. Beveik nuo pat senojo Uruko miesto kasinėjimų pradžios 1928-aisiais, dėmesys buvo sutelktas Eanna šventyklos rajone, kur rasta per 4000 molio lentelių ir jų fragmentų… Jose vėl sutinkame Dilmun vardą – šalia metalinių indų, įrankių ir ginklų paminėjimo. Minimas "Dilmun kirvis", kuris skiriasi nuo "didelio kirvio", "dvirankio kirvio", "vienrankio kirvio", "x- kirvio". Dilmun paminimas ir kitose vietose. Tai reiškia, kad 4 tūkst. pr.m.e. pabaigoje ryšiai su Dilmun buvo aktyvūs [Hans J.Nissen. The occurrence of Dilmun in the oldest texts of Mesopotamia].

Senojo Babilono laikotarpio kai kurie Mesopotamijos antspaudai vaizduoja dievybę laikančią lenktą lazdą [pvz., 124-as Macropoli rinkinyje]. Ji kartais koja laiko prispaudusi gazelę arba ją užkėlusi ant nedidelės pakylos. Dėvi ilgą rūbą arba sijoną, o ant galvos užsidėjusi raguotą apdangalą arba aukštą cilindrinę kepurę. Laikyta, kad tai Amurru dievas. Cilindriniuose antspauduose jo pavadinimas įspaustas kaip d/AN.MAR.TU arba d/MAR.TU, t.y. Amurru(m), "Vakarų dievas" akadų kalba. Jis dažnai vadintas amoritų dievu, nes siejamas su dykumomis bei stepėmis. Jis tampa dangaus dievo Anu sūnumi ir dažnai siejamas su Mėnulio dievu Sin. Minimas ir kaip karo dievas. Tačiau išskirtinė sąsaja su dykumomis. Sausringos Sarasvati upės pakrantės vadintos Marustheli (šiomis dienomis Thar-Cholistan, "Didžioji Indijos dykuma"). O RigVedoje Marutos garbinti kaip vėjų dievai – taip įvardijant smėlio audras.

Iš Ur III (2112-2004 m. pr.m.e.) ir Isin-Larsa (2025-1763 m. pr.m.e.) laikotarpių turime nemažai įrašų, iš kurių galime spėti, kad Mar-tu tauta kažkaip siejama su Dilmun kraštu. 2500 m. pr.m.e. jis buvo vienu iš trijų pagrindinių prekybos partnerių (kiti du Makkan ir Meluhha). Drehem mieste (esančiame netoli Nippur) Mar-tu paminima dviejuose tekstuose: a) "Mar-tu [ir] burtininkai iš Dilmun" b) iš kito galima spėti Mar-tu ryšį su žvejyba [jūroje]. Tad Buccellati, o vėliau ir Gelb spėjo, kad Mar-tu buvo pietuose prie įlankos, maždaug Bahreino rajone. Tuo labiau, kad Eshnuna rastame tekste, priskirtame Is'aramar laikotarpiui (1970 m. pr.m.e.), pateikiami 26 e-lu-tum-me, "patikimi". Vienas jų iš Bas'anum giminės yra "a-ab-ba-ta", "nuo jūros".

Apie 2500 m. pr.m.e. Lagašo karalius Urnanšė mini Dilmun kaip medienos tiekėjas. Jo įpėdiniai Lugalanda ir Uri'inimgina (prieš 2350 m. pr.m.e.) įvairius audinius, dervas, alyvą ir sidabrą iš valstybės saugyklų išdalino Lagašo pirkliams. Šie jas keitė Dilmun'e į varį ir kitas prekes – svogūnus, liną ir bronzinius "jūrinius šaukštus".

Ibla rasti tekstai Mar-tu mini sąryšyje su metaliniais durklais ir karo belaisviais. 2 tūkst. pr.m.e. pradžioje Mar-tu minimas dažniau. Tai gali būti dėl to, kad daugiau jų įsikurdavo apgyventose srityse. S'u-Sin laikais (2034 m. pr.m.e.) buvo pastatyta gynybinė siena apsaugai nuo Mar-tu (Mar-tu siena vadinta ta, kuri saugojo nuo Didamun, pagal Buccellati). Bet karaliaus Ibbi-si laikais reikalai pasikeitė – į Isin įsiveržė 144 tūkst.karių ir užėmė visas svarbiausias tvirtoves.

Spėjama, kad kai kurie Mar-tu atvyko nuo Persijos įlankos: "Metai, kai Mar-tu, galingas pietų vėjas, kurie iš tolimos praeities, neturintys žinomų miestų, įsiveržė pas Ibbi-Sin, Ur karalių". Oppeiheim spėja, kad Ur buvo uostas prekybai su kitais kraštais, tame tarpe Dilmun. Daugelyje raštų Mar-tu siejami su prekyba. Jų pirklių vardai Zabbaum (UET v297), Alazum (UET v796), Milkudanum (UET v549) [Juris Zaris. MAR-TU and the land of Dilmun].

1880-ais Henry Rawlinson'as spėjo, kad Dilmun gali būti tapatinamas su Bahreino sala – remiantis akmeniniu kūgiu, kurį 1879-ais Bahreine rado kapitonas Durand (vėliau kūgis buvo prarastas). Jame minima Inzak, Dilmun dievo šventykla.

Iš Mesopotaminos istorijos Dilmun vardas išnyko 544 m. pr.m.e., kai jį valdė Babilono karalius Nabonidus.

Papildoma literatūra:

  1. Daniel T. Potts. Dilmun: New studies in the archeology and early history of Bahrain, 1983
  2. Daniel T. Potts. Dilmun: Wheread When? J. of Bahrain Hist.and Arch.Soc., 11, 1983
  3. Theresa Howard-Carter. The tangible evidence for the earliest Dilmun. JCS, 33, 1981
  4. S.N. Kramer. Quest for Paradise, Antiquity, 37, 1963

PRIEDAI

Uranijos knyga

2. NUODĖMĖS SAMPRATA

... Pasaulyje nuodėmės idėja buvo visuotinai įtvirtinta dar iki to meto, kada ją pateikė apreikšta religija. Būtent tiktai nuodėmės sampratos dėka primityviam protui natūrali mirtis tapo logiška. Nuodėmė buvo tabu sulaužymas, o mirtis buvo bausmė už nuodėmę.

Nuodėmė buvo ritualinė, o ne racionali; veiksmas, o ne mintis. Ir visą šitokią sampratą apie nuodėmę skatino senieji pasakojimai apie Dilmuną ir apie mažojo rojaus žemėje dienas.

3. BABELIO BOKŠTAS

Po Dalamatijos nuskendimo noditai pasitraukė į šiaurę ir į rytus, neužilgo įkūrė savosios rasės ir kultūros būstinę naują Dilmuno miestą. Ir praėjus maždaug penkiasdešimčiai tūkstančių metų po Nodo mirties, kada Princo personalo palikuonys pasiekė per didelį skaičių, kad galėtų išsimaitinti tose žemėse, kurios betarpiškai supo jų naująjį Dilmuno miestą, ir po to, kada jie ėmė tuoktis su Andonitų ir sangikų gentimis, besiribojančiomis su jų teritorijomis, tada jų vadovams kilo mintis, jog reikia kažką daryti, kad būtų išsaugota jų rasinė vienybė. Todėl buvo sukviesta genčių taryba, ir po ilgų svarstymų buvo priimtas Babloto, Nodo palikuonio, planas.

Bablotas pasiūlė pastatyti rasinio pašlovinimo pretenzingą šventovę tuometinės jų užimamos teritorijos centre. Šita šventovė privalėjo turėti tokį bokštą, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Jis turėjo būti monumentinis memorialas jų nykstančiai didybei. Buvo daug tokių, kurie norėjo, jog toks monumentas būtų pastatytas Dilmune, bet kiti tvirtino, kad toks didingas statinys turėtų stovėti saugiame nuotolyje nuo jūros pavojų, prisimindami pasakojimus apie savo pirmosios sostinės, Dalamatijos, apsėmimą.

Bablotas planavo, kad naujieji pastatai turėtų tapti noditų kultūros ir civilizacijos ateities centro branduoliu. Jo nuomonė galiausiai įsivyravo, ir statyba buvo pradėta pagal jo planus. Naujasis miestas turėjo būti pavadintas Bablotu, bokšto architekto ir statytojo vardu. Šita vietovė vėliau tapo žinoma kaip Bablodas ir galiausiai kaip Babelis.

Bet noditų nuomonė dėl šitos užduoties ir tikslų vis dar buvo kažkuria prasme susiskaidžiusi. Taip pat ir jų vadovai iki galo nebuvo sutarę nei dėl statybos planų, nei dėl pastatų panaudojimo po to, kada bus pastatyti. Po ketverių su puse darbo metų kilo didžiulės diskusijos dėl bokšto statymo tikslo ir motyvų. Prieštaravimai tiek paaštrėjo, kad visas darbas buvo nutrauktas. Maisto gabentojai išnešiojo žinias apie nesutarimus, ir didžiulis skaičius genčių ėmė rinktis į statybos vietą. Buvo pasiūlyti trys skirtingi požiūriai dėl bokšto statybos tikslo.

1. Gausiausia grupė, beveik pusė, troško pamatyti bokštą, pastatytą kaip noditų istorijos ir rasinio pranašumo memorialą. Jie manė, kad jis turėtų būti didingas ir įspūdingas statinys, kuris kels tikrą susižavėjimą visoms ateities kartoms.

2. Antroji gausumu frakcija norėjo, kad bokštas būtų pastatytas tam, jog įamžintų Dilmuno kultūrą. Jie numatė, kad Bablotas taps didingu komercijos, meno, ir gamybos centru...

4. NODITŲ CIVILIZACIJOS CENTRAI

Ir visa tai paaiškina, kaip veiksmo arenoje Mesopotamijoje taip netikėtai ir paslaptingai atsirado šumerai. Tyrinėtojai niekada nesugebės išsiaiškinti šitų genčių atsiradimo ir atsekti jų iki šumerų pradžios, kurie kilo prieš du šimtus tūkstančių metų po Dalamatijos paskendimo. Be jokio savosios kilmės pėdsako kokioje nors pasaulio vietoje, šitos senovinės gentys staiga iškyla civilizacijos horizonte su visiškai susiformavusia ir aukštesne kultūra, turinčia šventyklas, metalo apdirbimą, žemės ūkį, gyvulius, keramiką, audimą, komercinę teisę, civilinius kodeksus, religines ceremonijas, ir senąją rašymo sistemą. Jie jau seniai buvo praradę Dalamatijos abėcėlę, ir šios istorinės eros pradžioje jie pritaikė ypatingą rašymo sistemą, sukurtą Dilmune. Šumerų kalba, nors praktiškai prarasta pasauliui, buvo ne semitų; ji turėjo daug bendro su vadinamosiomis arijų kalbomis.

Šumerų palikti išsamūs įrašai apibūdina nuostabią gyvenvietę, kuri buvo išsidėsčiusi Persų įlankoje netoli ankstesniojo Dilmuno miesto. Egiptiečiai šitą senovinės šlovės miestą vadino Dilmatu, tuo tarpu vėlesnieji Adomizuoti šumerai tiek pirmąjį, tiek antrąjį noditų miestą painiojo su Dalamatija, ir visus tris vadino Dilmunu. Ir archeologai jau surado šitas senovines šumerų molio lenteles, kurios pasakoja apie šitą žemiškąjį rojų, "kur Dievai pirmą kartą palaimino žmoniją civilizuoto ir kultūringo gyvenimo pavyzdžiu." Ir šitos lentelės, apibūdinančios Dilmuną, žmonių ir Dievo rojų, dabar ramiai guli ant daugelio muziejų dulkėtų lentynų.

Šumerai gerai žinojo apie pirmąjį ir antrąjį Edeną, bet, nepaisant didžiulio skaičiaus vedybų su Adomitais, nuo jų į šiaurę gyvenusius sodo gyventojus ir toliau laikė svetima rase. Šumerų didžiavimasis senesne noditų kultūra atvedė juos prie to, kad jie ignoravo šias vėlesnės šlovės perspektyvas pirmenybę suteikdami Dilmuno miesto grožiui ir rojiškoms tradicijoms.

Truputis istorijos

JAE teritorijoje pirmosios pirmykščių žmonių gyvenvietės priskiriamos vėlyvajam akmens amžiui. Senovės gyventojai rinko žoles ir vaisius, mokėjo pasidaryti rūpestingai apdirbto akmens gaminius. Žiemą gentys kraustydavosi arčiau jūros, kur galėjo misti žuvimi ir moliuskais, rinko kriaukles ir perlus. Jau tada vietiniai gyventojai palaikė ryšius su Mesopotamija (tai patvirtina keramikos iškasenos).

... Grįžtant prie nesitų ir šumerų brolystės derėtų pasakyti, kad „modernistai" ją iš esmės ignoruoja, o nežinia kokia kalba (gal „protonesitų"?) kalbėjusių šumerų protėvynės atkakliai ieško tik pačiose neįtikimiausiose vietose. Gerą trečdalį Indostano bei nemažus gretimus regionus aprėpusios HK ir už ją keliasdešimt kartų mažesnės Šumerų miestų kultūros panašumą jie laiko „šumerų įtakos" pasekme. Tačiau visame Gangos vidupio baseine, visame buvusiame Sarasvati baseine, visame Indo slėnyje etc. apčiuopiamas HK prototipas, t.y. Protoharapiškoji kultūra gyvavo jau VII tūkstantmetyje pr. Kr., o šumerų miestai ėmė rastis tik apie 3100 m. pr. Kr. Be to, ir patys šumerai save laikė ne Tarpupio čiabuviais, o ateiviais iš jų „civilizacijos dievo" Enkio jau kaži kadai įsteigto „žemiškojo rojaus". Tą tiesiai į rytus nuo Ūro buvusį „rojų" savo rašytine kalba (gimininga dravidų kalboms) jie vadino žodžiu Dilmun, ir su šia anaiptol ne „mitine" šalimi intensyviai prekiavo visą savosios kultūros gyvavimo laiką (beje, iš dalies HK rašmenų „dantiraštiško" pobūdžio nesunku numanyti ir šumerų dantiraštį esant indiškos kilmės).

 

Matriarchatas
Neandertalietis
Tvanas Gilgamešo epe
Puolę angelai ir nefilimai
Slėpiningieji Edeno sodai
Babilono pasaulio tvėrimo epas
Mankurtas: asmuo be ateities
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Miegantis Nepalo dievas
Škotų masonai atrado Ameriką?
Legendinė Ofyro aukso šalis
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Ar tai tik pamėklė – auksas jūrų dugne?
Indo-iranėnai ir kalba
Dievų žemiškasis veidrodis
Brandbergo Baltoji ledi
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Ugnies kultas Rusijoje
Paslaptingosios zonos
Gilgamešo epas
NSO ir paslaptys
Vartiklio naujienos