Atradimai gamtoje

Grybas, kurio nereikėtų valgyti dukart  

Taip pat skaitykite Slidieji kazlėkai  
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus  
Voveraitės ir jų sesutės  
Grybai ir grybavimas  

Vinco Pietario^*) pasakoje-romane „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905) Alksninukas yra personifikuotas grybas (paberžis ar pilkoji meškutė), kuris šiame kūrinyje veikia kaip protinga, kalbanti būtybė. Jis yra vienas iš pagrindinių „piktadarės“ Lapės sąjungininkų ir patarėjų ir pasižymi gudrumu, iškalba ir padeda Lapei regzti įvairias intrigas prieš kitus miško gyventojus.

Daugelis grybautojų pažįsta pilkąją meškutę (Paxillus involutus), dar vadinamą alksninuku, paalksniu, paberžiu, storalūpiu, kiauliaause, kiauliabude, žyduku, vokietuku, jaučiarūriu ir pan. Kai kurie ją netgi renka. Ji priklauso  meškutinių (Paxillaceae) šeimos, meškučių (Paxillus) genčiai, genetiniai tyrimai išaiškino kelis porūšius. Auga simbiozėje su lapuočiais ir spygliuočiais, tačiau labiau mėgsta beržynus; gali augti pelkėse, parkuose, soduose. Pasirodo rugpjūtį.

Grybo kepurėlė pradžioje plokščia, o vėliau tampa viduje įdubusia, spalva molio-alyvinė, senesnių grybų – rudoka. Purvinai geltoni lakšteliai nubėga koteliu, kur neretai susilieja; lakšteliai lengvai atsiskiria, paspausti paruduoja. Kotas paprastai trumpas, kepurėlės spalvos arba šviesesnis. Minkštimas mėsingas, purvinai gelsvas, perlaužus tamsėja.

Anksčiau iki 20 a. 8-9 dešimtm. laikytas valgomu, nors ir su tam tikromis išlygomis, grybu, nors tuo pat metu Europos populiariuose žinynuose jis vadintas ir mirtinai nuodingu grybu. Pvz., 1981 m. Lenkijoje užbaigtas dešimtmetį trukęs apsinuodijimų pilkąja meškute tyrimas (93 iš 109 apsinuodijusių buvo hospitalizuoti, o 3 numirė). Tačiau net paskelbus nuodinga, žmonės ją renka, laikydami skania ir nepavojinga.

Nuo 20 a. 9-ojo dešimtm. vidurio specialiojoje literatūroje pradėtas sutikti terminas „paxillus sindromas“, kurio požymiai: pykinimas, vėmimas, skrandžio, nugaros ir rankų skausmai, dusimas, kraujotakos sutrikimai, bendras silpnumas… Ir labai įdomu, kad pirmą kartą užvalgius pilkosios meškutės jokių aštrių apsinuodijimo simptomų nepastebima – pavojus kyla tik antrąkart jų pavartojus (tikra kiauliaausė!). Mat kyla vadinamoji autoimuninė reakcija dėl grybe esančio neidentifikuoto antigeno. Pirmo kontakto su antigenu B-limfocitai pradeda gaminti antikūnius jam – ir nors sudaryti kompleksai gana efektyviai suardomi imuninių ląstelių, kartais jie išsilaiko ilgą laiką ir nusėda įvairiuose audiniuose ir organuose. Pakartotinai į kraują patekus antigenui, gali pasireikšti III tipo hiperjautrumo reakcija, kai antikūnių sankaupų vietose aktyvuojamos citotoksimės imuninės reakcijos, žudančios eritrocitus. Tai gali atvesti į hemolizę ir tromboemboliją, o pasekmėje – sukelti inkstų nepakankamumą, pažeisti kepenis, trikdyti kvėpavimą.

O kadangi pirmojo pavartojimo metu tokia reakcija nekyla, pavojaus jausmo nėra. Tad pilkoji meškutė – labai kiauliškas grybas! Tad geriau ją palikti ramybėje ir neskinti į pintinę – miškuose daug žymiai vertingesnių grybų!

Tačiau paskutiniu metu mokslininkai daugiau tiria įvairias grybuose esančias medžiagas, tame tarpe ir pilkosios meškutės, pvz., aktyvų oksiduojantį involiutino pigmentą ir heteroglikanus. Jie yra toksiški įvairių vėžinių ląstelių atžvilgiu. Tad kiauliaausė meškutė ateityje gali tapti bioaktyvių komponentų žaliava.

---

^*) Vincas Pietaris (1850-1902) - gydytojas, rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautoris, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ (pirmosios dalys išleistos 1904 m. jau po autoriaus mirties) apie 13 a. Lietuvą autorius. 1870-75 m. studijavo Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete, 1875-79 m. Medicinos fakultete. 1879 m. vedė ortodoksę Mariją Kosovič ir 1883 m. su šeima persikėlė į Ustiužną (Vologdos srityje). Nuo 1891 m. keliais slapyvardžiais skelbėsi įvairiuose lietuvių leidiniuose. Parašė straipsnių istorijos klausimais. Apsakymuose vaizdavo 19 a. pabaigos Lietuvos kaimo buitį, iškėlė pasiturinčio žmogaus darbštumą, apsukrumą, tautiškumą. Parašė ir tautosaka pagrįstą pasakojimą vaikams „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (išspausdinta 1905 m.). 1901-02 m. mokytojavo Ustiužnos mergaičių gimnazijoje.

Lietuvos drugiai
Slidieji kazlėkai
Alisa ir musmirės
Grybai ir grybavimas
Stebuklingas grybas
Voveraitės ir jų sesutės
Kuriantis grybų muziką
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus  
Somos identifikacijos istorijos apžvalga
Kultūrinė entomologija: vabalai
Soma,  gėrimas iš musmirės?
K. Bulyčiovas. Kita laukymė
Apie čerauninkes ir raganas
Kaktusai – kaip pražydinti
Kačių šeimos gyvūnai
Mažojo elnio pėdsakai
Grybelinės alergijos
Skalsės ir nuodai
Manos beieškant
Dzūkijos kopos
Paukščių lizdai
Grybai, grybai
Vartiklis