Ar tai tik pamėklė – auksas jūrų dugne?   

„Kapitale“ K. Marksas kalba apie daug ką, lyg ir paprastus ir žinomus dalykus: pinigus ir mainų formas, auksą... Apie piniginę vertės formą jis pradeda: „Kiekvienas žino – net jei jis ir nežino...“

Bet net nuo senovės žinota, kad piniginės mainų formos sąstingis yra lobis. Lobių būta įvairių. Juos kartu su brangenybės užkasdavo. Slapta. Ir apie vietą kruopščiai slėpė. Tačiau yra turtų, apie kuriuos žino visi. Lobiai guli jūrų dugne. Ir pažvelgę į žemėlapį, rodantį nuskendusių laivų vietas, pastebėsime įdomų faktą.

Štai: Vigo įlanka1) - 24-i ispanų galeonai, 1702 m. paskandinti anglų, o jų lobių vertė – mažiausiai 5 mln. svarų (nors kai kurie šaltiniai praneša tik apie 12). Admirolo Šatoreno2) vadovaujamas ispanų laivynas paliko Ameriką ir vyko į Ispaniją. Prie Vigo įlankos „auksinį karavaną” aptiko ir blokavo anglų-olandų eskadra. Tačiau tai truko neilgai. Admirolas Šatorenas įsakė sudeginti transportinius laivus (galeonus), o apsaugos laivais veržtis iš blokados.

Po 36 m. (1738 m.) apsireiškė vienas iš daugybės lobių ieškotojų, atsargos karininkas Hubertas. Po trijų metų kankinimosi jis, panaudodamas pontoninį metodą, prie kranto atitempė galeoną „Toho“, kurio triumuose rasta: balastiniai akmenys, patrankos su sviediniais, maišai su vinimis ir daugybė sudužusių molinių indų. Radinys niekaip nedengė išlaidų. Gylis įdauboje nedidelis, tad aukso ieško iki šių dienų. Avies neverta kirpti, jei atkreipsime dėmesį į vieną faktą: admirolas Šatorenas, netrukus po sėkmingo prasiveržimo, gavo maršalo poziciją ir pilno admirolo laipsnį. Už tokį prarasto aukso kiekį apdovanojimų neteikia! Kaip sakė apyvargšis Marksas, išlaikomas fabrikanto Engelso, „Auksas... – turtai užšaldyta forma“. Admirolas tai žinojo ir be marksizmo klasiko. Kaip? Ogi paprastai – vieną naktį jis visas vertybes perkėlė į krantą, auksą nugabeno per kalnus, o ryte sudegino galeonus. Skenduolis laivas

Tačiau aukso jūros dugne yra pakankami kiekiai – anot anglų admiraliteto, ten guli 1/8 žmogaus išgauto aukso kiekio. Nuo 1500 m. iki šių laikų vidutiniškai per metus skendo iki 2100 laivų. Tad vėl pažvelkime į žemėlapį. Štai anglų garlaivis “Juodasis princas”, paskendęs per audrą į rytus nuo Balaklavos įlankos3) 1854 m. lapkritį, o jo turtai – 500 tūkst. svarų. Tik štai pavadinimą „Juodasis princas“ sugalvojo žmonės su vaizduote – ir dar iki Krymo karo. Ta tema buvo populiari – rašytojai E.V. Tarlė5), A.I. Kuprinas6), S.N. Sergejevas-Censkis7), M. Zosčenko8) ir kt. ją palietė savo kūriniuose, apie jį susukta daugybė filmų.

Garlaivio ieškojo amerikiečiai, vokiečiai, norvegai, pusę milijono išleido prancūzai, o 200 tūkst. – italai, 250 tūkst. – japonai (aukso verte). Leido auksą, kad rastų auksą (tokia aukso ieškotojų mainų forma). 1901 m. italų ekspedicijai vadovavo naro skafandro išradėjas Džiuzepė Restučis4) (vidutinio amžiaus, aukšto, nekalbaus, visad pilkai apsirengusio, pailgo veido su vienos akies katarakta). Išskirtiniu komandos nariu buvo Salvatore Trama iš Genujos. Jie aptiko geležinį nuskendusio laivo korpusą (nenurodytas laivo pavadinimas), dėžę su švininėmis kulkomis, žiūronus, šautuvą ir inkarą. Toks buvo jų dviejų metų paieškų „laimikis“. 1905 m. tie patys italai pakartojo paieškas, narai aptiko dar vieną geležinį Krymo karo laikų garlaivio korpusą (ir vėl laivo pavadinimas nenurodytas), tačiau statinaičių su auksu neatsirado. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dėmesys „Juodajam princui“ nuslūgo. 1923 m. laivyno inžinierius V.S. Jazykovas pranešė „čekistams“, kad ištyrė Krymo karo istoriją ir viską žino apie anglų eskadros laivą...

Jo paieškai NKVD vado H. Jagodos nurodymu buvo sukurta EPRON ekspedicija, naudojusi inžinieriaus E. Danilenko giliavandenį prietaisą. Jį leido po vandeniu lynu, o jis turėjo „mechaninę ranką“, prožektorių, telefoną ir avarinio iškilimo sistemą. Rugsėjį pradėjo apžiūrinėti dugną į vakarus nuo įėjimo į Balaklavos įlanką, kur rado daugybę medinių laivų nuolaužų. O Jazykovas tikino, kad „Juodasis princas“ yra vienintelis anglų laivas geležiniu korpusu, nuskendęs prie įplaukimo į įlanką. 1924 m. rugsėjį į rytus nuo įplaukimo rastos garo katilo liekanos, o vėliau ir geležinio korpuso dalys. Dar rasta: borto dalis su iliuminatoriais, granata, sviediniai ir švininės kulkos. Ir viskas. EPRON’o išlaidos – 100 tūkst. rublių. Tarybinė atstovybė Londone užklausė Anglijos admiralitetą, kad suteiktų dokumentus, patvirtinančius aukso buvime garlaivyje, tačiau admiralitetas atsisakė. EPRON nusprendė nutraukti darbus.

1927 m. vasarą japonų narų kompanija „Sinkai Kogiossio“ pasiūlė EPRON‘ui 110 tūkst. rublių už išankstinius darbus ištiriant ir ieškant „Princo“ auksą. Radinį sutarta dalinti santykiu 60:40; EPRON sutiko ir japonai ėmėsi paieškų. Po 4 mėn. paieškų laimikis buvo toks: 4 auksinės monetos, 2 šakutės ir 1 šaukštas, snaiperio kastuvo dalis, rato kaištis, lopetėlė pyragui, kardas, spyna ir daug dėžių su švino kulkomis. Ko gero vertingesnių dalykų surasi bet kuriame miesto sąvartyne!? Ir japonai laikėsi Jazykovo versijos, kad ten tebuvo vienintelis nuskendęs geležinis laivas – ir visos rastos geležinės dalys priklauso būtent „Princui”.

Bet prieš tiriant jūros dugną būtina prieš tai ištirti istorinius liudijimus – ir niekas pasižiūrėjo (visai ne slaptą) anglų žurnalą „Practical Mechanics Journal“ (1854), kuriame kuo aiškiausiai parašyta: „... Blekuole ... buvo pastatyti trys vieno tipo laivai, pavadinti „Golden Fleese“, „Jazonas“ ir „Princas““. Detaliai aprašoma kiekvieno laivo charakteristikos. Ir „Princas“ nebuvo vieninteliu geležiniu laivu, nuskendusiu prie Balaklavos įlankos. Tada skendo: „Jazovas“ (dukterinis laivas), „Resolute“, „Hope“ ir „City of London“ – visi geležiniais korpusais. Iš anglų istoriko Vudzo knygos „Paskutinė kompanija“ (1860) žinoma, kad transportinis laivas „Resolute“ gabeno daug šaudmenų, tame tarpe – 10 mln. švino kulkų. „Resolute“, atsitrenkęs į uolą, sprogo, subyrėjo į dalis ir nuskendo. Štai tas kulkas ir randa narai. „Princas“ į Stambulo uostą (superintendanto štabas) su aprangos, maisto ir aukso kroviniu atplaukė lapkričio 8 d. vakarą, reide prie Balaklavos jam atitrūko du inkarai ir iki lapkričio 14 d. (5-ias paras) jis naudojosi tik vienu inkaru. Įdomu, kad lapkričio 13 d. vakare dėl audros pavojaus admirolas Lajonsas („Agamemnone“) dalį eskadros išvedė į atvirą jūrą, o „Princas“ su auksu ir vienu inkaru liko reide.

Spėjimas: gali būti, kad auksas buvo perkrautas dar Konstantinopolyje ir jis prie Balaklavos atvyko be jo. Kai „Princas“ nuskendo, brikų ekspedicijos superintendas tai išnaudojo, paskelbęs, kad auksas nuskendo kartu su laivu. Superintendas buvo pavaldus tik Vestminsterio finansiniams organams Londone, o manipuliavimas finansais ir kariniu tiekimu yra didžiausia armijų užnugario „liga“. Gal todėl Anglija niekada ir nebandė kreiptis į Rusiją su prašymu leisti išsikelti „jo didenybės laivą“.

Pagaliau pabaigai – sėkmingo radinio istorija. Netoli Kolumbijos pakrantės 2015 m. lapkričio 27 d. Kolumbijos karo laivynas, naudodami REMUS 6000 autonominę povandeninę važiuoklę, rado ispanų galeono San Jose9) nuolaužas. Jį atpažino pagal bronzines patrankas su išgraviruotais delfinais. Jo krovinio vertė vertinama 1-1,5 mlrd. dolerių. Kolumbijos prezidentas Ch. M. Santosas radinį pavadino „vienu didžiausių žmonijos istorijoje“ ir pažadėjo atidaryti muziejų jo radinių eksponavimui. Laivo koordinatės paskelbtos valstybės paslaptimi.

Karo už ispanų įpėdinystę (1701-14) metu Filipo V laivyno galeonai gabeno auksą, sidabrą, brangakmenius ir kitas vertybes iš Pietų Amerikos kolonijų. 1708 m. birželio 8 d. „San Jose“ flotilėje iš 3 karo laivų ir 14 transportų plaukė iš Portobelo Panamoje į Kartacheną. Ties Baru sala, 25 km atstumu nuo Kartachenos, ji susidūrė su anglų eskadra ir apie pusantros valandos virė mūšis 60 m atstumu. Tada „San Jose” sprogo triumuose buvęs parakas, sunaikinęs laivą ir daugumą ekipažo (iš 600 liko gyvi tik 11). Visas krovinys nugrimzdo į Karibų jūros dugną. Spėjama, kad jame buvo 11 mln. ispaniškų auksinių dublonų, kaip iš sėkmingai po mūšio išlikęs toks pat galeonas „San Joakinas“.

Investitorių grupė SSA iš JAV tvirtina 1981 m. radusi laivą, tačiau Kolumbija nesutiko su dalybomis 65:35 santykiu ir uždraudė SSA atlikti laivo iškėlimą. Buvo išleistas įstatymas, pagal kurį Kolumbija turi visas teises į lobį, o SSA gautų tik 5% suradėjo mokestį (nuo kurio turėtų sumokėti 45% pajamų mokesčių). SSA bylinėjosi su Kolumbija. 2007 m. Kolumbijos Aukščiausias teismas nusprendė, kad lobis turi padalintas perpus, o teismas JAV 2015 m. nusprendė, kad galeonas priklauso Kolumbijai.

Bet teises į galeoną pareiškė ir Ispanija.

Išnašos:

1) Vigo - miestas prie Atlanto šiaurės vakarų Ispanijoje, pietinėje Vigo įlankos dalyje. 1702 m. Vigo įlankoje įvyko jūrų mūšis tarp anglų-olandų ir ispanų-prancūzų.

2) Šatorenas (Francois Louis de Rousselet, marquis de Chateaurenault, 1637-1716) – prancūzų didikas, viceadmirolas (nuo 1701 m.). Vadovavo mūšiui Vigo įlankoje, jo laivas „La Forte“ buvo sudegintas mūšio metu. 1704 m. tapo Bretanės gubernatoriumi. 1705 m. vasario 2 d. apdovanotas Šv. Dvasios ordinu. Restučio skafandras

3) Balaklava - miestas Krymo pusiasalyje, prie Balaklavos įlankos, prie kurios įsikūręs Sevastopolis. Įlankoje yra rusų laivyno ir povandeninių laivų bazė – viena iš priežasčių, kodėl Rusija užgrobė Krymą. Čia, Krymo karų metu, 1854 m. įvyko garsus Balaklavos mūšis – jungtinių Anglijos, Prancūzijos ir Turkijos pajėgų prieš rusus – nulėmęs, kad Anglija nepajėgė užimti Sevastopolio, o rusai neįstengė išplėsti sėkmės ir tęsti sąjungininkų pajėgų puolimo.

4) Džiuzepė Restučis (Giuseppe Restucci) – italų inžinierius ir išradėjas iš Neapolio. Jis sukūrė cilindro formos aparatą nardymui su „dirbtinėmis rankomis“ iš bronzos (kuris buvo aprašytas „The American Inventor“), skirtą giliems panirimams (patentuotą 1904 m.). Jis pagamintas iš 1 cm storio geležies lakštų ir gali sutalpinti žmogų, jam palikdamas kažkiek laisvės judesiams viduje. Viršutinė (galvos) dalis – rutulio formos. Naras su laivu bendrauti galėjo telefonu. Oro pateikimas į aparatą leido žmogui jame išbūti po vandeniu ilgą laiką. Šį aparatą sėkmingai išbandė Kryme ieškant aukso nuskendusiame laive. Kitu jo išradimu yra vandens vamzdžių valymo įtaisas (1913 m. patentas).

5) Eugenijus Tarlė (1874-1955) - žydų kilmės rusų istorikas, žinomas knygomis apie Napoleono žygį į Rusiją bei Krymo karą. Buvo vienas Maskvos Tarptautinių ryšių inst-to steigėjų.

6) Aleksandras Kuprinas (1870-1938) – rusų rašytojas ir vertėjas, garsus romanais „Dvikova“ (1905), „Molochas“ (1896), „Duobė“ (1909-1915), apysaka „Granatų apyrankė“ (1910). 1919 m. kovėsi už baltuosius, o jiems pralaimėjus pasitraukė į Vakarus, kur galiausiai apsistojo Paryžiuje. Tai buvo kūrybingi metai, tačiau jis ten skurdo ir 1937 m. grįžo į TSRS.

7) Sergejus Sergejevas Censkis (1875-1958) – rusų rašytojas, kurio vienas svarbesnių kūrinių yra „Sevastopolio javapjūtė“ (1937-1939) ir 40 m. kurtas 12-os romanų epinis ciklas „Rusijos pertvarkymas“ (1914-1958).

8) Michailas Zoščenko (1894-1958) – rusų rašytojas, dramaturgas, vertėjas ir satyrikas.

9) San Jose - ispanų laivyno 1698 m. pastatytas galeonas, 1708 m. nuskendęs jūrų mūšyje prie Kartachenos Kolumbijos pakrantėje. Jame buvo didelės vertės brangenybių.

Bermudų trikampis
Botino - žvitrioji akis
„Lobių salos“ netikslumai
Napoleono lobio ieškant...
Atsiradimai ir paaiškinimai
Iki dangų remiančių kalnų
Ar ne vardas buvo kaltas?
Nepaprastos vandens savybės
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Stounhendžas: mistinis statinys Anglijoje
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Vandeniu suvilgyta civilizacija
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Languedoko akmenys
Kur mirė Sokratas?
Čingis chano mirtis
Naska linijos, Peru
Tamam Šud byla
Devintoji banga
Vartiklis