Ir atėjo trys karaliai  

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo laikais, atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimęs Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Šie žodžiai pasklido daugelyje katalikiškųjų, protestantiškųjų tautų, sausio 6 d. kasmet eidavo procesijos, vaizduojančios Rytų išminčius-Karalius. Stačiatikių tautose sausio 6 d. reikštų kitą įvykį – Jėzaus krikštijimą Jordano upėje, ir šių tautų tradicijos įgavo kitą atspalvį.

K+M+B Kaip ir Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje bei daugelyje kitų kraštų, Lietuvos vaikai Trijų karalių dieną persirenginėjo karaliais ir vaikščiojo iš sodybos į sodybą giedodami giesmes ir už tai gaudami atlygį, tačiau Lietuvoje šios apeigos išlaikė daug pagoniškų elementų.

Patys Trys karaliai tarsi vainikuoja 12 d. laikotarpį po Žiemos solsticijų (Kalėdų). Lietuvos gyventojai šį laikotarpį vadino tarpukalėdžiu, tarpušvenčiu, o tų dienų vakarus – šventais vakarais. Žmonės tikėjo, kad šiuo laikotarpiu didelę galią žmogui turi nepalankios dvasios. Tai susiję su daugeliu draudimų. 1605 m. kronikoje rašoma, kad pagonys, be kitų prietarų, švenčia dvylikos dienų vakarus, darydami sau „šventą poilsį“. Šį poilsį jie skiria „išprašymui iš Dievo avims sveikatos“, kad avys nevestų nesveikų ėriukų. 1737 m. Žemaičių vyskupo Juozapoto Mykolo Karpio ganytojiškame laiške rašoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių moterims vakarais verpti nuodėmė, o jaunimas tuo metu susirinkęs į kokį namą išdykauja, turėdami progų įžeisti Dievą. Šie draudimai, mažai pakitę, pasiekė 20 a. Beveik visoje Lietuvoje moterys neverpdavo, nelopydavo, vyrai neskaldė malkų, kai kur drausdavo net skusti bulves, imti peilį į rankas. Visi draudimai buvo susiję su gyvulininkyste, žemdirbyste. Bijodami nuostolių, žmonės stropiai laikėsi šių draudimų. Tų dienų ypač laukė jaunimas. Po ilgo advento, trukusio nuo šv. Andriejaus (lapkričio 30 d.) iki Kalėdų, jaunimas negalėdavo linksmintis dar ir pirmąją Kalėdų dieną – per didelė šventė. O dabar laikas, kai jaunimas kasdien susieidavo į šokių, dainų, žaidimų ir kitų pramogų vakarėlius. Vėlyvas ruduo, žiema – vestuvių metas, todėl dažnai per adventą, tarpukalėdžio metu buvo žaidžiami vestuves simbolizuojantys žaidimai. K. Kepelaičio duomenimis nuo Kalėdų iki Trijų karalių jaunieji kas vakarą eidavo į „jaunimą“. Autorius atpasakoja žaidimus, kuriuose vaikinas ir mergina sutuokiami, turi pasibučiuoti. Panašūs advento žaidimai pasiekė 20 a. Punios apylinkėse (Alytaus r.) šventvakariais jaunimas trobose sekė pasakas, šoko, dainavo, o jei nebuvo muzikantų – ėjo ratelius.

Niūrius žiemos vakarus paįvairindavo persirengėlių eisenos. Vienas iš įdomiausių šventvakarių papročių – „šyvio šokdinimas“. Gižuose (Vilkaviškio raj.) „šyvį šokdino“ tik nuo Naujų metų. Mikliausiam vyrui ant galvos ir pečių uždėdavo paklodę, rankoje jsi laikydavo medinę arklio galvą. Vienas vaikinas persirengdavo čigone, pasiimdavo į rankas vaiką (lėlę), kitas – čigonu, kiti persirengdavo kareiviais, prie šono prisikabindavo medinius kardus. Susidarydavo dešimties žmonių, kartais didesnė grupė. Procesija lankė savo ir kaimyninių kaimų namus. Kiekvienas kaimas turėjo savo šyvį. Šyvį vesdavo čigone su vaiku. Kartais kelių kaimų procesijos susitikdavo. Šyviai susiimdavo, stengėsi vienas kitam nuplėšti apdarą, kareiviai kovėsi kardais. Stipresnė grupė atimdavo visą iš žmonių surinktą gera – pinigus, maistą. Kareiviai turėjo savo vadą, vadas pirmasis paklausdavo namų šeimininko ar bus leista šokdinti šyvį. Jei šeimininkas leisdavo – procesijos dalyviai sueidavo į trobą. Vyrai tuoj nustumdavo stalą į trobos vidurį. Vaikinas (šyviu galėjo būti ir vedęs vyras) šoka per stalą. Čigonas tuo metu stengdavosi ką nors pavogti. Už apsilankymą gaudavo maisto, pinigų. Eidavo iki sutemstant, jeigu kviesdavo, eidavo ir vėliau. Per vakarą apeidavo 10-12 sodybų. Visą kelių dienų darbą vainikavo „šyvio vakaras“ ar „šyvio galvos nukirtimas“ (neaiškus pavadinimas), rengiamas Trys karaliai kretingoje prieš Karą per Tris karalius. Už surinktus pinigus, jei reikėjo, pirkdavo maisto, gėrimų, pasikviesdavo merginų. Kartais šyvį šokdino per vakarėlius. Šuolį išreikiančių veiksmų atlikimas galėjo turėti tam tikrą magišką prasmę. Dar 20 a. pradžioje gyvavo paprotys „įrašinėti į bernus“. Vaikinas, norėdamas be apribojimų lankytis kaimo vakarėliuose, turėjo atlikti tam tikrą veiksmą, dažnai – peršokti suolą. Šis paprotys 20 a. 3-5 dešimtm. buvo dažnas dabartinio Šakių, Vilkaviškio, retesnis Marijampolės, Prienų rajonų ribose. Į jaunimo bendriją „įeinantis“ paauglys turėjo peršokti kliūtų kaip ir šyvis. Tarpušventis tarp senųjų ir Naujų metų galėjo būti apeigų atlikimo laikas.

Nepastebimai prabėgdavo dienos, ateidavo Trijų karalių diena. Suaugę, vaikai persirengdavo Trimis karaliais. B. Buračo*) pasakojimu trys vyrai susirasdavo senesnių drabužių, kad keisčiau atrodytų, susijuosdavo juosta ar rankšluosčiu, per pečius persimesdavo juostą su aukso ar sidabro spalvos žibučiais, galvas puošdavo ypatingomis karūnomis, panašiomis į piršlio. Kartais eidavo „angelas“, kuris nešdavo didelę žvaigždę, jis vaikus apdovanodavo sausainiais ir pyragėliais. Taip autorius aprašė Šiaulėnų apylinkių Trijų karalių šventę. Dažnai karaliai persirengdavo vaikai, moterys. Įėję į trobą giedodavo kalėdines giesmes, gaudavo lašinių, dešros. Dažnai karaliai rankose nešdavo žvakes, procesijoje taip pat dalyvaudavo velnias, „aniuolas“, „smertis“. Ant durų užrašydavo raides KMB (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Rokiškio rajono Skemų kaime senyviems žmonėms gerų kaimynų vaikai šias raides užrašo ir dabar, nors paprotys persirenginėti Trimis karaliais buvo dar išnykęs. Šią dieną paprastai iš nupuošia ir iš namų išneša eglutę.

Trijų karalių šventė buvo švenčiama daugelio tautų. Lietuvoje ši šventė išsaugojo daug pagoniškų elementų. Procesijų personažai vaizduoja antgamtiškas būtybes – velnius, angelus, mirtį ir kt. 20 a. pradžioje daugelis tarpukalėdžio, Trijų karalių papročių išnyko, daugelyje Lietuvos vietų Trys karaliai tapo eiline švente, šventvakariais jaunimas, suaugę nesusieidavo. Didelės reikšmės čia turėjo ir kaimų skirstymas į vienkiemius, vėliau – kolektyvizacija.

Kiekviena tauta, išsaugojusi savo dvasinės kultūros klodus – didi tauta. Ji verta pagarbos ir amžinumo. Mielos senelės, mamos! Gal iš savo namų, kitų žmonių girdėjote, kaip jūsų apylinkėje šventė Tris karalius, kitas šventes. Papasakokite savo vaikams ar anūkams; ir galbūt nubrauksite ne vieną džiaugsmo ašarą, išgirdusi tyrais balsais giedamą Karalių giesmę. Neleiskime užakti tautos tradicijų versmei.


*) Balys Buračas (1897-1972) - pedagogas, fotografas, etnografas, kraštotyrininkas. Nuo 1928 m. pasišventė vien kraštotyriniam darbui, aprašė kupiškėnų papročius ir tradicijas. 1957-65 m. keliaudamas po Lietuvą, fotografavo kaimo kasdienę buitį, liaudies smulkiosios architektūros paminklus, dailės dirbinius, šokių ir žaidintų scenas, dievadirbius, piliakalnius, pasakotojus, muzikantus, dainininkus (išliko apie 11 000 negatyvų); rinko liaudies meno dirbinius, užrašinėjo tautosaką (užrašė per 3500 liaudies dainų).
Paskelbė apie 600 kraštotyrinių straipsnių. Stambiausi publikuoti leidinyje „Tautosakos darbai“: „Kupiškėnų vestuvės“ (1935), „Kupiškėnų sekminės“ (1937).

Apie Tris karalius
Vainiko simbolika
Helovyno istorija
Apie žodžio 'Dievas' reikšmę
Apie senovės lietuvių tikėjimą
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
M. Strijkovskio „Kronikos" lietuvių dievų sąrašas
G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
S. Moravskis iš Ustronės
Vilkolakiai Viduramžiais
Birutės kalno legenda
Vilius Orvydas
Jūra ir žarijos
Papročių paskirtis
Biblijos puslapis
Mitologija
Vartiklis