Apsipuošę ir eina trijuos -
Gaspars, Merkus ir Baltošius...

Taip pat skaitykite: Ir atėjo trys karaliai  

Yra mitas: Trys Karaliai, - tai reiškinys atėjęs per Lenkiją. Tai kaip čia: Žemaitijos Užgavėnių persirengėliai - tai senosios etninės kultūros reliktas, o čia svetimas? Tačiau neužmirškime, kad daugelis „katalikiškų“ apeigų seniau buvo smerkiamos kaip bedieviškos.

Trys karaliai: persirengėliai

XVI a. Volfenbiutelio Postilėje (lietuviškų pamokslų rinkinys) minimi kryželiai, anglimi išpaišomi virš durų. Tai „... su kūčiomis, žirniais, kviečiais medum sumaišytais...“ turėjo saugoti valstiečius „nuo velnių ir perkūno“. Postilėje, - tai eretiška, kaip ir būrimas su kūčia.

Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis*) 1812-ų kovo mėn. laiške piktinasi, kad kai kuriose bažnyčiose persirengiama kareiviais ir „bjauria kauke". Tai „Žemaičių vyskūpystėje“ pakartoja ir Motiejus Valančius.

Karaliai pasirodė neseniai, kaip sako „prie lenkų“. Tačiau persirengiama buvo nuo seno. Amžiaus pradžioje šiaurės rytų Lieetuvoje dar buvo „čigonautojai“. Užnemunėje - „Šyvio vedžiojimas“. XIX a. persirengėliai Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje.

„Čigonaudavo“ Kupiškio, Molėtų, Panevėžio, Rokiškio rajonuose nuo Kalėdų 2-os dienos iki 3 Karalių. Pagal krikščionišką tradiciją Karaliai buvo trys, kurių vienas juodas:
„Baltazaras - baltai nusidažęs. Gaspars - joudai, Melkelis - paprastai“ (Žiuopeliai, Akmenės raj.)
„O jie jau su ryzais, tai jau ne. Jie gražiau apsirengdavo. Iį kažkur gaudavo kepures. Kaip karališkas ten jau“ (Galvokai, Biržų raj.).

Tačiau be Kūdikėlį Jėzų šlovinančių giesmių, jie
„Sveikinimus sakydavo: kad geri metai būtų, derlingi... Kad sveikata gera būtų, kad ūkis laimingai sektųs“ (Videniškis, Molėtų raj.)
Dažnai 3 Karalių grupė pasipildydavo kitokiais personažais: angelu, giltine, velniu (negi ir šie ėjo Kūdikėlio sceikinti?):
„Visi Karaliai ir velnias, ir mirtis. Ir Juozapas, gal ir Marija, ir visi šventieji. Apie 12 žmonių gal“ (Medaišiai, Ignalinos raj.)
Kartais kurioziškai buvo "Karalius su Karaliene" bei „Trys karaliai su kaukėm,.. bet apsirengę visaip buvo - ir velniai, ir raganos... Ir karalius buvo, ir karalienė, ir angelai. Vienas karalius, bet skaitėsi kaip trys“ (Ambraziškės, Molėtų raj.)

Pagal Arūną Vaicekauską  


Sausio 6 d. katalikai mini Tris karalius, kurie, išvydę nepaprastą žvaigždę (žr. Betliejaus žvaigždė) iš Rytų šalies atvyko nusilenkti kūdikėliui Jėzui ir įteikti jam dovanų – aukso, miros ir smilkalų.

Lietuvos kaimuose tądien vaikščiodavo arba pasidirbintais arkliais „jodavo“ persirengėliai. Vienas jų nešdavo ant ilgo koto iškeltą žvaigždę. Žvaigždė sukdavosi, jos viduryje šviesdavo žibintas. Ši misterija simbolizavo žinią apie pasaulio Viešpaties gimimą. Trijų karalių (Kasparo, Merkelio, Baltazaro – Rytuose jie laikomi magais) vardų pirmosios raidės ir kryžiukai, užrašyti ant namų durų ir langų, turėjo garantuoti sėkmę.

Trys karaliai – sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis (sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį). Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ pabaiga. Graikijoje ji sutapo su Eleusino misterijomis, per kurias Romos imperatoriai atveždavo gimusiam Dionisui dovanų.
Krikščionybėje paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių.
Datos ypač tiko Šienpjovių žvaigždynas kurį sudaro 3 Oriono juostos žvaigždės – manoma, kad jos ir reiškia tuos tris kryžiukus prieš karalių vardus.


*) Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) – lietuvių vyskupas, raštijos puoselėtojas, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Nuo 1785 m. darbavosi Žemaičių vyskupijoje. Perkėlė konsitoriją iš Alsėdžių į Varnius. Buvo išsilavinęs, plataus akiračio, liberalių pažiūrų, domėjosi menais ir mokslais, rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, bendravo su rašytojais, globojo literatus.
XIX a. pradžioje, padedamas D. Poškos, vertė italų poeziją (T. Tasso dramos „Aminta“ prologas išleistas 1965 m.). Jo iniciatyva suredaguotos ir išleistos Evangelijos (1806), parašyta studija „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“ (1994). O svarbiausias darbas - pirmąkart į lietuvių kalbą išverstas visas Naujasis Testamentas (1816).


Taip pat galite pasiskaityti:
Stebuklų metas
Ir atėjo trys karaliai
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Lietuvių mitai apie pasaulio sukūrimą
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenis
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Senovės lietuvių tikėjimas
Dievo vardas ir Tvanas
iš kur kilo baltų Dievas
Papročių paskirtis
Vartiklis