| Deimonas Naitas. Pabaiga be trenksmo, (1949) Apie autorių >>>>> Praėjo 10 mėnesių po to, kai praskrido paskutinis lėktuvas. Rolfas Smitas jau nė trupučio neabejojo, kad be jo visoje žemėje išgyveno tik viena būtybė. Ir ji vadinosi Luiza Oliver ir ji kaip tik sėdėjo priešais Smitą Solt-Leik-Sičio universalinės parduotuvės kavinėje. Jie vaišinosi konservuotomis Vienos dešrelėmis ir gėrė kavą. Pro išdaužtą langą, tarsi Dievo bausmė, liejosi saulės šviesa. Nei viduje, nei išorėje nesklido joks garsas nebent slegiantys nebūties šlamesiai. Nei indų barškėjimo virtuvėje, nei trankaus automobilių dardėjimo gatvėse nieko tokio jau niekada nebus. Tik saulės spinduliai, tik tyla ir tik vandeningos, beprasmės Luizos Oliver akys. Jis pasilenkė į priekį, bandydamas akimirkai tose žuvies akyse pagauti nors kruopelytę susidomėjimo. - Brangioji, - pradėjo jis, - prisiekiu, gerbiu tavo požiūrį į gyvenimą. Tačiau tiesiog privalau pastebėti, kad šioje situacijoje jis visiškai nepraktiškas. Luiza šiek tiek nustebusi pažvelgė į jį ir vėl nusisuko. Tada vos pastebimai papurtė galvą: Smitas su liūdesiu galvojo apie prancūzes, ruses, meksikietes, polinezietes. Tris mėnesius jis praleido sugriautose radijo stoties Ročesteryje studijose, klausydamas balsų, kol jie visi nenutilo. Didelė kolonija buvo Švedijoje ten atsidūrė ir Anglijos ministrų kabineto nariai, Iš ten pranešė, kad Europai atėjo galas. Tiesiog galas ir taškas. Joje neliko ir akro žemės, kurio nebūtų nenuklojusios radioaktyvios dulkės. Jie turėjo du lėktuvus ir pakankamai kuro, kad pasiektų bet kurią vietą žemyne, tačiau nebuvo kur skristi. iga pradžioje pasiėmė 3-is jų, paskui dar 11, o paskui ir visus likusius. Dar buvo bombonešio, nukritusio netoli vyriausybinės radijo stoties Palestinoje, pilotas. Avarijos metu susilaužęs kelis kaulus,
jis ilgai netempė, tačiau pranešė, kad tematė tik vandenį ten, kur turėjo būti Ramiojo vandenyno salos. Būtent lakūnas pirmasis išsakė mintį, kad subombarduoti Arkties ledynai.
Neateidavo jokių žinių nei iš Vašingtono, nei iš Niujorko, nei iš Londono ir Paryžiaus, Maskvos, Čongčingo, Sidnio. Ir pabandyk dabar suprasti, ką pribaigė liga, ką radiacija, o ką bombos. Pats Smitas įsitaisė laborantu tyrimų grupėje, bandžiusioje sukurti vaistus nuo ligos. Jo vadovams pavyko rasti vieną, kurie kartais padėdavo, - tačiau jau buvo per vėlai. Palikdamas laboratoriją Smitas pričiupo su savimi visas vaistų atsargas 40 ampulių. Pakankamai, kad pratemptų ne vienus metus. Iki karo Luiza dirbo sanitare labdaros ligoninėje netoli Denverio. Pagal jos pasakojimą, kai ji skubėjo į darbą pirmo užpuolimo rytą, ligoninėje nutiko kažkas keista. Ji pasakojo visiškai ramiai, tačiau jos akys tuo metu tapdavo visai bereikšmės, o veidas tapdavo dar labiau neišraiškingas. Smitas nusprendė daugiau ta tema nekalbėti. Luizai irgi pavyko rasti veikiančią radijo stotį ir kai Smitas išsiaiškino, kad ligos ji nepasigavo, susitarė susitikti. Matyt Luiza turėjo įgimtą imunitetą. Tikriausiai buvo ir kitų į ją panašių, tačiau tų nepasigailėjo nei bombos, nei radiacija. Luizai didžiausia kiaulyste buvo tai, kad gyvas neišliko nė vienas protestantų kunigas. Beje, toks Luizos požiūris į santuoką buvo visiškai nuoširdus. Smitas toli gražu ne iš karto patikėjo, kad viskas buvo gryna tiesa. Toji drovuolė ne tik nemiegotų su juo viename kambaryje, bet net ir viename viešbutyje; ji nuolat tikėjosi iš jo tik kraštutinio mandagumo ir padorumo. Ir Smitas gerai tai įsisavino. Jis ėjo tik šaligatvio pakraščiu, atidarydavo jai duris ten, kur jos dar buvo likę, paslaugiai siūlė kėdę, kankinosi susilaikydamas nuo keiksmų. Jei trumpiau, jis meilinosi jai kaip tik galėjo. Luizai buvo jau per 40-mt bent jau 5 m. vyresnė nei Smitas. Kartais jam būdavo netgi įdomu sužinoti, ką ji pati mano apie savo amžių. Sukrėtimas, kurį Luiza patyrė po nutikimo ligoninėje ir jos pacientais, akimirksniu gražino jos protą į vaikystę. Luiza tyliai sutiko, kad visi, išskyrus juos dvejus, žuvo, tačiau, atrodo, laikė, kad nepadoru tai minėti. Šimtus kartų per paskutines tris savaites Smitą apimdavo beveik neatsispiriamas noras nusukti jos ploną kaklą ir patraukti, kur kojos veda. Tik kokia iš to nauda? Luiza buvo likusi paskutine moterimi pasaulyje ir Smitas beprotiškai jos norėjo. Jei ji sumanytų padvėsti ar palikti jį, Smitui galas. Sena kalė! - nelinksmai pagalvojo jis ir sutelkė visas jėgas, kad toji mintis nepasimatytų veide. - Luiza, saulute, - lipšniai kreipėsi į ją, - juk aš kiek galiu, gerbiu tavo jausmus. Tu gi žinai
Luizos veide pasirodė kažkos nepasitenkinimas. Tikriausiai prisiminė figos lapus. - Pagalvok apie negimusias kartas, - virpančiu balsu ištarė Smitas, o pats pagalvojo: Pradžioje pagalvok apie mane, žiurke. Tau gal ir užteks kokių dešimties metelių. Ir tai vargu. O tada su siaubu prisiminė apie ligos antros stadijos apraiškas visiškas sąstingis, galintis kilti visiškai netikėtai ir užklupti bet kurią akimirką. Vienas toks priepuolis jam jau buvo ir tad Luiza padėjo jam išsikapstyti. Nebūtų buvę jos, jis taip likęs stovėti lyg stulpas, o gelbstintis švirkštas gulėtų už kelių colių nuo nejudrios dešinės Smito rankos iki pat jo mirties. Jei pasiseks, - pagalvojo jis, - tai iki tavo užsilenkimo turėsiu pora vaikiukų. Tada viskas bus tvarkoje. Jis tęsė: Luiza išsiblaškiusi žvelgė kažkur virš jo galvos. Ji pastoviai mirksėjo, o burna, tarsi triušio, tuo pačiu ritmu atliko kramtymo judesius. Smitas pažvelgė į savo išsekusį kūną. Nėra jėgų su ja susitvarkyti, - pagalvojo jis. - Po velnių, jei tik turėčiau jėgų! Jis vėl pajuto beviltiško pykčio antplūdį ir vėl jį nuslopino. Reikia susiimti šis šansas gali tapti paskutiniu. Neseniai Luiza paminėjo užuomina, kuriomis ji naudojosi paskutiniu metu, - kad gerai būtų išeiti kažkur į kalnus ir melsti dievo nurodymų. Ji nesakė išeiti vienai., tačiau toks variantas vienareikšmiškai sekė iš jos žodžių. Smitui teko ginčytis iki pažaliavimo o galiausiai jos ketinimas tik sustiprėjo. Dabar jis karštligiškai susikaupė ir nusprendė pabandyti dar kartelį. Luizą jo žodžiai pasiekdavo kaip tolimas aidas. Tai iš vienur, tai iš kitur ji pagaudavo atskirą frazę; kiekviena tų frazių sukeldavo minčių grandinėlę, įsipinančią į jos svajonę. Mūsų pareiga žmonijai - taip dažnai sakydavo Mama jų senajame name Voterberio gatvėje iki Mamai susergant. Dar ji tada sakė: Vaikeli mano, tavo pareiga būti tyrai, gerai išauklėtai ir pamaldžiai. Geruole būti visai nebūtina. Dauguma negražių moterų susirado vyrus krikščionis. Vyrus... Turėti ir saugoti... Apelsinų žiedai, ir draugės Vargonų muzika. Tarsi per rūką ji matė palinkusį, liesą, tarsi vilko Rolfo veidą. Be abejonės, tik jis gali būti jos išrinktuoju tai puikiai suprato. Dieve mano, kai merginai per 25 m., rinktis jai jau netenka! Tačiau kartais vis tiek apima abejonės, ar iš tikro jis jos vertas vyras, - pagalvojo Luiza. Prieš Viešpačio akis Ji prisiminė senutės Pirmosios vyskupijos bažnyčios vitražinius langus. Ji visada manė, kad Dievas į ją žvelgia iš viršaus per tą spindinčią skaidrią erdvę. Kas gali žinoti, gal jis ir dabar žiūri į ją, nors kartais imdavo atrodyti, kad Jis ją pamiršo. Aišku, vedybų apeigos dabar būtų visai kitokios net negalima pakviesti tikro kunigo Tačiau jei Luiza iš tikro ruošiasi tekėti už šio vyriškio, bus tiesiog gėda, vos ne iššūkis visuomeninei moralei, nebus pasimėgauta visu puikumu... Ne, ne, čia ne apie vestuvines dovanas. Visai ne tai. Tačiau Rolfas turėtų kažkaip sutvarkyti viską, kas būtina. Luiza vėl išvydo jo veidą, atkreipė dėmesį į siauras tamsias akis, veriančias jas žvėrišku geismu, plonas lūpas, nuolat trūkčiojančias nuo nervinio tiko, ausų kaušelius po juodų plaukų garbanomis Nereikėtų jam taip užleisti plaukų, - pamanė ji. - tai jau visai nepadoru. Ką gi, jos galioje viską pakeisti. Jei ji už jo ištekės, tai, be jokių abejonių, privers jį pakeisti įpročius. Tokia jos pareiga. Smitas dabar kalbėjo apie fermą, kurią nužiūrėjo už miesto puikų namuką su daržine. Jokių atsargų, anot jo, ten nebuvo, tačiau jie galėtų gauti viską, ko reikia. Ir auginti viską, kad galėtų maitintis namie, o ne šlaistytis po restoranus. Staiga Luiza pajuto, kaip jis palietė jos ranką jos atsainiai ant stalo padėtą išblyškusią ranką. Trumpi tamsūs jo pirštai, virš krumplių apaugę tankiais juodais plaukeliais, palietė ją. Trumpam Smitas nutilo, tačiau štai vėl prakalbo, dar atkakliau. Luiza atitraukė ranką. Jis kalbėjo: Vestuvinė suknelė! Ir gėlės tegu ir be jokio kunigo! Na kodėl jis, kvailelis, viso to nepasakė anksčiau?! Rolfas nutilo sakinio viduryje, išgirdęs, kaip Luiza visai aiškiai ištarė: Visai priblokštas, jis panoro dar kartą išgirsti patvirtinimą, tačiau nedrįso perklausti ir baimės sukaukti kokį nors kvailą atsakymą arba iš viso jokio. Tad Smitas atsikvėpė ir paklausė: Smitą apėmė pasididžiavimas. Dabar iniciatyva priklauso jam, o jis jau jos neužleis. Jis pradėjo įtikinėti Luizą: Bet net tokią akimirką jo liežuvis atsisakė pasakyti likusius panašius niekus. Beje, tai jau neturėjo reikšmės, nes Luiza nuolankiai linktelėjo: Smitas pašoko nuo stalo, o Luiza leido jam pabučiuoti savo išblyškusį ir suglebusį skruostą. - Mes vykstame iškart dabar, - sušuko jis. - Jei tik tu, brangioji, leisi man minutei pasišalinti. Smitas sulaukė jos patvirtinančio linktelėjimo, o tada išėjo, iki pačių durų palikdamas pėdsakus dulkių kilime. Dar pora valandų tokia dvasia ir ji bus jam ištikima amžiams. O tada jis galės su ja daryti, ką tik sumanys. Ne taip jau blogai likti paskutiniu vyriškiu žemėje visai neblogai. O jeigu toji pagimdys jam dukrą Smitas susirado tualeto duris ir įėjo. Žengė vos žingsnį ir sustingo, spėjęs mostelėti ranka ir išlaikyti pusiausvyrą ir liko stovėti, tačiau visai jau beviltiškai. Siaubas įstrigo jo gerklėje, kai jis pabandė pasukti galvą ir nesugebėjo; pabandė surikti ir nesugebėjo. O už jo pasigirdo vos girdimas durų hidraulinio užrakto trakštelėjimas tai reiškė, kad durys užsitrenkė visiems laikams. Ne, jos neužsirakino tačiau kitoje jų pusėje didelėmis raidėmis buvo parašyta VYRAMS. Papildomi skaitiniai: | |
