Sol Invictus

Jėzaus gimimas nesusijęs su Kalėdomis. Romėnų pasaulyje gruodžio 25 d. buvo laikoma Nenugalimosios Saulės, Natalis Solis invicti, gimimo diena. Kiekvienais metais buvo švenčiama Mitros, Saulės dievo, šventė. Iki 274 m. tikėjimas Mitra tapo toks populiarus, kad paskelbtas valstybine religija. Bet Romoje vyko ir kitos pagoniškos šventės - gruodžio 17-23 d. žemdirbystės dievo garbei buvo švenčiamos Saturnalijos. Sol invictus užrasas buvo vienoje Konstantino monetų pusėje, o kitoje - Kristaus vardas. Konstantinas nebuvo krikščionis, bet politiniais sumetimais toleravo krikščionybę, kaip žemiškąją Sol invictus apraišką. Daryti kompromisai; ir Sol Invictus, Mitraizmo ir krikščionių šventės susiliejo. 321 m. Konstantino įsaku liepta valstybės institucijoms nedirbti „gerbtiną Saulės dieną“ ir apeigoms parinktas sekmadienis vietoje tradicinio šabato šeštadienį. 1603 m. prieš Kalėdas Johanas Kepleris teleskopu stebėjo Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne. Abi planetos atrodė kaip viena didesnė ir ryškesnė žvaigždė. Kepleris prisiminė skaitęs pas rabiną Abravanel (1437-1508), kad žydų astrologai tai laikė Mesijaus atėjimo ženklu. Žydų astrologijoje Žuvys buvo Izraelio namas, Mesijaus ženklas. Jupiteris - Dovydo giminės žvaigždė, o Saturnas - Izraelio globėjas, Mesijo žvaigždė. Kepleris spėjo, kad rado „Betliejaus žvaigždę“, bet jo hipotezė buvo atmesta - iki pat 1925 m., kai nuorodos į tą konjunkciją buvo rastos Babilono Sippar astrologijos mokyklos dantiraščio tekstuose. Sippar'o miestas kanalu buvo sujungtas su Eufrato ir Tigro upėmis. Jis buvo svarbus prekybinis ir religinis centras. 19 a. pabaigoje Abu-Habbah kasinėjimai parodė ten esant Šamaš skirtus šventyklos ir zigurato griuvėsius ir buvus senąją astrologijos mokyklą. Svarbiausias radinys buvo jos dešimtys tūkstančių molio lentelių, datuojamų Senojo ir Naujojo Babilono laikotarpiais. 1925 m. vokiečių mokslininkas P.Schnabel tarp jų rado pastabą apie Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne. Ji buvo stebėta 5 mėnesių laikotarpiu 7 m. pr.m.e. Skaičiavimai parodė ją įvykus tris kartus: gegužės 29 d., spalio 3 d. ir gruodžio 4 d. Konjunkcija buvo regima pietų skliaute Judėjoje tiesiai virš Betliejaus, jei stebėsim nuo kelio iš Betliejaus į Jeruzalę. Mt.2:2 "Matėme jo žvaigždę rytuose" yra klaidingas graikiško "En th anatolh" (rytuose) vertimas iš originaliosios idiomos reiškusios "pirma aušros šviesa". Šio reiškinio koreliacija su Quirinius pirmuoju apsilankymu ir išankstiniu jo užregistravimu Sirijoje, patvirtina Naujojo testamento pasakymą. Tada galimos trys Jėzaus Kristaus gimimo datos: 7 m. pr.m.e. gegužės 29 d., spalio 3 d. ar gruodžio 4 d. Babilonas senovėje buvo toks pats svarbus judaizmui kaip Jeruzalė. Gegužės 29 d. astrologai galėjo išvysti konjunkciją ir pasiųsti mokslininkus patikrinti, ar nėra jos išpranašauto Mesijaus atėjimo "tėvynėje". Jie galėjo atvykti iki spalio 3 d., antrosios konjunkcijos pasirodymo (Mt 2,10 "Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi"). Gruodžio 4 d. yra per vėlas metas piemenims rūpintis savo kaimenėmis "...toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą" (Lk 2:4). Tad tikėtiniausia Kristaus gimimo data yra 3755 Tišri 10 d., šeštadienis (7 m. pr.m.e. spalio 3 d.). Beje, toji diena yra ir Yom Kippur, Atpirkimo diena. Kitas Jėzaus Kristaus gimimo datos paskaičiavimas pateikiamas puslapyje: www.spauda.lt/bible/xmas.htm.  Kitas paaiškinimas, kodėl „matėme žvaigždę rytuose“, siejamas su Sirijumi senovės Egipte: www.spauda.lt/mitai/cosmic/egypt.htm Skaitykite: P.H. Seely. The firmament and the waters above. Part I: The meaning of raqiac in Gen 1:6–8// The Westminster Theological J., 1991, 53, p.227–40 M. Dahood. The Anchor Psalms, vol. 2 Tikėtina Kristaus gimimo vieta Betliejuje

Biblinis kosmosas trisluoksnis Kad Biblijos pasaulis trijų sluoksnių, klausimas nekyla. Istoriniu kontekstu senovėje buvo dvi pagrindinės kosmologijos. Archajiškoji mitologija pasaulį vaizdavo trijų lygių: žemė kaip plokščias diskas apsuptas Okeano upės (graikiškas variantas) arba plaukiojantis vandenyje (izraelitų versija) su dangumi viršuje ir požemių pasauliu apačioje. Helenistiniu laikotarpiu senesnįjį trisluoksnį pasaulio modelį pakeitė geocentristinis visatos modelis – rutuliška žemė laisvai kabo erdvėje. Biblijoje apie trisluoksnę pasaulio sandarą užsimenama daugelyje vietų, pradedant Iš 20.4 ir Deu 4.18, kur trečiu sluoksniu yra požeminis vanduo. Tik štai kai kurie komentatoriai (kaip R. Harris) teigia, kad ten kalbama apie įprastines jūras ir ežerus, o ne požeminius vandenis. Tačiau jie klaidingai suprato hebrajų sintaksę: frazėje mittahat la-`ares „tahat“ reiškia „po, žemiau“ ir veikia kaip prielinksnis objektui „la-`ares“ – žemė. NT Php 2.10 patvirtina trisluoksniškumą, kai kalba apie nusilenksiančius Kristui danguje, žemėje ir po ja (). NT tai dar minima Apr. 5.3 ir Apr 5.13. Pasaulio tvėrimas (Pr 1.1-2.3) turi prasmę tik trisluoksnio pasaulio atveju. Pr 1.3-5 antrąją dieną sukuriama diena ir naktis, kaip fundamentalios kosmoso komponentės. Tai neturi prasmės šiuolaikinėje kosmologijoje, kur šviesos ir tamsos kaita sukuriama Žemės sukimosi apie ašį atsižvelgiant į Saulės padėtį. Tačiau Biblijoje žemė atsirado tik trečią dieną, o saulė – tik ketvirtą. Taigi šviesa buvo suprantama kaip nepriklausoma nuo Saulės. Juk ir Pro 4.18 labiau reiškia pirmą dienos šviesą nei pirmą tekančios saulės šviesą. Ir toliau kalbama apie dienos (yom) šviesą, o ne saulės šviesą. Ecc 12.2 skiria dienos šviesą (`or) nuo saulės šviesos (šemeš), mėnulio šviesos (yarea?) ir žvaigždžių šviesos (kokkabim). Panašiai apie dienos šviesos patamsėjimą minima Isa 5.30 bei Amo 5.8. Job 38.12 Dievas klausia Jobo, ar jisai nurodė rytą tapti dienos aušra. Pr. 1.6–8 dangus sukuriamas per raqia atskiriant vandenis viršuje nuo vandenų apačioje. Yra daugelis priežasčių, kas raqia privalo turėti substanciją. Mat jis yra iš šaknies „rq“ – „ išdaužti/išplakti [plaktuku]“. Medžiaga, kuri buvo išplakta, tiesiogiai nenurodoma, tik galima spėti, kad tai metalas: veiksmažodinė raqia' forma sutinkama šiose frazėse: „Ir buvo išplaktas aukso lakštas“ (Iš 39:3) bei „plaktas sidabras buvo parvežtas iš Taršišo“ (Jer. 10:9). Ir taipogi Biblijoje raqia naudojamas daugelyje vietų prasmė „ištempti/išskleisti plokščiai“. Štai Job 37.18 klausia: „Ar gali, kaip Jis, išskleisti [raqa] dangus [šehaqim – „debesis], kietais kaip metalinis veidrodis“. Ezekielio vizijoje (Ezk 1.22, 23, 25, 26, 10.1) raqia apibūdinamas iš dangaus, kaip kažkas kieta ir plokščia, perspektyvos. Taigi, raqia gali laikyti vandenis viršuje (kaip žydrą dangų) tik būdamas kietu ir nepralaidžiu vandeniui. Ir raqia privalo turėti angas įvairių dalykų (lietui, angelams, manai) patekimui į žemę. Ir galimi dar keletas kitų argumentų šio teiginio patvirtinimui. Mitchell Dahood‘as*) Ps 77:18 aptiko dar vieną užuominą apie dangaus kupolą. „Galgal“ verčiamas kaip „sūkurys“, tačiau M. Dahood‘as nurodė, kad jis artimas „gullath“ (taurė) ir „gulgolet“ (kaukolė), aiškiai perteikiant „kažką kupoliška ar skliautiška“. Taip pat M. Dahood‘as nurodė, kad „paralelizmas su tebel (žemė) ir eres leidžia spėti, kad psalmė perteikia trisluoksnį visatos padalijimą – dangų, žeme ir požemį. Pr 1.9–10 žemė [`eres] sukurta kaip diskas ant gelmių vandenų. „`eres“ turi daugybę prasmių, bet kadangi nebuvo šalių ar teritorijų ir dar žmonės negyveno, čia „`eres“ turėtų reikšti „visą žemę“ arba „gruntą, dirvą“. Labiau priimtinas pirmas variantas – kaip domenas žmonių apgyvendinimui. Tačiau neturėtų būti suprantamas kaip Žemės planeta. Ir niekur Biblijoje nėra paminėta, kad žemė yra rutulys, kybantis erdvėje – nes tada tai prieštarautų likusiai Biblijos daliai. Vis tik kai kurie tvirtina, kad Biblijoje bent tris kartus sutinkamos užuominos apie rutulišką žemę (Is. 40:22; Job 22:14; Prov. 8:27). Tačiau tai tik norimo priėmimas kaip esamą ir akivaizdus šiuolaikinės kosmologijos primetimas hebrajiškai pasaulio sampratai. Ten naudotas hebrajų žodis hug negali būt verčiamas kaip sfera, o vėlgi turėtų būti interpretuojamas kaip kietas skliautas. Is. 40:22 „Dievas sėdi ant žemės kupolo“; Job 22:14 „Dievas vaikšto po dangaus skliautą“; Prov. 8:27-28 „Jis nubrėžė apskritimą ant gelmių veido... ir padarė tvirtu dangų viršuje“. *) Mitčelas Dachudas (Mitchell Dahood , 1922- 1982) – amerikiečių jėzuitas, hebraistas, Biblijos tyrinėtojas. 1957 m. persikėlė į Romą ir ten dirbo profesoriumi. Išleido 3 t. „Psalmių“ vertimą su komentarais, naudojosi šaltiniais ugaritų kalba.

Papildomi puslapiai:
Trijų taisyklė
Skraidantys šventieji
Kas buvo Sodininkas?
Dar kartą - Žmogaus Sūnus
Legendinė Ofyro aukso šalis
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv.Dvasia?
Išminčių akmenys ar pirmasis kompiuteris?
Enuma Eliš, Babilono pasaulio sutvėrimo epas
Pradžios knygos tekstas ir paaiškinimai
Vaivorykštės mitai visame pasaulyje
Puolę angelai ir Nefilimai
Kaip buvo užrašyta Tora?
Elohimų alchemija

Religijos skyrius
Atlantidos skyrius
Mitologijos puslapis
Vartiklis