Pažinkime augalus: Pelkinis gailis, katžolė. Vartiklis

Pelkinis gailis ( Rhododendron tomentosum arba Ledum palustre) - erikinių (Ericaceae) šeimos daugiametis 50-100 cm aukščio kylančiais stačiais stiebais žiemą nemetantis lapų krūmas. Auga aukštapelkėse, durpynuose, pelkėtuose pušynuose, mėgsta šlapius, nedaug maisto medžiagų turinčius rūgščius dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje. Jaunos šakelės rudos, plaukuotos, o senų šakų žievė pilkai ruda. Lapai Pelkinis gailis

lanceliški, odiški, blizgančiu paviršium, žemyn užsiraičiusiais kraštais; apatinė pusė turi tarsi rausvą veltinį (iš čia kilęs it pavadinimas: graikų ledos, ledon - „vilna“). Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Žiedai balti arba rausvi, stipriai aromatingai kvepiantys – nuo jų kvapo karštomis dienomis gali įskausti galva. Vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Vaistams lapai ir jaunos šakelės (pirmamečiai gailio ūgliai) renkami žydėjimo metu. Jie džiovinami paskleisti plonu sluoksniu gerai vėdinamoje ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje arba džiovykloje (ne aukščiau 40^o temperatūroje). Išdžiūvusi medžiaga yra kartaus skonio ir aštraus kvapo. Ją tinka naudoti 2 m. Augalas turi insekticidinių, parfumerinių savybių, medingas (bet jo medumi galima apsinuodyti). Jį ėda europinis briedis.

Visose antžeminėse augalo dalyse yra pelėsio kvapą primenančio eterinio aliejaus, o taip pat rauginių medžiagų, angliavandenių ir kt. Į eterinio aliejaus sudėtį įeina terpenas, ledolis, cimolis, paliustrolis. Visi jie stiprūs nuodai, paveikiantys centrinę nervų sistemą (dideli kiekiai gali ją paralyžiuoti).

Gailio preparatai mažina skausmą, slopina uždegimą, atpalaiduoja spazmus. Jie vartojami sergant kokliušu, laringitu, bronchitu bei kitomis kvėpavimo takų ligomis, lengvina atsikosėjimą. Gailis turi ir dezinfekuojančių bei antiseptinių savybių.

Liaudies medicinoje gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, kokliušo, padidėjus kraujospūdžiui. Jis skatina prakaitavimą ir šlapimo išsiskyrimą. Jauni gailio ūgliai homeopatijoje naudojami sumušimams, sužeidimams gydyti, nuo kraujavimo. Tinktūra vartojama įtrynimams, esant reumatiniams skausmams. Iš eterinio aliejaus gaminamas preparatas ledinas. Šiaurės Amerikoje iš pelkinio ir kitų vietinių galių rūšių gaminama tonizuojanti Labradoro arbata. Gali būti naudojama odų apdorojimui. Panaudojamas ir veterinarijoje gyvūnų gydymui.

Būkite atsargūs, atmindami, kad pelkinis gailis labai nuodingas - ir pavojingas didesniais kiekiais.

Esant įkyriam kosuliui, dusuliui, peršalus, o taip pat sergant kokliušu, podagra, reumatu ar įvairiomis odos ligomis galima pasidaryti pelkinio gailio užpilo:
Arbatinį šaukštelį smulkinto gailio užpilti 0,5 l šalto virinto vandens, uždarame inde palaikyti 8 val. ir tada nukošti. Jį gerti po pusę stiklinės 4-5 kartus į dieną.

Sergant infekcinėms ligomis galima pasidaryti pelkinio gailio ir dilgėlių užpilo:
20 g gailio ir 15 g dilgėlių užpilti litru verdančio vandens ir uždarame inde palaikyti 8 val., o tada nukošti. Gerti po valgio po 50 ml 4 kartus į dieną. Be to juo galima patepti ir vabzdžių įkastas, nušalusias ar sužeistas odos vietas.

Nuo slogos ir sąnarių ligų galima pasigaminti tepalo:
Į stiklinę suberti (nespaudžiant) pelkinio gailio, užpilti aliejumi (geriausia, linų). Uždarame inde tamsioje vietoje leisti nusistovėti 3 sav.

Kompresai skaudamiems sąnariams:
Valgomąjį šaukštą gailio užpilti stikline (200 ml) verdančio vandens, po valandos nukošti. 3 kartus į dieną šiuo skysčiu suvilgę drobinę skiautę dėti ant skaudamų vietų ir palaikyti 20 min.

Nuo skausmų, nemigos, nervų sistemos nuraminimui:
Susmulkinkite 3 valgomuosius šaukštus gailio, tiek pat apynių spurgų, paprastos sukatžolės, pelkinės vingiorykštės žiedų, valerijonų šaknų, valgomąjį šaukštą didžiosios ugniažolės, tiek pat vaistinių medetkų ir pievinės šilagėlės šaknų, 2 valgomuosius šaukštus raudonėlio, tiek pat ramunėlių žiedų, metų ir bruknių lapų. 2 valgomuosius šaukštus termose užpilkite stikline verdančio vandens ir leiskite nusistovėti per naktį. Ryte nukoškite ir prieš miegą gerkite mažais gurkšneliais.

Spiritinis pelkinių gailių žiedų antpilas:
15 g susmulkintų pelkinių gailių žiedų užpilkite puse stiklinės degtinės ir palikite 8–10 dienų, paskui nukoškite. Antpilą laikykite tamsaus stiklo butelyje vėsioje vietoje. Sergantiesiems reumatu, kokliušu, plaučių tuberkulioze, infekcinėmis ligomis bei bronchine astma patariama šio antpilo gerti po 10–20 lašų 3 kartus per dieną. Varginant reumatui, podagrai ir egzemai rekomenduojama šiuo antpilu įtrinti skaudamas vietas.

Pelkinių gailių aliejus
Šaukštą susmulkintų pelkinių gailių užpilkite 100 g alyvuogių ar saulėgrąžų aliejaus, palikite 3 savaites nusistovėti, kasdien pakratykite, paskui nukoškite.
Jei suslogavote, šio aliejaus po 2–3 lašus įlašinkite į kiekvieną šnervę. Antrą gydymo dieną jau galite lašinti po 3–4 lašus. Taip gydykitės ne ilgiau kaip savaitę.
Pelkinių gailių aliejų naudokite kaip skausmą malšinantį preparatą varginant reumatui, artritui, radikulitui.

Visi kačių šeimos atstovai, nuo naminių kačių iki liūtų, yra labai jautrūs nepetalaktonui, medžiagai, esančiai katžolių stiebuose ir lapuose, veikiančiai juos kaip feromonas. Manoma, kad jis, patekęs į kačių nosių audinius, jungiasi prie baltymų receptorių, stimuliuojančių juslinius neuronus, kuriais signalai galiausiai pasiekia migdolą ir hipotalamą (pogumburį). Migdolas apibendrina gautą informacijos srautą, - ir jo neuronai veikia sritis, atsakingas už elgseną. Hipotalamas per hipofizę reguliuoja neuroendokrininius atsakus į feromoną ir sukelia seksualinį atsaką. katinas ir katžolė

Todėl užuodus katžolę pasikeičia kačių elgesys - jos ima trintis į žolę, šokinėti, vartytis, skleisti garsus, seilėtis... tai trunka apie 10 min. Maždaug 70-80% kačių į katžolę reaguoja panašiai - ir tai pasireiškia katėms sulaukus kelis mėnesius amžiaus.

Katžolė (Nepeta) – notrelinių (Lamiaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso daugiametės, rečiau vienmetės žolės arba puskrūmiai. Jos paplitę Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Europoje, o didžiausia jų įvairovė – Viduržemio jūros regione. Gentyje apie 250 rūšių, iš kurių Lietuvoje auga paprastoji katžolė (Nepeta cataria) ir didžiažiedė katžolė (Nepeta grandiflora).

Paprastoji katžolė - daugiametis, medingas, 40-100 cm aukščio augalas. Auga panamėse, patvoriuose, krūmynuose, kartais soduose ir daržuose. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas, plaukuotas. Šaknys sumedėjusios, šakotos. Lapai pailgi, plaukuoti, aštriais dantytais kraštais. Žiedai susitelkę į varpos pavidalo žiedynus, smulkūs, balsvi. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai – maži, rudi riešutėliai, subręstantys rugpjūčio mėnesį.
Pasižymi stipriu, savotišku kvapu ir kartoku skoniu. Jos džiovinta žolė naudojama bronchito, migrenos, skrandžio ligų, neurastenijos, depresyvios savijautos gydymui. Atbaido moskitus ir muses.

Didžiažiedė katžolė - daugiametis 50-150 aukščio augalas, kilęs iš Kaukazo. Stiebas išsišakojęs, keturbriaunis. Auginamas kaip dekoratyvus augalas. Lapai gana stambūs (iki 8 cm ilgio), iš virūaus tamsiai žali, o iš apačios – melsvoki; stiebo lapai kiaušiniški, karpyti. Žydi vasaros pradžioje purpuriniais arba mėlynais žiedais.