Trapistai

Trapistai - tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų regulos. Turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių. Vyriausiuoju O.S.C.O. abatu yra Dom Bernardo Olivera. Šiuo metu susilaukė daugiau dėmesio dėl Thomas Merton'o raštų.

Westmalle abbey Ordino pradžia yra 1664 m. Notre Dame de la Grande Trappe abatijoje kaip atsakas į cisterų taisyklių laikymosi susilpnėjimą. Reformą įvykdė Armand-Jean le Bouthillier de Rance, įgaliotasis abatas. Jis buvo pasaulietis, gavęs pajamas iš vienuolyno, tačiau nebuvo dvasininku. Tarp 1660 ir 1662 m. de Rance formaliai įstojo į abatiją ir tapo tikru abatu.

Trapistai laikosi 6 a. nustatyto benediktinų statuto, aprašančio vienuolių gyvenimo idealus ir vertybes. Kaip kontempliuojančio ordino, jo tvarka remiasi malda ir atgaila. Rankų darbui duodama pirmenybė ir trapistų vienuoliai užsitikrina pragyvenimą pardavinėdami vienuolyte pagamintas prekes (48 Benediktinų statuto punktas: "Tik tada esate tikruoju vienuoliu, jei gyvenate iš savo rankų darbo"). Paprastai parduoda sūrius, duoną, kitus maisto produktus, drabužius ir karstus.

Jei neserga, jie turi susilaikyti nuo mėsos, žuvies ir paukštienos. Jie turi laikytis tylos tiek dieną, tiek naktį. Laikomasi nuostatos, kad turi gyventi neturte ir turėti tik keletą nuosavų daiktų; riboti ryšius su išoriniu pasauliu. "Sugriežtintos taisyklės" reiškia griežtesnius reikalavimus tylai ir keletui kitų sąlygų. Tačiau jie nepriima tylos įžado. Tačiau stengiasi kalbėti tik tada, kai reikia ir plepėjimas yra neskatinamas. Valgoma paprastai tyloje. Ordinas nereikalauja susilaikyti nuo alkoholio.

Armand-Jean de Rance

"Leiskite man išbandyti mano Dievo meilę!" Ignacijus iš Antiochijos
Šie žodžiai puikiai apibūdintų reformatoriaus iš La Trappe, Armand-Jean le Bouthiller de Rance, gyvenimo etapą nuo atsivertimo 1657 m. iki mirties 1700 m. spalio 27 d.

Jis gimė 1626 m. sausio 9 d. Jam teko pradėti klerikalo gyvenimą neturint tam pašaukimo. "Ryte meldžiantis tarsi angelas, po pietų medžiojant tarsi demonas" – taip jis apibūdino savo to meto gyvenimo būdą.

Deja, dieviškoji Apvaizda turėjo kitokius planus. 1657 m. netikėtai mirė Montbazono grafienė, kurią de Rance buvo labai įsimylėjęs. Tais pačiais metais priešiškas premjero Mazarino nusiteikimu de Rance pateko į nemalonę. Jaunasis klierikas pasitraukė į savo Veretzo pilį, vieną gražiausių Prancūzijoje. Ten meditavo, meldėsi ir ieškojo dvasinio kelio. Pamažu jis užvaldė penkis vienuolynus in commendam, t.y. būdamas pasauliečiu jų abatu būdamas jų dalininku. Jis nusprendė apsigyventi viename jų, būtent La Trappe cistersų vienuolyne (vis dar likdamas pasauliečiu).

Tačiau tik po 6 m., 1663 m. balandžio 17 d., vidurdienio Siksto pamaldų metu jam įstrigo 124 (125) psalmės žodžiai: "Kas Viešpačiu pasitiki, yra tarsi Ziono kalnas, - niekad nesvyruoja, tveria amžinai". Tą akimirką de Rance nusprendė tapti vienuoliu. Po metų pagal kanoną išbuvęs naujoku Perseigne vienuolyne, 1664 liepos 13 d. tapo La Trappe abatu ir pasišventė vienuolyno pertvarkai. Jis patyrė daug šmeižtų ir trukdymų, tačiau nepasitraukė nuo nusibrėžto tikslo.

Jo veiklą neabejotinai palaimino Viešpats. Pradėjo turėdamas vos kelis mokinius, o jam mirštant vienuolyne buvo jau apie 90 vienuolių. Bėgant metams jis išmoko keistis, jo charakterio kampai užsiapvalino, jis darėsi vis labiau pakantus. Vienas geriausių jo pagrindinio veikalo "Vienuolių gyvenimo šventumas ir pareigos" skyrių yra tas, kuriame jis kalba apie Dievo meilę. Jis kasdieninio gyvenimo principus pagrindė remdamasis Jono evangelijos 17 skyriumi ir Pirmuoju Jono laišku. Pagal jo viziją, bendruomenė yra ta vieta, kurioj atsiranda vienuolių pasišventimas – jie palaiko vienas kito dvasios stiprybę ir gyvena tarsi Tėvo vaikai: "jie visi kartu neša Viešpaties naštą, humero uno - viena širdimi, dvasia ir valia" (Saintete et devoirs…)

Kitas pagrindinis jo mokymo aspektas buvo "Kristaus pamėgdžiojimas". Šiandien jį vadintume "sekti Kristumi". De Rance pabrėžė sūnaus paklusnumą Tėvui ir nuolankumą ("Nuolankumas padaro vienuoliu"), būdamas mums žemiškos veiklos pavyzdžiu. Elgdamiesi kaip Mokytojas, priartėjame prie jo, išvalę širdis ir tapę paprastesni, nes Dievas yra paprastas. Tad matome, kad pagrindinė skatinamoji jėga buvo meilė Kristui. De Rance mokymas griežtas, tačiau persunktas tyla, ramybe ir pusiausvyra

Atkaklus La Trappe bendruomenės tikėjimas išgarsino ją ir abatą De Rance kuris buvo net vadintas "naujuoju šv. Bernardu". Jis lygintas su garsiaisiais dykumų atsiskyrėliais ir Bažnyčios tėvais, cisterų ordino įkūrėjais.

Trapistų alus

Iš 171 trapistų vienuolynų, 7 (6 – Belgijoje ir 1 Nyderlanduose) 2005 m. gamino trapistų alų ir yra sertifikuoti jį žymėti "Autentišku trapistų produkto" ženklu.

Trapistų ordinas kilo iš cisteriečių vienuolių Prancūzijoje, la Trappe. 1664 m. la Trappe abatas pajuto, kad cisterų ordinas pernelyg liberalus. Jis įvedė griežtas taisykles (tame tarpe, leisdamas gerti tik vandenį) ir taip gimė Griežtų apeigų šaka. Nuo to laiko atsisakyta daugelio ribojimų. 19 a.Prancūzijoje pradėtas gaminti alus, o vėliau tai paplito Belgijos vienuolynuose. Trapistai, kaip daugelis dvasininkų, gamino alų, kad gautų pajamų. Bravorai prie vienuolynų buvo visoje Europoje, tačiau aktyviausi tarp jų buvo trapistai. Vėliau daugelį trapistų bravorų sunaikino Prancūzijos revoliucija ir pasauliniai karai. Dėl trapistų alaus populiarumo, kai kurie nesąžiningi aludariai ėmė šiuo pavadinimu žymėti savo alų. Vienas toks aludaris buvo nubaustas 1962 m. Belgijoje.

1997 m. aštuonios trapistų abatijos (6 Belgijoje, po 1 Nyderlanduose ir Vokietijoje) įsteigė Tarptautinę trapistų asociaciją (ITA), kad uždraustų kitiems gamintojams naudoti trapistų pavadinimą. Ši privati asociacija sukūrė logotipą, kurį galima naudoti žymint produktus, jei jie tenkina nustatytus reikalavimus:

Šiuo metu tik 7 bravorai turi teisę naudoti šį logotipą:
Bieres de Chimay, Brasserie d'Orval, Brasserie de Rochefort, Brouwerij Westmalle, Westvleteren, Brouwerij de Achelse Kluis, Brouwerij de Koningshoeven (la Trappe).

Tomas Mertonas (Thomas Merton, 1915-1968) – amerikiečių poetas, trapistų vienuolis, teologas ir mistikas, publicistas, dzen-katalikybės skelbėjas.

Gimė Prancūzijoje, anksti neteko abiejų tėvų. Pagal profesiją buvo žurnalistas iš protestantų šeimos, nesidomėdamas religija. 4-me dešimtm. susipažinti su emigrante iš Rusijos katalikybės propaguotoja Jekaterina Docherti, „Madonos namai“ judėjimo steigėja. Savo paieškų metu prisišliejo prie katalikybės, o netrukus nusprendė tapti vienuoliu – priimdamas Tėvo Liuiso vardą.

Susipažino su daugelio religijų dvasinėmis praktikomis, įskaitant budistines Japonijos, Šri-Lankos ir Tibeto meditacijas. Dėl protestų dėl karo Vietname jam buvo uždrausta skelbti straipsnius.

Parašė apie 70 knygų, tarp kurių pažymėtina „The Seven Storey Mountain“ (1948).

Religijos skyrius
Šv. Grigalius Nazianzietis
Severas iš Antiochijos
Pirmieji krikščionių raštai
Šv. meilės palaimintoji aistra
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
T. Mertonas. Vienatvė nėra atsiskyrimas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Tamplierių ordino regula
Mano sielos liūdesiai
Montanizmas ir Alogi
Monothelitizas
Fariziejai
Filosofija
Vartiklis