N. Trubnikovas.
Sakmė apie Baltąjį banginį
(Antra dalis)

Pirma dalis    Antra dalis    Trečia dalis

Taip arba panašiai klausiama šiame romane. Ir tiek pačiame klausime, tiek tame pasirinkime, tame aklų kaukių atsisakyme, pastangose pažvelgti į pasaulio veidą ir į savąjį žmogiškąjį veidą, Melvilo romanas - kaip ir jo autorius su savo likimu, jo tremtimi ir tylėjimu – be kompromisų vyriškas, teisuoliškas ir nuoseklus atskleidžiant išpūstas civilizacijos vertybes, netikrą garbę, melagingą rūpestį našlių ir našlaičių gerove, visuomeninį gerbūvį, kurie tame pasaulyje kiekvienąkart turi būti apmokami atimant gėrybes iš tautas sudarančių žmonių, išplėsta našlavimo gamyba.

Tačiau romanas atskleidžia ne tik apgaulę gyvenimo šeimininkų, kaupiančius procentus nuo našlių ir našlaičių procentų, tokių, kaip garbėtroška Vildadas, vienas "Pekodo" savininkų. Romanas sukelia abejones visų vakarų civilizacijos pagrindų žmogiškumą, ne tik gobšaus vildadiškojo pasaulio. Tikrojo žmogiškumo ir žmogiško pasaulio paieškose jis atmeta vieną klibančią atramą po kitos. Ių mokyklų pasaulio, kur su gerai suderintų asmeninių tiesų pagalba taip puikiai sudėliojama bendroji netiesa, iš koledžų ir universitetų pasaulio, kur tasai melas įgauna objektyviai padorų įvaizdį, iš akcinių ir kitokių bendrovių, kur tasai melas taip gausiai apmokamas, jis veda mus į pasaulio kraštą, į uostą, į nakvynės namus prieplaukoje su ten pateikiamos virtos menkės dvoku, į banginių medžiotojų laivą, į okeaną.

Bet net ir čia romanas atsisako užtikrinti iliuzorinį pasmerkto laivo patikimumą. Išsimagnetina kompaso rodyklė, į lubas sudūžta sekstantas, už borto pradingsta lagas, tarsi tuo parodant, kad poreikis tiems daiktams, visuose tuose mūsų sugalvotuose, išbraižytuose kampais ir kvadratais, gerokai perdėta, išsigalvotas vaikiškos baimės to neišmatuojamame be kampų ir kvadratų pasaulyje, kur visos tos gudrybės bejėgės, kur nei platuma, nei ilguma nieko neišmatuosi, kur visko, kas apibrėžta ir apribota, visko, kas uždaryta plokštumoje iš akmens, medžio, geležies, kaip ir išmoktų žodžių ir formulių plokštumoje, negali būti, kaip šis trapus laivelis, nei saugiu, nei vertu buveine trokštančiai tikro gyvenimo dvasiai.

Ir tarp tų sienų mes nesame namie. Ne savo valia ir noru, ne savo samprotavimu jas pasirenkame. Ne savo valia, noru ir protu paliekame. Mus tarp jų įkiša atsitiktinumas ir išveja būtinybė, tų virš mūsų viešpataujančių svetimų mums galių žaidimas ir susidūrimas, mūsų pačių, dar keistesnė, mažiau, nei ta suprantama lemtis, dėl kurios visada kalti tik mes, nes elgėmės taip, o ne kitaip, ir slapta mintis mums sako, kodėl mums pasidarė taip blogai, ir kuri negali būti pakaltinta nei kalte, nes ne patys vadovavom likimui, o kis mumis, nes iš anksto nenorėjome niekam jokio blogio, ir visada turėjome, taip, o ne kitaip darydami, pačius kilniausius, kad ir sąlyginai savo pačių atžvilgiu, norus ir tik nežinojome kainos, kurią teks sumokėti už bandymą juos įgyvendinti.

Tad į ką mums atsiremti? Kur Visatoje toji vieta, kur mūsų mintis, mūsų žodis ir reikalas neapgautų mūsų, kur mūsų poelgių nelemtų griežtas poreikis ir griežta prievarta? Kur

1956, Captain Ahab by Gregory Peck Kur gi toji vieta Visatoje, kurioje norėtume numirti? Nes būtent tai ir yra vieta, kurioje turėtume gyventi. Kur gi toji vieta Visatoje, kur galėtume būti ne tik be kaukės, bet ir baimės būti atpažinti prieš vidurnaktį gruodžio smelkiančiame šaltyje? Ar yra, ar išvis gali būti tokia vieta šiame pasaulyje mūsų apnuogintai sielai, kur ji galėtų sušilti, iš kur išvyti mūsų negalėtų jokia žemiškoji ar dangiškoji valdžia, kur galėtume nusiimti visus tuos svetimus mums apdarus ir pagaliau leisti pailsėti iškamuotiems mūsų kūno ir dar labiau iškamuotiems veido muskulams? Kur, kokiame plaukiojime, kokioje platumoje ir ilgumoje, kokiame okeane ieškoti mums skirtos "Rachilės", kurios mes taip ir nesutinkame čia, kitoje kranto linijos pusėje? Ir kur, kokiame Visatos taške norėtume sutiktą tą dieną ir valandą, tą neišvengiamą minutę, kai jos šviesios burės visiems laikams pasislėps už mūsų horizonto linijos?

Į tokios vietos – buvimo ir buveinės – paieškas savo herojų siunčia Melvilis. Iš sudaryto iš plokštumų ir padalinto į plokštumas sienų, namų, gatvių, mokyklų, daboklių ir gamyklų pasaulio – į uostą, į banginių medžiotojų laivo kubriką, į valtį, į gerai išsmaluotą, neskubant padirbintą karstą, į vandenyną, į Visatą, į bekraštę būties erdvę. Veda iš priešiškos žmogaus prigimčiai ir pakylėtai apskritos žmogaus kūno sandaros stačiakampio ketursienio ribotumo į nevaržomo gyvenimo sferą, į tokia pat beribę, tačiau taip intymiai susijusią su ja, tapačią jai sutalpinusią jos mintį sferą. Ir jei mes kartu su herojumi patiriame tą pačią reikmę, jei mes kartu su autoriumi ryžtamės tai paieškai, priversti atsisakyti skaitymo, romano, literatūros, nes Hermanas Melvilis siūlo mums ne skaitymą, ne romaną, ne literatūrą. Nes kaip Dostojevskio romanai virš literatūros, virš literatūros Melvilio romanas 'Mobis Dikas arba Baltasis banginis". Todėl, kad šios knygos teksto skaitymas yra slaptų ženklų, nubrėžtų beribėse Visatos šviesos ir tamsos gelmėse bei žmogaus sielos šviesos ir tamsos, vienišojo žmogiškojo "aš" rakto Ir šrifto skaitymas. Todėl, kad šios knygos prasmės suvokimas yra tų ženklų iššifravimas, jų sulyginimas, su sugretinimas, varžymasis, tarpusavio aiškinimasis, abipusis kaltinimas ir abipusis nuosprendis.

Tuo varžymusi, tuo konfliktu jau ne tarp žmogaus su žmogumi, kuo paprastai užsiima grožinė literatūra, ir net ne vidiniu žmogaus konfliktu su savimi pačiu, išnagrinėtu jos giliausiuose kūriniuose, o tarp žmogaus ir pasaulio, o galų gale pasaulio esmėje ir jo konflikte su pačiu savimi, pasaulio savęs kaltinime ir žmogaus savęs kaltinime, savęs pripažinimu kaltu ir jo atsisakyme, jo pasaulio suvokimo pažinime ir žmogaus savęs pažinime apsprendžiamas romano virš-romaniškumas, virš-literatūrinė romano prasmė. Šio konflikto tyrimas leidžia Melviliui panerti į paslaptis, vykstančias tarp vienos ir kitos bedugnių, vienos ir kitos tamsų; sudaryme, susidūrime ir persikirtime veikiančiųjų jose ir tarp jų galiose. Tai leidžia jei ir ne tapatinti tas galias, tai bent – ir tai ne toks jau mažas "bent", kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, - išsiaiškinti pagrindus tokiam tapatinimui ir tuo pačiu paruošti jam sąlygas ir dirvą.

Laivo deniu apribota erdvė pateikia tik tų galių stebėjimo tašką ir apvalo jų pasireiškimo empiriką, kad kuo sėkmingiau išnagrinėtume jų susidūrimo virš-empirinę prasmę. "Pekodo" denis pasirodo esąs lengvai apžvelgiama arena kovos tarp autoriaus sumodeliuotų Visatos šviesos ir tamsos jėgų bei žmogiškosios sielos, žmogiškojo "aš", tą pasaulį sutalpinusio, jį apmąsčiusio ir veikiančio jame, jame patiriančio save ir savyje patiriančio jį, šviesos ir tamsos.

Žmogus, "aš" – Visata – štai vienintelė romano problema.

Žmogus, "aš" – Visata – vienintelis jo sprendimas.

* * *

Hieroglifiškas, giliai simboliškas, geriausia to žodžio prasme metafiziškas tas aukščiausiu laipsniu realistinis romanas. Hieroglifiški, giliai simboliniai jo aukščiausiu laipsniu tikri ir realistiškai pavaizduoti įvykiai ir veikėjai. Iki galo tikras ir pagrindinis romano hieroglifas, pagrindinis jo simbolis – Mobis Dikas, Baltasis banginis, beveik herojus, beveik veikėjas (Veikiantys nasrai, geriau sakyti, ir Veikianti uodega, Veikianti galia). Milžiniškas banginis, kurį neaišku kiek metų medžiojo ir stengėsi užmušti. Labai didelis, labai įsiutęs gyvūnas, priverstas žudyti, kad nebūtų užmuštas ir suėstas, ir sulydytas į taukus. Kovojantis už gyvybę, už būties gerovę, už malonumą kvėpuoti gaiviu ir šviežiu vandenyno oru ir pašlovinti savo fontano vaivorykšte palaimintąją Visatos Saulę.

Aukščiausiu laipsniu reali būtybė ir aukščiausiu laipsniu simbolinis vaizdinys. Milžiniškas banginis – Leviatanas tarp jūros niekingų tvarinių. Baltasis banginis, albinosas, tarp įprastų pilkų ir tamsių. Paslaptinga, keista būtybė, kaip paslaptinga ir keista visa, kas viršija žmogaus vaizduotės galimybes, kaip paslaptinga ir keista nelaukta apsireiškęs baltu tai, kas nuo amžių laikyta tamsiu, - apsireiškęs tamsiu tai, ką iki šiol laikome baltu. Jį pagimdžiusio pasaulio keistybės įsikūnijimas, jo begalinės paslapties, jo balto tamsumo ir tamsaus baltumo; neišmatuojamos, neįsivaizduojamos gyvybės galios, davusios tam banginiui galingą kūną, veržlią jėgą, nepasotinamą būties troškimą, simbolis; pačios būties, jos visaapimančios galios, nušluojančios viską, kas savo noru ar ne savo noru atsidūrė jos kelyje, simbolis.

Tačiau, atkreipkite dėmesį, kaip – ir kaip skirtingai – priima jį romano veikėjai.

Mirtis ir griovimas. Pasaulio blogis – štai kas yra Baltasis banginis pakvaišusiam, sėjančiam mirtį ir griaunančiam Achavui, įžvelgusiam Mobi Dike tik blogio įsikūnijimą.

Anapusinio Siaubo įsikūnijimas dievobaimingam ir sąžiningam Starbekui, pirmajam kapitono padėjėjui, doram šeimos nariui ir patyrusiam banginių medžiotojui.

Labai didelis, labai riebus, labai mėsingas, tačiau ir labai pavojingas gyvūnas kitiems dideliems ir pavojingiems gyvūnams – banginių medžiotojams, gerai ginkluota ranka atnešantiems mirtį kiekvienam gyvam padarui bet kur žemėje, vandenyje ir sausumoje.

Pačios būties, jos didybės ir grožio, bei ir jos keistybės ir paslapties, vaizdinys Izmailui, žvelgiančiam į paslaptį, ieškančiam jos sprendimo.

Kiekvienam Baltasis banginis tampa milžinišku veidrodžiu, kuriame mato, bet neatpažįsta iki ribos ištęstos savosios esmės projekcijos, savojo nuo savų ir svetimų akių paslėpto "aš".

Tačiau tada, jeigu yra taip, tai ... reiškia, koks didis ir galingas, kiek žavus, tačiau tiek ir mirtinai grėsmingas savo akla galia ir pasaulis to "aš", to įžmogintojo pasaulio įsikūnijimo, žmogiškai ištarto "aš" jo kosminio neištartojo. To prarasto kūdikio, ieškančio ir nerandančio kelio pas Motiną-Gyvybę. To keistuolio ir našlaičio Izmailo. To klajojančio keršytojo už našlaičio dalią Achavo, tų bekalbių mažylių-banginių medžioklių, nežinančių, kaip tie banginiai, nei šventų dalykų, nei nuodėmės, nei tėvystės, nei našlaičių dalios.

Toks Baltasis banginis – būties galios ir grožio įsikūnijimas, tačiau kartu ir visiško aklumo. Gyvos, jaučiančios, galinčios patirti džiaugsmą ir kančią, neapykantą ir meilę, būtybės galios ir grožio simbolis. Taipogi ir žmogiškosios būtybės, žmogaus, didis jis ar mažas, civilizuotas ar laukinis, kuris, kaip tas galingas banginis, kiekvienu savo būties žingsniu, kiekvienu įsigijimu ir pasiekimu naikina, nušluoja visa, kas atsiranda jo kelyje; kuris, kaip tie banginiai, kaip tie amžinai alkani rykliai, žudo ir ryja gyvą kūną tokių pat, kaip jie, gyvų ir jaučiančių, kaip ir jis, kenčiančių būtybių, mažesniųjų savo brolių pagal jas pagimdžiusią Motiną-Gyvybę. Pačios gyvybės, jos grožio ir galios, bet ir jos trapumo, jos pasmerkiančio mirčiai gimimo ir ją gimdančios ir gyvybę palaikančios mirties, simbolis. Jos išskirtinumo, vienatinumo, vienkartinės apraiškos, nepakartojamumo. Bet kokio "aš", banginio ar žmogaus, suvokiančio tokiu ar ne, pripažįstančio savyje pasaulio sūnų ar vis dar liekančio jo našlaičiu, ribotumo simbolis; reginčio jame savo atvaizdą ir panašumą, o savyje atvaizdą ir panašumą be to nepasiekiamumo veidrodžio ir tik jame save suvokiančio pasaulio, arba nematančio ir tada priešpastatančio save pasauliui, savo gyvenimą jo gyvenimui, tada pakeliančio ranką prieš tą pasaulį ir tą gyvenimą, suvoktus kaip svetimus ir nesavus, o juose prieš save tame gyvenime ir tame pasaulyje, prieš tą gyvenimą ir tą pasaulį savyje; nešančio jiems žūtį, o reiškia, savo pasauliui ir savo gyvenimui, pasauliui ir gyvenimui savyje.

Keistas simbolis. Pasaulio veidrodis ir kartu herojų, jame reginčių tik tai, ką patys sugebėjo jam priskirti, veidrodis. Gyvasis žmogaus galios, jo didybės ir jo siaubo veidrodis. Vienintelis tikras veidrodis taip ir neatpažinusių jame savo atvaizdo romano veikėjų. Visatos ir žmogaus paslapties, Visatos ir žmogaus tamsiosios šviesos, Visatos ir žmogaus šviesiosios tamsos veidrodis. Nenumaldomo gyvenimo stichijos ir turinčiųjų ausis, bet neiŠmokusių klausytis,turinčiųjų akis, bet išmokusių išvysti, dukart gyvūnų savo nepasotiną žmogiškąja aistra, triskart aklų ir kurčių savo moksliniame išsilavinime, šimtąkart nebylių apsimelavusių valkų-našlaičių aklas-kurčias-nebylus simbolis.

* * *

Sluoksnis po sluoksnio atveria Melvilis, ieškodamas pagrindų to, kas yra gyvenimas, kas yra pasaulis, kas yra tikrasis žmogiškosios būties pasaulyje pagrindas. Išskiria, gretina ir vėl sugrąžina į pačią būties gelmę, vis toliau nuo nulyginto, nušlifuoto jos paviršiaus ieškodamas jėgos, kaltos dėl vykstančių dalykų, kad priverstų ją atsakyti. Kas ji bebūtų: piktas ar gerasis Likimas, Apvaizda, Atsitiktinumas, Būtinybė, Šėtonas ar pats Viešpats dievas.

Tegu liaujasi slėptis! Tegul išeina į šviesą ir atsako, jei gali atsakyti! Tegu pasiteisina, jei gali duoti pasiteisinimą! Tegu pasako visiems apie viską: žmogui už tai, kad gyvendamas miršta, žudo ir leidžia būti nužudomas. Gyvūnui, kad žudo, kad paėstų, ir būtų užmuštas ir suėstas. Gamtai už gyvybę, besimaitinančia mirties dosnybėmis, ir už mirtį, nuimančią savo derlių, kad vėl pasėtų ir nuimtų gausesnį. Pačiai gyvybei, kuri duota tik tam, kad būtų atimta. Ir mirčiai, kuri atima, kad nesugražintų atgal niekada.

Moby Dick Vienu ypu nuimamos žmogaus baimės prieš būtį sukurtos civilizacijos sąlygos, slepiančios, slapstančios no mūsų tamsiąsias pirmaprades gyvenimo ištakas. Herojus palieka apgaulingas miesto šviesas. Jis palieta gyvenimo sąlygas, sąlygas, lydinčias gyvenimą, supančias jį, tačiau nesančias pačiu gyvenimu. Iš gyvenimo sąlygų jis skuba į jo neapibrėžtumą, į pasaulį, į okeaną, ten, kur gyvenimas, atrodytų, tikresnis ir tyresnis negu krante, ir kur iš tikro tikresnis ir tyresnis pasirodo ne gyvenimas, o tik gyvenimo ir mirties persidengimas, kur gyventi – reiškia žudyti ir ėsti, kur užmuši, kad išgyventum, ir tapačiai, išgyventi, kad užmuštum.

Tuo labiau banginių medžiotojų laive. Tuo labiau valtyje, kur gyvenimo ir mirties, būties ir žudymo susidūrimas vyksta iki galo paprastose, iki galo aiškiose, eksperimentiškai iki galo grynose sąlygose

Štai čia ir atsiveria pirmapradis būties tragizmas. Gyvenimo ir mirties rato be išeities purvas, visiškas garbės nebuvimas (bet kodėl garbės nebuvimas? Teisingumas – paėdei, duok ir kitiems paėsti) vyksme, kai, atrodo, kažkas neįžvelgiamoje tamsoje padalino žymėtas kortas, padėjo kruviną banką ir privertė visus mus, žmones ir žvėris, didelius ir mažus, piktus ir gerus, protingus ir kvailus, žaisti tą patį žaidimą, kurio vienintelė taisyklė yra užmušti ir suėsti arba būti užmuštu ir suėstu. Kur bet kuris anksčiau ar vėliau pralaimės ir bus suėstas. Kur atsisakymas žaisti yra neatidėliojamas pralaimėjimas ir partnerių puota, o žaidimo tęsimas – kiek atidėta, tačiau visada tokia pati pabaiga.

Ir dar toliau mus veda autorius. Į apnuogintas žmogaus, atsidūrusio ties pačia gyvenimo riba ir pažvelgusio už jos, sielos gelmes. Į sumišusią kūdikio sąmonę, supratusio pirmąsias to žaidimo taisykles, tačiau nenorinčio, nesugebančio susitaikyti su juo, nepriimančio nei širdimi, nei apmąstymu jo nedorų taisyklių, - pačio tokio gyvenimo, jei jo sąlyga yra mirtis. Besiblaškančio ieškant išėjimo iš tos padėties be išeities, atmetančio pasaulio blogį, prakeikiančio jį, kviečiančio jį į kovą, skelbiančiam karą blogiui, kad gyventi be blogio arba visai negyventi.

Ir dar giliau. Į subrendusį suvokimą, kad negalima nei kovoti su blogiu, nei jo nepriimti, nei išvengti blogio, kad kažkur kitus daryti gerus dalykus, kad ir kaip visa siela, visu skausmu ir švarios sąžinės kančia norėtų doras žmogus ir mylintis tėvas Starbekas. Išeiti nėra kur. Nes išėjimas nuo gyvenimo blogio galimas tik į mirties blogį, iš būties blogio – į nebūties tuštumą. Nes kova su blogiu yra naujas blogis, o atsisakymas nuo tos kovos – patarnavimas blogiui. Nes bet koks žmogaus veiksmas, kaip ir bet koks jo neveiklumas, yra vienas iš ėjimų pagal to nešvaraus žaidimo taisykles.

Ar taip ir neišvengiamas blogis, kaip neišvengiama bet kurio gyvo sutvėrimo mirtis? Ar ne jis yra tikrasis pasaulio valdytojas, visos esaties pirmoji priežastis, tas pats pirmapradis pagrindas, tarp kurio stipriai įtemptų gijų veltui stengiasi prasmukti iš visų pusių suspaustas mūsų gyvenimo gniužulėlis, nuolat mėtomas, stumdomas ir nutraukiamas abejingo atsitiktinumo. Ar ne priešprieša blogiui yra pačios būties neišvengiamumas, kaip bandymas išvengti blogio – nesąžiningai melagingo, bailaus tarnavimo tam pačiam valdytojui forma.

Priimk pasaulio blogį, jei priėmei pasaulį. Priimk mirtį tame pasaulyje, jei priėmei gyvenimą, nes kartu su gyvenimu turi priimti ir mirtį. Ar ne tokia galutinė išeitis?

Taip, tokia.

Ir tik tokia, jei mirtis ir blogis yra tapatūs dalykai. Jei mirtis tėra blogis ir tik blogis. Nes tada tapatūs blogis ir gyvenimas. Tada išeities nėra. Tada tūkstantį kartų teisus Nemirtingas vyras Saliamonas Ekleziastas. Tada gyvam šuniui iš tikro geriau, nei negyvam liūtui, o geriausia visai negimti.

Ir vis tik...

Kažkas ne taip. Ne visai taip.

Kažkur gudriausias iš žmonių nevisiškai teisus. Kažkas toks labai silpnas ir smulkus, niekaip nepatvirtintas patirties, nepagrįstas protu neleidžia priimti tos išvados kaip galutinės ir neapskundžiamos. Kažkur, pačioje mūsų "aš" gelmėje, ne tiek protu, kiek intuicija, širdimi, viltimi, tegu ir atavistiniu jutimu, atmetame tą išvadą, išsaugome tikėjimą gyvenimo galimybe ir verte; tęsiame, anot Melvilio, puoselėdami mūsų džiaugsmo saleles, amžinai žaliuojančius mūsų sielose Taičius. Pačioje mūsų "aš" gelmėje mes tikimės, o šviesiosiomis gyvenimo minutėmis dėkingi su tam pačiam Melviliui ar Ekleziastui atmintimi dar ir tikim, kad nepaisant nieko gimti ir mirti vis tik geriau, nei visai negimti ir negyventi. Dabar dar nesvarbu, kuo gimti, banginiu ar banginių medžiotoju, šunimi ar liūtu, nes galų gale būna ir šunų tarp liūtų ir šunimis virstantys liūtai, kaip būna ir liūtų tarp šunų ir virstančių liūtais šunų. Svarbu, kad gyvenimas, koks nepakeliamas jis atrodytų ir tokiu būtų, vis tik yra kažkas, visada begalo daugiau nei niekas; yra būtis, netgi paprasčiausiomis savo formomis neišmatuojamai aukštesnė, nei nebūtis, nei tai, ko nėra. Suprantame, kad, nepaisant į nieką, ne taip ir blogai būtų nors kartelį pažinti tą dangaus žydrynę virš galvos ir netgi tą, šiuo metu tokią tankią, tokią pilką uždangą viršutinėje šio lango dalyje. Ne taip jau ir blogai nors kartelį giliai įkvėpti vėsaus jūros oro drėgmę, išgirsti vos juntamą nurimusio vandens teliūškavimą, pamatyti vaiko šypseną, išgirsti ar pasakyti pasveikinimo žodžius. Ir mes suprantame, kad mirtis savaime ne tokia jai didelė kaina, kurią galų gale tenka sumokėti už gyvenimo malonumus.

Bet dar daugiau. Net padūsaudami dėl gyvenimo sunkumų ir betvarkės, vis labiau ir vis dažniau pasibaisėdami jos vis didesniais ir vis dažnesniais siaubais, mes dūsaujame ne dėl gyvenimo kaip tokio, o dėl to, kas trukdo mums gyventi, kas taip ar kitaip atima iš mūsų gyvenimą, žudo mus: kas trukdo mums normaliai, žinoma iš mūsų siauro, netobulo, grynai žmogiško pažiūros taško, ramiai ir garbingai gyventi. Tačiau – ir pasistenkite įsigilinti į to tapatumo prasmę! – mus jaudina nemažiau ir tai, kas trukdo mums normaliai ir garbingai numirti.

Tad, galbūt, ne pats gyvenimas ir mirtis savaime, o tai, kas mums trukdo garbingai gyventi, kaip ir tai, kas trukdo garbingai numirti, yra blogis tiesiogine prasme. Juk galų gale tik tai ir trukdo mums garbingai gyventi, kas trukdo garbingai numirti. Tačiau, jeigu taip, tada tapatūs, neišvengiamai vienas kitą papildo ir nulemia ne gyvenimas ir blogis, o gyvenimas ir mirtis, kaip tapatūs, neišvengiamai vienas kitą papildo ir nulemia blogis ir žudymas. Ir pagaliau kaip būna piktas gyvenimas, taip būna ir geras gyvenimas, kaip būna pikta mirtis ir gera mirtis, tačiau tai, tikriausiai, rečiausia išimtis – geros žudynės.

[Tokį contradictio in adjecto kaip "geros žudynės" (kažkaip neprisimenu kito pavyzdžio literatūroje) pateikia mūsų šimtą kartų skaitytas, tačiau irgi iki galo nesuprastas ir neįvertintas N.S.Leskovas (Grušenkos mirtis "Apžavėtame bastūne"). Tiesa, reikia pastebėti, kad herojus tai padaro, išvaduodamas nelaimingą moterį nuo sunkiausios to meto nuodėmės (ir sunkiausio visų laikų nusikaltimo) – savižudybės. Ir jam, herojui, jo laikmetyje ir su jo pasaulėžiūra, nebuvo atimta asmeninio nuodėmės išpirkimo galimybė, kurios, mūsų nelaimei, neturime šiandien, daugeliu atvejų nuasmeninti ne tik nuodėmėje ir nusikaltime, bet ir išpirkime.]

Ar tada nereiškia, kad be mirties blogio, kad ir neišvengiamo, tačiau toli gražu neprivalomo, be gyvenimo blogio, galbūt, sunkiai išvengiamo, labai santykinio ir toli gražu neprivalomo, egzistuoja neabejotinas ir privalomas žudymo blogis< SUP>*). Kol kas nesvarbu ko, žmonių ar banginių, - žudymo blogis savaime, kurį panaudojame neišvengiamais, kaip manome, atvejais, ir kuris mus auklėja žudymo pripažinimo ir neišvengiamumo sąlygomis; ir kurio panaudojimas tų ar kitų mūsų problemų sprendimui mus veda į nusikaltimo kelią net dėl geriausių ketinimų.

[*) Beveik neabejotinai, bei būtina – norisi tarti, priėmus išimtį taisyklėje ir rizikuojant susinarplioti toje prielaidoje. Ir vis tik norisi surizikuoti, nes šiandien, dabartinėmis nusikaltimo nustatymo sąlygomis (tame tarpe ir teisiniu požiūriu) teisingiausia ir humaniškiausia būtų, tikriausiai, tik lygiavertė nuobauda už nusikaltimą, t.y., pirmiausia, mirties bausmė už nužudymą būnant blaivios sąmonės. Nes tas teisingas, šimtą kartų apmeluotas "akis už akį, dantis už dantį" principas dabar vis dažniau virsta akimi už žvilgsnį ir dantimi už garsą. Atpildo ekvivalentiškumas – štai, tikriausiai, vienintelis teisingas teisingumo principas. Akis už akį. Ne tik už akį. Ir už akį ne daugiau nei akis. Ir ne mažiau, nes septynis kartus nusikaltėliui pritaikytas gailestingumas septinis kartus po septynis skatina naujam nusikaltimui, septynis kartus po 77 pasireiškia negailestingumu aukai.]

1956, Kadras filme Ar ne čia blogio šaknis? Ar ne čia jo ištakos? Jo pasirodymo dienos šviesoje vieta? Ar tik ne blogį į pasaulį atneša garbingasis Achavas, išėjęs susiremti su blogiu, kad, tegu ir žuvęs, paliktų po savęs kitą, teisingesnį, ne tokį siaubingą pasaulį? Ar tik ne blogį atneša nuodėmingasis Achavas, iš kilnių savo suklydimų užmušantis gyvą, trokštančią gyventi, kovojančią dėl gyvybės būtybę? Ar tik ne blogį atnešą kvaištelėjęs Achavas, tas Robespjeras, palaikęs paprastą gyvūną blogio ir žudymo pradų įsikūnijimu, o save teisuoliu pasaulio teisėju ir Asmens valios vykdytoju, atsakingu už pasaulio likimą?

Nuodėmė? Nusikaltimas? Beprotybė?

Taip, žinoma, nuodėmė, nusikaltimas ir beprotybė. Bet ar ne beprotybė, ne nusikaltimas, ne nuodėmė kęsti tą pasaulio blogį, su juo taikytis, slėptis nuo jo namų židinio šilumoje laukiant beldimo į duris po vidurnakčio? Irgi nuodėmė, irgi nusikaltimas. Ir beprotybė. Kita, kitokio tipo, bet taipogi.

Našlių ir našlaičių ašaros.

Našlių ir našlaičių ašaros ir ten, ir ten. Išėjai ir negrįžai - našlių ir našlaičių ašaros. Neišėjai ir negrįžai – vėl gi našlių ir našlaičių ašaros. Nusisukai ir palikai našles ir našlaičius. Nenusisukai ir vis tiek palikai; ir pats visai pradingai. Užmušei arba užmuštas.

Yra veikos nuodėmė ir neveikos nuodėmė. Yra veikos nusikaltimas ir neveikos nusidėjimas.Yra veikos beprotybė ir neveikos beprotybė.

O kas ne nuodėmė? Ne nusikaltimas? Ne beprotybė?

Visoje didybėje, visu kilnumu Achavo veržimesi išlaisvinti pasaulį nuo blogio – ar nepasmerkė jis pasaulio blogiui, savęs mirčiai, savo žmoną našlystei ir vaikus našlaitystei? Ar nepasmerkė pasaulio mirčiai, ar nepasmerkė mirčiai to pasaulio būtybės – Mobio Diko? Mirčiai už mirtį atkeršijęs ar neatkeršijo jis mirtimi už gyvenimą?

Užmušdamas banginį, atsilygindamas už banginių medžiotojų mirtis ir savąją lemtį, ar netęsia jis to paties pražūtingo žudynių, aklų viskam, kas yra už betarpiško vyksmo ribų, kelio? Ir galų gale kuo tai blogesnis, kuo kaltesnis Mobis Dikas? Argi ne kaip galingas Achavas jis stoja prieš banginį kūnus skrodžiančių harpūnų blogį? Arbi abu jie, Achavas ir Mobis Dikas, su ta simpatija, dalyvavimu, ką sukelia mums, nepagausina savo susirėmimais pasaulio blogio? Ar nepadvigubina jo? Ir argi moraliai tyras Achavo veržimasis savo esme ir pasekmėmis ne keturgubai labiau nusikalstamas už užspeisto gyvūno instinktyvų įniršį?

Apžvelgęs pasaulia savo trumparegėmis akimis, išmatavęs jį trumpu savo matu, pasirinkęs savo įrankiu žudymą, Achavas pavertė save žudymo įrankiu. Nuo pat pradžios jis pasmerkė save ir tą kilnią idėją, už kurią atidavė gyvybę, apmokėjo žmonos-našlės ir vaikų- našlaičių sielvartu, banginių medžiotojų mirtimi ir jų našlių ir našlaičių sielvartu, jų nepagimdytų vaikų ir tų vaikų vaikų nebūtimi. Ar nesunaikino jis jų vardan Visatos ir Visatos vardan jų? Ir ką reiškia prieš visa tai, prieš visą tą nenutrūkstančią pasekmių grandinę jo paties baisi mirtis, jo priimta kaip aukščiausio teisingumo aktas, kaip nuosprendis, kurį Melvilis pasaulio vardu buvo priverstas skirti jam, švaria sąžine nuteisęs Achavą, kaip teisia aukščiausias dievas, paties Achavo teismu.

Achavai, saugokis Achavo – štai kokia to negailestingojo pamoka, o Achavas nežinojo ir nesiekė gailestingumo, ir to teisiojo; jis gi troško vien tik teisingumo, teismo.

Achavai, saugokis Achavo. Achavo veiksmų nuodėmės.

Bet yra ir Starbeko neveikos nuodėmė.

Doras ir sąžiningas Starbekas mato nusikaltimą, tačiau neužkerta jam kelio, netrukdo, nuolaidžiauja Achavo beprotystei. Starbekas bijo banginių, tačiau plaukia jų žudyti, manydamas, kad jį tai verčia daryti pareiga. Ir jis negali pasakyti, kad reikia uždėti grandines, prirakinti prie stiebo išprotėjusį Achavą, nes pareiga liepia jam paklusti, nes kitaip jam teks kelti maištą prieš Achavą. Jis bijo pakvaišusios nuo Achavo beprotystės komandos ir bijo Achavo. O dar labiau jis bijo sutepti savo švarią sąžinę. Ir našlių ir našlaičių ašaros, Achavo našlės ir našlaičių ir Starbeko našlės ir našlaičių, visų žuvusiųjų ir našlaujančiųjų gula ant jo nesuteptos švarios sąžinės. Ir ne tik todėl, už ką jo paklaus bet kuris teismas, dievų ar žmonių, už nepakaltinamo kapitono veiksmus, bet ir todėl, kad bet kuris teismas paklaus ir dėl nepakaltinamo Starbeko neveiką.

Ir kas tada? Tada: Starbekai, saugokis Starbeko?

Taip, Starbekai, saugokis Starbeko. Saugokis Achavo, Achavo veikos nuodėmės, bet saugokis ir Starbeko neveikos nuodėmės. Ieškok plyšio tarp tos ir tos. Tam tau duotas protas. Tam ir turi garbę ir sąžinę. Rask tą plyšį ir žmonės bei žvėrys sugiedos tau Osaną. Arba pasirausk savo švarioje sąžinėje. Sąžiningas Starbekas neranda to plyšio. Plėšydamasis tarp nusikalstamos veikos ir nusikalstamos neveikos, jis pasirenka neveiką, linkęs žūti, leidžia būti nužudomas. Jis nepanoro tapti Achavo teisėju ir budeliu, jis pasirenka Achavo aukos kelią, iš esmės, bendradarbiavimo su budeliu kelią, nusikaltimo skatinimo kelią. Bandydamas išvengti kaltės, jis pasidalija ja dėl visų nuolaidžiavimo jai veiksmų, už visą tą našlių ir našlaičių grandinę.

Ne pats geriausia kelias. Ne pats sąžiningiausias. Ne pats kilniausias.

O kur geriausias? Kur sąžiningiausias? Kur kilniausias?

Tapti dar vienu Achavu?

Pirma dalis    Antra dalis    Trečia dalis

Papildomi skaitiniai:
Odisėjas visapusiškas
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Walter Benjamin. Telefonas
Peteris Karvašas. Archimedas
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Kuo tapo suaugµ Pepļ Ilgakojinļ ir Kalis Bliumkvistas?
M. Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
H. Toro. Gyvenimas be principų
Ivanas Naživinas. Judėjas
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Dendis ir dendizmas
Džeko Keruako “Kelyje”
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos