R. Bredberis. Ir nugriaudė griaustinis. Vartiklis

R. Bredberis. Ir nugriaudė griaustinis (1952)

Apie autorių skaitykite >>>>>, o apie apsakymo pristatymą >>>>>
Kartu tekste pateikiami ir komentarai atskiroms apsakymo dalims, tačiau siūlome jų pradžioje neskaityti, nes tai gali sutrukdyti mėgautis pačiu apsakymu, išvengiant užuominų apie jo tolimesnį siužetą. O papildomi komentarai pabaigoje...

Skelbimas ant sienos išskydo, tarsi jį užtraukė šilto srūvančio vandens plėvele; Ekelsas pajuto, kaip vokai susimerkdami sekundės dalelei pridengė vyzdžius, tačiau ir per akimirksniu užėjusį rūką tebešvietė raidės:

AB SAFARI LAIKU
ORGANIZUOJAME MEDŽIOKLĘ BET KADA PRAEITYJE
JŪS PASIRENKATE LAIMIKĮ
MES JUS PRISTATOME Į VIETĄ
JŪS NUŠAUNATE JĮ

Ekelso burnoje pritvino seilių; jis mėšlungiškai jas nurijo. Raumenys aplink burną lūpas išrietė į šypseną, kai jis lėtai iškėlė ranką, kuria mojavo 10 tūkstančių dolerių vertės čekiu, skirtu žmogui už langelio:
- Ar garantuojate, kad grįšiu iš safari gyvas?
- Mes nieko negarantuojame! Išskyrus dinozaurus, - atsakė darbuotojas ir pasisuko. - Štai misteris Trevis, jis bus jūsų vedliu Praeityje. Jis jums pasakys kur ir kada šauti. Jei sakys „nešauti“, reiškia šauti negalima. Jei nevykdysite jo nurodymų, grįžę gausite baudą – dar 10 tūkstančių ir, be to, sulauksite nemalonumo iš vyriausybės.

Vadybininko neužtikrintumas sėkme priverčia Ekelsą suabejoti, tačiau nepakankamai, kad sulaikytų jį nuo užmačios. Šis epizodas pabrėžia vėlesnių instrukcijų svarbą, nulėmusį fatalias pasekmes jų nesilaikant.

Tolimame erdvios patalpos gale Ekelsas matė kažką keista ir neapibrėžiamą, mirguliuojantį ir gaudžiantį, laidų raizgalynę ir metalinius gaubtus, persiliejančius ryškia aureole – tai oranžine, tai sidabrine, tai žydra spalva. Gausmas buvo toks, tarsi pats Laikas liepsnojo milžiniškame lauže, tarsi visus metus, visas pergamentinių metraščių datas, visas dienas suvertė į vieną krūvą ir padegė.

Vienas rankos prisilietimas – ir iškart ta ugnis paklusniai pradės atgalinę eigą. Ekelsas prisiminė kiekvieną skelbimo žodį. Iš pelenų ir dulkių atsikurs, tarsi salamandros, senieji metai, žalieji metai, rožės aromatizuos orą, žili plaukai pajuos, dings raukšlės, visa pasuk atgalios ir taps sėkla, nuo mirties skubės prie savo ištakų, saulė tekės vakaruose ir leisis į ryto žarą, mėnulis dils iš kitos pusės, viskas panašės į viščiuką, sulendantį į kiaušinį, triušius, grįžtančius į fokusininko skrybėlę, visa patirs naują mirtį, sėklos mirtį, žaliąją mirtį, sugrįžimą į laiką iki apvaisinimo. Ir tai bus padaryta vos vienu rankos judesiu.

Viso apsakymo Ekelsas rodo susidomėjimą mirtingumu ir galimybe jį sulaikyti. Jis ieško gyvenimo ir mirties kontrolės medžiotojo pranašumo prieš gamtą prasme, o taip pat santykio su savo paties senėjimu ir mirtimi prasme.

- Velniai griebtų, - iškvėpė Ekelsas; jo liesame veide atsispindėjo Mašinos šviesų blyksniai. - Tikra Laiko mašina, tik pagalvok! Būtų pasibaigę rinkimai vakar kitaip, aš šiandien, galbūt, būčiau atėjęs čionai pabėgimui. Ačiū Dievui, laimėjo Keitas – bus geras JAV prezidentas.

- Va, būtent, - atsiliepė darbuotojas už langelio. - Mums pasisekė. Jei būtų išrinkę Doičerį, neišvengtumėm žiauriausios diktatūros. Tasai tipas prieš viską pasaulyje – prieš taiką, prieš religiją, prieš žmogiškumą, prieš protą. Žmonės skambino ir klausė – juokaudami, žinoma, o beje… Atseit, jei Doičeris bus prezidentu, ar negalima būtų persikelti į 1492-uosius. Tik kad tai ne mūsų tas reikalas – rengti pabėgimus. Mes organizuojame medžiokles. Taip ar kitaip, Keitas dabar prezidentas, - ir jums tik vienas rūpestis…
- … nušauti savo dinozaurą, - užbaigė frazę Ekelsas.
- Tyrannosaurus rex.

Paliečiama autoritarizmo tema. Prezidento rinkimai rodo klasikinį konfliktą tarp JAV demokratijos ir totalitarinių režimų. Vokiška pavardė (Deutscher) yra užuomina į nacius, bet daugelis paminėtų vertybių gali būti priskirtos ir amerikiečių požiūriams į TSRS „šaltojo karo“ laikotarpiu (apsakymo publikavimo metu tebuvo praėję vos 7 m. po Antrojo pasaulinio karo). Agento pasakymas, kad ne kompanijos reikalas „rengti pabėgimus“ pranašauja liūdną šio pasakojimo pobūdį ir autoritarizmo neišvengiamumą (kuris vėl sugrįžo į Rusiją Putino asmenyje).

Triukšmingąjį dinozaurą, bjauriausią padarą planetos istorijoje. Pasirašykite štai čia. Kad ir kas jums nutiktų, mes neatsakome. Tų dinozaurų žvėriškas apetitas.

Ekelsas plykstelėjo iš susijaudinimo:
- Jūs bandote įbauginti mane?!
- Jei sąžiningai, taip. Mes visai nenorime į ateitį siųsti tokius, kad po pirmo šūvio supanikuoja. Šiais metais žuvo 6 vadovai ir tuzinas medžiotojų. Mes suteikiame jums šansą patirti patį velniškiausią nuotykį, apie kokį gali svajoti tikras medžiotojas. Kelionė 60 milijonus metų į praeitį ir didžiausias visų laikų laimikis! Štai jūsų čekis – galite jį suplėšyti.

Misteris ilgai, labai ilgai žvelgė į čekį. Jo pirštai drebėjo.

- Sėkmės! - ištarė darbuotojas už langelio. - Trevi, užsiimk klientu.

Vadybininko pareiškimai apie pavojus, atrodo, yra tarsi provokuojantys Ekelsą parodyti savo drąsą, iš tikro, bravūriškuma - kad nepasiruošę tokiai bauginančiai perspektyvai nėra tikrais medžiotojais. Tačiau Ekelsas nepatvirtina savo tvirto ketinimo, tačiau vyksmas tęsiasi ir nesant apsisprendimo. Tai būsimo jo neužtikrintumo medžioklėje preliudija.

Nešdamiesi ginklus jie tylėdami perėjo per kambarį prie Mašinos, prie sidabriško ir dūzgiančio metalo.

Iš pradžių diena, tada naktis, vėl diena, vėl naktis; tada diena-naktis, diena-naktis, diena. Savaitė, mėnuo, metai, dešimtmetis! 2055 metai. 2019, 1999! 1957! Pro šalį. Mašina jaukė. J

ie užsidėjo deguonies šalmus, patikrino ausines.

Ekelsas suposi ant minkštos sėdynės – išblyškęs, sukandęs dantis. Jautė mėšlungišką virpulį rankose, pažvelgė žemyn ir pamatė, kad jo pirštai gniaužė naują ginklą. Mašinoje buvo dar keturi. Trevis – safari vadovas, jo pagalbininkas Lesperansas ir du medžiotojai – Bilingsas ir Kremeris. Jie sėdėjo žvelgdami vienas į kitą, o pro šalį, lyg žaibo plykstelėjimai, lėkė metai.

- Ar šis šautuvas gali užmušti dinozaurą? - išstenėjo Ekelso lūpos.
- Jei teisingai pataikysi, - ausinėse pasigirdo Trevio balsas. - Kai kurie dinozaurai turi dvejus smegenis: vienus galvoje, kitus žemiau stubure. Tokių mes neliečiame. Geriau nepiktnaudžiauti savo laiminga žvaigžde. Pirmos dvi kulkos į akis, jei tik sugebėsite, žinoma. Apakinote, o tada kalkit į smegenis.

Atrodo, kad šią akimirką Ekelsą kankina blogos nuojautos; jis tarsi neturi valios laisvės, tarsi nuotykis vyksta ne jo pasirinkimu. Tai tarsi ar kartą pabrėžia, kad įvykiai nenuspėjami ir didesne dalimi nevaldomi žmogaus. Kartu jo išblyškimas tarsi primena lavono būseną, kas sustiprina daugybines Ekelso asociacijas su mirtimi. Jis norėtų valdyti situaciją, tačiau dviprasmiškas Trevio atsakymas pabrėžia, kad net nepaisant visų atsargumo priemonių, rezultatas nevienareikšmiškas.
Ir čia keista, kad medžiotojai vyksta su šautuvais rankose – bet apie tai daugiau paskutinėje pastaboje.

Mašina sukaukė. Laikas buvo tarsi kino juosta, sukama atgal. Saulės lėkė atatupstos, o jas sekė dešimtys milijonų mėnulių.

- Viešpatie, - ištarė Ekelsas. - Visi medžiotojai, kada nors gyvenę, mums pavydėtų šiandien. Ten tau pati Afrika atrodo Ilinojumi.

Mašina sulėtino eigą, kauksmas pasikeitė lygiu gausmu. Mašina sustojo. Ir saulė sustojo danguje.

Rūkas, gaubęs Mašiną, išsisklaidė, jie buvo senovėje, labai tolimoje senovėje, trys medžiotojai ir du vadovai, kiekvienam ant kelių po šautuvą – tamsiai melsvą vamzdį.

- Kristus dar negimė, - pasakė Trevis. - Mozė nelipo į kalną kalbėtis su Dievu. Piramidės tebeguli žemėje, jų akmenys dar netašyti ir nesudėlioti. Atsiminkite tai. Aleksandras, Cezaris, Napoleonas, Hitleris – nė vieno jų dar nėra.

Jie linktelėjo.

- Štai, - Trevis parodė pirštu, - džiunglės prieš 60 milijonų ir 2055 metai iki prezidento Keito.

Jis parodė metalinį taką, kuris per garuojančią pelkė vedė į žalią savašyną, vinguriuodamas tarp milžiniškų paparčių ir palmių, ir paaiškino:
- Tai takas, Kompanijos nutiestas medžiotojams. Jis kybo virš paviršiaus 6 colių aukštyje. Nepalieskite jokio medžio, jokio žiedelio, jokios žolytės. Jis pagamintas iš antigravitacinio metalo. Jo paskirtis – izoliuoti jus nuo šio praeities pasaulio, kad jūs nieko nepaliestumėte. Būkite ant tako, nenueikite nuo jo. Kartoju: nenulipkite nuo tako. Jokiomis aplinkybėmis! Jei paliksite jį – bauda. Ir nieko nešaudykite be mūsų leidimo.
- Kodėl? - paklausė Ekelsas.

Jie buvo senoviniuose jaunuolynuose. Vėjas iki jų atnešdavo tolimų paukščių šūkavimus, dervos ir senovinės jūros druskos, drėgnos žolės ir kruvinai raudonų žiedų kvapus.

- Mes nenorim pakeisti ateities. Čia, Praeityje, mes nekviesti svečiai. Vyriausybė nepatenkinta mūsų ekskursijomis. Tenka duoti nemažus kyšius, kad mums neatimtų Mašinos licenzijos – reikalas delikatus. Patys to nežinodami, galime užmušti kokį nors svarbų gyvūną, paukščiuką, vabalą, sumindžioti žiedą ir taip sunaikinti svarbią grandį rūšies vystymesi.

Korumpuota vyriausybė tik paviršutiniškai žiūri tvarkos. Ji turėtų suprasti kelionių laiku keliamą pavojų, tačiau apsiriboja tik griežtų taisyklių ir stambių baudų įvedimu, o neuždraudžia tokių rizikingų atvejų, kaip medžioklės praeityje. Tad, matyt, jai labiau rūpi finansiniai reikalai, o ne etiniai sumetimai bei reali istorijos apsauga. Apie laiko policijos atsiradimą skaitykite komentare pabaigoje.

- Aš kažko nesuprantu, - suglumo Ekelsas.
- Tai paklausykite, - tęsė Trevis. - Tarkim, mes čia atsitiktinai nužudome pelę. Tai reiškia, kad visų jos ateities palikuonių jau nebus, ar ne?
- Taip.
- Nebus ir palikuonių nuo palikuonių nuo visų palikuonių! Vadinasi, neatsargiai žengę koja, jūs sunaikinate ne vieną, ir ne dešimtį, ir ne tūkstantį, o milijonus ar milijardus pelių.
- Na gerai, jos padvėsė, - sutiko Ekelsas. - O kas toliau?!

- Kas?! - Trevis niekinamai prunkštelėjo. - O kaip su lapėmis, kurių maitinimuisi reikia būtent tų pelių?! Pritrūks dešimties pelių, - mirs viena lapė. Bus dešimčia lapių mažiau – iš bado padvės liūtas. Vienu liūtu mažiau – žus visokiausių vabzdžių ir peslių, daugybė išmirs gyvybės formų. Ir štai išvada: po 59 milijonų metų urvinis žmogus, vienas iš tuzino, apgyvendinusio visą pasaulį, vedamas alkio išeis į šerno ar kardadančio tigro medžioklę. Tačiau, mano drauge, sumindęs vieną pelę, tuo pačiu tose vietose sumindei ir visus tigrus. Ir urvinis žmogus mirs iš bado. O tasai žmogus, pastebėkime, ne šiaip tiesiog vienas žmogus, ne! Tai visa būsima tauta. Jam būtų gimę 10 sūnų, o iš šių – 100 ir t.t. Ir būtų kilusi nauja civilizacija. Sunaikinkite vieną žmogų – ir sunaikinsite visą gentį, tautą, istorinę epochą. Tai tas pat, kaip nužudyti vieną iš Adomo anūkų. Koja numinkite pelę – ir tai prilygs žemės drebėjimui, pakeisiančiam visos žemės vaizdą, iš esmės pakeisiančiam mūsų likimus. Vieno urvinio žmogaus mirtis – milijardų jo palikuonių mirtis. Galbūt, Roma neiškils ant savo kalvų. Europa visiems laikams liks gūdžiu mišku, o tik Azijoje suklestės gyvenimas. Numinkite pelę – ir sugriausite piramides. Numinkite pelę – ir Amžinybėje paliksite Didžiojo kanjono dydžio įdubą. Nebus karalienės Elžbietos, Vašingtonas neviršys Delavero. JAV aplamai neatsiras. Tad būkite atsargūs. Laikykitės tako, niekada nuo jo nenulipkite!
- Supratau, - atsiliepė Ekelsas. - Tačiau tada, kiek supratau, pavojinga net žolę liesti?
- Visiškai teisingai. Negalima numatyti į ką atves vieno ar kito augalo žūtis. Mažiausi nuokrypiai dabar nepalyginamai išaugs per 60 mln. metų. Aišku, neatmestina, kad mūsų teorija klaidinga. Galbūt mes nepajėgūs paveikti Laiką. O jei ir pajėgūs – tai labai nežymiai. Tarkim, negyva pelė sukelia nežymų nuokrypį vabzdžių pasaulyje, o toliau – rūšies nuosmukį, o dar toliau – nederlių, depresiją, badą, o galiausiai socialinius pokyčius. O gal būt pasekmė bus visai nežymi – nežymus dvelksmas, šlamesys, plaukelis, dulkelė ore, ko iškart ir nepastebėsi. Kas žino? Kas imsis nuspėti? Mes nežinom – tik spėliojam. Ir kol mums tiksliai nežinomos mūsų išvykų Laiku pasekmės istorijai – griaustinis ar silpnas šlamėjimas, reikia būti velniškai atsargiems. Ši Mašina, šis Takas, jūsų apranga, jūs patys, kiek jums žinoma – viskas dezinfekuota. Ir šių deguonies šalmų paskirtis – sutrukdyti į šį senovinį pasaulį užnešti mūsiškių bakterijų.

Atsiduriama pirmapradėje gamtoje, dar nepaliestoje žmogaus istorijos. Tai ir priminimas apie aplinkos saugojimą nuo įsikišimo, kai net nežymūs pakeitimai gali sukelti nenuspėjamų rimtų pasekmių lavinų. Tačiau Ekelsas užsispyręs dėl neproporcingo sąryšio tarp smulkmės ir žmonijos istorijos. Apsakymas bando jį patvirtinti.

- Tačiau iš kur žinom, kokius žvėris gali šaudyti?
- Jie pažymėti raudonais dažais, - atsakė Trevis. - Šiandien, prieš jums atvykstant, mes į čia Mašina atsiuntėme Lesperansą. Jis pabuvojo kaip tik šiame laike ir pasekė kai kuriuos gyvūnus.
- Juos tyrinėjo?
- Būtent! - atsiliepė Lesperansas. - Aš paseku visą jų gyvenimą ir pažymiu, kurie individai gyvena ilgai. Tokių labai nedaug. Kiek kartų jie poruojasi. Retai… Gyvenimas trumpas. Suradęs žvėrį, kurio laukia mirtis po lūžusiu medžiu ar asfalto ežere, pasižymiu jo žuvimo valandą, minutę, sekundę. Tada šaunu kulka su dažais. Ji palieka raudoną dėmę. Kai ekspedicija atvyksta į Praeitį, aš viską paskaičiuoju taip, kas mes pasirodytume dvi minutės iki to, kai gyvūnas vis tiek žus. Tad mes šaudome tik tuos gyvūnus, kurie neturi ateities, kurie jau nesiporuos. Matote, kokie mes atsargūs!
- Bet jei jūs jau pabuvojote čia, - susijaudinęs kalbėjo Ekelsas. - tai turėjote sutikti mus, mūsų ekspediciją! Kaip ji praėjo? Sėkmingai? Visi liko gyvi?

Atsargumo priemonės atrodo kartu ir kraštutinėmis (kelios kelionės laiku nustatant vienintelį dinozaurą) ir nepakankamomis. Kas gali garantuoti, kad pasmerktas žūčiai gyvūnas nugrius kitaip ir nesutraiškys kokių kitų vabzdžių ar nesumaitos gėlių – o tai irgi paveiks būsimą istoriją?! Šis klausimas irgi kyla skaitant apsakymą. Atsakymas gali būti, kad ne kiekvienas pokytis (ne kiekvienas žuvęs gyvūnėlis ar sutraiškytas žolynas sukelia dideles pasekmes – tik kai kurie, „ypatingi“ – ir tikriausiai toks drugelis pateko po Ekelso koja).
Bet tai kartu rodo perteklinį kompanijos pasitikėjimą savo instrukcijomis, tačiau Ekelsas vėl nori užtikrintumo, nes pasimetęs dėl neatitikimo dėl vadovų kruopštaus pasirengimo ir informacijos trūkumo.

Trevis ir Lesperansas susižvalgė.
- Tai būtų paradoksas, - prakalbo Lesperansas. - Tokios painiavos, kad žmogus sutiktų pats save, Laikas neleidžia. Jei kyla toks pavojus, Laikas žengia žingsnį į šalį. Kažkas panašaus, kaip kad lėktuvas sminga į oro duobę. Ar jūs pastebėjote, kaip Mašiną supurtė prieš pat sustojimą? Tai mes prasilenkėme su mumis pačiais grįžtančiais atgal į Ateitį. Tačiau mes nieko nematėme. Tad neįmanoma pasakyti, ar pavyko mūsų ekspedicija, ar paguldėme mes žvėrį, ar grįžome mes, - tiksliau jūs, misteri Ekelsai, - gyvi.

Ekelsas vangiai nusišypsojo.

- Na, viskas, - nukirto Trevis. - Kylam!

Atėjo laikas išlipti iš Mašinos.

Džiunglės buvo aukštos, ir džiunglės buvo plačios, ir džiunglės buvo visu pasauliu. Orą pripildė garsai, tarsi muzika, tarsi burės pleveno ore – tai skrido, tarsi gigantiški šikšnosparniai iš košmaro, iš kliedesio, pterodaktiliai, mosuodami milžiniškais tarsi olos skliautas sparnais. Ekelsas, stovėdamas ant siauro tako, juokaudamas prisitaikė.

- Ei, baik! - surėkė Trevis. - Net juokais nesitaikykite, velniai jus griebtų! O tai netyčia išaus…

Ekelsas išraudo:
- Ko kur mūsų Tyrannosaurus rex?

Lesperansas pažvelgė į savo laikrodį:
- Artėja. Mes susitiksime lygiai po 60 sekundžių. Ir dėl Dievo – nepražiopsokite raudonos dėmės. Kol neliepsime, nešaukite. Ir nenulipkite nuo Tako. Nenulipkite nuo Tako!

Jie ėjo priešais rytinio vėją.
- Keista, - sumurmėjo Ekelsas. - Prieš mus 60 milijonų metų. Rinkimai baigėsi. Keitas tapo prezidentu. Visi švenčia pergalę. O mes – čia, visus tuo milijonus metų tarsi vėjas nupūtė, jų nėra. Viso to, kas mums rūpėjo visą mūsų gyvenimą, dar ir pėdsako nėra, net mintyse.

- Pasiruošti! - sukomandavo Trevis. - Pirmas šūvis jums, Ekelsai. Bilingsas – antras numeris. Po jūsų – Kremeris.
- Medžiojau tigrus, šernus, buivolus, dramblius, tačiau Dievas mato – tai visai kitas reikalas, - pratarė Ekelsas. - Virpu tarsi berniūkštis.
- Tyliai, - perspėjo Trevis.

Visi sustojo. Trevis pakėlė ranką:
- Priekyje, - sušnabždėjo jis. - Rūke. Jis ten. Sutikite Jo karališkąją didenybę.

Džiunglės buvo sklidinos ošimo, čiulbėjimo, murmėjimo, dejonių. Staiga viskas nutilo, tarsi kažkas būtų uždaręs duris.

Tyla. O tada griaustinio griausmas. Iš rūko už 100 jardų išniro Tyrannosaurus rex.
- Dangaus galybe! - išstenėjo Ekelsas.
- Tss…

Jis žingsniavo milžiniškomis, blizgančiomis, spyruokliuojančiomis kojomis. Buvo per 30 pėdų iškilęs virš miško – didysis blogio dievas, prispaudęs jautrias laikrodininko rankas prie prie riebaluotos reptilijos krūtinės. Kojos, galingi stūmokliai, tūkstantis svarų balto kaulo, apraizgyto standžiais raumenimis po blizgančia raukšlėta oda, tarsi grėsmingo kario šarvais. Kiekviena šlaunis – mėsos, dramblio kaulo ir odinio skydo tona. O iš milžiniškos atsikišusios krūtinės kyšojo dvi plonos rankos. Letenos su pirštais, galinčios sugriebti tarsi žaisliuką žmogų ir jį ištyrinėti. Išsirietęs gyvatiškas kaklas lengvai į dangų kėlė tūkstantkilograminį galvos akmeninį monolitą. Pražioti nasrai apnuogino dantų-kardų eilę. Sukiojosi akys – stručio kiaušiniai, neišreiškiantys nieko tik alkį. Jis grėsmingai taukštelėdamas sukando žandikaulius. Jis bėgo ir jo užpakalinės kojos mynė krūmus ir medžius, o nagai draskė drėgną žemę, palikdami 6 colių gylio pėdas. Bėgo čiuožiančiu baleto žingsniu, neįtikėtinai užtikrintai ir lengvai kaip tokiai dešimttoniui monstrui. Jis atsargiai išėjo į saulės apšviestą laukymę ir pačiupinėjo orą savo puikiomis žvynuotomis letenomis.

- Viešpatie! - Ekelso lūpos virpėjo. - Juk jis, jei išsitiestų, tai ir mėnulį pasiektų...
- Tss… - piktai sušnypštė Trevis. - Jis dar nepastebėjo mūsų.
- Jo neįmanoma užmušti, - Ekelsas tai ištarė ramiai, tarsi iš anksto atmesdamas bet kokius prieštaravimus. Jis pasvėrė liudininkų parodymus ir paskelbė galutinį nuosprendį. Ginklas jo rankoje buvo tarsi kaliausė. - Idiotai, ir kas mus į čia užnešė… Juk tai neįmanoma.

Prieš sutinkant dinozaurą, Ekelsas susijaudinęs, tačiau elgiasi nerūpestingai, netgi pašmaikštaudamas. Tuo tarpu vadovas Trevis susitikimui rengiasi rimtai. Tačiau dinozauro artėjimas kelia nuojautą apie realią grėsmę. O paminimas „griaustinio garsas“ tarsi simbolizuoja bet kokios gyvasties mirtingumą ir jo neišvengiamumą.

Medžioklė vyksta tais laikais, kai dar nebuvo žmogaus, taigi nebuvo ir religijos. Kai pasigirsta šūvis, jis apibūdinamas kaip „griaustinio trenksmas“. Įvairiose mitologijose griaustinį valdo dievas. Tad medžioklė ir joje griaustinio garsas leidžia numanyti, kad ginklas yra dievo rankose. Tai medžioklė – žaidimas įsivaizduojant esant dievu, nes tik dievas turi teisę nuspręsti, kam gyventi, o kam mirti. Todėl medžioklė nėra tai, į ką galima žiūrėti lengvabūdiškai.

- Tylėt! - krioktelėjo Trevis.
- Košmaras…

- Ap-link! - sukomandavo Trevis. - Ramiai grįžkite į Mašiną. Pusė sumos jums bus gražinta.
- Aš nesitikėjau, kad jis bus toks milžiniškas, - skundėsi Ekelsas. - Vienu žodžiu, apsiskaičiavau. Ne, aš nedalyvausiu.
- Jis pastebėjo mus!
- Štai raudona dėmė ant krūtinės!

Griausmabalsis Driežas išsitiesė. Jo šarvuotas kūnas blizgėjo tarsi tūkstančiai žalsvų monetų. Monetas dengė šiltos gleivės. Gleivėse krutėjo smulkmė – ir visas kūnas mirguliavo tarsi juo bėgtų bangos, netgi kai kūnas nejudėjo. Jis dusliai iškvėpė. Laukymėje pasklido šviežios mėsos kvapas.

- Padėkite man išeiti, - paprašė Ekelsas. - Anksčiau viskas būdavo kitaip. Buvo patikimi vedliai, sėkmingos safari, jokio pavojaus. Šįkart aš apsiskaičiavau. Tai ne mano jėgoms. Prisipažįstu. Per kietas riešutėlis.
- Nebėkite, - prakalbo Lesperansas. - Apsisukite. Pasislėpkite Mašinoje.
- Gerai, - atrodo, kad Ekelsas suakmenėjo. Jis pažvelgė į savo kojas, tarsi taip pabandydamas priversti jas judėti. Jis sudejavo iš beviltiškumo.
- Ekelsai!

Jis žengė žingsnį, tada kitą, prisimerkęs, vilkdamas kojas. -

Ne į tą pusę!

Vos jis pajudėjo, pabaisa su baisiu riaumojimu puolė į priekį. 100 jardų ji įveikė per 4 sekundes. Šautuvai nukrypo aukšyn ir pasigirdo griaustinio trenksmas. Iš žvėries nasrų išsiveržė uraganas, užliejęs žmones glitumo ir kraujo kvapu. Pabaisa staugė, jos dantys blizgėjo saulėje.

Nesidairydamas Ekelsas žingtelėjo prie Tako krašto, nuliko nuo jo ir, pats to nesuvokdamas, pasuko į džiungles; šautuvas nenaudingai kabaldavo rankose. Pėdos skendo žaliose samanose, kojos nešė jį šalin, jis jautėsi vienišas ir nutolęs nuo to, kas vyko jam už nugaros.

Ekelsas manė esąs bebaimis, tačiau matydamas tiranozaurą, jis negali susitaikyti su neužtikrintumu, ar liks gyvas, ir suvokia, kad jam patiko medžioti tik tad, kai galėjo valdyti situaciją – kas tik patvirtina, kad žmonės dažnai pervertina savo galimybes ir nepakankamai įvertina rizikas. Ir pasimetęs jis daro lemiamą klaidą, pažeisdamas instrukcijas.

Vėl sutraškėjo šautuvai. Šūviai skendo žmonių klykime ir driežo riaumojime prilygstančiam griaustiniui. Galinga jo uodega švystelėjo lyg bizūnas ir medžiai pasipylė lapų ir šakų debesimi. Pabaisa ištiesė žemyn savo juvelyro letenas – kad paglostytų žmones, perplėštų juos pusiau, sutraiškytų tarsi uogeles ir susikištų į nasrus, riaumojančius nasrus. Akių luitai atsidūrė prie pat žmonių. Jie išvydo savo atspindžius jose. Jie atidengė ugnį į metalinius vokus ir žėrinčius vyzdžius.

Tarsi akmeninis stabas, tarsi kalnų griūtis, jis virto. Tyrannosaurus rex.

Staugdamas jis kabinosi į medžius ir vertė juos. Užkabino ir sumaitojo metalinį Taką. Žmonės puolė atgal, traukdamiesi. 10 tonų šaltos mėsos, tarsi uola, sudribo ant žemės. Šautuvai paleido dar vieną salvę. Pabaisa trenkė šarvuota uodega, čiaukštelėjo gyvatiškais žandikauliais ir nurimo. Iš gerklės fontanu sruvo kraujas. Kažkur viduje sprogo maišas su skysčiu ir dvokianti srautas apipylė medžiotojus. Jis stovėjo sustingę, aplieti kažkuo raudonu, glitniu. Dinozauro medžioklė

Griaustinis liovėsi.

Ir džiunglėse įsivyravo tyla. Po triukšmo – žalia ramybė. Po košmariško sapno – rytas.

Bilingsas ir Kremeris sėdėjo ant tako; juos pykino. Trevis ir Lesperansas stovėjo šalia, laikydami teberūkstančius šautuvus ir keikdamiesi. Ekelsas, visas drebėdamas, gulėjo kniūpsčias Laiko mašinoje; kažkokiu būdu jis sugrįžo ant Tako ir atslinko iki Mašinos.

Priėjo Trevis, žvilgtelėjo į Ekelsas, ištraukė iš dėžės šluoščių ir grįžo prie sėdinčių ant Tako:
- Nusišluostykite.

Jie nuo šalmų nusivalė kraują. Ir taip pat pradėjo keiktis. Pabaisa gulėjo nejudėdama. Mėsos kalna, iš kurio gilumos sklido gurguliavimas, atodūsiai – tai mirė ląstelės, organai liovėsi funkcionavę, ir syvai paskutinį kartą tekėjo savaime, viskas išsijunginėjo, visiems laikams išeidami iš rikiuotės. Tarsi stovėtumėte prie sudužusio garvežio ar darbo dieną baigusio garo katilo – visi ventiliai atverti arba standžiai užverti. Sutraškėjo kaulai: raumenų svoris, niekuo nereguliuojamas – negyvas svoris – sutraiškę trapias rankas, prispaustas prie žemės. Palingavęs jis įgavo ramybės būseną.

Staiga – vėl griausmas. Aukštai virš jų nulūžo milžiniška šaka ir traškėdama nukrito ant negyvos pabaisos, tarsi galutinai patvirtindama jo žūtį.

- Taip, - Lesperansas pasitikrino laikrodyje. - Minutė į minutę. Tai buvo ta pato šaka, turėjusi jį užmušti. - ir jis kreipėsi į abu medžiotojus. - Ar reikalinga trofėjaus nuotrauka?
- Ką?
- Negali išgabenti laimikio į Ateitį. Lavonas turi gulėti čia, savo vietoje, kad juo galėtų maitintis vabzdžiai, paukščiai, bakterijos. Negalima pažeisti pusiausvyros. Todėl laimikį palieka. Tačiau mes galime nufotografuoti jus šalia jo.

Medžiotojai sutelkė pastangas bandydami galvoti, tačiau pasidavė papurtydami galvas. Jie paklusniai leidosi parvedami į Mašiną ir pavargę sudribo į sėdynes. Bukai pažvelgė į patiestą pabaisą – nebylus pilkapis. Ant vėstančių šarvų jau rinkosi auksaspalviai vabaliukai, nutūpė keisti driežapesliai.

Netikėtas triukšmas privertė medžiotojus krūptelėti; ant grindų drebulio krečiamas sėdėjo Ekelsas.
- Atleiskite man, - ištarė jis.
- Stokis! - riktelėjo Trevis.

Ekelsas atsistojo.

- Eik ant Tako, - įsakė Trevis. Jis pakėlė šautuvą. - Tu negrįši mašina. Tu liksi čia!

Lesperansas sugriebė Trevio ranką:
- Palauk…
- O tu nesikišk! - Trevis nusimetė jo ranką. - Per šį niekšą mes visi vos nežuvome. Tačiau svarbiausia net ne tai, Ne, po velnių, tu tik pažiūrėk į jo batus! Matai! Jis nulipo nuo Tako! Supranti, kuo tai mums gresia? Vienas Dievas žino, kokią baudą mums pripaišys! Dešimtis tūkstančių dolerių! Mes garantuojame, kad niekas nenulips nuo Tako. O jis nužengė. Prakeiktas idiotas! Aš privalau pranešti vyriausybei. Ir iš mūsų gali atimti licenzijas šioms safari. O kokios pasekmės bus Laikui, Istorijai?
- Nusiramink, jis ant padų išsinešė kažkiek purvo – ir viskas.
- Iš kur mes galime žinoti?! - šūkavo Trevis. - Mes nieko nežinome! Tai vientisa mįslė! Marš greičiau, Ekelsai!

Tiranozauro žūtis sukrėtė net drąsesnius medžiotojus. Trevis atrodo lyg ir abejingas Ekelso panikai – tai atrodo lyg ir užsakomųjų medžioklių kritika, tiek dėl jų žiaurumo, tiek kaip nuo jų žvėrėja žmonės. Net Trevis, kuris turėtų geriausiai suprasti kelionių laiku pavojus ir jų pasekmių neapibrėžtumą, pirmiausia susirūpinęs pelnu. Nors apie tai tiesiogiai neminima, tačiau gali būti, kad jo ketinimas palikti praeityje Ekelsą (galbūt paaiškinant, kad jį suėdė dinozauras) galėjo būti būdas apeiti vyriausybės priekaištus kompanijai. O apie potencialų ekologinį ir istorinį nuostolį jis užsimena tik puse lūpų.

Ekelsas įkišo ranką į kišenę:
- Aš sumokėsiu kiek reikės. Kad ir 100 tūkstančių.

Trevis žvilgtelėjo į čekių knygelę ir nusispjovė:
- Eik! Pabaisa guli šalia tako. Sukišk rankas iki alkūnių į jo nasrus. Tada gali grįžti pas mus.
- Taip neteisinga!
- Žvėris negyvas, išgama nelaimingas. Kulkos! Kulkos negali likti čia, Praeityje. Jos gali paveikti vystymąsi. Štai tau peilis. Išpjauk jas!

Džiunglės vėl prisikėlė gyvenimui ir prisipildė senovės gaudesio, paukščių balsų. Ekelsas lėtai apsisuko ir įsistebeilijo į priešistorinę gaišeną, košmarų ir siaubų kalną. Tada tarsi lunatikas patraukė Taku.

Po 5 minučių jis, virpėdamas visu kūnu, grįžo į Mašiną, jo rankos iki alkūnių buvo raudonos nuo kraujo. Jis ištiesė abu delnus; juose blizgėjo plieninės kulkos. Tada jis griuvo – ir gulėjo ten nejudėdamas.

Čia irgi logikos klaidelė. Dinozauras nors ir guli šalia tako, tačiau norint iš jo kūno (galvos, nasrų) išimti kulkas, vis tik turi tekti nulipti nuo tako. Be to, ir kulkų išėjimas irgi daro pakeitimą dinozauro kūne (kaip ir pačios jų padarytos žaizdos). Galbūt, turint tokias labai išvystytas technologijas, reikėjo panaudoti jas (pvz., išiminėti automatiškai, panaudojant stiprius magnetus ar pan., bet tada sumažėtų apsakymo įtaigumas), o ne paprasčiausiai išpjaustinėti peiliu, kas, beje, nelabai ir įmanoma, kad būtų išimtos visos kulkos (niekas nežino, kur jos įstrigę (gal net kaule), ypač kai šaudė į akis, o ne nasrus – kaip nurodė Trevis). Be to, galėjo būti, kad kai kurios kulkos nepataikė (kai šaudė apimti panikos) ar atšoko nuo dinozauro šarvų – to niekas netikrino ir nerinko.

- Be reikalo privertei jį tai padaryti, - pradėjo Lesperansas.
- Be reikalo!? Apie tai dar anksti spręsti, - Trevis pastūmė nejudrų kūną ir nerūpestingai numojo ranka. - Nemirs. Daugiau netrauks tokio laimikio. O dabar – įjunk. Grįžtam namo.

1492, 1776, 1812.

Jie nusiplovė veidus ir rankas. Nusivilko suragėjusius nuo kraujo marškinius, kelnes ir apsivilko švariais. Ekelsas atsigavo, tačiau sėdėjo tylėdamas. Trevis geras dešimt minučių įsispitrėjęs spoksojo į jį.

- Nežiūrėkite į mane, - ištrūko Ekelsui. - Aš nieko nepadariau.
- Kas žino…
- Aš tik nulipau nuo Tako ir išsipurvinau batus moliu. Ko iš manęs norite?! Kad ant kelių klūpėdamas maldaučiau?!
- Ir tai neatmestina. Perspėju tave, Ekelsai, gal dar atsitiks, kad tave užmušiu. Ginklas užtaisytas.
- Aš nekaltas. Aš nieko nepadariau.

Ir nors tiek Ekelsas, tiek Lesperansas nenori patikėti, kad toks mažmožis gali turėti rimtų pasekmių (kai tuo tarpu nesibaiminama pasekmių dėl milžiniško roplio nužudymo!?). Trevis skeptiškas tokiam optimizmui – ir toliau tebepyksta.

1999, 2000, 2055.

Mašina sustojo.

- Išeikite, - sukomandavo Trevis.

Kambarys buvo toks pat kaip anksčiau. Nors ne, ne visai. Tas pats vadybininkas sėdėjo už langelio. Ne, ne visai tas pats, o ir langelis buvo kitoks.

Trevis paskubomis apžvelgė patalpą:
- Ar viskas tvarkoje?
- Žinoma. Sveiki laimingai sugrįžę.

Tačiau budrumas nepaliko Trevio. Atrodė, kad jis tikrina kiekvieną atomą ore, priekabiai nagrinėja pro aukštą langą krentančią saulės šviesą.

- Okei, Ekelsai, išeik. Ir niekada daugiau nepasimaišyk man po kojomis.

Ekelsas tarsi suakmenėjo.

- Na?! - paskubino jį Trevis. - Ką ten tokio išvydai?!

Ekelsas lėtai įkvėpė orą – su oru kažkas nutiko, kažkoks cheminis pokytis, toks nežymus, nepajuntamas, kad silpnas pasąmonės balsas sakė Ekelsui apie pasikeitimą. Ir dažai – balti, pilki, mėlyni, oranžiniai, - ant sienų, baldų, danguje už lango – jie, jie, jie… o taip: kas jiems nutiko?! Ir dar tas pojūtis. Oda bėgiojo skruzdėlytės, rankos trūkčiojo. Visomis kūno poromis jis gaudė kažką keista, svetima. Tarsi kažkur kažkas sušvilpė švilpuku, kurį girdi tik šunys. Ir jo kūnas be garso atsiliepė. Už lango, už šios patalpos sienų, už žmogaus nugaros prie pertvaros (kuri nebuvo ta pertvara) – ištisas pasaulis gatvių ir žmonių. Tačiau kaipo iš čia nustatyti, kas tai per pasaulis dabar, kas per žmonės? Jis tiesiog jautė, kaip jie juda ten, už sienų, - tarsi šachmatų figūros, gairinami sauso vėjo…

Trevis norėtų kuo greičiau atsikratyti Ekelso, tačiau jis pajunta, kad ateitis ne visai tokia pat, kokią paliko, kad kažkas nežymaus ofise pasikeitė, o tai ženklas, kad pakito ir kultūra. Vis tik jo nulipimas nuo tako turėjo pasekmių. Beje, kas galėtų būti tas „cheminio pokyčio pojūtis“? Rūgštūs lietūs? Radioaktyvios nuosėdos po branduolinio karo?

Užtat jam iškart į akis krito skelbimas ant sienos, kurį jis jau skaitė šiandien, kai pirmąkart į čia įėjo. Kažkas jame buvo ne taip:

AB SAFARI POLAIKĄ
ARGANIZOJAME MEDŽIOKLĘ BETKADU PRAEITYJE
JŪS PAZIRENKATE LAIMIKĮ
MES JUS APSTATOME Į PAVIETĄ
JŪS NUŠIAUNATE JĮ

Ekelsas pajuto, kad sėda ant kėdės. Jis pradėjo karštligiškai gremžti purvą nuo batų. Jo drebanti ranka pakėlė lipnų grumstą.

- Negali būti!!!! Dėl tokio mažmožio… Ne!

Grumste žalsvumu, auksine ir juoda spalvomis išsiskyrė dėmė – drugelis, nepaprastai gražus, … negyvas.

- Dėl tokio niekniekio! Dėl drugelio!!!

Jis nukrito ant grindų – nuostabus mažytis tvarinys, galintis sutrikdyti pusiausvyrą, sugriauti mažų domino kauliukų eilę, didelių domino kauliukų, milžiniškų kauliukų, sujungtų nesuskaičiuojamų metų grandimis, sudarančiomis Laiką. Elekso mintus susipynė. Negali būti, kad jis kažką pakeitė. Negyvas drugelis – ir tokios pasekmės?! Neįmanoma!

Jo veidas išblyško. Neklusniomis lūpomis jis pratarė:
- Kas, … kas vakar laimėjo rinkimus?

Vadybininkas už langelio sukikeno:
- Juokaujate? Tarsi nežinotumėt!? Doičeris, aišku! O kas dar? Jau tik ne tas šlykštynė Keitas. Dabar valdžioje geležinis žmogus! - ir vadybininkas nustebo: – Kas jums?

Drugelis simbolizuoja chaosą, kur net nežymūs pasikeitimai gali sukelti milžiniškas pasekmes – šiuo konkrečiu atveju atvedė šalį į autoritarizmą, apie pabėgimą nuo kurio pradžioje juokavo Ekelsas. Kartu matome, kaip Bredberis puikiai manipuliuoja metaforomis. Tiranozauro keliamas triukšmas palyginamas su griaustiniu. Įdomu, kad egzistavo ir kitas dinozauras, brontozauras, kurio pavadinimas tiesiog ir reiškia „griaustinio driežas“ dėl šio didžiulio driežo skleisto garso. Tačiau Amerikoje į valdžią ateina tironas - tiranozauras ir reikia „driežą tironą“. Negi šio apsakymo moralė - baimė gimdo tironiją?

Ekelsas sudejavo. Jis suklupo ant kelių. Drebančiais pirštais palietė auksaspalvį drugelį.
- Nejaugi negalima, - jis meldė visą pasaulį, save, vadybininką, Mašiną, - gražinti jį ten, atgaivinti jį. Nejaugi negalima viską pradėti iš naujo? Gal…

Jis gulėjo nejudėdamas. Gulėjo užsimerkęs, drebantis, ir laukė. Jis aiškiai girdėjo sunkų Trevio kvėpavimą, girdėjo kaip Trevis kelia šautuvą ir spaudžia gaiduką…

Ir nugriaudė griaustinis.

Noras grįžti ir viską ištaisyti pavėluotas – lieka tik atpildas. Griaustinio garsas, susišaukiantis su tiranozauro sukeltu triukšmu, tikriausiai reiškia Trevio šūvį kaip bausmę, kaip netikusį bandymą nuslėpti įkalčius (o gal tai Ekelso sąmonėje nuo tikrovės svorio griūva jo vidinis pasaulis?!) O gal tai nusižudo pats Trevis?!.. Bredberis to aiškiai nepasako… Juk nušaudamas Ekelsą Trevis turėtų suprasti, kad tuo pačiu keičia ir ateitį… ir iš padėties be išeities nusišauna... Kita vertus, su ginklais reikia elgtis labai atsakingai. Kai jie nėra naudojami, jų neturėtų turėti medžiotojai (tiek atvykstant, tiek išvykstant) ir juose neturėtų būti šovinių. Tad turėjo būti instrukcija, kad šautuvai išduodami tik atvykus, o baigus medžioklę visi šautuvai patikrinami, surenkami ir sudedami į seifą. Kaip kad yra karinėje tarnyboje… kai baigus užduotį, netgi būtinai atliekamas kontrolinis „šūvis“ į kulkų gaudyklę, patikrinimui ar tikrai ginkle nėra kulkos. Tik čia sukirba ir dar viena abejonė dėl tikroviškumo… Jei rizika tokia didelė (ir kompanija turėjo tai žinoti ir suprasti – nes kitaip, tai kam tokios atsargumo priemonės?), tai kodėl nepatikrinamas vykstančiųjų psichologinis tvirtumas prieš vykstant, neatliekamas psichologinis paruošimas, kad nevyktų galintys „suskysti“? O taip pat, kodėl iš anksto neišaiškinamos visos taisyklės ir instrukcijos, o tai jas tik prabėgom paaiškina jau kelionės metu vadovas? Viskas turėjo būti padaryta dar iki išvykstant.
Tačiau tai ne mokslinis straipsnis, o grožinės literatūros (fantastikos) kūrinys...

Tokie žmonės kaip mes, kurie tiki fizika, žino, kad praeities, dabarties ir ateities atskyrimas tėra užsispyrusiai tebesilaikoma iliuzija, A. Einšteinas

Kai R. Bredberis (1920-2012) pradėjo rašyti, magiško realizmo termino dar nebuvo. Jis vadintas fantastu, iš žanro nelabai priskiriamo literatams. Ir jis buvo vienu pirmųjų, pramušusių tą sieną. Parašė daug romanų ir apsakymų, o „Ir nugriaudė griaustinis“ (1952), nors ir labiausiai magiškas jo kūrinys, buvo chaoso teorijos, o ypač „drugelio efekto“ joje pirmtaku. Sudėtingoje (dinaminėje) sistemoje maži pakitimai nėra nuspėjami, o jie gali turėti rimtas pasekmes. Pvz., jei per rinkimus lyja, kai kurie gyventojai neis baluoti, o tai gali paveikti rinkimų rezultatus. Ne veltui Robert Hilborn’as¹⁾, fizikas iš Amhersto koledžo, rašė „American Journal of Physics“ žurnale 2004 m. balandžio numeryje, kad Bredberio apsakymas ir įžvalga „skaitoma kaip skyrius iš knygos apie netiesinę dinamiką“. Dinozauro medžioklė

R. Hilbornas atsekė ir „drugelio efekto“ (kad drugelio sparnų suplazdėjimas viename pasaulio krašte gali sukelti uraganą kitame) atsiradimą 8-me dešimtm. E. Lorencas nebuvo girdėjęs apie „Ir nugriaudė griaustinis“ ir dar nuo 1963 m. („J. of the Atmospheric Sciences“ straipsnyje „Deterministinis neperiodinis srautas“) naudojo žuvėdros sparnų mosto metaforą, tačiau „American Association for the Advancement of Science“ konferencijos 1972 m., kuriai jis pateikė pranešimo tezes, organizatoriai pakeitė jų pavadinimą į „Ar gali drugelio sparnų plazdenimas Brazilijoje sukelti tornadą Teksase?“, nors ir sakėsi nebuvo įtakoti Bredberio apsakymo. Tačiau pats „drugelio efekto“ terminas nebuvo naudotas iki pat 1984 m. Tačiau, teisybės dėlei, reikia priminti, kad pasekmių jautrumas pradinėms sąlygoms minimas daugelyje ankstesnių šaltinių, pvz. 1898 m. V.S. Franklino recenziją P. Duhemo veikalui („žiogo stryktelėjimas Montanoje gali nukreipti audrą nuo Filadelfijos į Niujorką) ar net brolių Grimų pasakoje „Utėlė ir blusa“ (publikuota 1812 m.), kurioje utėlės apsideginimas sukelia tvaną.
Skaitykite ir išsamesnę „drugelio efekto“ termino atsiradimo istoriją >>>>>

Daugelyje R. Bredberioapsakymų sutinkame dar nesukurtas technologijas: milžiniški plokščiaekraniai televizoriai, antpirščio dydžio radijo imtuvai, labai primenantys ausinukus… Ir su tomis technologijomis visad susijęs ir jo perspėjimas apie jų sukeliamą susvetimėjimą, emocijų nužmoginimą, konformizmą, atitrūkimą nuo gamtos, - kaip, pvz., „Pėsčiajame“ (1951). Kituose jo kūriniuose technologijos kontroliuoja ir netgi engia, - kaip „451 Farenheito“ (1953); žinoma, kartais galima nuo jų pabėgti, - kaip apsakymuose „Veldas“ (1950) ar „Nesibaigiantis lietutis“ (1950).

Be laiko mašinos, antigravitacinis takas yra viena išskirtinių technologijų apsakyme „Ir nugriaudė griaustinis“ (1952). Jei mašina neveiktų, žmonės negalėtų grįžti iš kelionės, o jei takas būtų sunaikintas – suveiktų chaoso teorijos dėsniai, t. y., prasidėtų pasikeitimų gamtoje, daugiausia pražūtingų, seka: kaip medžioklės vadovas Trevis aiškina: „Koja numinkite pelę – ir tai prilygs žemės drebėjimui, pakeisiančiam visos žemės vaizdą, iš esmės pakeisiančiam mūsų likimus“. Pradinis pokytis ratilais, vis didėjančiais, nueis per visą istoriją.

Kompanija apsakyme labai pasitiki savo instrukcijomis, tačiau ji neįvertino paprasto veiksnio, „žmogiškosios klaidos“ (ir kodėl neįrengė „turėklų“, kad nuo jos kiek apsaugotų?!). O kol žmonės gali klysti (o jie klys visada!) technologijomis bus galima piktnaudžiauti (branduolių skilimas gali gaminti elektrą, o gali būti panaudotas ir atominei bombai!).

Pavojai, slypintys kelionėse laiku, atvedė prie koncepcijos apie laiko policijos atsiradimą – kaip yra P. Andersono „Laiko patrulių“ cikle (1955–95) ar I. Azimovo „Amžinybės pabaigoje“ (1955). Ji skirta prižiūrėti, kad būtų laikomasi priežastinių-pasekminių ryšių, kad visad išliktų „teisinga“ tikrovė, jos status quo, bet iš tikro ginant sistemas, užtikrinančias valdžia dominuojančiai grupei. Tačiau vėl aktualiu tampa posakis „istoriją kuria nugalėtojai“, nes po ilgos pertraukos į mokslinę fantastiką vėl grįžta „pakeitimų karų“ tema, kai kelionės laiku panaudojamos kaip ginklas – kai manipuliuojama priežastiniais-pasekminiais sąryšiais ar kaip minos įvedami paradoksai. „Daktaras Kas“ (ciklas nuo 1963 m.) gerbėjai nesunkiai atpažins šį tropą. „Pakeitimų karų“ terminas kilo nuo F. Leiberio „Didžiojo karo“ (1958), kur dvi frakcijos kaunasi dėl laiko sekų, tačiau pati koncepcija atsirado dar Dž. Viljamsono „Laiko legiono“ cikle (1938-39), kuriame būrys karių keliauja laiku kad ten laimėtų lemiamą mūšį. Netrukus karų priežastys pasislenka prie ideologinių tikslų, pvz., P. Andersono „Laiko koridoriuose“ (1966) priešininkai atstovauja „du mąstymo ir gyvenimo“ būdus; tuo labai panašus ir A. El-Mohtar’o²⁾ ir M. Gladstone³⁾ epistorialinis romanas „Kaip pralaimite laiko karą“ (2019), kur varžosi skirtingas laiko tėkmes atstovaujantys slapti keliautojai laiku, kai nugalėtojas gauna viską (tik kas nebūdinga tokio tipo kūrybai, kad jame labiau pabrėžiama meilė, o ne karas). O A. Newitz „Kitokio laiko ateityje“ (2019) žmonijos istorija pateikiama tarsi kokia „Vikipedija“, kurios epizodai gali būti redaguojami, kai supriešinami feminisčių koalicija su šovinistais vyrais, siekiant pertvarkyti visuomenės taisykles ir normas.

Melagienų (fake news) pasaulyje tikrovę sunku atpažinti. V. Crouch’o⁴⁾ „Rekursijoje“ (2019) panaudojamas netikros atminties sindromas (FMS), kai žmonės patiria prisiminimus apie gyvenimo faktus, kurių nebuvo. Tačiau iš tik ro jis yra šalutiniu poveikiu kitų asmenų veiksmų, kai tie neatsakingai keičia praeitį nesusimąstydami apie pasekmes.

Remiantis apsakymu „Ir nugriaudė griaustinis“ kelių šalių (JAV, JK, Čekija, Vokietija) susuktas trileris (2005, rež. Peter Hyams’as) labiau išplėtoja pirminį siužetą, netgi tiek, kad iš Bredberio jame telikęs … tik kažkoks epizodas. Kita – sava kūryba ir nelabai besisiejanti su sveiku protu. O kadangi ir spec. efektai nestulbinantys, gal tada ir nenuostabu, kad pajamų gavo mažiau (10 mln.) nei išleido filmuodami (80 mln.).
Vienas papildymas vertas paminėjimo – visi medžiotojų šautuvai susinchronizuoti su vadovo šautuvu – papildoma atsargumo priemonė, kad jie neišautų anksčiau, nei leistina. Tuo tarpu pažeidimo pasekmės katastrofiškos (kai apsakyme jos vos pastebimos, daugiau tik nujaučiamos – kad kažkiek pasikeitė oras, rašyba, dar kažkas, kas nujaučiama, bet neįsąmoninama; ir didžiausiu pokyčiu įvardinta tik kitokie rinkimų rezultatai)… Atsirado nauji ir milžiniškų dydžių augalai ir gyvūnai, netgi alternatyvi žmogui šamus primenanti humanidų rūšis. Tenka imtis priemonių (jų nėra apsakyme – leidžiant suprasti, kad pakeitimai negražinami) – į praeitį keliomis sekundėmis anksčiau nei užminamas drugelis vėl pasiunčiamas vadovas (čia jis biologas) Trevis, kuris sutrukdo jo užmynimą. Viskas gerai, ateitis vėl tokia, kokia buvo...

¹⁾ Robertas Hilbornas (Robert C. Hilborn, g. 1943 m.) - amerikiečių fizikas. Jo tyrimai skirti fundamentalių simetrijų testams, netiesinei dinamikai ir chaosui, gravitacinių bangų poliarizacijai ir kt. Naujausi tyrinėjimai nukreipi į netiesinės dinamikos metodų taikymą analizuojant neuromokslų ir genetinių tinklų dinamiką. Parašė knygas „Chaosas ir netiesinė dinamika“ (2 leid., 2000), „Kvantiniai skaičiavimai: nuo Alisos iki Bobo“ (2022, su A. Flarend) ir kt.

²⁾ Amalė El-Mohtar (Amal El-Mohtar, 1984) – kanadiečių poetė ir rašytoja. Nuo 2006 m. redaguoja fantastinės poezijos ketvirtinį žurnalą „Goblin Fruit“. Žinomiausiu jos kūriniu (kartu su M. Gladstounu) yra epistoliarinis „Kaip pralaimite laiko karą“ (2019), kur agentai Raudona ir Mėlyna keliaudami laiku ir keisdami lygiagrečias visatas, vienas kitam palieka slaptas žinutes, galiausiai virstančias flirtu. Raudonojo laiškai parašyti M. Gladstouno, o Mėlynos – A. El Mohtar. Naujausiu jos kūriniu yra „Upė turi ištakas“ (2025).

³⁾ Maksas Gladstounas (Max Gladstone, g. 1984 m.) - amerikiečių fantastas, geriausiai žinomas debiutiniu romanu „Trejos dalys negyvos“ (2012, pradėjusiu ciklą „Amato seka“) bei ciklu „Knygų degintojai“ (nuo 2015 m., kartu su kitais). Kuria ir interaktyvią prozą bei apsakymus.

⁴⁾ Bleikas Kraučas (William Blake Crouch, g. 1978 m.) - amerikiečių rašytojas, geriausiai žinomas trilogija „Pušys“ (2012-2014), pagal kurią pastatytas serialas, kaip ir TV serialas pagal „Gerą elgesį“ (2016). Sėkminga buvo jo „Rekursija“ (2019), kurioje Niujorko detektyvas sutinka FMS sindromu sergančią moterį. Jam aiškinantis, paaiškėja, kad dėl visko kaltas milijardieriaus „atminties krėslas“, leidžiantis keliones laiku per mirtį ir atgimimą. „Gerietė“ neurologė Helena kelis kartus vyksta į praeitį, į savo paauglystės laikus, bandydama ištaisyti istoriją, tačiau visi bandymai nesėkmingi ir ji galiausiai jos sveikata sutrinka ir ji miršta. Galiausiai detektyvas praeityje nužudo milijardierių atstatydamas „normalią“ laiko seką.