Religiniai anekdotai. Vartiklis

Pragaras ar dangus

HR (personalo) darbuotoją atsitiktinai nutrenkė autobusas ir ji prisistatė šv. Petrui prie dangaus vartų.
- Taip... turime nedidelę problemėlę.... matote, niekada anksčiau neturėjome personalo darbuotojo.... tad nežinome, ką mums daryti...
- O taip, suprantu, - tarė moteris. – Gal galite tiesiog įleisti mane?
- Taigi, aš norėčiau, tačiau turime instrukcijas iš aukščiau... O jose nurodoma, kad reikia leisti jums dieną praleisti pragare, o dieną – danguje. O tada galėsite pasirinkti, kur būti visą likusį laiką.
- Iš tikro? Aš manau, kad rinksiuosi dangų... – bandė tęsti moteris.
- Deja, mes turime savo taisykles! – nutraukė šv. Petras ir nuvedė ją ant į apačią vedančio eskalatoriaus.

Atidariusi Pragaro duris, ji pakliuvo į puikų golfo lauką, tolumoje matėsi klubas, ją apsupo daugybė draugų, praeityje buvusių vadovais, visi nepaprastai puošniais drabužiais, laimingi ir sveikino ją, bučiuodami į abu žandus. Su jais kalbėjosi apie senus laikus. Sužaidė puikų golfo seansą, tada nuėjo į klubą, kur ji mėgavosi puikiu steiku ir omaro salotomis. Ji sutiko Velnią ir jiedu praleido naktį juokaudami ir šokdami.

Tada visi su ja maloniai atsisveikino, nuvedė prie eskalatoriaus, kur jos jau laukė šv. Petras, įleidęs į Dangų. Jame ji visą dieną grojo arfa, o jai dainavo angelai. Blogai ten nebuvo.

Kitą dieną šv. Petras paklausė, ką ji renkasi: Pragarą ar Dangų. Personalo darbuotoja sekundėlę pasvarstė, o tada tarė:
- Danguje nebuvo blogai, tačiau iš tikro geriau laiką leidau Pragare. Renkuosi Pragarą!

Tad šv. Petras vėl ją nuvedė prie žemyn vedančio eskalatoriaus ir ji grįžo į Pragarą. Kai jo durys atsidarė, jis išvydo dykynę, pilną šiukšlių ir piktžolių. Jos draugai buvo apsitaisę skarmalais, jie rinko šiukšles ir jas kimšo į senus maišus. Priėjo Velnias ir davė jai maišą.

- Nesuprantu, - sumikčiojo moteris. – Kai praeitą kartą buvau čia, čia buvo golfo laukas, klubas, ... valgiau omarus, šokome visą naktį ir buvau laiminga. Dabar čia purvina ir šiukšlina dykynė, o mano draugai atrodo apgailėtinai.
Velnias nusišypsojo ir paaiškino:
- Tada mes priiminėjome tave į darbą, o dabar tu – žmogiškasis išteklis.

[ Yra kita anekdoto versija – apie programuotoją ir demonstracinę versiją ]

Levitacija

Du indų swami kalbasi:
- Kaip tau patiko mano naujoji knyga "Levitacijos menas"?
- Ji prilaikė mano galvą visą naktį!

Mazgeliai atminčiai
3011 m. birželio 5-a, trečiadienis

Demiurgai Šambambukli ir Mazukta sėdėjo pakelės karčemoje ir gėrė jauną naujo derliaus vyną.
- Ar ti-iesa, kad šis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje? – besipinančiu liežuviu paklausė Šambambukli.
- Ti-iesa, - linktelėjo Mazukta.
- Ką, tikrai? – apsidžiaugė Šambambukli.
- Aha.
- Vadinasi, tiesa....

Šambambukli mąsliai susipylė dar vieną taurę.
- R-reiškia, jis vis tik egzižestuoja... Nu-uoštabu. Klaušyk, o Žemė, kaip manai, sukasi? O gal nesisuka?
- Ji ne tik šukasi, - liūdnu balsu pastebėjo Mazukna ir žagtelėjo. – Ji darži ir siūbuoja.

- Ar turi sąžinę? – aprėkė žmogų demiurgas Šambambukli. – Ar bent jauti atsakomybę už savo veiksmus? Pažiūrėk, ką su planeta padarei! Juk prašiau ja pasirūpinti, o tu ką darai?
- Nesupratau, ko užsipuolei? – pasišiaušė žmogus. – Ką noriu, tą ir darau – tai mano teisė! Aš gi tas, kaip tu pavadinai, kūrinijos vainikas.
- Norint būti vainiku, - liūdnai atsiduso Šambambukli, - vien pavadinti neužtenka. Vainikas tik tada vainikas, kai vainikuoja karališką galvą. O neturint karaliaus galvoje - tu tik kepurė.

>>>> Religiniai anekdotai
>>>> Religinių anekdotų archyvas

Moterį po infarkto nuvežė į ligoninę. Ji buvo arti mirties, pamatė tunelyje savo angelą sargą ir paklausė, ar jau išmušė jos valanda. "Ne", - atsakė angelas sargas, - "ir tu pragyvensi 30-40 m." Todėl pagijusi ji nuėjo į grožio saloną, pasikeitė šukuoseną, o vėliau nusprendė pasidaryti ir plastinę operaciją. Tačiau po jos, vos išėjus iš klinikų, ją partrenkė greitosios pagalvos mašina.

Kai ji pateko į dangų, ten pamatė savo angelą sargą ir jam pasakė:
- Tu sakei, kad gyvensiu dar 30-40 m.
- Atsiprašau, tačiau neatpažinau tavęs, - atsiprašė angelas.

Jėzus ir Šėtonas susiginčijo, kuris jų yra geresnis programuotojas. Pagaliau nusprendė surengti varžybas ir teisėju pasikvietė Dievą.

Tada sėdo prie kompiuterių ir pradėjo. Kelias valandas įnirtingai spaudinėjo klavišus, programos kodo eilutės bėgo ekranu. Kelios sekundės prieš baigiantis nustatytam laikui, netikėtai trenkė žaibas ir dingo elektra. Po kelių akimirkų ji vėl atsirado ir Dievas paskelbė, kad laikas pasibaigė. Jis paprašė Šėtoną parodyti savo programą, tačiau tas buvo labai suirzęs ir šaukė: "Nieko neturiu. Viskas dingo, kai dingo elektra!"

Jėzus spragtelėjo pele ikoną ir ekrane pasirodė programos langas. Angelų choras užgiedojo pergalės himną. Šėtonas buvo apstulbęs:
- Tačiau kaip? Aš praradau viską, o Jėzaus programa veikia! Kaip taip gali būti.
- Jėzus saugo, - šyptelėjo Dievas.

Mažasis Joškė klausinėja rabiną:
- Izraelio vaikai perėjo Raudonąją jūrą, ar ne? - Taip, tikrai.
- Ir Izraelio vaikai sumušė filistinus?
- Na, taip.
- Ir Izraelio vaikai pastatė Šventyklą?
- Ir tai tiesa.
- Ir Izraelio vaikai nugalėjo Egiptą, Romą; ir Izraelio vaikai visada darė svarbius dalykus, ar ne?
- Teisingai… Tačiau ką nori paklausti?
- Tai ką tada darė suaugusieji?

Popiežius vėlavo atskristi į svarbų susitikimą. Kai nusileido, jis prašė vairuotoją važiuoti greičiau, kad suspėtų. Vairuotojas padidino greitį, tačiau popiežiui atrodė, kad jie vis dar važiuoja per lėtai. Jis paprašė vairuotojo, kad pasikeistų vietomis.

Jie tai greitai padarė, tačiau dumiantį automobilį sustabdė policija. Policininkas greitai įvertino situaciją ir paskambino į nuovadą. Jis pasakė viršininkui, kad sustabdė labai svarbų asmenį.

- Ar jis svarbesnis nei majoras? – paklausė šefas.
- O taip!
- O ministras?
- Tikrai svarbesnis!
- Net už Prezidentą?!
- Net…
- Tai kas, po velnių, jis yra?
- Neturiu supratimo, tačiau jis Popiežių pasamdė vairuotoju!

Naujasis kunigas šeštadienį susiruošė lankyti parapijiečius. Jis priėjo vieną namą, kuriame kažkas tikrai buvo viduje, tačiau neatidarė durų. Kunigas pabeldė kelis kartus, o tada paliko raštelį su ištrauka iš Biblijos (Apr 3:20): "Štai, stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas girdi mano balsą ir atidaro, aš užeisiu, pietausiu ir jis bus su manimi".

Kitą dieną, skaičiuodamas aukas, pastebėjo savo raštelį aukų lėkštėje. Jame buvo prirašyta (Pr 3:10): "Girdėjau balsą sode ir išsigandau, nes buvau nuogas".

Parapijos nusenęs kunigas labai pergyveno, kai per išpažintį miestelėnai sako, kad ištvirkavo. Jis perspėjo per pamokslą, kad jei bent vienas ištars, kad ištvirkavo, jis juos paliks. Visi jį labai mėgo, todėl sugalvojo naują žodį, sakydami, kad "paslydo". Tai tiko senajam kunigui ir viskas ėjosi sklandžiai, kol nepaliko šio pasaulio.

Atvyko naujas kunigas ir po kelių dienų susirūpinęs užsuko pas miestelio seniūną:
- Pone, man atrodo labai keista. Atėję išpažinties žmonės kaip vienas sako, kad jie "paslydo".

Seniūnas ėmė juoktis, supratęs, kad kunigui niekas nepaaiškino "sutartinio" žodžio. Tačiau nespėjus jam paaiškinti, naujasis kunigas pakėlė pirštą ir tarė:
- Nežinau, ko juokiatės, tačiau jūsų žmona šią savaitę paslydo tris kartus...

Žydukas Dovydas kalbasi su musulmonu berniuku Ali. Ali praneša:
- Mane rytoj operuos...
- Ach, ir ką darys?
- Apipjaustys!
- Man tai padarė, vos kelioms dienoms praėjus po gimimo...
- Ir kaip?
- Po to dar nevaikščiojau visus metus!

Po pamokslo, mažasis Jonukas pasakė tėvams, kad nori nedelsiant pasikalbėti su kunigu. Jie nuvedė jį pas jį. Jonukas paklausė:
- Šiandien išgirdau jus sakant, kad mes atsiradom iš dulkių.
- Taip, sakiau.
- Ir dar girdėjau, kad mirę dulke virsim...
- Puiku, džiaugiuosi, kad atidžiai klausaisi. Kodėl to klausi?

- Taigi, geriau ateitumėte pas mus į namus ir pažiūrėtumėte po lova, iš kur visokie žmonės atsiranda ir sulenda.

Miręs inžinierius buvo nukreiptas į pragarą. Tačiau netrukus esamas komforto lygis jį suerzino ir jis pradėjo diegti patobulinimus. Įrengė šiuolaikinius tualetus, oro kondicionierius, liftus. Jis pasidarė labai svarbus ir populiarus.

Vieną dieną Dievas pasišaukė Šėtoną ir paklausė su pašaipa:
- Na, kaip ten einasi apačioje, pragare?
- O, viskas puikiai. Turime oro kondicionavimą, šiuolaikinius tualetus ir liftus, - ir dar net neaišku, ką inžinierius įrengs po to.
- Ką? Pas jus inžinierius? - sušuko Dievas. - Tai klaida. Jis niekaip negalėjo papulti į pragarą. Išsiųsk jį atgal pas mus.
- Jokiu būdu! - nesutiko Šėtonas. - Man patinka pas save turėti inžinierių.
- Išsiųsk, arba bylinėsimės, - pagrasino Dievas.

Šėtonas nusijuokė ir tarė:
- He, tikrai? Ir kur, po galais, tu rasi TEISININKĄ?

Vilius pasijuto blogai ir nusprendė eiti pas daktarą. Belaukdamas gydytojo priimamajame, jis pamatė, kaip iš kabineto išėjo vienuolė. Ji buvo visa išbalusi, atrodė labai sukrėsta ir pasimetusi. Vilius įėjo į gydytojo kabinetą ir pasmalsavo:
- Ką tik mačiau baisiai atrodančią vienuolę. Dar niekad nebuvau matęs labiau sutrikusio žmogaus.
- Aš jai pasakiau, kad ji nėščia.
- Oooo, ar tikrai? - sutriko Vilius.
- Ne, tačiau ji liovėsi žagsėjus.

Prieš spektaklį, kai užgeso šviesos, pasigirdo sunerimęs balsas:
- Ar šiuose namuose yra gydytojas?

Kai šviesos vėl užsidegė, atsistojo keli vyrai. Senyva moteris prie savęs prisitraukė dukterį ir tarė:
- Gerai, ar tarp jūsų yra vienišų ir norinčių vesti jauną ir žavią žydaitę?

Dievas matė, kad Adomas jaučiasi vienišas. Jis jam tarė: "Adomai, duosiu tau puikų gyvenimo palydovą. Ji ruoš maistą, tvarkys ir klausysis; ji bus tobula". Adomas pasidomėjo: "Kiek tai man atsieis?". Dievas atsakė: "Ranką ir koją". Sukrėstas Adomas pasiteiravo:
- Hm, o ką gaučiau už šonkaulį?

Kunigas sekmadieninėje mokykloje pasakojo apie vaikus, erzinusius pranašą Elišą, ir kaip tasai jiems atkeršijo – iš miško atėjus dviem meškoms kurios suėdė 42 vaikus. Tada kunigas paklausė:
- Ir dabar, vaikai, pasakykite, ko moko ši istorija?
Mažoji Gritutė pirmoje eilėje pakėlė ranką ir pasakė:
- Kiek vaikų skrandyje gali sutalpinti dvi meškos…

Artėjo padėkos diena ir šeima gavo atvirutę, kurioj buvo pavaizduota maldininkų šeima, einanti į bažnyčią. Senelis parodė atvirutę anūkams, pasakydamas:
- Matote, kaip vaikams patinka eiti į bažnyčią su tėveliais…
- O taip, - atsiduso Mikutis. – Tačiau kam tas tėvelis nešasi šautuvą?

Mažoji Gritutė nenustygo per nuobodų pamokslą, kuris vis nesibaigė ir nesibaigė. Neiškentusi, pasilenkė prie motinos ir sušnibždėjo:
- Mam, jei jam duotume dabar pinigų, gal jis leistų mums išeiti?

Rabinas Levis buvo priverstas gulti į katalikų ligoninę. Vieną dieną atėjusi slaugė nerado ant sienos kabojusio kryžiaus. Ji geranoriškai jo paklausė:
- Rabine, kas nutiko kryžiui?
- O sesute, - nusijuokė rabinas, - aš nusprendžiau, kad čia pakanka vieno kenčiančio žydo.

Mažoji Gritutė garsiai šaukė savo prašymą:
- Tegu Dievas atsiunčia man naują lėlę gimtadieniui!
- Brangute, - ramino ją motina, - nešauk taip garsiai. Dievas nekurčias.
- Taip, mamyte, tačiau senelis kitame kambaryje ir jis neprigirdi…

Ateistas plaukiojo vandenyne. Staiga jis pastebėjo vandenyje ryklį ir ėmė plaukti iš visų jėgų link savo valties. Žvilgtelėjęs atgal, jis pamatė, kaip ryklys apsiverčia ant nugaros ir praveria nasrus. Mirtinai išsigandęs jis sušuko: "O Dieve, padėk man!"

Akimirksniu laikas sustojo ir ryški šviesa nusileido iš viršaus. Viskas sustojo. Dievo balsas paklausė: "Tu netikintis. Kodėl tada manęs šaukeisi?"

Ateistas sutriko, tačiau atsakė: ""Taip, aš netikiu. O ryklys? Kaip jį priversi patikėti tavimi?"

"Kaip nori", atsakė Dievas; ir šviesa pakilo į dangų. Vyriškis vėl pajuto, kad gali judėti. Jis atsisuko ir išvydo, kaip staiga ryklys staiga sustoja, užsimerkia, nulenkia galvą ir taria: "Dėkoju Viešpatie už tavo duotą maistą".

Mokinys atėjo pas mokytoją ir tarė:
- Man su meditacija prastai. Nesusikaupiu, koją niežti ir nuolat užsnūstu. Tai baisu!
- Tai praeis... - žinančiu balsu atsakė mokytojas.

Po poros savaičių mokinys vėl atėjo pas mokytoją ir tarė:
- Man puikiai sekasi su meditacija. Lengvai susikaupiu, jaučiu ramybę, gyvastį. Tai nuostabu!
- Tai praeis... - žinančiu balsu atsakė mokytojas.

Kartą senas labai turtingas žmogus labai bijojo mirti ir nuolat meldė Dievą, kad galėtų visus savo turtus pasiimti su savimi. Pagaliau Dievas nusileido ir tarė jam, kad galės pasiimti tiek, kiek telpa į vieną lagaminą. Žmogus iškart nusipirko didelį lagaminą ir prikrovė jį aukso plytų.

Netrukus jis mirė ir, sunkiai tempdamas sunkų lagaminą, atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras jį sustabdė, liepė atidaryti lagaminą ir tada pasak, kad neleis aukso plytų įsinešti į dangų.
- Tu nesupranti. Pats Dievas man leido įsinešti tiek, kiek telpa į lagaminą, - pasipiktino vyras.
- Man tai kas, - gūžtelėjo pečiais šv. Petras. - Tačiau mes čia turime jau pakankamai šaligatvių.

Audrai įsismarkavus, kapitonas pastebėjo, kad laivas ėmė skęsti. Jis sušuko:
- Ar kas moka melstis?
- Ei kapitone, aš moku – atsiliepė vienas bendrakeleivių.
- Gerai, - tarė kapitonas. – Visi į valtis. O tu lieki, nes vienu yra perdaug.

Trys vaikinai žuvo avarijos metu ir prie Dangaus vartų šv. Petras jiems paaiškino:
- Danguje teturime tik vieną taisyklę: negalima užminti ant anties!

Taigi jie pateko į dangų ir tikrai, čia buvo pilna ančių. Beveik nebuvo įmanoma praeiti ant jų neužmynus. Ir kaip besistengė, pirmasis vaikinas netrukus užmynė ant vienos jų. Iškart pristatė šv. Petras su neįtikėtinai negražia moterimi ir juos surakino sakydamas: 'Tai amžina bausmė už šį nusižengimą'.

Po savaitės ir antras vaikinas netyčia užmynė antį ir jį taip pat surakino su labai bjauria moterimi. Trečiasis visa tai matė ir stengėsi išvengti jų likimo. Jam pavyko jau kelis mėnesius neužminti jokios anties. Vieną dieną prie jo priėjo šv. Petras su tokia žavia moterimi, kokios jis dar niekada nebuvo matęs: aukšta, įdegusia, puikios figūros, seksualia blondine. Šv. Petras juos surakino netaręs nė žodžio. Vaikinas neiškentė ir paklausė jos:
- Kuo nusipelniau, kad būčiau surakintas amžiams su tavimi?
- Nieko nežinau apie tave, tačiau aš užmyniau antį, - atsakė ji.

Senyva musulmonė garsėjo savo tikėjimu. Ji galėjo stovėti prie savo namų ir visiems praeinantiems sakyti: "Telaimina Alachas". Greta jos gyveno ateistas, kuriam taip buvo įgrisę senės palaiminimai, kad jis šaukdavo: "Nėra dievo!"

Moteriškei užėjo sunkūs laikai ir ji garsiai naktimis meldė, kad Alachas atsiųstų truputį maisto. Ateistas, girdėdamas tas jos maldas, nusprendė pasijuokti iš jos. Vieną rytą moteris prie durų rado didelę pintinę su maistu. Ji pakėlė į dangų rankas ir sušuko: "Telaimina mus Alachas!"

Kaimynas iššoko iš už krūmo ir tarė:
- Aha! Sakiau gi, kad nėra dievo. Aš nupirkau šį maistą, o ne Dievas.

Senyva moteris nusijuokė, suplojo rankomis ir tarė:
- Tebūna palaimintas Alachas! Jis ne tik pasiuntė man maisto, bet ir privertė velnią už jį sumokėti.

Vyras padėjo gėlių ant motinos kapo ir ėjo link išėjimo iš kapinių. Jo dėmesį patraukė vyriškis, klūpantis ant kelių prie kapo ir giliai nusiminęs kartojantis: 'Kodėl tu mirei? Kodėl tu mirei? Kodėl tu mirei? …. ….'
Vyras prisiartino ir tarė:
- Pone, nenoriu jums trukdyti, tačiau niekada dar nemačiau tokio skausmo išraiškos. Dėl ko taip liūdi?
Liūdintysis akimirką patylėjo susikaupdamas ir atsakė:
- Žmonos pirmojo vyro...

Kunigas, nepaprastai mėgę aštrius krienus, visada laikė jų buteliuko ant pietų stalo. Kartą, per pietus, jis pasiūlė jų svečiui, kuris paėmė visą šaukštą. Jam iškart užėmė kvapą. Kai pagaliau vėl galėjo kalbėti, jis pratarė: "Girdėjau, kad dvasiškiai garbina pragaro ugnį, tačiau tik dabar pirmąkart sutikau tokį, kuris leido ją išbandyti!"

Vyras atėjo pas rabiną:
- O rabine, vyksta kažkas baisaus ir turiu tai aptarti.
- Kas gi nutiko?
- Mano žmona nori mane nunuodyti!
- Kaip gi taip? - nustebo rabinas.
- Sakau, esu tikras, kad ji nori mane nunuodyti; ką man daryti - meldė pagalbos vyras.
- Pasakysiu, - pasiūlė rabinas. - Leisk pakalbėti su ja ir aš pamatysiu, kuo galiu padėti.

Kitą dieną rabinas paskambino vyrui ir tarė:
- Taigi, vakar su tavo žmona pakalbėjau daugiau nei tris valandas. Ar nori patarimo?
- Taip! - vyras nekantriai sušuko.
- Priimk tuos nuodus, - pasakė rabinas.

Archeologas kasinėjo Izraelio dykumoje ir rado karstą su mumija, kas yra retas atvejis Izraelyje. Jis tučtuojau paskambino Jeruzalės muziejaus direktoriui Abei:
- Ką tik suradau 3000 m. senumo mumiją vyro, mirusio nuo širdies smūgio.

Abė liepė ją atvežti į muziejų, kur ją ištirs mokslininkai. Po kelių savaičių susijaudinęs Abė paskambino archeologui:
- Buvai teisus ir dėl mumijos amžiaus, ir dėl mirties priežasties. Tačiau, po galais, kaip tai sužinojai?
- Labai paprastai. Rankoje ji laikė papirusą, kuriame buvo užrašyta: "10 tūkst. šekelių Galijotui".

Rabinas, kunigas ir musulmonas išplaukė žvejoti į didelį ežerą. Kunigas panoro nusimaudyti, tad nusirengė ir, perlipęs per valties bortą, nuėjo vandeniu toliau, kad netrukdytų kitiems žvejoti. Po kiek laiko tą patį padarė ir musulmonas…

Po kiek laiko nusimaudyti panoro ir rabinas, tačiau, perlipęs per bortą, nenuėjo vandeniu, o paniro ir ėmė smarkiai taškytis. Kunigas su musulmonu įtraukė jį į valtį ir tada kunigas pasisuko į musulmoną:
- Gal reikėjo jam pasakyti, kur yra tie akmenys?

Sunkvežimio vairuotojas paėmė pakelėje "balsavusį" kunigą. Bevažiuodamas toliau greitkeliu. jis pakelėje pamatė teisininką. Jis instinktyviai pasuko sunkvežimį tiesiai ant teisininko, tačiau prisiminė, kad šalia sėdi kunigas, ir paskutinę sekundę pasuko į šalį.

Tačiau vis tiek išgirdo bumbtelėjimą išorėje. Pažvelgęs į veidrodėlį, užpakalyje nematė nieko. Tad pasisuko į kunigą ir tarė:
- Atsiprašau, tėve, aš ką tik prasilenkiau su teisininku.
- Nesijaudink, mano sūnau. Aš jį "paėmiau" durelėmis iš savo pusės.