Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
(sutrumpintas apysakos variantas)

Pabaiga, skaitykite pradžią  >>>>,    antra dalis  >>>>

Septintas skyrius

Starto aikštelėje viskas buvo taip, tarsi jos nebūčiau palikęs. Mus išvydęs vyriausiasis konstruktorius, kurio spec. drabužiai buvo dar labiau išsipurvinę, mostelėjo ranka ir kiberiai ėmė atjunginėti ir nutempti kabelius. Viskas buvo perdėm kasdieniška, ir aš supratau, kad bus apsieita be iškilmingų palydų ir net paskutinio mano žinių patikrinimo, nes tam skirtą laiką suėdė incidentas su Gorzachu. Beje, pasidžiaugti nesuspėjau, nes manęs jau laukė medikai, o ten, kur prasideda medicina, baigiasi valios laisvė. Time Machine

Ėja jau buvo medicinos skyriuje - mieganti. Išvakarėse mes ilgai svarstėme, ką su ja daryti. Man aiškino: vežtis ją budraujančią - tas pats kaip vykti su vaiku, kuris įdomumo dėlei bet kurią akimirką gali paspausti bet kurį mygtuką. Aš gi priešinausi, sakydamas, kad ji nė nekrustels, jei pasižadėsiu už ją. Tiesą sakant, nebuvau tuo visai tikras, jos reakcija į aplinką neretai stulbino, tačiau man nepriimtina buvo pati idėja ją vežtis miegančią, tarytum kokį žvėriūkštį. Neretai įsitikindavau, kad Ėja tiesiog kitokia, kartais suprantama, o dažniau paslaptinga ir nenuspėjama. Olose, tiesą sakant, ji niekada ir negyveno. Mūsų ginčus nutraukė prisijungę istorikai, kurių nuomonę nesunku apibūdinti kaip "besisaugantį dievas saugo".

Dabar Ėja greta manęs gulėjo tyli, o virš mūsų slankiojo voriškos diagnosto letenos, peršviečiančio, matuojančio ir įvertinančio. Jokio skausmo, tačiau pojūtis ne pats maloniausias, kai virš tavęs įsitaisė toks lemputėmis mirksintis aštuonkojis. Ko gero, istorikai buvo teisūs. Ko gero, Ėja būtų neištvėrusi, kiek jos beprašyčiau, ir ko gero būtų susigrūmusi su diagnostu.

Galiausiai diagnostas pranešė, kad man viskas gerai, tiesa, pridūręs, kad kitomis sąlygomis rekomenduotų ilgėlesnį poilsį. Visų veidai nuskaidrėjo, kai kas net atsiduso su palengvėjimu, o kas įdomiausia, psichinį-fizinį Ėjos pasirengimą diagnostas patvirtino be jokių išimčių. Kokia ištvermė!

Atsistojau, apsirengiau, pažiūrėjau, kaip aprengia Ėją. Nuprausta, sušukuota, švariame žvalgų kostiume, ji niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinių merginų - aišku, kol miegojo.

Jokių iškilmingumų, kaip ir numaniau. Du-trys stiprūs apkabinimai - ir viskas. Padėjo pralįsti pro liuką, į ten perdavė nevalingą Ėjos kūną, pamojavo ranka. Aš nusistebėjau, kiek susirinko žmonių. Paskutiniu pradingo mano mėlynakio patarėjo veidas, kuris pasistiepęs kažką šnibždėjo, galbūt, paskutinius patarimus. Liuko membrana užsitraukė.

Prisegiau Ėją, tada save, apsidairiau. Kabinos viduje niekas nepriminė tos betvarkės, viskas veikė, švietė, raminančiai tiksėjo, niekur nė įbrėžimo, nė dulkelės. Tiesa, atidžiai dairytis laiko, o ir prasmės, nebuvo, viskas ir taip buvo žinoma, net apčiuopomis, triskart patikrinta. Stebėdamas indikatorius, aš atsakinėjau "norma, norma..." - t.y. dariau beveik tą patį, ką neseniai mane tikrinęs diagnostas.

Pagaliau prasidėjo starto atskaita.... trys, du.... Dar sekundė ir aš išnyksiu, prasmegsiu į ten, iš kur, kaip iš mirusiųjų karalystės, dar niekas nesugrįžo.

... Nulis!

Laukiau truktelėjimo, skrydžio, postūmio. Nė garselio, nei vibracijos, nieko,

Širdį apėmė nerimas. Man staiga pasivaideno, kad aš traukiuosi, kad taip pat susitraukia krėslai, tablo ir pulto jungikliai, traukiasi pati kabina, nors jei taip ir būtų, to pastebėti niekaip nebūčiau galėjęs.

Vadinasi, prasidėjo?...

People at Bubble Tai tetruko akimirką, tačiau pojūtis buvo nemalonus. Tiek, kad palaikymo pažvelgiau į Ėją. Jos kūnas tebekabėjo ant diržų, tačiau ji buvo atsimerkusi ir žvelgė somnambulo akimis.

Nespėjau nei išsigąsti jos žvilgsnio, nei nustebti, nes iškart prasidėjo tai, kam niekas iš mūsų nebuvo pasiruošęs, nes nieko panašaus teoretikai ir įsivaizduoti negalėjo, o laimingai sugrįžę gyvūnai, savaime suprantama, nutylėjo.

Kaip visa tai apibūdinti? Racionalus kitoniškumo, kuriame atsidūriau, paaiškinimas vargiai beperduos mano įspūdžius, tačiau be to vargu ar išsiversi.

Viskas, kas yra šiame pasaulyje, panašu į fotoplokštelę; ir besimėtantis akmenukas po kojomis savyje turi duomenis apie Žemės praeitį. Jame visa fizikochemija, pagal kurios dėsnius jis susidarė, egzistavo, keitėsi. Tokia slapta visų daiktų esmė. Nepažinta ji glūdi mumyse.Taip protui atsiveria pažinimas - išorėje ir savyje, pasaulyje ir jo atspindyje. Atrodytų, kad abi kryptys priešingos, tačiau iš tikro vieningos, kaip medžio šakos ir šaknys, vienos tiesiasi į saulę, kitos rausiasi į tamsą. Pažindami sužinome, ir atvirkščiai.Tame, anot Ivanovo-Bodčenos teorijos, intuicijos paslaptis, tų "netikėtų ir pavojingų", kaip pasakytų de Broilis, proto šuolių, kurie be jokios logikos netikėtai padaro atradimus. Iki tol išsibarstę faktai netikėtai, natūraliai ir akivaizdžiai susidėlioja į vietas, tarytum pasąmonėje jau egzistuotų matrica jiems. Ji ir yra, nes mes pasaulyje, ir jis mumyse.

Pažinimo-sužinojimo teorija atskleidė, kaip senovės mąstytojai be tikslių instrumentų ir patirties galėjo įsivaizduoti atominę materijos struktūrą, kai jie išvedė žmogaus kiltį iš žuvų, nuspėjo vakuumo sudėtingumą ir daug kitų dalykų, kurie buvo patvirtinti tik po tūkstantmečių. Tačiau Ivanovas su Bodčena pasidavė tokiai mįslei. Gyvenimas vystėsi erdvėje ir laike; tos ir kito savybės turėjo vienodai įsispausti jame, taigi ir pažinus protas turėjo vienodai pranikti į vieną ir kitą. Tačiau laiko atžvilgiu mintis tarytum atsitrenkė į akliną sieną. Laikas absoliutus, visur vienodas ir visur vientisas; taip manė iki 20 a. Kodėl čia viskas taip užstrigo? Nė mažiausio sužinojimo, nė menkiausios įžvalgos! Nejaugi smegenys, tas nuostabus gamtos veidrodis, nieko neatspindėjo?

Atrodo, radau atsakymą... Tačiau kokį! Tiesa prasivėrė, vos panirau į laiką. Mes, kaip įprasta, ieškojome jo atspindžio psichinėje budrumo būklėje, o jis, pasirodo, pasireikšdavo sapnuose!

Nieko nepatirtoje perėjimo ir dabarties į praeitį būsenoje aš atpažinau pažįstamą, tai, kas jau šmėkščiojo sapnuose, kur laikas keistai išsitęsdavo ar susispausdavo, plyšinėjo, užsiklodavo, išsikreipdavo, išsiversdavo ir laužė priežasties-pasekmės ryšius. Atlekiančių sapno vaizdinių chaose, kai dabar supratau, ir pasireiškė slapti pasaulio laikiškumo atspindžiai.

Apie visa tai aš, aišku, apmąsčiau vėliau. Tada ne apie tai buvo. Viskas susimaišė, kaip sapne. Ir ne taip, kaip sapne, visai ne taip... Bet panašiai. Negalėjau atskirti akimirkos nuo begalybės. Nejaučiau kūno. Kas arėti - nutolo, ir atvirkščiai. Indikatorių šviesos skleidėsi žiedais. Ėja tai pradingdavo, tai atsirasdavo; ir nors žinojau, kad ji sėdi šalia, tai man netrukdė ją matyti prieš save, ir ne tais drabužiais, kuriais dabar buvo, o senais apdarais. Kabinos erdvė deformavosi, vietomis išskydo, kartais dvejindavosi tarsi veidrodyje, tapdavo skaidri, nors pultas, net tapęs pieva, niekada neišnykdavo, likdavo pultu, nors ir neįprastu. Be to, aš suvokiau parodymus, netgi galėjau juos kontroliuoti. Prisiminiau apie mygtuką atramoje rankai, kurią privalėjau paspausti gręsiant sąmonės netekimui, žinojau, kad šito jokiu būdu negalima daryti, tik nežinojau kodėl.

Niekaip nesuprantu, kaip viena derėjo su kitu. Kaip bebūtų, tai nebuvo sapnas. Tai buvo iš tikro! Žinojau, kad nemiegu (vėliau tai patvirtino prietaisai). Viskas vyko kaip ir priklausė. Man net atrodė, kad netrukus suvoksiu, kaip negyva praeitis gali būti kartu su dabartimi ir kodėl tame nėra jokio paradokso. Baimės nebuvo, tai neatrodė košmaru. Toji keista būsena žadino prisiminimus apie kažką panašaus, akivaizdaus ir normalaus.

Sklandžiau ir nuodugniau papasakoti negaliu. Na štai dar kas: šviesa, kaip prisimenu, du kartus keitėsi nuo raudonos iki violetinės ir atgal, tarytum įsivaizduočiau žvaigždę su kintančia mase.

Ir galiausiai tai, kas svarbiausia: nufilmuoti kadrai patvirtino daugumą to, ką matė akys. O anksčiau, siunčiant gyvūnus ir automatus, kameros nieko panašaus nefiksavo!

Štai taip...

Viskas nutrūko staiga, dingo, tarytum nebuvę. Nespėjau akimi mirktelėti, kaip pultas vėl tapo pultu, o ne žydinčia pieva, kabina - kabina, o ne momentinių vaizdinių sankirta.

"Pabudimą" palydėjo lengvas stuktelėjimas.Aparatas turėjo išnirti aukštai virš žemės, kad naujoje savo erdvės-laiko egzistencijoje nebūčiau įmūrytas kokioje nors kalvoje. Stuktelėjimas reiškė, kad viskas jau baigėsi ir automatika, kaip ir priklauso, lėtina nusileidimą. Pirmiausia žvilgtelėjau į aukštimatį: taip, viskas tvarkoje.

Kokia tvarka?

Tikrovė vėl paėmė vadžias, tačiau išgyvenimai vis dar buvo aiškūs, tokie laukiniški ir, kaip dabar supratau, tokie nuostabūs, kad šoktelėjau jaunatviško džiugesio proveržyje. Viskas pavyko, mes sveiki - ir toks atradimas! Kas dar perėjęs per tokią nežinomybę, a? Tokia minutė verta gyvenimo. Už manęs liko amžiai ir tūkstantmečiai, peržengiau ribą, kuri , atrodė, amžiams neįveikiama žmogui, ir gyvas leidausi į dingusį pasaulį.

Tačiau skeptiškas protas neleido iki galo atsipalaiduoti. Mašina "apsireiškė", tai aišku. O kur? Ji sėkmingai leidžiasi. Į kur? Ar viskas gerai? Džiaugsmas susilpnino atidą, ir aš ne iškart suvokiau, ką rodo prietaisai, ypač, kai vienas po kito pranešinėjo: norma. Norma, norma...

Ne, ne visi. Ir kai pagaliau signalo prasmė įsiskverbė į sąmonę, tai paveikė taip, kad ilgai lauktas nusileidimo stuktelėjimas nesukėlė sieloje jokio atgarsio. Netikėdamas akimis, prisimerkiau, vėl atsimerkiau, tarsi vokų judesiai galėjo kažką pakeisti.

Niekas nepasikeitė. Prietaisas rodė, kad energijos išeikvota dukart daugiau, nei planuota.

Dukart... Ir kas visai nesuprantama, skaitliukas nesustingo nusileidus ir pulte toliau sparčiai keitėsi skaičiai. Aparatas kažkam eikvojo energiją.

Aštuntas skyrius

Žaibiškai išjungiau visus jungiklius, tai yra padubliavau automato veiksmus. Niekas nepasikeitė. Aš ir neabejojau, kad kiberprotas išjungė pagrindinę eigą iškart "apsireiškus", nes kitaip "apsireiškimo" ir nebūtų buvę - tiesiog teberuseno kažkokia viltis, kad stabdymo sistemoje įvyko kažkoks nesklandumas ir ji tebeveikia tuščia eiga.

Naivi, aišku, viltis, juk nejutau jokios vibracijos. Bet juk nesėdėsi nieko neveikdamas! O skaičiai tebebėgo, energija mažėjo arba ją kažkas siurbė iš mašinos, tarsi kraują iš kraujagyslių. Bet tokio vampyro būti negalėjo. Tada kas nutiko, kas?!

Pagaliau skaičiai sulėtėjo. Palinkęs į priekį stebėjau tą pokytį, nors jis ir negalėjo nieko paaiškinti. Vis lėčiau... Pylė prakaitas, niekas, be skaičių, man neegzistavo. Pagaliau jie sustojo. Bet... jokio rezervo sugrįžimui neliko. Dar daugiau! Įmantrūs Saulės ir kitokios energijos kaupikliai ją atstatyti tegalėjo tik po kokio tūkstančio metų.

Račiau labiausiai baugino visiškas nesupratimas to, kas įvyko. Energija negali būti išeikvota tiesiog taip, be priežasties, tačiau būtent taip ir įvyko. Peržiūrėjau energijos naudojimo grafiką. Tai kažką parodė. Viskas ėjo normaliai iki "apsireiškimo". Tada pikas, - bet koks! O juk manęs net nenupurtė. Kaip tai suprasti?

Tuo tarpu kabinoje darėsi karšta, Bet taip ir turėjo būti, chronoskafo korpusas "apsireiškus" turėjo būti apsiaustas plazmos debesiu ir sušilti. Galvodamas visai apie kita, automatiškai pasukau reguliatorių, tačiau vietoje lauktos vėsos iš klimatizatoriaus papūtė kaip iš krosnies. Sistema suveikė priešingai, nors ką tik veikė normaliai. Išorinis termodaviklis įrengtas labai kukliai šone; pasukau galvą, kad į jį pažiūrėčiau, tačiau nespėjau.

Tai užgriuvo vos pasukus galvą. Nieko nebuvo, visai nieko, nei garso, nei šešėlio, nei šmėklos; tik per sieną, kiaurai izoliaciją, kiaurai viską, kas mane ribojo, prasismelkė žvilgsnis. Ne žvilgsnis, savaime aišku, kažkas visai kita, tačiau tame buvo tokia tamsi, slegianti, hipnotizuojanti valia, kad vokai jai atsakė tarsi reflekso paveikti. Aš prisimerkiau, tačiau tai manęs neapleido. Milžiniškas, kaip pats laikas, tasai, neišskiriamas, tarytum siurbė valią, kaip ką tik prieš tai išsiurbė energiją, slėgė smegenis, stingdė deginantį orą, kad nebuvo galima įkvėpti. Sąmonė neaptemo, o tarsi įklimpo toje tąsioje lavoje. Nebuvo jėgų išsiveržti iš tos tamsios tuštumos, kurioje sukosi lėtai užsitraukiantis sūkurys, tik kažkieno balsas suskambo ausyse: "Nejudink vokų!"

Tačiau kažkas dar grūmėsi manyje su sąstingiu, priešinosi tam, kas apėmė mašiną ir smegenis. Netgi žinojau kas: puikybė. Ne mano, ne asmeniška, o visos žmonių giminės, išėjusios į žvaigždes ir pasiryžusios žengti toliau, kad ir kas grėstų, puikybė.

Netikėtai slėgis sumažėjo, tarytum tasai, kuris buvo išorėje, nukreipė dėmesį arba pasitraukė. Pasinaudojęs tuo, nusipurčiau sąstingį, sunkiai praplėšiau vokus ir žvilgtelėjau į išorės temperatūros daviklį. Jis buvo už skalės ribų! Jis buvo už ribų, nors buvo apskaičiuotas ugnikalnio karščiui. Gi aš tiesiog išvirsiu!

Greičiau nei mintis rankos nuslydo pultu, perjungikliai aidu dunksėjo širdyje, tačiau mašina jau rovė į priekį laike, tolyn nuo to paslaptingojo, kuris ją užklupo.

Šoktelėjau parą į priekį ir, tebelaikydamas pirštus ant perjungiklių, laukiau, kas bus. Iš klimatizatoriaus pūstelėjo šaltas oras, gaivinančiai nulaižė veidą, ausyse suspengė, tarsi staigiai iškilus iš gilumos į paviršių.

Drėgnu delnu nušluosčiau trimis srovelėmis per veidą srūvantį prakaitą. Tarsi pirtyje, oro drėgmė kondensavosi ant stiklo ir metalo, tačiau tai jau buvo niekai. Kas nutiko, kas mane užgriuvo ten. Iš kur vos išnešiau kudašių? Spėlioti buvo beprasmiška. Aparatai ir anksčiau nesugrįždavo iš praeities, man iškrito ne geriausias šansas, tačiau bent jau likau gyvas.

Kol kas gyvas. Lauko temperatūros daviklis rodė normalią temperatūrą, tačiau kabinoje dar tebebuvo per 40o, tačiau klimatizatorius veikė be sutrikimų, tad netrukus turėjo atvėsti. Išgyvento nutikimo šešėlis nedingo. Pasitikėjau technika, o ji mane pavedė. Pasitikėjau gamta, o ji man pasiuntė siaubą. Pasitikėjau mokslu, tačiau jis nieko negalėjo paaiškinti. Dabar galėjau pasitikėti tik savimi.

Ar galėjau? Jaučiausi smiltele man nežinomų jėgų žaidime.

Gerai, dar ne vakaras, kaip sakė mano senelis, kai dar ropinėjau po stalu. Ranka virpėjo, kai ją ištiesiau prie apžvalgos įjungimo mygtuko.

Veidą nušvietė saulės šviesa; ji sklido iš giedro dangaus, apšviesdama juodą gaisravietės dykumą. Viskas aplink buvo išdegę, tik kai kur kūpsojo apdegę kelmai, iš kurių teberūko skystos dūmų srovelės. Tingus vėjelis gainiojo pelenus. Gaisras, paprasčiausias gaisras, Sekundėlę-kitą tiesiog pasėdėjau, šypsodamasis. Iš trijų pusių vietovę supo kalvos, tačiau į priekį matėsi kelių kilometrų atstumu. Už gaisravietės pievų žolę keitė pageltęs miškas. O toliau staigiai kilo uolos, viršūnėse blizgėjo sniegas. Vienoje dauboje kažkas dūmijo. Virš visa stūksojo dvigalvė ledu spindinti viršūnė.

Laikas žadinti Ėją. Ji, tarsi kūdikis, šniurkščiojo ir visai vaikiškai buvo po savimi parietusi kojas. Sunku buvo į ją žiūrėti be pavydo. Ką mačiau, labai sutapo su tuo, ką ji pasakojo apie gimtas vietas, tad jos nelaimės, matyt, jau baigėsi. Ji jau dukart kirto laiką, pagyveno tarp tolimų savo palikuonių, matė savo giminės ateitį ir nesuteršta sąmone dabar grįžta namo. Laimingoji!

Išjungiau apžvalgą, ištraukiau kapsulę, nuėmiau nuo jos apsaugas ir priglaudžiau prie Ėjos pažasties. Tamsus skystis įsisiurbė nepalikdamas pėdsakų, po minutės merginos kūną nupurtė virpulys, akys atsimerkė. Ji pažvelgė padūmavusiomis akimis, dar akimirka - ir jose dingo snaudulys. Tada jos žvilgsnis susidūrė su mano, reikia manyti, ne visai ramiu. Jos ranka instinktyviai ėmė ieškoti peilio, vėzdo, kokio nors ginklo ir nieko padoraus nerasdama, pačiupo mano iškrovėją; mums kažkas gresia, taip ji tai suprato, ir iškart pasiruošė kovai.

Ir aišku, priešas buvo greta. Jis buvo, tik štai aš jo nemačiau ir nesupratau, o ji iškart suvokė, koks pavojus. Štai jums, išmintingieji mano amžininkai, ką pamatė ir suprato Ėja?

Aš, aišku, suvokiau tik vėliau. Ankšta kabina Ėjai, savaime aišku, pasirodė esą ola. O olos prieblandoje, suprantama, slepiasi plėšrūnai. Juk mirksintys indikatoriai taip primena pasaloje tūnančių gyvūnų akis!

Ji spėjo užsimoti iškrovėju, tarsi vėzdu. Man buvo nelengva ją sulaikyti ir nuraminti.
- Ne, ne gi, - įkalbinėjau ją, kai ji pagaliau aprimo. - Tai ne akys, matai, aš jas liečiu, matai? Gali pati paliesti...

Ji iškart suprato savo klaidą, tačiau galutinai ją įtikino tik lytėjimas. Dėmesys indikatoriams iškart dingo:
- Kur mes?

Stone Age Girl Šviesa privertė ją susiraukti ir prisidengti akis, tačiau jau po akimirkos ji džiaugsmingai šūktelėjo:
- Vzach! Vzach!

Taip, dar mano laike, ji vadino dvidantę, išskirtiniausią kalnų viršūnę. Daugiau abejonių neliko: mes ten, kur ir siekėme pakliūti.

Ji iškart puolė į lauką, tačiau jos rankos atsirėmė į sieną. Džiaugsmas kaip mat dingo iš jos veido. Ji dar kartą, su nepasitikėjimu, palietė skaidrią sieną, ir supykusi krestelėjo galvą. Nieko, tai nesvarbu. Vieta, vadinasi, ta. Metų laikas - ruduo, irgi sutampa. Tačiau kodėl Ėja neprasitarė apie tą dūmų stulpą tarpkalnyje, juk įsidėmėtina detalė... Neužsimirštanti...

- Ten kažkas dūmija, - tariau. Įdomu, kas tai galėtų būti?
- Drakonas, - atsakė Ėja.

Taip, taip, vadinasi, drakonas... Ką gi, drakonas, tai drakonas, ugnimi spjaudantis, reikia manyti. Fumarola kažkokia, nieko nuostabaus. Tada Ėjos nutylėjimas suprantamas. Drakonas yra drakonas, vargu ar jis yra kraštovaizdžio dalis, jis gi pavojinga būtybė, pikta dvasia, skraido naktimis, rija mažus nepaklusnius vaikus arba dar ką ten, ką jų fantazija prisigalvojo... Aš savo chronoskafe irgi tinku drakono vaidmeniui, o galiu ir pasivaržyti su bet kokia fumarola. Jei jau teks čia nugyventi savo gyvenimėlį, tai ar nevertėtų įsitaisyti kokio savo kulto? Saugumo dėlei. Aš ir Sniegė, drakonas ir drakonienė, tebando kas prisiartinti... Iš Ėjos galima būtų padaryti nuostabią žynę, ir ji rinktų duoklę iš aplinkinių genčių. Nebloga, ką besakysi, perspektyva, juodasis jumoras.

Nustūmiau membraną ir išėjau/ Trumpu šūksniu lūpose, vos manęs nenumušusi, iššoko Ėja. Mano batai giliai paniro į pelenus (mano, nes Ėja jau senai nusviedė tą nesuprantamą apavą). Į nosį trenkė aitrus degėsių kvapas. Ėjos veidu tekėjo ašaros. Ji iškart krito ant kelių ir pagrostė juodą žemę. Dabar ji patikėjo, kad jos akys neapgaudinėja ir puolė tolyn; man prireikė nemažai pastangų, kad ją gražinčiau į chronoskafą ir įtikinčiau, kad į stovyklą paprasčiau nusigauti "magijos" pagalba. Magijos, kurią valdau, paminėjimas ją įtikino. Aišku, mes jai parodėme mūsų mašinas, ji lygtai ir suprato, kad tai ne vizija, tačiau jos protelyje sunkiai tilpo, kad "uolos" juda mums paliepus. Štai skraidantis žmogus - čia kitas reikalas, ji tuo greitai patikėjo. O ką?! Pasakos gimė gilioje senovėje, jose mokėta skraidyti ir skraidyta, - čia buvo tiesioginė analogija su paukščiais ir sapnais. Bet kad milžiniškos uolos lėktų dangumi, kad tos besieliai griozdai vykdytų norus? Tai taip ir liko anapus jos priimtinumo, nors nesu teisus vadindamas jas "besielėmis", nes Ėjai viskas pasaulyje buvo sudvasinta, tik skirtingu laipsniu. Galbūt, būtent tai ir leido jai ramiau priimti mūsų pasaulį.

Pasodinęs ir išgavęs pažadą, kad nieko nelies, įjungiau mašiną. Žinoma, iki jos stovyklos greičiausiai galima nusigauti oru, tačiau nenorėjau atkreipti dėmesio ir apsireikšti "drakonu debesyse" - todėl pakėlęs aparatą ant gravitacinės pagalvės tyliai nusklendžiau iki miško pakraščio. Aišku, Ėja nesuprato, kodėl pasirinkau aplinkinį kelią, ir susijaudino. Nepradėjau aiškinti, tiesiog pasakiau, kad galim judėti tik taip. Ji neprieštaravo, tik, matyt, sau padarė kai kurias išvadas. Mano nuotaiką Ėja jautė labai gerai, ir tai ją atvedė prie pirminio spėjimo, kad kažkur slepiasi priešas, toks pat galingas, kaip ir aš. Jei nebūčiau paėmęs jos pažado sėdėti ramiai, koks nors svertas būtų buvęs neabejotinai išplėštas ir paverstas ginklu. Nes kitaip, kam jai reikėjo imti batą? Dairydamasi į šalis, ji jį laikė rankoje ir kažką šnibždėjo. Taip ir nesupratau, kuo jis jai buvo. Apsauga, tarsi amuletas, ar ginklu, be to magišku, nes jis buvo mūsų pasaulio, paslaptingo ir galingo, dalelytė. Nežinau, nežinau, kas virė jos galvelėje, lengviau suprasti perėjimo invariantiškumą laike nei tai.

Skubėjau, kiek galėjau, tik vingiuoti grioviai ir vandenskyros lėtino, tad užtrukome beveik valandą. Ėja vos sulaikė jaudulį, aš irgi. Tiko įveikti paskutinę išvartą. Kad neapsireikščiau, sustabdžiau mašiną apie 10 m iki šlaito, nuvairavau į tankų pomiškį, išlindau pats ir išleidau Ėją. Keli žingsniai ir mes atsidūrėme ant skardžio viršaus.

Apačioje plytėjo ežeras, jo pakrantėse augo beržai ir pušys. Vandenį šiaušė blizgantis raibuliavimas. Tuk-tuk-tuk, - netoliese stukseno genys, kuriam visai nerūpėjo jokie chronoskafai. Tarp pušų priešingame krante matėsi būstų kūgiai. Viskas sutapo su Ėjos apibūdinimu. Širdis ėmė plakti taip tankiai, kad įsitvėriau medžio kamieno: vienoje tų lūšnelių turėjo būti Sniegė.

Galėjo būti, iškart apsidraudžiau.
- Štai tu ir namie... - ištariau.

Atsakas buvo tyla. Ėjos šnervės plėtėsi, tarsi ji uostinėjo, o jos išvaizda labiau buvo labiau liūdna nei džiaugsminga.

- Kas yra? - sunerimęs paklausiau.

Merginos veidas, kuriuo slinko lapų metami šešėliai, atrodė tarsi ištekintas iš patamsėjusio medžio. Čiupau žiūronus. Kas jai sukėlė stabligę? Žmonės paliko stovyklą? Patekome ne į tą rudenį? Vaizdas šokčiojo, ne iškart pagavau, ką reikia. Ancient People

Statiniai buvo sudėtingesni, nei atrodė iš tolo, kiekviena lūšna buvo lygiakampė spiralė, tokia geometrija išsaugotavo židinio šilumą ir kėlė dūmus į viršų. Ten kur pilkos sienos pereidavo į kūgį, buvo juoda nuo suodžių. Automatiškai aš atkreipiau dėmesį į nustebinusią detalę: po paleolito sekusiais tūkstantmečiais buvo atsisakyta šios spiralinės, tarsi kriauklės, formos, tačiau ji vėl atgimė mūsų laikais ir mūsų embrionamai irgi turėjo kriauklių pavidalą.

Prie vienos lūšnos ne tai pjovėsi, ne tai dūko šunys. Tada į apžvalgos lauką pateko pačios paprasčiausios, grubiai sukaltos sūpuoklės. Toliau už krūmų matėsi drožinėtas stulpas, matyt, kažkoks totemas; gilios įrantos darė žiauraus žmogaus veido įspūdį, lūpų įdubos, matyt, buvo suteptos krauju. Mane nupurtė nuo minties, kieno tai gali būti kraujas, ir suskubau užgniaužti neviltį.

Žmonės buvo ten. Ant tako pasirodė į raganą panaši senė aptemptu, kailiu į viršų, apdangalu su ant kaklo tabaluojančiu kauliniu vėriniu ir lazda rankoje. Raukšlių išvagotas veidas atrodė tarsi kaukė, taip gausiai jį dengė ne tai dažai, ne tai tatuiruotė. Senė sustojo, jo smakras kretėjo, tarsi varlei atverdamas bedantę burną. Pasekęs jos žvilgsnį, per žiūroną pamačiau nuogą berniūkštį, atliekantį mažą reikaliuką, kuris, išgirdęs balsą, galvotrūkčiais nudūmė prie lūšnos. Į ten nukibilkščiavo ir senė. Ne, nusuko į kitą, aukščiausią lūšną. Stovykla tarytum gyveno savo gyvenimą.

Nuleidau žiūronus ir nekantriai žvilgtelėjau į Ėją. Jos tamsios akys blizgėjo, rankos, tarsi sulaikydamos riksmą, buvo prispaustos prie krūtinės.

- Einu, - tarė ji trūkčiojančiu balsu. - Lauk!
- Sniegė... Ji...
- Pamatysiu, pamatysiu!
- Tavo artimieji ten?
- Taip, taip!

Ji virpėjo iš nekantrumo, mintimis jau buvo ten, lūšnose, visi kita, atrodė, jos nejaudino, tačiau buvo ne taip.

- Tavo priešas nepuls? - ji netikėtai paklausė.
- Ne! - atsakiau taip užtikrintai, kiek buvo įmanoma. - O kas?
- Tada lauk. Nesirodyk.
- Gerai. Kada grįši?
- Nežinau. Ežio diena slapta ir ilga!

Lingosvetas viską išvertė tiksliai, tačiau ar mes kalbėjomės viena kalba? Nespėjau nieko pasitikslinti, Ėja nuslydo žemyn, nubėgo be garso tarsi šešėlis ir iškart dingo, tarytum ištirpo ore.

Vėl ją pamačiau, kai ji jau plaukė per ežerą. Drabužius, matyt,, ji nusimetė ant kranto, nes ant jos, kai išlipo iš vandens, nieko nebuvo. Išlipusi, Ėja nusipurtė, ir, priešingai mano tikėjimuisi, neužbėgo į viršų. Kurį laiką ji uodė savo sruogomis krintančius plaukus, tada nuskynė kažkokią žolę, ją įtrynė į plaukus, pateliuskavo, tada, pritūpusi, ėmė save paišyti moliu. Laukiau, kad Ėją pastebės ir į krantą pasipils jos gentainiai. Niekas nesirodė. Ėja, pagaliau, baigė savo ritualinį, reikia manyti, tualetą ir lėtai, kažkokiais nesuprantamais zigzagais, patraukė prie didžiausios ir aukščiausios lūšnos, į kurią neseniai įėjo senė.

Laukiau, kas bus. Nuostabos šūksniai, džiaugsmingas triukšmas? Ėja dingo. Tylu.

Tiesa, tai truko trumpai. Po kelių minučių taku nutipeno jau man žinoma ragana. Gerkliniu balsu, įsitempusi, kažką parėkavo - lingosvetas nieko nevertė. Uždususi nuo įtampos, senatviškai suglebo. Jai galėjo būti ir 100, ir 40; jos laikmetyje žmonės seno anksti. Galiausiai atgavo kvapą ir priėjo prie stabo. Krūmai trukdė matyti, ką ji ten daro. Atrodo, kad senė uždegė laužą, nes netrukus iš ten nuvinguriavo dūmelis. Ir tai tarytum buvo signalas, stovykla atgijo. Prie stabo patraukė žmonės. Sunku buvo atskirti, kuris senas, o kuris jaunas, kuris vyras ir kuri moteris, taip vienodai buvo išpiešti jų veidai ir vienodi drabužiai. Kai kas tarytum, nerimastingai, žvilgčiojo į dangų. Toje minioje vaikų nebuvo.

Visi susirinko aplink laužą. Susigrūdę nugaros, o dar krūmai, neleido matyti, kas ten vyksta. Dūmų pagausėjo, jie ėmė virsti kamuoliais, Atskirų žodžių suprasti nebuvo galima. Kartais išnirdavo atskiri, nieko nesakantys dėl dažų veidai, tarytum ten judėjo ne žmonės, o kažkokie nežinomi vabzdžiai, įgavę žmonių išvaizdą. Iš nekantrumo ėjau iš vietos į vietą, netgi įsikoriau į medį, tačiau lapija trukdė žiūrėti. Beje, vargu ar Sniegė galėjo dalyvauti toje sueigoje. Ir aplamai, reikėjo kantrybės, tik taip ir galima šiame neskubiame gyvenime.

Tuo tarpu dūmai sumažėjo, visi tylomis ėmė išsivaikščioti. Žmonių grupelė patraukė prie tos lūšnos, kurioje prapuolė Ėja. Netrukus lauke nieko neliko.

Svetimas gyvenimas - mįslė, priešistorinis - dviguba; taip nieko ir nesupratau. Laikas bėgo, o gyvenvietėje niekas nesikeitė. Tik retkarčiais prabėgdavo šunys, matyt, dar neišmokę nenutylančiu lojimu įrodyti savo budrumo ir ištikimybę šeimininkams.

Saulė lėtai leidosi prie viršūnių, taip pat lėtai ilgėjo ir šešėliai, tingiai lingavo pušų letenos, visur tvyrojo rudens ramybė, kai pati gamta tarytum save užliūliuoja prieš ilgą žiemos užmaršumą. Pradžioje neramiai vaikštinėjau pirmyn ir atgal, tada prisėdau ant nuvirtusio kamieno. Saulė dar šildė, šakose sidabru blykčiojo voratinkliai, kažkur prapuolė genys, ežere kartais, tarsi nenoromis, plekštelėdavo žuvis. Kvėpuoti buvo kitaip, nei mano laikais, o ir galvojosi kitaip, erdvės netrikdė įprastinė ir todėl nepastebima, tarsi fonas, milijardų žmonių minčių ir jausmų tėkmė, juntama visur ir visada, nuošaliausiame mano Žemės kampelyje. Jos čia nebuvo. Galvojama atsipalaidavus. Nepastebimai sau jau susitaikiau su vilčių žlugimu, nespėliojau, viskas liko praeityje ir liūdėti dėl netekčių nebuvo prasmės, reikia susitaikyti su esamybe. Su tuo, kad šitas pasaulis mano visiems laikams. Mano su Sniege. Tik kad ji būtų gyva!

Kitas laikas, neskaičiuotas, amžinas, apvaldė mane. Jis neregimai buvo visame kame, buvo tiek pat realus, kaip ir susitaikęs lapų kritimas, kaip paskutiniai šilti saulės spinduliai... Anksčiau aš lėkiau, kas minutę lėkiau, ir tik dabar tai supratau. Bėgimas gyveno mano kraujyje visada, iki sukrėtimų, mane visada valdė veržlus epochos ritmas, anksčiau to nepastebėjau, kaip nepastebi nuolatinio pulso, reikia išlėkti į kelkraštį, atsisakyti visų užmačių ir vilčių, kad tai pajustum.

Mes mynėm ne vieną šimtmetį, mynėm taip, kad padai prikepė prie pedalų. Kitaip negalėjome. Nugarą gėlė ligos ir badas, kelią grasino užgriūti ekologinės krizės, nuo daug ko reikėjo pasitraukti, mes skubėjome ir traukėmės, vis traukėmės. Monopolijų auksu papenėtas generolas toks pat muziejaus eksponatas kaip į šarvus įvilktas riteris ar trogloditas su spygliuota kuoka. Apie socialinę nelygybę, apie antagonistines grupuotes istorijos vadovėlis pasakoja kaip apie žmonijos priešistorę. Duona nėra problema, kai ją galima pagaminti iš bet ko,kame yra gyvybės elementų. Prie gamybos konvejerių jau senai nestovi žmonės; ten kiberiai, kenksminga gamyba iškelta į kosmosą, oras grynas kaip žmonijai užgimstant. Ko dar? - klaustų protėviai. Svajonė įgyvendinta, gyvenk ir džiaukis.

Tarytum kana nors bus įmanoma viską pasiekti... Tarytum svajonė nedumtų žmonijos priešaky. Kai yra duonos, reikia žvaigždžių, artimų ir tolimų, dangiškų ir žemiškų. O kur norai, ten ir problemos, kur sunkumai, ten ir lėkimas. Mums jūsų rūpesčiai, - vėl tartų protėviai. Taip, galbūt. Tačiau kai paaiškėja, kad praeityje net neįsivaizduoti energijos resursai gresia išsekti, tai vien toji smulkmenėlė neleidžia ramiai nusnūsti prie upelio; ir tenka šturmuoti kažin kokį vakuumą ne dėl pažinimo džiaugsmo ir ne iš grynai dvasinio polėkio. O kiek dar visa kita?! Reikia Atlantų, o žmogus juo negimsta, jau žinau, kaip toli esu nuo idealo, aš, auklėtojas. O čia dar užgriuvo chronoklizmai. Tai ne lemtis, bet ir ne atsitiktinumas. Ar vis dėlto atsitiktinumas?

Mintys veltui. Kam jos man dabar? Niekada nesužinosiu atsakymo. Man teks gyventi čia, tarp šių pušų ir kalnų, pasaulyje, kuriame nepastebima minučių tėkmė, kur viskas vyksta pagal Saulės judėjimą, žolės augimą, lapiją. Norėjai ramybės? Štai ji, pušų ošime, prieblandos šviesoje, kuri auksu verčia viską, prie ko prisiliečia, neliestos žemės kvapuose, tyrame ir nerūpestingame danguje, kuris žino tik paukščius. Dabar tai tavo pasaulis, tavo ir Sniegės, jei viskas baigsis gerai.

Pajutau, kad verkiu. Viskas, kad gumulu strigo sieloje, - ir netekčių kartėlis, ir pareigos kančia, ir likimo nenumaldomumas, ir bejėgiškumas, ir nežinomybės baimė - visa tai išsiliejo ašaromis. Nešluosčiau jų. Su praeitimi reikia atsisveikinti vienatvėje...

Nepamenu, kiek taip prasėdėjau. Šlaitu jau nutįso šešėliai, oras atvėso, tik ežeras, godžiai gerdamas paskutinius spindulius, liepsnojo apačioje. Prie kaklo prisilietė šaltas krentantis lapas. Virptelėjau. Kur Ėja?

Gyvenvietėje tvyrojo mirtina tyla. Matėsi ne visi takeliai ir lūšnos, kažkas galėjo praslysti nepastebėta, tačiau bet kuris garsesnis balsas ataidėtų ir iki šio kranto. Tačiau tebuvo girdima tik šokinėjančios žuvys.

Artėjo naktis, o su ja ir nežinomybė. Kaip galėjau taip užsimiršti? Pašokau. Nežinodamas ko imtis, sukausi ratais. Manyje viskas virė. Laukti> Eiti pačiam? Kodėl Ėja nepasirodė bent akimirkai? Ją sulaikė?

Apsižvalgiau, paslapčiomis pasitraukiau prie mašinos, įsižiūrėjau į neaiškią miško prieblandą. Nieko, nieko, tik chronoskafo, tokio pribloškiančio ir svetimo čia, pilkuma. Ne, kvaila kaltinti Ėją išdavyste. Niekas slapta neprisėlins iš nugaros, neužpuls, tai klaidingos baimės, vaikiški vienišumo ir baiminimosi pasivaidenimai.

Vis tik ką daryti ir ar daryti ką? Juk Ėja nepasakė, kada grįš. Be to, vidinis jausmas sakė, kad Sniegė gyva. Tikėjau tuo, nors galbūt vien todėl, kad nieko kita neliko. Bet kur Ėja, kur jos gentainiai?

Tiek mažai žinojau apie jos pasaulį, kad nesiryžau nieko imtis... Gal viskas vyksta tinkamai, tik jiems valanda...

Nors jau buvo vakaras, niekur nekilo joks dūmelis. Niekas nėjo į lauką, neleido vaikų, visi tarytum išmirė arba užmigo. Ne, tame ka-kas ne taip, net labai ne taip. Gyvenvietė nutilo, užsisklendė ne šiaip sau,

"Ežio diena". Kaip galėjau užmiršti šiuos Ėjos žodžius, nekreipti į jus dėmesio! Ežys susiriečia, atstato spyglius, apmiršta, kol gresia pavojus; viskas labai labai panašu. Tai man stebėjimas nieko neparodė, o Ėja iškart pajuto pavojų, sukluso, pajuto artimųjų nerimą.

Neištvėręs nubėgau prie ežero, tačiau iš ten matėsi dar blogiau, nei iš viršaus. Kilo status šlaitas priešingoje pusėje, ratais prie kranto sukosi tamsus vanduo, tarsi jį virtų puode. Čia neturėjau ką veikti ir paskubomis užlipau ant skardžio.

Ir tada išvydau Ėją.

Ji jau buvo nusileidusi prie vandens, keistu, pasikeitusiu žingsniu ėjo smėlėta pakrante, ėjo taip, tarsi aplink būtų neperregima tamsa. Tačiau ne akys nematė, greičiau akli buvo jos judesiai, kojos švytravo tarsi būtų be raumenų, rankos maskatavo ne į ritmą su žingsniais; tame išsiderinime buvo kažkas nežmogiška, labiau panašu į sugedusio roboto eiseną. Į vandenį Ėja įbrido taip, tarsi ketintų pereiti vandens paviršiumi ir ėmė plaukti, kai nebuvo kito pasirinkimo.

Žiūrėjau apstulbęs.

Išlipusi iš vandens ir kildama šlaitu ji nė trupučio nesulėtino žingsnio, nesilankstė nuo šakų, nekėlė rankų, kad prisidengtų nuo jų smūgių, vienodai ėjo tiesiai. Ir kuo labiau artinosi, tuo labiau buvo aišku, kad juda ne pats žmogus, o tik panašus į jį. Tai buvo baisu, ir tomis akimirkomis mane apėmė išgąstis. Vienas! Likau vienas tarp tamsėjančių kamienų, nes mane jau paliko bet kokia viltis rasti Sniegę, o tame, kas artinosi, niekas nepriminė ankstesnės Ėjos.

- Kas tau? - traukdamasis sušnabždėjau.

Niekas nepasikeitė jos eisenoje. Mus teskyrė vos keli žingsniai ir aiškiai mačiau baltą, tarsi sniegas, Ėjos veidą, negyvas tuščias akis, vandens lašus ant skruostų. Ji sustojo, lūpos nesujudėjo. Žengęs karštligiškai suspaudžiau jos drėgnus nevalingus pirštus, merginos veidą pasukau į šviesą. Ėjos galva atsilošė, akyse buvo tuštuma, jose atsispindėjo vakaro dangus, toks tap svetimas, kaip ir jos žvilgsnis.

- Kas tau? - riktelėjau tiesiai į tas sustingusias akis.
- Aš miriau, - sušiugždėjo vos girdimas balsas.

Į suvirpėjusius vyzdžius įsirito smulkutis mėnulis. Jaučiau jos pirštų šilumą, tačiau tai tebuvo viskas, kas liko iš gyvybės. Tai, kas vaikystėje kadaise pažvelgė mane kapinėse, vėl buvo arti ir žvelgė į mane, tačiau ten buvo dirbtiniai bekūniai kūriniai, man suvokiami ne-žmonės, o čia buvo gyvas numirėlis.

Čia spraga, tolimesnių sekundžių neprisimenu. O gal minučių? Kažkas mestelėjo mane link mašinos. Visu kūnu spaudžiuosi prie šalto metalo, tarytum jisai gali išvaduoti nuo to siaubo, kuris stovi už nugaros. Ten viduje, ketvirtas kairėje atkaltėje, kraštinis, mygtukas: jis nuo visko, nuo užsimiršimo ir nuo beprotybės, nuo šmėklų ir nuo baimių, o gal ir nuo juodosios magijos, kuri gyvą žmogų paverčia vaikščiojančiu zombiu. Įsibruku į mašiną, mane pasitinka tylus, toks pažįstamas ir patikimas, prietaisų apšvietimas.

Griūnu į krėslą, aplaižau nežinia iš kur gautą piršto įdrėskimą. Viskas gerai, mygtukas palauks. Mane krečia šaltis, rankos virpa, tačiau greitai surandu tai, ko reikia Ėjai. Mokslas prieš burtus, tebūnie taip. Ir man nepakenks. Bendrai imant, tai vis tiek, kas man iš to gyvenimo? Gal ir nieko nevertas, tačiau išsiaiškinsim vėliau. O dabar neleisiu skriausti Ėjos. Nesulauksite, niekšai!

Gurkšnis, to pakaks. Dabar į lauką.

Viskas pilka, patamsyje nesimato. Ėja šešėliu stovi ten, kur stovėjo; žmogus, kuriam ištraukė sielą. Ir kas? Gentainiai, artimieji. Kokia kvaila, keista, nesuvokiama magija! Mes arti to, kad įkvėptume protą negyvam; jos laike, atrodo, sprendė priešingą užduotį.

Ką gi, pasirungsime. Ištraukti sielą tai ištraukė, o Ėja vis tik sugrįžo pas mane. Vis tik sugrįžo...

Prie lūpų prikišau stimuliatorių. Ji jų nepravėrė. Kam gėrimas negyvėliui? Viskas teisingai. O kam eiti? Kalbėti? - Gerk!

Robotas paklūsta įsakymams; Ėja pakluso. Gurkšnis permušė jos kvėpavimą, ji užsikosėjo, sulinko pusiau. Taip, gerai, mirę nekosti, vegetatyvinė sistema nepažeista, na, mažute, na, sesute, atgyk, mūsų magija stipresnė, psichovikas - tai ne užkalbėjimai...

Apkabinau Ėją, glaudžiau ją, jaučiau, kaip po delnais atgyja raumenys, kaip sušyla viduje kūnas, kaip medinė lėlė atvirsta žmogumi, galingoji psichochemija daro savo darbą.

Ar dar prireiks įtaigos? Grįžau į mašiną, paėmiau atsarginius drabužius ir ėmiau rengti Ėją, kad merginos nepribaigtų nakties šaltis. Ji pakluso tarsi kūdikis, kvėpavo man į kaklą, atrodo, abejingai pakluso rūpinimusi, tačiau tereikė man pasitraukti, kad užtraukčiau striukės užtrauktuką, kaip ji rovėsi, prisiglaudė visu kūnu ir, paslėpusi veidą ant krūtinės, tyliai pravirko, beviltiškai, prarasta.

- Na ką tu, ką tu, - šnabždėjau, glostydamas trūkčiojančius pečius. - Viskas pasibaigė, viskas gerai...
- Aš mirusi, - ji prisispaudė dar stipriau. - Negyva, negyva...
- Kvailystės! - atsukau jos veidą į save. - Niekai! Tu kvėpuoji, verki, tu gyva. Aš tave atbūriau, supratai?
- Ne. - jos balsas vėl pritilo. - Tu negali.
- Kodėl?

Spriginėdama ji paaiškino, kodėl. Ir kol aiškino, iš jos balso išeidinėjo gyvybė, veidas geso, ji tolo nuo manęs, neverkė, neieškojo pagalbos ir užuojautos, nesiglaudė prie manęs kaip kūdikis prie motinos. Ji buvo tokia nepanaši nei į ankstesniąją kovingą Ėją, nei į neseniai buvusią Ėją-robotą. Ne viskas buvo aišku jos žodžiuose, tačiau kai ką ir pats galėjau susiprotėti.

Giminės sąmonė - štai daug ką paaiškinantys žodžiai. Žmogus, skirtingai nuo kitų būtybių, negali ilgai be pasekmių gyventi vienas; tuo jis panašus į bitę arba skruzdę, nes bendruomenė taip pat valdo dvasią, kai žemės trauka kūną. Tai vienodai teisinga tiek mums, tiek mūsų tolimiems protėviams. Be bendruomenės net rojuje mums atsiveria neregima ir neapčiuopiama, tačiau ne mažiau baisi nei Sahara, gyvybės dykuma. Iki jos nereikia toli eiti, ji greta, ir tik žmonių artumas kaip barjeras iškyla tarp jos ir žmogaus. Tačiau šis barjeras gali būti ir rūmų fasadas, ir išvietės siena. Beje, iškart abudu vienu metu.

Mano šeima buvo visa žmonija, Ėjai - tik jos gentis; ir skirtumas čia ne tiek kiekybinis. Istorikai supranta tą išgąstį, kurį kėlė pirmi mokslo ir technikos revoliucijos dešimtmečiai. Bedvasė technika, nuo kurios priklauso žmogus, ar ji neatima dvasios iš paties žmogaus? Robotizacija - ar ji robotais neverčia pačių žmonių? Ar nebus jis standartizuotas kaip automatas? Ar nevirs varžteliu, serijiniu būdu štanpuojamu pagal vieningas taisykles? Sumišusiai sąmonei vaidenosi begalinės, nuo poliaus iki poliaus, užprogramuotų žmonių eilės.

Jie ne į ten žvelgė, tie sunerimę: tai ką jie matė ateityje, jau buvo praeityje. Laisvė? Taip, Ėja nebuvo vergė... Ji buvo gimininės bendruomenės nare.

Už oazės ribų žmogaus laukia troškulys ir mirtis. Už giminės ribų gali nebūti nei troškulio, nei alkio, tačiau atskirtojo likimas tragiškas. Tą, kuris ilgam dingo ir sugrįžo, giminė gali palaikyti atgijėliu, mirusiuoju, jam nebus nei maisto, nei pastogės, nuo jo atsišlies motina ir tėvas. Jį atstums kaip pikta lemiančią šmėklą. Ir ką gyvas numirėlis besakytų, ką bedarytų, viskas beviltiška, jis atstumtas ir pasmerktas, blogiau nei raupsuotas.

Tai ne taisyklė, bet ir ne išimtis, tai giminės sąmonės bruožas, laukinė ir kvaila mums, tačiau suprantama praeities žmonėms. Vienas ilgai išgyventi negali, jei jį pražudys ne badas, tai plėšrūnai, o jei ne plėšrūnai, tai dar kas nors; tai visi žino, tai patvirtina patirtis, o tai reiškia, kad po ilgesnio laiko gali grįžti ne žmogus, o dvasia. Nėra gyvenimo už giminės ribų! Nėra ir negali būti, kaip nėra jos už oazės ribų, dykumoje. O žuvusiojo dvasia yra tokia pati reali senovės sąmonei kaip ir tykojantis gyvatės šliaužimas, kaip žaibo kirtis. Dvasią reikia užkalbėti ir išvyti, kad su savimi išsivestų mirtį; tik taip galima apsaugoti giminę. O užbūrimais kiekvienas tiki taip, kad įtaiga suveikia stipriau už nuodus.

Ėja užsibuvo per ilgai. O antra, jei teisingai supratau, ypatingą vaidmenį turėjo pikta lemiančios jos išnykimo aplinkybės.Kaip bebūtų, giminė Ėją palaikė negyvėle. Ir ji tuo patikėjo. Negalėjo nepatikėti! To suprasti nesugebėjau, nors žinojau, kad būtent taip ir buvo, nors pati Ėja, dar gyva, dar kalba, jaučia, stovi prieš mane taip sustingusi, kad net mirusįjį pajėgus prikelti psichovitas joje sukėlė tik trumpą budrumo properšą.

Na jei jau ši stipri priemonė pasirodė bejėgė... Mano mokslas galėjo pakeisti kraują, visą, iki paskutinio lašelio, galėjo duoti kitą širdį, kitas akis, tačiau psichikos pakeitimo būdų aš nežinojau. Negi ši stipri, mąsli, savita mažylė ir anksčiau tebuvo žmogaus apvalkalas, kaukė, kurios akimis į mane žvelgė giminės siela? Siela, kurią štai dabar giminė ištraukė taip lengvai, kaip mes išsitraukiame nosinę iš kišenės. Negi viskas taip paprasta - ir tame paslaptis psichikos, mums atrodančios beribe, kaip žvaigždėtas dangus virš galvos?

Ne, pamaniau ryžtingai, išnaudotos dar ne visos priemonės. Tačiau pirmiausia ne tai...
- Mane girdi, ar girdi?
- Taip.
- Matei Sniegę?
- Ne.
- Ką nors apie ją sužinojai?
- Taip.
- Ji gyva?
- Ne.
- Ją nužudė?
- Ne.
- Pati mirė?
- Ne.
- Tai kur ji? Kas jai?
- Ją paaukojo.

Užsimerkiau. Ranka pati paėmė iškrovėją. Ramiai, raminausi, ramiai. Čia nėra iškrypėlių ir žudikų, ia, šioje žemėje, tėra tavo rūšies praeitis.

- Kur, kada ir kam paaukota?
- Drakonui.
- Kokiam drakonui?!
- Tam, kalnuose.
- Už ką?!
- Taip nusprendė gentis.
- Ėja, ar gali paaiškinti? Ką bloga padarė Sniegė? Kodėl ją paaukojo? Prie ko čia drakonas?
- Drakonas skraidė ir degino. Drakoną reikėjo pamaloninti.

Nusišluosčiau šaltą prakaitą:
- Kada tai įvyko?
- Vakar.
- Drakonas... Kaip jis atrodo?
- Jis ryškesnis už saulę ir karštesnis už ugnį.
- Drakonas priėmė auką?
- Taip.
- Iš kur žinai?
- Jis nurimo.
- Ar prie jo galima prieiti?
- Ne.
- Kaip tada ... jam atidavė auką?
- Padėjo prieš jį ant uolos.
- Gyvą?
- Taip.
- Užteks! Lekiam pas drakoną.

Ėja nutylėjo, jai buvo vis viena. Ji i atsakinėjo kaip kalbantis automatas. Taip pat paklusniai ji leidosi pasodinama į mašiną.

Man irgi buvo vis viena. Mes pakilome.

Devintas skyrius

Drakonas, pas kurį mes lėkėme, iš tolo apie save pranešė rausvu pulsuojančiu švytėjimu. Švytėjimas plėtėsi. Jo šaltinį slėpė daubos kraštas, kurio uolos vis aiškiau niro iš tamsos. Buvau tokioje būsenoje, kad galėjau nieko negalvodamas pulti bet kokią, ar tai praeities, ar tai ateities, pabaisą, tačiau iškepti lavoje, kuri, labiausiai tikėtina, kunkuliavo anapus, - iki to dar nenusiritau. Prožektoriais apšvietęs šlaitą, atsargiai sulėtinau skrydį ir, įsižiūrėjęs, pasirinkau aikštelę nusileidimui. Ėja į viską žiūrėjo taip pat abejingai, kaip ir anksčiau. Ji buvo ne čia, ne su manimi, jei aplamai buvo. Išėjau vienas ir, nekeldamas galvos, lėtai, kaip pasmerktasis, nuėjau prie krašto.

Kaip atrašyti tai, kas atsivėrė? Lava Lake

Tikėjausi pamatyti pamažu kunkuliuojančią lavą, kuriai Ėjos gentainių vaizduotė suteikė baisaus, viską deginančio padaro išvaizdą. Į veidą tvoskė karštis ir šviesa, tačiau iki jų šaltinio vis dar buvo toloka. Pagrindinė šviesa sklido ne nuo lavos ežerėlio, kuris irgi buvo, ir ne iki baltumo įkaitintų jo kraštų, o iš to, kas, liesdamas kranto akmenis, kabojo virš lavos pašvaistės.

Tasai ir buvo neaprašomas. Beformis plazmos gniužulas? Ne, jis turėjo forma, tačiau taip kintančią, kad akis nespėjo jos fiksuoti. O gal tiesiog nepriprastą. Tasai ugninis, neaiškių kontūrų, kabantis, pulsuojantis kaip... Kaip kas? Kaip pasiutusiai besisukantis chaosas? Ne, jame buvo įžvelgiama struktūra. Kaip sūkuriai, vienas į kitą pereinantys sutankėjimai, ugnies kristalai. Visa tai žmogiškos patirties sąvokos, jos čia netiko. Tai ką regėjo mano akys, buvo ir gryna šviesa, per kurią buvo įžvelgiamos tolimos uolos, ir kamuoliais virstanti saulių materija, ir visa kita vienu metu. Skleidžiama šviesa vaivorykštėmis juosė orą, sklandžiai liejosi iš skaisčiai baltos į žydrą, o tada, peršokdama tarpines spalvas, geltonavo. Tačiau uolos buvo nulietos rožine ir raudona spalvomis, ko tarytum ir neturėjo būti, jei tik pats oras neįgavo kitokių fizikinių savybių.

Tai, ką mačiau, aiškiai nebuvo žemiška, o galbūt nepriklausė ir mūsų Visatai. Drakonas vis tik buvo, vis tik buvo... Delnu pridengęs veidą, žvelgiau neatplėšdamas akių, ir pradžioje neaiški nuojauta keitėsi į užtikrintą spėjimą. Tai buvo jis - mano senas pažįstamas ir priešas. Dar niekada neapžiūrinėjau ugninuko taip ramiai, nežvelgiau į jį iš arti. Dabar tarp mūsų nešmėkščiojo taikiklis, o prarasti neturiu ko. Čia, po tamsiu praeities dangumi, mes vieni du.

Nežinia, iš kur randasi ugninukai... Jie atsiranda vienu atveju iš dviejų... Kuo jų daugiau, tuo chronoklizmas silpnesnis... "Klausyk, aš atrodo supratau! Energijoje, visa esmė energijoje!"

Žodžiai nuskambėjo taip aiškiai, tarsi Feliksas stovėtų greta. Nelauktas energijos nutekėjimas iš mano chronoskafo - štai mįslės raktas.

Visur ir visada, kas gyva ir negyva priklauso nuo energijos, viskas sukasi jos rate, stiebiasi prie jos, kaip žolė prie saulės, kaip geležies dulkės prie magneto polių. Pati mūsų evoliucija paklūsta traukos dėsniui, civilizacijos skatintojais buvo ugnis, elektra, atomas, kelias ėjo nuo skurdžių energijos šaltinių prie įvairesnių ir galingesnių. Lailo lūžis - irgi energijos pliūpsnis. Ir dar koks! Galbūt, ugninukas persikėlimas laike toks pat paprastas kaip ir erdvėje, galbūt, tai pagrindinė jų pasaulio ypatybė. Erdvė ir laikas neatskiriami, kaip materijos dalelės ir bangos, tiesiog viename, erdvės krante atsidūrėme mes, o kitame, laiko krante atsidūrė jie. Ir štai priešybės susidūrė. Ugninukus traukė chronoklizmų energija. Jie skubėjo į praeities ir ateities sąlyčio taškus, kaip gerti ištroškusi banda prie upės krantų, maždaug pusė jų liko ten, kita pusė čia, įprastas statistinis pasiskirstymas, nieko daugiau. Taip ir geležies drožlės pasiskirsto tarp magneto polių. Išsiurbti, išgerti viską iki paskutinio lašo, kol energija neišsisklaidė! O mes nesupratome, kodėl chronoklizmai ne tokie griaunantys, kaip reikėjo laukti... Nesupratome, kur mauna ugninukai, kodėl lekia tiesiausia linija, o jie skubėjo į laukiamo chronoklizmo vietą, kad iš anksto būtų ten, spėtų prisigerti, pasisotinti. O mes juos stabdėme, naikinnome, o jie, iš tikro, gelbėjo mus, skubėjo susilpninti, prislopinti dar tik kylančią katastrofą.

Štai kas, greičiausiai, atsivėrė Feliksui minutę prieš kovą.

Aišku, kodėl ugninukai puldavo mus, kai panaudodavome ginklus: energija! Mes, patys to neįtardami, juo prisiviliojome. Prisiviliojome, kad sunaikintume, nes net jų energijos gebėjimas gerti energiją nebuvo beribis.

Galbūt todėl jie nesuspėdavo visur. Arba jų buvo per mažai. Čia, šiuose kalnuose, įvyko trys chronoklizmai. Pirmasis į čia nunešė Sniegę; akivaizdu, tada ir atsirado "drakonas". Antras iš čia išplėšė Ėją. Trečias... Trečia sukūrė mano chronoskafas. Kiekvieną kartą tai buvo nežymūs lūšiai, iš kiekvienąkart jais naudojosi ugninukas. Chronoskafe sukoncentruota energija, matyt, jam taip pat pasirodė esanti skaniu kąsneliu.... Kaip jis vis tik turėjo bauginti Ėjos amžininkus!

Karštis svilino veidą ir aš prisidengiau rankomis, neįstengdamas atitraukti akių nuo daubos dugno, kur tūnojo ugninukas. Daug kas man dar nebuvo aišku, bet taip ir nebūna, kad gamta iškart ir viską atskleistų. Kodėl šis ugninukas čia? Laukia naujo chronoklizmo, o gal tiesiog šildosi požemine šiluma? Ar jis tok fizinis darinys, ar vis tik gyva būtybė? Ir staiga jis mintyse iškilo kaip kitos, nežinomos civilizacijos atstovas, kuri tokiu būdu stengėsi sušvelninti katastrofą, kurią sukėlė, galbūt, jos veiksmų nenumatytos pasekmės.

Toks jau pasaulis, kad jame įmanoma neįmanomi dalykai. Koks skirtumas? Mano žinios jau negali pakeisti nei žmonijos, nei mano likimo. Jos beprasmės, kaip ir visas mano likęs gyvenimas. Ne savo laike aš buvau, iš esmės, tokiu pat kaip Ėja, - gyvas numirėlis.

Galvojau, kad nėra nieko baisiau nei mane ištikęs likimas. Nei Sniegės žūtis. Nei beviltiška vienatvė. Pasirodo, kad tai dar ne riba. Dabar žinojau tai, kas buvo nepaprastai svarbu žmonijai ir nieko negalėjau padaryti.

Akis vargino šviesa, tačiau nuo to skausmo darėsi netgi lengviau. Vis tiek negalėjau atitraukti žvilgsnio. Nepaisant nieko, norėjau matyti ir žinoti. Kam?

Sunkiai nukreipiau žvilgsnį. Liko tik viena: surasti Sniegės kūną. Ėja nežinojo, ar ji buvo palikta surišta ar ją gailestingai nustūmė nuo krašto. Tačiau aišku, kad tai įvyko kažkur netoliese, budeliai nebūtų ryžęsi artintis prie ugninuko, o iki kito daubos krašto jiems nebuvo prasmės vilktis.

Akių raižymas kiek atlėgo ir aš nuėjau į dešinę, įsižiūrinėdamas į šlaitus, tamsius plyšius, įdubas. Tačiau netrukus kelią užtvėrė uola, vienodai stati iš visų pusių, tad ten vargu ar galėjo būti koks takelis. Grįžau atgal ir nuėjau į kairę.

Netikėtas riaumojimas sudrebino tylą. Krūptelėjęs sustingau, net nespėjęs pastatyti kojos. Ugninuko išvaizda visai nepasikeitė, tačiau riaumojimas neabejotinai sklido iš jo, ir jame man pasivaideno nei tai skausmas, nei tai liūdesys. Dangus suvirpėjo. Jo tamsa prasiskyrė, jame ryškiai sužibo žvaigždynai, tačiau jų išsidėstymas man buvo nepažįstamas. Tai nebuvo mūsų žvaigždės. Ne mūsų dar ir todėl, kad kai kurios spindėjo žalia šviesa, o žalių žvaigždžių nėra mūsų Visatoje. Viskas tetruko akimirką. Dangus užsivėrė, tarytum nukrito, tapo toks pat aklinas kaip anksčiau. Vėl spengė tyla, nuo kurios spaudė ausis. Stovėjau prisišliejęs prie uolos. Ar nebuvo tai vienišos būtybės skundas ar tik negyvos materijos balsas? Ir kas į jį atsiliepė?

Siaubingai ruseno uolos, jų rausvą, intarpais besileidžiantį žemyn pragarą tebedengė niūrios nakties juostos. Jei egzistavo pragaro ratas tiems, kurie per toli įsiskverbė į nežinomybę, tai jis buvo čia. Įveikdamas silpnumą žingsniavau toliau. Mane apėmė noras nusileisti ir priartėti prie šių uolų demono, išsakyti jam viską, ką manau apie šio pasaulio, visų pasaulių neteisybes. Aišku, tai buvo beprasmiška ir kvaila. Ugninukas neturėjo blogio, kaip jo nebuvo ir tuose žmonėse, kurie pražudė Sniegę ir Ėją. Ir vis tik, ir vis tik!

Kvailas noras praėjo taip pat greitai, kaip ir užplaukė. Lėtai, kaip po sunkios ligos, aplenkiau uolos išsikišimą. Iš po kojos nuslydo akmuo ir pasišokinėdamas nulėkė žemyn. Mašinaliai pasekęs jo kritimą, nusileidau į siaurą, tarsi alkūnė išlenktą plyšį ir jau besiropštąs į priešingą šlaitą, kai kairėje, tamsiame mano apakintoms akims šešėlyje, pasigirdo susijaudinęs balsas:
- Gerai, vienok, tu manęs ieškai...

Prisilaikydama uolos iškyšulio, iš tamsos pakilo Sniegė:
- Galėtum, beje, man ką nors ir pasakyti... Ar aš jau taip pasikeičiau?
- Sniege!!!

Puoliau prie jos, suspaudžiau nusilpusį kūną, netikėdamas savimi, bučiavau jos išvargusį veidą, pro ašaras spindinčias akis, nieko daugiau nematydamas ir nenorėdamas matyti.

- Gyva, gyva...
- Tu čia, čia!
- Bet juk tave...
- Ach, tai! - ji nusišypsojo. - Na taip, tai buvo: suraišiojo ir atnešė kaip auką. Labi jau jie buvo įsibauginę.
- Ir?

Pakėlusi veidą, ji švelnia lūpomis palietė man akis:
- Sūrios... Ne kokios tu apie mus nuomonės,jei manei, kad paklusniai gulėsiu ir raudosiu. Taip, sukūkčiojau kartelį; labai jau viskas buvo apmaudu ir pikta... O tada atsistojau ir nuėjau.
- Kaip? Nejaugi tu...
- Kvaileli, juk pats mane mokei jėgos šuoro. Negi pamiršai? Aš, tiesa, jau ne toji, tačiau pamanyk sau, kvaili diržai, - tam pakako... Juk nesikaitinsiu ant uolos, vaizduodama sąžiningą auką!

Jo akys žybtelėjo:
- Nors, ko gero, tame būtų savas žavesys. Piktoji pabaisa, belaisvė mergina ir drąsus riteris laiko mašina, a? Atleisk, kad nepateisinau...

Nusijuokiau iš laimės. Apsikabinę, juokdamiesi ir verkdami, užmiršę apie viską, stovėjome greta liepsnojančios prarajos, kurioje jau nebuvo blogio, kaip, beje, ir gėrio. Negalėjome atsiplėšti vienas nuo kito, man buvo nusispjauti į visas praeities, dabarties ir ateities nelaimes, kol...

Vargšelė, ji manė, kad viskas jau pasibaigė, tik aš žinojau, kokia padėtis. Tik stipriau ją spaudžiau ir bandžiau pratęsti laiką. Pagaliau ji išsilaisvino.

- Na štai, daugiau pasakoti nėra apie ką. Visą dieną klaidžiojau aplink, o tada sugrįžau į čia, čia šilta... ir smalsu. Aš laukiau, visąlaik laukiau savų, nors... - ji trumpai atsiduso. - Gerai, kas buvo, tas pražuvo. Tad štai, kilnusis riteris. Tavo mergina alkana, tačiau tai palauks. Aš ne akla, pasakok viską. Mūsų pasaulyje ... blogai?

Sniegė drąsinosi, apie svarbiausią, kaip beslėpiau, jai vis tiek pasakė mano veidas, ji pasirengė smūgiui, tačiau užsikirtęs jos balsas meldė pasigailėti.

Negalėjau jos pasigailėti, negalėjau net sušvelninti tiesos. Ji viską išklausė tylėdama, nemirktelėjusi, tik atgal ištiesta ranka, tarsi ieškanti atramos, slankiojo uola,vis įsikabindama nagais į akmenį.

Ne, tai nebuvo neviltis.

- Vadinasi, mes tarytum išvarytieji Adomas ir Ieva? Ką gi, - pridūrė ji virpančia šypsena, - viskas ne taip blogai, jei žmonija saugi. O mes, argi neišgyvensime? Tu, aš, Ėja... Šauni mergina, kiek jai teko išgyventi! Nieko, aš pati tapau truputį laukine, ką nors sumąstysim... Ir žinai, - jos ranka palietė manąją, - šitas gyvenimas turi savą žavesį.

Aš linktelėjau. Į viską buvau pasirengęs žvelgti džiaugsmingai, kad tik nematyčiau nelaimingos Sniegės. Beje, ji buvo teisi. Ji ištvermingai priėmė gyvenimą tokį, koks yra, ir tuo, galbūt, išsigelbėjo.

- Viskas gerai, - žvaliai tariau. - Mes radome vienas kitą, kitką išgyvensim. Tikiuosi, būsiu neblogas vyras.
- Na taip, teks. Ir man teks... - jos balsas sutrūkčiojo. - Nieko, susitvarkysime. Pažadu nepavyduliauti...
- Kaip pavyduliauti? Kam?
- Nenumanai? - Sniegė pervėrė ilgu žvilgsniu. - Mes, mielasis, trise.
- Išėjai iš proto!

Sniegė nelinksmai susijuokė:
- Ach, pamatytum dabar save veidrody... Tarp kitko, man tai susižavėjimo taip pat kažkodėl nekelia. O ką daryti? Ji daugiau neturi giminės, o jei mes ją priimsim į savo... Ne, ji gyvens.
- Bet juk nebūtina...
- Čia būtina. Lengviau nustumti planetą iš jos orbitos, nei priversti moterį nebūti moterimi. Čia taip. Tik taip.
- Nepaisant to, kad susibroliavom su Ėją?

Sniegė tik atsiduso. Prikandusi lūpą, ji nusuko akis. Ne, jos lūpos sukepė ne nuo karščio. Ir rankos sukruvintos ne vien nuo diržų; kiek kartų jai, tikriausiai, teko tramdyti kitą, didesnį skausmą. Tylėdamas prisitraukiau ją. Ji veidu įsikniaubė man į krūtinę ir nutilo. Nieko nereikėjo sakyti, mes ir taip girdėjome vienas kitą. "Tau buvo taip bloga!" - "Labai. Kai mane nuvedė mirti, apsidžiaugiau, pati nesiryžau..." - "Tave mušė?" - "Ne tai, kad. Mane mokė gyventi. Neklausinėk". - "Kokia laimė, kad nepajėgei..." - "Tiesiog tai buvo ne ta mirtis. Pernelyg kankinanti ir lėta". - "Visada tave mylėsiu. Tave, ne Ėją". - "Žinau, todėl taip ramiai ir kalbu. Tačiau ji neturi žinoti, kad jos nemyli". - "Tai neįmanoma". - "Tai paprasta. Jos kitoks supratimas apie meilę. Nesijaudink, viskas nebus labai blogai". - "Nesijaudinu. Ieškau ir negaliu rasti kitos išeities. Ten, pas savus". - "Žinau".

- Paleisk, - ištarė ji.

Atgniaužiau glėbį. Sniegė prisėdo, pasirėmusi smakrą. Ji tylėdama ir įdėmiai žvelgė į rusenančias uolas, tačiau ar matė jas? Daugiau negirdėjau jos minčių ir nedrįsau peržengti jos tylėjimo slenksčio. Sniegės veidas nejudėjo, tarsi kaukė, tik ugnies atšvaitai perbėgdavo juo.

Virš uolų netikėtai, kaip ir anksčiau, vėl nuskardėjo pratisas ugninuko staugimas, juodame nakties kupole vėl atsivėrė kitas dangus, sudrebėjusi suspindo svetimų žvaigždžių paklodė.

- Jis skundžiasi. - tyliai tarė Sniegė, kai viskas nutilo.
- Panašu, - sutikau.
- Ne tik panašu. Ilgai jį stebėjau, labai ilgai. Jis liūdna ir šalta.
- Negali to žinoti.
- Aš jaučiu.
- Manai, kad tai būtybė?
- Man atrodo, kad taip.
- Ką gi, gali būti. Mums nuo to ne lengviau.
- Ne lengviau, - aidu atkartojo Sniegė. - Sugrįžimui reikia energijso.
- Daug energijos, - pridūriau.
- Jos čia kiek nori, - ramiai pasakė Sniegė. - Jame.
- Jis jos su mumis nesidalins. Greičiau, atvirkščiai.
- Galbūt. Turi šniūrą?
- Kokį šniūrą?
- Lazerinį, aišku.
- Žinoma, - palingavau galvą. - Nieko, mažyle, nesigaus. Lavos ežeras neduos tiek energijos.
- Tai prisijunk prie ugninuko.
- Tu juokauji?

Ne, ji nejuokavo. Ramiai ir tiesiai žvelgdama man į akis, ji pakartojo pasiūlymą jungtis prie ugninuko, tarsi paprastos rozetės.

- Irgi išeitis, - lyg niekur nieko baigė ji. Man aptirpo keliai.
- Jis gi sudraskys mus į skutus!
- Jei pastebės, - jos ramiose akyse žaidė rusenančių uolų atspindžiai. - Jei aplamai pastebės. Prieidavau prie jo taip arti, kiek galėjau. Jis... Mes, žmonės, jam neegzistuojam. Tikriausiai ir tuneliuojantį lazerio spindulį jis pajus tarsi uodo įkandimą. O mes juk ne kiekvieną priplojam. O jei ir priplojam, tai ne iš karto...

Ji ranka prisidengė veidą. Nežinojau, ką ir galvoti. Tokia mintis man nelindo į galvą. Pati savaime keista, ji man nelindo po viso to, ką patyriau dėl ugninukų. Tačiau ir taip paprastai jos atmesti negalėjau. Visu savo laukiniškumu ji vis tik nebuvo galutinai beprotiška. Techniškai viskas buvo padaroma, o tada jau kaip pasiseks. Palyginimas su uodu buvo nepaprastai tikslus.

Žvelgiau į ugninuką ir negalėjau įveikti baimės. Virš baltų lavos luitų vis dar kybojo svetima viskam, kas žemiška, kas akimirką kintanti, ir vis tik sustingusi ugnies masė. Ugninė būtybė, plazminis robotas, kažkas visai kita? Ir tam siaubingam, protui nesuvokiamam objektui įsodinti geluonį? Rizikuoti savimi, Sniege?

Tik viena ji nepaminėjo, nes buvo aišku ir taip: mūsų laukė mane siuntusi žmonija.

- Einam, - tariau.

Chronoskafas stovėjo ten, kur jį palikau. Viduje jo tvyrojo tokia pat ramybė, blausus prietaisų švytėjimas. Ėja miegojo, išsidriekusiais plaukas ir galvą palenkusi prie kelių.

- Nežadink, - sušnabždėjo Sniegė. - Jai dabar gera...

Taip, jai buvo galima pavydėti. Atsargiai perkėliau merginos kūną į kampą, įkurdinau Sniegę ir pakilome.

Ką aš darau?

Skrydis buvo trumpas, ant krašto buvo nemažai tinkamų aikštelių. Vienoje nutūpiau. Kad man netrukdytų, Sniegė išlipo, vos aparatas pasiekė paviršių. Jos lūpos prisilietė prie mano skruosto.

- Veik, - tarė pašnibždomis.
- Gal tau geriau pasislėpti?
"Kam? - atsakė jos žvilgsnis. - Viskas viena..." Aš nusisukau.

Lazerio spindulio nutaikymas priminė to taikinio schemą, per kurio kryželį taip neseniai (prieš amžinybę!) žvelgiau į atakuojantį ugninuką. "Ką gi, - mintyse lyg žaibas švystelėjo mintis, - Ką gi..."

Taikinio linijos dvejinosi ir šokinėjo. Iš skrandžio gniužulas kilo link gerklės. Ką darau? Dar nevėlu. Abu išprotėjom. Kas mums ta žmonija. Viskas abstrakcija, išskyrus mus. Dar, dar, ir mūsų neliks. Kam visa tai, kam?

Įjungiau automatiką. Viskas, nuo manęs niekas daugiau nebepriklausė. Nelinkstančiomis kojomis išsiropščiau į lauką, į veidą tvoskė karštis ir šviesa.

Nuo chronoskafo nutįso melsvas spygliuotas spindulys, panirdamas į besikeičiantį ugninuko švytėjimą. Virpantys Sniegės pirštai susipynė su manaisiais ir taip, ranka rankoje, mes sustingome ant krašto.

Kankinančiai liepsnojo uolos, voratinklio gija virpėjo spindulys, buvo tylu kaip maiše. Sustingęs juodavo dangus, ugninuko spindesys buvo ramus ir abejingas, tarsi nieko nevyko, tarsi iš jo į chronoskafą šviesolaidžiu nesruveno energija. Uodo geluonis gėlė, o atsakomojo smūgio nebuvo. Ar jautė ugninukas tą geluonį, ar pajuto, ar galėjo ką jausti? Laukiau atpildo, kurio negalėjo nebūti.

Štai jis! Nuskardėjo žemas pratisas staugimas. Ugninuko kontūrai suvilnijo, ir ta sunkumas, kuris apėmė mane ten, chronoskafe, pažvelgė į mus vėl. Akys? Jų nebuvo, tik kažkokio visai nežmoniško žvilgsnio pojūtis. Jam niekas nereiškė. Kažkas nenusakomas pokytis įvyko sūkuriuojančioje pabaisos struktūroje, ji žvelgė į mus iš padilbų, žvelgė, nieko nereikalaudama, nenorėdama, kaip žvelgti tegali staiga praregėjusi gamta, kuriai vis vien, yra žmogus ar jo nėra. Kas, lyginant su šiuo, stingdantis Medūzos žvilgsnis!

Taip tetruko sekundę, o gal ir amžinybę. Netikėtai staugimas nutilo. Ir taip pat akimirksniu užgeso melsvas lazerio spindulys. Žvilgsnio sunkumas nusirito nuo mūsų. Viskas baigta, mes vėl neegzistuojam ugninukui. Jis nepriplojo įkyrią musę, o tik ją nuvijo.

Ar buvo ši analogija nors kiek panaši?

Ne iškart nusikratėme sąstingio. Širdis, atrodė, varinėja gyvsidabrį, o ne kraują. Netarę nė žodžio, paleidome rankas. Sferiniu chronoskafo paviršiumi žaidė ugniniai atšvaitai. Sunkiai priėjau prie mašinos, pasilenkęs, greičiau iš įpročio, peržvelgiau prietaisų parodymus. Ar man melavo iškankintas protas? Po to akinančio ryškumo, prie kurio priprato akys, indikatorių šviesa vos dulksnojo, tačiau viskas, ką įstengiau įžiūrėti, liudijoa apie energijos perteklių, maksimumą, kokį tik gali sutalpinti chronoskafo baterijos. Nieko nesuprasdamas, išjungiau ir vėl įjungiau pultą. Niekas nepasikeitė, prietaisai atkakliai rodė tą patį.

Vadinasi, ne ugninukas užgesino spindulį, jis pats atsijungė, kai tik baigėsi krovimas? Galėjo ir taip nutikti, juk jungėmės velniai žino kokio šaltinio! Arba tai buvo nepaaiškinama ugninuko malonė, kuris kažką perskaitė mūsų širdyse.

Ką žinom, ką žinom...

Pasisukau į Sniegę, gerklę užėmė, ji viską nuspėjo iš mano veido išraiškos.

- Taip? - buvo jos vienintelis klausimas.

Aš linktelėjau.

Taip pat tylomis Sniegė žvilgtelėjo į ugninuką, kuris, kaip ir anksčiau, žėruodamas kabojo virš iki baltumo įkaitusių akmenų, ir iš jos lūpų išsprūdo vienintelis žodis:
- Ačiū...

Atsakymo, savaime aišku, nebuvo. Kam ir už ką ji padėkojo? Kaip bebūtų, pats žodis buvo savo vietoje. Aš irgi galėjau jį ištarti. Nežinomybė bejausmė, tačiau neabejinga mūsų poelgiams, nes veikdami visada sukeliame atoveiksmį, ir tai smarkiai priklauso nuo mūsų.

Sniegė žingtelėjo žingsnį ir netikėtai susvyravo. Vos spėjau ją pagauti, kaip ji staiga nusilpo. Man irgi buvo pakirtę kojas. Lėtai ir sunkiai ją nutempiau iki mašinos. Ji dar bandė man nusišypsoti, o aš, kaip besistengiau, nepajėgiau jai atsakyti tuo pačiu. Apkvaitęs, tarsi sapne, ją įtempiau į kabiną, pakilau ir įjungiau ventiliavimą. Taip kurį laiką pašvilpaudami ir skridome gaivinami vėjo, o mėnulis ėjo lenktynių su mumis.

Po ą0 min., ne mažiau, galėjau atlikti paprasčiausius judesius ir pradėti mąstyti. Patogiau įtaisęs Sniegę, patogiau įsitaisiau pats. Paimti vandens, duoti atsigerti...

Skridome. Virš mūsų buvo platus, su retomis žvaigždžių kruopelytėmis dangus, apačioje jam neatsiliepė jokia ugnelė; be šešėlių ir mėnesienos, miško ir kalvų, nieko daugiau nebuvo šioje žemėje, iš kurios mes visi kilome.

Sniegė atsimerkė; galiausiai ji sukrutėjo:
- Kur skrendam?
- Nežinau, kažkur. Gal tai ir nesvarbu, tačiau noriu pasitraukti toliau nuo ugninuko.
- Nekalbėk apie jį blogai.
- Jokiais būdais. Senukas buvo labai malonus, pakviesiu jį į vestuves, gerai, kad Aleksejus jau senai juo pasidomėjo. Nepamirš jo pabučiuoti.
- Ką? Aleksejų ar ugninuką?
- Abu, jei nori. Aš nusisuksiu, nors mano širdis kraujuos.

Galiausiai ji nusijuokė. Koks trokštamas buvo jos tylus juokas!
- Aš dar pagalvosiu, ar man reikalingas toks plepys. Ar mes taip ir skrisim be galo?
- Skrisim. Kuo tai blogai? Juk mums priklauso nors trumputė vestuvinė kelionė.
- O Ėja vis miega, - pasakė ji.
- Štai ir puiku. Bus geriau, jei ji prabus jau mūsų laike. Ten medicina, ten viskas.

Sniegė susimąstė.

- Ne, - jis papurtė galva. - Ji privalo atsisveikinti su tėvyne.
- Kodėl? Bereikalingi rūpesčiai.
- Kodėl... Be šito negalima!
- Klausyk, tapai sentimentali, - tiesiai priešais sušmėžavo kalnas ir aš pakoregavau kursą. - Galima.
- Galima, - ji atsiduso. - Kaip mažai mes vertinam kai kuriuos dalykus! Pavyzdžiui, pagalvę.
- Pagalvę?
- Taip, jie ją pasidėdavo po galva.
- Aišku. Leidžiamės.
- Kodėl?
- Žmogus kvailai sukonstruotas: kur begyventų, be duonos kąsnio neišsiverčia. Kažkas, prisimenu, norėjo valgyti.
- Mūsų laukia.
- Palauks. Tu pailsėjai? Aš ne.
- Neapsimetinėk, tu tai darai dėl manęs.
- Tik dalinai. Tau tai nepatinka?
- Patinka. Labai! Manyje sėdi toks mažutis žmogeliukas, kuriam labai norisi, kad jį saugotų ir lepintų. Bijau, kad per tą laiką jis gerokai ūgtelėjo. Ir tada! Kai mes galutinai atsikvošėsim, pabandysiu atburti Ėją. Skersai kelio šitam, kuriam kad tik prisiglaudus prie pagalvės.
- Nevaidink didvyrės, - pasakiau. - Mažai tau!

Nusileidau žemiau prie apačioje besirangančio upelio. Po mašina sugirgždėjo žvirgždas. Mes išlipome. Gurgėjo vanduo, tamsus prie mūsų kojų, mirguliuojantis ten, kur krito mėnesiena. Žolė buvo rasota, kiekvienas įkvėpimas alsavo gaiva. Nusiprausę lediniu vandeniu, ėmėme valgyti. Tai irgi buvo palaima. Visi išgyvenimai nutolo...

- Kaip gera... - prisimerkusi sumurkė Sniegė. Aš linktelėjau. - Man atrodo, kad miegu atmerktomis akimis. Jos ranka paglostė šiurkštų paupio riedulį. - Dabar prabusiu, ir vėl bus dūminė pirkia, senė pelkės geltonumo akimis...
- Kokia dar senė?
- Nesvarbu. Buvo ir nėra. - Sniegė atsiduso. - Žinai dėl ko manęs vos nesudraskė pačią pirmąją dieną? Ne iš tos pusės priėjau prie židinio. Reikia iš dešinės arba tiesiai nuo įėjimo, o kas kitaip - atneša bėdą. Juokinga! Visi žino nuo mažumos - ir patenkinti. Neįsivaizduoji, kaip ten reglamentuotas kiekvienas žingsnis ir poelgis.
- Robotai, - burbtelėjau. - Tai supratau, kai iš Ėjos ištraukė sielą. Robotai!
- Nedrįsk taip jų vadinti! - Sniegė sutrūkčiojo kaip nuo iškrovos. - Nedrįsk! Tu jų visai nepažįsti, jie įvairūs - ir žmonės. Kitaip kaip mes būtume atsiradę?
- Sutinku, sutinku, - pakėliau rankas. - Ėja šauni mergina ir, aišku, ji ne viena tokia. Žinoma, jie ne blogesni už mus, tiesiog kitokie.
- Kitokie? - Sniegė lėtai palingavo galva. - Ar žinai, kad Ėja buvo talentinga dailininkė?
- Ėja?
- Taip, Ėja. Jos raižiniai, iš akmens ir kaulo, figūrėlės galėjo papuošti muziejų. Mes abu niekas lyginant su ja.
- Nė neįtariau...
- Galėjai jos paklausinėti...
- Žinai, kažkaip nešovė į galvą... Ne tai rūpėjo.
- Suprantu. Žinom tik tai, ką norim...
- "Ėžio diena", - ištrūko man. - Kaip tai tiksliai!
- Nesvarbu. Buvo ir pražuvo. Esi tu!

Kaip viskas buvo kvaila! Mes radome vienas kitą ir pagaliau buvome laimingi. Ar tai ne aukščiausias visų žmogiškųjų pastangų siekis?

- Viskas, - tariau. - Valanda čia lygi valandai ten. Pasirengusi?
- Taip. - ji lėtai atsikėlė. - Aš netgi kai ką sumąsčiau. Ėja miega, tai į gera, taip ji lengviau pasiduos įtaigai. Atrodo žinau, ką reikia įteigti, tavo tikslas sustiprinti ritmą.
- Atlaikysi?
- Aš palengva. Tikiuosi manyje dar liko kažkas raganiško. Tai net geriau, kad dabar ne formoje, nėra pavojaus pakenkti psichikai. Bent blogiau nebus...
- Ir viskas tam, kad Ėja galėtų atsisveikinti... - palingavau galva.
- Ne tik. Negali įsivaizduoti, kaip šuolis laike gali paveikti besielę psichiką.
- Neturiu supratimo.
- Štai! Beje, robotas nuo žmogaus skiriasi dar ir tuo, kad niekada nebūna sentimentalus.

Aš susimąsčiau. Negi iš tikro Ėjoje mačiau tik priemonę, įrankį, instrumentą? Ne, žinoma, ne. Tiesiog ji man liko svetima, štai ir visas reikalas.

Mėnulis pasislinko, kol ilsėjomės, kalbėjomės ir surinkome vakarienės likučius. Mėnulis dabar apšvietė chronoskafą, šešėliai ilgino kiekvieną mūsų judesį. Tarytum kažkieno atidus žvilgsnis stebi mus; tokio pojūčio nebuvo mūsų pasaulyje galbūt todėl, kad ten mėnulis spindėjo tarp kosminių žvaigždynų. Dabar čia liko vienintelis rūpestis - Ėja. Kad būtų patogiau įtaigai, atsargiai atidariau kabiną iš tos pusės, kur prisišliejusi prie borto, miegojo Ėja. Netekęs atramos jos kūnas pasviro į šoną, galva nusviro nuo kelių ir paskendo plaukų kupetoje. Woman - Paleolite

- Nepažadinai? - iš kitos pusės ropšdamasi į kabiną sušnabždėjo Sniegė? - Miega?

"Kaip negyva", vos neatsakiau, tačiau žodžiai taip ir užstrigo gerklėje. Kažkas ne taip buvo merginos judesyje... Netikėdamas pagriebiau nudribusią merginos ranką; jos stingdantis šaltis nusvilino sąmonę. Kaip gi taip, juk jutome jos šilumą skrisdami, o kabiną palikau uždarą... Virptelėjęs pasukau merginos veidą į šviesą: į mane pažvelgė stiklinis vyzdys. Ne, ne, šito negali būti, tai tik katalepsija, eilinis burtų šuoras...

- Greitai! - surikau. Ir čia pat prisiminęs, kad Sniegė nežino, kur kas randasi, pats puoliau į mašiną.

Veltui raminau save, tai buvo, aišku, mirtis, Ėjos širdis neplakė. Tačiau merginos kūnas dar nebuvo sustingęs ir tikėjausi, vis dar tikėjausi, kad ją galima atgaivinti, jei nepažeisti pagrindiniai organai, juk ją nužudė ne fizinis pasaulis...

Koks skirtumas! Veltui plūkėmės su Ėja. Mūsų medicina galėjo daug, tačiau ji bejėgė prieš senovės blogį, kuris pažeisdavo ne kūną, o dvasią. Anksčiau, taip anksčiau, reikėjo susiprasti, kokiu miegu užsnūdo Ėja! Ji mirinėjo tuo metu, kai mes grūmėmės už savo išsigelbėjimą, kai, tarsi ištrūkę į laisvę vaikai, plepėjome apie niekus, pratęsdami savo trumpą laimės minutę. Pratęsėme, neįtardami, kad žmogaus mirtis, kaip ir jo gyvenimas, priklauso nuo laiko, kuriame jis yra. Net mirtis!

Išbandę viską, mes vėl ir vėl bandėme viską pakartoti, nenorėdami patikėti savo bejėgiškumu. Juk bet kuriam mūsų tos priemonės, greičiausia, gražintų gyvenimą! Tačiau Ėja nepriklausė mūsų laikui, jos nebuvo galima gražinti iš ten, kur ją nuvijo giminės įsakymas.

Sniegė užspaudė jai akis, mes atsistojome. Prieš mus blausioje mėnulio šviesoje su priekaištu ar atsisveikindamas bolavo ramus Ėjos veidas.

Ant kalvelės iškasėme kapą. Daugiau Ėjai niekuo negalėjome padėti. Ant kapo užritinau akmenį. Sniegė tyliai verkė. Iš dangaus žvelgė mėnulis, jo šviesa buvo balta kaip savanas.

Nuleidau galvą. Mus supo šalta dykumos šviesa, mums nebuvo vietos šioje žemėje, kurioje palikome dalelę savęs.
- Eime, - ištariau tyliai.

Sniegė pakluso. Mūsų laukė veržlus, sudėtingas, nuostabus laikas, kurio, kaip ir tėvynės, nesirenkame. Mūsų laukė žmonės. Ir jei mums pasiseks, jei sugebėsim grįžti, mus sutiks kaip nugalėtojus. Taip bus visiems.

Susėdome į mašiną. Įjungiau; ir viskas aplink, - sidabruotas krantas, status kalvos šlaitas, vienišas Ėjos kapas, - pradingo.

Mus sutiko su gėlėmis. Buvo daug saulės ir džiūgaujančių žmonių, kurie akimirkai atskyrė mane nuo Sniegės. Mus supo džiaugsminga šypsenų jūra. Mes ėjome iš vieno glėbio į kitą. Orą drebino šūksniai.

- Lauki Aleksejaus? - kaip tamsus debesis žydrame danguje iš minios išniro surūgęs Žanos veidas. - Jis tavęs laukė ilgiau!
- Žinau kuklųjį, - pasisukau į ją. - Kur gi jis?

Žanos žvilgsnis plykstelėjo.
- Ten, kur ir Feliksas! - riktelėjo ji. - Ten, kur visi!
- Kaip tai...
- Kaip žmones sudegina save? Vardan ko? Valanda nepraėjo, o visi jau džiūgauja... Aišku, jus laikė jau žuvusiais. Būkite laimingi!
- Palauk!

Bet ji jau pradingo, išnyko džiūgaujančiame sūkuryje. Kokios tiesos vardan ji čia pasirodė?

Išsijungė visi garsai. Negalėjau įkvėpti. Aleksejaus daugiau nėra. Nėra Felikso, nėra Ėjos, nėra Aleksejaus. Mane slėgė mirtinas tąsus dykumos oras. Aplink šmėkščiojo laimingi susijaudinę veidai, gėlės, juodai švietė saulė.

Štai kaip viskas buvo. Mano veidu tekėjo ašaros, o visi manė, kad verkiu iš laimės.

Tolumoje, pro ašaras, pasirodė Sniegė. Sunkiai pakėliau ranką ir jai pamojavau.

Pabaiga, skaitykite pradžią  >>>>,    antra dalis  >>>>

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Laiko fenomenas
Rausvų debesų šalis
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Kaip sukurti laiko mašiną?
Laukinės gamtos šauksmas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
J. Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
Strugackiai. Smėlio karštinė
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
M. Jako. Protingumo testas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Mitologija Visatos masteliu
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Paslaptingosios zonos
R. Aberneti. Atžala
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė