Joseph Henri Rosny aine.
Žemės žūtis

Antroji dalis...   Pradžia >>>>        
Pastaba: Apie susidūrimą su neorganine gyvybe taipogi skaitykite: Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys        

 

Pirmojoje dalyje aprašoma, kaip per daugelė tūkstantmečių Žemėje nyko vanduo ir žmonija liko gyventi tik keliose, toli viena nuo kitos esančiose oazėse. Išnyko augalija ir gyvūnai, liko tik paukščiai, kurie išsivystė, išmoko kalbą ir padėjo žmonėms, nes jautriau nujausdavo nelaimes, nei prietaisai. Anapus oazių klestėjo I vystėsi nauja neorganinė gyvybės rūšus, feromagnetikai, kurie, nors ir nerangūs, buvo pavojingi žmogaus gyvybei.
Įvyksta žemės drebėjimas, visose oazėse dingsta paskutiniai vandens šaltiniai. Tik į Raudonųjų žemių oazę atvykusiam Targui pavyksta atrasti naują vandens šaltinį.

 

Feromagnetikai

Dvi valandos iki auštant Targas pasirodė toje lygumoje, iš kurios prasidėjo jo kelionė į šešėlių šalį. Baisiai pavargęs, jis horizonte išvydo purpurinį, panašų į gęstančios krosnies angą, Mėnulį. Ir jis išnyko. Žvaigždės atgijo neaprėpiamoje naktyje. Tada saugotojas nusprendė leistis į kelią. Tačiau jo kojos buvo tarsi akmeninės; skausmingai maudė pečius, o visą kūną apėmė toks nuovargis, kad jis prigulė ant akmens. Pusiau užsimerkęs, jis vėl išgyveno visas po žemė praleistas valandas. Grįžimas buvo siaubingas. Nors Targas kruopščiai žymėjo savo kelią, jis nuklydo į šalį. Tada, būdamas pervargęs nuo visų jėgų įtempimo, jis beveik neteko sąmonės. Laikas rodėsi begalinis. Jis buvo panašus į šachtininką, kelis mėnesius išbuvusiu po žeme. Ir vis tik saugotojas pasiekė žemės paviršių, kur gyvena jo broliai, štai žvaigždės, ištisus amžius žadinę viltį žmonėms. Netrukus nušvis ir dieviška aušra.

- Aušra! – lemeno jaunuolis. – Diena!

Ekstazėje jis ištiesė rankas į rytus, tada jo vokai užsimerkė ir nesuvokdamas išsitiesė ant žemės. Raudonas spindulys pažadino Targą, jis sunkiai atsimerkė ir išvydo virš horizonto milžinišką Saulės diską.

- Na, stok! – paliepė sau. Tačiau neapsakoma silpnumas prispaudė jį prie žemės; mintys lakstė kaip girtos; nuovargis traukė ramybei. Jis jau rengėsi vėl užmigti, kai staiga pajuto silpną dilgčiojimą visame kūne. Ir ant rankos, greta mėlynių, išvydo būdingus raudonus taškelius.

- Feromagnetikai, - sušnabždėjo. – Jie geria mano gyvybę.

Nepaisant silpnumo, šis pavojus jo beveik neišgąsdino. Jis pasirodė Targui kažkuo tolimu, svetimu, beveik simboliniu. Jis ne tik kad nejuto jokios kančios, bet ir pojūtis buvo malonus. Tai buvo tarsi galvos svaigimas ar lengvas girtumas, kas, matyt, buvo panašu į eutanaziją… Tačiau Eros ir Arvos vaizdai netikėtai iškilo jo atmintyje ir sukėlė energijos antplūdį.

- Nenoriu mirti! – sušnabždėjo. – Nenoriu!

Tarsi rūke jis išgyveno savo kovą, savo kančias ir savo sėkmę. Ten, Raudonosiose žemėse, jį traukė žavus jaunas gyvenimas. Ne, jis nenori žūti, jam dar norėjosi pamatyti daug sutemų ir aušrų, jam norėjosi kautis su paslaptingomis galiomis.

Ir sukaupęs visą savo snaudžiančią valią, jis neįtikėtinomis pastangomis pasistengė atsistoti.

Vanduo – gyvybės motina

Ryte Arva negalėjo net įtarti, kad Targas kažkur išėjo. Ji žinojo, kaip vakare jis pervargo, ir nusprendė, kad nuovargio iškankintas, numigo ilgiau nei paprastai. Tačiau po dviejų valandų ji sunerimo. Galų gale mergina pabeldė į saugotojo kambario pertvarą. Niekas neatsiliepė. Gal jis išėjo, kol ji miegojo? Arva pabeldė dar ir paspaudė durų rankeną. Durys atsidarė ir pasirodė tuščias kambarys.

Arva įėjo ir išvydo, kad net smulkmenos yra tose pat vietose, kaip buvo vakare. Niekas neliudijo, kad čia neseniai buvo žmogus. Ir nuo negeros nuojautos suspaudė lankytojos širdį. Ji susirado Mano. Jau dviese jie ėmė klausinėti paukščius ir žmones, tačiau nesulaukė jokio naudingo atsakymo. Tai nebuvo normalu ir net pavojinga, nes po žemės drebėjimo oazė buvo apsupta įvairių spąstų. Targas galėjo įkristi į kokį nors plyšį arba būti palaidotas po nuogriuvomis.

- Greičiausia jis išėjo anksti ryte! – nuomonę išsakė optimistas Mano. – O kadangi jis visur laikosi tvarkos, tai pirmiausia sutvarkė savo kambarį. Štai ir aišku!

Tačiau Arva nenurimo. O kadangi ryšio priemonės buvo sugadintos ir daugybė radijo siųstuvų tapo nenaudingi, tai net su paukščių pagalba paieška nieko nedavė. Apie pusiaudienį Arva nuliūdus slampinėjo tarp griuvėsių oazės pakraštyje, kai staiga pasirodė paukščių būrys ir ilgu šūksniu pranešė, kad atsirado Targas. Ji užlipo ant sienos ir iš tolo pamatė sunkiai einantį Targą…. Jo drabužiai buvo suplėšyti, mėlynės nusėjo kaklą, veidą ir rankas, visas kūnas alsavo nuovargiu. Tik vienos akys išsaugojo gyvumą.

- Kur buvai? – šūktelėjo Arva.
- Grįžtu iš Žemės gelmių… - Targas nenorėjo pasakoti smulkiau.

Kai tik pasklido gandas apie jo sugrįžimą. Visi bendrakeleiviai susirinko pokalbiui. Ir kai vienas jų ėmė priekaištauti, kad Targas užlaikė jų sugrįžimą, saugotojas atsakė:
- Nekaltinkite, aš atnešiau svarbią naujieną.

Tai nustebino klausytojus. Kaip vienas žmogus gali atnešti tokią naujieną, kurios nežinotų kiti? Tokie žodžiai turėjo prasmę anksčiau, kai žemė dar buvo neištirta ir pilna resursų, kai atsitiktinumas valdė žmonių gyvenimus, kai tautos ir atskiri individai tarpusavyje varžėsi. Tačiau dabar, kai planeta išdžiūvo, kai žmonės daugiau negali rungtis tarpusavyje, kai visus dalykus valdo nepermaldaujami dėsniai ir niekas nenumato pavojų anksčiau už paukščius ir prietaisus, tokie žodžiai yra kvaili.

- Svarbią naujieną! – niekinamai pakartojo priekaištautojas. – Ar neišprotėjai, saugotojau?
- Netrukus patys nuspręsite, išprotėjau ar ne. Einam ieškoti Raudonųjų žemių tarybos.
- Tu ir ją privertei laukti!

Targas daugiau neatsakinėjo.

Raudonųjų žemių taryba susirinko oazės centre. Ji buvo ne visa, nes katastrofos metu nemaža dalis žuvo. Tačiau niekas elgesiu neparodė skausmo, nebent šiokia tokia prislėgta nuotaika. Jų fatalizmas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Devynetą pasiuntinių ji priėmė šaltu ramumu. Pirmininkaujantis Simoras monotoniškai ištarė:
- Jūs atėjote su Aukštųjų šaltinių pagalba, tačiau dabar patys Aukštieji šaltiniai sugriauti. Žmonijos pabaiga arti. Oazės jau nežino, kurios galės padėti kitoms…
- Jos daugiau neturi padėti viena kitai, - pridūrė vandenų valdytojas Remas. – Įstatymas tai draudžia. Jis nurodo, kad kai išsenka vanduo, tai tarpusavio pagalba liaujasi. Kiekviena oazė sprendžia savo likimą.

Targas išėjo iš devyneto grupės ir tvirtu balsu tarė:
- Vanduo gali vėl atsirasti.

Remas pažvelgė jį niekinamai ir ramiai atsakė:
- Jaunuoli, viskas gali atsirasti. Tačiau kol kas jis dingo.

Targas mestelėjo žvilgsnį į salės gilumą ir, pamatęs šviesią galvą, drebančiu balsu paskelbė:
- Raudonosioms žemėms jis grįš.

Flegmatiškas nepritarimas atsispindėjo kai kuriuose veiduose, tačiau visi tylėjo.
- Jie grįš! – sušuko Targas. – Galiu tai tvirtinti, nes juos mačiau.

Šįkart kilo lengvas sujudimas, sukeltas vienintelio pranešimo, dar galinčio sujaudinti paskutiniuosius žmones – pranešimas apie vandenį. Targo tvirtas ir užtikrintas tonas beveik atgaivino viltį. Tačiau netrukus vėl grįžo abejonės. Jo pernelyg gyvos akys, suplėšyti drabužiai kėlė nepasitikėjimą. Beprotybė nors ir tapo reta, tačiau neišnyko.

Simos davė nežymų ženklą ir keli žmonės vangiai apsupo saugotoją. Jis tai pastebėjo ir viską suprato. Visai nesijaudindamas Targas atidarė savo krepšį su instrumentais ir, iš jo ištraukęs miniatiūrinį chromografinį prietaisą, išvyniojo vieną lapelį bei parodė nuotraukas, padarytas Žemės gelmėse. Tie vaizdai buvo tikri, kaip pati tikrovė. Ir kai tik jie pasiekė artimiausius, pasigirdo šūksniai. Tikras susijaudinimas, vos ne džiugesys apėmė dalyvaujančius, nes visi atpažino šventą ir baisų srautą. Jautrus Mano perskrodė salę veriančiu šūksniu. Siųstuvų pagautas šūksnis pasklido visur. Minia akimirksniu apsupo pastatą. Vienintelis dar egzistuojantis įkvėpimas apėmė minią. Targas visas pasikeitė, pasijuto tarsi dievas. Niūros veidas prašvito, išblėsusiose akyse įsižiebė ugnelės, pervertintos viltys pralaužė ilgą nuolankumo sapną. Net Pagrindinės tarybos nariai nesulaikė jaudulio. Dabar tik Targas galėjo nutildyti. Jis ženklu parodė miniai, kad nori kalbėti. Balsai nuolankiai nutilo, jaudulys atslūgo. Dėmesys užsidegė visų veiduose. Tada, pasisukęs į šviesiaplaukę Erą, išsiskiriančią tarp kitų tamsiaplaukių galvų, Targas pareiškė:

- Raudonųjų žemių žmonės, rastas vanduo yra jūsų žemėje! Ir ji priklauso jums. Tačiau žmonių įstatymai suteikia man teisę į jį. Ir prieš perduodamas jį jums, noriu gauti apdovanojimą.
- Būsi pirmasis tarp mūsų! – atsakė Simoras. – Tai įstatymas!
- To neprašau! – paprieštaravo saugotojas.
Jis ženklu parodė miniai, kad jį praleistų, ir priėjo prie Eros. Priėjęs nusilenkė ir karštai tarė:
- Jums atiduodu vandenį, ir tik ji viena gali būti man apdovanojimu!

Nuleidusi galvą, ji virpančia širdimi klausė žodžių, kurie neskambėjo jau daugelį amžių. Kitais laikais, kitomis aplinkybėmis ji vargiai juos besuprastų, tačiau visuotinio džiūgavimo dėl rastų vandenų aplinkoje kažkas suvirpėjo jos sieloje. Targą apėmęs jaudulys persidavė merginai ir atsispindėjo jos perlamutriniame veide.

Raudonosios žemės liko vienos

Jau senokai Žemėje vyko tik silpni sukrėtimai. Tačiau pakako paskutinės vienintelės katastrofos, kad mirtinai pažeistų paskutinius žmonijos židinius. Oazės, netekusios vandenų, taip ir nesulaukė jų grįžimo. Aukštuosiuose šaltiniuose vanduo seko 18 mėn. ir nusileido į nepasiekiamas gilumas. Tik Raudonosioms žemėms pasisekė išsaugoti rožines viltis. Targo rasti šaltiniai buvo gausūs, o jų vanduo švaresnis nei dingusių. Jo pakako ne tik išlikusių žmonių reikmėms, bet leido ir priimti nedidelę išsigelbėjusiųjų grupę iš Apleistosios oazės ir gausesnę Aukštųjų šaltinių grupę.

Tačiau tuo ir baigėsi galima pagalba. Per 50 tūkst. m. paskutiniai žmonės tapo nuolankūs nepalenkiamiems įstatymams ir nesipriešindami pakluso likimui. Tad nebuvo jokių suiručių, tik atskiri individai bandė pažeisti įstatymą, atvykę į Raudonąsias žemes su pagalbos prašymais. Tačiau juos atmetė. Pasigailėjimas būtų didžiausia neteisybė gyvenančių oazėje atžvilgiu. Kiekviena oazė pati atrinkdavo tuos gyventojus, kuriems buvo lemta žūti. Pirmiausia aukojo senius, tada vaikus, išskyrus maža jų skaičių, paliekamą kaip rezervą, jei planetą atgytų, o tada jau visais, kurių sveikata buvo silpna.

Death Valley, Mohave desert, Nevada Visa, ką galėjo padaryti pasmerktiems mirčiai, tai kiek galima palengvinti išėjimą. Eutanazija buvo atliekama su didžiausiu malonumu. Kai tik pasmerktiesiems suleisdavo nuodus, jiems dingdavo bet kokia baimė. Jų budrumas buvo nenutrūkstamoje ekstazėje, o miegas toks gilus, kaip mirtis. Mintis apie mirtį juos pakylėdavo, džiaugsmas nuolat stiprėjo, kol ateidavo visiškas nejautrumas.

Kai kurie specialiai pagreitindavo mirtį. Ir pamažu tai tapo užkrečiama. Pusiaujo oazėse net nelaukė atsargų pasibaigimo. Kai kuriuose rezervuaruose dar liko vandens, o paskutiniai gyventojai jau išmirė. Vos 4 m. reikėjo Aukštųjų šaltinių išnykimui. Paliktas oazes prarijo dykuma ir feromagnetikai užėmė žmonių vietą. Klestėjo tik Raudonosios žemės Targo atradimo dėka. Oazę atstatė rytų kryptimi, kur mažesnį feromagnetikų kiekį buvo lengviau išnaikinti. Statiniai, žemės išvalymas ir vandens tiekimo sutvarkymas užėmė 6 mėn. Jau pirmas derlius buvo geras, antras – tiesiog puikus. Nepaisant lėto kitų bendruomenių išmirimo, Raudonosios oazės žmonės gyveno kažko vildamiesi. Ar tik jie nebuvo ta išrinkta tauta, dėl kurios pirmąkart sudrebėjo net nenumaldomas įstatymas?

Tame buvo nemaža Targo nuopelnų dalis. Jis palaikė tokia nuotaiką, tad jo įtaka buvo didelė. Jis turėjo pergalingų sutvėrimų prestižą ir jų įtaigos galią. Tačiau jo pasiekimas labiausiai nustebino jį patį. Jis tame regėjo savo apdovanojimą, o svarbiausia, savo tikėjimo patvirtinimą. Anksčiau vos vos pasireiškiantis nuotykių troškimas dabar jį visiškai užvaldė. Jo planai prilygo praeities herojų žygdarbiams. Meilė Erai ir dviem jos pagimdytiems vaikiukams sumišo su tokiomis svajonėmis, apie kurias jis niekam nedrįso prasitarti, išskyrus žmoną ir seserį, kurias laikė kitokiomis, nei visi žmonės. Mano tie potraukiai liko nežinomi. Jo gyvenimas liko paprastas, jis mažai galvojo apie praeitį ir dar mažiau apie ateitį, pasitenkindamas neišsiskiriančia kasdienybe. Su savo žmona Arva jis gyveno tokį pat nerūpestingą gyvenimą, kaip sidabruoti paukščiai, kas rytą būriais sukantys virš oazės. Kadangi jo vaikai dėl puikaus kūno sudėjimo buvo įleisti į Raudonąsias žemes, tai jis tik retkarčiais jausdavo trumpalaikę melancholiją, pamąstęs apie Aukštųjų šaltinių žūtį.

Kitaip jautė Targas. Jį kankino gimtųjų namų netektis. Daug kartų skraidyklė nešė jį ė ištuštėjusią oazę. Jis karštligiškai ieškojo vandens, nutoldavo nuo saugių kelių, nuklysdavo į pavojingas vietas, kur feromagnetikai klestėjo nauja karalyste. Su keliais oazės gyventojais jis patikrino šimtus tarpeklių. Nors paieškos buvo bevaisės, Targas nenuleido rankų. Jis kalbėjo, kad atradimus reikia užsitarnauti atkakliomis pastangomis ir didele kantrybe.

Nepatikimas vanduo

Grįždamas iš dykumos, Targas iš skraidyklės pastebėjo minią, susirinkusią prie pagrindinio rezervuaro. Teleskopo pagalba jis joje įžvelgė vandenų valdytoją ir pagrindinės tarybos narius, keletas žemkasių pasirodė iš šulinių. Pro šalį skrido paukščių būrys ir Targas sužinojo, gal šaltiniams gresia išsekimas. Jis nutūpė ir iškart buvo apsuptas nekantrios minios. Žmonės tikėjosi kažko iš jo. Šaltukas persmelkė jo kūną, kai jis išgirdo jam skirtus Mano žodžius:
- Vandens lygis krito.

Targas paklausė vandenų valdytojo Remo ir gavo tokį atsakymą:
- Lygis buvo pamatuotas prie pat rezervuaro krašto. Kritimas – 6 m.

Remo veidas liko ramus. Nei džiaugsmas, nei liūdesys, nei baimė, neis aistra niekada nepasirodydavo nei jo šaltose lūpose, nei į bronzos skeveldras panašiose akyse. Remo žinios jo srityje buvo visapusiškos ir jo žodžiais pasitikėjo.

- Vandens lygis nebūna vienodas, - pastebėjo Targas.
- Svyravimų norma neviršija 2 m. O dabar kritimas pernelyg spartus.
- Ar įsitikinęs, kad svyravimų amplitudė didėja?
- Taip. Daviklių parodymai teisingi. Dar ryte jie nieko nerodė. Kritimas prasidėjo tik po pusiaudienio. Tad jis siekia 1,5 m per valandą.

Sustingę Targo akys nejudėjo. Jo ranka nė karto nesujudėjo. Net lūpos vos krutėjo. Tik akys lakstė, kaip ir daužėsi širdis.

- Narai sako, kad ežero dugne neatsirado jokių įtrūkimų. Taigi priežastis patys šaltiniai. Galimos trys pagrindinės hipotezės: arba šaltiniai užsikimšo, arba pasuko į šalį, arba išseko. Tačiau tebeturim viltį.

Žodis "viltis" iš jo lūpų nukrito tarsi ledo luitas. Targas pasitikslino:
- Ar rezervuarai pripilti?
- Kaip visada. – atsakė Remas. – Dėl visa ko liepiau iškasti papildomus. Greičiau nei per valandą tam bus mestos visos mūsų pajėgos.

Kaip Remas ir žadėjo, galingos Raudonųjų žemių mašinos ėmė rausti granitą. Žmonės sustingę stovėjo iki pirmųjų žvaigždžių. Targas nuėjo prie šaltinių. Žemkasiai parengė patogius praėjimus, tad ten buvo galima nusileisti greitai ir gana saugiai. Saugotojas žibintų šviesoje žvalgėsi po požeminį miestą, į kurį prasmuko pirmasis iš žmonių. Jis paskubomis tyrė aplinką. Ežerą maitino du šaltiniai. Pirmasis atsivėrė 26 m gylyje, o antrasis 24. Narai sunkiai galėjo patekti į pirmąjį; antrasis buvo per siauras. Kad gautų tikslesnius duomenis, bandė atlikti darbus uolose, tačiau nuogriuvos privertė nutraukti darbus. Ar negalėjo tie poslinkiai sukelti įtrūkimus, į kuriuos ir nubėgo vanduo?

Agras, senyvas žmogus iš Pagrindinės tarybos, prakalbo:
- Tą vandenį mums davė nelaimė – nebūtų buvę jos, jis būtų likęs mums nepasiekiamas. Ar tik ne nauja nelaimė nukreipė jo tėkmę? Nevykdysim gi darbų spėliodami. Pakanka užbaigti tuos, kurie būtini.

Tie žodžiai pasirodė išmintingi ir visi pakluso nežinomybei. Prieš naktį vandens kritimas ėmė lėtėti. Oaze nuvilnijo vilties banga. Tačiau nei vandenų valdytojai, nei Targas neužsikrėtė optimizmu: greičiausiai sulėtėjimas todėl, kad lygis nusileido žemiau pagrindinių įtrūkimų, pro kuriuos jis išbėgdavo. Vanduo ežere galėjo nusileisti iki 4 m; ir jei šaltiniai nesiveržtų, tai su rezervuarais būtų visas vanduo, kurią turi paskutiniai žmonės. Raudonųjų žemių mašinos be paliovos rausė naujus rezervuarus. Ir visą naktį vanduo, visos gyvybės motina, tebetekėjo į planetos bedugnes. Iki ryto jos lygis nukrito 8 m, tačiau abu rezervuarai buvo parengti ir greitai užsipildė. Į juos tilpo 300 m3 skysčio. Rezervuarų užpildymas dar labiau pažemino vandens lygį. Pasirodė pirmojo šaltinio anga. Targas pralindo į ten pirmasis ir pamatė, kad gruntas neseniai vėl pasislinko. Susidarė daugybė įtrūkimų, o gipso luitai užkimšo versmę. Kuriam laikui teko nutraukti tyrinėjimus.

Kita diena prabėgo niūriai. Iki penktos valandos požeminis nuotėkis ir naujo baseino užpildymas pažemino vandens lygį iki antrojo šaltinio ištakų, kurio anga tarsi visai išnyko. Nuo to momento nuotėkis beveik liovėsi. Skubėti statyti naujus rezervuarus tapo beveik beprasmiška. Šeštos dienos pabaigoje pavargęs ir skaudančia širdimi Targas stovėjo priešais savo namus ir mąstė. Sidabrinės sutemos apgaubė oazę. Danguje ryškiai spindėjo Jupiteris. Aštrus Mėnulio pjautuvas rėžė orą. Targui pasivaideno, kad kadaise tos planetos irgi kūrė savo karalystes, kurios išgyveno savo jaunystės žavesį, brandos galią ir išmirė išsekę ir nerimo kamuojamos. Tyliai priėjo Era. Mėnesienoje jos ilgi plaukai skleidė silpną ir šiltą šviesą. Targas apglėbė ją ir sušnabždėjo:
- Su tavimi pažinau senovės laikų laimę. Man tu buvai būties svaja. Jausdamas tave, tikėjau gyvavimo amžinumu. O dabar, Era, jei nesurasim naujų šaltinių arba naujo vandens, po 10 m paskutiniai žmonės dings nuo Žemės paviršiaus.

Žemės drebėjimas

Praėjo 6 sezonai. Ieškodami vandens vandenų valdytojai išrausė milžiniškas galerijas, tačiau nieko nepavyko rasti. Klaidinantys plyšiai arba bedugnės prarajos žlugdė visas pastangas. Vilčių mažėjo su kiekvienu mėnesiu. Šprastas pasyvumas vėl užvaldė protus, atrodė, kad žmonių abejingumas dar labiau padidėjo, - kaip kad po pertraukos paūmėja chroniškos ligos. Jie visai neteko tikėjimo, o mirtis jau laikė juos savo glėbyje. Vandens atsargos seko ir Pagrindinei tarybai atėjo laikas išleisti įsaką dėl pirmųjų eutanazijų. Pasirodė, kad žmonių, pasirengusių atsisveikinti su gyvenimu, yra daugiau, nei reikalavo įstatymas.

Tik Targas, Arva ir Era nesitaikė su likimu, tačiau Mano dvasia krito. Jis nemažiau nei anksčiau galvojo apie vakarykščią dieną, tačiau jo nepaliko fatališkas nuolankumas lemčiai. Kai prasidėjo eutanazijos, jis taip skausmingai pajuto artėjančią pabaigą, kad jį paliko bet kokia energija. Jis gyveno niūriai ir abejingai laukdamas mirties.

Jo meilė Arvai išblėso, kaip ir meilė sau. Jis nerodė jokio susidomėjimo savo vaikais ir buvo tikras, kad netrukus eutanazija nusineš ir juos. Pokalbiai kėlė pyktį, o žmonos ir draugų pastangos įlieti nors truputį jėgų buvo bevaisės. Jis tapo nekalbus ir ištisas dienas praleisdavo nieko neveikdamas. Beje, taip gyveno ir beveik visi likusieji Raudonųjų žemių gyventojai. Sustojo visi darbai. Išskyrus kelias sklypus, siekiant išsaugoti sėklas, žemdirbystė nutrūko. Vandeniui rezervuaruose negrėsė išgaravimas, ją valė įrenginiai ir nereikėjo jokių rūpesčių. Pačius rezervuarus pakako kasdien apžiūrėti, tačiau ir tai darė automatiniai davikliai. Niekas netrikdė paskutinių žmonių neveiklumo. Ilgiausia ir sėkmingiausia marazmui priešinosi mažiausia jautrūs – kurie nieko nemylėjo ir buvo abejingi dėl savęs. Puikiai prisitaikę prie tūkstantmečių įstatymų, jie gyveno vienodą gyvenimą, be džiaugsmų ir liūdesio. Iš pirmo žvilgsnio, jie atrodė esą geriausiais susvetimėjusios aplinkos produktais. Targas ir Arva palaikė vienas kitą ir priešinosi akivaizdžiam beviltiškumui. Prieš visagalę planetą jie buvo du maži, tačiau karšti, sklidini gyvenimo meilės ir vilties, neišsipildžiusių troškimų, 100 tūkst. amžių palaikiusių gyvų būtybių egzistavimą.

Saugotojas neatsisakė savo paieškų. Jis kruopščiai tvarkė daugelį skraidyklių ir motorų. Jis net neleido nugriauti pagrindinius gaudytuvus ir sekė seismografų darbą. Kartą vakare, grįžęs iš Apleistosios oazės, Targas ilgai neužmigo. Po skaidrų jo lango metalą matėsi žvaigždynas, kurį kadaise vadino Didžiuoju šunimi. Jame spindėjo ryškiausia žvaigždė ir su ja Targas siejo neblėstančias viltis. Jis mąstė apie tai, ką matė vidurdienį, kai skrido žemame aukštyje. Tai buvo vienoje niūrioje lygumoje, kurioje stiebėsi kelios vienišos uolos. Ferogamgenitų ten buvo visur, tačiau jis į juos nekreipė dėmesio, kol staiga šviesiai geltonoje erdvėje pastebėjo ypatingą, dar niekada nematytą atmainą. Joje buvo stambios esybės, kiekviena iš 18 grupių. Kai kurių ilgis siekė 3 m. Targas paskaičiavo, kad stambiausių svoris turi būti apie 40 kg. Ir kartu jos judėjo gerokai greičiau nei ankstesni feromagnetikai – po pusmetrį per valandą.

- Košmaras! – pamanė saugotojas. – Žūsime, jei jie įsiskverbs į oazę. Mažiausia spraga sienoje gresia žūtimi.

Jį nupurtė. Nerimas atvijo į gretimus kambarius. Vieno žibinto oranžinėje šviesoje jis pasigėrėjo auksiniais Eros plaukais ir skaisčiais vaikų veidukais. Jo širdis suvirpėjo. Vien jų vaizdas neleido susitaikyti su žmonijos išnykimu. Kaip!? Jaunystė, slėpiningos kartų galios, glūdinčios šiuose talentų neatskleidusiose būtybėse, - negi tai dings? Būtų logiška, jei tokį galą gautų išsekusi, išsigimusi rasė, o ne šios jaunos ir žavios būtybės!.. Kai susimąstęs grįžo atgal, žemė nežymiai sudrebėjo. Jis vos pastebėjo smūgį, nesukrėtusį oazę gaubiančios ramybės. Tačiau Targas išsigando. Palenkęs galvą, kažkiek palaukė. Buvo ramu.

- Arba vis tik apsirikau, - pagalvojo Targas, - arba žemės drebėjimus iš tikro buvo toks nežymus.

Nusipurtęs jis gūžtelėjo pečiais. Kaip jis drįso pagalvoti apie drebėjimo menkumą – net mažiausiame pilna visokiausių grėsmių. Susirūpinęs nuėjo patikrinti seismografų. Pirmasis prietaisas užfiksavo jį brūkšniuku, vos milimetro ilgio. Antrasis aplamai nieko nerodė. Targas dykyne nuėjo iki paukščių, kurių liko tik 20, namelio. Paukščiai miegojo ir vangiai pakėlė galvą, kai saugotojas juos apšvietė žibintuvėliu. Aišku, kad žemės drebėjimas jų nesujaudino ir jie nejuto jo pasikartojimo. Tačiau vis tik Targas laikė savo pareiga įspėti priežiūros viršininką. Tačiau abejingas tipas be jausmų visiškai nieko nepastebėjo.

- Išeisiu į įprastinį patikrinimą, - pareiškė jis. – Ir kas valanda tikrinsiu lygį.

Tie žodžiai nuramino Targą.

Pabėgėliai

Targa išbudino prisilietimas prie peties. Atsimerkęs jis išvydo seserį Arvą. Ji buvo išblyškusi; ir targas suprato, kad įvyko nelaimė:
- Kas nutiko?
- Siaubingas dalykas, - atsakė ji. – Žinai, šiąnakt buvo žemės drebėjimas, ir būtent tu apie jį pranešei.
- Tik lengvas sukrėtimas.
- Toks nežymus, kad be tavęs niekas ir nepastebėjo. Tačiau pasekmės baisios: Iš didžiojo baseino išbėgo vanduo! Pietiniame rezervuare atsirado trys įtrūkimai.

Targas išbalo kaip ir Arva ir prislėgtu balsu paklausė:
- Vadinasi, vandens lygio niekas nestebėjo?
- Na, ne, stebėjo. Jis nesikeitė iki pat ryto. Ir tik ryte didysis baseinas netikėtai prakiuro. Vanduo dingo per kokias 10 min. Prieš pusvalandį įtrūkimai atsirado ir pietiniame rezervuare: spėjo išsaugoti tik trečdalį atsargų.

Targas nuleido galvą ir susigūžė. Atrodo, kad gali prarasti sąmonę. Apimtas siaubo pratarė:
- Ką gi, nejaugi ateina žmonijos pabaiga?

Katastrofa buvo visuotinė. Oazės reikmėms sunaudojo vandenį iš visų granito rezervuarų išskyrus tuos, su kuriais įvyko nelaimė. Ir dabar vanduo liko tik rezervuaruose su dirbtine danga. Jo galėjo užtekti tik 500-600 žmonėms ir tai ne ilgiau nei metams. Susirinko Pagrindinė taryba. Nuo to tylaus susirinkimo dvelkė šalčiu. Visi jį sudarantys žmonės, išskyrus Targą, buvo visiškai nuolankūs likimui. Aptarimų buvo mažai: apsiribota įstatymų, paremtų apskaičiavimais, skaitymu. Todėl sprendimai buvo paprasti, aiškūs ir negailestingi. Vandenų valdytojas Remas reziumavo:
- Raudonosiose žemėse tebegyvena 7000 žmonių. 6000 jų šiandien turės priimti eutanaziją. Dar 500 mirs iki mėnesio galo. Likusieji mirs kas savaitę, kad 50 žmonių galėtų išgyventi 5 m. … Ir tai bus žmonijos pabaiga.

Susirinkimas išklausė be jaudulio. Bet kokie svarstymai buvo bevaisiai: nenumaldomas likimas palaužė bet kokią dvasią. Remas pridūrė:
- Vyrai ir moterys, sulaukę 40 m., visi mirs. Išskyrus 50, visi turi pasirengti eutanazijai. Vaikų nepasiliks 9 šeimos iš 10. Likusios pasiliks po vieną vaiką. Suaugusiųjų atranka bus atlikta iš anksto: tereikia patikrinti sveikatingumo sąrašus.

Silpnas jaudinimasis vis tik akimirkai sujudino susirinkimą, tačiau netrukus galvos vėl paklusniai nulinko. Ir lauke stovėjusi minia, kuriai siųstuvai transliavo susirinkimą, nutilo. Tik jaunimo veiduose atsispindėjo šioks toks liūdesys. Tačiau Targas nenorėjo susitaikyti. Jis skubiai grįžo namo, kur nekantriai laukė Arva ir Era. Jos prie savęs spaudė vaikus. Jas apėmė tas jaunatviškas ir stiprus jaudulys, buvęs senovės gyvenimo šaltiniu. Šalia jų susimąstęs buvo Mano. Jų jaudinimasis jam persidavė tik minutei. Fatalizmas jau nugalėjo jį, tarsi akmenį. Pamačius Targą, Arva sušuko:
- Aš nenoriu!.. Nenoriu!.. Mes taip nemirsime.
- Tu teisi! – šūktelėjo Targas. – mes pakovosime su nepritekliais.

Mano išsivadavo iš susikaustymo ir tarstelėjo:
- O ką darysite? Mirtis arčiau, nei kad išgyventume 100 m.
- Vis tiek! – šūkčiojo Targas. – Mes išeisime.
- Žemė tuščia žmonėms! – abejingai tarė Mano. – Ji neišvengiamai jus pritrėkš. Čia bent jau galas bus malonesnis.

Targas daugiau nesiklausė. Jį apėmė kiti rūpesčiai. Pabėgti reikėjo iki pusiaudienio, kada buvo paskirta didysis susinaikinimas. Nuėjęs su Arva apžiūrėti skraidyklių ir motorų, jis pasirinko. Tada mašinas aprūpino vandens ir maisto atsargomis, o Arva tuo metu apsirūpino varomosios jėgos atsargomis. Iki devintos viskas buvo baigta. Jis rado Mano vis dar neveiklų. Era dėjosi drabužius.

- Mano, - tarė jis, palietęs savo draugą, - mes išvykstame. Einam.
- Nenoriu žūti dykumoje, - mano lėtai gūžtelėjo pečiais.

Arva meiliai jį apkabino. Ankstesnės meilės likutis truputį jį sušildė, tačiau jau kitą akimirką jį vėl apėmė nulemto likimo būsena ir jis tarė:
- Aš liksiu!

Visi maldavo. Targas net bandė jėga jį išvesti. Tačiau jis priešinosi nenugalima inercijos jėga. Laikas bėgo, todėl iš ketvirtosios skraidyklės iškrovė maistą; ir dar po vieno bandymo išjudinti Mano, Targas davė ženklą išvykti. Skraidyklės pakilo į orą. Arva ilgesingai žvelgė į namą, kur jos vyras laukė eutanazijos, o tada raudodama nuskrido virš beribės dykumos.

Į pusiaujo oazes

Targas savo mažą grupelę nukreipė link pusiaujo oazių – likę kvėpavo mirtimi. Savo tyrinėjimų metu jis aplankę Apleistąsias, Aukštuosius šaltinius, Didžiąją lygumą, Mėlynuosius smėlius, Skausmo slėnį. Jose dar buvo likę kažkiek maisto, tačiau nė lašo vandens. Tik dviejose prie pusiaujo buvę likę nedidelės atsargos. Artimiausia, Pusiaujo kopos, buvo už 4500 km ir keliautojai galėjo ją pasiekti kitą dieną.

Kelionė buvo skausminga. Arva nesiliovė galvoti apie Mano. Kai saulė pasiekė aukščiausią tašką, ji sudejavo širdį draskančiu balsu: atėjo eutanazijos valanda! Niekada daugiau neišvys žmogaus, su kuriuo išgyveno malonias akimirkas!..

Po sparnais plytėjo neaprėpiama dykuma. Žmonių požiūriu, žemė buvo baisi kaip numirėlis. Tačiau ten vystėsi kitokia gyvybė, kuriai šis metas buvo tik gyvavimo pradžia. Baisi ir nesuprantama, ji knibždėjo lygumose ir kalvose. Targas momentais jos neapkentė, tačiau kartais širdyje gimdavo nežymi simpatija. Argi nebuvo kokios nors paslaptingos analogijos ir net slaptos giminystės su tomis būtybėmis? Targas apie tai pagalvojęs liūdnai atsiduso.

Skraidyklės skriejo per balzganą orą į bauginančią nežinomybę. Siekiant išvengti pavojų, nuspręsta apsistoti iki sutemų. Targas parinko kalvą plokščiu viršumi. Ten feromagnetikų matėsi nedaug ir tos atmainos, kurią buvo nesunku pašalinti. Be to, kalvos viršūnėje buvo žalio porfyro uola su patogiomis įdubomis. Čia ir nusileido skraidyklės. Jas pritvirtino metalinėmis virvėmis, o be to, jos ir taip buvo sukonstruotos iš geriausių medžiagų ir buvo nepaprastai atsparios. Uola ir jos apylinkės tebuvo užimtos tik kelių feromagnetikų, ir tai pačių smulkiausių, grupių. Jų atsikratė per ketvirtį valandos ir ėmėsi stovyklos įrengimu.

Pasistiprinė koncentruota baltymų ir angliavandenių mase, bėgliai laukė dienos pabaigos. Kiek beribiame laiko vandenyne kitos panašios į juos būtybės buvo patyrusios panašias nelaimes? Kai vienišos šeimos, ginkluotos mediniais vėzdais ir grubiais akmeniniais ginklais, bastėsi po dykynes ir būdavo naktų, kai žmonės drebėjo iš šalčio , bado ir baimės, dėl galimo liūtų užpuolimo ar potvynio. Tada skendusieji klykavo negyvenamose salose arba prie uolų arba šalia mirtį nešančių upių. Klajojo miškuose ir pelkėse. Planetos istorija mena nesuskaičiuojamą dramų skaičių. Tačiau visi tie nelaimėliai prieš save regėjo beribę gyvybę, o Targas ir jo pakeleiviai regėjo tik mirtį!

- Tuo tarpu, - mąstė jis, žvelgdamas į Eros ir Arvos vaikus, - šioje negausioje grupelėje yra pakankamai potencijos atstatyti visai žmonijai!..

Jis sudejavo. Žvaigždės sukosi siauroje Paukščių tako juostoje, lygumoje fosforiškai žybčiojo feromagnetikai. Targas ir Arva ilgai ir liūdnai svarstė prie sumigusių šeimų. Ryte jie pasiekė Pusiaujo kopas. Ji buvo dykumoje, kuri kadaise buvo smėlynai, tačiau per tūkstančius metų tie smėliai sukietėjo. Besileidžiant atvykėliams apmirė širdis. Jie matė nepalaidotus paskutinių gyventojų kūnus. Daugelis jų nusprendė mirti atvirame ore ir, sustengę savo siaubingame miege, nejudėdami gulėjo tarp griuvėsių. Sausas ir nepaprastai švarus oras pavertė juos mumijomis. Jie taip galėjo likti be galo ilgai – paskutiniai žmonijos pabaigos liudininkai. Tačiau kitas, baisesnis vaizdas patraukė bėglių dėmesį: ten knibždėjo feromagnetikų; ir kai kurie buvo įspūdingų dydžių. Visomis kryptimis buvo matomos jų violetinės kolonijos.

- Skrendam toliau! – skubiai sukomandavo išsigandęs Targas.

Nereikėjo kartoti. Žinoję apie pavojų, Arva ir Era nuvedė vaikus, o Targas ėmė tyrinėti apylinkes. Atrodė, kad oazė tik nežymiai pažeista. Tik vėtros sugriovė keletą pastatų, nugriovė gaudytuvus ir radijo siųstuvus. Didžioji įrenginių ir energijos generatorių, atrodo, išliko. Tačiau saugotoją ypatingai domino dirbtiniai baseinai. Jie buvo du, didelės talpos, ir jis žinojo, kur jie randasi. Kai juos pamatė, iš pradžių net nedrįso prisiartinti. Jo širdis šokinėjo iš baimės. Pagaliau ryžosi pažiūrėti ir džiaugsmingai sušuko:
- Išgelbėti! Turime vandens dviem metams. – Ir įkvėptas pridūrė. – O dabar paieškokim prieglobsčio.

Ilgai ir kruopščiai ieškojęs, jis pagaliau išsirinko siaurą žemės juostelę netoli sienos oazės vakarinėje dalyje. Ten feromagnetikų buvo mažai. Per kelias dienas buvo galima įrengti apsauginę užtvarą. Ten buvo ir du erdvūs namai, kurių pasigailėjo stichija. Targas su Arba apėjo didesnįjį. Vidus ir įranga buvo tvarkingi. Viską dengė tik plonytis dulkių sluoksnis. Visur jautėsi buvusi rūpestinga ranka. Kai nuėjo į miegamąjį, juos apėmė smarkus liūdesys. Lovoje gulėjo du asmenys. Targas ir Arva ilgai žiūrėjo į tuos nejudančius kūnus, kurie kadaise buvo gyvi ir dalinosi džiugesiu bei liūdesiu… Kitiems tas vaizdas būtų susitaikymo pamoka, tačiau jiems, slegiamiems širdgėlos ir grėsmės, tai buvo kovos šauksmas. Jie palaidojo mirusiuosius ir, išviję kelias feromagnetikų grupes, atsivedė Erą su vaikais. Tada pirmąkart pavalgė naujoje vietoje.

- Žvaliau! – padrąsino Targas. – Buvo Amžinybės tėkmėje tokia akimirka, kai egzistavo tik viena žmonių pora iš kurios kilo visa žmonija. Mes stipresni už ją! Nes jei ji būtų žuvusi, būtų žuvusi visa žmonija.
- Taip, - atsiduso Era, - tada vanduo dengė Žemę.

Jis sustingo su miglota vidine įžvalga. Tada, staiga išsitiesęs, sušuko:
- Į darbus! Kol tvarkysite namus, eisiu patikrinti mūsų resursų.

Jis apėjo oazę, suskaičiavo visus likusius resursus, patikrino energijos generatorius, skraidykles ir siųstuvus. Pramoniniai paskutiniųjų žmonių įrenginiai buvo vietoje parengti darbui. Beje, Targas iš raudonųjų žemių atsivežė savo technines knygas ir gausias pastabas bei prisiminimus. Tačiau jį neramino feromagnetikai. Kai kuriose vietose jų buvo susirinkę labai gausiai. Tereikdavo sustoti kelioms minutėms, kad pajustum jų neregimą energiją.

- Jei bus palikuonių, - pagalvojo saugotojas, - jiems teks sunkiai kautis!

Jis nuėjo iki pietinio oazės pakraščio ir ten suakmenėjo. Lygumoje, kur kadaise augo piktžolės, jis įžvelgė tuos didelius feromagnetikus, kuriuos atrado dykumoje netoliese Aukštųjų šaltinių. Jo širdį suspaudė šalta siaubo banga.

Apsistojimas

Į amžių nebūtį bėgo metų laikai. Targas su šeima tebegyveno. Neaprėpiamas pasaulis juos supo savo baisiu žiedu. Kai jei dar gyveno Raudonosiose žemėse, jie jau patyrė liūdesį, sukeltą dykumos, pranašaujančios žmonijos žūtį. Tačiau tada tai užeidavo tik retkarčiais, ir tuo labiau, tūkstančiai panašių į juos gyveno paskutinėje buveinėje. Dabar jie tą liūdesį juto su kaupu. Jie tebuvo niekingas ankstesniojo gyvenimo likutis. Nuo vieno ašigalio iki kito, visose lygumose ir visuose kalnuose kiekviena smiltelė buvo jų priešu. Tiesa, dar liko ta, kita oazė, kur eutanazija rijo nelaiminguosius, praradusius bet kokią viltį.

Pasirinktą gyvenimui vietą apsupo apsaugine užtvara, sustiprino vandens rezervuarus, surinko ir sutvarkė maisto atsargas. Tada Targas su Era ar Arva dažnai išvykdavo į paieškas dykumoje. Ieškodami pirmiausia vandens, jie visur rinko angliavandenius. Jų nebuvo gausu. Vandenilis, dideliais kiekiais išsiskiriantis žmonijos galybės laikais, o taip pat laikais, kai natūralų vandenį ketino pakeisti dirbtiniu, dabar beveik išnyko. Pagal metraščius, didelė jo dalis virto protoatomais ir išsisklaidė tarpplanetinėje erdvėje. Likusi dalis dėl nesuprantamų reakcijų nusėdo į nepasiekiamas žemės gelmes.

Ir vis tik Targas surinko pakankamai reikalingų medžiagų, leidžiančių gerokai padidinti vandens atsargas. Tačiau visa tai buvo atsitiktinumo dėka. Labiausiai Targą neramino feromagnetikai. Jie dauginosi – po oaze nedideliame gylyje buvo nemažos pramoninės geležies atsargos. Visa dirva ir aplinkinės lygumos dengė mirusį miestą. Kuo stambesni buvo feromagnetikai, tuo iš giliau galėjo išgauti požeminę geležį. Ir naujieji arba tretiniai, kaip juos praminė Targas, per pakankamą laiko tarpą galėjo išgauti geležį iš 8 m gylio. Be to, metalo perkėlimas grunte palikdavo skyles, o per jas tretiniai galėjo patekti gilyn. Kiti feromagnetikai elgėsi panašiai, tik mažesniu mastu. Be to, jie niekada neįskverbdavo giliau nei 2-3 m. O tretiniams, kaip greit įsitikino Targas, įsiskverbimui praktiškai nėra ribų. Ir jie leisdavosi, kol buvo plyšiai. Reikėjo imtis ypatingų priemonių, kad jie nekasiotų vietovės, kurioje gyveno abi šeimos. Anapus užtvaros mašinos po žeme iškasė galerijas, kurių sienas aptaisė metalu ir užliejo bismutu. Granito stulpai ant uolų pagrindo palaikė skliautus. Tie darbai truko kelis mėnesius. Tačiau galingi generatoriai ir puikiai pritaikytos mašinos leido sėkmingai juos užbaigti. Targo ir Arvos paskaičiavimais, tie įtvirtinimai galėjo 30 m atlaikyti tretinių pažeidimus, net jei tie sparčiai daugintųsi.

Eutanazija

Dėka angliavandenių reakcijų, vandens atsargų po 3 m visai nesumažėjo. Gausu buvo ir maisto atsargų, o be to, jos atsargų buvo ir kitų oazių sandėliuose. Tačiau nepavyko surasti jokio šaltinio, nors Targas ir Arva nusileisdavo po žeme į didelius gylius. Raudonųjų žemių likimas jaudino bėglius. Kartais vienas ar kitas Didžiojo gaudytuvu nukreipdavo jai savo šaukinius. Niekas jiems neatsakė. Brolis ir sesuo savo kelionėse dažnai priartėdavo prie oazės. Tačiau dėl nenumaldaujamo įstatymo jie negalėjo nusileisti, o tik sklendė ore. Nė karto joks oazės gyventojas į juos neatkreipė dėmesio. Jie matė, kad eutanazija daro savo darbą. Išmirė gerokai daugiau žmonių, nei reikalavo įstatymas. Po 30 mėn. beliko vos 20 žmonių.

Kartą rudens rytą Targas su Arva išvyko į kelionę. Jie ketino vykti greta dvigubo kelio, nuo seno jungusio Pusiaujo kopas su Raudonosiomis žemėmis. Pakeliui Targas nusuko į vieną vietovę, sudominusią ankstesnės kelionės metu. Arva laukė jo įsitaisiusi tarpiniame sustojime. Jie nesunkiai bendravo, nes Targas buvo pasiėmęs nešiojamą siųstuvą, perduodantį ir priimantį signalus iki 1000 km. Tad jie, kaip ir anksčiau, bendravo su Era ir vaikais, nes jų oazėje gaudytuvai buvo tvarkingi.

Erai negrėsė jokie pavojai, išskyrus tuos kataklizmus, kurie vienodai grėsė bet kuriam žmogui, kur jis bebūtų. Vaikai augo. Jų ne pagal metus besivystantis protas mažai skyrėsi nuo suaugusiųjų. Du vyresnieji, Mano sūnus ir saugotojo dukra, puikiai valdė energiją ir įrenginius. O kovoje su aklomis feromagnetikų užmačiomis jie visiškai prilygo suaugusiems. Be to, jiems padėjo patikimas instinktas. Tačiau vis tik savo išvykimo išvakarėse Targas kelias valandas skyrė užtvaros patikrinimui ir apylinkių apžiūrėjimui. Viskas buvo tvarkoje.

Prieš išvykstant abi šeimos susirinko prie skraidyklių horizontaliai krintančių Saulės spindulių šviesoje. Kaip ir kitų išsiskyrimų metu, tai buvo iškilminga minutė. Maža žmonių grupelė sudarė žmonijos viltį, gyvenimo aistrą, visą senąją jūrų, miškų, stepių ir tankių miestų energiją. O gesę Raudonosiose žemėse jau tebuvo šešėliai. Targas švelniai peržvelgė savo ir Arvos giminę. Eros duktė paveldėjo motinos šviesius plaukus. Ir abi auksaspalvės galvutės beveik lietėsi. Kokia gaiva sklido nuo jų! Kokios senovinės ir malonios legendos! Ir likusieji, nepaisant jų tamsokų veidų ir juodų kaip anglis akių, alsavo neįprasta jaunyste. Vieni jų atspindėjo karštą Targo žvilgsnį, o kiti – Mano palaimos troškimą.

- Kaip sunku skirtis! – sušuko Targas. – Tačiau vykti visiems pernelyg pavojinga.

Visi puikiai žinojo, kad išsigelbėjimas yra už oazės ribų, kokiame nors paslaptingame dykumos kampelyje. Ir taipogi jie žinojo, kad oazė yra jų gyvavimo centras ir juo visada turi likti. Ir juk jie išlėkdavo skraidyklėmis po kelis kartus į dieną.

- Į kelią! – pagaliau tarė Targas.

Skraidyklių sparnus pasiekė lengvas virpėjimas ir jos šovė aukštyn, išnykę perlamutriniame ryto ore. Era matė, kaip jos dingsta horizonte ir atsiduso. Kai čia nebūdavo Targo su Arva, liūdesys apimdavo labiau. Jauna moteris baimingai apžvelgė oazę ir kiekvienas vaikų judesys kėlė jai baimę. Keistas dalykas! Ją baugino tokie pavojai, kokių daugiau Žemėje jau nebuvo. Ji nesibaimino nei mineralų, nei feromagnetikų, tačiau bijojo, kad iš negyvenamų platumų nepasirodytų nepažįstami žmonės ir jai nepadaryto ko nors bloga.

Tas keistas senojo instinkto reliktas kartas priversdavo ją nusišypsoti, tačiau kartais sukeldavo drebulį, ypač, kai sutemos apgaubdavo oazę. Targas ir jo palydovė galvotrūkčiais lėkė oro jūra. Jie abu mėgo greitį. Daugybė kelionių neįstengė juose užgesinti noro pasivaržyti su erdve. Niūri planeta tarsi tapdavo nugalėta. Jiems atrodė, kad priešais lekia grėsmingos lygumos ir rūsčios uolos, o kalnai tarsi puola juos, norėdami sunaikinti. Tačiau vienu vos pastebimu judesiu jie pergalingai pralėkdavo pro prarajas ir milžiniškas viršūnes. Ir siaubinga, tačiau paklusni energija tyliai giedojo savo giesmę. Palikę kalnus, lengvos skraidyklės nusileisdavo prie dykumos, kur judėjo beformiai, lėti ir sunkūs feromagnetikai. Kokie pasigailėtini ir apverktini jie atrodė! Tačiau Targas ir Arva žinojo – tai nugalėtojai. Ateitis buvo jų. Aplinkybės sutapo su jų slaptu troškimu. Ateis diena, kai jų palikuonys kels nuostabias idėjas ir valdys nepaprastas galias…

Targas ir Arva nusprendė pirmiausia nuskristi iki Raudonųjų žemių. Jų sielas traukė prie paskutinės žmonių prieglobsčio vietos; juos traukė karštas troškimas, kuriame buvo ir baimė, ir liūdesys, ir gili meilė, ir nuoskauda. Kol ten yra gyvų žmonių, su jais išlieka kažkokia neapčiuopiama ir šilta viltis. Kai jie išnyks, tai planeta taps dar niūresnė, dykumos dar grėsmingesnės ir dar labiau neaprėpiamos.

Po trumpos nakties vienoje stočių, keliauninkai pasikalbėjo su Era ir vaikais. Tada jie nulėkė link oazės ir atvyko iki vidurdienio. Oazė pasirodė nepasikeitusi. Kokią paliko, tokią ir regėjo per žiūronus. Blizgėjo metaliniai namai, stovėjo siųstuvų platformos, motoro ir skraidyklių angarai, energijos transformatoriai, visos didelės ir smulkios mašinos, kadaise iš gelmių siurbę vandenį, ir lygumos, kuriose augo paskutiniai sodiniai. Virš visko pleveno žmogaus galybės ir proto antspaudas. Neišmatuojamos galios galėjo būti paleistos, gavus pirmąjį signalą, ir vėl sustabdytos, baigus darbus. Kiek čia liko neišnaudotų galimybių! Tačiau jėgų nebuvo pačiame žmoguje: gimęs su vandeniu, su vandeniu ir išnyko. Kelias minutes skraidyklės sklendė virš oazės. Ji atrodė tarsi palikta. Nei vieno vyro ar moters, nei vaiko nesimatė nei prie namų, nei keliuose, nei dirbamuose laukuose. Ir tos tuštumos vaizdo dvelkė šalčiu.

- Galų gale, ar tik neišmirė jie visi? – sušnabždėjo Arva.
- Gali būti! – niūriai atsakė Targas.

Skraidyklės nusileido į namų ir gaudytuvų platformų aukštį. Visur buvo tylu, tarsi kapinėse. Net nutilęs vėjas nejudino dulkių. Lėtai judėjo tik feromagnetikų grupės. Targas ryžosi nusileisti į vieną platformų ir pasuko siųstuvo rankenėlę. Galingas šaukinys nusklido po namus.

- Žmonės! – staiga suklykė Arva.

Targas vėl pakilo į orą. Prie vieno namo slenksčio jis pamatė pora žmonių ir kelias minutes svarstė, ar juos pašaukti. Nors oazės gyventojai tebuvo apgailėtina grupelė, tačiau Targas juos gerbė kaip savo rūšį ir pakluso įstatymams, įsirėžusiems į kiekvieną jo esybės atomą ir tapusiais kažkuo didingu, kaip ir pats gyvenimas, baisūs ir rūpestingi, be galo išmintingi ir nenumaldomi. Ir jei jau kartą įstatymai išvijo jį iš Raudonųjų žemių, ir jis jiems pakluso. Todėl jo balsas sudrebėjo, kai jis prakalbo pasirodžiusiems žmonėms:
- Kiek oazėje liko gyvų?

Abu žmonės pažvelgė aukštyn išbalusius veidus, kuriuos atsispindėjo keista ramybė. Tada vienas jų atsakė:
- Mes penkiese… Tačiau šiandien vakare išsivaduosime!

Saugotojo širdį suspaudė. Žvilgsnyje jis pastebėjo eutanazijos miglą:
- Ar galime nusileisti? Įstatymai mus išvijo.
- Įstatymų daugiau nėra! – prakalbo antrasis. – Jie baigėsi tą pačią minutę, kai priėmėme didįjį vaistą…

Pasigirdus balsams, pasirodė dar trejetas gyvų būtybių – du vyrai ir jauna moteris. Visi susidomėję žvelgė į viršų. Tada Targas ir Arva nusileido. Kurį laiką visi tylėjo. Saugotojas gailiai žvelgė į paskutinius žmones. Juose jau sklandė mirtis. Joks priešnuodis negalėjo padėti saldžiam eutanazijos nuodui. Moteris, nepaisant jauno amžiaus, buvo gerokai labiau išblyškusi už kitus. Vakar ji dar turėjo ateitį, o šiandien buvo senesnė už kalnus. Ir Targas šūktelėjo:
- Kodėl norite mirti? Argi pasibaigė vanduo?
- Ką mums reiškia vanduo? – sušnabždėjo moteris. – Dėl ko mums gyventi? Dėl ko gyveno mūsų protėviai? Nesuprantama beprotybė skatino juos priešintis gamtos polėkiams. Jie siekė save įamžinti pasaulyje, kuris daugiau jiems nepriklausė. Jie net taikstėsi su beprasmiu egzistavimu, kad tik neišnyktų. Kaip nutiko, kad mes sekėme jų nelaimingu pavyzdžiu? O mirti taip malonu!

Ji kalbėjo lėtai ir švariai. Jos žodžiai Targui sukėlė baisų skausmą. Kiekvienas jo esybės atomas sukilo prieš tokį valios nuopuolį. Jis nesuprato tos laimės ir ramybės, spindėjusių mirštančiųjų veiduose. Tačiau jis nutylėjo. Kokią jis turėjo teisę apkartinti jų gyvenimo pabaigą, kuri, vienok, neišvengiama. Jauna moteris prisimerkė. Jos silpnas susijaudinimas išnyko, kvėpavimas lėtėjo su kiekviena sekunde ir, atsirėmusi į pertvarą, ji pakartojo:
- O mirti taip malonu!
- Išsivadavimas arti, - sušnabždėjo vienas vyrų.

Tada visi nutilo. Jauna moteris prigulė ant grindų ir vos bekvėpavo. Tada akimirkai ji atsimerkė, švelniai pažvelgė į Targą su Arva su sušnabždėjo:
- Bepročiai, kodėl taip kenčiate?

Jo ranka kilstelėjo ir nukrito, lūpos atsivėpė. Paskutinis virpesys perbėgo kūnu. Pagaliau jos galūnės atsileido ir ji tyliai užgeso, tarsi žvaigždutė ties horizontu. Ketvertas vyrų žvelgė į ją su laiminga ramybe. Vienas jų sušnabždėjo:
- Esu tikras, kad gyvenimas niekada nebuvo trokštamas, net kai Žemė kentė žmonių visagalybę.

Targas su Arva ilgai tylėjo. Tada pagarbiai uždengė paskutinę Raudonųjų žemių moterį. Tačiau jie neturėjo jėgų likti su kitais, o perspektyva stebėti jų mirtį baugino.

- Einam, Arva! – tyliai ištarė Targas. – Nuo dabar, - pratęsė Targas, kai jo skraidyklė jau lėkė greta Arvos, mes ir mūsų šeimos bus vienintelė žmonių guminės viltis.

Jo palydovė atsuko į jį ašarotą veidą ir pratarė:
- Ir vis tik buvo didelė paguoda žinoti, kad Raudonosiose žemėse dar likę gyvų žmonių. Mane tai daug kartų nuramino. Tačiau dabar … dabar!

Ji gestu parodė neaprėpiamą platumą ir kalnų masyvą vakaruose ir su neviltimi balse šūktelėjo:
- Viskas baigta, mano broli!

Targas nuleido galvą. Tada ją krestelėjo ir žvilgančiomis akimis sušuko:
- Tik mirtis nužudys mano viltis…

Wild desert Daug valandų skraidyklės sekė palei kelių linijas. Kai pasirodė Targą sudominusi vietovė, jie sulėtino skrydį ir Arva pasirinko stotį, kurioje turėjo laukti brolio. Jie susisiekė su Era ir vaikais, sužinojo, kad viskas ten gerai, ir saugotojas nuskubėjo į dykuma. Šiek tiek jam ši vietovė, besitęsianti 1200 km į šalį nuo kelio, buvo žinoma.

Kuo labiau jis tolo, tuo netvarkingesnė darėsi vietovė. Pasirodė kalvų grandinė, tada vėl ėjo raižyta lyguma. Toliau Targas skriejo virš visai jam nepažįstamo krašto. Daug kartų jis leidosi prie žemės, tačiau kiekvienąkart nuspręsdavo atlikti dar kelis apskridimus.

Neapžvelgiama ruda siena išaugo horizonte. Skrisdamas per ją, skraidyklė pralėkė virš prarajų. Po juo atsivėrė niūrios bedugnės, kurių dugno nebuvo galima įžvelgti. Visur matėsi baisių žemės plutos konvulsijų pėdsakai: vieni kalnai buvo apgriuvę, kiti išsiklaipę ir pasirengę prasmegti į neaprėpiamas ertmes. Skraidyklė nubrėžė nemažai spiralių virš šio baisaus peizažo. Dauguma prarajų buvo tokios plačios, kad jose galėjo tilpti tuzinai skraidyklių. Targas įžiebė savo švyturį ir pradėjo atsitiktinį tyrinėjimą. Iš pradžių jis nėrė į vieną plyšį skardžio papėdėje. Siauroje erdvėje nebuvo šviesiau nei sutemus. Prireikė 10 min. pasiekti dugną. Kita bedugnė pasirodė palankesnė tyrimui. Nuo jos sienų į žemės gelmes vedė daugybė galerijų. Tačiau Targo tyrimai nieko nedavė.

Trečias nusileidimas buvo galvotrūkčiais. Norint pasiekti prarajos dugną, skraidyklė turėjo nusileisti 2000 m. tai buvo pailgas kvadratas, kurio trumpesnės sienos ilgis buvo apie 200 m. Visose pusėse matėsi olos. Prireikė valandos jas apeiti. Tačiau visos baigėsi aklinomis sienomis. Be dviejų, turėjusių daugybę plyšių, deja, jie buvo per siauri žmogui.

- Ir vis tiek! – sau tarstelėjo Targas, pasirengęs palikti antrąją olą, .. – Aš čia grįšiu!

Ir staiga jis pajuto tą keistą jausmą, kokį patyrė prieš 10 m, didžiosios nelaimės vakarą. Skubiai išsitraukęs hidroskopą, jis pažvelgė į jo rodyklę ir pergalingai sušuko: oloje buvo vandens garų.

Namai žuvo

Targas ėjo prietemoje su sumaištimi galvoje – jį perpildė neapsakomas džiaugsmas. Kai atsigavo, tai nusprendė:
- Dabar nėra ką čia daryti. Norint prasibrauti iki čia besislepiančio vandens, reikia rasti praėjimą iš kitos pusės arba jį iškirsti. Tai tik laiko klausimas. Pradžioje Arvos buvimas bus naudingas – kartu greičiau atrasime vandens telkinį, o kai tik rasime, tai grįšime į Pusiaujo kopas, paimsim reikiamas mašinas energijos gaminimui ir granito daužymui.

Jis pakilo lydimas malonių apmąstymų ir skraidyklė ėmė rėžti aštuoniukes, keldama Targą į paviršių. Dvi minutes jis kilo iš bedugnės ir iškart pasiuntė šaukinį.

Atsakymo nebuvo. Nustebęs, jis sustiprino signalą. Imtuvas tylėjo. Targą apėmė nedidelis nerimas. Jis įjungė šaukinius visais diapazonais, tačiau tebebuvo tyla. Jis ėmė baimintis, ar neįvyko kokie nemalonumai. Į galvą atėjo trys prielaidos: įvyko nelaimingas nutikimas, Arva paliko stotį arba tiesiog užmigo. Prieš pakartotinai siunčiant signalą, Targas atidžiai patikrino koordinates. Tada įjungė maksimalų galingumą, tad šaukiniai turėjo žvėriškai nuaidėti imtuvuose. Arva juos privalėjo išgirsti net per miegus. Ir šįkart atsakymo nebuvo. Galbūt, jauna moteris iš tikro paliko savo slėptuvę? Tačiau tam ji nesiryžtų be rimto pagrindo. Kaip bebūtų, ją reikia rasti.

Targas vėl įlipo į skraidyklę ir nulėkė didžiausiu greičiu. 1000 km įveikė greičiau nei per 3 val. Stotis matėsi per žiūronus, tačiau atrodė esanti tuščia. Vadinasi, Arva išėjo? Tačiau kur? Kodėl? Toli būti negalėjo, nes jos skraidyklė buvo vietoje.

Paskutinės skrydžio minutės atrodė nepakenčiamai ilgos. Greitaeigė skraidyklė tarsi pakibo ore neartėdama nė per metrą. Migla užgulė vyriškio akis. Pagaliau štai ji – slėptuvė. Targas nusileido aikštelės viduryje, pritvirtino aparatą ir puolė ieškoti…

Aimana išsiveržė iš krūtinės. Kitoje kelio pusėje už stataus pylimo (dėl to ir nesimatė) gulėjo Arva. Ji buvo tokia pat išblyškusi, kaip toji mirštanti Raudonųjų žemių moteris. Targas matė, kad Arvą apsupo knibždantys feromagnetikai, Ir be to tie tretiniai, stambiausi. Viens du – jis pritvirtino kopėtėles prie sienos, nusileido prie moters, paėmė už pečių ir užkėlė į viršų.

Arva nejudėjo, o jos kūnas bejėgis gulėjo ant jo rankų. Targas pabandė išgirsti širdies plakimą. Veltui. Paslaptinga galia, mušanti gyvenimo ritmą, dingo…

Drebėdamas saugotojas prie lūpų pridėjo hidroskopą. Jautrus prietaisas pagavo tai, ko nejautė klausa: Arvoje dar ruseno gyvybė, tačiau jos nuomaris buvo toks gilus, o nusilpimas toks didelis, kad galėjo mirti bet kurią minutę. Priežastis buvo akivaizdi: feromagnetikų poveikis. Neįtikėtinas Arvos išblyškimas liudijo apie didelį raudonųjų kraujo kūnelių netekimą.

Laimei, Targas niekada nekeliavo be būtinų instrumentų, pirmos pagalbos priemonių ir skatinančiųjų. Su kelių minučių intervalu jis įšvirkštė jai dvi stipraus trankvilizatoriaus dozes. Ir nors silpnai, tačiau širdis ėmė plakti, o Arvos lūpos sušnabždėjo:
- Vaikai… Žemė…

Tada ji užmigo giliu palaimingu miegu, kurio, kaip žinojo Targas, nereikia trikdyti.

Targas kas trys valandos sušvirkšdavo moteriai po kelis miligramus "organinės geležies". Praėjo kokios 24 val., kol Arva ištvėrė trumpai prabudusi. Didžiausias pavojus praėjo. Saugotojas žinojo apie puikią sesers sveikatą ir nesibaimino baisių pasekmių. Kaip bebūtų, jo nuotaika buvo pakili. Tačiau liko neaišku, kodėl Arba atsidūrė pylimo papėdėje? Nejaugi ji, tokia apdairi ir vikri, netikėtai nukrito? Tai atrodė neįtikėtina, tačiau niekas daugiau neatėjo į galvą. Ką dabar daryti? Pasilikti čia, kol ji neatgaus jėgų? Tačiau pilnai pagyti jai prireiks bent dviejų savaičių. Geriau vykti į Pusiaujo kopas. Naujų vandens šaltinių paiešką galima ir atidėti: kelios dienos nieko nenulems.

Jis patraukė prie didžiojo gaudytuvo ir išsiuntė šaukinius. Kaip ir tada, prie bedugnės krašto, saugotojas nesulaukė atsakymo. Targą apėmė skausmingas jaudulys. Jis pakartojo signalą maksimaliai jį sustiprindamas. Ir vėl kapo tyla. Era ir vaikai dėl kokios nors priežasties arba negalėjo jo išgirsti, arba negalėjo atsakyti. Abu variantai buvo vienodai bauginantys. Jis pirmąkart pagalvojo, kad tarp Arvos nelaimės ir gaudytojo tylėjimu gali būti sąryšis. Nepakeliama baimė sukaustė Targo širdį. Kojos sulinko ir, atsirėmęs į didžiojo gaudytuvo atramą, jis sutingo, neturėdamas jėgų ką nors daryti. Pagaliau, išbalusiu veidu, atidžiai apžiūrėjo visas savo skraidyklės dalis. Patalpinęs Arvą į plačiausią sėdynę, pakilo į orą.

Skridimas atgal vyko nepaprastai skubant. Jis tik kartą sustojo prieš vakarą, kad pabandytų dar kartą iškviesti Erą. Tačiau atsakymo nebuvo. Tada jis susupo Arvą į silicio antklodę ir suleido stipriausią aktyvizatoriaus dozę. Savo neprabundančioje būsenoje ji tik lengvai virptelėjo.

Targas skrido visą naktį be sustojimų ir dvi valandos iki auštant išvydo pietų žvaigždynus. Keliautojas virpančia širdimi žvelgė tai į kryžių, nupieštą pietuose, tai į žybsinčią žvaigždę, artimiausią Saulės kaimynę, kurios spinduliams tereikia 3 m., kad pasiektų žemę. Koks nuostabus turėjo atrodyti dangus, žvelgiant į jį pro medžių lapiją, o sidabriniai debesys liejo savo gyvas viltis į trokštančią žemę. Tačiau niekada daugiau nebus debesų šioje planetoje!

Iš pradžių rytuose suspindo nežymi šviesa, tada Saulė parodė savo diską. Pusiaujo kopos buvo jau arti. Per žiūronus Targas kartais tarp kopų pastebėdavo bismuto sieną ir ryto dūmeliu gaubiamus metalinius namus. Arva tebemiegojo ž jos neprižadino net nauja stiprinančiųjų dozė. Tačiau, kaip bebūtų, jos išblyškimas jau nebuvo toks numirėliškas. Nežymiai virpčiojo arterijos, o oda daugiau nebuvo tokia sukietėjusi, kokia būta atėjus mirčiai.

- Seseriai negresia pavojus! – pagalvojo Targas.

Tas įsitikinimas palengvino nežinomybės kančias. Dabar jo visas dėmesys buvo sutelktas oazei. Jis stengėsi pamatyti gimtą namą. Tačiau jį dar užstojo dvi kalvos. Pagaliau horizontas atsivėrė ir … iš siaubo Targas paleido iš rankų vairą. Skraidyklė, tarsi sužeistas paukštis, krito žemyn.

Įprastoje vietoje nieko nebuvo. Visa sodyba su namais, pastatais ir mašinomis dingo.

Amžinoji naktis

Skraidyklė vos neapsivertė ir buvo vos 20 m nuo žemės. Ji turėjo neišvengiamai sudužti, tačiau paskutinę minutę Targas instinktyviai ją išlygino. Riesdama spirales, skraidyklė pasiekė sodybos pakraštį. Išlipęs ant žemės, gaudytojo saugotojas sustingo, sukrėstas milžiniškos įgriuvos ir nuolaužų chaoso. Kažkur ten, žemės tamsoje, gulėjo būtybės, kurias jis mylėjo labiau už save.

Ilgai netvarkingai mintys sukosi jo galvoje. Jis negalvojo apie katastrofos priežastis, jis joje matė tik negailestingą žiaurumą ir miglotai siejo jas su visomis paskutiniosiomis nelaimėmis. Išgyventų tragedijų vaizdai be tvarkos pralėkė prieš jį. Ir pro tuos vaizdinius Targas nuolat regėjo žmoną ir vaikus, tokius, kokis paliko. Tada artimųjų siluetai išsikraipė, atsivėrė Žemė. Jis matė, kaip jie išnyksta su siaubu veiduose. Jie šaukė, be atsako šaukė jį, kuriuo įprato pasitikėti ir kuris, galbūt, jų mirties akimirką manė, kad įveikė likimą…

Kai pagaliau jis atgavo sugebėjimą mąstyti, tai pabandė įsivaizduoti, kaip įvyko katastrofa. Ar tai buvo naujas žemės drebėjimas? Ne! Nė vienas seismografas neužfiksavo net silpniausio smūgio. Ir iš daugelio oazės ir dykumos hektarų, praktiškai, nukentėjo tik sodyba. Įvykį galėjo paaiškinti šalutiniai poveikiai: išrausta dirva neišlaikė ir įsmuko. Taigi, nelaimė, pražudžiusi paskutines žmonijos viltis, net nebuvo natūralus kataklizmas, o tik aklas atsitiktinumas.

Tačiau Targas tame matė tos visuotinės valios, pasmerkusios mirčiai oazę, apraišką.

Jo skausmas nesuparalyžiavo jo veiksmų. Jis patikrino nuolaužas. Tačiau jose nebuvo žmonių žymių. Energijos akumuliatoriai, žemės rausimo technika ir padargai, skraidyklės, motorai, pastatai – visa prasmego į beformė uolų ir akmenų krūvą. Kurgi palaidota Era ir vaikai? Jis galėjo tik spėlioti.

Targas visas valymui ir kasimui skirtas mašinas sutelkė šiaurinėje pusėje ir ėmėsi didžiulės įgriuvos. Visą valanadą riaumojo mašinos. Domkratai kėlė akmenis ir metė į šoną. Kobalto paraboloidai sėmė skaldą, o kūjai prireikus lėtais ir triuškinančiais smūgiais lygino įgriuvos šonus. Kai tranšėja pasiekė 20 m ilgį, pasirodė viena skraidyklė, tada didysis gaudytuvas su granito platforma bei metalinis namas.

Jų vieta tapo atskaitos tašku Targo paskaičiavimams. Spėjant, kad nelaimė užklupo šeimą netoli namų, tai kasinėjimus reikia nukreipti į vakarus. O jeigu Era su vaikais puolė prie gaudytuvo, palaikiusio ryšį su Raudonosiomis žemėmis, tai kasinėti reikia pietvakarių kryptimi.

Targas nusprendė patikrinti abi kryptis ir ėmėsi darbo. Milžiniškos mažinos turėjo įrenginių galią ir rankų miklumą. Jos pakeldavo uolas ir atsargiai sėmė gruntą su smulkiais akmenėliais. Užteko paprasto spustelėjimo, kad pakreiptum, pagreitintum ar sulėtintum arba visai sustabdytum darbą. Paskutinio žmogaus rankose jie buvo jėga, kurios neatmenamais laikais neturėjo ištisos gentys ar net tautos.

Pasirodė metalinio namo stogas. Jis buvo sulamdytas ir vietomis akmenų pradaužtas. Nuo atvykimo į Pusiaujo kopas laiko jis buvo visų paskutinės žmonijos šeimos svajonių ir vilčių prieglobstis. Targas sustabdė pradėjusias jį kelti mašinas ir žvelgė į jį švelniai ir su baime. Ką jis slepia? Kokia drama atsivers nelaimingam kankiniui?

Kelias minutes Targas abejojo, ar tęsti darbus. Galų gale, išplatinęs vieną spragą, jis prasmuko į namą. Kambarys, į kurį pateko, buvo tuščias. Ją pertvėrė keletas akmenų, pramušusių sienas ir sutraiškiusius lovą. Stalas buvo visiškai sudaužytas. Taip pat akmenys suplojo keletą aliuminio vazų.

Reginys buvo materialių sugriovimų pobūdžio. Tačiau jame nebuvo tragiško motyvo. Drebėdamas, Targas nuėjo į gretimą kambarį. Jis, kaip ir pirmasis, buvo tuščias ir apgriautas. Palaipsniui jis apžiūrėjo visus namo kampelius. Kai apžiūrėjo paskutinį kambarį ir nieko jame nerado, tai nerimą papildė nuostaba.

- Beje, - sušnabždėjo jis, - visai natūralu, kad su pirmais pavojaus ženklais jie išbėgo į lauką.

Jis bandė įsivaizduoti, kaip įvyko pirmasis smūgis, o taip pat, ką Era galėjo galvoti apie pavojų. Tačiau jo mintys buvo prieštaringos. Tik vienu buvo tikras: šeima instinktyviai turėjo pulti prie Raudonųjų žemių gaudytuvo. Tad ta kryptimi ir buvo protingiausia pratęsti atkasinėjimus. Tik ar Era pasiekė gaudytuvą ar žuvo pakeliui? Į galvą atėjo žodžiai, kuriuos išlemeno Arva. Čia, namuose, jie įgavo prasmę. Greičiausia, Era arba kuris nors vaikų, o galbūt ir visi jį pasiekė. Reikėjo kuo greičiau atnaujinti darbus, kas beje, netrukdė pradėti rausti tranšėją per visą plotą.

Priėmęs sprendimą, Targas atidarė duris ir ėmėsi tyrinėjimo. Uolų luitai ir gargždas, iš pirmo žvilgsnio, sudarė neįveikiamą kliūtį. Jis grįžo pro stogą ir vėl įjungė mašinas pietvakariuose. Tada išdėstė mašinas šiaurėje ir nurodė rausti tranšėją. Tuo pat metu stebėjo ir Arvą, kurios letargiją pamažu keitė įprastas miegas.

Tada laukė, neatitraukdamas akių nuo mašinų. Kartais nežymiu gestu pakoreguodavo jų darbą, kartais, norėdamas patikrinti gruntą, sustabdydavo kokį nors kaušą, ašmenis ar turbiną. Pagaliau išvydo sulenktą aukštą gaudytuvo stiebą ir jo žvilgantį ruporą. Nuo tos akimirkos neatitraukė akių nuo mašinų. Dabar dirbo tik jautriausios, kurios prireikus vartė stambius riedulius arba nurinkinėjo smulkias nuolaužas. Staiga Targas gailiai, tarsi prieš mirtį suklykė… Šmėkštelėjo ta pati gyva spalva, kuri patraukė jį Raudonųjų žemių katastrofos dieną. Širdis apmirė. Kaleno dantys. Ašarų pilnomis akimis sustabdė mašinas, palikęs tik metalines rankas, vikresnes ir jautresnes, nei žmonių.

… Dusliai kūkčiodamas, Targas prie krūtinės priglaudė tą, kurią taip aistringai mylėjo…

Staiga jam atgijo maža viltis: jam pasirodė, kad Era dar šilta. Karštligiškai jis prie jos išbalusių lūpų priglaudė hidroskopą.

Viskas baigta… Ji dingo amžinojoje naktyje…

Jis ilgai žvelgė į ją… tai jam atvėrė senųjų laikų poeziją ir nepaprastai šviesios svajonės pakeitė jam niūrią planetą. Era buvo jo meile viskam, kas buvo pasaulyje erdvu, tyra ir amžina. Ir kai jis laikę ją savo glėbyje, jam atrodė, kad atgimsta nauja gausi rasė.

- Era! Era! – šnabždėjo jis. Era, pasaulio gaivume! Era, paskutinioji žmonių viltie!..

Laukinišku ir karčiu bučiniu jis paskutinį kartą palietė savo draugės plaukus ir vėl ėmėsi darbo. Jis surado juos visus. Vaikams akmenys nebuvo tokie žiaurūs, kaip jų motinai. Jie jiems padovanojo greitą mirtį: suskaldė galvas, sutraiškė kūnus… Jis gailėjosi, kad varžėsi su nenumaldomu likimu. Mirštančiosios Raudonosiose žemėse žodžiai skambėjo per jo skausmą, kaip Visatos laidotuvių skambėjimas… Kažkieno ranka palietė jo petį. Jis pašoko. Svyruodama prie jo pasilenkė Arva. Iš ją persmelkusio skausmo ji net negalėjo raudoti, tik akyse atsispindėjo nepakeliama neviltis. Tarsi kliedėdama ji dusliai sušnabždėjo:

- Laikas mirti! Laikas mirti!

Su žvilgsniai susitiko. Visą gyvenimą, visuose darbuose ir svajonėse jie buvo kartu. Anksčiau juos jungė jų bendra viltis, o dabar, nepakeliama kančia irgi buvo bendra.

- Laikas mirti! – tarsi aidas jis atkartojo.

Jie apsikabino… paskutinį kartą šioje planetoje dvi žmonių širdys plakė greta. Ji tylėdama prie lūpų pakėlė ampulę su iridžiu, su kuria niekada nesiskirdavo. Dozė buvo stipri, o Arvos nusilpimas visiškas – todėl eutanazija truko vos kelias minutes.

- Mirtis! Mirtis! – šnabždėjo mirštančioji. – O, kodėl mes jos bijojome!

Jos akys apsiblausė; palaiminga ramybė išlygino lūpas ir paskutinis kvėptelėjimas paliko jos krūtinę.

Dabar žemėje beliko vienas vienintelis žmogus.

Sėdėdamas ant porfyro luito, jis paniro į liūdnus apmąstymus. Paskutinį kartą jis keliavo į praeities tamsybes, kai liepsna kaitino jo dvasią. Pradžioje regėjo pirmapradę, dar šiltą jūrą, kurioje burbuliavo bejausmė gyvybė. Tada pasirodė aklos ir kurčios būtybės, turinčios nepaprastą jėgą ir nepaprastai vislios. Atsirado rega. Dieviška šviesa sutvėrė savo miniatiūrines šventyklas, pasirodė sausuma. Vandenų būtybės išplito joje – beformėje, beribėje, begarsėje. Per 3 tūkst.amžių jos įgavo įvairiausius pavidalus. Vabzdžiai, amfibijos ir reptilijos užpildė milžiniškus papartynus. O kai medžiai ištiesė savo didingus kamienus, pasirodė ropliai. Dinozaurai ėdė augalus arba medžiojo vieni kitus, virš plačių pelkių sklandė pterodaktiliai... Tada atsirado pirmieji žinduoliai, silpni, nevikrūs ir kvaili. Jie bastėsi, tokie pasigailėtini ir smulkūs… daugelį tūkstantmečių jų buvimas buvo nepastebimas, o išgyvenimo galimybės abejotinos. Tačiau vis tik jų daugėjo. Atėjo jų laikas ir jie išplito po visas stepes ir miškus. Ir štai jie jau užima milžinų vietą. Dinoteras, pirmykštis dramblys, raganosis, šarvuotas, kaip senas ąžuolas, nepasotinamas hipopotamas, stumbrai, milžiniškas liūtas ir sunkiasvoriai, kaip keli diplodokai, banginiai ir kašalotai, kurių nasrai tarsi ola, - visi jie alsavo laukine galia.

Tada planeta leido įsitvirtinti žmogui; jo viešpatavimas buvo žiauriausias, galingiausias – ir paskutinis. Žmogus tapo siaubingu gyvybės naikintoju. Žuvo visi miškai ir jų nesuskaičiuojami gyventojai; visi žvėrys sunaikinti arba pavergti. Kurį laiką atrodė, kad pažabotos subtilios jėgos ir nebylūs metalai. Nugalėtojas netgi valdė slėpiningą galią, jungiančią atomus.

- Ta beprotybė ir buvo Žemės žūties pranašu… Žemės žūties žmonių giminei! – tyliai sušnabždėjo Targas.

Jį nupurtė drebulys. Jis pagalvojo, kad tai, kas jame dar gyva, persidavė per nenutrūkstamą protėvių kartų kaitą nuo pat laiko pradžios. Kažkas, kas gyveno pirmapradžiame okeane, gyvybės purve, pelkėsi ir giriose, lygumų platybėse ir nesuskaičiuojamose žmonių gyvenvietėse. Kažkas nenutrūkstamai buvo perduodama iki pat jo… Ir štai! Jis liko vieninteliu žmogumi, kuris dar tebekvėpavo vėl neaprėpiamoje Žemėje!..

Atėjo naktis. Dangus įžiebė užburiančias šviesas; iš nakties į naktį tūkstantmečius nušvietusias žmonių darbus. Dabar į jas žvelgė paskutinės dvi akys… Targas ilgai žvalgėsi į pamiltus žvaigždynus. Jis dar išvydo, kaip patekėjo šviesulys-griuvėsis, šviesulys-numirėlis, sidabrinis ir legendinis Mėnulis…

Paskutinį kartą jis apsiverkė. O tada nurimo: mirtis praniko į širdį ir ją atvėsino. Atsisakęs eutanazijos, Targas išėjo iš griuvėsių, nuėjo į oazę ir atsigulė ant katastrofos nepaliestos kalvos. Tarp ten besiganančių feromagnetikų.

Antroji dalis....   Pradžia >>>>        

Papildomi skaitiniai:
Jei žūtų Žemė?..
Fantastikos skyrius
Civilizacijos kaina
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Spindulinė energija rašytojų akimis
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Laukinės gamtos šauksmas
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
Rustamas Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Rodžeris Kjukendelas. Garbės žodis, mes nieko bloga nepadarėme
Pamela Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
Tie prakeikti nematomi dalykai
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Andrejus Anisimovas. Arka
Kosmoso musės ir musytės
Robertas Aberneti. Atžala
V. Zegalskis. Avarija
Lino Aldani. Onirofilmas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė