Polikarpas: Smyrno bažnyčios enciklika. Vartiklis

Jonas Kasianas¹⁾ (apie 360-435) buvo ne tik pastovios vienuolijos pradininkas, bet ir pirmuoju, kurio pažiūros apie predestinaciją bei malonę ir buvo rimta opozicija Augustinui. Jonas Kasianas, pramintas Romiečiu, tobulai mokėjo lotynų ir graikų kalbas ir, gyvendamas Palestinoje, Egipte, Konstantinopolyje, Romoje ir galiausiai pietinėje Galijoje, jautėsi tarpininku tarp abiejų krikščioniškos oikumenos dalių.

Gimęs greičiausiai Mažojoje Skitijoje (dabart. Dobrudža Rumunijoje), jaunystėje su draugu Germanu leidosi į kelionę „dvasinio kovingumo išsiugdymui“, pradžioje apsistoję pas vienuolius Betliejuje, kur diskutavo iš Egipto pasitraukusiu ava Panufijumi, kurio greičiausiai įkvėpti jiedu ir susiruošė į Tebaidą²⁾. Tačiau jūra tepasiekė rytinę Nilo deltos dalį, kur 7-eris metus klausėsi garsiųjų senolių pamokymų ir bandė pamėgdžioti jų gyvenimą. Ten įsitraukė į ginčus dėl Origeno mokymo, ko pasėkoje 400-ais atsidūrė Konstantinopolyje, kur jį priėmė Jonas Auksaburnis, paskyręs jį diakonu.Kai šį išsiuntė į tremtį, jo draugai, kaip mokantį lotynų kalbą, išsiuntė užtarimo pas Inokentijų I³⁾ – ir Romoje jis užtruko ištisus 12 m.

O apie 415 m., neaišku kodėl ir jau be Germano, atvyko į pietinės Galijos Masilijos (Marselio) miestą ir netrukus įsteigė vyrų ir moterų vienuolynus (jie nebuvo pirmieji Galijoje; kelis jų buvo įkūręs Martynas Turietis⁴⁾ (336-397), kurių likimas po jo mirties neaiškus), kuriuose pabandė adaptuoti Vakarams Rytuose įgytą asketinę patirtį, o taip pat išdėstė Egipto vienuolynų taisykles „De institutis caenobiorum“ ir „Collationes“ (Pokalbiai) – taigi po 20 m. po lankymosi ten.

Pagrindiniu kūriniu, ilgą laiką kūrusiu vaizdinį apie vienuoliją Egiptą, buvo Atanaso Aleksandriečio „Antano Didžiojo< gyvenimas“ (apie 357-362 m.), kuriame garsiojo koptų asketo faktai apmąstomi panaudojant neoplatonizmo ir stoikų terminiją. Čia dykuma yra efektinga dekoracija grandiozinei žmogaus proto kovai su aistromis ir gundymais. Pirmas (anoniminis ir pažodinis) vertimas į lotynų kalbą atliktas 373 m., o antrasis, Evagrijaus Aleksandriečio „pagal prasmę“, ne vėliau nei 375 m. Evagrijus sustiprino angeliškuosius ir demoniškuosius aspektus, o Egiptą pateikė kaip sakralinį lokusą.

Tada Jeronimas Stridonskis (apie 347-419) 4 a. pabaigoje parengė Pauliaus iš Tėbų⁵⁾, Antano pusiau legendinio mokytojo, istoriją, o 5 a. pradžioje į lotynų kalbą išvertė vadinamąjį „Pachomijaus kodeksą“. Labai populiaria buvo ir 4 a. pabaigos „Historia monachorum⁶⁾“ apie kelių vienuolyno Eleono kalne (Palestinoje) vienuolių kelionę po Žemutinį ir Aukštutinį Egiptą maždaug 394-395 m. Ją parašė, kaip manoma, vienas iš keliautojų, Rufinas (345-410). Joje pateikiami pokalbiai su asketais, o taip pat trumpi pasakojimai apie šventuosius.

Ir nors kai kurie piligrimai iš vakarinės Romos imperijos dalies irgi vyko į Egiptą, vis tik žinios apie asketiškąjį gyvenimą jame buvo labai paviršutiniškos. Tad minėti kūriniai formavo rytietiškos vienuolijos ten įvaizdį – kaip egzotišką ir pilną stebuklų kraštą. Jų herojai buvo be galo toli (tiek geografiškai, tiek kultūriškai) nuo bet kokios „civilizacijos“ (daugelis jų nekalbėjo nei graikų, nei lotynų kalbomis) su jos gėrybėmis ir pagundomis. Tuo požiūriu įsidėmėtinas Aurelijaus Augustino paliudijimas „Išpažintyje“, išreiškiantis išsilavinusio romėnų jaunuolio reakciją į pasakojimus apie Egipto vienuolių žygdarbius: „Iškyla nemokšos ir pasisavina Dangaus karalystę, o štai mes su savo bedvasiu mokslu ir voliojamės kūniškame purve!“ Tai aiškiai intelektualo emocijos su senos filosofinės-religinės idėjos apie dvasios pergalę prieš kūną arba bent jau jaunatviško maksimalizmo prieskoniu. O kaip tai priėmė paprasti mažai raštingi gyventojai spręsti sunku – gal jiems visa tai atrodė kaip nauja magijos forma?!

Tad iki Jono Kasiano pasakojimai apie Egiptą jau buvo įgavę mitinį poskonį. Kartu ir jo vienuoliai darėsi „vertingais draugais“, iš kurių įkvėpimo ieškojo ieškantys askezės. Ir čia labai būdingi akvitanų⁷⁾ aristokrato Sulpicijaus Severo (4 a. vidurys - 5 a. pradžia) „Dialogai“, sukurti maždaug tuo pačiu laiku kaip Jono Kasiano rašiniai. Jie pateikė krikščioniškąjį Egiptą visai kitaip. Sulpicijus, pats niekad nevykęs į Egiptą, savo dvare suorganizavo Martyno Turiečio, su kurio mokiniais buvo pažįstamas, gerbėjų asketišką ratelį.

„Dialogai” prasideda kai autoriaus draugas Postumijanas, grįžęs iš Egipto, ratelyje pasakoja apie Rytų asketų stebuklus, pakeliui išsakydamas kelias aštrias pastabas galų vienuolių atžvilgiu. Šie į atsakymus su saviironijos prieskoniu bando teisintis natūraliomis priežastimis⁸⁾ ir kaskart lakoniškai užbaigia: „Mes – galai“. Ir lygiagrečiai pasakojimui apie „svetimų“ vienuolių dorą išdėstomas „savojo“ Martyno Turiečio gyvenimas.

Taigi Jonui Kasianui, be dvasinio tobulumo pasiekimo kelių, reikėjo iš Egipto pašalinti ir mitinius motyvus. Jis Egipte atsidūrė tenykščiam asketizmui esant aukštumoje. Savo tikslo, Tebaido, jis taip ir nepasiekė; jo pažintis su Egiptu apsiribojo Žemutinio Nilo vaga: aplankyti miestai Nilo deltoje, Panefisas ir Diolkas¹¹⁾, bei garsieji vienuolijos centrai Kelijos¹⁰⁾ ir Skitas⁹⁾.

Čia verta paminėti, kad 4 a. Egipto vienuolija nebuvo vienalytė, besiskirdama ne tik savo asketinėmis praktikomis, bet ir teologija. Joje išsiskyrė kelios etninės grupės, kurių pagrindinės buvo koptai ir graikai, o paskutiniu metu ir lotyniškai kalbantys piligrimai. Būdami nekilmingi, dauguma temokėjo koptų kalbą ir svetimšaliais galėjo bendrauti tik su vertėjo pagalba. Tad nenuostabu, kad sutikęs graikiškai kalbantį avą Juozapą³⁰⁾, Jonas Kasianas tai pabrėžė. Kasiano maršrutas

Šiaurinė Egipto dalis, kurioje atsidūrė Kasianas su Germanu, buvo arti Aleksandrijos ir buvo patyrusi nemažą graikų kultūros įtaką. Panašu, kad ten buvo paplitusi ne koptiški tekstai, o krikščioniškieji Klemenso Aleksandriečio, Origeno, Evagrijos Pontiečio kūriniai. Pastarieji du ne tik kūrė asketinį idealą heleniška dvasia, bet ir nagrinėjo nuodėmės atsiradimo ištakas, kovą su pagundomis ir doros pasiekimo būdus. Tad ir Kasianas prisilietė prie šio požiūrio į dvasinį gyvenimą – kuo jo tekstai ir skiriasi nuo kitų.

Be to Žemutiniame Egipte, nors nebuvo ir „grynų“ asketų, nebuvo ir vienuolynų su griežtomis taisyklėmis – tokių, kaip prie Pachomijaus Didžiojo. Tai buvo nedidelės vienuolių bendrijos su hierarchine tvarka, bendru valgymu ir apeigomis – daugiausia besiremiančios neformaliu senolių autoritetu.

O paties Egipto geografiniai, gamtos dalykai, kaip ir paprastų egiptiečių gyvenimas ir papročiai mažai domino Kasianą. Jų aprašymai labai skurdūs, tačiau jis, skirtingai nuo kitų, niekad neperėjo į „magiško realizmo“ plotmę (vienuoliai per Nilą neplaukia ant krokodilų, gyvatės nesaugo olų, liūtai nemaitinami iš rankų...). Jis suprato ir stebuklų keliamą dvasinį pavojų: „Stebuklai, žadinantys nuostabą, mažai dera su šventu gyvenimu“ bei „Mes žadėjome rašyti ne apie nepaprastus Dievo dalykus, o apie šventųjų pamokymus ir atkaklumą, … kad skaitantiesiems duotume būtiną patarimą tobulam gyvenimui, o ne nenaudingą neatsikračius ydų nusistebėjimą“.

Atrodo, kad Kasianas sąmoningai stengėsi stebuklingumo pradą perkenti į antrą planą ir vos palietęs stebuklo reiškinį, kalbą nukreipdavo link krikščioniškos moralės. Ypač tai pasimato palyginant populiarų siužetą, kai tam tikras senis, norėdamas išbandyti mokinį, liepia šiam laistyti sausą lazdą ar medį.

„Apophegmata Patrum¹²⁾“ ava Ama liepus Joanui Kolovui laistyti išdžiūvusį medį, šis jį laistė 3 m. ir įvyko stebuklas – medis sužaliavo ir davė gausų vaisių derlių. Sulpicijaus „Dialoguose“ pasakojimas apauga naujomis detalėmis. Vietoje medžio mokiniui duodama sausa stirakso¹³⁾ šaka, kurios laistymui vandens šaltinis yra už 2 mylių – ir čia po 3 m. šaka sužydėjo ir net po kelių metų Sulpicijaus pašnekovas matė iš jos išaugusį medį.

O kas gi pas Kasianą?! Jo veikėju yra Joanas Likopolskis, o pasakojimas atrodo irgi nuteikia skaitytojus stebuklui: „Kartą senolis, įsmeigęs į žemę senai išdžiūvusią krūmokšnio šaką, paliepė Joanui dukart į dieną ją palaistyti, kad šaka nuo nuolatinės drėgmės išleistų šaknis ir išaugtų medžiu, kurio šešėlyje būtų galima ilsėtis karštą vasaros dieną“. Susidomėjimą stiprina sunkumų aprašymas: „Jaunuolis, nesusimąstydamas apie nurodymo neįvykdomumą, kasdien jo laikėsi taip tiksliai, kad nuo vandens nešiojimo … jo nesulaikė nei kūno silpnumas, nei šventės, nei svarbūs darbai, nei prastas žiemos oras. Senolis tylėdamas slapta kasdien stebėjo atlikimo tikslumą ir matė, kas jis vykto atvira širdimi paliepimą, tarsi duotą Dievo, be jokio sumišimo ir priežasties aiškinimosi. Girdamas jo nuoširdų nuolankumą ir paklusnumą, o kartu gailėdamasis tokio ilgo triūso, priėjo prie sausos šakos ir tarė: ‘Joanai! Ar išleido šaknis tasai medelis?’ “.

Čia akimirkai stabtelėkime ir pastebėkime, kad vietoje 3 m. Joanas vargo tik metus. Nusiteikęs stebuklui skaitytojas laukia jaunuolio atsakymo, tačiau pasakojimo pabaiga netikėta: „Kai jaunuolis pasakė, kad nežino, senolis, tarsi norėdamas patikrinti, ar įsitvirtinę šaknys, išrovė šaką ir numetęs, paliepė liautis laistyti“. Taigi, šaka ne tik sužaliavo, bet net neišleido šaknų – ir vietoje „magiško realizmo“ pamatome pamokamąjį blaivaus įvertinimo pavyzdį.

Šviečiamuoju tikslu buvo ir Egipto bei Galijos vienuolių įpročių palyginimas, buvęs tarsi paslėpta polemika su M. Turiečiu. Gališka tradicija nenumatė nei nuostatų, nei hierarchijos, nei griežtų įžadų ir besirėmė tik vadovo (paties M. Turskio) autoritetu. Anot jo, Galijoje „paklusti negali net trumpam laikui“. Ir jei Egipte vienuoliai galėjo nuolat gyventi viename vienuolyne, tai Galijoje „niekas pastovumo ir metus neišlaikydavo“. Jei Egipte visas turtas bendras, tai „mes tokie savininkiški, kad … jei kas nors pirštu palies mūsų daiktus, įsiplieskiame tokiu pykčiu, kad iš susijaudinimo nesugebame ir žodžio ištarti“. Jei egiptiečiai neišrankūs maistui, tai galai tiek įjunkę į skrandžio reikalus, kad kartais negalėdami nuraminti kūno, palieka vienuolyną. Ir galiausiai Kasianas giria Egipto vienuolius už nuolatinį jų užsiėmimą fiziniu darbu, kurį Kasianas laikė vienuoliško bendrabūvio sutelkimu (Sulpicijaus kūriniuose išeiviai iš aristokratų aiškiai nevargino savęs darbais¹⁴⁾).

Kitą Egipto įvaizdžio formavimo mechanizmą galima pamatyti „antropomorfinės šurmulio“ aprašyme. „Antropomorfitais“ vadinti vienuoliai, kurie rėmėsi paraidiniu Pradžios knygos (Pr. 1:26) supratimu: „Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą…“, todėl laikė, kad Dievas panašus į žmogų ir būtent taip jį reikia pateikti maldoje. Jiems priešinosi Aleksandrijos tradicija, kurios ryškiausiu atstovu buvo Origenas, sekę vienuoliai, - todėl vadinti „origeniečiais“. Anot jų, tą vietą reikia suprasti alegoriškai - ir panašumas yra ne fizinėje išvaizdoje, o dvasios prigimtyje.

Kadangi antropomorfitais dažniausiai buvo koptai, o jų oponentais graikakalbiai, dažna nuomonė, kad tai ginčas tarp neišsilavinusių ir išsilavinusių, kurios nereiktų skubėti priimti, nes visos žinios apie jį atėję tik iš origenietiškos stovyklos.

O pradžią tam šurmuliui padarė, pagal istoriką Sozomeną¹⁶⁾ (apie 400-450), Aleksandrijos patriarcho Teofilo velykinis laiškas, parašytas apie 399 m. Jame pažymima, kad „Dievą reikėtų garbinti bekūniu ir neturinčiu žmogiško pavidalo“. Anot Kasiano, Skito senoliai neleido skaityti to laiško – išskyrus avą Pafnutijų. Tai sukėlė daugelio vienuolių pasipiktinimą – jie vyko į Aleksandriją ir, grasindami Teofiliui mirtimi, vertė jį atsisakyti savo žodžių bei pasmerkti Origeno kūrinius. Patriarchas, ketinęs savo politiniais tikslais pasinaudoti vienuolių pasipiktinimu, pakeitė savo nuostatą. Dauguma Origeno pažiūras palaikančių vienuolių buvo išvyta iš Egipto, o Origeno pažiūros pasmerktos Aleksandrijos susirinkime 399-400 m.

Kasianas tuos ginčus aprašė trumpai ir ryškiai. Skito bendruomenėje gyveno senolis Serapionas, per nemokšiškumą laikęsis antropomorfizmo suklydimo. Bendruomenė nesėkmingai bandė jį gražinti prie „tikrojo tikėjimo“, tačiau diakonas iš Kapadokijos Fotinas jam paaiškino, kad Rytuose visi „bažnyčių vadovai“ tą frazę supranta paveikslą esant dvasine prasme. Serapionas sutiko atsisakyti savo požiūrio, tačiau netrukus jis suprato, kad negali melstis, nes „iš jo širdies dingo antropoforfinis Dievo vaizdas, prie kurio jis buvo pripratęs“. Tada raudodamas šaukė: „Iš manęs atėmė mano Dievą; jau neturiu, už ko laikytis, nežinau, kam melstis“.

Šia reminiscencija į Marijos Magdalietės raudą (Jn 20:13; „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo“) ir baigiasi tas pasakojimas, o Kasianas su Germanu kreipėsi paaiškinimo į avą Izaoką, kuris, užsiminęs apie Serapiono „paprastumą“, perėjo prie išsamaus aiškinimo, kaip reikia melstis. Visa tai atrodo, kaip Origeno pažiūrų pergalė, o apie jų persekiojimą ir pasmerkimą niekur nekalbama. Tad antropomorfizmas perteiktas vienpusiškai, kas nenuostabu, nes Kasiano veikėjai – dažniausiai išsilavinę vienuoliai, nors ir ne visi laisvai kalbėję graikiškai.

Dar vienas Kasiano papasakotas aspektas sukėlė nemažai ginčų ir tarp jo amžininkų, ir vėlesnių tyrinėtojų. Tai „Pokalbių“ 13-os dalis, kur ava Heremonas¹⁷⁾ ištaria gana keistus ir netikėtus žodžius kalbant apie Dievo malonės ir žmogaus valios sąryšį išsigelbėjimo kontekste. Aiškiai tai nukreipta prieš Augustino poziciją (jo paties neminint). Įtarimą dėl Heremono žodžių autentiškumą sukėlė tai, kad pati polemika dėl Augustino kilo tik po dešimtmečio po Kasiano lankymosi Egipte. Jų pradžia laikomi 410-ieji, kai britų vienuolis Pelagijus ėmė neigti pirmapradės nuodėmės paveldimą jėgą. Jis laikė, kad žmogaus išgelbėjimas priklauso tik nuo jo paties moralinių-asketinių pastangų, o Dievo malonė veikia per mokymą ir Kristaus pavyzdį. Tai sukėlė aštrią Augustino kritiką¹⁸⁾. Šis laikė, kad sugadinta žmogaus valia išlaikė laisvę, tačiau pajėgi ją panaudoti tik blogiui, todėl visi žmonės teisėtai nusipelno bausmės. Tačiau savo begaline malone Dievas dar iki pasaulio sutvėrimo kai kuriuos žmonėms numatė išsigelbėjimą. Jo malonė šių (nedaugelio) išrinktųjų žmonių valią nukreipia į gėrį ir leidžia nuolat buvoti jame. Tad malonė – nenusipelnyta dovana, suteikiama nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų.

Nors keletas Šiaurės Afrikos susirinkimų ir Trečiasis visuotinis susirinkimas (431 m.) pasmerkė Pelagijaus pažiūras kaip ereziją, Augustiną palaikė toli gražu ne visi. 427 m. pirmaisiais savo pasimetimą išreiškė Adrumeto (Šiaurės Afrikoje) vienuoliai. Iš esmės, Augustino koncepcija, neigusi ryšį tarp žmogaus žemiškos veiklos ir jo amžinybę truksiančiu likimu, kėlė klausimą apie vienuoliško gyvenimo prasmę. Ir tik Augustino autoritetas įveikė pirmus nesutarimų ūglius – ir rimtu oponentu jam tebuvo Jonas Kasianas. 16 a. Kasiano alternatyvą pavadins „pusiau pelagijizmu“, nes jis stengėsi vengti abiejų pusių kraštutinumų. Anot Kasiano, žmogaus valia po nuopuolio buvo pažeista, tačiau išlaikė galimybę laisvai rinktis gėrį, nors tam ir reikia dieviškos paramos: „Dievo malonė ir spartina, … ir seka mūsų valią… Dievas sustiprina mus ir skatina, kad mes stiprėtumėm“. Toji sąveika leidžia išvengti išankstinio vienų žmonių priskyrimo išsigelbėjimui, o kitų – žūčiai. Kasianas rašė: „Ne tikėjimas iš protavimo, o protavimas iš tikėjimo kyla… Todėl žmogaus protas negali visiškai suvokti, kaip Dievas mumyse viską sukelia ir [tuo pat metu] viską priskiria laisvai valiai“. Taigi ir Augustinas, ir Kasianas prieš Pelagijų kėlė Dievo malonės būtinybę, tik pabrėžė skirtingus aspektus. Beje, būtent Egipte Kasianas susipažino su Origeno mokymu, o šis jau gerokai anksčiau užsiėmė žmogaus valios klausimais.

Tačiau Kasianas savo darbą skyrė labai konkrečiai auditorijai – galų vienuoliams – tad jam buvo svarbu parodyti ir ne tik kitokį, ne Augustino, požiūrį, bet ir įtraukti jį į vienuolių gyvenimo aplinką. Egipto vienuolių disciplina kaip tik buvo palanki apmąstant „Pokalbių“ 13-ą dalį.

Taigi, Kasiano „Dialogai“ nėra istorinis ir geografinis Egipto aprašymas. Jis čia pateikiamas vienpusiškai ir gana tendencingai, pagrindinį dėmesį skiriant jaunus galų vienuolius mokant disciplinos, parodant skirtumus nuo gališkos vienuolijos.

Susipažinimui su Jono Kasiano „Dialogais“ pradedame publikuoti jų ištraukas.

13-as avos Heremono pokalbis (trečias).
Apie Dievo globą arba kaip Dievo malonė padeda geriems darbams

1 skirsnis

Kai pamiegoję ėjome rytinei maldai, tai avai Germanui labai rūpėjo vakar dienos pokalbyje ištarta senolio mintis apie tai, kad žmogus, be dievo pagalbos, negali tapti geradariu, kad ir kaip stengtųsi. Palaimintasis Heremonas, pamatęs, kad mes nerimstam ir kažkuo stebimės, po įprastinių maldų ir psalmių giedojimo paklausė mūsų apie nerimo priežastį. [ … ]

8 skirsnis. Septyniems kitiems, siųstiems pas vyskupą Honoratą ir Eucheriją, tėvų, gyvenusių Egipto Tebaido vienuolyne, pokalbiams

Nors jūsų tobulumo, kuriuo jūs, kaip kokie šviesuliai pasaulyje, nuostabiai spindite, daugelis šventųjų, besimokantys iš jūsų pavyzdžio, vargiai gali jus pamėgdžioti; tačiau jūs, šventieji Honoratas¹⁹⁾ ir Eucherijus²⁰⁾, tų didžiųjų vyrų, iš kurių mes priėmėme atsiskyrimo nurodymus, pagyra įsižiebėte taip, kad vienas jūsų, vadovaudamas dideliai bendrijai²¹⁾, nori, kad jo bendruomenė, kuri mokosi iš kasdieninio jūsų švento gyvenimo regėjimo, buvo pamokoma ir tų tėvų pamokslais, o kitas panoro vykti į Egiptą, kad pasimokytų ir kūniškai pamatytų juos, tad, palikęs šią sritį, sustingusią nuo galų šalčio atšiaurumo, tarsi tyra balandė, skristų į tuos kraštus, kurie iš arčiau apšviečiami tiesos saule ir pasižymi sunokusių gerumo vaisių gausa. Tai savaime manyje sukėlė meilę, tad aš, guosdamasis vieno troškimu ir kito triūsu, neatsisakiau nuo pavojaus trumpai parašyti, kad tik pirmajam padidėtų autoritetas tarp vienuolių, o antrajam atkristų pavojingo plaukiojimo būtinybė. Kadangi jūsų tikėjimo ir įkarščio negalėjo patenkinti nei tie kinovijų²²⁾ nuostatai, kuriuos surašėme 12 knygų kaip tik galėjome, palaimintos atminties vyskupui Kastorui²³⁾, bei 10 tėvų, buvojančių Skito vienuolyne, pokalbių, kuriuos mes kažin kaip išdėstėme šventiesiems vyskupams Eladijui²⁴⁾ ir Leontijui, jų paliepimu – tai dabar, kad būtų žinomas mūsų kelio būdas ir tvarka, aš ryžausi pašvęsti jums tokiu pat žodžiu parašytus 7 pokalbius, mūsų pamatytus pirmųjų tėvų, gyvenančių kitame vienuolyne, kad tie pokalbiai papildytų tai, kas ankstesniuose mūsų rašiniuose apie tobulumą, galbūt, buvo neaiškiai išsireikšta ar praleista. O jei ir šie rašiniai nepasotins jūsų šventojo troškimo, tai manau, kad kiti 7 pokalbiai, kurie bus pasiųsti šventiesiems broliams, esantiems Stoichadų salose²⁵⁾, patenkins jūsų ugningą troškimą.

1-as avos Heremono pokalbis (pirmas)
Apie tobulumą

1 skirsnis. Teneso miesto aprašymas

Mūsų buvimo Sirijos vienuolyne metu, kai mes, nepasitenkindami pirmomis tikėjimo patirtimis, pradėjome kažkiek pažengti jame ir trokšti didesnės tobulumo malonės, susiruošėme nedelsiant vykti į Egiptą ir pasiekti tolimiausią Tebaido vienuolyną, ypač aplankant ten tuos šventuosius, apie kuriuos šlovė sklido visur, jei ne iš siekio pamėgdžioti juos, tai, bent jau, noro pažinti juos. Taigi, atlikę kelionę vandeniu, atvykome į Egipto Teneso²⁶⁾ miestą²⁷⁾. Kadangi šio miesto gyventojai iš visų pusių apsupti iš dalies jūros, o iš dalies sūraus ežero, tai jie užsiima vien jūrų prekyba, iš kurios gauna turtus ir viską, kas jiems reikalinga, nes medžiagas namų statybai reikia atsiplukdyti laivais iš toli, kadangi jų žemė negali suteikti jų.

2 skirsnis. Apie vyskupą Archebiją

Dievas, paremdamas mūsų noro išsipildymą, mums atvedė palaimingą ir puikų vyrą, vyskupą Archebijų. Atplėštas nuo atsiskyrėlio būrio, jis buvo paskirtas Panefiso²⁹⁾ vyskupu, tačiau visą gyvenimą išlaikė polinkį atsiskyrimui, kad nė kiek nenusilpo jo ankstesnis susitaikymas ir nelaikė save vertu to pagerbimo, į kurį buvo iškeltas. Jis aiškiai sakė, kad nepajėgus turėti tą titulą, kurį paskyrė, ir liūdėjo dėl to, kad jį atskyrė nuo atsiskyrėlių kaip nevertą būti jų draugijoje, nes būdamas joje 37 m. niekaip nepajėgė pasiekti jų gyvenimo tyrumo. Tas vyras, kurį, mums atvykus į Tenesą, į čia atvedė vietinio vyskupo išrinkimas, priėmė mus labai palankiai ir maloniai, o kai sužinojo apie mūsų norą aplankyti šventuosius tėvus atokiausiuose Egipto kraštuose, tai pasakė mums: kol kas eikite ir pažiūrėkite į senolius esančius netoliese nuo mūsų vienuolyno. Ilgametis jų gyvenimas atsispindi sulinkusiuose jų kūnuose, o šventumas spindi net vien pažvelgus į juos, tad vien pažiūrėjimas į juos labai pamokantis. Ne kiek iš jų žodžių, kiek iš paties jų švento gyvenimo pavyzdžio jūs galite išmokti tai, dėl ko praradimo aš liūdžiu ir ko, kaip jau prarasto, negaliu jums pranešti. Beje, manau, kad mano skurdumas kiek pasipildys tuo, jei pasistengsiu bent jau nurodyti jums, kur galite rasti jūsų ieškomą evangeliškąjį perlą [Mt 13:46: „Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ – čia ryžtą Jėzus rodo pavyzdžiu, kaip reikia atsisakyti pasaulietiškų mažmožių, kad įgytum tikrųjų dvasinių vertybių ir išganymą], nors pats jo ir neturiu.

3 skirsnis. Dykrų, kuriame gyveno Heremonas, Nestoras ir Juozapas, aprašymas

Taigi, paėmęs lazdą ir kelionkrepšį, kaip paprastai vyksta į kelionę visi vietos vienuoliai ir jis, vietoje vedlio nuvedė mus į savąjį Panefiso miestą. Žemė, ant kurios jis randasi, ir didesnė gretima šalies dalis kadaise buvo derlingiausia, nes iš jos, kaip pasakoja, maistas gabentas į visą sritį. Tačiau po įvykusio žemės drebėjimo, kai sukilusi jūra išėjo iš savo krantų, užliejo ir išnaikino beveik visas gyvenvietes joje – ir toji kadaise derlinga žemė pasidengė sūriomis pelkėmis, tad jai, tiesiogine prasme, priskirti tą pranašystę, kuri psalmių giedoriui turėjo dvasinę prasmę: „Upes Jis dykuma paverčia, vandens šaltinius – sausa žeme, derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena“ (Ps 107:33-34). Tad šiose vietose bei daugelyje patvinimo sugriautų gyvenviečių, iš jų pasišalinus gyventojams susidarė kalvos ir sudarė tarsi kokias salas, suteikiančias malonų atsiskyrimą šventiems atsiskyrėliams, kurių tarpe tada buvo trys labai seni senoliai – Heremonas, Nestoras ir Juozapas.

4 skirsnis. Apie avą Heremoną ir atsisakymą patarti

Palaimintasis Archebijus panorus mus pirmiausia nuvesti pas Heremoną, buvusį arčiau jo vienuolyno ir vyresnį už kitus. Nors jis dar buvo guvus dvasia, tačiau eidamas jau šimtuosius savo metus, tai ir nuo senatvės, ir nuo nuolatinio meldimosi jo stuburas buvo taip sulinkęs, kad jis, kaip mažamečiai vaikai, vaikščiojo su nuleistomis ir iki pat žemės nutįsusiomis rankomis. Mes su nuostaba žvelgėme tiek į jo veidą, tiek į neįprastą jo ėjimą. Nors visi jo sąnariai buvo susinešioję ir numarinti, jis vis tiek nepaliko ankstesnio gyvenimo būdo. Kai mes pradėjome jo nuolankiai prašyti, kad jis ką nors pasakytų mums palinkėdamas, ir kai jam pranešė, kad tik dvasinių patarimų troškimas privertė mus pas jį ateiti, tai jis sunkiai atsiduso tardamas: „Ką aš galiu pasakyti jums palinkėdamas, kai senatvės negalia manyje susilpnino budrumą ir kartu atėmė mano kalbos aštrumą? Nes kaip aš imsiu mokyti to, ko pats nedarau? Nes kaip patarsiu kitam tai, su kuo pats aš, kaip suprantu, jau mažai ir silpnai užsiiminėju? Tad, kad savo pavyzdžiu nesusilpninčiau kito pastangų, aš iki šiol niekam iš jaunųjų neleidau gyventi kartu. Nes patarimas niekad nebus veiksnus, jei patarėjas neįtvirtins jo patariamajam širdyje savo pavyzdžiu“.

5 skirsnis. Mūsų atsakas į jo atsisakymą

Nuo tokių žodžių gerokai sumišę, mes atsakėme: „kad ir būtum ir nekalbus, mes galime čia gauti pakankamą mums nurodymą; nors jau pats šios vietos nepatogumas ir taps gyvenimas atsiskyrus, ką ir pilna jėgų jaunystė vargu ar pakeltų, jau pakankamai įkvepia mus ir daro didelį įspūdį. Tačiau mes dar prašom tavęs: nukrauk, nors trumpam savo tylėjimą ir leisk išgirsti tavo patarimą, kaip galime mes ne tik stebėtis, bet ir pamėgdžioti tą gerumą, kurį matome tavyje. Nes nors dėl atkaklumo, kuris, aišku, nenuslėptas nuo tavęs, mes neverti gauti to, ko prašome; tačiau, bent jau, privalome gauti tai už mūsų vargus tokiame tolimame kelyje, kokį atlikome iš Betliejaus vienuolyno, trokšdami išgirsti tavo patarimus ir siekdami savo pažangos“.

6 skirsnis. Avos Heremono atsakas apie tai, kad ydos įveikiamos trimis būdais

Tada palaimintasis Heremonas pasakė: „Trys verčia žmones valdyti ydas, tai yra būsimų kančių pragare baimė arba esamų įstatymų baimė; viltis ir noras gauti Dangaus karalystę; galiausiai, nusiteikimas gerumui ir doros meilė. Kad baimė bjaurisi blogiu pasakyta Patarlėse: ‘ Viešpaties baimė – nekęsti pikto’ (Pat 8:13)“. Viltis taip pat sulaiko nuo ydų, nes pasakyta: „kas ieško jo užuovėjos, bus išgelbėtas“ (Ps 34:23). Meilė taip pat nebijo nuodėmingo nuopolio, nes pasakyta: „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13:8) bei kitoje vietoje: „Meilė uždengia gausybę nuodėmių“ (1 Pet 4:8). Todėl šventasis apaštalas visą išgelbėjimą nusakė šių trijų dorybių laikymusi. Jis sako: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor.13:13). Tikėjimas būsimo teismo ir kančių baime nukreipia mus nuo ydų bjaurasties; dangiškojo atpildo viltis, atitraukdama mūsų protą nuo dabarties, verčia niekinti visus kūniškus malonumus; meilė, savo ugnimi uždegdama mūsų sieloje meilę Kristui ir pažangai dvasiniams dalykams, žadina visiškai neapkęsti visko, kas jai bjauru. Nors šie trys dalykai veda mus, matyt, į vieną tašką, t. y. skatina susilaikyti nuo visko, kas uždrausta, tačiau savo lygiais stipriai skiriasi. Du pirmieji būdingi žmonėms, kurių gerų darbų siekis dar neįgavo doros meilės, o trečiasis būdingas Dievui ir tiems, kurie nusistatė elgtis pagal Dievo atvaizdą. Nes tik Dievas daro visą gėrį ne iš kokios nors baimės ar atpildo paskatų, o vien tik iš Savo malonės. Saliamonas sako „Viešpats viską sukūrė dėl savęs“ (Pat 16:4), t. y. dėl Savo malonės. Jis gausiai vertuosius ir nevertuosius apipila visokiomis gėrybėmis, nes negali būti įžeistas nei skriaudomis, nei suerzintas žmonių nusikalstamumu, kaip amžinai tobula ir savo prigimtimi nekintantis gerumas.

7 skirsnis. Kokiais laipteliais galima kilti į meilės aukštumas ir kokia joje tvirtybė?

Tad, kas veržiasi į tobulybę, tas nuo pirmos baimės laiptelio, vadinamo vergišku, Viešpaties žodžiais „atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai'“ (Lk 17:10), privalo palaipsniui pakilti į aukštesnį vilties kelią. Čia jau žmogus ne kaip vergas, o kaip samdinys, nes veikia laukdamas būsimo atpildo. Įsitikinęs savo nuodėmių atleidimu, jis jis nesibaimina bausmės už jas, o suvokdamas savyje gerus dalykus, tikisi už juos gauti maloningą apdovanojimą. Tačiau nepaisant to, kad jis dar negali gauti tokios meilės, kokia priklauso Sūnui, kuris visiškai pasitikėdamas Tėvo gerumu ir liberalumu, neabejoja, kad viskas, kas priklauso Tėvui, yra jo; taip, ko nedrįso siekti sūnus palaidūnas, iššvaistęs tėvo turtus, kartu prarasdamas ir sūnaus vardą, kai sakė: „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi“ (Lk 15:19). Nes po tų anksčių, kurias ėdė kiaulės ir kurių prikimšti pilno niekas jam nedavė, t. y. po prasto nuodėmingųjų maisto, kai jis susivokė ir buvo sukrėstas gelbstinčios baimės, ėmė baisėtis ta kiauliška nešvara ir baisaus alkio kančiomis, jis tapo jau kaip vergas, kuris, galvodamas apie atpildą, jau nori būti tarp samdinių. „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’“ (Lk 15:17-19)

7 skirsnis. Kiek aukštesni tie, kurie iš meilės Dievui vengia ydų

Vos jis ištarė tuos žodžius, išreiškiančius jo atgailą, kaip tėvas paskubomis išeinamas pasitikti sūnaus, priėmė jį su meile, didesne nei anksčiau ir iškart prašokęs abu žemesniuosius laiptelius, gražino jam ankstesnį sūnaus orumą, nepasitenkindamas mažesnėmis dovanomis. Tad ir mes privalome paspartinti savo ėjimą, kad per niekad nesiliaujančią meilės malonę užlipant į trečią sūnų, laikančių savu viską, kas priklauso tėvui, laiptelį, priėmė Dangiškojo Tėvo atvaizdą ir panašumą ir, sekdami tikrojo jo Sūnaus pavyzdžiu, galėjo pareikšti „Visa, ką turi Tėvas, yra mano“ (Jn 16:15). Šventasis apaštalas mūsų atžvilgiu sako: „Nes viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas yra jūsų“ (1 Kor 3:21-22). Taip pat ir Išgelbėtojo žodžiai skatina mus stengtis panašėti į Dievą: „būkite tokie tobuli³¹⁾, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5:48). Nes pas tuos,kurie yra vergų ir samdinių būsenoje, nusiteikimas gerumui niekad nenutrūksta, t. y., kai siela, dėl jos jausmo kažkokio atvėsimo ir mėgavimosi pasaulietiškais malonumais ir džiaugsmais, atsisako pragaro baimės ar būsimų gerovių troškimo. Tam tikras tobulumo laipsnis, kurį jie turi, leidžia mums suprasti tik tai, kad mes, pradėję vengti ydų iš bausmės baimės ar atpildo vilties, gali žengti ir ant meilės laiptelio, nes apaštalas sako: „Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4:18-19). Taigi. Mes galime pasiekti tą tikrąjį tobulumą ne kitaip, nei kad pamilę Dievą; vien iš meilės, o ne dėl kažko kito; nes ir Jis pamilo mus vien dėl mūsų išgelbėjimo, o ne dėl kokios kitos priežasties. Dėl to mes ir privalome stengtis su ugningu atkaklumu pakilti nuo baimės prie vilties, nuo vilties į meilės Dievui ar dorybių tobulumo laiptelį, kad, išsikovoję malonę gerumui, galėtume jame būti nuolat, kiek tai galima žmogaus prigimčiai.

¹⁾ Jonas Kasianas Romietis (Ioannus Cassianus, apie 360-435) - krikščionių vienuolis ir teologas, vienas iš vienuolijos pradininkų Galijoje, vienuolių gyvenimo teoretikas, šventasis rytų stačiatikių bažnyčioje. Žinomas savo mistiniais rašiniais. Buvo turtingų tėvų sūnus ir gavo gerą išsilavinimą. Jauname amžiuje atvyko į Betliejaus vienuolyną, kur tapo vienuoliu. Vėliau, nuo 390-ųjų kartu su Germanu keliavo po Egiptą (po Skečio dykumą), tyrinėdamas vienuolišką gyvenimą, kol apie 400-us atvyko į Konstantinopolį, kur Jonas Auksaburnis jį paskyrė diakonu. Kai Jonas buvo ištremtas, jį 405 m. pasiuntė apginti Jono į Romą. Manęs, kad ten tebus trumpai, užsiliko, o vėliau persikėlė į Marselį, kur, pagal Egipto pavyzdį, įsteigė du vienuolynus, vyrų ir moterų. Vyskupo Kastoro prašymu apie 420-uosius parašė 12 knygų „Vienuolynų gyvenimo taisykles“ ir 24-is „Pokalbius“ (Collationes) su Egipto avomis apie įvairius krikščioniškos moralės klausimus. Popiežiaus Leono I prašymu parašė 7 kn. „Apie Dievo įsikūnijimą; prieš Nestorą“, vieną ankstyvųjų rašinių prieš nestoriečius.
Taip pat žr. >>>>>

²⁾ Tebaidas - senasis srities Aukštutiniame Egipte pavadinimas (nuo Abido iki Asuano), kurios centras buvo Tėbai. Šios srities valdytojas buvo strategas, prižiūrėjęs navigaciją Raudonojoje jūroje. Pavadinimas naudojamas pasakojimuose apie pirmuosius krikščionių atsiskyrėlius (apie 5 a.).

³⁾ Inocentas I ( Innocentius I, m. 417 m.) - Romos vyskupas (popiežius) nuo 401 m. Siekė įtvirtinti Romos vyskupijos padėtį ir autoritetą vakarinėje imperijos dalyje. Save pozicionavo kaip galutinę instanciją sprendžiant bažnytinius ginčus. Palaikė Joną Auksaburnį ir Augustiną. Išliko jo laiškai. Dauguma jo relikvijų saugomos Gandersheimo abatijos (Vokietijoje) kriptoje.

⁴⁾ Šventasis Martynas arba Martynas iš Turo (Martinus Turonensis, 316–397) - krikščionių šventasis, Turo vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais (garsiausias pasakojimas kaip jis žiemos metu kardu perpjovė savo apsiaustą į dvi dalis, kad pusę jo atiduotų elgetai). Buvo Trečiosios Prancūzijos Respublikos globėjas. Gimęs Vengrijoje, užaugo Italijoje ir tarnavo kariuomenėje Galijoje. Atleistas iš tarnybos apsigyveno Ture, kur 361 m. įsirengė atsiskyrėlio buveinę, į kurią ėmė rinktis pasekėjai – čia įsikūrė Ligugės abatija – seniausias žinomas vienuolynas Europoje. O Martynas pamokslaudamas keliavo po vakarines Galijos sritis. 371 m. Martynas buvo paskirtas Tūro vyskupu. Juo būdamas įsakė naikinti pagoniškas šventyklas, altorius bei skulptūras. Įvedė parapijų sistemą.

⁵⁾ Paulius iš Tėbų (Paulus Eremita, apie 227-341), dar vadintas „Dykumos Pauliumi“ – šventasis iš Egipto, laikomas pirmuoju atsiskyrėliu ir vienuoliu. Pagal padavimą, 91 m. gyveno kaip atsiskyrėlis. Apie jo gyvenimą informacijos labai mažai ir daugiausia iš Jeronimo „Vita Sancti Pauli Monachi Thebae“. Nors neįsteigė nė vieno vienuolyno, buvo pavyzdžiu atsiskyrėliams vienuoliams. 5 a. jo gyventoje vietoje įsteigtas iki šiol veikiantis Šv. Pauliaus vienuolynas. 1250 m. įkurtas pauliečių (paulinų) ordinas. Katalikų garbinimas sausio 15 d.

⁶⁾ Dykumos tėvų gyvenimai (Historia monachorum) - 4 a. pabaigos kelionių ir hagiografijos tekstų rinkinys apie 7-ių Palestinos vienuolių 394-395 m. kelionę į Egiptą – iš pietų į šiaurę lankant vienuolynus ir susitinkant su vienuoliais. Apie juos ir jų stebuklus ir yra pasakojimai. Parašytas graikų kalba į lotynų kalbą išverstas Rufino iš Akvilėjos, kuris jį dar ir papildė. Buvo populiarus Viduramžiais.

⁷⁾ Akvitanai (aquitani) - senovinė genčių grupė, gyvenusi dabartinės pietvakarių Prancūzijos teritorijoje tarp Garonos ir Pirėnų, gaskonų etnoso protėviai. Manoma, kad lingvistiškai ir kultūriškai buvo giminingi Pirėnuose gyvenusiems iberams. Išlikę įrašai rodo jų kalbos giminingumą su baskų kalba. Vienas pirmųjų akvitanus aprašė Julijus Cezaris.

⁸⁾ Štai kaip įvertinamas galų pomėgis sočiam maistui: „Mes įpratę prisivalgyti iki pykinimo. Graikų ėdrumas - iš godumo, galų - iš prigimties“.

⁹⁾ Skitas (Scetis) - įduba Livijos dykumos šiaurės rytuose į šiaurės vakarus nuo Nilo deltos, arabų vadinama „Wadi El Natrun“ (Natruno slėnis). Joje gausu ežerų, turinčių gausų sodos („natrun“ graikiškai soda) kiekį. Šioje srityje 4 a. buvo 3-ys stambios vienuolių bendruomenės: Skito, Nitrijos ir Kelijos. Joms pradžią padarė Makarijus (apie 300-391). Regiono svarba sumažėjo po arabų užkariavimo 641-ais. Dabar čia išlikę tik 4-i senieji vienuolynai, pavaldūs koptų bažnyčiai, (kiek į šoną nuo kelio Aleksandrija-Kairas).

¹⁰⁾ Kelija (Kellia) - „vidinė dykuma“, 4 a. krikščionių vienuolynas Egipto Nitrijos dykumoje, apie 338 m. įsteigtas vienuolio Amono. Ją lankė Rufinas, čia gyveno būsimas vyskupas Paladijus (360-420). 4-5 a. ginče palaikė Origeno pažiūras, tad prieš juos stojo Teofilas. Patyrė nuopuolį po arabų (jų vadintas al-Muna) atėjimo 7 a. ir buvo apleistas 11 a. Apie jį 7 a. žinoma iš patriarcho Venjamino, jį lankiusį645-646 m. knygos. Jo liekanos aptiktos 1937 m., o nuo 1964 m. vykdomi kasinėjimai.

¹¹⁾ Diolkas - gyvenvietė Egipte, labiau į rytus, netoli vienos iš 7-ių Nilo atšakų. Prie vadinamosios Porfenos jūros.

¹²⁾ Apophegmata Patrum – apografinis 4-6 a. Egipto vienuolių pamokymų ir jų gyvenimo trumpų aprašymų rinkinys. Liečia dvasinio gyvenimo, etikos, askezės klausimus. Buvo labai populiarus tarp pirmųjų krikščionių vienuolių. Jame minimi daugelis didžiųjų dykumos asketų: Antanas, Makarijus, Pachomijus ir kt.

¹³⁾ Stirakas (Styrax) - krūmų ir žemų medžių gentis, priklausanti stiraksinių (Styracaceae) šeimai. Jie paplitę daugiausia Rytų ir Pietryčių Azijoje, tačiau yra augančių ir Šiaurės Amerikoje ir tropinėje Pietų Amerikoje. Iš kai kurių rūšių (ypač Styrax benzoin) išgaunamos dervos, iš kurių gaminami kvepalai, oro gaivikliai, vaistinės medžiagos. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje sutinkamas sausra atsparus vaistinis stirakas (Styrax officinalis).

¹⁴⁾Tai gali būti antikinio mąstymo reliktas, kai fizinis darbas nebuvo labai vertinamas.

¹⁵⁾ Origenas apie tai rašė: „Tą žmogų, apie kurį pasakyta, kas jis sutvertas pagal Dievo paveikslą, nelaikome kūnišku, nes kūniškas audinys neturi Dievo atvaizdo, o ir kūniškas žmogus vadinasi ne sutvertu, o padarytu, kaip parašyta toliau: ‘tuomet Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių’ (t.y. nulipdė). O tas, kuris yra pagal Dievo atvaizdą, yra vidinis žmogus, nematomas, bekūnis ir nemirtingas – nes tomis savybėmis teisingiausia priimti Dievo atvaizdą. Jei vis tik kas nors palaikys kūnišku tą, kas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tada jis, matyt, ir patį Dievą būtų priverstas įsivaizduoti kūnišku ir atrodančiu kaip žmogus; tačiau taip galvoti apie Dievą – visiškai negarbinga. Kūniški kaip tik tokie žmonės, kurie, netekę jokio supratimo apie dieviškumą ir skaitydami Rašte apie Dievą: ‘Dangus mano sostas, o žemė suolelis mano kojoms’ (Iz 66:1) įsivaizduoja tokį didelį, kad jis sėdi danguje, o kojos siekia žemę. Taip jie galvoja todėl, kad neturi ausų, galinčių girdėti Dievo žodžius apie Dievą, perteikiamus Rašte. Žodžiai ‘Dangus - mano sostas’ būna tada tinkamai suprasti apie Dievą, kai žinome, kad Dievas buvoja ir randasi tuose, kurių buveinė danguje“.

¹⁶⁾ Sozomenas (Salamanes Hermias Sozomenos, apie 400-450) – Bizantijos teisininkas, istorikas, parašęs nebaigtą „Bažnyčios istoriją“ (9 kn.), apimančią laikotarpį iki 423 m. Joje daug ką perėmė iš Sokrato Scholastiko, tačiau perpasakojo savais žodžiais.

¹⁷⁾ Heremonas (apie 280-392) – krikščionių vienuolis ir asketas Žemutinio Egipto Nitrijos dykumoje, vienas iš „dykumos tėvų“. Jo ola buvo 40 mylių nuo bažnyčios, tačiau į ją eidavo kiekvieną savaitgalį, ir 20 mylių nuo vandens šaltinio. Galimai jis minimas ir Paladijaus „Lausiako istorijoje“ (419-420). Jį apie 390-uosius sutiko J. Kasianas, kai tasai buvo išsiųstas į Panefisą. Kanonizuotas rytų stačiatikių bažnyčioje.

¹⁸⁾ Matyt prielaida tokiam priešingam požiūriui buvo tai, kad triukšmingame uoste gyvenusiam Augustinui pasaulis ir žmogus atrodė kitaip nei atsiskyrėliui vienuoliui. Be to, sunkus atėjimas į krikščionybę, loginis protas ir kitos aplinkybės skatino tai, kad Augustinas savo požiūrį į malonę ir valią išdėstė gana griežtai ir atvedė iki loginio išbaigtumo.

¹⁹⁾ Honoratas (apie 350-429) – krikščionių šventasis. buvo Arelato (dabart. Arlio,esančio pietryčių Prancūzijoje, Provanse) vyskupu (nuo 427 m.) ir vienuolyno vyresniuoju. Apie 410-uosius įsteigė Lereno abatiją, tapusią svarbiu religiniu Prancūzijos centru.

²⁰⁾ Eucherijus (apie 380-449 m.) - katalikų šventasis. Tikėtina, buvo Lereno vienuolyno vyresniuoju, o vėliau Liono vyskupu (nuo 434 m.). Apie 410 m. pasitraukė į Lereno salas, kur mintimis, kad norėtų prisijungti prie Artimųjų tytų atsiskyrėlių dalinosi su Jonu Kasianu. Parašė kelias knygas ir daugybę pamokslų.

²¹⁾ Manoma, kad tas [Lereno] vienuolynas buvo Lerinoje, vienoje iš Lereno salų, esančių netoli Marselio. Dabar ta sala vadinasi Honorato²⁰⁾ ir yra greta Margaritos salos.

²²⁾ Kinovija arba Cenobijus - (lot. coenobium - „bendras gyvenimas“) – krikščioniška vienuolių bendruomenė, viena iš dviejų pradinės vienuolijos formų (greta atsiskyrėlių-asketų). Visus poreikius vienuoliai tenkina iš vienuolyno, jų darbas neatlygintinas. Vienuoliai neturi nuosavybės. Kinovijos prižiūrėtojas vadinosi kinoviarchas. Pirmoji kinovija Pachomijaus Didžiojo apie 320 m. įsteigta Tavenoje, esančioje dešiniajame Nilo krante Aukštutiniame Egipte (dabart. Faw Qibli gyvenvietės pakraštyje), nors vienuoliškųjų bendruomenių (tiek krikščioniškų, tiek nekrikščioniškų buvo ir anksčiau) – tad Pachomijus labiau laikytinas vienuolijos organizavimu.

²³⁾ Kastoras (m. apie 420 m.) - Apto vyskupas (Galijoje). Įsteigė Manauque vienuolyną Provanse. Jo nurodymu Jonas Kasianas parašė „De institutis coenobiorum“ (Apie vienuolynus).

²⁴⁾ Eladijus (Helladius) – vienuolis, vėliau tapęs vyskupu (tik neaišku kur).

²⁵⁾ Trys Stoichadų (Stoechades) salos (dabart. pavadinimas Iles d’Hy?res), dar vadintos Auksinėmis salomis (Atgimimo laikotarpiu) dėl uolų spalvos, yra 60 mylių nuo Marselio, netoli Levano salų, prie pietrytinės Prancūzijos pakrantės. Jose buvo nemažai gausių vienuolynų.

²⁶⁾ Tenesas arba Tinisas - Viduramžiais gyvavęs miestas Egipte Manzalo ežero saloje, į pietvakarius nuo Port-Saido, svarbus uostas žemės produkcijos eksportui, nes pratekėjo Nilo rytinis intakas, kuriuo laivai galėjo saugiai išplaukti į jūrą. Taip pat garsėjo savo tekstilės gaminiais. Tačiau suvaržytos sąlygos trukdė plėstis, o taip pat jį buvo sunku ginti nuo puolimų (ypač kryžiuočių) iš jūros. Todėl 1192–93 m. Saladinas įsakė iškeldinti gyventojus čia paliekant tik karinį įtvirtinimą. Taip prasidėjo miesto nuopuolis, kol galiausiai 1219 m. miestas buvo galutinai sunaikintas.

²⁷⁾ Labai abejotina, ar Kasianas kada nors įgyvendino ketinimą aplankyti Tebaidą, apie kurį jis čia kalba. Kiek galime atsekti jo klajonių eigą, neatrodo, kad jis prasiskverbė į Egiptą toliau nei o Skečio dykuma.

²⁸⁾ Vadi Natrunas arba Sketis (Wadi an-Natrun) - slėnis Libijos dykumoje, šiaurės Egipte, į šiaurės vakarus nuo Nilo deltos. Jame telkšo 10 druskingų ežerų, kuriuose susikaupusi kristalinė soda (natritas), kuri išgaunama. Senovės Egipto laikais buvo žinomas kaip mumifikacijai bei fajanso gamybai reikalingos druskos centras. Taip pat suklestėjo kaip ankstyvosios krikščionybės centras, čia gyvėno „dykumų tėvai“ bei kiti atsiskyrėliai, asketai. 4-6 a. čia susikūrė daug vienuolynų. Sunyko Viduramžiais. Šiuo metu atkurti 4 venuolynai pavaldūs koptų bažnyčiai

²⁹⁾ Panefisis - senovinis miestas ir regionas rytinėje Žemutinio Egipto dalyje, buvęs netoli Nilo deltos, vienas krikščionių vienuolijos centrų, „dykumos tėvų“ vieta, kurių žinomiausias Juozapas. Čia lankėsi J. Kasianas. Po žemės drebėjimo užtvindytos aplinkinės lygumos, virtusios druskingomis pelkėmis, sukėlė jo nuosmukį.

³⁰⁾ Juozapas iš Panefiso - krikščionių vienuolis Egipte, vienas dykumos tėvų“, gyvenęs Panefise, Žemutinio Egipto dykumoje. Jį aplankė J. Kasianas.

³¹⁾ Tai reiškia ne lygybę, o savybių panašumą – nes negalime lygintis su Dievu, o galim tik mėgdžioti Jį, panašėti į Jį.