Nesąmonienos: Vartiklis Nr.10: Humoras

Absurdiškų tekstų suvokimas

Žmogaus interpretacinės galimybės vos ne beribės. Galimų teksto interpretacijų variantų skaičius priklauso nuo ekstralingvistinių asmenybės parametrų: išsilavinimo, sukauptos patirties, turimų asociacijų, prisiminimų ir t.t. Beje, neretai interpretacinis mechanizmas suveikia nepriklausomai nuo to, ar pats tekstas turi aiškią prasmę. Tai taikytina tiek absurdiškoms frazėms, tiek ištisiems kūriniams.

Buitine prasme absurdu priimta laikyti tai, kas tokiu laipsniu neatitinka tikrovės, kad realaus pasaulio požiūriu palaikoma beprasmiu, nenormaliu. Deja, nepaisant didelio 20-21 a. kultūros polinkio į absurdiškumą, absurdiškas išraiškos formas, filologijoje vis dar nepakankamai ištirtas gana nemažas meninės kūrybos „absurdiškasis" sluoksnis.

Netgi ten, kur „absurdas“ yra terminijoje (filosofija, kultūrologija, logika, ...), šio termino signifikacija gana miglota. Stoikai (Sekstas Empirikas) turėjo „blituri“ kategoriją, apibūdinančią žodį, nežymintį nieko. Domėdamiesi tuo, kas atsirado anksčiau: sąvoka, jos nominacija ar jos signifikantas, kaip „sutinkamas“ žodis ir jo denotatas, stoikai sumąstė kai kurias žodžių formas, kurios, jų nuomone, neišreiškia, be savosios, jokios prasmės. Jei sąvoka neturi signifikacijos, ji privalo išreikšti išimtinai save pačią, turėjo savimi uždarą semantiką. Tai būdinga absurdiškiems dariniams, tokiems kaip „nes blituri buvo skindasopsu“. Prasmės neturi nei blituri, nei skindasopsas - tad jiedu, jų sukūrėjo valia, išreiškia vienas kitą, nes nieko daugiau išreikšti ir negali. Tokia „filosofine“ absurdiškų frazių (ir situacijų) sudarymo formule ir ėmė naudotis grožinės literatūros autoriai, kurdami savas, niekaip su tikrove nesusijusias sąvokas, pvz. L. Kerolio „Snarkų medžioklėje“ (1876):
„Nes, deja, Snarkas buvo Budžumu“
arba G. Osterio^*) „Uždavinynas: nevaizdi matematikos priemonė“ (1995):
„Kiekviename puzike randasi 3 farikai; kiekviename farike yra 5-ios bliakos, o kiekvienoje bliakoje po 2 chrunečkus“.

Atrodo akivaizdu, kad absurdas perteikia prasminę anomaliją, kurios esmė semantinės logikos sutrikdymas įvairiuose kalbos lygiuose. Tačiau absurdiškas išsireiškimas gali būti teisingas gramatiškai. O kita vertus, tas pats absurdiškas pasakymas gali turėti nepaprastai daug signifikacijų. Bet su tuo nesutiko M. Fuko, laikydamas, kad tikrasis nonsensas privalo kažkaip sietis su realia tikrove. Ir „Chomskio frazė ‚Bespalvės žalios idėjos išprotėjusios miega' neturi prasmės tik tuo atveju, jei priimsime, kad tam tikras kiekis galimybių jau išnaudotos, pripažinsime, kad kalba ne apie sapno aprašymą, poetinį tekstą, užšifruotą pranešimą ar narkomano žodžius“ (M. Fuko. Pažinimo archeologija).

Negalima sakyti, kad išoriškai atrodantis absurdišku tekstas turi prasmė, neišdėsčius prielaidos apie daugumai skaitytųjų atrodančios beprasmybės priežastį. Bet gali būti, jei tarsime, kad skaitytojas, nesusipažinęs su autoriaus nuostata, tekstą interpretuoja savaip, tai jis gali surasti visai kitą prasmę, nei siųstą autoriaus.

Tačiau jei pats autorius negali apibūdinti savo absurdiško kūrinio esmės, ar skaitytojai ir kritikai privalo jame ieškoti prasmės? Ar ne paprasčiau pasitenkinti sustingusia forma, nes, galbūt, joje glūdi grožis? Būtent tokia mintis buvo išsakoma lingvistikoje nagrinėjant futuristų ir dadaistų kūrinius: absurdiškas kūrinys traukia žmogų būtent savo beprasmybe, nes tai nauja skaitytojui. Bet matyt reikšmingiau tai, kad absurdas suteikia skaitytojui galimybę pačiam „kuri prasmes“ visai postmodernistinėje „autoriaus mirties“ dvasioje - kartu sukuriant sudėtingesnę semantinę visumą nei leidžia įprastinis tekstas.

Aiškiai absurdiškas tekstas apauga interpretacijomis, nes tik prasmė užtikrina kalbos ryšį su tikrove esančia greta kalbos; ir tuo pačiu - žmonių tarpusavio supratimą. Beprasmis - komunikacijos sutrikimas ir visiškas nesupratimas. Jei kažkas kažką skelbia, automatiškai priimama, kad jis nori kažką pranešti, - ir net „tamsios“ jo kalbos vietos priimamos kaip turinčios kažkokią prasminę informaciją. ir tokių tekstų nagrinėjimas gali praskleisti užuolaidą, dengiančią subjektyvią kalbančią asmenybę.

^*) Grigorijus Osteris (g. 1947 m.) - žydų iš Odesos kilmės rusų rašytojas ir scenaristas (apie 70 scenarijų animaciniams filmams), TV vedėjas. Sukūrė „Žalingų patarimų“ žanrą ir parašė pirmąjį hipertekstinį romaną vaikams „Pasaka su smulkmenomis“ (1989). Sukūrė daugybę kūrinių vaikams. Pažymėtas kaip įnešęs svarų indėlį į posttotalitarinę rusų kultūrą.

Indijoje užsukau į vietinę užkandinę ir paprašiau:
- Norėčiau vidutiniškai iškeptos jautienos...

Paukščių turguje ponia kalbina papūgą:
- Ar moki kalbėti?
- Moku, - atsako papūga. – O ar tu moki skraidyti?

Vakar apsirikau rinkdamas telefono numerį.
- Alio, - atsiliepė vyriškis.
- Sveiki, - tariau, - ar nepakviestumėt Danguolės.
- Ach, nežinau, bet jai dar tik du mėnesiai...
- Oi nieko, nieko, - nuraminau, - aš palauksiu!

Va, prieš nusiperkant automobilį, skraidžiau su nuosavu malūnsparniu. Kartą, kai nebuvo vietos nutūpti, aš pririšau jį prie gatvės žibinto ir palikau įjungtą - mažais apsisukimais.

O dabar mane sustabdė mentas, nes pravažiavau ženklą "Stop". Jis siuto:
- Ar nematei ženklo!?
- Žinote, aš tikiu ne viskuo, kas parašyta, - ramiai paaiškinau. Pasikalbam apie seksą

Aš be galo džiaugiuosi progresu. Štai, pasistačius vandens skaitliukus, pagal žadintuvo komandą keliasi visa šeimyna ir rikiuojasi į eilutę prie tualeto, - paskutinis nuleidžia vandenį.

Žmona pasakė, kad turėčiau labiau stengtis. Tad įsitaisiau dvi meilužes...

Namų idilei pagerinti nupirkau mikrobangų židinį. Vakare pakanka prieš jį pasėdėti tik 8,5 minutės... Kartu nusprendžiau pasišildyti ir tirpios kavos stiklinę, tačiau ji visa išėjo. Tada jau _aš_ išėjau atvėsti ir pasivaikščioti po miškelį, - ir kaip tik tada ant manęs nuvirto medis, o aš net negirdėjau.

Todėl dabar rašau naują knygą. Jau beveik užbaigiau puslapių numerius. Kaimynė viršuje turi naują mažylį. Taigi, aš surašysiu viską, apie ką jis kalba ir nori naktimis. Kai jis paaugs, galėsiu paklausti, ką jis norėjo pasakyti...

Mažasis Petriukas atėjo pas tėvelį ir paklausė: „Tėti, iš kur aš čia atsiradau?“
Tėtis buvo pažangus asmuo, tad pamanė, kad sūnui reikia viską sąžiningai paaiškinti. Jis pasivedė sūnų į ramų kampą ir pusvalandį aiškino visas subtilybes. Tada paklausė:
- Sūneli, ar atsakiau į tavo klausimą?
- Ne! – paprieštaravo Petriukas. – Štai Simukas iš gretimos laiptinės į čia atsirado iš Šiaulių.

Onutė grįžta namo iš mokyklos ir pasigiria mamai, kad užsidirbo 10 eurų. Motina pasidomi – kaip? Onutė paaiškino, kad įlipdama į medį. Motina neapsidžiaugia:
- Jie tik norėjo pamatyti tavo kelnaites...
- Ne, jie nepamatė, mam. Aš jas prieš tai nusimoviau!..