J. Nikitinas. Baisus pasaulis. Vartiklis

Juodas žvaigždėlėkis lėtai suko aplink Žemės planetą. Jame vyko paskutinis susirinkimas.

- Manau, kad į žvalgybą reikia siųsti Reksą ir Gaksą, pasiūlė vado padėjėjas.
- Tai, tai labiausiai patyrę mūsų žvalgai, - sutiko kapitonas ir paspaudė iškvietimo mygtuką.

Tarpdury išdygo Reksas ir Gaksas. Vadas permetė juos priekabiu žvilgsniu:
- Jums teks pranikti į vieno iš čiabuvių buveinę, kad surinktumėte informaciją apie jų techninį ir karinį potencialą. O grįžę parengsite raportą apie tai, kiek laiko užtruks nušluoti juos nuo planetos paviršiaus, Aišku?!

Reksas ir Gaksas palinksėjo raguotomis galvomis.
- Vykdykite, - vadas atsistojo.

Po minutės žvalgai nedidele raketa jau skrido į Žemę. Nusileido šalia nedidelės gyvenvietės. Išgėrę po „nematomumo sukėlėjo“ tabletę, jie patraukė prie nuošalaus nedidelio namo.

- Būk atsargus, - sušnabždėjo Gaksas.

Reksas gūžtelėjo pečiais ir žengė į namą:
- Name nieko nėra, - netrukus pranešė jis.
- Pradėsim apžiūrą pagal instrukciją? – pasidomėjo Gaksas.
- Neverta, - džiugiai atsiliepė Reksas. – Aš čia radau kai ką geriau. Tuoj apie čiabuvius žinosime iki paskutinio bito

Gretimame kambaryje buvo knygų lentyna. Informacijos lobynas gerokai supaprastino duomenų rinkimą.

knygos - Pradedam, - tarstelėjo Reksas ir paėmė nuo lentynos pirmą pasitaikiusią knygą. – Oho. „Žmogus-amfibija^(f1)“... Jie jau įsisavina jūras!
- Tegu sau įsisavina, - nerūpestingai letena mostelėjo Gaksas, tačiau iškart sunerimo: - Žiūrėk, čia „Sintetinis žmogus^(f2)“!
- Na ir kas!
- Jie ne tokie jau ir profanai...
- Gerai būtų..., - nutęsė Reksas. Jis laikė „Geležinį žmogų^(f3)“.
- Hm... – numykė Gaksas. – O ką reiškia tai: „Žmogus minimumas^(f4)“?.. O štai dar „Beveidis žmogus^(f5)“, „Žmogus, kūręs deimantus^(f6)“, „Žmogus, mokėjęs skraidyti^(f7)“...
- Neįtikėtina žmonių įvairovė! – nesusilaikė Reksas. – Tačiau šie ne taip pavojingi. Man nerimą kelią „Žmogus, matęs Antipasaulį^(f8)“. Pas mus dar niekas antipasaulio nėra matęs!
- Tsss... – staiga Gaksas perėjo į šnabždesį... Jis Reksui rodė paskutinį „Nematomo žmogaus^(f9)“ leidimą.
- Dar yra „Žmogus-spindulys^(f10)“ ir net „Žmogus daręs stebuklus^(f11)“, - Reksas irgi įdėmiai apsižvalgė, įsiklausė.
- Niekad nebūčiau pamanęs, kad tai įmanoma, - sušnibždėjo Gaksas.
- O štai ši knyga vadinasi „Žvaigždžių žmogus^(f12)“.
- Ar ne laikas mums iš čia nešti kojas?
- Dar žvilgtelėkim, kaip ten pas juos su kosmosu?! Pavis ar ne?.. – Reksas ėmė vieną po kitos knygas. – „Alyvinė planeta^(f13)“, „Užkonservuota planeta^(f14)“, „Sutvarkyta planeta^(f15)“, „Užrakinta planeta“, „Oranžinė planeta^(f16)“, „Sudegusios planetos lobiai^(f17)“, „Pasaulis, kuriame aš dingau^(f18)“...
- O Didysis kosmose! - šūktelėjo Gaksas.
- „Pasaulių karas^(f19)“, - toliau knygas peržiūrinėjo Reksas. – „Geriausias iš pasaulių^(f20)“, „Puikusis naujasis pasaulis^(f21)“, „Pasaulių parduotuvė^(f22)“...
- Pasaulių parduotuvė... – sudejavo Gaksas. – Negi jie prekiauja pasauliais tarsi obuoliais?!
- Taip... – pritarė Reksas. – Štai „Planetos šeimininkas“, „Galaktikos valdovas^(f23)“, „Visatos kūrėjas^(f24)“, „Mikrokosmoso dievas^(f25)“, „Žmonės kaip dievai^(f26)“...

Gaksas garsiai atsiduso:
- Štai dar... „Visatos pulsas“, „Visatos protas^f27)“. Toli jie nusitrenkė... - Einam, ką? – paprašė Gaksas. – Man baisu...

Drebančiomis letenomis Reksas atvertė vieną iš knygų:
- „... Kai dar nemokėjo pramušti nulinės erdvės ir naudojosi primityviais žvaigždėlėkiais...“
- Va matai, - sušnibždėjo Gaksas. – Primityviais...

Reksas paskubomis atvertė kitą knygą:
- „... Antonas kitą dieną sugrįžo iš antipasaulio...“

Gaksą jau krėtė nervinis drebulys.

- „Džonas-Ei vėl skrido per galaktikas“, - dar vienoje knygoje perskaitė Reksas.
- Kas bus, jei staiga grįš šeimininkas?! – balsu pamąstė Gaksas. – Norėčiau sužinoti, ką jis su mumis padarytų?!
- „... Jei nebūčiau nemirtingu ir nepažeidžiamu“, - toliau skaitė Reksas.

Gaksas ant pirštų galiukų tipeno link išėjimo.
- „... jis smogė šoninėmis žiotimis, Visata sukliko ir liovėsi judėjusi...“

Čia jau neišlaikė ir šaltakraujis Reksas. Gaksas vos pavijo jį prie raketos.

Po pusvalandžio užgrobikų laivas įjungė aplink save jėgos lauką ir skubiai nėrė į Erdvę, kad niekada daugiau nepasirodytų toje kosmoso srityje.

O tuo metu name, kurį lankė žvalgai, Profesorius Prutikovas trepsėjo kojomis ir grasino nurauti ausis tam, kuris išvartė jo biblioteką...

^f1) Aleksandras Beliajevas. Žmogus-amfibija (1928)
^f2) Teodoras Stardžonas. Sintetinis žmogus (1950)
^f3) Ted Hughes¹⁾. Geležinis žmogus (1968)
^f4) Robertas Šeklis. Žmogus minimumas (1958)
^f5) A. Beliajevas. Beveidis žmogus (1929)
^f6) H. Velsas. Žmogus, kūręs deimantus (1894)
^f7) K. Čapekas. Žmogus, mokėjęs skraidyti (1946)
^f8) Ilja Varšavskis²⁾. Žmogus, matęs Antipasaulį (1965)
^f9) H. Velsas. Nematomas žmogus (1897)
^f10) Michailas Liašenko³⁾. Žmogus-spindulys (1959)
^f11) H. Velsas. Žmogus daręs stebuklus (1898)
^f12) Aleksandras Poleščiukas⁴⁾. Žvaigždžių žmogus (1957)
^f13) Ilja Varšavskis. Alyvinė planeta (1963)
^f14) Olesis Berdnikas⁵⁾. Užkonservuota planeta (1957)
^f15) Arkadijus Strugackis. Sutvarkyta planeta (1961)
^f16) Leonidas Onoško⁶⁾. Oranžinė planeta (1959)
^f17) Novruzas Giandžalis (Sadikovas). Sudegusios planetos lobiai (1964)
^f18) Antolijus Dneprovas⁷⁾. Pasaulis, kuriame aš dingau (1962)
^f19) H. Velsas. Pasaulių karas (1898)
^f20) Geriausias iš pasaulių (1964), antologija
^f21) Aldous Huxley. Puikusis naujasis pasaulis (1931)
^f22) Robertas Šeklis. Pasaulių parduotuvė (1959)
^f23) Vasia Vasinas. Galaktikos valdovas
^f24) Viktoras Saparinas⁸⁾. Visatos kūrėjas (1961)
^f25) Teodoras Stardžonas. Mikrokosmoso dievas (1961)
^f26) Sergejus Sniegovas. Žmonės kaip dievai (1966-77)
^f27) Aleksandras Studickis⁸⁾. Visatos protas (1966)

¹⁾ Tedas Hjuzas (Edward James Hughes, 1930-1998) – anglų poetas, vertėjas, rašytojas vaikams. Jo paskutinis poezijos kūrinys „Gimtadienio laiškai“ (1998) skirtas sudėtingiems santykiams su žmona (1956-1963), poete Sylvia Plath. Po jos savižudybės, jo sėkmingu kūriniu buvo vaikams skirtas „Geležinis žmogus“ (1968), vėliau tapęs roko operos (1989) ir animacinio filmo („Geležinis milžinas“, 1999) pagrindu. Jis aprašo neaišku iš kur atsiradusį milžinišką geležinį žmogų, kuris ėda geležinius padargus, kol nesusidraugauja su berniuku ir gina pasaulį nuo drakono iš kosmoso. Vėliau pasirodė jo tęsinys „Geležinė moteris“ (1993), pasireiškusi kaip kerštas už aplinkos užteršimą.

²⁾ Ilja Varšavskis (1908-1974) – ukrainiečių kilmės tarybinis fantastas; prieš karą ir po karo daug metų dirbo inžinieriumi Leningrade „Rusų dizelyje“. Pirmą fantastinį apsakymą „Robis“ parašė 1962 m. Leningrado TV vedė mokslo populiarinimo laidą „Molekuliarinė kavinė“ – taip vadinosi ir jo pirmoji knyga (1964).
„Žmogus, matęs Antipasaulį“ (1965) skrupulingasis Gorstas linkęs į savianalizę – ir kai visi mato aplinką išorėje, jis tuo pačiu metu ją mato ir išorėje ir viduje. Ir jei laukinis žmogus pasaulio reiškinius dalija pagal principą „gyvas tigras blogai; užmuštas tigras – gerai“, tai šiuolaikinis žmogus prie to pridėjo dar masę etinių ir moralinių principų, tačiau esmė išliko ta pati: „kas mums kenkia – blogai; kas į naudą - gerai“. O štai antipasaulyje viskas kitaip. raketa

³⁾ Michailas Liašenko (1915-1991) – ukrainiečių kilmės tarybinis fantastas ir kūrinių vaikams autorius, parašęs ir 3 mokslo populiarinimo knygas. Ilgus metus dirbo Pamaskvės mieste Elektrostalyje. Pirma fantastinė publikacija „Neįprastas nutikimas“ (1958), kurį sekė romanas „Žmogus spindulys“ (1959) , kurio veiksmas vyksta santykinai netolimoje ateityje. Pagrindiniu aspektu jame yra nepaprastas ir, kaip paaiškėja, gana rizikingas eksperimentas žmogų paverčiant energijos spinduliu ir vėl jį atstatant už daugelio tūkstančių kilometrų. Vėliau kartu su A. Musatovu rašė realistinius pasakojimus vaikams ir kūrinius gamybine tema.
„Išgarsėjo“ straipsniu „Literatūrinėje Rusijoje“, kritikuojančiu brolius Strugackius ir V. Grigorjevą už siekį neribotai „užimti“ skaitytoją nepateikiant charakterių konflikto ir aiškios socialinės atskirties.

⁴⁾ Aleksandras Poleščiukas (1923-1979) – ukrainiečių kilmės tarybinis fantastas, dirbo fizikos dėstytoju. Jo kūryboje buitinis realizmas derinamas su fantastiniu siužetu. Pirmuoju fantastikos kūriniu buvo „Žvaigždžių žmogus“ (1957), kuriame aprašomas susitikimas su nehumanoidinės rasės nežemiečiais. Įdomu, kad apysakoje aprašomas virtualios tikrovės šalmas, kurio idėja tais laikais atrodė išvis fantastiškai. Taip pat pastebimas susipažinimas su heliobiologijos ir A. Čiževskio idėjomis (kas pasikartoja ir kituose kūriniuose). Vėlesni kūriniai buvo geresni. Pvz., „Krenta aukštyn“ (1964) parodomas antigravitacijos veikimas ir išsakomas spėjimas, kad NSO – tai nežemiško proto informacinis užtaisas, pasiųstas žmonijos techninio vystymosi stimuliavimui.

⁵⁾ Olesis Berdnikas (1926-2003) – ukrainiečių fantastas, žmonių teisių gynėjas, vienas iš Ukrainos Helsinkio grupės įkūrėjų. 1950 m. suimtas už „tėvynės išgavimą“, nuteistas 10 m. katorgos, 1955 m. paleistas. Publikuojasi nuo 1957 m., daugiausia fantastikos žanre, iki 1972 m. išleido apie 20 romanų ir apysakų. 1972 m. KGB atliko kratą, jo kūrinius liovėsi spausdinti, 1976 m. pasirodė įsakas jo knygas pašalinti iš bibliotekų ir prekybos. 1979 m. vėl suimtas; amnestuotas 1984 m. 1989-93 m. keliavo po Indiją ir Tibetą. Vėliau rašė filosofinius kūrinius tęsdamas N. Berdiajevo tradiciją, 1991 m. dalyvavo buvo kandidatu Ukrainos prezidento rinkimuose. 1997 m. patyrė antrą insultą ir buvo prikaustytas prie lovos.
„Užkonservuota planeta“ (1957) skirta grėsmės iš kosmoso temai. Rusų ir amerikiečių mokslininkai sukūrė naujus galingus kosminius laivus, galinčius pasiekti Saulės sistemos pakraščius. Tačiau pastebėtas atskrendantis į planetą panašus kūnas, grasinantis susidūrimu su Žeme, tad ekspedicijas tenka atidėti...

⁶⁾ Leonidas Onoško (1905-1980) - ukrainiečių fantastas; dėstė technikumuose ir aukštosiose mokyklose. 4-me dešimtm. išleido pora mokslo populiarinimo knygų. Pirmą fantastinį apsakymą paskelbė 1956 m.
„Kosminės operos” žanro apysakoje „Oranžinė planeta“ (1959) „Sirijaus“ laivu 3 žmonių ekspedicija skrenda į Venerą, kur aptinka labai išsivysčiusią aerų civilizaciją, kur ją tyrinėja ir patiria įvairius nuotykius. Kūrinys stiprokai kritikuotas, kaltintas panašumu į „Aelitą“, apie ją kritiškai pasisakė ir A. Strugackis (jų apysaka „Rausvų debesų šalis“ pasirodė tais pačiais 1959-ais).

⁷⁾ Antolijus Dneprovas (tkr. pavardė Mickevičius, 1919-1975) – ukrainiečių kilmės fizikas, tarybinis fantastas. Nuo 1958 m. („Laivo avarija“) rašė fantastinius ir mokslo-populiarinimo kūrinius. Buvo „Technika jaunimui“ ir kitų žurnalų redkolegijų nariu. Geriausiai žinomas „Krabai saloje“ (1958), „Maksvelo lygtys“ (1960) ir „Purpurinė mumija“ (1965). Rinkinys „Pasaulis, kuriame aš dingau“ (1962) skirtas šiuolaikinės fizikos, kibernetikos ir biologijos temoms. Jame to paties pavadinimo apsakymas skirtas matematiniam modeliavimui, žmonių visuomenės imitacijai kompiuteryje, kuris visuomenę skirsto į „gamybos sferą“ ir „vartojimo sferą“.

⁸⁾ Viktoras Saparinas (1905-1970) – tarybinis žurnalistas ir fantastas, rašęs „artimojo tikslo“ (išradimai, naudingi visuomenei) žanre. Nuo 1949 m. vadovavo žurnalui „Aplink pasaulį“. Fantastikoje debiutavo apsakymu „Ultra akis“ (1946). 1950 m. apysakoje „Nauja planeta“ pirmąkart panaudojo žodį „kosmonautas“. 1958-62 m. parašė apsakymų apie greitą komunistinę ateitį, tiek Žemėje, tiek kosmose. Pvz., apsakyme „Tantaluso teismas“ (1959) komunistinėje ateityje Žemei gresia biologinis užkrėtimas, kai nežinomos ligos naikina tropikų gyvūniją ir žemės naudmenis... Pagaliau aptinkama priežastis – tai mažai žinomas virusas, paplitęs įsisavinant Amazonės baseiną...
Apsakyme „Visatos kūrėjas“ (1961) Žemėje rengiama 9-oji ekspedicija į Venerą, kurios organizacijai pakviečiamas Olsenas, turintis viską sužiūrėti ir sutvarkyti, kuris todėl ir pavadinamas „Visatos kūrėju“.

⁹⁾ Aleksandras Studickis (1908-1991) – tarybinis histologas ir fantastas; 1935-91 m. dirbo Evoliucinės morfologijos ir gyvūnų ekologijos inst-te, MGU profesorius. Mokslinės domėjimosi sritys: kaulo audinio histogenezė, endokrininių liaukų histofiziologija. 5-o dešimt. pradžioje – 6-o dešimtm. pradžioje aktyviai palaikė įvairius pseudomokslus, tame tarpe ir T. Lysenkos apie rūšių abipusį pasikeitimą bei įgytų požymių paveldėjimą. „Visatos protas“ (1966) skirtas kosminei biologijai, ypač sprendžiant apsaugos nuo radiacijos ir vėžio problemas. Visa knyga persunkta komunistinėmis idėjomis.