Hyaenas

Hienos, Sandy Dengler

1 skyrius. Jis neteko galvos  |  2 skyrius. Ji neteko patino

Pirmasis skyrius. Jis neteko galvos

Kaimanas, kaip taisyklė, nepriskirdavo savęs prie tų vyrų, kurie labai domisi moterimis, bet į tą buvo sunku neatkreipti dėmesio. Maža, kad ji buvo žavi - su auksinio atspalvio rusva oda ir plačiais dailiais klubais bei klasikinio grožio pečiais. Antra, kad ji buvo pasilenkusi virš bejėgio vyro kūno be galvos - su kruvinu peiliu vienoje rankoje ir su titnaginiu kirstuku kaulams trupinti - kitoje.

Kai Kaimanas įžengė į tą įlankėlės laukymę, ji stryktelėjo ir akimirkai įsispigino į jį - jos juodos akys tiesiog žaibavo. Nespėjus jam ištarti nė žodelio ir net praverti burnos, ji pasisuko ir vienu judesiu pagriebė artimiausią akmens nuolaužą. Vienu šuoliu praskriejo vandens srovę tiksliai ant akmens kitoje jos pusėje. Kitu tvirtu žingsniu užšoko į krantą.

Jis tikėjosi, kad ji nulėks per atvirą pievą ir dings maumedžių giraitėje, tačiau ji staiga pasuko pasroviui ir nėrė į karklų tankumyną. Kaip gaila! Įsivaizduok, kaip jos krūtys būtų atkartoję jos žingsnius - lekiant slėptis per pilną vasaros žiedu pievą. Būtų ką prisiminti staugiant žiemos vėjams.

Jis įsiklausė, tikėdamas pasekti pagal klausą, kaip ji skverbiasi per karklyną. Tyla... Tad ji arba pasislėpė čia pat tankmėje arba yra daug geriau pritapus miške ne jis pats ir juda per tankmę be mažiausio triukšmelio.

Širdis kvietė - pasekti ją! Tai turėjo būti tikras nuotykis!

Galva sakė - ištirk! Jei būtum be galvos, juk nenorėtum, kad į tai nekreiptų dėmesio? Ar ne?

Tąkart jis pakluso Galvai. Juk nėra ko strimgalviais lėkti iš paskos. Šiandien dar buvo likę pakankamai saulės šviesos, iš kurios dar tik pusė tepraėjo. Nosimi, akimis ir ausimis jis juto savo krašto vasaros magiją. Lomoje sužėlę žemi krūmokšniai bei plačialapiai medžiai ją juosiančiose kalvose buvo pačiame gražume. Jie mete šviesios žalumos šešėlius, kuriu kiekvienas buvo savitas - kaip kontrastas tamsiam juodžemiui, kuris prasimušdavo tai šen, tai ten. Ir gėlės! Galėtų nebūti nieko, tik gėlės ir dar daugiau gėlių - nuo dabar iki pat speigų. Juk galėtų ta puikioji vasara niekad nesibaigti.

Kaimanas pritūpė šalia tako, kur miško jaunuolynas už jo atsivėrė į šią ertmę. Jokia, nei bloga lemianti, nei geroji dvasia nieko nesakė širdžiai.

Saulė pasislėpė už eglės viršūnės ir netrukus pasirodė kitoje jos pusėje. Nesijautė, kad koks nors liūtas ar lokys būtų užuodęs tekantį kraują ir susiruošęs pareikalauti savo grobio dalies. Puiku. Kaimanas nemėgo ginčytis su mėsėdžiais, kurie didesni už jį patį. Ir nors dabar, kaip ir anksčiau jo apsauginė magija veikė puikiai, bet kartais ji nepadėdavo. Kam bandyti likimą?

Lavonas tįsojo ant nugaros, pečiai rėmėsi į šlaito atbrailą, o sunkus kaklas buvo tik keli coliai nuo vandens. Atrodo, kad jis buvo taip paguldytas tam, kad gerai nukraujuotų. Maža, jau beveik juodo, kraujo srovelė dar tebesruveno. Kaimanas regėjo kraujo kelią per neaukštą žolGerai, Galva mąstė, kad moteris sėmė geriamą vandenį prieš srovę. Aukos galva buvo nuriedėjus pora pėdų žemyn iki riedulių prie pat vandens. Kaimanas negalėjo pamatyti jos veido.

Vaikino tamsūs plaukai garbanojosi neįprastomis sruogomis. Rankų delnai, rusvi, bet daug šviesesni nei jo oda, atrodė, kad yra minkšti ir švelnūs. Ir kas tai? Kaimanas susiraukė.

Jis išsitiesė, įsiklausė akimirkai stebėdamas aplinką, ir peržengė kūną. Jis pakėlė vaikino sustingusią ranką, kad ją geriau apžiūrėtų. Ten, kur pirštų nagai susiliedavo su oda, nubėgo plonos spalvotos linijos. Žydros. Geltonos. Kai Kaimanas paskersdavo laimikį, kraujas išdžiūdavo tose pačiose vietose ant jo rankų Bet tai, be abejo, nebuvo kraujas.

Gluosnių tankmėje pasigirdo šlamėjimas. Tad ji tebeslepia kažkur netoliese. Ar ji smalsi? Kaimanas mieliau dabar gėrėtųsi, nei vytųsi ją tiesiog dabar.

Jis Nerūpestingai ištiesė ranką ir, pačiupęs galvą už plaukų kuokšto, prisitraukė prie savęs. Jos svoris jį nustebino. Jis paėmė ją abiem rankom, kad panagrinėtų veidą. Žandikaulis nukaro, tad jis jį prilaikė nykščiu. Jis nebuvo nei jo pusės, nei jo giminės ir net ne jo genties. Klajoklis, svetimtautis. Bet tokia buvo ir moteris. Jis jos taip pat neatpažino.

Iš savojo šamano maišiuko jis išsitraukė gabaliuką sudžiūvusio kraujo ir pažymėjo vaikino antakį. Jis pradėjo giedoti už mirtį ir mirusį, kad išvengtų susitikimo su šio keistuolio artimaisiais, kurie galėjo būti kur nors netoliese.

Tai buvo pirmas kartas, kai jis dainavo raudą prie vienos galvos. Dažniausiai ji nebūdavo atskirta nuo kūno, išskyrus retus atvejus, kai auka pakliūdavo hienoms. Jis padėjo ranką ant peties, kad būtų tikras, kad vargšas bus priskaičiuotas. Jis nenorėjo, kad galva iškeliautų Anapus be tinkamo palydėjimo.

Jo paties Galva pagyrė jį. Tai tiksliai tai, ko galėtum norėti nesėkmės atveju.

Neužmiršk moters, Širdis priminė jam. Nuostabi moters figūra.

Tankmėje šiugždėjimas jam sakė, kad ji juda. Jis, skubėdamas baigti raudą, sekė ja ausimi. Padėjo galvą beveik į jos buvusią vietą ant kaklo, paremdamas akmeninis, kad ji ten ir liktų. Tada atsistojo ir apsižvalgė, bandydamas pasitikslinti moters buvimo vietą.

Ji buvo pritūpusi atokiau kitoje upokšnio pusėje ir jį atidžiai stebėjo. Tai buvo motina - už jos įsitvėręs į ranką glaudėsi bjauriausias ir keliantis gailestį mažas berniukas, - toks, kokį tik kada nors Kaimanas buvo matęs. Tik jo motina galėjo tokį prižiūrėti.

Tikriausiai neseniai vaikas sunkiai sirgo, nes visas buvo pageltęs. Jo plaukai ilgesni nei bet kurio kito normalaus žmogaus ir sruogomis krito ant skruostų, kurie buvo keistai iškilę šalia mažos nosytės. Aukšta kakta visą veidą darė visiškai neproporcingą.

Ji ištarė žodžius taip keistai, kad Kaimanas sunkiai ją besuprato: „Mirties giesmė“. Ji ištiesė ranką link kūdikio: "Aš esu maža, kai Kiškis čia, kai paskutinį kartą girdžiu mirties giesmę".

Tai pinklės, - maištavo Galva. Ji vilioja į spąstus, gerutė. Ir tu esi be ieties.

Širdis ramino: Juk nieko neužuodi aplink, ar ne? Išskyrus tą begalvį, žinoma. Pažvelk į ją! Plati ir tvirta kaip bizonas, ir lengvutė, kad šasteltų kaip kiškis. Ar nesidžiaugi, kad dabar vasara ir ar tas nuostabus kūnas apdangstytas kailiais?

„Pelytė“, ir linktelėjusi link vaiko, “. Ir jokių draugiškumo gestų.

Jis parodė į Begalvį: „O tas?“

„Jūrų Dumblis“.

Taigi, Jūrų dumblis. Pavadintas jūros augalu Begalvis galėjo būti nuo jūros pakrantės. Galingiausia gentis gyveno toli pietuose prie plačių smėlėtų jūros krantų ir druskožemių. Šilti ir saulėti kraštai su gausybe puikių urvų. Kaimano giminė niekada nebuvo tokia galinga, kad galėtų gyventi geriausiose žemėse prie jūros.

Tada ji tai patvirtino: „Pakrantės gentis, Briedžio giminė“. Kadangi Pelytė žinojo Dumblio vardą ir kilmę, ji tikriausiai buvo su juo glaudžiai susijusi.

Taigi, ji nesprunka į šalį. Nustok baimintis ir pradėk kalbėtis apie kitus dalykus, barė Širdis, o tai ji pasitrauks iš nuobodulio.

Kaimanas paėjėjo prie vandens: „Mamuto giminė, Prieblandų pusė“. Prieblanda, jo giminės motinos pusė. Kodėl, kai pasako kraujo ryšį, Tikrieji Žmonės visada nurodo giminės pusę, kurioje gyvena, Prieblandų ar Aušros? Giminėje visi tai ir taip žinojo, o niekam už giminės ribų tai nieko nesakė.

Ji neprisiartino, bet ir neatsitraukė: „Arklio giminė, Prieblandų pusė“. Ji linktelėjo link vaiko: „Mano, Arklys. Babūnas pagal tėvą“.

„Babūnas“, Kaimanas susiraukė.

Ji pritūpė, pasikasė, tarsi niežėtų šonkauliai, ir šaižiai klyktelėjo. Kaimanas tai atpažino, ir iš judesių prisiminė tą žodį. Jo dėdė kartą darė tokius pat gestus - taip gyvūnui duodamas babūno vardą. Jis pakratė galvą: „Babūnai gyvena toli pietuose anapus jūros , Ar?“ Ji išsitiesė ir linktelėjo: „Kiškio tėvas taip pat iš toli. Taigi“.

Širdis džiūgavo - tu patinki jai, laimės kūdiki. Ji taip pat ką tik pasakė, kad joks pavydus patinas staugdamas jo neužpuls.

Kaimanas akimis išmatavo atstumą per vagą, spėdamas, kad galėtų peršokti jį, neįkrisdamas į vandenį: „Stataus skardžio gentis“.

„Šaltųjų Ežerų gentis“.

Jokių tiesioginių ryšių. Kaskart vis geriau ir geriau, branguti. Dabar atsiviliok į šią upokšnio pusę prieš ryždamasis šokti per jį ir palikti kvailiu.

„Ateik. Lik su mumis šiąnakt, tu ir Kiškis. Tada papasakosi savo gyvenimą“.

Ji kelias akimirkas jį tyrinėjo, o jos vaikis trynėsi prisispaudęs prie jos. Aišku, jei būtų vaiko valia, jis dabar nulėktų per pievą. Kaimanas tikėjosi, kad ji nėra viena tų kvailų motinų, leidžiančių spręsti vaikui.

„Ar kada matei babūnus?“ - jos kalba buvo kapota.

Kaimanas papurtė galvą, kad ne: „Mano dėdė kartą keliavo prie jūros, su Žiurke. Nematė babūnų, jie gyvena už jūros, bet jis mums pasakė apie juos. Pietuose yra dramblių. Jų taip pat nematė“.

Ji apie kažką mąstė. Jis galėtų atspėti, bet jos veide nieks neatsispindėjo. Staiga ji kažką burbtelėjo keista kalba, atsitraukė atgal kelis žingsnius ir pradėjo bėgti link vagos. Kaimanas laukė jos, kai ji skriejo į šią pusę. Ji pačiupo jo ranką ir leidosi, kad padėtų atgauti pusiausvyrą. Jis delsė ją paleisti, bet ji atitraukė savo ranką. Jis jai leido.

Tas juokingas vaikis tiesiog pliumptelėjo į vandenų ir brido per jį, gilesnėse vietose aukštai pakeldamas rankas. Jis sunkiai įsiropštė į krantą, o šaltas vanduo tekėjo nuo jo.

Žinoma! Kodėl iš karto apie tai nepagalvoji? - pasišaipė galva. Kadangi Širdis blaškė, - štai kodėl. Kaimanas dabar aiškiai tai pamatė. Vaikas buvo pusiau Baltasis. Tai paaiškino jo neįprastai ilgus plaukus, blyškią odą, netaisyklingą veido formą ir galūnes.

Keisti klajojantys Vandens Žmonės, Gauruotieji, buvo užgrobę didžiąją pietų dalį, jie galėjo gyventi gana arti jūros ir jų protėviai galėjo turėti gyvūnus, kurie niekad negyveno šioje vandens pusėje.

Ir ši mintis truputį jį pažeidė, Jis išvydo vieną tų gauruotų, išblyškusių, ilgakojų vyrų, išniekinančių Tikrą Moterį. Šią puikią moterį. Kaimanas žinojo, kad taip kartais atsitinka, bet jis niekad iki šiol nematė tokio poelgio rezultato, vaiko. Vargšė, nakties Pelytė. Hyaenas, by Sandy Dengler

Nėra reikalo klausinėti. Jis viską sužinos apie ją, kai ji šiąnakt papasakos savo gyvenimą prie laužo.

Pagrindinis takas per giraitę vedė tiesiai Larčo olos, tačiau jis nepastebimai vinguriavo tarp medžių. Vis tik jis išvedė ją į atvirą pelkę, kur jie galėjo eiti greta, išskyrus, kai turėjo aplenkti gilius liūnus. Čia, kur nėra medžių, jis galėjo stebėti pavojus, kurių galėjo kilti dėl jos gentainių, Vandens žmonių.

Ji judėjo sabalo grakštumu. Jis grožėjosi stebėdamas jos ėjimą. Jos vaikas perėjo tą jos grakštumą ir neatsiliko. Kiškis šokčiojo nuo vieno kupsto ant kito neslysčiodamas ir nesusiūbuodamas. Jis kartais nuklysdavo šalin, apžiūrėdamas kokį smulkų daiktą ten, o tada vėl atstraksėdavo prie motinos. Iš kur jame visa ta energija? Kaimanas per vėlai įsisąmonino, kad Kiškis, tik pusiau suaugęs, saugojo motiną. Juokinga, o kartu ir gražu.

Kaip įprasta, vaikai buvo maisto rinkėjai; ir suaugusieji galėjo reikalauti atiduoti du iš trijų jų atneštų maistų. Kaimanas stebėjosi: ar šis vaikis, būdamas tokiu aktyviu, buvo labai geras rinkėjas, ar gausus tiekėjas, ilgam neapsistojantis vienoje vietoje.

Jo motina atrodė neblogai prižiūrėta, tačiau tai ne daug ką reiškė, nes moteris irgi rinko maistą. Ji nebuvo pernelyg apkūni, kad būtų vadinama putnia. Kai kurie vyrai galėjo rinktis storesnę moterį. Be ji nebuvo ir perkarusi, kokiomis tampa senos moterys. Tik pažvelk į jos odą! Jos auksinis oranžinis atspalvis spindėjo tarsi saulėlydis; glotni, blizganti.

Kai jie pasuko į šiaurės rytus atgal link miško, ji nieko nebuvo tarstelėjusi nei apie save, nei apie Kiškį. Kaimanas jautėsi šiek tiek apgaudinėjamas. Ji tipeno už jo siauru takeliu ir jis negalėjo jos nuolat stebėti, netgi pažvilgčiodamas.

Jis sustojo taip staigiai, kad ji beveik atsitrenkė į jį. Beveik visiškai ramiame ore jis pajuto neaiškų kvapą, sklindantį iš viršaus. Jis palietė tamsiausias, giliausias jo atminties kertes. Kas tai?.. Tai buvo žmogaus kvapas, lengvas moters esybės dvelksmas.

Už jo paauglys ir motina suvampsėjo kelis žodžius. O kai jis ant kulno pasisuko į juos, Pelytė ir Kiškis skuodė atgal keliu, kuriuo ir atėjo. Po akimirkos tylūs kėniai ir cūgai slėpė jų pėdas. Jie pabėgo.

Jis vėl pasisuko į priekį.

„Kaimanai“, - ji neparodė draugiškumo ženklo. Jis pažino seną draugę, kai ją pamatė. Ji stovėjo tako vingyje, tamsi ir aptaki tarsi ūdra; ir juokėsi.

„Daže“. Priežastis, kodėl šokli Pelytė spruko taip sparčiai, paaiškėjo. Kaimanas akimirką pauodė ir įsiklausė, kad įsitikintų, kad Dažė viena, o tada nuskubėjo prie jos.

Ji išskėtė rankas, o jis savo, ir jie apsikabino, kvapnių atsiminimų debesys sukosi aplink juos palikdami tik dviem žmonėmis pasaulyje. Ilgus metus, kai jie pasiekė brandą, Kaimanas ir Dažė noriai eksperimentavo, atgamindavo naujas sekso technikas, kurias išgirsdavo iš kitų, nors jų niekad nebuvo stebėję.

Jei klano vyresnieji nebūtų įkalbėję jo pradėti mokytis šamano meno, argi būtų jis ir Dažė išsiskyrę? Jis apie tai svajojo daugybę kartų. Ar galėjo jie būti kartu iki šiol? Žinoma, kodėl gi ne?! Tada jie jautė tokį malonumą vienas nuo kito.

Ar malonumas gali būti atkartotas? Dar prieš valandą Kaimanas būtų atsakęs: „Greičiausiai, ne“. Bet dabar, kai vėl ėmė žėruoti šiltos žarijos ir šildyti jo vidų, jis galėjo pasakyti: „Visai įmanoma“.

Jis išsilaisvino ir kiek atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti į jos lygų, tamsų veidą, tas intymiai žaidžiančias akis. „Ilgas, ilgas laiko tarpas. Penkias žiemas mes žiemojom čia, Maumedžių oloje. Kai mus palikai, mes buvome Ilgojoje oloje. Tu nebuvai šešias žiemas“.

„Aš išėjau poruotis. Ar negirdėjai?“

„Girdėjau, kad kažkur toli radai galingą karo vadą. Žinai, kai moteris palieka savo klaną, gandai visad sako: ‚Ji išėjo valdžios‘“.

„Kas išeina dėl purvino gremžiko? Gandai sako tiesą. Ir šamanas, ir karo vadas.“

Be jokio tikslo jis patrynė jos nugarą, jos pečius. Ji pamygavo atgal, - tai kvietimas. Jo slaptų vilčių išsipildymas buvo akivaizdus. Širdis dainavo, tu laimės virbė! Ji žinojo kelis mažus triukus, prieš išeidama. Galima tik įsivaizduoti, ką ji žino dabar!

Kaimanas subjuro. Ar tikrai nori tai vėl pradėti? Kartą tai darei su ja, o ji išėjo. Kas bus, jei dukart stipresnis tipas, kuris ją maitina, bus pavydus? Ir dar blogiau, o jei jis šitam krašte?

Jis nubraukė rankomis jos nugara žemyn ir prisitraukė artyn: „Ar aš jį pažįstu?“
„Ne. Pietuose. Prie jūros.“
„Vardas?“
„Jūrų Dumblis.“

Toliau skaitykite 2 skyrius. Ji netenka patino    

Kiti skaitiniai:
Skaitinių skiltis
Riiti Jokomicu: Musė
Ženklo savarankiškumo doktrina
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Teofilis Gotjė. Hašišas
Džeko Keruako “Kelyje”
Visa tiesa apie Duras
Visų dienų apmąstymai
Vartiklis