R. Bredberis. Tasai, kuris laukia. Vartiklis

Apsakymo pristatymas

Čia pateikiami spoileriai – galite juos praleisti pereidami prie paties apsakymo, o vėliau sugrįžti prie jų!

„Gyvenu šulinyje. Gyvenu tarsi dūmai, tarsi garai akmeninėje gerklėje“.
Gera pirma eilutė yra tarsi aštrus kabliukas, užkabinantis ir įtraukiantis į pasakojimo gelmes; tai tarsi šulinio anga, skatinanti pažvelgti gilyn, persiversti per rentinį ir įkristi... Jis neturi būti kažkuo stebėtinai originaliu, tačiau turi pasakyti kažką, kas priverstų skaityti toliau. Manyčiau, kad pirmieji R. Bredberio „Tasai, kuris laukia“ sakiniai yra tinkamai parinkti ir tasai patrauklus, aštrus kabliukas užkabina...

Nėra jokio sudėtingo paaiškinimo, jokios ilgos priešistorės. Mums pateikia tik tiek faktų ir užuominų, kad suprastume ir padarytume išvadas apie tai, kas vyksta, ir nė trupučio daugiau. Tobulai.

Apsakymas pateikiamas iš labai siauro, riboto požiūrio taško – tai nėra kažkokio visažinio (ir net ne žmogaus) pasakojimas. Ir mums pradžioje net neaišku, kas su mumis kalba. Atrodo, kad ir pats pasakotojas nelabai tai žino… O dar „voratinklis“ Marso šulinyje – tai taip bredberiška! O jis puikus stiprėjančių šiurpuliukų meistras, - ir kai jie ima bėgioti nugara, juos išsprendžia:
„Džonsai, kas tau?“ „Nežinau. Kažko stipriai suskaudo galva. Labai staigiai“. „Ar gėrei to vandens?“ „Ne, jo negėriau“. Taip pasijutau vos pasilenkęs virš šulinio. Dabar jau pagerėjo“.
Dabar jau žinau, kas esu.

Įdomu, kad nežinome atvykusiųjų kalbančiųjų vardų tol, kol vienas jų netampa apsėstu. Tai labai pateisinama iš nežemiškos esybės požiūrio taško: jam visai nesvarbu, kas yra kas – jis apsėda pirmąjį priartėjusį… Bet labiausiai baugina, kad nežinome jo elgesio motyvų...

Apsakymas pirmąkart paskelbtas 1949 „The Arkham Sampler“, o vėliau įtrauktas į rinkinį „Džiaugsmo mechanizmai“ (1964).

Gyvenu šulinyje. Gyvenu tarsi dūmai, tarsi garai akmeninėje gerklėje. Nejudu, nieko nedarau, o tik laukiu. Virš manęs mirksti nakties šaltos žvaigždės, o rytais matau saulės atspindžius. Ir kartais dainuoju senas šio pasaulio dainas, jo jaunystės dainas, Kaip man paaiškinti, kas aš, jei to nežinau nė aš pats? Aš tiesiog laukiu. Aš ir rūkelis, ir mėnulio šviesa, ir atmintis. Aš liūdnas ir senas. Kartais krentu lietumi į šulinį. Ant vandens paviršiaus, kur skubiai krinta mano lietaus lašai, pradėjo susidaryti voratinklis. Vėsioje šulinio vėsoje aš laukiu savo valandos ir esu tikras, kad ateis diena, kai man nereiks ilgiau laukti.

Dabar rytas. Girdžiu griaustinio garsus. Iš toli užuodžiu ugnies kvapą ir išgirstu metalo girgždesį. Aš laukiu. Aš klausausi.

Vienintelis balsas. Svetimas balsas, kurio nepažįstu. Jokių žinomų žodžių. Aš įsiklausau.

Saulė kybojo aukštai danguje, jos auksiniai spinduliai pripildė šulinį ir aš plevenau juose tarsi rasota žiedadulkė, neįžvelgiama šiltoje šviesoje.

- Žemės vyriausybės vardu skelbiu Marso teritoriją vienodai paskirstytą visoms tautoms.

Ką jie sako? Aš vartausi šiltoje saulės šviesoje tarsi ratukas, nematomas ir tingus, paauksuotas ir nenuilstantis.

Jaučiu šilumos priartėjimą. Virš šulinio palinksta trys figūros ir mano vėsus kvėpavimas liečia jų veidus.

- Čia tai bent!
- Kaip manai, vanduo tinkamas?
- Tuoj patikrinsime.
- Atneškite laboratorinę kolbą ir virvutę!
- Tuoj.

Stiklo laužti spindulių atšvaitai šulinio prieblandoje. Virvutė lėtai leidžiasi. Stiklas palietė paviršių ir vandens paviršiumi nubėgo ratilai. Aš lėtai kylu aukštyn.

- Štai, paruošta,. Ridžentai, ar tu atliksi analizę?
- Duok.
- Vaikinai, tik pažvelkite, kai gražiai įrengtas šis šulinys! Įdomu, kiek jam metų?!
- Kas jį žino? Vakar, kai nusileidome tame mieste, Smitas įtikinėjo, kad Marso civilizacija išmirė prieš gerus 10 tūkstančių metų.
- Įsivaizduoju.
- Na kas ten su vandeniu, Ridžentai?
- Tyras kaip ašara. Nori pabandyti?

Vandens srovelės čiurlenimas karštoje saulės atokaitoje. Dabar aš plevenu kaip dulkelė, šviesiai rusva, lengvo vėjo nešama.

- Džonsai, kas tau?
- Nežinau. Kažko stipriai suskaudo galva. Labai staigiai.
- Ar gėrei to vandens?
- Ne, jo negėriau. Taip pasijutau vos pasilenkęs virš šulinio. Dabar jau pagerėjo.

Mano vardas Stivenas Leonardas Džonsas, man 25-eri, aš atskridau iš Žemės planetos ir kartu su savo gerais draugais Ridžentu ir Šo stoviu šalia seno šulinio Marso planetoje.

Aš pažvelgiu į savo rankų pirštus, įdegusius ir stiprius. Aš pažvelgiu į savo ištįsusias kojas, į savo sidabrišką uniformą, į savo draugus.

- Kas tau, Džonsai? - klausia jie.
- Viskas tvarkoje, - atsakau. - Nieko ypatingo.

Maistas puikus! Tūkstančius, dešimtis tūkstančių metų praėjo nuo paskutinio valgymo. Maistas maloniai liečia liežuvį, o vynas, kuriuo jį užgeriu, šiluma pasklinda po kūną. Įsiklausau į draugų balsus. Aš tariu man nežinomus žodžius ir vis tik kažkaip juos suprantu. Aš mėgaujuosi kiekvienu oro gurkšniu.

Aš palenkiu į šono jo manąją galvą ir leidžiu pailsėti rankoms, laikančioms sidabrinius valgymo įrankius.

- Apie ką jūs? - taria balsas, toks naujas dalykas man.
- Tu kažkaip keistai kvėpuoji. Kosčioji, - sako vienas jų.
- Matyt truputį persišaldžiau, - ištariu aiškiai.
- Tada vėliau užsuk pas gydytoją.

Aš linkteliu – oi, kaip malonu linksėti galva! Po dešimt tūkstančių metų taip malonu viską daryti. Malonu kvėpti orą, jausti saulę, sušildančią tave iki pat kaulų, jausti savo kūno šilumą, kurios taip ilgai neturėjai ir visus garsus girdėti aiškiau ir suprantamiau, nei iš akmeninio šulinio gilumos. Palaimingai sėdžiu šalia šulinio.

- Atsipeikėk, Džonsai. Laikas eiti.
- Taip, - tariu, apžavėtas to, kaip, tarsi vanduo nuslydęs nuo liežuvio, žodis pamažu išsisklaido ore.

Aš einu, ir man malonu eiti. Aš esu aukštai ir iki grunto tolokai, kai pažvelgiu žemyn savo akimis. Tarsi gyventum ant aukštos uolos ir būtum ten laimingas.

Ridžentas stovi prie šulinio ir žvelgia žemyn. Likusieji patraukė atgal, prie sidabriškai blizgančio laivo, kuriuo atskrido.

Ridžentas kilsteli galvą ir žiūri į mane:
- Iš kur žinai?
- Argi jis neatrodo tokiu?
- Niekad negirdėjau apie Sielų šulinį.
- Tai vieta, kurioje laukia kažkas, kadaise turėjęs kūną, - pasakau, paliesdamas jo ranką.

Smėlis yra ugnis ir laivas yra sidabrinė liepsna dienos karštyje – ir malonu jausti karštį. Klausausi smėliu šiugždesio po savo kojomis. Vėjo garso ir saulės, šildančios slėnį. Užuodžiu raketos, įkaitusios saulėje, kvapą. Sustoju po trapu. - Kur Ridžentas? - klausia kažkuris.
- Palikau jį prie šulinio, - atsakau.

Pradedu drebėti. Silpnas virpulys, kilęs viduje, pamažu stiprėja. Ir pirmą kartą išgirstu tai, tarsi jis slėptųsi šulinyje. Balsą giliai manyje, silpną ir išsigandusį. Ir tas balsas meldžia: „Išleiskite mane! Išleiskite!“ - toks jausmas, tarsi kažkas, paklydęs labirinte, bando išsilaisvinti ir beldžia į duris, blaškosi praėjimais, šūkaudamas ir verkdamas.

Visi bėga prie šulinio. Aš bėgu su visais, tačiau man sunku. Aš sergu. Aš visas drebu.

- Jis tikriausiai į jį įkrito; Džonsai, juk tu buvai su juo. Ar ką matei? Džonsai! Kalbėk, žmogau! Ar kas blogai?!

- Jis serga. Ei, padėkite man!
- Jam saulės smūgis...
- Ne, ne saulės smūgis - sušnabždu aš.

Jie laiko mane, traukomą mėšlungių lyg žemės drebėjimų, o giliai manyje paslėptas balsas veržiasi į išorę: „Štai jie, štai aš, tai ne aš, tai ne jis, netikėkite juo, išleiskite mane, išleiskite!“ Aš pažvelgiu aukštyn, į virš manęs palinkusias figūras, - ir mano vokai suvirpa. Jie suima man už pažąstų.

Aš užsimerkiu. Riksmas viduje nutyla, drebulys liaunasi. Aš vėl laisvas, aš kylu aukštyn tarsi iš šaltos šulinio gilumos.

- Jis mirė, - ištaria kažkuris.
- Nuo ko?
- Panašu į šoką.
- Tačiau nuo ko šokas? - tariu aš. Mano vardas Sešensas, mano energingos lūpos ir aš esu šių žmonių kapitonas. Stoviu tarp jų ir žiūriu į tįsantį ant smėlio kūną. Abiem rankomis sugriebiu sau už galvos.

- Kapitone!?
- Nieko, tuoj praeis. Aštrus skausmas galvoje. Jau. Jau viskas tvarkoje.
- Eikim į šešėlį, sere.
- Taip, - sakau, nenuleisdamas akių nuo Džonso. - Mums nevertėjo į čia skristi, Marsas to nenori.

Nešame kūną atgal, prie raketos – ir aš jaučiu, kaip kažkur manyje naujas balsas meldžia mane išlaisvinti. „Padėkite, padėkite!“ - balsas glūdi pačioje mano kūno drėgnoje gilumoje. „Padėkite, padėkite!“ - skamba raudonuose gyliuose, aidėdamas ir maldaudamas.

Šįkart virpulys prasideda gerokai anksčiau, Man labai sunku sulaikyti tą balsą.

- Pasitraukite į šešėlį, sere. Atrodote ne kaip.
- Gerai, - sutikau. - Padėkite.
- Ką, sere?
- Aš nieko nesakiau.
- Pasakėte, „padėkite“.
- Ar tikrai pasakiau, Metjuzai?

Kūnas gulėjo raketos šešėlyje. O balsas aidi giliai kaulų katakombose raudonu potvyniu. Rankos dreba. Perdžiūvę lūpos godžiai gaudo orą. Šnervės išsiplėtę, akys lipa iš orbitų. „Padėkite, padėkite, ach, padėkite! Ne, oi ne, išleiskite, ne, ne!“

- Nereikia, - išsiveržia man.
- Ką, sere?
- Nieko. Turiu išsivaduoti, - tariu ir rankomis užspaudžiu burną.
- Kas jums? - šaukia Metjuzas.
- Greičiau į vidų. Skubiai grįžkite į Žemę! - šaukiu.

Bum! Šešėliai išsibėgiojo. Riksmai liovėsi. Švilpimo garsas krentant į erdvę.

Kaip malonu mirti po dešimties tūkstančių metų laukimo! Kaip malonu jausti netikėtą vėsą ir atsipalaidavimą! Kaip malonu jausti ranką pirštinėje, kuri atsipalaiduoja ir tampa nuostabiai vėsia ant karšto smėlio. Ach, kokia tyla ir puikumas prieš artėjančią ir tamsėjančią mirtį. Tačiau negalima užsilaikyti.

- Dieve, jis nusižudė! - šaukiu ir atsimerkdamas matau kapitoną, gulintį šalia raketos. Jo apkruvintoje galvoje žioji skylutė, akys plačiai atmerktos, liežuvis išsikišęs pro baltus dantis. Kraujas teka iš jo galvos. Pasilenkiu ir paliečiu jį.

Vyrai išsigandę. Jie stovi šalia dviejų lavonų, žvalgydamiesi po Marso smėlynus ir į tolumoje besimatantį šulinį, kurio dugne drybso Ridžentas. Iš jo išdžiūvusių lūpų sklinda kriokimas, inkštimas, - vaikiškas protestas prieš šį siaubingą sapną.

Jie pasisuka į mane. Vienas jų ištaria:
- Dabar tu kapitonas, Metjuzai.
- Žinau.
- Mes likome šešiese.
- Gerasis Dieve. Kaip greitai tai nutiko!
- Nenoriu likti čia! Išleiskite mane!

Vyrai suklega. Aš užtikrintai prieinu prie jų ir paliečiu juos tuo užtikrintumu, kuris tiesiog skamba manyje.

Mes tylėdami žvelgiam vienas į kitą, į mūsų išbalusius veidus ir drebančias rankas. Mes esame Samuelis Metjusas, Reimondas Mozė, Viljamas Spoldingas, Čarlas Evansas, Forestas Koulis ir Džonas Šumersas, Tada visi kaip vienas pasukame galvas ir sužiūrame į šulinį.

„Ne, ne, ne“ – šaukia šešetas balsų giliai viduje, kalėjimuose po išoriniais sluoksniais.

Mūsų kojos žingsniuoja smėliu tarsi dvylika vienos didelės rankos pirštai judėtų jūros karštu dugnu.

Pasilenkiame virš šulinio ir pažvelgiame žemyn. Iš vėsios gelmės į mus žvelgia šeši veidai.

Vienas po kito mes persisveriame per jo rentinį ir krentame į jo gerklę, žemyn į šaltą tamsą, šaltą vandenį.

Saulė nusileidžia. Žvaigždės sukasi nakties danguje. Tolumoje pasimato šviesos blyksnis. Tai atskrenda kita planeta, paliekanti raudonas žymes kosmose.

Aš gyvenu šulinyje. Gyvenu tarsi dūmai, tarsi garai akmeninėje gerklėje. Nejudu, nieko nedarau, o tik laukiu. Virš manęs mirksti nakties šaltos žvaigždės, o rytais matau saulės atspindžius. Ir kartais dainuoju senas šio pasaulio dainas, jo jaunystės dainas, Kaip man paaiškinti, kas aš, jei to nežinau nė aš pats?