Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
(sutrumpintas apysakos variantas)

Tęsinys, skaitykite pradžią  >>>>       Pabaiga  >>>>

Ketvirtas skyrius

Atmintis gydo ir atmintis žeidžia. Nors karti šios tiesos prasmė atsiveria tik bėgant metams, aš jau turėjau ką prisiminti iš tolimos vaikystės. Tik vienintelį kartą buvau mirtinai persigandęs, tai buvo kapinėse, į kurias netyčia užėjau.

Neprisimenu, kas mane, tada visai mažametį, ten patraukė. Buvo skaisti saulėta diena be vėjo, ant baltų takelių žaidė lapų šešėliai, klaidžiojau be tikslo, vieną koją žengdamas saulėje, o kitą šešėlyje, kad basomis pėdomis iškart pajusčiau ir šilumą, ir vėsą. Toks ėjimas linksmino netrukdydamas žvalgytis į šonus ir apžiūrinėti senovinius marmurinius, ketaus ar granito paminklus. Žinojau apie jų paskirtį, žinojau apytiksliai, su vaikišku abejingumu viskam, kas manęs neliečia. Ypač labiau mane domino, ar nėra kur avietyno. Būtent! Galbūt, dėl jo aš čia užėjau, kažkas iš pažįstamų jau smaližiavo čia, o kuo aš prastesnis? Visi žino, kad nėra nieko geriau už uogą nuo krūmo, jai neprilygs jokia sintetika, kuri, gal ir saldesnė, bet ne paties nuskinta.

Avietes pamačiau, iškart pasukau į šoną, į krūmus ir daugiau jau į nieką nekreipiau dėmesio. Uogos buvo ankstyvos, retos ir, braudamasis per uogyną nuo vieno laimikio iki kito, nepastebėjau, kad paminklų išvaizda jau keičiasi. Tada net atšlijau, kai iš krūmų į mane pažvelgė senis. Nejudantis, kaip ir viskas aplink, nemirksintis, verdamas kiaurai drėgnų išblukusių akių žvilgsniu ir, kas baisiausia, išplėstuose ir tamsiuose vyzdžiuose nebuvo šviesos atspindžių, nors saulė plieskė jam tiesiai į veidą!

Širdis kulnuose. Neturėdamas jėgų bėgti, žvelgiau į senį, o jis savo sustingusiu, drėgnu, tokiu nežmogišku žvilgsniu – į mane. Aišku, žinojau, kas yra holograma, tačiau praėjo ne viena sekundė, kol tai supratau: to senio nėra nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų, tai bekūnė tikrovė, šešėlis, šmėkla.

Pasitraukiau atatupstas, nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio, tarytum jis būtų galėjęs pulti mane. Galiausiai jis dingo už krūmų.

Tačiau tada pradėjo rodytis kiti fantomai. Buvau jų apsuptas. Dideli ir maži, taip panašūs į žmones, jie žvelgė iš krūmų, tokie nebylūs ir nejudantys, tarsi danguje sustingusi saulė. Mane apėmė sąstingis. Nesurikau, nes neįstengiau.

Kaip išsigelbėjimas, ataidėjo vaiko juokas. Juokėsi netoliese, visai greta. Puoliau link to juoko, nudūmiau nesirinkdamas kelio, ir visai nesitikėdamas to, kas manęs laukia.

Juokas liovėsi, kai pasiekiau krūmų kraštą.

Čia užsikirtimas. Atmintis atsisako atgaminti tą akimirką, ją galiu atkurti tik pagal panašius vėlesnius įspūdžius. Taigi vėl matau mažą laukymę, kurios viduryje sustingo mergaitė balta suknele, jos nebyliai besijuokiantis veidas pakreiptas šonu į mane. O toliau suolelis, ant kurio sėdi moteris suakmenėjusiu veidu. Ir staiga – juokas! Mergaitė atsiplėšia nuo plytos, ant kurios stovėjo, ir, išskėtusi rankas, bėga prie moters...

Bėga, smėlyje nepalikdama pėdų. Tai motina pašaukė savo vaiką.

Ne veltui atmintis atmeta tą sceną. Mokslas padarė tai įmanoma. Kas gali būti paprasčiau, nei ant kapo įrengti video įrangą, atkuriančią senai nufilmuotą epizodą, ir rodyti laimingą, pas mamą bėgantį vaiką! Techniškai tai nesudėtinga. Tačiau koks nesuvokiamas, keistas toks motinos noras... Kad ir vienos iš milijono. O hal ir ne taip keistas? Priešais šią mįslę suklupo psichologai. Nepadėjo ir visuomeninio pasmerkimo šuoras, kai kas vis tebestatė ir tokius paminklus. Ką gi... Motinos teisė šventa. Netgi tokia.

Kodėl tai prisiminiau?

Veltui bandžiau atsimiegoti ištisas paras; miegas neėmė, o atmintis panaši į minų lauką. Neįmanoma negalvoti apie Feliksą, o tai savaime traukia prisiminimus apie Sniegę, apie daug ką ir daugelį, iki pat tos nepažįstamos mergaitės, kurios šmėkla tada nubėgo per kapines. Pro langą traukia, už jo vėsi ir tamsi tamsa. Ir tyla.

Rankoje lazda, žingsnis, dar vienas, žingsnis, žingsnis... Koja spėjo suaugti ir klauso, ją reikia mankštinti. Tai skausminga ir neblogai, nes nutraukia visokias nemalones mintis. Nuo vaikystės augome tikinami, kad draugystė yra viena didžiausių vertybių. Vaikiška, o vėliau ir jaunuolio patirtis tai patvirtindavo kiekviename žingsnyje, tik ji nutylėdavo, kad kuo platesnis draugų ratas, tuo labiau tikėtinos netektys, o su kiekviena jų – skausmas.

Ne, apie tai dabar negalima! Negalima atsipalaiduoti, negalima verkti, ryte turi būti pailsėjęs ir budrus, nes ryte ir vėl kova. Prisiminimai apie Sniegę, apie Feliksą žeidžia tarsi įkaitinta geležis, todėl stengiuosi galvoti apie ką kita. Apie tai, ar spės iki ryt sutaisyti mano „vėžlį", ar sugis koja, ką dabar išrinks vietoje Felikso...

Ir vėl!

Kodėl Homero herojai galėjo raudoti ir raudojo, o mes sau tai draudžiame? Kitokie rūpesčiai? Kitokia atsakomybė? Ach, argi svarbu visa tai...

Prisėdęs jau kelintą kartą įjungiu informą. Kas pasikeitė per paskutinę valandą? Nuo jūros pavyko atkovoti Bangkoką (tai jau girdėjau,, tačiau vis tiek šaunuoliai), Madagaskare netikėtai iškrito sniegas (vargšai lemūrai, dabar, deja, ne iki jų...), Mažojoje Azijoje į mūsų laikmetį patekę kryžiuočiai pasimeldė dievui (o kaip kitai, jei naktį pakeitė diena!) ir toliau pjaunasi su musulmonais (pasimaišė jiems protas, ar ką?), Afrikos pietuose dinozauras įveikė jėgos barjerą, tačiau buvo laiku gražintas į savąjį mezozojų...

Ir kaip anksčiau, jokių žinių apie naujus chronoklizmus. Jau kelios paros tylu. Pats maloniausias dalykas, kurį galima išgirsti! Galbūt, ir teisus Aleksiejus? Juk jei tai susiję su rezonansu, tai svyravimai turi palaipsniu slopti. Ir jei tos kelios paros, kurias prasivoliojau, praėjo ramiai, tai gal tai liudija...

Deja, tai kol kas apie nieką neliudija, taip būdavo ir anksčiau.

Išklausiau žinias iki galo ir išjungiau informą. Daugiau reikalų nėra. Išlįsti į lauką, nuskristi iki angaro, padėti vaikinams dėl remonto? Pravys. Mano darbas – vykdyti gydymo nurodymus. Sveikti. Ramybė, poilsis, miegas.

Į langą pabeldė lietaus lašai. Liovėsi. Atsistojau. Kas bebus, man reikia veiklos, ir aš ją turiu. Juk galų gale tai mano pareiga, tik reikia pasiryžti.

Greitai susikroviau kuprinę, užsitempiau žygio amuniciją, smarkiau užsitempiau kapišoną, atvėriau langą.

Vėjas lingavo vos įžvelgiamas tamsoje medžių šakas, ūžavo viršūnėmis, šlakstėsi lietaus lašais. Kažkur greta drėgni lapai trynėsi į pilies sieną. Leidau priprasti akims, atsižvelgiau į vėją ir, vengdamas arčiausiai augančio medžio, pakilau aukštyn. O tada nėriau žemyn ir pralėkiau po tankiais medžių vainikais. Kad nežadinčiau dėmesio, iš anksto išjungiau švyturį-atsakiklį, o dabar reikėjo vengti trasų, kuriomis galėjo pasinaudoti bet kuris realetas.

Įkaitintas skrydžio, nusileidau prie olos ir iš inercijos žingtelėjau taip, tarsi kažkas kitas šlubčiojo su lazdele nuo lango iki lovos. Koja iškart save priminė, ir tai mane atvėsino. Skalda prie įėjimo buvo drėgna ir slidi. Įjungiau prožektorių. Tamsa pasitraukė į olos gilumą, ryškiame šviesos kūgyje subaltavo aštrūs skaldos kampai, pilkavo uolos kalkakmenis, išsiskyrė tamsi retų žolės kuokštų žaluma.

Garai kilo ne tik kvėpuojant, bet ir nuo drabužių. Pasilenkęs ir į priekį atkišęs prožektorių, prasibroviau į olą. Sužliuksėjo purvas, ant sienų palei plyšius sublizgo lašai. Štai tau naujiena! Tai, ką palaikiau sausa ir patikima pastoge, pirmasis lietus pavertė purvinu ir drėgnu urvu.

Stone Age Girl Mergina miegojo. Netikėta ir ryški šviesa privertė ją šoktelėti: išsiplėtusiuose vyzdžiuose perbėgo rausvokas atspindys, kokį kartais turi ir žmonės. Tačiau dabar jį mane žvelgė neabejotinai žvėriūkštis, susitraukęs, mirtinai išgąsdintas, pasišiaušęs, pasiryžęs kautis.

- Nebijok, juk tai aš, - keiksnodamas save už skubėjimą pasakiau kuo švelniau.

Balsą, atrodo, ji atpažino; vyzdžiai susiaurėjo, įsisiurbė į mano veidą, ugnelės juose priblėso. Ir tai viskas, ko pasiekiau. Dantys buvo pasiruošęs plėšyti ir kąsti, liesas kampuotas kūnas įsitempęs šuoliui, dešinėje rankoje akmuo, - ir tik tai, ko gero, joje žmonių bruožas.

Paskubomis nusiėmiau akinius, sumažinau šviesą, išjungiau termoreguliaciją, kad drabužiai liautųsi garuoti, atsitraukiau žingsnį, leisdamas merginai atsitokėti ir pažinti mane.

- Na štai, įsižiūrėk, joks aš čia ne dievas, ne dvasia, ne pabaisa, toks, kaip ir tu, žmogus, nereikia manęs bijoti, nereikia... Pažinai mane, pažinai? – kalbėjau nesustodamas, ramiai, svarbu buvo ne žodžiai. Kurių ji, aišku, nesuprato. Tąkart viskas buvo gerokai paprasčiau. Kuo aš buvai šiai būtybei dabar? Dievybe? Ne, dievo sąvokos tie žmonės dar neturėjo. Pikta, iš tamsos išnyrančia dvasia? Nakties pamėkle? Kažkuo dar?

Veltui, šiaip imant, klausimas. Ji man buvo ir liko žmogumi, o aš, daužantis priešus žaibais, skraidantis ir valdantis šviesą, buvau jai, reikia manyti, kažkuo anapusiniu. Ir gerai, man iš jos nieko nereikia. Pamaitinsiu, pagydysiu, o kaip jau atrodo kitos epochos žmogus savo tolimų protėvių akyse, tegu rūpinasi istorikai.

Mano balsas pagaliau ją pasiekė. Veidas atsileido, daugiau nebeliko žvėriūkščio, tačiau, velniai imtų, negalėjau suprasti nė vienos jos minties! Jos pulsas, matyt, buvo pasiutęs, mačiau, kaip po oda slankioja šonkauliai, kai virpa krūtinė. Kokia ji visa įsitempus, tačiau tas jausmų sąmyšis visai neatsispindėjo jos murziname veide, tiksliau, atsispindėjo neįskaitomai.

Kiek praėjo laiko? Merginos kvėpavimas išsilygino, akmenį spaudžianti ranka atsigniaužė, išplėstų akių žvilgsnis pasislėpė gilumoje. Atrodo, kad ji apsiprato su manimi, kaip išsigandęs kačiukas pripranta prie naujo šeimininko. Ką gi, to pakanka...

Tebekalbėdamas žingtelėjau prie jos. Man atrodė, kad esu pasiruošęs bet kam. Kad ji susitrauks į kamuoliuką ar netikėtai perbrėš mano ranką nagais arba atvirkščiai, kris ant žemės. Tačiau tam, kad iš tikro įvyko, buvau ne daugiau pasiruošęs, nei ji mano įsiveržimui į olą.

Sulig pirmu mano žingsniu jos akyse pasirodė nuostaba. Užmiršusi į viską, ji nustebusi įsispoksojo į mano pažeistą koją.

Šlubčiojimas! Ją pritrenkė mano šlubuojanti eisena. Tačiau kodėl?

Sustojau pasimetęs. Dabar ji žvelgė į mane taip, tarsi bandytų kažką suprasti ar atsiminti. Tai buvo žmogaus, turinčio skubiai priimti sprendimą žvilgsnis.

- Ge`a...

Nors mačiau jos judančias lūpas, ne iškart susivokiau, kad girdžiu jos balsą, o ne savo žodžių aidą. Pagaliau tai pasiekė mano sąmonę.

- Ką?! Ką pasakei?!
- Ge`a... Ėja ge`a… - ji bakstelėjo pirštu sau į krūtinę ir pakartojo. – Ge`a.

Tačiau dabar jos pirštas rodė į mane. Viskas apsivertė. Dabar ji valdė save, o tuo tarpu aš... Skraidantis, viską valdantis ir pan., stovėjau pražiota burna.

- Tu... tu kalbi mūsų kalba?!
- Ge`a, - pakartojo ji man, tarsi silpnapročiui. – Ėja ge`a.

Vaikiškai atvėpusi lūpą, ji palietė savo skaudamą koją, o tada parodė mano ir grimasa pavaizdavo skausmą:
- Ne ge`a... Ne ge`a...

Taip ir prisėdau. Ką ten lingvasvetui varžytis su šita murzina mergiote! Kaip spėriai ji įsisavino žodžius ir palygino faktus! 10-15 min. – o kokie pasiekimai! Kas tai – to meto norma ar aš susidūriau su genijumi? Kas iš mūsų būtų sugebėjęs taip greitai išsiaiškinti situaciją?

- Pavelas, - bakstelėjau į krūtinę.
- Avelas, - pakartojo ji. Avelas, ge`a. Ėja ge`a.

Ji šypsojosi, buvo patenkinta. Ji manyje atpažino žmogų, štai kas nuostabiausia.

- Koja, - pakartojau jos gestą ir atgaminau tą pačią grimasą.
- Ko`a, - kai kurie garsai jai buvo sunkūs, ji vietoje jų ištardavo kažką savaip.
- Kalbėk, kalbėk daugiau! – niršdamas ant tylinčio lingvosveto, veltui bandžiau pagauti jos žodžių prasmę.

Ne, prašymo ji nesuprato ir nutilo. Tačiau tai jau neturėjo reikšmės. Paskubomis atsegiau krepšį ir ištiesiau maistą. Ji be ceremonijų čiupo abiem rankomis, prunkštelėjo, tarsi kačiukas, nuo aštraus ir nežinomo prieskonių kvapo, perlaužė briketą ir kartu su įpakavimu kando dantimis.

- Na palauk tu! – šūktelėjau ir pabandžiau nuplėšti įpakavimą, tačiau ji tik skubotai nurijo kąsnį ir jos dantys įspėjamai taukštelėjo.

Toks staigus perėjimas prie laukinumo mane išblaivė ir sutrikdė. Rydama mėsą ji beveik riaumojo. Tačiau nusiramino, vos man atitraukus ranką.

O aš jau prikūriau! Kaip viena galėjo būti kartu su kita? Fenomenalus supratingumas ir... Bet apie ką kalbam: tolimi šios merginos protėviai mums paliko didį olų meną, jos amžininkai neblogai skaičiavo, tačiau, sprendžiant iš kasinėjimų, miegojo tarp maisto atliekų. Paduodamas tūbelę su kažkokia pasta, aš apdairiai atsukau dangtelį ir parodžiau, kaip naudotis, tačiau tai nepadėjo – ji puolė graužti ją tarsi kaulą, ir tik kiek nustebo, kai pasta tekštelėjo jai ant veido. Ji iškart tai nulaižė ir numetė sužiaumotas tūbelės liekanas. Tačiau ji puikiai mokėjo elgtis su gertuve ir ją užsivertė tokiu pat judesiu, kaip ir kiekvienas mūsų. Tai, kas atstumia ir bjauru joje buvo ne daugiau, nei išbadėjusiame žvėriūkštyje, tačiau dabar man buvo nesunku įsivaizduoti ją draskančią triušį ir geriančią dar šiltą jo kraują.

Ir toji būtybė ką tik kalbėjo mano kalba!

- Ne, tu visai kitokia, - ištrūko man. – Gal tu ir Sniegės proprosenelė, tačiau tu jai netgi ne sesuo... Ir nėra ko čia save apgaudinėti.

Ėja pažvelgė į mane nieko nesakančiu žvilgsniu ir su pasitenkinimu aplaižė lūpas.

- Gerti, valgyti – ge`a… Avel ge`a, Ėja ge`a. Snieg-gė ge`a.
- Taip, žinoma, - sutikau su kartėliu. – Sniegė gera, tik nekartok visko kaip magnetofonas!

Mano suirzimas, atrodo, ją nustebino. Atrodo, kad ji tikėjosi ko kito, žvilgsnyje blykstelėjo neužtikrintumas, rankos sujudo tarsi kūdikiui, kuris kažkur nepataikė ir vėl stengiasi kuo greičiau įtikti.

- Ėja ge`a! Snieg-gė ge`a! Ėja, Snieg-gė – draugai!

Ola staiga susitraukė, suspaudė mane, akimirkai sustingau, apkurtau ir apakau. Ėja ir Sniegė – draugės?! Viskas ėmė plaukti prieš akis.

Taip, tačiau visai kitaip būdavo, kai susitikdavau su Sniege. Visa, kas nebuvo ja, tada panirdavo į miglą, likdavo tik jos veidas, visa nenustygstantis, kai gyva upelio srovė, kaip saulės žaismas joje. Ir toks pat nepagaunamas, trokštamas, artimas, kai ji, nutilus, įsiklausydavo į mano balsą arba vienu tik jai težinomu ženklu iš medžio prisišaukdavo voverę, arba, įsiklausiusi į kieno nors ginčą, ji staoga išspręsdavo vieninteliu žodžiu, arba, netusi į mane klausiamą žvilgsnį – ar galima? – staiga virsdavo kumelaite, kuriai tik ir rūpi lėkti per pievą, arba nuo skardžio kregždute nerti į vandenį, kad, visas jėgas atidavusi polėkiui, juokdamasi nuvirstų ant nugaros, panirtų į save, savo mintis, tarsi aplink nėra nieko, ir aš, ištikimas jos palydovas, likčiau toks pat tolimas, kaip dieną nematoma danguje žvaigždė.

Tokia ji buvo... Nekintama joje buvo tik ištikimybė sau pačiai. Toji laisvė, tas sielos atvirumas, kokio niekur kitur nesutikau, tai ir darė mūsų santykius tokius šiltus. Ir griežtus. Tiek, kai mane visa tirpo nuo jos patiklaus artumo, nuo aistringo noro įsisiurbti į jos lūpas, negalėjau padaryti paskutinio judesio, nes jis atrodo toks grubus. Besikėsinantis į jos laisvę, į kiekvieno jos judesio, žvilgsnio, žodžio natūralumą, Jai, o ne man teko ištarti pirmą meilės žodį. Ji padarė tai taip pat paprastai ir natūraliai, kaip gyveno, kaip kvėpavo; ir visa, kas buvo vėliau, tapo nauja laime ir nauju pažinimu – ir bučinys, nuo kurio abu netekome kvapo, ir ežys, kuris visai ne laiku supukšėjo prie mūsų kojų, ir juokas, kuris mums atėmė visas jėgas, ir beatodairiškas lėkimas, ir deginantys kūnų prisilietimai, apsikabinimai, kuriuose palaimingai mirdavome ir vėl prisikeldavome. Tačiau ir tada, po visų tų dienų ir naktų, kai mūsų niekas neskyrė, man, susitikus su Sniege, vėl imdavo svaigti galva ir pirmasis prisilietimas prie jos buvo nedrąsus, tarytum mudu dar visai nepažintume vienas kito, tarsi viskas prasideda pirmąkart ir kiekvienas mūsų bijo atbaidyti meilę.

Ar tai buvo meile, ar kartu ir nuojauta, kad neilgai mes būsim kartu? Sniegė dingo pirmąją katastrofos dieną. Viskas, kas ją supo, prasmego, išnyko. Susimaišė su kitu laiku, kitu dangumi, kita žeme, kuri galėjo būti ir už šimtmečio, ir už milijardo metų iki mūsų meilės. Koks skirtumas, iš ten niekas negrįžta. Kas jos ten laukė? Kiek kartų įsivaizdavau ją prie archaiškos jūros, žūstančios pabaisos nasruose, parduotos į vergiją neaišku kur ir kam. Orfėjus bent žinojo, kur jo pamiltoji, koks pragaras ją prarijo, o aš neturėjau nė tokios paguodos...

Mane krėtė šaltis, žibintuvėlio šviesoje drebėjo šešėliai. „Gerti, valgyti – ge`a…". Ištarti ten, prieš tūkstantmečius, dar tebeskambėjo čia, šioje pramirkusioje oloje. Dabar aš jau žinojau, kur Sniegė, tačiau tas žinojimas nebuvo geriau už nežinią. Ar ji pati atėjo pas Ėjos gentainius ar ją atvilko, su godžiu laukinumu nusiplėšydami jos keistą aprangą? Išankstinis žiaurumas, matyt, yra svetimas tiems žmonėms, tačiau pats jų pasaulis negailestingas ir grubus. Jame Sniegė buvo laimikiu, belaisve, daiktu – tokią ją nusviedė prie laužo.

Ne! Aš prisimerkiau, manyje viskas apmirė. Ne! Sniegė gyva; gyva, ir tai svarbiausia. Jei bloga, galbūt, ji alkana, jai šalta. Bet ji stipri, ji iškęs viską, atlaikys...

Viską, išskyrus pažeminimą. Atliekama burna niekam nereikalinga ir kaip tie žmonės bežiūrėtų pradžioje į savo neregėtą laimikį, ji privalo tapti darbščia darbininke, kieno nors žmona, o ne panorės – privers. Mokys nuolankumo, voš kumščiu į veidą, atiduos senėms auklėti, - ir viskas be pykčio, tačiau ir be užuojautos, vien todėl, kad tuo metu žmogus priklausė ne sau, o giminei. Pirmas nesutikimas, atsitiktinis suklydimas, atsargus pasipiktinimas – ir grubi ranka griebia Sniegę už plaukų, lenkia prie žemės, muša, o tada nors graušk apseiliotą kailį, į kurį įmurdė veidą, priešinkis ir raudok, niekas jau nepadės.

Regėjimas buvo toks ryškus, kad pirštai patys savaime susigniaužė į kumštį, sugriebė ir suspaudė kažką tvirta ir šalta – gruoblėtą iškrovėjo rankeną.

Atitraukiau ranką, tartum ją būtų nudeginę. Ėja, pašokusi, žvelgė į mane sunerimusi. Prisiverčiau nusišypsoti, tačiau veido raumenys klausė tarsi peršalę. Mane krėtė drebulys.

Tačiau tai buvo palengvėjimo drebulys. Ką aš, iš principo, žinojau apie tą laikmetį? Apie tuos žmones? Matyt viskas ne taip, žinoma, aišku, ne taip! Palaužta, pažeminta Sniegė negalėjo sukelti Ėjai draugiškumo žodžių. Tik ar vien dėl savisaugos ji tai padarė, ar tai buvo ilgalaikis apskaičiavimas? Į čia jie atėjo kaip slaptažodis, vargu ar tai buvo atsitiktinumas. Ne, ne! Sniegė nekrito į neviltį, ten ji tikėjo, kad laikas įveikiamas, net pats laikas! Argi ne taip?

Du žingsniai skyrė mane nuo merginos, kuri paseno, numirė, sudūlėjo per dešimtis amžių iki man gimstant, tačiau kuri vis tik yra čia ir glosto sužeistą koją ta pačia ranka, kuria visai nesenai lietė Sniegės ranką. Laikas nesutrupėjo, netgi atvirkščiai.

Tad kodėl tame, kas įvyko, įžvelgiam tik katastrofą? Jei jau Ėją kartu su Aristoteliu švystelėtų į kosmoso nesvarumo būklę, tai ir akmens amžiaus mergina, ir išminčius tikriausiai nuspręstų, kad pasaulis išprotėjo. Nei viršaus, nei apačios, nei svorio! Visiškas visų ankstesnių kartų patirties paneigimas, visų įsivaizdavimų apie dalykų esmę krachas. Ėja viską dar galėjo bent priskirti burtams, tačiau ką daryti Aristoteliui, kuri sudarė pasaulio sandaros modelį, kuriame tiksliai, kaip jis manė, apibrėžta tai, kas gali būti, ir kas negali.

Feliksas buvo teisus. Į viską, nuo blakės iki galaktikos, mes žvelgiam per mūsų įsivaizdavimų ir emocijų filtrus; tame niekas nepakito ir, matyt, nepakis. Laikos toks pat nesuvokiamas kaip ir erdvė, jame ta pati fantastiškumo gausa. Manydami tai esant, žinodami tai, net susidūrę su tuo, mes vis tik atsišliejame nuo to ir dangstomės. Kvaila. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Nei jei žlugs dabartis, mainais gausime amžinybę, nes kai tik atsivers perėjimas į praeitį, žmonija sugebės apsigyventi laike, įsisavinti jį, kaip kad jau įsisavino erdvę, sukurs naują, kol kas neįsivaizduojamą civilizaciją. Ar ne todėl ir tyli žvaigždės, nes kiti Visatos protai aplenkė mus tame kelyje ir jų reikia ieškoti ne erdvėje, o laike?

Gal Sniegės balsas, kuris taip netikėtai nuskambo oloje, yra pirma –inutė iš ten, iš mūsų ateities?.. Ji neturi šansų grįžti, tačiau juk mes galėsim pas ją ateiti. Anksčiau ar vėliau mes pažabosime laiką, kaip pažabojome energiją, ir tada... Tada iki Sniegės tebus du žingsniai, kaip ir iki Ėjos. Tegu ji tampa genties moterimi, tegu gimdo vaikus, tegu sensta ir mišta, vis tik kada nors aš ją apkabinsiu, ją, tokią, kokia ji dabar. Tai netelpa į protą, bet ar maža kas jame netelpa! Viskas bus taip, jei mano įsivaizdavimas nėra vien kliedasiai.

Kaip keista, bet, galbūt, pranašiškai pasakė kažkoks senovės poetas: „Visi mes jau mirėme kadaise senai, visi mes dar negimėm..."

Penktas skyrius

Aleksejaus vizorius neatsakė, nebuvo netgi sujungimo signalo. Tai reiškė, kad Aleksejus arba miega, arba dirba. To ir kitu atveju jo nebuvo galima trukdyti, nebent neatidėliotinu reikalu. Tačiau negalėjau laukti ryto, o ir pirmoji žinia apie dingusiųjų laike likimą turėjo bet ką pakelti ant kojų.

Pašlubčiodamas skubėjau dabar ištuštėjusiu koridoriumi, kuriame tarsi pilkos pelės šmirinėjo kibervalytojai. Tie landūs, dieną nepastebimi tvariniai pranikdavo į kiekvieną plyšį ir urgzdami susiurbdavo kiekvieną nešvarumą; jų ūkiškame sujudime buvo kartą ir visiems laikams nustatyta tvarka, kurios laikėsi iki mūsų ir laikysis po mūsų. Kas buvo, tas ir bus, - tarytum sakė jų veikla, - o Žemėje ar prie kitų saulių, kaip benorėsite, o be mūsų neišsiversite. Ir jie buvo teisūs.

- Brisss! – paliepiau visai tai smulkmei ir atidariau reikiamas duris.

Kambaryje degė šviesa, jos buvo netgi perdaug, tačiau man užeiti nebuvo lengva ir, kad ir kaip nekantravau, užėjau neryžtingai. Priežastis buvo Aleksejus. Jis sėdėjo, užsimerkęs ir atsilošęs krėsle, tačiau tai buvo ne poilsis, ne miegas, o kažkas visai priešinga tam. Ir pašalinis jautėsi nejaukiai. Skruostai nudribo, išsikišo skruostikauliai, vokai trūkčiojo. Kartais veidas atgydavo, rankos somnabuliškai paliesdavo rankinio skaičiuotuvo klavišus, o tada viskas pratrūkdavo – kankinamai vaipėsi lūpos, pirštai kaip pasiutę barškino tekstą, tyliai burgzdama sukosi meafono kasetė, gyvate rangėsi ir ant žemės krito begalinė, skaičiais ir ženklais nusėta juosta – ir visa tai vyko mirtinai užmerkus akis. Ne lengvesnis buvo ir retų pasitenkinimo grimasų vaizdas.

Sunkoka žiūrėti į žmogų, kai jis tokioje būsenoje, netgi baisu. Apėjau nejudantį Aleksejaus kūną ir, stengdamasis nepastebėti prie smilkinių prijungtų tamsių prisisiurbėjų, pasilenkiau prie juostos. Joje beveik viskas man tebuvo abrakadabra. Tačiau ir neketinau įsigilinti į prasmę, man tebuvo svarbu žinoti, ar greitai Aleksejus išeis iš prostracijos. Sprendžiant iš juostos ilgio, laukti liko neilgai, bet čia buvo nesunku ir suklysti.

Meditation at Montains Tyliai nuėjau į virtuvę. Meditacija reikalavo tik jėgų, kad seanso metu žmogus nesunkiai galėjo prarasti kokius du kilogramus svorio, o tada jam maisto reikia nemažiau nei smaugliui.

Neskubėdamas pabūriau programoje, prisiminiau visus mėgstamus Aleksejaus patiekalus, ypač akcentavau tonizatorius, dėl visa ko užsakiau vyno. Patikrinau, ar aparate yra pakankamai baltyminės masės. Laimei, jos buvo gausiai. Sintezatorius nuskaitė programą, linksmai sumirksėjo lemputėmis, daugiau čia man nebuvo ką veikti. Grįžau pas Aleksejų.

Tas pats, jokių pokyčių. Sprendžiant iš visko, Aleksejus įėjo į giliausią, koks tik įmanomas, susikaupimą. Su keliais jis dabar bendrai mąstė? Su dešimtimis, šimtais ar tūkstančiais tokių pačių kaip jis, teoretikų? Ar surengė ryšį su visa žmonija iškart?

Aš, kaip ir bet kuris, žinojau, kas yra meditacija, bendras „smegenų šturmas", kai dalyvauja tūkstančiai, milijonai, o jei prireikia ir milijardai žmonių. Mane mokė užmegzti ryšį, prisiimti dalį apkrovos, ne kartą girdėjau „mažo", „vidutinio" ir „didelio" susirinkimų šaukinius, prisijungdavau, kai galėdavau, bet kad taip... Kad pačiam pasiųsti šaukinį, tapti centru, taip įsigilinti – ne, vien nuo tos minties man darėsi nejauku. Net pagalvoti apie tai baisu. Ar juokas rezonuoti su tiekos žmonių mintimis, prie to superproto prijungti dar ir mašinas; ir ne tiesiog prisijungti, o būti smegenų audros dirigentu, valdyti ją! Net dalinis panirimas į tą transą, sūkurys, net nežinau kas, palikdavo manyje bedugnės, į kurią krenti prarasdamas save, tačiau kartu mainais gaunantis kažką didinga, antžmogiška, jutimą. Uf! Nuostabu, reikalinga, ir vis tik norisi pasitraukti toliau...

Tačiau kas čia tokio! Žmonės visada mąstė kolektyviai ir tokių genijų, kaip Niutonas ar Einšteinas, o mūsų laikais – Piekariovo ar Riplaconi, atradimai nebuvo vien jų minčių rezultatai, jie akumuliavo amžininkų ir pirmtakų mintis, savyje užtrumpindavo informacinį planetos lauką, sutankindami jį ir sukeldami nušvitimą jame. „Našlaitės pražysta vienu metu", - taip sakydavo anksčiau. Mes tik patobulinome tai, kas buvo anksčiau. Tačiau kaip! Faetos ir kai kurių istorikų nuomone, būtent šis atradimas galutinai sugriovė senąjį pasaulį. Nežinau, nesu tikras. Tačiau, reikia manyti, ir šitoje hipotezėje ya kruopelytė tiesos. Milijardai žmonių visuose žemynuose troško viena – taikos, teisingumo ir laisvės. Kai šie norai, mintys ir siekiai, anksčiau išsiblaškę, pavieniai, meditacijos dėka susiliejo ir sustiprėjo, kaip šviesa lazerio kristale, tai, sprendžiant palei archyvų paliudijimus, tų, kurie tebesipriešino žmonijos troškimams, sąmonė buvo perlieta psichiniu šoku. Ta netikėtų savižudybių, dvasinių krizių, paniško pasitraukimo nuo reikalų epidemija kažin ar buvo atsitiktinumas, pernelyg ji sutapo su tuo laiku, labiau jau panašios viena į kitą buvo aukos. Tautų pyktis tarytum įsikūnijo ir toji jėga neprašovė pro šalį.

Su Viltimi ir nerimu tebežvelgiau į tolygiai iš po Aleksejaus rankos slenkančią juostą. Ką skelbė jos linkimas? Ar tuose juoduose ženkluose glūdėjo nuosprendis? Ar atvirkščiai, jie teigė išsigelbėjimą? Dėl niekų į meditaciją nepanyra. Aleksejaus veide prašmėkščioją pasitenkinimo ženklai reiškė tik viena: rastas įdomus sprendimas. Jis vienodai galėjo reikšti ir pergalę, ir pasaulio pabaigą; teoretikui, tuo labiau meditacijos būsenoje, buvo svarbi tik tiesa, tik tiesa ir nieko daugiau be tiesos.

Jos paieškai pajungta viskas. Jis degino save, bet, matyt, kitaip nebuvo galima. Širdis ritosi į kulnus žvelgiant į jį, tačiau ar galėjau jam įsiterpti? Jis mane būtų užmušęs. Neveltui jis atjungė diagnozatorių, kuris jau būtų pasiuntęs pavojaus signalą. Tik klausimas, kaip jam tai pavyko, juk jo negalima išjungti tiesiog taip, nes kilometro spinduliu iškart kiltų panika tarp gydytojų. Matyt tai jis padarė jau senai. Ir vis tik netvarka – imti ir išjungti diagnozatorių nieko neperspėjus.... Atsidusęs vėl nutipenau į virtuvę.

Ten viskas apetitingai burbuliavo, troškinosi ar vėso šaldytuve. Išjungiau sintezatorių, visko į lėkštes pridėjau po daugiau, pripyliau gėrimų, paragavau – normaliai. Tai užtruko kokias tris minutes. Laikas!

Aš atspėjau. Aleksejus jau buvo atsimerkęs – akys apvalios, kaip povo, apspangusios, dar somnabuliškos. Dešinė ranka tingiai traukiojo ir niekaip negalėjo nutraukti prielipos. Padėjęs padėklą, nulupau prielipas ir paskubomis prie lūpų pakėliau stiklinę.

Aleksejus godžiai nugėrė, jo akys atgijo, jis patraškėdamas išsitiesė:
- Uf! Mąstyti, - tai ne dėžes tampyti, tačiau kodėl taip maudžia raumenis? Aaa, čia tu gerai sumąstei...

Neužtikrintu judesiu jis prisitraukė lėkštę.

- Įjunk apyrankę, - tariau.
- A! – jis kiek susiraukė. Tarp pirštų, laistydamas sriuką, šokčiojo šaukštas. – Kelinta valanda?
- Ketvirtis ketvirtos?
- Ilgokai... – pagaliau jam pavyko, neišlaisčius, pakelti šaukštą prie burnos. – Tačiau neveltui.
- Įjunk diagnozatorių, - pakartojau. – Atrodai...

Jis numojo ranka.
10 min. valgėme tylėdami. Aš irgi išalkau, nors, aišku, ne taip kaip Aleksejus. Jis lėtai atsigaudinėjo. Diagnozatoriaus jis taip ir neįjungė.

- Na? – paklausė jis, kai ėmėmės kavos.
- Kas, „na"? – apsimečiau, kad nesupratau.
- Klok, ko atėjai.
- Ai taip... Ėjau pro šalį ir užsukau.
- Baik, - tyliai tarė. – Kam tai? Susigaudau. Kas ten dar tokio nutiko?
- Klausyk, ar tau ne geriau...
- „Ar tau ne geriau per karštį vaikščioti be šarvo?" – kartą paklausė vėžlio.
- Na, gerai...

Trumpai, kiek sugebėjau, papasakojau apie Ėją, Sniegę, apie viską. Aleksejus klausė tarsi abejingai, tačiau į pabaigą jo žvilgsnis įsitempė ir suakmenėjo.

- Taip, taip, - pagaliau pratarė suledėjusiu balsu. – Gerai padarei, kad atėjai. Taip, taip, tai patvirtina...
- Ką patvirtina? – palinkau į priekį. – Ką?

Virto atsakymo jis atsistojo, pasikišo rankas į pažastis, praėjo nelinkstančiomis kojomis – aukštas, kaulėtas, rudaplaukis, bauginančiai įsigilinęs.

- Tu... – neišlaikiau, balsas virto šnabždesiu. – Ką sužinojote? Ko tyli? Viskas taip blogai ar...
- Patylėk... O tai višta aiškino vanagui, kaip grūdus lesti, tik pati susipainiojo. Gerai, blogai – ar tame esmė? Štai, susipažink pradžiai...

Aleksejus priėjo prie lentynos, staigiai truktelėjęs ištraukė kažkokį grafiką, pabandė ranka sustabdyti prasidėjusią popierių laviną, tačiau iškart užmiršo apie ją.

- Tai chronoklizmų pasiskirstymas laike. Kol jų buvo nedaug, viskas atrodė statistiniu chaosu. Sukaupus faktų, išryškėjo dėsningumas. Pažvelk!
- Progresija! – pašokau.

Susijaudinęs, atrodo, supainiojau terminą, tačiau tai buvo nesvarbu. Aleksejus nekantriai mostelėjo ranka.

- Pasireiškimai eina bangomis, tai akivaizdu, - jo pirštas perbraukė grafiką. – Kuo arčiau mūsų laikmečio, tuo tankiau.
- Laiko bangos...
- Niekai, tai tik vaizdinys! Nors, sutinku, vaizdus. Mes tarytum į kažką įmetėme akmenį, ir paviršiumi nusirito ratilai, pradžioje dažni, toliau vis retesni. Tačiau tai tik regimybė... Esmė... Ją ir apmąstėme prieš tau ateinant.
- Ir?..

Aleksejus nežvelgdamas numetė grafiką, sau ir man įpylė vyno. Jo ranka tebevirpėjo, kakliukas stukseno į taurę, tas neteisingas, neramus činksėjimas tarytum užpildė visą pasaulį.

- Viskas labai blogai arba labai gerai, priklausomai kaip pažiūrėsi. – Aleksejus pažvairavo į mane. – Jei jau nustatytas chronoklizmų dėsningumas, nesunku paskaičiuoti, kokie jau įvyko, o kokių dar reikia laukti. Tad štai: maksimumas jau praeityje, naujų chronoklizmų bus nedaug.
- Ar tikrai?!

Aleksejus linktelėjo.

Man staiga pakirto kojas. Aš supratau, po kokia baisia priespauda mes gyvenome ir dabar, kai atėjo palengvėjimas, kai sustipėjo viltis, iš manęs tarytum išleido orą.

- Viskas taip, kaip sakau. Gali patikėti. Gerai, ne apie tai kalbame. Kam aptarinėti pernykštį sniegą...

Rankos mostu jis tarsi nutrynė viską, kas ką tik buvo pasakyta. Tame buvo tikras Aleksejus! Kam aptarinėti tai, kas savaime suprantama? Neverta dėmesio. Net jei tai ganytojiška visiems naujiena, su ja pabaigta, kai tik ji išsisėmė. Na va, - paminėjome, o daugiau neverta dėl jos kvaršinti galvos.

Vadinasi, viskas iki šiol tebuvo prologu. Ko prologas? Atrodė, kad Aleksejus pametė mintį. Jo žvilgsnis tapo stikliniu, pirštai apčiuopomis palietė veidą, ėmė trinti smilkinius

- Viskas, daugiau nė žodžio! – aš pašokau. – Gulk, kviečiu gydytoją.
- Sėsk!

Tai buvo net ne prašymas, o riktelėjimas. Nepatikėjau savo ausimis. Aleksejus organiškai nebuvo linkęs rėkimui, tačiau dabar nuskambėjo būtent komanda, riktelėjimas, įsakymas. Pergamentiškai išblyškusį Aleksejaus veidą mušė raudonomis dėmėmis.

People at Bubble - Sėsk, klausyk ir netrukdyk! Ką iš to supratai? – jis pagriebė popieriaus juostą ir papurtė man prieš veidą.
- Nieko, - prisipažinau.
- Ve-elnias... – sudejavo Aleksejus. – Taip ir maniau... Palauk, buvo kažkas pirminio ... Kažkas susijusio su... A, prisiminiau! Kaip ten tavo Ėja?
- Ėja miega, - nieko nesuprasdamas gūžtelėjau pečiais. – Čia, pas mane. Miega ir sapnuoja savo priešistorinius sapnus. Manau, tai jos mėgstamas laiko praleidimas.
- Taip ir maniau. Štai kas: greičiau bėk pas ją. Žadink, verskis per galvą kaip nori, bet kad tik ji kalbėtų, kalbėtų be perstojo, kad lingvosvetas įvaldytų jos kalbą... Ko stovi?! Bėk!
- Tyliau! – pratariau. Sėsk, nurimk; viskas padaryta, viskas seniai padaryta. Ėją miega, o aš paveikiau jso kalbos centrus, tad spartaus miego fazėje ji plepa kaip užsukta, o lingvosvetas gaudo jos žodžius. Todėl man niekur bėgti nereikia; pamąsto, kaip matai, ne vien teoretikai. O dabar, prašau, paaiškink man, paprastam ir pilkam, paaiškink ramiai, ką ten primąstėt, ko taip nekantrauji ir dėl ko čia ta Ėja.

Tyčia kalbėjau lėtai, tyliai, prislinkęs veidą prie jo veido, su lengva ironija balse; tai turėjo paveikti ir tai paveikė. Aleksejus prisėdo ant kėdės, minutę nejudėdamas žvelgė į mane, tada jo lūpose pasirodė lengva šypsenėlė.

- Taip, mes savo dvasioje visi truputį Gorzachai, tu jau atleisk... Tuoj, minutėlę...

Jis pasirausė kišenėse, išsitraukė kažkokį stimuliatorių, įsidėjo tabletę į burną ir užsigėrė vandeniu.

- Viskas, daugiau jokių emocijų. Klausyk įdėmiai. Prieš valandą aš, atrodo, supratau kas svarbiausia; mes supratome. Mūsų įsivaizdavimas apie laiką klaidingas – jį, taip sakant, reikia išversti atvirkščiai. Kaip tau tai vaizdžiau paaiškinti... – Aleksejus susiraukė, žodis „vaizdžiai" jam buvo nemalonus. – gerai, tinka tokia analogija. Laikas mūsų įprastu suvokimu... Tfu, kas per kvailystė: „laikas mūsų įprastu suvokimu"! Na gerai, tu supratai, ką norėjau pasakyti… Laikas yra tarsi banga, buri atbėga nežinia iš kur ir nubėga nežinia kur, neša mus ant keteros, už mūsų nėra nieko – viskas jau mirę, o priekyje irgi nieko – dar neatsiradę. Taip? Na taip, - kasdieniškai. Tikrovėje nėra nieko panašaus. Yra erdvės-laiko kontinuumas, kuriame vyksta visas judėjimas, visi procesai, - ir laikas yra tų kitimų parametras, o kadangi matavimų be galo daug, tai galima kalbėti apie individualų laiką kiekvienam procesui.

Aleksejus tebekalbėjo, tačiau kuo daugiau jis kalbėjo, tuo mažiau supratau; ir jis matė. Jis markstėsi, padėdavo sau gestais, mimika, jo rankai taip ir niežtėjo užrašyti kokią nors paprastą, dešimties aukštų, lygtį, kuri iškart viską paaiškintų, tačiau iškart sutramdydavo save, nes tokia lygtis man būtų aiškiai neįkandama. Jis kentėjo. Tai buvo kančia, sudėtingo ir neaiškaus neišreiškiamumo kančia, kai nori, kad tave suprastų, kai reikia, kad tave suprastų, o nesigauna, nes mokslas pernelyg toli pažengė savo konstrukcijose nuo vaizdaus, regimo, visiems suprantamo.

Kas per kvailystė! Aleksejus žinojo, tikriausiai žinojo, tai, kas galėjo išgelbėti arba sunaikinti žmoniją, ir negalėjo tai išreikšti suprantama kalba. To jis nesitikėjo ir netgi pasimetė. Aš kentėjau kartu su juo, bandžiau kažką pasufleruoti, atspėti – jis tik nusisukdavo. Viskas ne tai, ne tai! Deja, temporalikos gelmės buvo ne man, tai supratau dar mokykloje, kai mokytojas kartą mus suglumino paradoksu. „Praeitis egzistuoja paliktų žymių pavidalu, - sakė jis. – O ateitis – galimybių pavidalu. Tikra tik dabartis, ar taip?" Mes choru atsakėme: „Taip!" „Puiku, o dabar pabandysiu įrodyti, kad dabarties irgi nėra, o jūs pabandykite paneigti". „Kaip tai, nėra dabarties - kažkas aiktelėjo. – Tai kas tada yra?" „Tai jau patys nuspręsite... Kas gi yra dabartis? Ach, tai, kas vyksta dabar! Gerai. Kokia, klausiu, to „dabar" trukmė? Minutė, sekundė? Negirdžiu atsakymo... Teisingai, fizinė dabarties trukmė vienas chronokvantas, t,y sekundė minus kažkuriuo laipsniu. Neprisimenu kokiu, pažiūrėsite žinyne... Svarbu tai, kad prabėgęs chronokvantas jau priklauso praeičiai, jo nėra, o kitas dar tik bus, vadinasi jo irgi kol kas nėra. Tad ką tada suvokiame kaip dabartį? Primenu: nematome lekiančios kulkos būtent todėl, kad jau šimtoji sekundės dalis mums nesuvokiama. O čia chronokvantas! Vadinasi, mes jo tuo labiau suvokti negalime. Taigi, suvokiame tik tai, kas jau atsitiko, buvo, praeitį! Kur gi tada dabartis? Jos, reiškia, mes visai neturime. Dabartimi suvokiame praeitį ir tik praeitį! Tačiau praeitis, pagal prielaidą, egzistuoja tik ženklų pavidalu, ji jau praėjo ir pradingo... Štai taip, vaikinai, o dabar mąstykite".

Tą paradoksą girdėjau aš, girdėjo ir Aleksejus, tik aš jo nepaisiau, o jis nepamiršo. Manyje liko tik tamsos ir bedugnės, į kurią akimirkai pažvelgiau ir atšlijau, įspūdis. Jis nepasitraukė, jį tai paviliojo, ir štai dabar sėdžiu prieš jį kvailio vietoje, o jis kenčia, bandydamas paaiškinti tai, kas jam atsivėrė toje baugioje bedugnėje. Neišreiškiamumo kančia – ar kada žmonės apie tai sapnavo?

Ką dar! Ji buvo ir yra žinoma visiems tikriems menininkams ir mąstytojams, juk neveltui sakoma: „Išsakyta mintis yra melas..."

- Klausyk, - neiškentęs pertraukiau Aleksejų. - Kam save vargini? Argi taip svarbu, kad būtent aš, būtent šiąnakt suvokčiau tikrąją laiko esmę? Jei to reikia konkrečiam mano dalyvavimui kokiame nors reikale, paprasčiausiai paaiškink tai, ko iš manęs reikia, kitaip sakant, kokius mygtukus paspausti. Ir viskas! O jei balsu apmąstai savo kreipimąsi į žmoniją, tai pirma išsimiegok, pailsėk, perduok, galų gale, kam nors, kas turi geresnę populiarinimo dovaną.

Minutę, kitą Aleksejus spoksojo į mane, tarytum sudėtingas daugiabriaunis būtų staiga pavirtęs paprastu kubu.

- Ar bent suvoki, ką pasakei? – sušnabždėjo jis. – Vadinasi, tegu viskas būna taip, kaip „senais gerais laikais". Kai vieni galvojo ir tvarkėsi, o kiti atidavinėjo pagarbą? Ne, brangusis, tai nevyks. Tau – taip, taip, tau! – supratimas yra būtinas labiau nei kam kitam.
- Čia dar dėl ko?
- Sužinosi, kai suprasi... Stop! – Aleksejus prisimerkė. – Praeitis pasirodymo dabartyje faktas – kaip jį paaiškintum savo vaikučiams? Pasidalink patirtimi. Supasuotum, ko gero?

Palingavau galvą:
- Pradžioje išaiškinčiau jiems paslėptųjų tikrovių teoriją.
- Lengva pasakyti!..
- Lengva padaryti. Sakyčiau jiems, kad kažkas transliuojama pasauliniame videotinkle. Ar tas vaizdas yra tikras? Žinoma. Tačiau tuo pat metu tą patį vaizdą neša elektromagnetinės bangos. Taigi, jis kartu yra ir erdvėje, joje jis kitu pavidalu nei ekrane, nesuvokiamu mūsų jutimų. Tačiau ir tas vaizdas tikras. Kartu vyksta laidos įrašymas, viskas lieka užfiksuota kristale. Tai jau trečia vaizdo egzistavimo forma, kitas jo įsikūnijimas. Kristale jis gali išlikti šimtus ir tūkstančius metų, jį kiek norima kartų galima atgaminti, vėl siųsti į eterį, vėl atgaivinti ekrane ir t.t. Štai jums jau trys tikrovės: viena regima, ekrane, ir dvi paslėptosios ir šių, aišku, daugiau.
- Taip, taip, tęsk.
- Tada pasinaudočiau analogija. Tarkim, kad gyvenimas yra tarsi kino juosta. Senovine, žinai... Žiūri filmą. Vienas kitą keisdami šmėkščioja kadrai. Taip trunka, kol pasibaigia juosta. Viskas, šviesa užgesinta, vaizdas dingo, jo nėra, žiūrovai gali skirstytis. Tačiau vaizdas niekur nedingo, jis kaip buvo, taip ir liko juostoje, tik iš būties perėjo į kitokią būtį, tapo paslėptąja tikrove.
- Siaubinga. – Aleksejus patraškindamas sukabino pirštus. – Kraštutinis primityvinimo laipsnis. Nors...

Jis susimąstė...
- Nors tame kažkas yra... Tame kažkas yra. – jo veidas nušvito. – Štai, pasirodo, kokiame lygyje mokslas tampa prieinamas... Nuostabu! Nusileisime į tokį lygį. Dabar tau svarbu pagauti naujosios erdvėlaikio koncepcijos prasmę, kita palauks. Sakyk, kas nutinka angliukui vėjyje?
- Kaip kas? Sudega, išnešioja pelenus...
- O vinis?
- Kokia dar vinis?
- Paprasčiausia. Vėjyje.
- Na, oksiduojasi, su laiku rūdija, suyra tarsi angliukas...
- Kitaip tariant, angliukas sunyksta, nes sąveikauja su aplinka. Toks pats ir vinies likimas, skirtumas tik trukmėje. Viskas sunyksta, netgi kalnai, nes viskas sąveikauja su aplinka. Linijinis šio proceso vyksmas nulemia linijinę laiko tėkmę. Tačiau jeigu taip, tai klausiu, su kokia aplinka sąveikauja mūsų Visata? Kadaise jos nebuvo, dabar ji yra, o kada nors išnyks, sudegs, kaip tas angliukas. Kas gi ją veikia, kokia erozija ją ardo?
- Banalus klausimas, - nusprendžiau parodyti, kad ne iš kelmo spirtas. – Dialektinis materializmas jau seniai į jį atsakė: materija neišsemiama, todėl pasaulis nebūtinai ribotas mūsų stebima Visata. Galimos kitos, su kita materijos būsena, su kitais gamtos dėsniais, visatos, o jei taip, tada jos gali veikti mūsų Visatą. Kokia nors kita visata...
- Ją mes ir radom! – Aleksejus pašoko, pagriebė nuo grindų besirangančios juostos galą. – Štai i čia, apsireiškė, paslėptoji! Dabar supranti, koks „vėjas" mus taršo, kieno laikas persidengia su mūsų? Mūsų pasaulyje viskas sąveikauja ne tik su savimi, bet mus dar ir traukia kitos visatos „vėjas", jis aplink mus, jis mumyse, supranti?! Pasaulis ne tik daugiamatis, jis daugiamatiškai daugiamatis, ir todėl laikas jau ne tūrinis, jis neišsemiamas savo formose ir apraiškose! Pažiūrėk, kaip viskas susidėlioja. Kodėl laikas priklauso nuo greičio? Todėl, kad vyksta kūnų persikėlimas ir kitos visatos erdvėje, vadinasi stiprėja ar silpnėja „pūtimas", kaip tai nutinka su angliuku, kai juo pamojuoji vėjyje. Kodėl, savo ruožtu, laikas taip priklauso nuo erdvės metrikos, nuo masių koncentracijos? Dėl panašios priežasties, dėl kurios įprasto vėjo savybės ir greitis keičiasi priklausomai nuo to, ar savo kelyje sutinka retus krūmus ar tankų miesto kvartalą. Įprastinė dinamika! Tai yrą, ką aš čia, visai neįprastinė, tačiau taip ir turi būti... Ech! Praėjo tūkstantmečiai, kol žmonės susiprato, kad juos supa oras. Prireikė dar tūkstantmečių, kad atsirastų elektromagnetiniai ir kitokie laukai. Dar šimtmetis – atradome vakuumą. Nuo akivaizdaus prie neįtikėtino, nuo aiškaus prie paslėpto – štai kaip ėjom ir einam. Dabar gi, - Aleksejus papurtė juostos galus, - štai ji, visa kita visata! Štai jis, paslėptas laikas! Štai iš kur mus užklupo škvalas... Naujojo materijos okeano nauji krantai, ar girdi, kaip švilpia jo vėjai, girdi?

Pats to nejausdamas Aleksejus prakalbo vaizdiniais. Aš pasimuisčiau. Kažkodėl vienu stipriausių vaikystės įspūdžių buvo naktinio dangaus vaizdas planetariume. Kažkuo baugiu papūtė į mane nuo to tamsaus, žvaigždėmis nusėto kupolo. Baugiu ir kartu patraukliu. Nežinau, kodėl mane taip staiga apėmė šaltis. Galbūt, tai buvo pirmoji erdvės ir laiko begalumo pajauta, begalumo visko, kas yra pasaulyje. Nežinau. Tačiau dabar, šviesiame kambaryje, į kurio langus čaižė lietaus lašai, mane apėmė panašus jausmas; ir to priežastimi buvo ne tiek užsidegusio Aleksejaus žodžiai, kiek jo akys, kurios matė, iš arti žvelgė, ne į šį kambarį ir ne mane jame, o tamsią naujos, ką tik jam atsivėrusios Visatos tamsą.

- O mes suvokiame tik tiesinį laiką, gyvenam kaip vienmačiai, kaip ...

Jis išrietė šiugždančios juostos atkarpą, pertraukė tarp pirštų taip, kad išorėje teliko tik siauras pakraštėlis.

- Štai mūsų dabartis... Aš ją traukiu tarp pirštų, juostos pakraštys slenka, o kartu ir juodi brūkšneliai bei taškai – tai mūsų gyvenimas, štai jis slenka iš praeities į ateitį, kadangi mes vienmačiai, gyvenam, pažiūrėk, žiūrėk...

Užburianti minutė! Žvelgiau į juostą, kuria slinko matematiniai ženklai ir simboliai ir negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo Aleksejaus.

Neliko kambario, neliko tamsos už lango, buvo tik jo užsidegęs veidas. Jis tempė juostą, leido tarp pirštų, mėgavosi ja, tarsi jo rankose būtų pats pasaulio audinys, tarsi jis aprėptų visą jį, su visais mūsų gyvenimais, paslaptimis, džiaugsmais, tragedijomis ir problemomis, tarsi jis būtų virš jo, kaip pažinęs jos paslaptis, dievas. Jo patamsėjęs nuo nuovargio veidas švytėjo supratimo galia; ir nebuvo nieko gražiau už šį veidą.

Staigiu judesiu jis sulankstė juostą į armonikėlę.

- Štai taip susilankstė visatų struktūra. Ten kur materijos plaušeliai, susilietę, pasikeitė vietomis, ten praeitis įsiskverbė į dabartį ir atvirkščiai. Ir tai dabar praktine prasme svarbiausia. Kodėl?

Jis staiga pasisuko į mane.

- Kas per klausimas, - ištariau. – Katastrofa...

Reakcija buvo atsainus mostas ranka.

- Jei sudužo puodukas, reikia paimti šluotą ir pašluoti. Arba pasiųsti kiberį. Chronoklizmai baigiasi, nuslopsta patys savaime, gi sakiau! Ne tame rūpestis... Daug mūsų žmonių atsidūrė čia, čia, čia... – jis perbraukė juostos pakraščiu. – Kas bus, kai chronoklizmai išsisems? Štai...

Jis atgniaužė pirštus juose palikdamas tik vieną sulenkimą.

- Stabilus tik mūsų laikas. Jis išlieka kartu su įsiskverbusiomis praeities atplaišomis. Visa kita grįžta į savo vietas.
- Kas čia blogai? - aš nesupratau. – Galas visoms mūsų bėdoms, reiktų džiaugtis...
- Ką gi, džiaukis... Kai tik išsities erdvėlaikio raukšlės, tavo Sniegė taps nepasiekiama.
- Bet...
- Jokių „bet"! Tu manai, kad jei perkėlimas laike nutiko gamtoje, mes kažkaip tai pakartosime? Ne. Dabar „raukšlės" greta, pereiti iš vienos į kitą galima be didelių energijos sąnaudų. Tačiau kai tik jos nutols – galas. Siųsti į praeitį gelbėjimo komandą – tam teks surengti nedidelį chronoklizmą, kad vėl būtų pašiauštos abi visatos. Ne viena, supranti, o abi! Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Jei kelionės laike būtų įmanomos, tai mūsų palikuonys jau būtų čia, mūsų laike pabuvoję. Tačiau jų nebuvo, nėra, ir, akivaizdu, nebus. Dabar supranti, kodėl tavo įsivaizdavimas, kad Sniegė sugebės akmens amžiuje nugyventi visą gyvenimą, netgi mirti ten, o tu vis tik kada nors pas ją sugrįši, pas jauną, - klaidingas? Imk, išgerk...

Aš mechaniškai linktelėjau. Aleksejaus žodžiai mano sąmone tarsi perrėžė pusiau. Viena jos pusė aiškiai suvokė, kas supa, matė vėl išblyškusį Aleksejaus veidą, jo rankoje šokčiojančią taurę, net dėmę ant staltiesės, tuo tarpu kita spaudėsi į kampą iš nevilties.

- Išgerk, - pakartojo Aleksejus.

Jo balsas buvo sausas ir bejausmis. Nežiūrėdamas į mane, jis palenkė rankose šokčiojantį butelį, stiklas, kaip ir aną kartą, dzingtelėjo į stiklą, pasaulį vėl užpildė tas skambus, virpantis, nepakeliamas garsas, norėjosi užsikimšti ausis, kad tik jo negirdėtum. O jis skambėjo ir skambėjo, net kai Aleksejus atitraukė butelį. Sustingęs jis taip ir liko manyje. Pro langą sliūkino aušra, tokia apniukusi, kad jos šešėliuose patamsėjo net kambario oras. O apniukusį, nudribusiais vokais Aleksejaus veidą nušvietė balzgana dėmė.

- Dar ne viską pasakiau... Kol trunka katastrofa ir praeities laikmečiai arti, į ten galimas perėjimas. Spontaninis, kuris ir taip vyksta, ir tikslinis gelbėjant tuos, kurie ten atsidūrė.
- Spėju, - prakošiau su tulžingu sarkazmu. – Tam viso labo tereikia laiko mašinos...

Aleksejus keistai peržvelgė mane. Visada ryžtingas, jis tarytum susvyravo. Pats to nepastebėdamas, prisitraukė mano taurę ir suspaudė delne

- Mašinos, aišku, reikia. Tačiau tai kaip kartas ne problema.
- Argi?
- Ji, matai, kaip ir yra...
- Ką?! – pašokau. – Kur ji? Kodėl niekas...
- Sėsk, - tyliai paprašė Aleksejus. Jis žiūrėjo į mane, tarsi norėdamas ir negalėdamas pasakyti kai ką svarbaus. – Prašau, sėsk.

Prisėdau.

- Mes daugiau darom, nei kalbam. Kam žadinti gal visai bergždžias viltis? – Aleksejaus balsas šiūravo tarsi sausi lapai. – Mašina yra, mes iškart ėmėme ją kurti, reikalas kitur. Pradžioje, kaip įprasta, į praeitį siuntėme automatus. Tada – gyvūnus. Tie ir anie sugrįždavo... ne visada. Tai neramino, bet buvome tikri, kad spėsime suderinti. Šiąnakt paaiškėjo, kad ne. Reikia skubėti, kol laikosi energetinis tiltas, kitaip viskas bus beprasmiška. Neturime laiko suderinimui, neturime! Žmogus turi eiti ir rizikuoti dabar arba niekada. Tu ir Ėja, taip jau susiklostė. Bendrai imant, geresnio pasirinkimo nėra. Dabar supranti, kam visas tas pašnekesys?

Aš skubiai žengiau prie jo, apkabinau kaip žvirbliuką ir ėmiau sukti.

- Paleisk! – suriko jis. – Nenormalus! Aš tave atšauksiu!
- Neišdrįsi, - paleidau jį, uždususį, kiek raustelėjusį, pagyvėjusį. – Neišdrįsi! Iš tūkstančio savanorių vis tiek išsirinksi mane – ir kad aš tavo draugas, ir kad aš turiu savo žmogų iš paleolito. Trys šansai iš penkių! Maniau, kad mažiau. Ir nėra ko spoksoti į mane, kaip aukojamą ėriuką... Ir bendrai, - tęsiau, - jei nebūtų Ėjos, juk žinai, kaip atrodytų tavo pasirinkimas? Draugiška protekcija.

Aleksejus nustebęs žvelgė į mane:
- Protekcija?
- Aišku. Vieno prastūmimu prieš kitus.
- Štai apie tai nepagalvojau. Tokia rizika – ir protekcija? Ne, tau nušoko protas. – Jis galiausiai nusišypsojo. – Viskas, daugiau nė žodžio.

Jis mane pastūmė link durų.

Iš Aleksejaus ėjau po savimi nejausdamas kojų. Matyt, atrodžiau ne kaip, nes staiga pasigirdo susirūpinęs balsas:
- Kas jums? Padėti?

Atsisukau su idioto šypsena:
- Atvirkščiai, - panorau apkabinti prakalbusį, - tai aš privalau kam nors padėti!

Jis turėjo mane palydėti nesuprantančiojo žvilgsniu. Neįsiminiau jo veido, tai galėjo būti bet kuris. Koks skirtumas! Niekas nieko dar nežinojo ir aš, žinoma, atrodžiau kaip nenormalus. Manyje viskas virė ir kunkuliavo, aš paspartinau žingsnius, su nuostaba pastebėjęs, kad kojos jau nebeskauda. Teisingai pastebėta, kad gera naujiena geriau už bet kokius vaistus.

Ir vis tik... Pro langus, rūko kamuoliais, veržėsi blyški aušra. Vėl tas „bet"! Jis nejučia patykojo mane. Sulėtinau žingsnį. Viskas gerai. Netrukus visi sužinos, kad chronoklizmai baigiasi. Kad ateitis išgelbėta ir, dar daugiau, netgi yra šansas išlaisvinti pradingusius praeityje. Jei, žinoma, mano žvalgyba pavyks. Koks kartus ir negailestingas paradoksas: ilgai laukta katastrofų pabaiga reiškia mūsų artimųjų žūtį. O besitęsiančios nelaimės žada jiems išsigelbėjimą. Tačiau didina skaičių tų, kuriuos katastrofa gali išplėšti iš mūsų laiko. Ko norėti? Jei reiktų rinktis, ką pasirinktumėte?

Radau apie ką galvoti, pabariau save. Nėra pasirinkimo ir nereikia. Viskas ir taip nuspręsta, tad puiku. Man savų rūpesčių per akis. Pirmiausia, reikia susidraugauti su Ėja ir gerai ją išklausinėti. Antra, ne pro šalį ir pailsėti... Trečia, ...

Trečia, aš jau buvau netoli savo kambario, iš kur kažkodėl sklido triukšmas. Nieko nesuprasdamas, atvėriau duris, ir taip sustingau tarpdury. Ant grindų, blaškydamas kėdes, ritinėjosi susikabinusių kūnų rutulys, tai buvo taip netikėta, kad ne iškart suvokiau, kas čia vyksta. O kai įžvelgiau besipešančius, šokas buvo dar didesnis.

- Jūs ką! – surikau ir puoliau jas skirti.

Tai nebuvo paprasta, nes abi buvo įsikibusios viena kitai į gerklę, abi buvo stiprios, abi įnirtingai bandė palaužti priešininkės pasipriešinimą. Tačiau mane apėmė toks įniršis, kad akimirksniu, tarsi kačiukus, nusviedžiau – prie vienos sienos Ėją, o prie kitos Žaną...

- Ką, jums pasimaišė!
- Tu manęs klausi?! Iš kur ši beprotė?!

Žanos drabužiai buvo suplėšyti, veidas liepsnojo nuoskriauda ir pykčiu, Ėjai irgi kliuvo, o jos akyse buvo toks įniršis, tik šaltas, kaip žmogaus, kuris žino kodėl ir dėl ko kaunasi. Vos išsitiesusi nuo mano pastūmimo, ji vėl su žvėrišku atkaklumu puolė Žaną, tačiau sutrukdė pažeista koja ir ji suklupo šokdama. Ją pačiupau už rankų, kuriose buvo nemoteriška jėga, o dar Ėja nedelsdama įdarbino dantis, tačiau aš irgi buvau įsiutęs ir kaip pakliuvo suraitęs tą tigrę nusviedžiau ant lovos.

- Kas čia vyksta? – surikau. O dangau, ar taip seniai aš bandžiau suvokti kitos visatos teoriją ir mintimis įveikti patį laiką?!
- Ar tai aš turiu aiškinti?!

Žanos žvilgsnyje buvo panieka. Atsidūriau tarp furijų, tik Ėja žvelgė ne į mane, o į Žaną, o jos rankos, laimei, buvo suraišiotos.

- Žana!
- Ką Žana?! – jos akys apsipylė ašaromis. – Aš čia prie ko?! Feliksas, tavo draugas, žuvo, o tu, o ši...
- Žana, ar gali nutilti?! Išklausyti? Beje, apsirenk. Imk striukę.

Mano triukas suveikė geriau nei bet kokie įtikinėjimai ir prašymai. Žana apžvelgė save, griebė striukę, paskubomis perbraukė ranka veidą, sutaršytus plaukus ir – suveikė moteriškas instinktas – puolė tvarkytis. Ėja kažką suriko jau pavymui, aš mašinaliai pagrasinau lovai kumščiu ir per užsitrenkusias dušo duris ėmiau aiškinti Žanai, iš kur atsirado pas mane ta mergina.

Vandens tekėjimas nutilo. Nei žodžio iš ten, tačiau mane išklausė. Galiausiai durys atsidarė. Felikso mirtis pakeitė Žanos veidą, ir jei ne nauji įdrėskimai, tai ji būtų atrodžiusi kaip nužengusi iš senovinės freskos.

- Reiškia, štai kaip tu ją myli... sušnabždėjo ji tarsi pamąstydama.
- Ką? – nesupratau.
- Nieko. – ji žvelgė tokiu pat sunkiu žvilgsniu, tik jos krūtinė kilnojosi nuo dažno kvėpavimo. – Užmiršk. Kaip nesunkei, vienok, tu sulaužei draudimą!
- Apie ką tu, Žana? Feliksas, netgi nieko nežinojęs apie Sniegę, suprato, kad aš teisus.
- Neliesk Felikso! – ji įsitvėrė į staktą. – Jis miręs, negyvas, o jūs, gyvieji, ar galite tai suprasti?!
- Žana, - tariau susierzinęs, - pakaks! Užsimanei pažiūrėti, kaip išgyvenu Felikso mirtį? To atėjai?
- Ne!
- Spėju, kad taip.
- Neturi reikšmės...
- Teisingai. Neturime laiko...
- Nesiruošiu tau trukdyti, - sausomis akimis, tarytum ką tik nebuvo verkusi, ji pažvelgė į mane, tada į Ėją. – Vargšė mergaitė... Ar bus laiko pagalvoti apie ją? Atleisk, - pridūrė ji paskubomis. – Prikalbėjau čia be reikalo, nekreipk dėmesio. Tai sekasi, tačiau geriau neik į praeitį. Sėkmės, pagauk ją!

Ji staigiai apsisuko ir išėjo, palikusi mane visiškai pasimetusį. Ką norėjo pasakyti? Ar tai buvo nesąmoningas kerštas už Felikso mirtį, žuvusį mane gelbstint, ar Žana apie kažką bandė perspėti?

Pasimetęs atsisukau į Ėją, su kuria man buvo lemta eiti į praeitį. Atsaku buvo įsiutusios moters žvilgsnis, kuri, kaip atrodė, kiekvieną mano judesį ir žodį buvo pasirengusi sutikti staugdama.

Kokie paprasti ir nesudėtingi visi gamtos sukeliami sunkumai palyginant su tais, kuriuos mes patys sau sukeliame!

Šeštas skyrius

„Žmogus numano, o Dievas mato", - taip galima apibūdinti tolimesnius įvykius. Nesvarbu, kad joki Dievo nėra, jo vaidmens imasi žmogus ir aplinkybės.

Vyko paskutiniai pasirengimai startui į praeitį. Angaro viduje kažkas dūzgė, palei mašinos ovalą, pamirkčiodami lemputėmis, šliaužiojo defektoskopai, visur raitėsi nesuskaičiuojami kabeliai, jie buvo nukarę ir nuo skliautuotų lubų, iš kažkur traukė skersvėjis, nors, atrodė, kad viskas uždaryta. Viskas šurmuliavo, kažkas, kaip visada, nesiderino, kažką reikėjo skubiai perdaryti, - žodžiu, viskas vyko normaliai. Naujai gimusios profesijos atstovas man aiškino paskutinius instrukcijos papildymus:
- ... Vyksmo precesija nepakeista, tačiau ją pavyko susiaurinti iki plius-minus... Nuspręsta nešalinti chronoreverso vėlavimo, nes tai trečiaeilė problema, praktiškai neįtakojanti saugumo...

Aš linkčiojau, išgaudydamas tik naujus pranešimus, nes mintini jau mokėjau visą matematinę dalį, visas vyksmo laike operacijas, visas taisykles, kurias, kalbant griežtai, dar tik reikės patvirtinti. Laiko trūko, viskas vyko paskubomis – tame ir buvo rizika. O ką daryti? Gaisrą gesiną, o ne tyrinėja.

- ... Taigi, kartoju. Galutinis aparato variantas turi bet kokios energijos gaudymo ir akumuliavimo sistemą, todėl 3-7% sumažinta baterijų ankstyvo išsikrovimo rizika. Pirmiausia tai Saulės energija, tačiau galimi ir kiti...

Mano pedantiškojo Virgilijaus balsas skambėjo taip monotoniškai, tarsi jis iš tikro stengėsi neužmigti, tačiau, keista, jo žodžiai įsimindavo. Tai buvo tarsi savotiška hipnozė, Aleksejaus bendradarbiai žinojo, ką paskirti „aiškintoju".

- ... Papildyta dar vienu indikatoriumi. Prašau į kabiną...

Time Machine Sulindome į kabiną. Nuo praeito karto joje betvarkės sumažėjo, tačiau pultas vis dar nebuvo įrengtas, į mane iš visur žvelgė nuogos kristaloschemos, kai kurie lizdai tebebuvo tušti, iš kai kur kyšojo perceptronų ūseliai, ant grindų, po kojomis, voliojosi kažkokie instrumentai. Viskas liudijo, kad chonotechniką kuria toli gražu ne dievai.

Tik krėslų, atrodo, jau nereikės keisti. Gretimame sėdės Ėja. Ją prisiminęs, nevalingai susiraukiau ir nusišypsojau. Buvo dėl ko, prisimenant tą rytinį aiškinimąsi, kai nenoromis paėmiau lingvosvetą, priėjau prie jos, įniršusios, ir atraišiojau:
- Ką, atkišti gerklę, kad galėtum atsimokėti už gera, ar kaip?

Nesitikėjau, kad lingvosvetas iškart suveiks ar Ėja susigės, neturėjau jokio išskaičiavimo, tiesiog man įgriso visi tie, visai ne laiku, moteriškos psichikos paslaptys ir tamsios dėmės, tad pasielgiau pagal principą: „kas bus, tas bus". Tačiau, mano nuostabai, iš lingvosveto pasklido gerkliniai garsai svetima kalba, aparatas išvertė arba bent pabandė išversti. Jis suveikė!

Ėjai, beje, tai nepadarė jokio įspūdžio. Ji neįsikibo man į gerklę, kaip, prisipažinsiu, tikėjausi, bet ir neatsakė, o, mankštindama rankas, spoksojo į mane tamsiomis iš pykčio akimis, kurių gelmėse sustingo jei ne priekaištas, tai kažkoks nutylėtas klausimas.

- Pyksti? – tęsiau. – Tau skaudėjo? Atleisk, pati privertei...

Vėl tyla, nebylus žvilgsnis valingų ir kartu kenčiančių, kaip kūdikio, akių.

- Ko tyli? Ar mane supranti?

Ji suprato, tai mačiau. Jos tylėjime pajutau iššūkį.

- Taip ir tylėsi? Gerai, einu...
- Pas tą moterį?

Taip ir prisėdau. Prakalbo paleolitas. Tačiau, o dieve, ir ten pavydas! Tik tai atsklido iš amžių glūdumos. Man pasidarė taip nejauku, kad vos neišjungiau lingvosveto.

- Ne tavo reikalas, - per jėgą pratariau. – Tad štai kodėl ją puolei.

Ėjos akys žybtelėjo:
- Tu sulaužei tabu, ji sulaužė – mirtis! Štai tau, bukai pamaniau. Ir po to, idiote, nedėk savo mato viskam pasaulyje. Įdomu, kokį tabu mudu su Ženia sulaužėme? Moteris negali įeiti į svetimą olą? Negaliu neatsiklausęs palikti olos?

Lingvosveto mechaninis kliksėjimas mūsų pasiaiškinimui sukėlė tam tikrą nerealumo jausmą, norėjosi pažvelgti pro langą, kad pasitikrintumei, koks dabar amžius. Ir su šita laukine teks leistis į kelionę laike?! Iškvosti ją apie Sniegę?

- Klausyk, neištvėriau. – Išgelbėjau tave? Taip. Pamaitinau, pasirūpinau? Kuo kaltas?
- Išgelbėjai, pasirūpinai, o tada atsivedei kitą moterį.

Taigi, vis dėl to pavydas... Na, brolau, patekai į kryžminę ugnį...
- Kvailute, ji pati atėjo. Net nežinojau. Argi taip nebūna? Ji mano draugas, ir viskas.
- O aš?
- Tu irgi.
- Ne! Tu žinai! Kam meluoji? Šiąnakt tave paėmiau į vyrus.

Man trenkė į galvą. Norėjosi galvotrūkčiais lėkti lauk, kad tik negirdėti tos ausyse skambančios nesąmonės. Kvailai spoksojau į lingvosvetą. Gal jis supainiojo? Ar Ėja išprotėjo?

Nei tas, nei tas:
- Mes kartu miegojome sapne.

Sapne...

Štai kas! Vos nenusikvatojau, nors man buvo toli gražu iki juoko. Vargšė! Gi būna – ištekėti sapne.

Ir kvailiausia, kad neaišku, ką dabar daryti. Juk ji tai rimtai. Iš tikro. Iki šiol mane apgaudavo išorinis Ėjos panašumas į mūsų laikmečio merginas. Dabar tiesa iškilo visu savo paradoksalumu: Ėjos sąmonė neskyrė sapno nuo tikrovės! Arba, išsireiškus atsargiau, ne visada skyrė. Joje susimaišė tikri ir menami dalykai, sapnai turėjo tokias pat teises kaip tikrovė. Apie tai senai žinojo istorikai, tačiau tuo aš, tiesą pasakius, nelabai tikėjau. Niekaip netilpo į galvą.

Ką dabar daryti?

Nieko, pasufleravo man sveikas protas, visai nieko. Atsistoti ir išeiti, gerai užrakinus duris, tarytum už jų liktų ne žmogus, o puma. O dabar – Ėja ir chronolėkis?

Paėmiau peilį, ištiesiau Ėjai:
- Aš nekaltas. Nemiegojau su tavimi, tau prisisapnavo. Visa tai piktos dvasios kerai, ji nori mus pražudyti. Jei manai, kad kaltas, - užmušk.

Veikiau intuityviai. Beje, buvau tikras, kad suspėsiu perimti peilį, nes Ėja, aišku, supratimo neturėjo apie sambo.

Jos akys išsiplėtė. Paėmė peilį, nepatikliai perbraukė pirštu per ašmenis, plieno blizgesys, atrodo, ją nustebino. Aš nesujudėjau.

- Tu myli mane? – paklausė ji, vartydama peilį.
- Ne.
- Aš irgi ne.

Še tau! Visi mano samprotavimai vėl nuėjo vėjais ir, gėda prisipažinti, šitie jos žodžiai kažkiek bakstelėjo mano savimeilę.

- Vyro, kuris nemyli ir kurio nemyli, nežudo. Nėra tabu...

Uf! Ką gi, bent už tai ačiū! Ech, mergaite, kokie gi mes vienas kitam… ateiviai iš kitų planetų. Tik tu, kaip bebūtų keista, ko gero geriau sekasi įsijausti mūsų pasaulyje, nes viską iškart priešpastatai savo supratimui, kad ir klaidingam, tačiau viską paaiškinančiam, o aš taip negaliu, man būtinai reikia prisikasti iki tiesos, todėl štai ir klaidžioju prietemoje. Juk kiek mažiau šviesos, tuo blogiau reginčiajam, o aklam visvien.

- Nėra tabu, yra kita moteris. Tokį vyrą baudžia.
- Ką, ką?..
- Bet tu mane išgelbėjai. Pareiga prieštarauja pareigai…

O dangau, kada visa tai baigsis?! Urvinė, tamsaus gymio mergina tarp kito pasaulio stebuklų sprendžia, bausti ar nebausti savo išsilavinusį palikuonį.

- Žinau! – Ėja pašokčiojo. – Tu stiprus, geras, keistas, svetimas, tu gali tapti... Nori?

Blykstelėję peilio ašmenys perskrodė orą. Užlipus ant traškančio ledo reikia čiuožti iki galo. Aš mašinaliai linktelėjau ir čia pat su siaubu pagalvojau, kad tasai mano linktelėjimas Ėjai reiškia visai ne tai, ką man. Laimei, kaip vėliau paaiškėjo, ir jos pasaulyje linktelėjimas reiškė sutikimą.

- Duok ranką...

Sukandęs dantis , ištiesiau ranką. Ji prie jos pridėjo savąją, ir nespėjus man susivokti, peilis perskrodė abiejų odą. Mūsų kraujas tykštelėjo ir susimaišė.

- Dabar tu sesuo man, aš sesuo tau, mes viena siela, vienas gyvenimas!..

Ėjos akys spindėjo tarsi dvi juodos saulės. Ji dar kažką kalbėjo, įkvėpta kalbėjo kažkokius užkeikimus, tarė vaikiško džiugesio žodžius, reiškiančius, kad ji dabar ne viena, tačiau užbaigė labai proziškai:
- Sesuo, aš alkana, duok man valgyti, sesuo!

Atsistojau, nesilankstančiomis kojomis priėjau prie sintezatoriaus ir užsakiau pusryčius. Jei visą šią naktį būčiau prakabojęs žemyn galva, tai, matyt, būčiau jautęsis geriau. Užtat įsigijau „seserį".

Tuo tarpu mano mėlynakis Vergilijus, įsitaisęs ten, kur netrukus sėdės Ėja, vis kalbėjo ir kalbėjo, aš paklusniai linkčiojau, atmintus gyveno savo gyvenimą, sąmonė savo, kai staiga ta trapi pusiausvyra buvo pažeista.

- ... Sakau paskutinį kartą, kadangi startuoji anksčiau nei planuota, galimybės viską pakartoti nebelieka.
- Kaip tai? – nustebau. – Startas perkeltas?
- Taip. Jis įvyks šiandien, orientaciniai 23:00. Šią naujieną palikau pabaigai, kad ji netrukdytų įsisavinti reikalingą informaciją.

Perkėlė! Taip, žinoma, ramybė, ramybė, ramybė visų pirma ir nesijaudinimas. Giliai įkvėpiau padūmavusio oro. Viskas aplink atrodė greičiau kaip techninio sugriuvimo laukas nei dailus priešstartinis vaizdelis. Derintojai, matyt, geriau žino.

- Spėsite? – ištrūko prieš mano valią. Mano Vergilijaus veide, kai išlindom, pirmąkart pasirodė blyški, tarsi rudens aušra, šypsena.
- Jaudinies?
- O tu? – perklausiau. - Aš, kaip matai, virpu. Nieko, priprasiu. Suprantu, jus jaudina visa ši betvarkė. Psichologai buvo teisūs, kai patarinėjo neleisti jūsų ir dublerio prie darbo vietos, kol toji nebus sutvarkyta, tam, kad neimtumėte abejoti technikos patikimumu. Gaila, laiko nėra, viską reikia įsisavinti eigoje. - Nesirūpink, ar mums naujiena pratintis prie visokios technikos? – tariau ne visai sąžiningai, nes viena, nerimauti dėl terminų, o kita, abejoti mašina, nuo kurios priklauso tavo gyvybė. – Ar baigei, galiu eiti?
- Ne. Prieš tai turiu patikrinti tavo žinias. Prašau, pradėkite nuo pradžių, ir viską smulkiai.
- Klausykit, - mano balsas suirzo. – Klausykit, aš tai dariau dešimtį kartų. To maža?

Kaip atsakymas buvo smerkiantis žvilgsnis.

- Taip reikia, netrukus atvyks komisija, - jo balsas staiga perėjo į tylų švilpesį. – Ji jau čia.

Komisija iš tikro artinosi. Kaip gervė mėtydamas kojas per kabelius žirgliavo Aleksejus. Kitų dviejų nepažinojau. Vienas jų buvo visai purvinais drabužiais, pakeliui skuduru valėsi rankas, o kartu brūkštelėdavo ir per veidą. Ne, vis tik jį pažinojau: tai buvo vyriausiasis konstruktorius. Antras buvo švarus, rausvas ir pailsėjęs, tarsi ką tik gerai išsimiegojęs, išsimaudęs jūroje ir dabar ketina pasiklausyti geros muzikos, eilėraščių ar patirti kokį nors kitą malonumą.

- Pradėsim, - be jokios įžangos pradėjo konstruktorius, kai tik pasisveikinome.

Aleksejus ir tyruolis linktelėjo. Konstruktorius žvelgė į mane prisimerkęs, tarytum ieškojo, kurioje mano esybės vietoje gali būti brokas. Linksmuolis žvelgė pritariančiai, o pavargęs Aleksejaus veidas rodė norą kuo greičiau baigti šį formalumą. Mano mėlynakis patarėjos pasitraukė į šoną, ir pėdsakų neliko iš jo pedantiškos ramybės, jsi visas buvo virpančia styga. Aplink, tarytum, net triukšmas prislopo. „Įdomu, - prašvilpė mintyse, - kaip jie mane išlydės? Su gėlėmis? Oi ne, vargu, ne tas metas..."

Įkvėpiau ir tariau:
- Aparatas, vadinamas chronomašina, skirtas autonominiam keliavimui į ...
- Tai niekam neįdomu, - iškart nutraukė vyriausiasis. Nutraukė taip suirzęs, kad vos neįsižeidžiau, tačiau čia pat suvokiau, kad tai ir yra patikra – pažiūrėti, kaip elgsis žmogus, kurį staiga pertraukė.
- Tai niekam neįdomu, - jis pakartojo (linksmuolis pritariančiai sulinksėjo), - Neabejoju, kad matematinė dalį įsisavinote. Ką darysite, jei perkėlimo metu netikėtai imsite prarasti sąmonę?
- Pradžioje pasinaudosiu našatyriumi - užgniaužiau šypseną. – Ir kitomis stimuliacijos priemonėmis, kuriso bus sukomplektuotos.
- Jų veikimo mygtukas?
- Ketvirtas kairioje panelėje.
- Kraštinė, - patikslino konstruktorius. – O nepadės?
- Darau reversą.
- Nespėjote, netekote sąmonės?
- Tada suveikia automatika.
- Apibūdinkite, kaip.

Ėmiau pasakoti. Visų trijų veide buvo susidomėjimo nuobodulys. Tačiau jiems ilgai nuobodžiauti neteko. Ne todėl, kad konstruktorius buvo paruošęs naujas pinkles, o todėl, kad patalpoje išaugo Gorzachas.

Pats. Man dūrė į širdį. Nuo įėjimo iki mūsų buvo apie 50 m, jis tą erdvę pralėkė gerai patekto kamuolinio žaibo greičiu:
- Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Galima?
- Taip, prašom, - kiek nesusivokdamas tarstelėjo vyriausiasis konstruktorius.
- Aš kandidatui į chrononautus turiu vieną klausimą. Jūs atsivedėte merginą iš praeities, kažkokią Ėją?

Tai buvo ne tiek klausimas, kiek teigimas.
- Taip, - pasakiau.
- Tuo pačiu pažeisdamas įsakymą.
- Kokį įsakymą? – nustebo konstruktorius. – Pirmąkart girdžiu.
- Ir negalėjote girdėti, jis jūsų neliečia.
- Man jis žinomas, - įsiterpė Aleksejus. – Aš...
- Su tavim viską aptarsim, tu ne iš tų, kurie duoda ar atšaukia įsakymus, - Gorzachas kalbėjo ramiai ir neskubėdamas, tačiau jo žodžiai tarsi stūmė esančius. – Taigi, - jis vėl kreipėsi į mane, - pažeidei įsakymą.
- Mat, tai...
- Žinau. Į tai atsižvelgiau, tačiau priimti ir pateisinti negaliu. Tu pašalintas, gali būti laisvas. O jūs, - pasisuko į komisijos narius, - ruoškite dublerį.

Viskas, aš jam daugiau neegzistavau. Kažkuris, atrodo linksmuolis, laiku pačiupo mane už rankos.

- Paklausyk, tu! – riktelėjau įsiutęs. – Vadinasi, pagal tave, turėjau palikti tą moterį mirčiai... Vadinasi, privalėjau...
- Privalote daryti tai, ką privalo daryti visi, - nelauktai tyliau tarė Gorzachas. – Įsakymai arba vykdomi, arba ne, o tada prasideda betvarkė. Trečio atvejo, kaip matai, nėra. Pasielgei kilniai, tačiau antivisuomeniškai, ir kitos nuomonės nėra. Ir, prašau, neužlaikykite mūsų. Dubleris, manau, parengtas ne prasčiau? Jis, jei neklystu, vardu Ngomo?

Jis pasisuko į komisijos narius, ir aš vėl lioviausi jam egzistuoti. Aleksejaus veide pasirodė raudonos dėmės, vyriausiojo konstruktoriaus antakiai kilstelėjo aukštyn ir ten sustingo, nieko nesuprasdami. Trečio komisijos nario veidas nieko nesakė. Salėje aptilo – mūsų pokalbio klausėsi.

- Dubleris, žinoma, parengtas, - lėtai ištarė konstruktorius. – Ir jo vardas Ngomo, neapsirikote. Vis tik norėčiau sužinoti tokio netikėto pakeitimo priežastį. Mane tai kažkiek liečia, o aš nieko nežinau.

Aleksejus man rodė ženklus: tylėk!

- Aš žinau tą istoriją, - prakalbo jis, - aplenkęs Gorzachą. – Štai ji trumpai..

Jis sutilpo į minutę. Tik faktai, tačiau kiekvienas jo žodis tarsi kūjis trankė orą, o konstruktoriaus antakiai kilstelėjo dar aukščiau.

- Taigi, - užbaigė Aleksejus, - tas poelgis mums suteikė vertingos informacijos ir padidino sėkmės šansus. Apie moralinę pusė net nekalbu, ji ir taip aiški. Reikalauju sprendimo peržiūros.
- Taip, negalima, - netikėtai tarė linksmuolis, kuriam dabar visai nebuvo linksma. – Nusižengimas aiškus, tačiau yra lengvinančių aplinkybių. Net labai lengvinančių.
- Ir ką gi jūs siūlote? – skubiai perklausė Gorzachas, tačiau kažkodėl žiūrėjo į vyriausiąjį konstruktorių. – Atleisti ir dar uždėti pirmeivio vainiką?
- Apie ką čia kalbi? – neištvėrė Aleksejus. – Kokį dar vainiką? Žmogus rizikuoja, o tu... Net senovėje kareiviui duodavo galimybę išpirkti kaltę krauju!
- Būtent todėl, kad dabar kiti laikai, aš ir nusprendžiau jį pakeisti, - atkirto Gorzachas. – Sakykite, - jis vėl pažvelgė į vyriausiąjį konstruktorių, - jei jūsų mašinoje bus nepatikima detalė, kuo tai gali baigtis?
- Tai retorinis klausimas, - atsakė tasai. – Jei įdėčiau blogą detalę, iškart save spirčiau lauk.
- Aš tokioje pat padėtyje, - linktelėjo Gorzachas. – Tik mano mašina, atleiskite už pagyras, dar didesnė ir nuo jos veikimo, tai irgi faktas, priklauso visos žmonijos likimas. Aš patvirtinu savo sprendimą.

Baisiausia, kad Gorzachas buvo teisus, nežmoniškai teisus. Ginčas dar tebesitęsė, tačiau man buvo jau vis vien. Patraukiau prie išėjimo. Viskas šokinėjo ir dvejinosi, kaip tada, pamuštame emiteryje.

Taip ir ėjau, pats nežinodamas kur. Kai grįžo sugebėjimas vertinti aplinką, radau save sėdintį ant tvenkinio kranto su pavasarinės žolės kuokštu rankoje.Tamsiame vandenyje, kaip ir tada, kai nėrėme į viršų, kad susiremtume su ugninukais, geltonavo nukritę rudens lapai, tik juos dabar atnešė prie kranto, jie bangavo sulig nedidelėmis bangelėmis, vos girdimai plakėsi į nendres. Dangus buvo ūkanotas, viskas buvo taip ramu, tarytum žemėje niekas niekada nebūtų įvykę, nevyksta ir įvykti negali; tebus tik amžinas dienos ir nakties, pavasario ir rudens, gyvenimo ir mirties ratas. Suspaustu rankoje žodynu link viršūnės slinko taškuota boružėlė, nežinodama, kad toliau kelio nėra.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau. Laikas prarado prasmę, skausmo nebuvo, tik kiek maudė nuoskauda, kad niekas visame pasaulyje net nepasidomėjo, kur aš, kas man, kokiuose tyruose atsidūriau. Beje, ir tai teisinga, nes kas dabar turėjo laisvą minutę, ir tikrai jau ne mano dubleris Ngomo, tuo labiau ne Aleksejus. Viskas buvo teisinga, tik nuo to teisingumo nieko nesinorėjo matyti, norėjosi negyventi, negalvoti, nejausti, būti kaip toji boružė, o dar geriau – žolelė.

Ir kai krante pasirodė Aleksejus, širdis nesuvirpėjo, nepradėjo plakti tankiau, nepasidarė man nei lengviau, nei sunkiau, ir abejingai stebėjau, kaip artinasi draugas. Jis ėjo, nurovė smilgą, kažkokią akimirką man net pasirodė, kad jis tarsi Kristus nueis vandens paviršiumi, nes toks nevilties sklidinas buvo jo veidas. Time Machine

- Pramušė? – jis klestelėjo greta.

Nutylėjau.

- Pramušė? – pakartojo.

Aš linktelėjau.

- Gerai, tada pakalbėsim apie reikalus.
- Mano reikalas, - burbtelėjau, - kastuvas pakrantėje.
- Teisingai, raumenimis gamta nenuskriaudė. – Aš žvelgiau į vandenį, jis pažvelgė ten pat. – Pasidavei, vadinasi pripažinai Gorzacho tiesą...

Gūžtelėjau pečiais, Kokią prasmę tai galėjo turėti dabar?

- Kvailys, idiotas! – piktai sušnypštė Aleksejus. – Teisus tu, o ne Gorzachas. Kaip mikliai jis viską sutvarkė: nusikaltimas, bausmė, nepatikimas varžtelis – pfu, - visi pritariamai linkčioja...
- Argi ne taip?
- Triskart ne taip! – Aleksejaus ranka perskrodė orą. – Tiksliau, taip, jei visuotinai pripažinsime, kad visuomenė – tai mašina, tada, akivaizdu, žmonės tampa varžteliais. Ir vardan to kovėsi žmonija? Atsipeikėk! Mes ar ne mes, jei mus taip lengva išvesti iš kelio? Kuo tave patepė? Yra įsakymas, žmogus jį pažeidė, vadinasi, jis nusikaltėlis, štai kas. Kokia formali, išoriškai netgi teisinga, o iš tikro savižudiška logika! Tik relė turi įsijungti ir išsijungti, o kas ne tai, tai gedimas!
- Tu ką įtikinėji? – dusliai pratariau. – Kam skaitai moralus?
- Tau!
- Čiuožk... Visa tai bendros frazės. Pažeidžiau ar ne? Pažeidžiau. Ir tame visa esmė.

Aleksejus sunkiai atsiduso:
- Galėčiau ištarti tik du žodžius it tu tada... Tačiau palauksiu. Kalbama apie daug didesnius dalykus, nei šie tavo išgyvenimai, ir net didesnius, nei visi tie chronoklizmai, visi kartu paimti. Apie moralės vertybes, apie vidinę protaujančio žmogaus pareigą ir viską, į ką remiamės ir ką Gorzachas ir panašūs, pasinaudoję situacija, norėtų pakeisti aklu paklusnumu, nes taip jiems paprasčiau ir tarytum ir efektyviau krizės metu. Efektyviau, nesiginčysiu, tačiau tik į spąstus patekti paprasčiau, o iš jų ištrūkti, tai jau... Ir tu, būtent tu pasirodei esąs silpna grandis! Manai, kad Gorzachas tave sutrynė šiaip sau, atsitiktinai tą minutę? Nieko panašaus, jam reikėjo skambios, viešos nuobaudos, ryškaus pavyzdžio, kaip nepaklūstama įsakymams, ir griežtos, tačiau teisingos bausmės už tai. Kad kitiems neknietėtų. Jei jau pats pripažinai nušalinimo teisėtumą ir sudėjai rankas, tai... Ir ką, iš esmės, padarei? Išgelbėjai žmogų...
- Prieš įsakymą! Jį išleido ne vienas tik Gorzachas...
- Kad ir prieš! Žmogaus gyvybė, pareiga padėti – ar ne tai aukščiausias įsakymas, kuris atšaukia visus likusius? Palauk, palauk, prieisime ir prie draudimo, kurį tu sulaužei... Kas, iš esmės, jį sukėlė? Baimė. Taip, taip, ir nežiūrėk į mane taip. Baimės, sukrėtimo, šoko. Kur ne, tokie dalykai staiga užgriuvo! O jei dar sužvėrėję snukiai įsibraus. Ir todėl priimamas paprasčiausias sprendimas: aklinai izoliuotis. Išsivaduoti nuo trikdžių, o vėliau bus išsiaiškinta. O jei pažvelgtume blaiviai? Trys-keturios zonos iš tikro pavojingos, jose visus tuos su kardais ir automatais geriau prilaikyti, kad neprivirtų košės. O kitais atvejais? Ten, jei pasižiūrėsi, vargani, nelaimingi žmonės, neturintys medicininės pagalbos, maisto atsargų, mūsų, tarp kitko, protėviai. O mes juos – į rezervatus! Būtent taip, jei vadinsime tikraisiais vardais. Nėra mums kada su jumis terliotis, dar užkratą kokį užnešite, utėlių į mūsų švarų pasaulėlį įleisite, papjausite ką nors... Tikrai, visa tai įmanoma, bet taip elgiantis galima iš gėdos sudegti! O visi šoke. Apsvaigę mes, apsvaigę visi, o todėl ir klausom Gorzacho, tarp kitko. O draudimas – visiška klaida! O gal mania, kad Taryba negali suklysti, kad žmonija negali suklysti? Dar kaip gali. O juk tų visų nekaimingųjų, šimtus kartų nelaimingesnių nei mes, tereikėjo vos šimtosios dalies mūsų bendrų pastangų. Nejaugi tiek nebūtume suradę? Ne, brangusis, apsvaigę mes, iš čia ir toji klaida. Ar žinai, kiek sprendimų Taryba turi priimti kasdien, skubiai, nedelsiant? Nežinai. O aš pasidomėjau. Siaubas! Fiziškai neįmanoma tiek permąstyti. Ir nenuostabu, kad krečiam kvailystes, o tai, kad jų, bendrai imant, ne tiek daug...

Aleksejus buvo ties riba, tokioje būsenoje jis ir tikrai galėjo nueiti vandens paviršiumi. Jis buvo teisus: mes jau nebuvome savimi, jau senai tapome kitokiais, nes gyvenome įtampoje, kokia būna nebent kareiviams mūšio metu.

Pasikasiau smakrą:
- Žinai, iš tos pusės kažkaip nesusimąsčiau... Ne iki to buvo... Matyt esi teisus, tačiau kam dabar visa tai? Po muštynių kumščiais nemosikuoja. - Kaip? Tu pasiekei...
- Ne aš. Tavo žvalgų būrys pareikalavo nedelsiant susisiekti su Taryba ir su visa žmonija. Visi, priekyje su jūsų Žana d'Ark...

Man į akis plūdo ašaros.

- Antra, - tęsė Aleksejus, jau aišku, kad dauguma tavo pusėje. Valdytojiškos Gorzacho užmačios ir ankščiau buvo atkreipę dėmesį, tad dėl tavęs jis stipriai apsiskaičiavo. Trečia, visi pagalvojo apie praeities žmones, kaip reikiant pagalvojo... Spėju, kad tasai įsakymas bus atšauktas. Ketvirta, mes neturime dublerio.
- Kaip neturime? O Ngomo?
- Matai, Ngomo susirgo. O kito dublerio nėra, nespėjom parengti.
- Ngomo susirgo?! – pašokau. Kas jam?!
- Na net nežinau kas, - Aleksejus nuleido žvilgsnį. – Susirgo, ir viskas.

Nepatikėjau savo ausimis. Kad Ngomo, nepalaužiamasis Ngomo sirgtų, o dar tokiu momentu? To būti negalėjo.

Ir staiga supratau. Kojos sulinko, sudribau ant žemės.

- Dėkui, vaikinai, - tesugebėjau sumurmėti.
- Tavo „dėkui" – tai reikalas, kurio taip ir nepradėjai, - sausai atitarė Aleksejus. – Mes susirinkome visi, kurie projektavo, statė, ir apmąstėm, kaip turėtų būti. Galų gale, už savo darbus atsakingi mes. Trumpiau skank, nuėjome. Tavo išgyvenimai mūsų daugiau nedomina. Pagalvok, jei medikai atsižvelgs...
- To nebus! Ypač, jei duosi man minutėlę.
- Kam?

Netaręs nė žodžio nusimečiau drabužius. Vanduo nudegino šalčiu; buvo tai, ko reikėjo. Žemyn, vis giliau ir giliau smigo kūnas, įveikdamas vandens pasipriešinimą, jis nuplovė mano dvasines apnašas ir apspangimą, skyrėsi prieš raumenų stūmimą; ir jau niekas negalėjo pasipriešinti mano pastangoms, pasaulis buvo nuostabus netgi savo tamsiu, kaip šios gelmės, tragiškumu.

Į savo proveržį sudėjau tiek energijos, kad rankios giliai paniro į klampų dumblą. Dabar aukštyn! Laikas – kitokia terpė, bet na ir kas? Aš ne vienas, niekada nebuvau vienas ir nebūsiu, kad ir kiek visatų suptų mus, jos prasiskirs prieš mus, kaip šis šaltas, užsistovėjęs vanduo, prie kurio baugiai artiniesi vaikystėje, ir kuris vėliau atneša džiaugsmą.

- Gali tikrinti pulsą.

- Tikiu, - nežiūrėdamas numetė drabužius. – Atletizmo atžvilgiu viskas puikiai.
- Kaip ir technikos, - atsikirtau.

Aleksejus tylomis palingavo galva.

- Ir vis tik nesitiki, kad Gorzachas norėjo iškilti virš mūsų, - pratariau, rengdamasis. – Mūsų laikais...
- Argi mūsų? – mąsliai ištarė Aleksejus. – Krizė yra krizė, ji visus nusviedžia atgalios, į praeitį.

Linktelėjau. Kas tikra, tas tikra.

- Esmė ne Gorzache, - bato galiuku Aleksejus paspyrė akmenuką. – Mumyse. Iš tikro, kas mes? Superorganizmo, vadinamo žmonija, ląstelės. Kuo sudėtingesnė visuomenė, tuo stipresnė jos narių tarpusavio sąveika, taigi, ir stipresni ryšiai. Skruzdėlyno tendencijos – štai ką iš tikro turime. Tačiau, - jis pakėlė ranką. – tokia pat objektyvi ir kita, priešinga tendencija. Progresas neįmanomas be naujovių, o naujovėms būtina kūrybiška asmenybė. Taip pat neišvengiamas kiekvieno mūsų atsakomybės didėjimas, vis gilesnis protas, vis didesnė savidisciplina, nes skruzdėlės klaida nėra tragedija skruzdėlynui, o žmogaus, kurio rankose vos ne kosminė galia, kvailumas gali pražudyti planetą. Prieštaravimas! Stipri priklausomybė, siekianti paversti žmogų specializuota superorganizmo ląstele, o iš kitos pusės, kraštutinė asmenybės, kaip kūrėjo ir piliečio, saviraiškos būtinybė. Taip viskas ir balansuoja ant skustuvo ašmenų... Tereikėjo pasikeisti aplinkybėms, ir atėjo Gorzacho šlovės valanda. Teisingas žmogus krizės akivaizdoje! Nepakeičiamasis! Jam ėmė noriai paklusti, kaip būtina per audrą, o tai ir sužadino jo savimeilę... Praeitis nemirė, ji snaudžia mumyse, o joje ne tik išmintis, bet ir beprotybė. Teisingai pasakyta: Nebijok gamtos katastrofų, bijok dvasios, nuo jų žmonija skaudžiausiai kentėjo!
- Na, šitai mums negresia, - paprieštaravau. – Gaila Gorzacho!

Aleksejus prunkštelėjo:
- Tarp kitko, jis buvo vienas iš mūsų ir, žinoma, netroško nieko pikta! Gerai jau, neliūdėkim dėl jo, jam padės, jau padėjo. O štai tu netrukus liksi vienas.
- Čia dar kas? – suklusau.
- Dėl visa ko, - jis permetė mane ilgu išbandančiu žvilgsniu. – Tu atsidursi kitame ne tik fiziškai, bet ir morališkai kitame laike. Vienas. Trys šansai iš penkių; šią išorinę riziką matome aiškiai. O kaip su vidine, dvasine? Na štai, - jo balsas ėmė trūkčioti, - atrodo jau viską pasakiau.

Skaitykite pradžią <<<<       tęsinys       Pabaiga  >>>>          

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Laiko fenomenas
Kaip sukurti laiko mašiną?
V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Natalija Lebedeva. Sena ferma
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
J. Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Aleksandras Chlebnikovas. Neįkainojama dovana
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Strugackiai. Smėlio karštinė
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
P. Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Džonas Antoni. Hipnoglifas
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Įvykių prisiminimas laike
H. Lampo. Dievo gimimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė