Claude Levi-Strauss.
Mitas ir reikšmė [ištraukos]

Antra dalis (tęsinys) [ Pirmoje dalyje pristatomas bei paaiškinamas mito ir mokslo susidūrimas ]

Šiuo klausimu mitologas susiduria su dviem problemomis. Viena jų yra labai reikšminga teorinė problema, nes … mitinė medžiaga yra dviejų skirtingų rūšių. Kartais antropologai rinko mitus, kurie… panašūs į skiautes ir lopus; atskiri pasakojimai pateikiami vienas paskui kitą be jokio aiškaus savitarpio santykio. Kitais atvejais… turime labai susijusius mitologinius pasakojimus, suskirstytus į temas, pateiktas viena paskui kitą gana logiška tvarka.

Ir tada mums iškyla klausimas: ką rinkinys reiškia? Jis galėtų reikšti du skirtingus dalykus, pvz., kad ta susijusi tvarka, panaši į sagos rūšį, yra pagrindinė sąlyga ir kad, vos susiduriame su mitais kaip nesusijusiais elementais, tai ir matome išsigimimo ir tvarkos pairimo rezultatą; randami tik išsklaidyti elementai to, kas anksčiau buvo reikšminga visuma. Arba galėtume hipotetizuoti, kad tas nesusijęs būvis buvo archaiškas, o mitus sutvarkė vietiniai burtininkai ir filosofai, kurie egzistuoja ne visur, bet tiktai kai kuriose tam tikro tipo visuomenėse. Ta pati problema iškyla, pvz., Biblijos atveju, nes atrodo, kad jos žaliava – tai nesusiję elementai, kuriuos mokyti filosofai sutvarkė, siekdami sudaryti ištisinį pasakojimą. Būtų ypač svarbu sužinoti, ar beraščių tautų, kurias studijuoja antropologai, situacija yra tokia pati kaip Biblijos atveju, ar ji visiškai kitokia. Kwakliutl

Ši antroji problema, nors vis dėlto teorinė, yra praktiškesnės prigimties. Ankstesniais laikais, sakykime XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, mitologinę medžiagą rinko daugiausia antropologai, t.y. žmonės iš šalies. Žinoma, daugeliu atvejų, ypač Kanadoje, jie turėjo vietinių bendradarbių. Leiskite man remtis, pvz., Franzu Boasu, kuris turėjo kvakiutlą asistentą George Huntą (iš tikrųjų, jis nebuvo grynas kviakiutlas, nes jo tėvas buvo škotas, o motina tlingitė, bet jis išaugo tarp kvakiutlų, čia vedė ir visiškai identifikavosi su ta kultūra). Ir tsimšianams Boasas turėjo Henry Tate'ą, kuris buvo išsilavinęs tsimšianas, o Marius Barbeau turėjo Williamą Benyoną, kuris taip pat buvo išsilavinęs tsimšianas. Taip iš pat pradžių buvo užtikrintas čiabuvių bendradarbiavimas, bet vis dėlto faktas, kad Huntas, Tate'as ar Benyonas dirbo antropologų vadovaujami, t.y. buvo orientuoti į antropologus. Savaime aišku, jie žinojo daugiausia legendų, papročių, priklausančių jų genčiai, giminei, bet vis dėlto jie lygiai taip pat buvo suinteresuoti duomenų rinkimu ir iš kitų šeimų, kitų genčių bei panašiai.

Kada žvelgiame į didžiulį indėnų mitologijos rinkinį, tokį kaip, pvz., Boaso ir Tate'o "Tsimšianų mitologija" ar kvakiutlų tekstus, surinktus Hunto, o redaguotus, publikuotus ir išverstus taip pat Boaso, randame daugmaž tą pačią duomenų organizaciją, kadangi tai kaip tik toji organizacija, kurią pasiūlė antropologai: pvz., iš pradžių kosmologiniai ir kosmogoniniai mitai, o vėliau, daug vėliau, tai, ką galime laikyti legendiniu padavimu ir kilmės istorijomis.

Taip atsitiko, kad šio antropologų pradėto uždavinio indėnai dabar imasi patys, siekdami įvairių tikslų, pvz., norėdami įvesti savo kalbos ir mitologijos mokymą pradinėse mokyklose indėnų vaikams. Šiuo metu, aš manau, tai labai svarbu. Kitas tikslas – legendinę tradiciją panaudoti ratifikuojant reikalavimus baltiesiems žmonėms – teritorinius, politinius ir kitus reikalavimus.

Taigi ypač svarbu nustatyti, ar yra skirtumas, o jei yra, tai koks – tarp padavimų, surinktų iš šalies, ir padavimų, surinktų viduje, nors tarytum rinkti jie iš šalies. Kanadai pasisekė, sakyčiau, kad knygas apie jos mitologiją ir legendinius padavimus organizavo ir publikavo patys indėnų specialistai. Tai prasidėjo anksti: Pauline Johnson "Vancouverio legendos" yra išleistos prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau pasirodė knygos, kurių autorius Marius Barbeau, savaime aišku, visai nebuvo indėnas, bet bandė rinkti istorinę ar pusiau istorinę medžiagą ir tapo savo indėniškų informatorių delegatu; jis pateikė, sakytume, tos mitologijos savąją versiją.

Įdomesnės, kur kas įdomesnės knygos yra tokios kaip "Medeeko žmonės", išleista 1992 m. Kitimate, kuri, kaip spėjama, yra pažodinis perdavimas, gautas iš tsimšianų genties nuo Skeena'os upės vidurio vado Walterio Wrighto lūpų, bet surinktas kažkokio baltojo – lauko darbininko, netgi ne profesionalo. O dar reikšmingesnė yra nesena, taip pat tsimšianų genties vado Kennetho Harriso knyga, jo paties išleista 1974 m.

Taigi galima atlikti savotišką eksperimentą, antropologų sukauptą medžiagą palyginant su tuo, kas surinkta ir publikuota tiesiogiai indėnų. Iš tikrųjų aš neturėčiau sakyti "surinkta", kadangi vietoje kelių šeimų, kelių genčių, kelių giminių padavimų, pateiktų kartu ir sugretintų vienas su kitu, šiose dviejose knygose praktiškai turime vienos šeimos, vienos genties istoriją, paskelbtą vieno jos palikuonių.

Kyla problema: kur baigiasi mitologija ir prasideda istorija? Šiuo visiškai mums nauju istorijos be archyvų atveju, nesant, žinoma, rašytinių dokumentų, egzistuoja tik verbalinė tradicija, pretenduojanti tuo pačiu metu į istoriją. Tuomet, lygindami šias dvi istorijas – vieną, gautą Skeenos vidurupyje iš vado Wrighto, ir kitą, parašytą ir paskelbtą vado Harisso, kilusio iš Skeenos aukštupio Hazeltono srityje – randame panašumų ir skirtumų. Vado Wrighto informacijoje susiduriame su tuo, ką pavadinčiau netvarkos geneze: visas pasakojimas skirtas aiškinimui, kodėl tam tikra gentis ar giminė, ar giminių grupė, joms atsiradus, patyrė daug sunkių išmėginimų, žinomus sėkmės ir nesėkmių periodus ir buvo progresuojančiai vedamos į pražūtingą pabaigą. Tai ypač pesimistinis pasakojimas, iš tikrųjų, žlugimo istorija. Vado Harisso atveju vaizdas yra visiškai skirtingas, nes knygoje svarbiausia paaiškinti kilmę socialinės tvarkos, egzistavusios tuo istoriniu periodu ir įtvirtintos iki šiol, jei galiu taip sakyti, įvairiuose varduose, pavadinimuose ir privilegijose, kurias tam tikras individas, užimantis savo šeimoje ar gentyje žymią vietą, įgijo įvairiapusiško paveldimumo dėka. Tad atrodo, tarytum diachroninė įvykių seka buvo vienu metu suprojektuota į dabarties ekraną, siekiant iš naujo sudaryti dalį po dalies egzistuojančią sinchroninę tvarką, kuri yra iliustruota tam tikro individo vardų ir privilegijų sąrašu.

Abi istorijos, abi knygos neabejotinai žavi ir yra, literatūriškai kalbant, puikūs kūriniai; bet antropologui jų pagrindinė reikšmė glūdi istorijos, labai skirtingos nuo mūsų istorijos, charakteristikų aiškinime. Istorija, kurią mes rašome, praktiškai pilnai remiasi rašytiniais dokumentais, tuo tarpu šių dviejų istorijų atveju rašytinių dokumentų aiškiai nėra arba jų labai maža. Ir kai aš bandau jas palyginti, mane stulbina, kad jos abi prasideda informacija apie mitinius ar galbūt istorinius laikus – aš nežinau, kokius, šį dalyką gal nuspręs archeologija, ž kada Skeenos aukštupyje, netoli tos vietos, kur dabar yra Hazeltonas, buvo didelis miestas, kurio vardą Barbeau transkribuoja kaip Tenlahamą, ir informacija apie tai, kas ten atsitiko. Praktiškai abiejose knygose išdėstyta ta pati istorija: miestas buvo sugriautas, likučiai žmonių iškeliavo ir pradėjo sunkius bastymus išilgai Skeenos.

Tai, žinoma, galėtų būti istorinis įvykis, bet jei atidžiau įsižiūrime į jo aiškinimo būdą, matome, kad įvykio tipas yra tas pats, netikslios tik detalės. Pvz., pagal šią versiją, iš pradžių tarp dviejų kaimų ar dviejų miestų gali būti mūšis, sukeltas svetimavimo; tačiau gali būti pasakojama, kad arba vyras nužudė savo žmonos mylimąjį, arba broliai – jų sesers mylimąjį, arba vyras – savo žmoną, kadangi ji turėjo mylimąjį. Vadinasi, turime aiškinamąjį elementą. Jo pagrindinė struktūra struktūra yra ta pati, tačiau turinys ne tas pats ir gali kisti; taigi tai yra minimito rūšis, jei galiu taip pasakyti, kadangi jis labai trumpas ir labai koncentruotas, bet vis dėlto turi mito savybę, dėl ko galime stebėti jį esant įvairioms transformacijoms. Kada transformuojamas vienas elementas, atitinkamai turi būti pertvarkomi ir kiti elementai. Tai pirmasis mane dominantis šių gentinių istorijų aspektas.

Antrasis aspektas – kad tai labai pasikartojančios istorijos; tas pats įvykio tipas gali būti panaudotas aiškinant įvairius atsitikimus. Pvz., stebina, kad skirtingų tradicijų vado Wrighto ir vado Harisso pasakojimuose randame panašius atsitikimus, bet jie vyksta ne toje pačioje vietoje, ne tuos pačius žmones paliečia ir tikriausiai vyksta ne tuo pačiu istoriniu periodu.

Skaitydami šias knygas, atskleidžiame, kad opozicija – įprasta opozicija tarp mitologijos ir istorijos, kurią mes įpratę daryti – yra visiškai neaiški ir egzistuoja tarpinis lygmuo. Mitologija statiška, tuos pačius mitinius elementus randame nuolat sujungtus, bet jie yra uždaroje sistemoje, sakykime, priešingai istorijai, kuri, žinoma, yra atvira sistema.

Atviras istorijos pobūdis užtikrinamas nesuskaičiuojamais būdais, kuriais gali būti sutvarkyti ir pertvarkyti mitiniai ar aiškinamieji elementai, pagal kilmę buvę mitiniai. Tai rodo, kad, panaudojant tą pačią medžiagą, kadangi tai yra visų grupių ar genčių, ar giminių bendro paveldėjimo ar palikimo rūšis, galima vis dėlto pasiekti tikslą, kiekvienam jų sukuriant originalią informaciją.

Senos antropologinės ataskaitos klaidina tuo, kad jose buvo padarytas tam tikras tradicijos ir įsitikinimų, priklausančių daugybei skirtingų socialinių grupių, vinegretas. Dėl to prarandame esminio medžiagos pobūdžio vaizdą – kad kiekvienas pasakojimo tipas priklauso tam tikrai grupei, šeimai, giminei ar genčiai ir skiriamas paaiškinti jos lemčiai, kuri gali būti sėkminga ar pražūtinga, ar skirta aiškinti teises ir privilegijas, kaip antai egzistuojančias dabartyje, ar bandanti ratifikuoti prieš tiek laiko išnykusių teisių reikalavimus.

Kai mes bandome pateikti mokslišką istoriją, ar mes iš tiesų darome ką moksliška, o gal tebeužsiiminėjame mitologija, kurią bandome pateikti kaip gryną istoriją? Labai įdomu pažvelgti į būdą, kuriuo individas, tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikoje, tiek, žinoma, visame pasaulyje, teisės ir paveldimumo dėka turintis tam tikrą savo grupės mitologijos legendinės tradicijos informaciją, reaguoja, kada jis įsiklauso į kitokią, iš dalies panašią, bet iš dalies ir visiškai skirtingą versiją, pateiktą kažkieno, priklausančio kitai šeimai ar genčiai, ar giminei. Taigi manytume, kad dvi ne tos pačios informacijos negali būti tuo pat metu teisingos, tačiau vis tiek kai kuriais atvejais jos pripažįstamos kaip tiesa, vienintelis daromas skirtumas yra tas, kad viena informacija yra laikoma geresne ar tikslesne už kitą. Kitais atvejais tos dvi informacijos gali būti laikomos vienodai pagrįstomis, kadangi jų tarpusavio skirtumai nėra suvokiami.

Savo kasdieniniame gyvenime mes išvis neįsivaizduojame esą tiksliai toje pačioje situacijoje įvairių istorikų pateiktos skirtingos istorinės informacijos atžvilgiu. Mes kreipiame dėmesį tik į tai, kas iš esmės panašu, ir nepaisome skirtumų ryšium su tuo, kad būdas, kuriuo istorikai analizuoja duomenis, ir būdas, kuriuo jie juos interpretuoja, nėra tiksliai tas pats. Taigi, jei lyginamos dvi skirtingų intelektualinių tradicijų ir politinių polinkių istorikų nuomonės apie tokius įvykius, kaip Amerikos revoliucija, prancūzų-anglų karas Kanadoje, Prancūzijos revoliucija, mums tikrai nekelia pasipiktinimo, kad jos neteigia tiksliai to paties.

Tad man atrodo, kad rūpestingai studijuodami istoriją (bendrąja šio žodžio prasme), kurią šiuolaikiniai indėnų autoriai bando pateikti apie savo praeitį, nelaikydami šios istorijos nerealia informacija, bet mėgindami ypač rūpestingai, su trofėjinio tipo archeologijos – atkasančios kaimo vietas, paminėtas šiose istorijose – pagalba nustatyti analogijas, kadangi tai įmanoma, tarp skirtingų informacijų bei bandydami rasti, kas iš tikrųjų atitinka ir kas ne, mes galime pagaliau geriau suprasti, kas iš tikrųjų yra istorijos mokslas.

Aš beveik įsitikinęs, kad mūsų visuomenėse istorija pakeitė mitologiją ir atlieka tą pačią funkciją, kad visuomenėms be rašto ir be archyvų mitologijos tikslas yra užtikrinti kiek galima tiksliau (visiškas tikslumas aiškiai neįmanomas) ateities lojalumą dabarties ir praeities atžvilgiu. Tačiau mums ateitis visuomet turi būto kitokia, o kartais ypač skirtis nuo dabarties, dažnai priklausomai, žinoma, nuo mūsų politinių simpatijų. Bet, nepaisant to, didelis skirtumas tarp mitologijos ir istorijos, iš dalies egzistuojantis mūsų prote, tikriausiai gali būti panaikintas studijuojant istorijas, kurios yra suvokiamos ne kaip visiškai atskiros, o kaip mitologijos tęsinys.

Mitas ir muzika

Mito ir muzikos santykis, kurį aš akcentavau knygos "Žalia ir virta" pirmame skyriuje, taip pat … "Nuogas žmogus" paskutiniame skyriuje, - tai tema, sukėlusi daugiausia nesusipratimų, … nes buvo manoma, kad šis santykis yra visiškai arbitrarinis. Priešingai, aš manau, kad egzistuoja ne tiktai vienas mito ir muzikos santykis, o netgi du skirtingi jo tipai – panašumo ir gretimumo, kurie iš esmės yra tapatūs. Bet iš pradžių aš to nesupratau ir pirmiausia atkreipiau dėmesį į panašumo santykį… Tiziano. Venus blinds Cupidon

Mano pagrindinė idėja, išskiriant panašumo aspektą, glūdi tame, kad mito analogiškai muzikinei partitūrai neįmanoma suvokti kaip ištisinės sekos. Štai kodėl reikia žinoti, kad bandydami skaityti mitą kaip novelė ar laikraštį, t.y. eilutė po eilutės, iš kairės į dešinę, mes jo nesuprantame, nes mitą turime suvokti kaip visumą, įsisąmonindami, kad pagrindinė mito reikšmė perduodama ne įvykių seka, o, jei taip galima pasakyti, įvykių paketais, net jei tų įvykių laikas pasakojime visai skirtingas. Taigi mitą turime skaityti daugmaž taip, kaip skaitytume muzikinę partitūrą: ne strofa po strofos, o suvokdami visą puslapį ir pripažindami, kad tai, kas parašyta pirmoje strofoje puslapio viršuje, įgyja reikšmę tik laikant pastarąjį neatskiriama dalimi to, kas parašyta žemiau – antroje strofoje, trečioje strofoje ir t.t. Vadinasi, turime skaityti ne tik iš kairės į dešinę, bet tuo pat metu – vertikaliai, nuo viršaus į apačią. Reikia suprasti, kad kiekvienas puslapis yra visuma. Ir tiktai traktuojant mitą kaip orkestrinę partitūrą, parašytą strofa po strofos ir suprantamą kaip visumą, galime suvokti mito reikšmę.

Kodėl ir kaip tai atsitinka? Mano nuomone, egzistuoja antrasis – gretimumo – aspektas, kuris atveria reikšmingą galimybę problemai išspręsti. Iš esmės tai liečia apytikriai tuos laikus, kai mitinė mintis vakarietiškame mąstyme Renesanso metu ir XVOO a. nepasakyčiau, kad išnyko ar dingo, bet pasitraukė į nuošalę, o vietoje pasakojimų, iki tol kuriamų pagal mitologijos modelį, ėmė rodytis pirmosios novelės. Kaip tik tuo metu išryškėjo ir didieji muzikiniai stiliai, būdingi XVII amžiuje ir ypač XVIII ir XIX amžiais.

Atrodė, tartum muzika visiškai pakeitė savo tradicinę formą tam, kad perimtų intelektualinę ir emocinę funkcijas, kurias mitinis mąstymas tuo periodu daugiau ar mažiau apleido. Kalbėdamas apie muziką, suprantama, turiu šį terminą aptarti. Muzika, perėmusi tradicinę mitologijos funkciją, nėra bet kokia muzika, o ta, kuri vakarietiškoje civilizacijoje XVII a. pradžioje siejama su Frescobaldi vardu, XVII a. pradžioje su Bachu, o tobulumo pasiekė XVIII-XIX a. Mozarto, Beethoveno ir Wagnerio kūryboje.

Šį tvirtinimą norėčiau paaiškinti pateikdamas konkretų pavyzdį, paimtą iš Wagnerio tetralogijos "Nybelungų žiedas". Viena svarbiausių muzikinių jos temų yra Prancūzijoje vadinama "le theme de la renunciation a l'amour" – meilės išsižadėjimas. Kaip žinoma, ši tema pirmiausiai pasirodo operoje "Reino auksas" tuo momentu, kai Reino mergelės sako Alberichui, kad jis gali užgrobti auksą tik atsisakydamas bet kokios žmogiškos meilės. Šis jaudinantis muzikinis motyvas – tai ženklas Alberichui, duodamas tą akimirką, kai jis sako imąs auksą, bet visiems laikams išsižadąs meilės. Visa tai labai aišku ir paprasta, tai pažodinė temos prasmė: Alberichas išsižada meilės.

Antrasis įspūdingas ir svarbus momentas, kai vėl išryškėja ši tema, beje, ypač sunkiai suprantamomis aplinkybėmis, randamas operoje "Valkirija". Tuomet, kai Zygmundas ką tik atskleidžia, kad Zyglinda yra jo sesuo, ir ją įsimyli, ir kaip tik tuomet, kai jie ruošiasi kraujomaišiniams santykiams – dėka paslėpto medyje kalavijo, kurį Zygmundas ketina išimti – tuomet iš naujo iškyla meilės išsižadėjimo tema. Čia glūdi tam tikra paslaptis, kadangi tuo momentu Zygmundas meilės nė kiek neišsižada: jis elgiasi visiškai priešingai ir pirmąsyk savo gyvenime pažįsta meilę su seserimi Zyglinda.

Trečiąkart toji tema atskleidžiama taip pat operoje "Valkirija", paskutiniame veiksme, kai dievų karalius Votanas pasmerkia savo dukterį Brunhildą ilgam magiškam miegui ir apsupa ją ugnimi. Atrodo, kad Votanas, išsižadėdamas meilės savo dukrai, taip pat atsisako mylėti, nors tai ir nelabai įtikina.

Taigi susiduriame su ta pačia problema kaip ir mitologijoje, t.y. turime temą – muzikinę vietoje mitologinės, kuri pasirodo labai ilgoje istorijoje trim skirtingais momentais: pradžioje, viduryje ir pabaigoje, jeigu argumentuodami apsiribojame pirmomis dviem "Nybelungų žiedo" operomis. Aš norėčiau parodyti, kad vienintelis būdas tos temos paslaptingam pasikartojimui suprasti yra sugretinti tris aptariamus įvykius, nors jie atrodo ir labai skirtingi, sustatyti juos vieną virš kito ir mėginti atskleisti, ar negalima būtų jų laikyti vienu ir tuo pačiu įvykiu.

Pažymėtina, kad tais trim skirtingais atvejais susiduriame su lobiu, kurį reikia nukreipti nuo to, su kuo jis susijęs. Tai auksas, paslėptas Reino gelmėse, tai kalavijas, įsmeigtas medyje, traktuojamame kaip simbolinis, gyvenimo ar visatos medis, pagaliau – tai moteris Brunhilda, kuri turės būti ištraukta iš ugnies. Taigi, temos pasikartojimas reiškiam kad auksas, kalavijas ir Brunhilda iš esmės yra vienas ir tas pats: auksas – priemonė užkariauti valdžią, kalavijas – priemonė užkariauti meilę. Aukso, kalavijo ir moters tam tikro susiliejimo faktas kaip tik geriausiai paaiškina priežastį, kodėl operos "Dievų žuvimas" pabaigoje dėka Brunhildos auksas sugrįš į Reiną; tie dalykai – tai vienas ir tas pat, tik traktuojami skirtingais požiūriais.

Kiti siužeto momentai taip pat labai aiškūs. Pvz., nors Alberichas išsižada meilės, vėliau auksas jam padeda suvilioti moterį, kuri pagimdys jam sūnų Hageną. Kalavijo užgrobimo dėka Zygmundas taip pat susilauks sūnaus Zygfrydo. Taigi nagrinėjamos temos pasikartojimas atskleidžia tai, kas visados likdavo neaišku poemose, t.y. tam tikrus dvigubus santykius tarp Hageno-išdaviko ir Zygfrydo-herojaus. Jie veikia itin artimuose lygiagrečiuose lygmenyse. Tai paaiškina, kodėl taps įmanoma, kad Zygfrydas ir Hagenas, ar greičiau pirmiausia pats Zygfrydas, paskui užsimaskavęs Hagenu, skirtingais pasakojimo momentais nugalės Brunhildą.

Galėčiau dar ilgai tęsti, bet galbūt šių pavyzdžių jau pakanka aiškinant mito analizės ir muzikos supratimo metodų panašumą. Klausydami muzikos, mes klausomt to, kas slenka iš pradžios į pabaigą ir kas išsiskleidžia laike. Pasiklausykime simfonijos: ji turi pradžią, vidurį, pabaigą, bet vis dėlto aš nesuprasčiau simfonijos ir nejausčiau jokio muzikinio pasitenkinimo ja, jeigu kiekvieną akimirką negalėčiau pasitikrinti, ką aš girdėjau anksčiau ir ką girdžiu dabar, visą laiką suvokdamas muzikos visumą. Pvz., turėdami temos muzikinę formulę ir variacijas, galime ją suvokti ir pajausti tiktai tuo atveju, jeigu, klausydamiesi kiekvienos variacijos, turime omenyje iš pradžių išgirstą temą; kiekviena variacija turi savo būdingą atmosferą, jeigu nesąmoningai ją galima savotiškai užkloti ant ankstesnės, jau išklausytos variacijos.

Taigi matome tam tikrą pastovią rekonstrukciją, vykstančią muzikos ar mitinės istorijos klausytojo prote. Tai yra ne tik globalinis panašumas. Atrodo, tartum muzika, išrasdama specifines muzikines formas, tik iš naujo atranda struktūras, kurios jau egzistavo mitiniame lygmenyje.

Pavyzdžiui, labai stebina, kad Bacho laikais formalizuota fuga yra kai kurių būdingų mitų su dviem veikėjais ar dviem veikėjų grupėmis veikimo reprezentacija. Tarkim, vienas veikėjas geras, o kitas blogas, nors taip pernelyg viską supaprastintume. Mito skleidžiamas pasakojimas – tai vienos grupės veikėjų bandymas vengti ir išvengti kitos grupės veikėjų; taip viena grupė persekioja kitą: kartais grupė A prisijungia grupę B, kartais grupė B pabėga – visai kaip ir fugoje. Prancūzijoje tai vadinama "le sujet et la reponse" [siužetas ir atsakymas]. Toji antitezė ir antifonija tęsiasi per pasakojimą tol, kol abi grupės beveik susimaišo ir susipina, tai fugos stretta ekvivalentas; tuomet šio konflikto galutinis sprendimas ar kulminacinis taškas parodo dviejų principų, kurie mite visą laiką buvo priešingi, susijungimą. Tai galėtų būti konfliktas tarp aukštesniųjų ar žemesniųjų jėgų, dangaus ir žemės, saulės ir požeminių jėgų ir pan. Mitinis susijungimas savo struktūra yra labai panašus į akordus, kurie baigiasi konsonansu ir užbaigia muzikinį kūrinį, nes jie taip pat parodo priešingybių, kurios galų gale vėl susieina, susijungimą. Taip pat galima būtų parodyti, kad esama mitų ar mitų grupių, sudarytų panašiai kaip sonata, simfonija, rondo, tokata ar bet kurios muzikinės formos, kurios iš tikrųjų nėra sugalvotos, o nesąmoningai pasiskolintos iš mito struktūros.

Štai maža istorija, kurią norėčiau jums papasakoti. Kai aš rašiau knygą "Žalia ir virta", sumaniau kiekvienam jos skyriui pritaikyti muzikinės formos ženklą ir pavadinti vieną skyrių "sonata", kitą "rondo" ir t.t. Tuomet aš susidūriau su mitu, kurio struktūrą labai gerai supratau, bet negalėjau rasti muzikinės formos, kuri tą mitinę struktūrą atitiktų. Aplankiau savo draugą kompozitorių Rene Leibowithą ir supažindinau jį su savo problema. Paaiškinau jam mito struktūrą: iš pradžių dvi visiškai skirtingos, aiškiai tarpusavyje nesusijusios istorijos pamažu susipina ir susilieja, kol pabaigoje sudaro tik vieną temą. Paklausiau, kaip jis įvardintų muzikos kūrinį su tokia pačia struktūra. Draugas pagalvojo ir pareiškė, kad visoje muzikos istorijoje jis nežinąs tokios struktūros muzikos kūrinio. Todėl nesą jam ir vardo. Tačiau buvo aišku, kad tokios struktūros muzikinis kūrinys yra visiškai galimas, ir štai po keleto savaičių draugas atsiuntė partitūrą, kurią jis sukomponavo pasiskolinęs minėto mito struktūrą. Tintoretto. Leda with Swan

Apskritai, muzikos ir kalbos palyginimas yra ypač apgaulingas, nes iš dalies tie dalykai yra labai artimi ir kartu itin skiriasi. Pvz., šiuolaikiniai lingvistai teigia, kad pagrindiniai kalbos elementai yra fonemos, t.y. netiksliai raidėmis atvaizduojami garsai, kurie patys savaime neturi reikšmės, bet jungiami tam, kad diferencijuotų reikšmę. Galima tvirtai tą patį pasakyti ir apie muzikines natas. Nata A ar B, ar C, ar D ir t.t., kaip tokia, neturi reikšmės – vien nata. Muziką įmanoma sukurti tiktai jungiant natas. Vadinasi, galima pagrįstai teigti, kad tuo tarpu, kai kalboje elementari medžiaga yra fonemos, muzikoje turėsime tai, ką prancūziškai aš pavadinčiau "soneme", o angliškai turbūt – "toneme". Štai čia glūdi panašumas.

Bet, žengiant kitą žingsnį arba į kitą kalbos lygmenį, matome, kad fonemos jungiamos sudaryti žodžiams, o žodžiai, savo ruožtu, jungiami sudaryti sakiniams. Tuo tarpu muzikoje nėra žodžių: elementari medžiaga (natos) yra jungiama, tačiau čia iš karto gaunamas "sakinys" – melodijos frazė. Taigi kalboje yra trys griežtai apibrėžti lygmenys,… o muzikoje loginiu požiūriu natos atlieka kažką panašaus kaip fonemos, tiktai praleidžiamas žodžio lygmuo ir einama tiesiog prie sakinio.

Dabar galima palyginti mitologiją tiek su muzika, tiek su kalba, ir čia iškyla šis skirtumas: mitologijoje nėra fonemų – paprasčiausi elementai čia yra žodžiai. Taigi, jei imame kalbą kaip paradigmą, tai ši paradigma yra sudaryta, pirma, iš fonemų, antra, iš žodžių, trečia, iš sakinių. Muzikoje yra ekvivalentas fonemoms ir ekvivalentas sakiniams, bet nėra ekvivalento žod- iams. Mite yra ekvivalentai žodžiams ir sakiniams, bet nėra ekvivalento fonemoms. Vadinasi, abiem atvejais praleidžiamas vienas lygmuo.

Kalbos, mito ir muzikos santykį galima suprasti tiktai imant išeities tašku kalbą ir tuomet parodant, kad abi – muzika, iš vienos pusės, mitologija, iš kitos pusės, kyla iš kalbos, bet vystosi atskirai, skirtingomis kryptimis: muzika akcentuoja įtvirtintą kalboje garsinį aspektą, tuo tarpu mitologija akcentuoja taip pat kalboje įtvirtintą išminties, reikšmės aspektą.

Ferdinandas de Saussure'as atskleidė, kad kalba sudaryta iš nedalomų elementų, kurių kiekvienas yra, iš vienos pusės, garsas, o iš kitos – reikšmė. Mano draugas Romanas Jakobsonas taip pat išleido nedidelę knygą, pavadintą "Garsas ir prasmė", apie dvi neatskiriamas kalbos puses. Kiekvienas elementarus kalbos elementas – tai garsas, turintis reikšmę, ir jokia reikšmė negali egzistuoti be ją išreiškiančio garso. Muzikoje vyrauja garsinis aspektas, o mite – reikšmės aspektas.

Jau nuo vaikystės aš svajojau, kad būsiu kompozitoriumi ar bent orkestro dirigentu. Būdamas vaikas, užsispyriau sukurti muziką operai, kuriai parašiau libretą ir nupiešiau dekoracijas, tačiau man visiškai nepavyko, kadangi kažko trūko mano intelekte. Manau, kad tiktai muzika ir matematika iš tikrųjų yra įgimtos ir kad joms reikia turėti kažkokį genetinį aparatą.

Labai gerai prisimenu, kai karo metais, kaip emigrantas gyvendamas New Yorke, kartą pietavau su žymiu prancūzų kompozitoriumi Dariumi Milhaud'u. Aš jį paklausiau: "Kada jūs aiškiai pajutote, jog tapsite kompozitoriumi?" Jis man papasakojo, kad vaikystėje, lovoje lėtai grimzdamas į miegą, jis klausydavęs ir girdėdavęs muziką, neturinčia jokio ryšio su jam žinoma muzika, vėliau jis suvokė, kad tai jau buvusi jo muzika.

Nuo tada aš supratau, kad muzika ir mitologija yra, jei taip galima pasakyti, dvi kalbos pagimdytos seserys, einančios atskirai, kiekviena skirtinga kryptimi, panašiai kaip mitologijoje vienas veikėjas eina į šiaurę, kitas į pietus, - niekada vėl nesusitikdami. Vadinasi, jei aš nesugebu komponuoti garsų, galbūt galėčiau tai padaryti su reikšmėmis.

Tas paralelizmas, kurį mėginau pateikti, … yra pritaikomas tiktai paskutiniųjų šimtmečių vakarietiškai muzikai. Betgi dabar mes stebime tai, kas loginiu požiūriu yra labai panašu į tai, kas įvyko, kai mitas išnyko kaip literatūros žanras ir jį pakeitė novelė. Mes esame novelės išnykimo liudininkai. Ir visiškai įmanoma, kad tai, kas įvyko XVII a., kai muzika perėmė mitologijos struktūrą ir funkciją, dabar vėl atsikartoja – vadinamoji serijinė muzika pakeičia novelę kaip žanrą, nueinantį nuo literatūrinės scenos.

Iš C.Levi-Strauss. Myth and Meaning, 1980 vertė Vida Gumauskaitė     

C.Levi-Strauss. Mito ir mokslo susidūrimas (1 dalis)
Aukso amžius
Juodieji dievai
Pasaulio religijos
Helovyno istorija
Trys sukūrimo akmenys
Š. Amerikos indėnų mitai
B.Malinovskis ir antropologija
Kai elniai iš dangaus krisdavo
Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus
Trobriandiečių primityvioji ekonomika
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Oda skiria kūną ir dvasią
Malta: menanti Atlantidą?
Nuo nihilizmo į Kristų
Mažojo elnio pėdsakai
Astrologija ir visuomenė
Vaivorykštės mitai
Papročių paskirtis
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis