Raudonosios žvaigždės šviesa. Vartiklis

Vyresnioji karta užaugo Tarybų Sąjungoje kartu su raudonosios žvaigždės simboliu. Čia pabandysime paaiškinti jo atsiradimo istoriją.
Yra keletas paaiškinimų apie raudonos penkiakampės žvaigždės prasmę.

Europos sampratoje žvaigždė pradžioje buvo amžinybės simboliu, o vėliau tapo aukštųjų siekių, idealų simboliu.

Dar pitagoriečiai, tikėję, kad pasaulio pagrindas yra skaičius, padarė atradimą – penkiakampės žvaigždės proporcijos yra nepaprastai patrauklios akiai. Vėliau tas proporcijas imta vadinti „aukso viduriu“.
Penkiakampė žvaigždė yra antropomorfinė – garsiajame Leonardo da Vinči piešinyje žmogus sulenktomis kojomis ir išskėstomis rankomis panašus į kryžių, o su išskėstomis kojomis – į žvaigždę.

Žvaigždės heraldikoje skyrėsi tiek spindulių kiekiu, tiek spalvomis. Abiejų aspektų derinimas suteikia skirtingas prasmines reikšmes. Penkiakampė žvaigždė (pentagrama, pentalfa) – vienas seniausių apsaugos ir saugumo simbolių. Ir atvirkščiai, apversta žvaigždė (spinduliu žemyn) įgauna neigiamą reikšmę – nuo Viduramžių imta laikyti velnio ženklu.

Simbolio kilmė neaiški. Laikoma, kad europiečiai žvaigždę paėmė iš senovės Egipto ar Kinijos. Tačiau penkiakampė žvaigždė nuo seno žinoma ir Šiaurės tautoms. Pvz., Laplandijos saamiams penkiakampė žvaigždė buvo universalia apsauga, ginančia elnius – daugelio šiauriečių gyvenimo pagrindą. Šiaurės Karelijoje dar 19 a. viduryje užfiksuotas medžiotojų karelų penkiakampės žvaigždės garbinimo atvejis. Žiemą miške susidūręs su lokiu, medžiotojas greitai sniege nubraižė tris penkiakampes žvaigždes vienoje linijoje ir pasitraukė už jų. Laikyta, kad lokys negali jų peržengti. O rusų pagonims penkiakampė žvaigždė buvo pavasario dievo Jarilos¹⁾, žemdirbių ir karių globėjo, ženklu.

Profanai pentalfą laikė pagrindiniu masonų simboliu, nes „turi ryšį su kabala ir ‚Saliamono antspaudu‘, kuriuo pažymėjo kertinį savo Šventyklos akmenį“. Tačiau tai suklydimas – laisviesiems mūrininkams penkiakampė žvaigždės reikšmė buvo antraeilė. Masonai ir Europos okultistai ypatingai vertino ne raudoną, o „liepsnojančią“ žvaigždę, apie kurią mistikas Papiusas rašė: „Broliai sužinodavo apie neregimą šviesą, esančią nežinomų jėgų ir energijų šaltiniu – ši slaptoji šviesa vaizduojama penkiakampe žvaigžde. Ji buvo žmogaus, spinduliuojančio paslaptingą šviesą, simboliu...“.
Taip pat apie jos simboliką skaitykite >>>>>

Tarybinėje simbolikoje raudona žvaigždė atsirado po Visos Rusijos Raudonosios armijos organizacijos ir formavimo kolegijos, įsteigtos 1917 m. gruodžio 20 d., pasiūlymo naudoti ją karine emblema. Už ją pasisakė Konstantinas Jeremejevas²⁾ – pirmasis Petrogrado karinės apygardos vadas, Raudonosios armijos formavimo komisijos pirmininkas. Pagal kitą versiją, idėjos autoriumi buvo Maskvos karinės apygardos karo komisaras Polianskis. 1918 m. balandžio 19 d. Narkomato karo reikalams įsakymu raudona penkiakampė žvaigždė buvo įvesta kaip skiriamasis ženklas visai Raudonajai armijai. Jos nešiojimą 1918 m. gegužės 7 d. patvirtino Respublikos Revoliucinė karinė taryba (Revvojensoviet) įsaku Nr. 310.

Pradėkime vaikiška N. Černikovo knygele „Mūsų Raudonoji žvaigždė“ (1971), kurioje, remiantis revoliucionieriaus J. Jaroslavskio⁴⁾ prisiminimais, teigiama, kad idėja priklauso N. Polianskiui. Jokių nuorodų nenurodyta, tačiau pačią tą knygutę jau mini kiti, tarp jų ir B. Borisovskis, kuris straipsnyje „Pirmoji tarybinė emblema“ (1974 m. žurnale „Istorijos klausimai“) iškelia sav versiją, kad „N.I. Podvoiskis ir K.S. Eremejevas, 1918 m. priklausę Liaudies komisariato kariniais klausimais vadovybę, pasiūlė žvaigždę RKKA [Darbininkų-valstiečių Raudonosios armijos] emblema“ (bet irgi tik tuo pagrindu, kad tiedu 1910–1912 m. buvo laikraščio „Žvaigždė“ redakcijos nariai). Bet ši versija, nes nė vienas iš jų (N. Podvoiskis, nei K. Eremejevas) niekur nebuvo paminėję savo indėlio kuriant Raudonosios armijos emblemą. Bet „antis“ išskrido ir net pateko į „Vikipediją“.

Vis tik iš tiesų J. Jaroslavskis, 1918 m. pradžioje buvęs vienu iš Maskvos karinės apygardos komisarų, straipsnyje „Iš pokalbių apie Raudonosios armijos metines“ (1919 m. vasario 23 d.) prisimena:
„Mūsų kolegijoje iš dr. Polianskio, Muralovo [1877-1937] ir manęs, dr. Polianskis pirmasis pasiūlė penkiakampę žvaigždę su joje pavaizduotais kūju, plūgu ir knyga kaip darbo, kaimo ir inteligentijos simboliais. Kolegija apsistojo tik ties penkiakampe žvaigžde, tačiau vaizduojančia tik kūjį ir plūgą – ir tokiu pavidalu skiriamasis ženklas gavo Trockio patvirtinimą“.

Jo žodžiais reiktų tikėti, tik jis nemini posėdžio datos, tačiau galima spėti, jį buvus neužilgo prieš 2028 m. kovo 2 d., kai išleistas MKA štabo įsakas, kurio 8-me punkte minima ši emblema. Būtent Maskvos garnizonuose pirmiausia ir išplito šis simbolis.

Ženklo nešiojimą reglamentavo ir Narkomato karo reikalams įsakas Nr. 321 su Trockio, Mechanošino, Podvoisko ir Sklianskio parašais. Jis skelbė: „Raudonosios armijos ženkliukas yra asmenų, tarnaujančių Raudonojoje armijoje, požymis. Asmenims, nesantiems Raudonojoje armijoje, nurodytus ženklus reikia nedelsiant nusiimti. Už šio įsako nevykdymą kaltieji bus perduoti karinio tribunolo teismui. Įsakas įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos“. Prie įsako buvo pridėtas raudonarmiečių ženklo aprašymas bei piešinys.

Anot straipsnio „Raudonosios žvaigždės“ laikraštyje, ženklas simbolizavo darbininkų kovą už išsilaisvinimą „nuo bado, [...] karo, skurdo ir vergovės“ ir buvo „darbininkų ir valstiečių Tarybų valdžios, visų besidarbuojančių gynėjos nuo skurdo ir [kovojančios] už [jų] lygybę“ emblema. Aiškindamas šį simbolį, VCIK karinis skyrius išleido specialų atsišaukimą su žvaigždės atvaizdu, kuriame buvo aiškinama: „Ši raudona žvaigždė – darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos, visų besidarbuojančių gynėjos nuo skurdo, ženklas. Raudonojoje žvaigždėje matai kūjį ir plūgą. Žinai, kas tai? Kūjis ir plūgas reiškia miesto darbininko ir kaimo artojo susivienijimą sudarant sąjungą, kad iki paskutinio kraujo lašo gintų savo žemę ir valią, savąją darbininkų ir valstiečių valdžią bei socialistinę Tėvynę nuo priešų ir darbo liaudies budelių“. Coat of LTSR

Vėliau atsirado ir kitų, kartais ir kuriozinių, aiškinimų. Taip, kažkoks M. Koganas 1919 m. balandžio 12 d. Charkovo „Komunisto“ laikraščio straipsnyje „Žydų nuopelnai dirbantiesiems“ aiškina: „Žydų, amžius kovojusių prieš kapitalizmą, simbolis tapo ir rusų proletariato simboliu, kad matyti kad ir įteisinimu ‚Raudonosios penkiakampės žvaigždės‘, buvusio anksčiau žydų-sionizmo simboliu ir ženklu. Su juo pergalė, su juo – mirtis parazitams buržujams...“.

1923 m. penkiakampę žvaigždę įtraukė į TSRS herbą kaip papildymą devizui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Penki žvaigždės spinduliai aiškinti kaip penki žemynai, kuriuose vyksta kova tarp darbo ir kapitalo. Nuo tada raudoną žvaigždę imta laikyti tarptautinio besidarbuojančių solidarumo emblema.

²⁾ Konstantinas Jeremejevas (1874-1931) – rusų revoliucionierius, karinis veikėjas, žurnalistas. 1893-95 m. tarnavo pėstininkų pulke Vilniuje, kur 1896 m. įstojo į socialdemokratinę organizaciją. 1897 m. buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos tvirtovę. 1903 m. prisijungė prie bolševikų. Nuo 1910 m. dirbo kairiųjų laikraščių redakcijose, įskaitant „Pravda“. Po Spalio revoliucijos sukūrė Raudonosios žvaigždės emblemą, dalyvaujant formuojant pirmuosius Raudonosios armijos dalinius. Parašė kūrinių apie Spalio revoliuciją ir Pilietinį karą.

³⁾ Nikolajus Aleksandrovičius Polianskis (1878–1938) – tarybinis kariškis, kuriam priskiria penkiakampės raudonos žvaigždės (pradžioje vadintos Marso žvaigžde) panaudojimą Raudonosios armijos emblema. Buvo rusų armijos karininkas. Kairiųjų eserų partijos narys (1908-18); KP narys nuo 1918 m. Maskvos karinės apygardos vado pavaduotojas (1918-19), Įvairių mokymo įstaigų dėstytojas (nuo 1919 m.).

⁴⁾ Jemeljanas Jaroslavskis (gim. kaip Minėjas Gubelmanas, 1878-1943) – žydų iš Užbaikalės kilmės „senosios gvardijos“ bolševikas, KP ir valstybės veikėjas, TSRS antireliginės politikos ir stalinizmo ideologas, akademikas. Buvo 1905-07 m. revoliucijos dalyvis, suimtas 1907 m., kalėjo, o vėliau tremtyje, galiausiai iki 1917 m. Jakuksto srityje, kur 1915-17 m. buvo Jakutsko kraštotyros muziejaus vadovu. Tada atvyko į Maskvą. 1918-19 m. buvo Maskvos karinės apygardos komisaru. Buvo leidinių „Pravda“, „Bolševiko“, „Marksisto istoriko“, „Bedievio“, „Istorinio žurnalo“ redakcijų narys. Nuo 1939 m. KP CK narys. Parašė knygą „Apie draugą Staliną“ (1939); buvo daugelio publikacijų apie KP autoriumi. Mirė nuo skrandžio vėžio, kremuotas, urna įdėta Kremliaus sienoje.