|
N. Trubnikovas.
Sakmė apie Baltąjį banginį (Antra dalis)
Taip arba panašiai klausiama šiame romane. Ir tiek pačiame klausime, tiek tame
pasirinkime, tame aklų kaukių atsisakyme, pastangose pažvelgti į pasaulio veidą ir į savąjį
žmogiškąjį veidą, Melvilo romanas - kaip ir jo autorius su savo likimu, jo tremtimi ir tylėjimu
be kompromisų vyriškas, teisuoliškas ir nuoseklus atskleidžiant išpūstas civilizacijos vertybes,
netikrą garbę, melagingą rūpestį našlių ir našlaičių gerove, visuomeninį gerbūvį, kurie tame
pasaulyje kiekvienąkart turi būti apmokami atimant gėrybes iš tautas sudarančių žmonių,
išplėsta našlavimo gamyba.
Tačiau romanas atskleidžia ne tik apgaulę gyvenimo šeimininkų, kaupiančius procentus
nuo našlių ir našlaičių procentų, tokių, kaip garbėtroška Vildadas, vienas "Pekodo" savininkų.
Romanas sukelia abejones visų vakarų civilizacijos pagrindų žmogiškumą, ne tik gobšaus
vildadiškojo pasaulio. Tikrojo žmogiškumo ir žmogiško pasaulio paieškose jis atmeta vieną
klibančią atramą po kitos. Ių mokyklų pasaulio, kur su gerai suderintų asmeninių tiesų
pagalba taip puikiai sudėliojama bendroji netiesa, iš koledžų ir universitetų pasaulio, kur tasai
melas įgauna objektyviai padorų įvaizdį, iš akcinių ir kitokių bendrovių, kur tasai melas taip
gausiai apmokamas, jis veda mus į pasaulio kraštą, į uostą, į nakvynės namus prieplaukoje
su ten pateikiamos virtos menkės dvoku, į banginių medžiotojų laivą, į okeaną.
Bet net ir čia romanas atsisako užtikrinti iliuzorinį pasmerkto laivo patikimumą.
Išsimagnetina kompaso rodyklė, į lubas sudūžta sekstantas, už borto pradingsta lagas, tarsi
tuo parodant, kad poreikis tiems daiktams, visuose tuose mūsų sugalvotuose, išbraižytuose
kampais ir kvadratais, gerokai perdėta, išsigalvotas vaikiškos baimės to neišmatuojamame be
kampų ir kvadratų pasaulyje, kur visos tos gudrybės bejėgės, kur nei platuma, nei ilguma
nieko neišmatuosi, kur visko, kas apibrėžta ir apribota, visko, kas uždaryta plokštumoje iš
akmens, medžio, geležies, kaip ir išmoktų žodžių ir formulių plokštumoje, negali būti, kaip šis
trapus laivelis, nei saugiu, nei vertu buveine trokštančiai tikro gyvenimo dvasiai.
Ir tarp tų sienų mes nesame namie. Ne savo valia ir noru, ne savo samprotavimu jas
pasirenkame. Ne savo valia, noru ir protu paliekame. Mus tarp jų įkiša atsitiktinumas ir išveja
būtinybė, tų virš mūsų viešpataujančių svetimų mums galių žaidimas ir susidūrimas, mūsų
pačių, dar keistesnė, mažiau, nei ta suprantama lemtis, dėl kurios visada kalti tik mes, nes
elgėmės taip, o ne kitaip, ir slapta mintis mums sako, kodėl mums pasidarė taip blogai, ir kuri
negali būti pakaltinta nei kalte, nes ne patys vadovavom likimui, o kis mumis, nes iš anksto
nenorėjome niekam jokio blogio, ir visada turėjome, taip, o ne kitaip darydami, pačius
kilniausius, kad ir sąlyginai savo pačių atžvilgiu, norus ir tik nežinojome kainos, kurią teks
sumokėti už bandymą juos įgyvendinti.
Tad į ką mums atsiremti? Kur Visatoje toji vieta, kur mūsų mintis, mūsų žodis ir reikalas
neapgautų mūsų, kur mūsų poelgių nelemtų griežtas poreikis ir griežta prievarta? Kur
Kur gi toji vieta Visatoje, kurioje norėtume numirti? Nes būtent tai ir yra vieta, kurioje
turėtume gyventi. Kur gi toji vieta Visatoje, kur galėtume būti ne tik be kaukės, bet ir baimės
būti atpažinti prieš vidurnaktį gruodžio smelkiančiame šaltyje? Ar yra, ar išvis gali būti tokia
vieta šiame pasaulyje mūsų apnuogintai sielai, kur ji galėtų sušilti, iš kur išvyti mūsų negalėtų
jokia žemiškoji ar dangiškoji valdžia, kur galėtume nusiimti visus tuos svetimus mums
apdarus ir pagaliau leisti pailsėti iškamuotiems mūsų kūno ir dar labiau iškamuotiems veido
muskulams? Kur, kokiame plaukiojime, kokioje platumoje ir ilgumoje, kokiame okeane ieškoti
mums skirtos "Rachilės", kurios mes taip ir nesutinkame čia, kitoje kranto linijos pusėje? Ir
kur, kokiame Visatos taške norėtume sutiktą tą dieną ir valandą, tą neišvengiamą minutę, kai
jos šviesios burės visiems laikams pasislėps už mūsų horizonto linijos?
Į tokios vietos buvimo ir buveinės paieškas savo herojų siunčia Melvilis. Iš sudaryto iš
plokštumų ir padalinto į plokštumas sienų, namų, gatvių, mokyklų, daboklių ir gamyklų
pasaulio į uostą, į banginių medžiotojų laivo kubriką, į valtį, į gerai išsmaluotą, neskubant
padirbintą karstą, į vandenyną, į Visatą, į bekraštę būties erdvę. Veda iš priešiškos žmogaus
prigimčiai ir pakylėtai apskritos žmogaus kūno sandaros stačiakampio ketursienio ribotumo į
nevaržomo gyvenimo sferą, į tokia pat beribę, tačiau taip intymiai susijusią su ja, tapačią jai
sutalpinusią jos mintį sferą. Ir jei mes kartu su herojumi patiriame tą pačią reikmę, jei mes
kartu su autoriumi ryžtamės tai paieškai, priversti atsisakyti skaitymo, romano, literatūros, nes
Hermanas Melvilis siūlo mums ne skaitymą, ne romaną, ne literatūrą. Nes kaip Dostojevskio
romanai virš literatūros, virš literatūros Melvilio romanas 'Mobis Dikas arba Baltasis banginis".
Todėl, kad šios knygos teksto skaitymas yra slaptų ženklų, nubrėžtų beribėse Visatos šviesos
ir tamsos gelmėse bei žmogaus sielos šviesos ir tamsos, vienišojo žmogiškojo "aš" rakto Ir
šrifto skaitymas. Todėl, kad šios knygos prasmės suvokimas yra tų ženklų iššifravimas, jų
sulyginimas, su sugretinimas, varžymasis, tarpusavio aiškinimasis, abipusis kaltinimas ir
abipusis nuosprendis.
Tuo varžymusi, tuo konfliktu jau ne tarp žmogaus su žmogumi, kuo paprastai užsiima
grožinė literatūra, ir net ne vidiniu žmogaus konfliktu su savimi pačiu, išnagrinėtu jos
giliausiuose kūriniuose, o tarp žmogaus ir pasaulio, o galų gale pasaulio esmėje ir jo konflikte
su pačiu savimi, pasaulio savęs kaltinime ir žmogaus savęs kaltinime, savęs pripažinimu kaltu
ir jo atsisakyme, jo pasaulio suvokimo pažinime ir žmogaus savęs pažinime apsprendžiamas
romano virš-romaniškumas, virš-literatūrinė romano prasmė. Šio konflikto tyrimas leidžia
Melviliui panerti į paslaptis, vykstančias tarp vienos ir kitos bedugnių, vienos ir kitos tamsų;
sudaryme, susidūrime ir persikirtime veikiančiųjų jose ir tarp jų galiose. Tai leidžia jei ir ne
tapatinti tas galias, tai bent ir tai ne toks jau mažas "bent", kaip gali pasirodyti iš pirmo
žvilgsnio, - išsiaiškinti pagrindus tokiam tapatinimui ir tuo pačiu paruošti jam sąlygas ir dirvą.
Laivo deniu apribota erdvė pateikia tik tų galių stebėjimo tašką ir apvalo jų pasireiškimo
empiriką, kad kuo sėkmingiau išnagrinėtume jų susidūrimo virš-empirinę prasmę. "Pekodo"
denis pasirodo esąs lengvai apžvelgiama arena kovos tarp autoriaus sumodeliuotų Visatos
šviesos ir tamsos jėgų bei žmogiškosios sielos, žmogiškojo "aš", tą pasaulį sutalpinusio, jį
apmąsčiusio ir veikiančio jame, jame patiriančio save ir savyje patiriančio jį, šviesos ir tamsos.
Žmogus, "aš" Visata štai vienintelė romano problema.
Žmogus, "aš" Visata vienintelis jo sprendimas.
* * *
Hieroglifiškas, giliai simboliškas, geriausia to žodžio prasme metafiziškas tas aukščiausiu
laipsniu realistinis romanas. Hieroglifiški, giliai simboliniai jo aukščiausiu laipsniu tikri ir
realistiškai pavaizduoti įvykiai ir veikėjai. Iki galo tikras ir pagrindinis romano hieroglifas,
pagrindinis jo simbolis Mobis Dikas, Baltasis banginis, beveik herojus, beveik veikėjas
(Veikiantys nasrai, geriau sakyti, ir Veikianti uodega, Veikianti galia). Milžiniškas banginis, kurį
neaišku kiek metų medžiojo ir stengėsi užmušti. Labai didelis, labai įsiutęs gyvūnas,
priverstas žudyti, kad nebūtų užmuštas ir suėstas, ir sulydytas į taukus. Kovojantis už gyvybę,
už būties gerovę, už malonumą kvėpuoti gaiviu ir šviežiu vandenyno oru ir pašlovinti savo
fontano vaivorykšte palaimintąją Visatos Saulę.
Aukščiausiu laipsniu reali būtybė ir aukščiausiu laipsniu simbolinis vaizdinys. Milžiniškas
banginis Leviatanas tarp jūros niekingų tvarinių. Baltasis banginis, albinosas, tarp įprastų
pilkų ir tamsių. Paslaptinga, keista būtybė, kaip paslaptinga ir keista visa, kas viršija žmogaus
vaizduotės galimybes, kaip paslaptinga ir keista nelaukta apsireiškęs baltu tai, kas nuo amžių
laikyta tamsiu, - apsireiškęs tamsiu tai, ką iki šiol laikome baltu. Jį pagimdžiusio pasaulio
keistybės įsikūnijimas, jo begalinės paslapties, jo balto tamsumo ir tamsaus baltumo;
neišmatuojamos, neįsivaizduojamos gyvybės galios, davusios tam banginiui galingą kūną,
veržlią jėgą, nepasotinamą būties troškimą, simbolis; pačios būties, jos visaapimančios
galios, nušluojančios viską, kas savo noru ar ne savo noru atsidūrė jos kelyje, simbolis.
Tačiau, atkreipkite dėmesį, kaip ir kaip skirtingai priima jį romano veikėjai.
Mirtis ir griovimas. Pasaulio blogis štai kas yra Baltasis banginis pakvaišusiam,
sėjančiam mirtį ir griaunančiam Achavui, įžvelgusiam Mobi Dike tik blogio įsikūnijimą.
Anapusinio Siaubo įsikūnijimas dievobaimingam ir sąžiningam Starbekui, pirmajam
kapitono padėjėjui, doram šeimos nariui ir patyrusiam banginių medžiotojui.
Labai didelis, labai riebus, labai mėsingas, tačiau ir labai pavojingas gyvūnas kitiems
dideliems ir pavojingiems gyvūnams banginių medžiotojams, gerai ginkluota ranka
atnešantiems mirtį kiekvienam gyvam padarui bet kur žemėje, vandenyje ir sausumoje.
Pačios būties, jos didybės ir grožio, bei ir jos keistybės ir paslapties, vaizdinys Izmailui,
žvelgiančiam į paslaptį, ieškančiam jos sprendimo.
Kiekvienam Baltasis banginis tampa milžinišku veidrodžiu, kuriame mato, bet neatpažįsta
iki ribos ištęstos savosios esmės projekcijos, savojo nuo savų ir svetimų akių paslėpto "aš".
Tačiau tada, jeigu yra taip, tai ... reiškia, koks didis ir galingas, kiek žavus, tačiau tiek ir
mirtinai grėsmingas savo akla galia ir pasaulis to "aš", to įžmogintojo pasaulio įsikūnijimo,
žmogiškai ištarto "aš" jo kosminio neištartojo. To prarasto kūdikio, ieškančio ir nerandančio
kelio pas Motiną-Gyvybę. To keistuolio ir našlaičio Izmailo. To klajojančio keršytojo už
našlaičio dalią Achavo, tų bekalbių mažylių-banginių medžioklių, nežinančių, kaip tie
banginiai, nei šventų dalykų, nei nuodėmės, nei tėvystės, nei našlaičių dalios.
Toks Baltasis banginis būties galios ir grožio įsikūnijimas, tačiau kartu ir visiško aklumo.
Gyvos, jaučiančios, galinčios patirti džiaugsmą ir kančią, neapykantą ir meilę, būtybės galios
ir grožio simbolis. Taipogi ir žmogiškosios būtybės, žmogaus, didis jis ar mažas, civilizuotas
ar laukinis, kuris, kaip tas galingas banginis, kiekvienu savo būties žingsniu, kiekvienu
įsigijimu ir pasiekimu naikina, nušluoja visa, kas atsiranda jo kelyje; kuris, kaip tie banginiai,
kaip tie amžinai alkani rykliai, žudo ir ryja gyvą kūną tokių pat, kaip jie, gyvų ir jaučiančių, kaip
ir jis, kenčiančių būtybių, mažesniųjų savo brolių pagal jas pagimdžiusią Motiną-Gyvybę.
Pačios gyvybės, jos grožio ir galios, bet ir jos trapumo, jos pasmerkiančio mirčiai gimimo ir ją
gimdančios ir gyvybę palaikančios mirties, simbolis. Jos išskirtinumo, vienatinumo,
vienkartinės apraiškos, nepakartojamumo. Bet kokio "aš", banginio ar žmogaus, suvokiančio
tokiu ar ne, pripažįstančio savyje pasaulio sūnų ar vis dar liekančio jo našlaičiu, ribotumo
simbolis; reginčio jame savo atvaizdą ir panašumą, o savyje
atvaizdą ir panašumą be to nepasiekiamumo veidrodžio ir tik jame save suvokiančio pasaulio,
arba nematančio ir tada priešpastatančio save pasauliui, savo gyvenimą jo gyvenimui, tada
pakeliančio ranką prieš tą pasaulį ir tą gyvenimą, suvoktus kaip svetimus ir nesavus, o juose
prieš save tame gyvenime ir tame pasaulyje, prieš tą gyvenimą ir tą pasaulį savyje; nešančio
jiems žūtį, o reiškia, savo pasauliui ir savo gyvenimui, pasauliui ir gyvenimui savyje.
Keistas simbolis. Pasaulio veidrodis ir kartu herojų, jame reginčių tik tai, ką patys
sugebėjo jam priskirti, veidrodis. Gyvasis žmogaus galios, jo didybės ir jo siaubo veidrodis.
Vienintelis tikras veidrodis taip ir neatpažinusių jame savo atvaizdo romano veikėjų. Visatos ir
žmogaus paslapties, Visatos ir žmogaus tamsiosios šviesos, Visatos ir žmogaus šviesiosios
tamsos veidrodis. Nenumaldomo gyvenimo stichijos ir turinčiųjų ausis, bet neiŠmokusių
klausytis,turinčiųjų akis, bet išmokusių išvysti, dukart gyvūnų savo nepasotiną žmogiškąja
aistra, triskart aklų ir kurčių savo moksliniame išsilavinime, šimtąkart nebylių apsimelavusių
valkų-našlaičių aklas-kurčias-nebylus simbolis.
* * *
Sluoksnis po sluoksnio atveria Melvilis, ieškodamas pagrindų to, kas yra gyvenimas, kas
yra pasaulis, kas yra tikrasis žmogiškosios būties pasaulyje pagrindas. Išskiria, gretina ir vėl
sugrąžina į pačią būties gelmę, vis toliau nuo nulyginto, nušlifuoto jos paviršiaus ieškodamas
jėgos, kaltos dėl vykstančių dalykų, kad priverstų ją atsakyti. Kas ji bebūtų: piktas ar gerasis
Likimas, Apvaizda, Atsitiktinumas, Būtinybė, Šėtonas ar pats Viešpats dievas.
Tegu liaujasi slėptis! Tegul išeina į šviesą ir atsako, jei gali atsakyti! Tegu pasiteisina, jei
gali duoti pasiteisinimą! Tegu pasako visiems apie viską: žmogui už tai, kad gyvendamas
miršta, žudo ir leidžia būti nužudomas. Gyvūnui, kad žudo, kad paėstų, ir būtų užmuštas ir
suėstas. Gamtai už gyvybę, besimaitinančia mirties dosnybėmis, ir už mirtį, nuimančią savo
derlių, kad vėl pasėtų ir nuimtų gausesnį. Pačiai gyvybei, kuri duota tik tam, kad būtų atimta.
Ir mirčiai, kuri atima, kad nesugražintų atgal niekada.
Vienu ypu nuimamos žmogaus baimės prieš būtį sukurtos civilizacijos sąlygos, slepiančios,
slapstančios no mūsų tamsiąsias pirmaprades gyvenimo ištakas. Herojus palieka apgaulingas
miesto šviesas. Jis palieta gyvenimo sąlygas, sąlygas, lydinčias gyvenimą, supančias jį,
tačiau nesančias pačiu gyvenimu. Iš gyvenimo sąlygų jis skuba į jo neapibrėžtumą, į pasaulį, į
okeaną, ten, kur gyvenimas, atrodytų, tikresnis ir tyresnis negu krante, ir kur iš tikro tikresnis ir
tyresnis pasirodo ne gyvenimas, o tik gyvenimo ir mirties persidengimas, kur gyventi reiškia
žudyti ir ėsti, kur užmuši, kad išgyventum, ir tapačiai, išgyventi, kad užmuštum.
Tuo labiau banginių medžiotojų laive. Tuo labiau valtyje, kur gyvenimo ir mirties, būties ir
žudymo susidūrimas vyksta iki galo paprastose, iki galo aiškiose, eksperimentiškai iki galo
grynose sąlygose
Štai čia ir atsiveria pirmapradis būties tragizmas. Gyvenimo ir mirties rato be išeities
purvas, visiškas garbės nebuvimas (bet kodėl garbės nebuvimas? Teisingumas paėdei,
duok ir kitiems paėsti) vyksme, kai, atrodo, kažkas neįžvelgiamoje tamsoje padalino žymėtas
kortas, padėjo kruviną banką ir privertė visus mus, žmones ir žvėris, didelius ir mažus, piktus
ir gerus, protingus ir kvailus, žaisti tą patį žaidimą, kurio vienintelė taisyklė yra užmušti ir
suėsti arba būti užmuštu ir suėstu. Kur bet kuris anksčiau ar vėliau pralaimės ir bus suėstas.
Kur atsisakymas žaisti yra neatidėliojamas pralaimėjimas ir partnerių puota, o žaidimo
tęsimas kiek atidėta, tačiau visada tokia pati pabaiga.
Ir dar toliau mus veda autorius. Į apnuogintas žmogaus, atsidūrusio ties pačia gyvenimo
riba ir pažvelgusio už jos, sielos gelmes. Į sumišusią kūdikio sąmonę, supratusio pirmąsias to
žaidimo taisykles, tačiau nenorinčio, nesugebančio susitaikyti su juo, nepriimančio nei širdimi,
nei apmąstymu jo nedorų taisyklių, - pačio tokio gyvenimo, jei jo sąlyga yra mirtis.
Besiblaškančio ieškant išėjimo iš tos padėties be išeities, atmetančio pasaulio blogį,
prakeikiančio jį, kviečiančio jį į kovą, skelbiančiam karą blogiui, kad gyventi be blogio arba
visai negyventi.
Ir dar giliau. Į subrendusį suvokimą, kad negalima nei kovoti su blogiu, nei jo nepriimti, nei
išvengti blogio, kad kažkur kitus daryti gerus dalykus, kad ir kaip visa siela, visu skausmu ir
švarios sąžinės kančia norėtų doras žmogus ir mylintis tėvas Starbekas. Išeiti nėra kur. Nes
išėjimas nuo gyvenimo blogio galimas tik į mirties blogį, iš būties blogio į nebūties tuštumą.
Nes kova su blogiu yra naujas blogis, o atsisakymas nuo tos kovos patarnavimas blogiui.
Nes bet koks žmogaus veiksmas, kaip ir bet koks jo neveiklumas, yra vienas iš ėjimų pagal to
nešvaraus žaidimo taisykles.
Ar taip ir neišvengiamas blogis, kaip neišvengiama bet kurio gyvo sutvėrimo mirtis? Ar ne
jis yra tikrasis pasaulio valdytojas, visos esaties pirmoji priežastis, tas pats pirmapradis
pagrindas, tarp kurio stipriai įtemptų gijų veltui stengiasi prasmukti iš visų pusių suspaustas
mūsų gyvenimo gniužulėlis, nuolat mėtomas, stumdomas ir nutraukiamas abejingo
atsitiktinumo. Ar ne priešprieša blogiui yra pačios būties neišvengiamumas, kaip bandymas
išvengti blogio nesąžiningai melagingo, bailaus tarnavimo tam pačiam valdytojui forma.
Priimk pasaulio blogį, jei priėmei pasaulį. Priimk mirtį tame pasaulyje, jei priėmei
gyvenimą, nes kartu su gyvenimu turi priimti ir mirtį. Ar ne tokia galutinė išeitis?
Taip, tokia.
Ir tik tokia, jei mirtis ir blogis yra tapatūs dalykai. Jei mirtis tėra blogis ir tik blogis. Nes tada
tapatūs blogis ir gyvenimas. Tada išeities nėra. Tada tūkstantį kartų teisus Nemirtingas vyras
Saliamonas Ekleziastas. Tada gyvam šuniui iš tikro geriau, nei negyvam liūtui, o geriausia
visai negimti.
Ir vis tik...
Kažkas ne taip. Ne visai taip.
Kažkur gudriausias iš žmonių nevisiškai teisus. Kažkas toks labai silpnas ir smulkus,
niekaip nepatvirtintas patirties, nepagrįstas protu neleidžia priimti tos išvados kaip galutinės ir
neapskundžiamos. Kažkur, pačioje mūsų "aš" gelmėje, ne tiek protu, kiek intuicija, širdimi,
viltimi, tegu ir atavistiniu jutimu, atmetame tą išvadą, išsaugome tikėjimą gyvenimo galimybe ir
verte; tęsiame, anot Melvilio, puoselėdami mūsų džiaugsmo saleles, amžinai žaliuojančius
mūsų sielose Taičius. Pačioje mūsų "aš" gelmėje mes tikimės, o šviesiosiomis gyvenimo
minutėmis dėkingi su tam pačiam Melviliui ar Ekleziastui atmintimi dar ir tikim, kad nepaisant
nieko gimti ir mirti vis tik geriau, nei visai negimti ir negyventi. Dabar dar nesvarbu, kuo gimti,
banginiu ar banginių medžiotoju, šunimi ar liūtu, nes galų gale būna ir šunų tarp liūtų ir
šunimis virstantys liūtai, kaip būna ir liūtų tarp šunų ir virstančių liūtais šunų. Svarbu, kad
gyvenimas, koks nepakeliamas jis atrodytų ir tokiu būtų, vis tik yra kažkas, visada
begalo daugiau nei niekas; yra būtis, netgi paprasčiausiomis savo formomis
neišmatuojamai aukštesnė, nei nebūtis, nei tai, ko nėra. Suprantame, kad,
nepaisant į nieką, ne taip ir blogai būtų nors kartelį pažinti tą dangaus žydrynę virš galvos ir
netgi tą, šiuo metu tokią tankią, tokią pilką uždangą viršutinėje šio lango dalyje. Ne taip jau ir
blogai nors kartelį giliai įkvėpti vėsaus jūros oro drėgmę, išgirsti vos juntamą nurimusio
vandens teliūškavimą, pamatyti vaiko šypseną, išgirsti ar pasakyti pasveikinimo žodžius. Ir
mes suprantame, kad mirtis savaime ne tokia jai didelė kaina, kurią galų gale tenka sumokėti
už gyvenimo malonumus.
Bet dar daugiau. Net padūsaudami dėl gyvenimo sunkumų ir betvarkės, vis labiau ir vis
dažniau pasibaisėdami jos vis didesniais ir vis dažnesniais siaubais, mes dūsaujame ne dėl
gyvenimo kaip tokio, o dėl to, kas trukdo mums gyventi, kas taip ar kitaip atima iš mūsų
gyvenimą, žudo mus: kas trukdo mums normaliai, žinoma iš mūsų siauro, netobulo, grynai
žmogiško pažiūros taško, ramiai ir garbingai gyventi. Tačiau ir pasistenkite įsigilinti į to
tapatumo prasmę! mus jaudina nemažiau ir tai, kas trukdo mums normaliai ir garbingai
numirti.
Tad, galbūt, ne pats gyvenimas ir mirtis savaime, o tai, kas mums trukdo garbingai
gyventi, kaip ir tai, kas trukdo garbingai numirti, yra blogis tiesiogine prasme. Juk galų gale tik
tai ir trukdo mums garbingai gyventi, kas trukdo garbingai numirti. Tačiau, jeigu taip, tada
tapatūs, neišvengiamai vienas kitą papildo ir nulemia ne gyvenimas ir blogis, o gyvenimas ir
mirtis, kaip tapatūs, neišvengiamai vienas kitą papildo ir nulemia blogis ir žudymas. Ir
pagaliau kaip būna piktas gyvenimas, taip būna ir geras gyvenimas, kaip būna pikta mirtis ir
gera mirtis, tačiau tai, tikriausiai, rečiausia išimtis geros žudynės.
[Tokį contradictio in adjecto kaip
"geros žudynės" (kažkaip neprisimenu kito pavyzdžio literatūroje) pateikia mūsų šimtą kartų
skaitytas, tačiau irgi iki galo nesuprastas ir neįvertintas N.S.Leskovas (Grušenkos mirtis
"Apžavėtame bastūne"). Tiesa, reikia pastebėti, kad herojus tai padaro, išvaduodamas
nelaimingą moterį nuo sunkiausios to meto nuodėmės (ir sunkiausio visų laikų nusikaltimo)
savižudybės. Ir jam, herojui, jo laikmetyje ir su jo pasaulėžiūra, nebuvo atimta asmeninio
nuodėmės išpirkimo galimybė, kurios, mūsų nelaimei, neturime šiandien, daugeliu atvejų
nuasmeninti ne tik nuodėmėje ir nusikaltime, bet ir išpirkime.]
Ar tada nereiškia, kad be mirties blogio, kad ir neišvengiamo, tačiau toli gražu
neprivalomo, be gyvenimo blogio, galbūt, sunkiai išvengiamo, labai santykinio ir toli gražu
neprivalomo, egzistuoja neabejotinas ir privalomas žudymo blogis< SUP>*). Kol kas
nesvarbu ko, žmonių ar banginių, - žudymo blogis savaime, kurį panaudojame
neišvengiamais, kaip manome, atvejais, ir kuris mus auklėja žudymo pripažinimo ir
neišvengiamumo sąlygomis; ir kurio panaudojimas tų ar kitų mūsų problemų sprendimui mus
veda į nusikaltimo kelią net dėl geriausių ketinimų.
[*)
Beveik neabejotinai, bei būtina norisi tarti, priėmus išimtį taisyklėje ir rizikuojant
susinarplioti toje prielaidoje. Ir vis tik norisi surizikuoti, nes šiandien, dabartinėmis
nusikaltimo nustatymo sąlygomis (tame tarpe ir teisiniu požiūriu) teisingiausia ir
humaniškiausia būtų, tikriausiai, tik lygiavertė nuobauda už nusikaltimą, t.y., pirmiausia,
mirties bausmė už nužudymą būnant blaivios sąmonės. Nes tas teisingas, šimtą kartų
apmeluotas "akis už akį, dantis už dantį" principas dabar vis dažniau virsta akimi už žvilgsnį
ir dantimi už garsą. Atpildo ekvivalentiškumas štai, tikriausiai, vienintelis teisingas
teisingumo principas. Akis už akį. Ne tik už akį. Ir už akį ne daugiau nei akis. Ir ne mažiau,
nes septynis kartus nusikaltėliui pritaikytas gailestingumas septinis kartus po septynis
skatina naujam nusikaltimui, septynis kartus po 77 pasireiškia negailestingumu
aukai.]
Ar ne čia blogio šaknis? Ar ne čia jo ištakos? Jo pasirodymo dienos šviesoje vieta? Ar
tik ne blogį į pasaulį atneša garbingasis Achavas, išėjęs susiremti su blogiu, kad, tegu ir
žuvęs, paliktų po savęs kitą, teisingesnį, ne tokį siaubingą pasaulį? Ar tik ne blogį atneša
nuodėmingasis Achavas, iš kilnių savo suklydimų užmušantis gyvą, trokštančią gyventi,
kovojančią dėl gyvybės būtybę? Ar tik ne blogį atnešą kvaištelėjęs Achavas, tas
Robespjeras, palaikęs paprastą gyvūną blogio ir žudymo pradų įsikūnijimu, o save teisuoliu
pasaulio teisėju ir Asmens valios vykdytoju, atsakingu už pasaulio likimą?
Nuodėmė? Nusikaltimas? Beprotybė?
Taip, žinoma, nuodėmė, nusikaltimas ir beprotybė. Bet ar ne beprotybė, ne
nusikaltimas, ne nuodėmė kęsti tą pasaulio blogį, su juo taikytis, slėptis nuo jo namų židinio
šilumoje laukiant beldimo į duris po vidurnakčio? Irgi nuodėmė, irgi nusikaltimas. Ir
beprotybė. Kita, kitokio tipo, bet taipogi.
Našlių ir našlaičių ašaros.
Našlių ir našlaičių ašaros ir ten, ir ten. Išėjai ir negrįžai - našlių ir našlaičių ašaros.
Neišėjai ir negrįžai vėl gi našlių ir našlaičių ašaros. Nusisukai ir palikai našles ir našlaičius.
Nenusisukai ir vis tiek palikai; ir pats visai pradingai. Užmušei arba užmuštas.
Yra veikos nuodėmė ir neveikos nuodėmė. Yra veikos nusikaltimas ir neveikos
nusidėjimas.Yra veikos beprotybė ir neveikos beprotybė.
O kas ne nuodėmė? Ne nusikaltimas? Ne beprotybė?
Visoje didybėje, visu kilnumu Achavo veržimesi išlaisvinti pasaulį nuo blogio ar
nepasmerkė jis pasaulio blogiui, savęs mirčiai, savo žmoną našlystei ir vaikus našlaitystei?
Ar nepasmerkė pasaulio mirčiai, ar nepasmerkė mirčiai to pasaulio būtybės Mobio Diko?
Mirčiai už mirtį atkeršijęs ar neatkeršijo jis mirtimi už gyvenimą?
Užmušdamas banginį, atsilygindamas už banginių medžiotojų mirtis ir savąją lemtį, ar
netęsia jis to paties pražūtingo žudynių, aklų viskam, kas yra už betarpiško vyksmo ribų,
kelio? Ir galų gale kuo tai blogesnis, kuo kaltesnis Mobis Dikas? Argi ne kaip galingas
Achavas jis stoja prieš banginį kūnus skrodžiančių harpūnų blogį? Arbi abu jie, Achavas ir
Mobis Dikas, su ta simpatija, dalyvavimu, ką sukelia mums, nepagausina savo susirėmimais
pasaulio blogio? Ar nepadvigubina jo? Ir argi moraliai tyras Achavo veržimasis savo esme ir
pasekmėmis ne keturgubai labiau nusikalstamas už užspeisto gyvūno instinktyvų įniršį?
Apžvelgęs pasaulia savo trumparegėmis akimis, išmatavęs jį trumpu savo matu,
pasirinkęs savo įrankiu žudymą, Achavas pavertė save žudymo įrankiu. Nuo pat pradžios jis
pasmerkė save ir tą kilnią idėją, už kurią atidavė gyvybę, apmokėjo žmonos-našlės ir vaikų-
našlaičių sielvartu, banginių medžiotojų mirtimi ir jų našlių ir našlaičių sielvartu, jų
nepagimdytų vaikų ir tų vaikų vaikų nebūtimi. Ar nesunaikino jis jų vardan Visatos ir Visatos
vardan jų? Ir ką reiškia prieš visa tai, prieš visą tą nenutrūkstančią pasekmių grandinę jo
paties baisi mirtis, jo priimta kaip aukščiausio teisingumo aktas, kaip nuosprendis, kurį
Melvilis pasaulio vardu buvo priverstas skirti jam, švaria sąžine nuteisęs Achavą, kaip teisia
aukščiausias dievas, paties Achavo teismu.
Achavai, saugokis Achavo štai kokia to negailestingojo pamoka, o Achavas nežinojo ir
nesiekė gailestingumo, ir to teisiojo; jis gi troško vien tik teisingumo, teismo.
Achavai, saugokis Achavo. Achavo veiksmų nuodėmės.
Bet yra ir Starbeko neveikos nuodėmė.
Doras ir sąžiningas Starbekas mato nusikaltimą, tačiau neužkerta jam kelio, netrukdo,
nuolaidžiauja Achavo beprotystei. Starbekas bijo banginių, tačiau plaukia jų žudyti,
manydamas, kad jį tai verčia daryti pareiga. Ir jis negali pasakyti, kad reikia uždėti grandines,
prirakinti prie stiebo išprotėjusį Achavą, nes pareiga liepia jam paklusti, nes kitaip jam teks
kelti maištą prieš Achavą. Jis bijo pakvaišusios nuo Achavo beprotystės komandos ir bijo
Achavo. O dar labiau jis bijo sutepti savo švarią sąžinę. Ir našlių ir našlaičių ašaros, Achavo
našlės ir našlaičių ir Starbeko našlės ir našlaičių, visų žuvusiųjų ir našlaujančiųjų gula ant jo
nesuteptos švarios sąžinės. Ir ne tik todėl, už ką jo paklaus bet kuris teismas, dievų ar
žmonių, už nepakaltinamo kapitono veiksmus, bet ir todėl, kad bet kuris teismas paklaus ir
dėl nepakaltinamo Starbeko neveiką.
Ir kas tada? Tada: Starbekai, saugokis Starbeko?
Taip, Starbekai, saugokis Starbeko. Saugokis Achavo, Achavo veikos nuodėmės, bet
saugokis ir Starbeko neveikos nuodėmės. Ieškok plyšio tarp tos ir tos. Tam tau duotas
protas. Tam ir turi garbę ir sąžinę. Rask tą plyšį ir žmonės bei žvėrys sugiedos tau Osaną.
Arba pasirausk savo švarioje sąžinėje.
Sąžiningas Starbekas neranda to plyšio. Plėšydamasis tarp nusikalstamos veikos ir
nusikalstamos neveikos, jis pasirenka neveiką, linkęs žūti, leidžia būti nužudomas. Jis
nepanoro tapti Achavo teisėju ir budeliu, jis pasirenka Achavo aukos kelią, iš esmės,
bendradarbiavimo su budeliu kelią, nusikaltimo skatinimo kelią. Bandydamas išvengti kaltės,
jis pasidalija ja dėl visų nuolaidžiavimo jai veiksmų, už visą tą našlių ir našlaičių grandinę.
Ne pats geriausia kelias. Ne pats sąžiningiausias. Ne pats kilniausias.
O kur geriausias? Kur sąžiningiausias? Kur kilniausias?
Tapti dar vienu Achavu?
Papildomi skaitiniai:
Odisėjas visapusiškas
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Walter Benjamin. Telefonas
Peteris Karvašas. Archimedas
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Kuo tapo suaugµ Pepļ Ilgakojinļ ir Kalis Bliumkvistas?
M. Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
H. Toro. Gyvenimas be principų
Ivanas Naživinas. Judėjas
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Dendis ir dendizmas
Džeko Keruako Kelyje
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos
|