Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Stounhendžas

5 Gebura: Apie sinarchiją


Išmatuotoji Žemė

Nauja dėl Stounhendžo

Telūrinės srovės

Vidinė Žemė

Orknėjų Brodgaro valdovas

Paslaptingoji Žemė

20: šventasis Gralis

Alchemija

Rodanti kelią

Papildomi puslapiai:


41b: Rosa Rosarum

Hermetiškosios vizijos

Šeiveris ir „Slėpiniai“

Paskutiniai megalitai


U.Eco.Įžengiant į miškus

Magija ir Thelema

„Da Vinčio kodas"...

Alchemikų filosofinis akmuo

Kvantinė mechanika

Tunguskos sprogimas

Kinijos piramidės

Gyveno milžinai...

Kinų kambarys
3  Bina, 18

Jei galėtume permatyti žemę nuo ašigalio iki ašigalio arba nuo tos vietos, kur stovime, iki antipodų, išsigąstume išvydę rūmą, išvagotą baisių plyšių ir kiaurymių.
(T. Burnet. "Telluris Theoria Sacra", Amsterdam, Wolters, 1694, p.38)

6  Tiferet, 82

Žemė yra magnetinis kūnas. Iš tiesų, kaip nustatė kai kurie mokslininkai, ji yra vienas didelis magnetas. Paracelsas tai tvirtino jau prieš 300 m.
H. P. Blavatsky. "Isis Unveiled", New York, Bouton, 1877, I, p.XXIII

Pabandėme, ir mums pavyko. Žemė yra didžiulis magnetas, ir jos srovių jėgą bei kryptį lemia dangaus kūnai, metų laikų ciklai, ekvinokcijų paankstėjimai, kosminiai ciklai. Todėl srovių sistema yra kintama. Tačiau ji turi judėti taip, kaip plaukai, kurie nors ir auga ant visos viršutinės kiaušo dalies, bet atrodo išsisukantys iš vieno taško viršugalvyje, ten, kur jie labiausiai maištauja prieš šukas. Suradus tą tašką ir įrengus jame galingiausią stotį būtų galima valdyti visus telūrinius planetos srautus. Tamplieriai suprato, kad paslaptis – ne vien viso rutulio srovių žemėlapis, bet ir kritinio taško – Ompalos, Umbilicus Telluris, Pasaulio centro, Vadavietės – vieta.

Visos alcheminės išmonės, chtoniškas juodosios magijos nuopuolis, baltosios magijos elektros iškrova tebuvo įšventintiems aiškūs šios šimtmetinės auskultacijos ženklai, o galutinis rezultatas turėjo būti raudonoji magija, visuotinis pažinimas, absoliutus planetos srovių sistemos valdymas. Tikroji alcheminė ir tamplieriška paslaptis – rasti šio vidinio, švelnaus, siaubingo ir lygaus tarsi žalčio Kundalinio plastelėjimas ritmo ištakas, dar galutinai nepažinto, bet tikslaus kaip laikrodis ritmo, kuriuo plakė tas vienintelis, tikras Akmuo, niekada nenukritęs tremtin iš dangaus – Didžioji Motina Žemė.

Antra vertus, tai norėjo suprasti ir Pilypas Gražusis. Štai kodėl inkvizitoriams taip įkyriai rūpėjo paslaptingasis bučinys in pasteriori parte spine dorsi. Jie troško pažinti Kundalinio paslaptį. Tai rūpėjo daugiau negu sodomija.

- Viskas puiku, - sakė Diotalevis. – Bet kai jau išmoksti valdyti telūrines sroves, ką su jomis darai? Alų?
- Na jau, - atsakiau, - argi jums neaiški atradimo prasmė? Įtvirtinkite telūrinėje bamboje galingiausią kištuką… Turėdami šią stotį, galėsite numatyti liūtis ir sausras, paleisti uraganus, audras, žemės drebėjimus, skaldyti žemynus, paskandinti salas (Atlantida tikrai pradingo dėl vieno tokių nepavykusių bandymų), išjudinti miškus ir kalnus… Suvokiate? Tai jums ne atominė bomba, kenkianti ir tiems, kurie ją numeta….

- Tikrai, - sakė Diotalevis. – Didžiulė jėga. Perrašyti Žemę kaip Torą.

79

<...>Salonas vis kalbėjo, dabar jau lyg kartodamas seniai išmoktą monologą.
- Ar žinote, kas tai yra anglų "leys"? Praskriskite virš Anglijos ir pamatysite, kad visos šventos vietos sujungtos tiesia linija, tiesiog linijų tinklas, išvagojęs visą teritoriją. Vis dar matomos, nes pagal jas vėliau buvo nutiesti keliai…
- Jei jau egzistavo šventos vietos, jos turėjo būti susietos keliais, o tuos kelius bandyta tiesti kuo tiesesnius…
- taip? O kodėl išilgai šių linijų migruoja paukščiai? Kodėl jie žymi skraidančiųjų lėkščių maršrutus? Romėnų invazija tą paslaptį nustūmė užmarštin, bet dar liko tokių, kurie ją žino…
- Žydai, - mestelėjau.

81

Tačiau keltai tikėjo, jog gana turėti bendrąjį Planą. Štai kodėl jie statė megalitus; menhyrai buvo radioesteziniai aparatai, tarsi velenai, elektros dėžutės įstatytos tose vietose, kur srovės šakojasi į daugelį krypčių. "Leisai" žymėjo jau atrastos srovės kelią. Dolmenai buvo energijos kondensatoriai, per kuriuos druidai, pasinaudodami geometrinėmis išmonėmis, bandė ištirti žemės rutulio schemą, kromlechai ir Stounhendžas buvo mikro ir makro-kosminės observatorijos, iš kurių pagal žvaigždynų išsidėstymą bandyta spėti apie srovių išsidėstymą, nes pagal Tabula Smaragdina tai, kas viršuje, yra izomorfiška tam, kas yra apačioje.

<...> Babelio bokštas negalėjo būti niekas kitas, kaip tik bandymas, deja, skubotas ir todėl nepavykęs dėl jo projektuotojų puikybės pastatyti visų galingiausią menhyrą.

84

O jei kokia nors grupė, aišku, Bekono šalininkų, nuspręstų atskleisti srovių paslaptį be žemėlapio ir be Švytuoklės, naujai įsiklausydama į žalčio alsavimą? Štai kur galėjo pasitvirtinti Salono nuojauta: maždaug Fuko laikais pramonės pasaulis – Bekono šalininkų kūrinys – pradeda kasti metro tinklus Europos metropolijų širdyse.

- Tikrai 19 a. apsėstas požemių: Žanas Valžanas, Fantomas, Žaveras, Rokambolė – viskas prasideda ir baigiasi kanaluose bei kloakose, - kalbėjo Belbas. – Viešpatie, kai dabar pagalvoju – visa Verno kūryba yra įšventintojo žvilgsnis į požemio paslaptis! Kelionė į žemės gelmes, 20 tūkst. mylių po vandeniu, paslaptingosios salos olos, milžiniškas Juodosios Indijos požemių pasaulis – reikėtų atkurti jo įstabiųjų kelionių schemą ir tikrai rastume žalčio apvijų pėdsaką, kiekvieno žemyno "leisų" žemėlapį. Vernas tyrinėja telūrinių srovių tinklą iš viršaus ir iš apačios.

23

Tuomet ši problema neatrodė man tokia svarbi, bet tą šeštadienio vakarą pagalvojau, kad viskas priklauso nuo telūrinių srovių ir Švytuoklėje glūdi to paslaptis.

48

- ... Elektra, radioaktyvumas, atominė energija – tikras įšventintasis žino, kad tai metaforos, paviršiniai gaubtai, sutartinis melas, daugių daugiausia apverktinas kažkokios senesnės, užmirštos jėgos pakaitalas, todėl įšventintasis ieško, ir ateis diena, kai atras. Gal turėtumėm pakalbėti, - jis valandėlę padvejojo, - apie telūrines sroves?

87

- Taip, kalbėjo Belbas, - bet juk ir Bekono šalininkai savo kelyje sutinka kliūčių. Kai kurie jų pradeda nuo mokslinės svajonės, o baigia aklagatvyje. Sakyčiau, kad paskutinieji dinastijos palikuonys – einšteinai, fermi, ieškantys paslapties mikrokosmoso širdyje, - padaro klaidingus atradimus. Vietoje telūrinės – švarios, natūralios, išmintingos energijos – jie atranda atominę, technologinę, bjaurią, užterštą energiją…

2

Deja… Leidžiantis sutemoms ir pro pilkėjančius langus smelkiantis vis skurdesniems šviesos spinduliams vėl pabūgau slėptis tarp šių mechaninių gyvūnų, bijodamas vėliau savo elektrinio žibintuvėlio šviesoje išvysti juos, atgijusius tamsybėse, šnopuojančius sunkiu požemių alsavimu, vien kaulai ir viduriai, girgždančius, aptiškusius dvokiančiomis tepaluotomis seilėmis.

Komentarai ir paaiškinimai

Kur veda lėjos?

Skaitykite  >>>>Telūrinės srovės

Pradedant Alfredo Watkinso tiesių linijų vizija, "lėjų" koncepcija buvo vystoma kelis dešimtmečius. Tačiau pamažu vis aiškėjo, kad iš tikro nėra "lėjų". Geriausiu atveju, tai sutartinis pavadinimas, apimantis tiek tikrus, tiek įsivaizduojamus įvairių laikotarpių ir kultūrų parikiavimus. Ir vis tik buvo padaryti netikėti atradimai. Nustatyta, kad sužadintos psichinės būsenos kaltos už ženklų palikimą žemės paviršiuje. Ir tos paieškos padėjo atskleisti Šekspyro pjesės fragmento prasmę atskleidžiant Senosios Europos dvasinės geografijos ženklus.

Šekspyro "Vidurvasario nakties sapne" Pukas sako:

Now it is that time of night,
That the graves all gaping wide.
Every one lets forth his sprite,
In the church-way paths to glide.

[Tą nakties metą, kai plačiai atsiveria kapai, kiekvienas gali išleisti dvasią, skristi bažnyčios keliu].

Kiek tūkstančių kartų aktoriai tarė šiuos žodžius, tačiau kiek buvo supratusių, apie ką, po velnių, kalba Pukas, archetipinė gamtos dvasia?

Šekspyro "bažnytiniai keliai" reiškia tam tikrus Europos kelius, vadintus "lavonų keliais". Britanijoje jie vadinti įvairiai: "bier" (medinis paaukštinimas karstui) keliu, karsto linija, "lyke" arba "lyck" linija (iš senosios anglų "liches" – lavonas), laidojimo keliu ir pan. Saksonų laikais tai vadinta "deada waeg", kuris etimologiškai gali būti susijęs su olandų terminu lavonų keliams, "Doodwegen" (Mirusiųjų keliai). Tai Viduramžių galo reiškinys. Daugelis jų jau išnykę, o išlikusiųjų paskirtis pamiršta.

O jų paskirtis buvo labai aiški – pernešti mirusiuosius į laidojimo vietas. 10 a. labai išsiplėtė bažnyčių statyba Anglijoje. Naujos bažnyčios neišvengiamai įsiverždavo į ankstesnių bažnyčių valdas. Dvasininkai jautė, kad jų įtaka gali sumažėti, tad nusprendė statyti lavonų kelius link senųjų bažnyčių, kurios vienintelės turėjo laidojimo teisę. Kai kuriems parapijiečiams tas kelias buvo gana ilgas. Laukai, per kuriuos eidavo tie keliai, dažnai vadinti "bažnyčios kelio laukais" – ir net šiandien galima būtų atsekti neišlikusius lavonų kelius pagal laukų senuosius pavadinimus.

Tačiau Pukas užsimena ir apie slaptąją tų kelių istoriją. Tie keliai vedė ne per tik per fizinį kraštą, bet ir per nematomą dvasinę žemę. Šios archaiškos dvasinės terpės ženklai atskleidžiami daugybe "virtualių" ir fizinių Senosios Europos ypatybių.

Virtualios ypatybės yra liaudies tikėjimai, tiek be fizinės apraiškos, tiek turintys geografinę vietą. Pavyzdžiui, Tilžėje (dabar Niemanas, Kaliningrado sritis) egzistavo "Leichenflugbahn" (mirusiųjų skrydžių kelias) tikėjimas. Mieste buvo dvejos kapinės: lietuvių ir vokiečių – ir buvo tikima, kad palaidotųjų dvasios gali skrajoti tarp jų. Sakoma, kad šmėklos skrisdavo tiesiai arti žemės paviršiaus, tad tarp kapinių nebuvo statoma tvorų, sienų ir pastatų.

Vokiečiai turėjo panašius virtualius kelius, kurie vadinti "Geisterwege". Nors ir nematomi, tie keliai turėjo tam tikrą geografinę išraišką vietiniame folklore – ir žmonės naktį jų vengdavo:
"Keliai, be išimčių, yra tiesūs virš kalnų ir slėnių, po taip pat pelkių… Miestuose jie praeina arti namų arba tiesiai per juos. Keliai baigiasi arba prasideda kapinėse… todėl tas takas ar kelias laikytas turint tokias pat savybes kaip kapinės… kuriais keliauja mirusiųjų dvasios" (Handwortbuch de deutschen Aberglaubens).

Airijoje ir kituose keltų kraštuose irgi egzistavo nematomi fėjų keliai. Stebina panašumas į kinų feng-šui tradiciją , kai namai ir kapai turėjo būti apsaugoti nuo tiesių kelių ir kitų kraštovaizdžio ypatybių (strėlių), nes jais keliauja neramios dvasios, galinčios pakenkti. Airijoje irgi apie sergančius ar nelaimę patyrusius žmones sakydavo, kad jie "ant kelio" arba "blogoje vietoje".

Fėjų keliai dažniausiai jungė fėjų fortus (geležies amžiaus laikų apskritus žemės darinius), "airy" (eerie) kalnus ir kalvas, erškėčių krūmynus, šaltinius, ežerus, akmens amžius paminklus. Dauguma šaltinių mini, kad fėjų keliai buvo tiesūs (žr. pvz., P. Kennedy. The Fireside Stories, 1870).

Tiesių virtualių kelių pavyzdžiai gali būti Vikingų laidojimo kelias Rosaringe (vedantis į vikingų ir bronzos amžiaus kapines), akmenų kelias Hartz kalnuose Vokietijoje ir olandų "Doodwegen". Reikia atminti, kad laidojant buvo laikomasi ir daugybės prietarų, nenešamas mirusysis kojomis į namus, stengiamasi pernešti per tiltus ar tekantį vandenį ir pan.

Visa tai galėjo turėti ir piki-istorinius aspektus. Pvz., Britanijoje neolito laikų moliniai takai, vadinami "cursuses", jungė pilkapius – šie dariniai būdavo gana ilgi, iki kelių mylių ir daugiausia buvo tiesūs arba iš tiesių atkarpų. Jų paskirtis nežinoma, tačiau galima spėti ją buvus susijusią su dvasiomis. Panašiai kai kurie neolito ir bronzos amžių kapai, daugiausia Prancūzijoje ir Britanijoje, siejami su akmenų eilėmis – kartais turinčiomis blokuojančius akmenis galuose. Kas buvo blokuojama?

Lėjų ieškotojai ir užmirštą nekromantinę būrimo formą. Britanijoje tai "bažnyčios prieangio stebėjimas" arba "sėdėjimas". Kaimo "aiškiaregys" turėjo budėti nuo vienuoliktos vakaro iki pirmos nakties prie bažnyčios durų, kapinėse, "lych"-vartų (pro kuriuos kortežas įeidavo į bažnyčios kiemą ar netoliese (tikėtina, ant lavonų kelio), kad pamatytų šmėklas mirsiančių per ateinančius 12 mėn. Dažniausiai tas budėjimas vykdavo 6v. Marko vakarą (kovo 24 d.) arba Visų šventų, Kalėdų, Naujų metų ar Vidurvasario naktį. Paprastai būdavo pamatoma procesija, įeinanti, o po to išeinanti iš bažnyčios, nors Velse budėtojai išgirsdavo mirsiančiojo vardą.

Ši britų tradicija atrodo turi olandų analogą, būrėjų tipą, vadinamą "voorloper" arba "veurkieken", siejamais su mirusiųjų keliu, "Doodwegen". Jie galėdavo pasakyti, kas greitu laiku mirs, nes regėdavo mirties keliu praeinančias procesijas. Panašius tikėjimus E. Wentz'as*) užrašė netoli Karnako, Bretanėje. Tai panašu į senovės norvegų būrimus sėdint kapinėse arba ant pilkapių, ar sėdint transe nustatytu laiku tarp šv. Luko (gruodžio 13 d.) ir Kalėdų (Vengrijoje).

Tos pačios rūšies būrimai aprašyti islandų folklore, kai "aiškiaregys" turėjo Naujų metų ar ųv. Jono naktį būti kryžkelėje, "kurioje keturi keliai veda, kiekvienas tiesiai, į keturias bažnyčias" RB iš kur matomos keturios bažnyčios, pasislėpti po jaučio ar jūrų vėplio oda ir, gulėdamas kaip negyvas, stebėti kirvio ašmenis. Taip pat turėjo sakyti įvairius burtažodžius kviesdamas mirusiųjų dvasias, kad jos perduotų informaciją. Būrimai kryžkelėse buvo ir Britanijoje bei kitose Europos šalyse – siejant su tikėjimu, kad ten gali apsireikšti velnias. Taip pat buvo tikima kryžkelėse įstringa nusikaltėlių ir savižudžių vėlės.

Tai dalis platesnio tikėjimo, kad dvasios gali įsibrauti į gyvenamus namus. Bavarijoje iki šiol galima rasti į laiptelius įspaustų akmenukų raštus arba iškart už durų dvasių spąstus, tarsi mažas antenas, nukreiptas į lubas. Raganų buteliai buvo paplitę visoje Europoje – stiklo buteliai ar rutuliai su daugybe siūlų viduje. Ant mirusiųjų krūtinių buvo dedami siūlų gniužulai, kad jų dvasia neišeitų anksčiau, nei bus palaidota. O tinklai iš siūlų kabinami ant mirusiųjų kelių, kad jas sugautų. Panašūs dalykai buvo naudojami ir Tibete, kur siūlų kryžiai (mdos) buvo kabinami ant stogo kraigų kaip "velnio gaudyklės". O visa tai panašu į Amerikos užindėnų sapnų gaudykles.

Taigi senovės žmonės jautės atsakingi už dvasių judėjimą savo krašte. Tačiau kiek jomis nesektumėm, lėjos nenuves mūsų prie atsakymo.


*) Valteris Evansas Vencas (Walter Yeeling Evans-Wentz, 1878-1965) – amerikiečių antropologas ir rašytojas, teosofas, Tibeto budizmo tyrinėjimo pionierius, paskelbęs „Tibeto mirusiųjų knygos“ vertimą (1927). Taip pat išvertė „Tibeto didįjį jogą Milarepą“ (1928), „Tibeto jogą ir slaptuosius mokymus“ (1935), „Tibeto didžiojo išsilaisvinimo knygą“ (1967).