Ralph Robert Moore. Ilgos minutės. Vartiklis

Apie autorių >>>>>

Apsakymas buvo išspausdintas „Space and Time“ 1989 m. žiemos numeryje ir perspausdintas „ChiZine“ 2001 m. balandžio numeryje. Originalus apsakymo pavadinimas „Big Inches“, kurį galima suprasti daugiaprasmiškai. Amerikiečių slenge žodis „inches“ gali reikšti tiesiog minutes, o taip ilgas (danai nuobodaus) darbo minutes. Be to jis naudojamas ir penio prasme.

Potahas išjungė variklį ir nerangiai ištiesė ranką į užpakalinę kelnių kišenę, kur buvo piniginė. Jis atvertė ją ties vairuotojo teisėmis.

Gerai.
Jis ištraukė teises iš plastmasinės kišenėlės ir padavė apsauginiam. Šis trumpai pažiūrėjo į jas, apsuko kita puse, kuri buvo tuščia, žiūrėjo į tą pusę gana ilgai, tada pakėlė galvą.

- Ar galėtumėte minutei išlipti iš automobilio? – jis nepadarė jokio judesio, kad gražintų teises Potahui.
- Atsiprašau.

Apsauginis pasitraukė per žingsnį, kad Potahas galėtų atidaryti dureles:
- Ar nenorėtumėte trumpam išlipti iš automobilio?
- Norite, kad išlipčiau iš automobilio?
- Būtent. Sustabdytas automobilis

Potakas pravėrė dureles:
- Ar kas blogai? Apsauginis jam nusišypsojo.
Potahas išlipo iš automobilio ir neužtikrintai atsistojo prie jo:
- Mano teisės tebegalioja.
- Žinoma, galioja. Ar negalėtumėt truputį pasitraukti nuo automobilio?
- Kodėl to norite?
- Prašau.

Potahas truputį pasitraukė nuo automobilio. Iš vieno iš namų šešėlio išėjo dar 4 uniformuoti vyrai nerūpestingai artėdami.
- Kas yra?
- Nieko, pone. Tiesiog įprastas formalumas, - jis baigė pildyti blanką ir padavė jį Potahui. Tai buvo jo automobilio aprašymas, su atžymėta data ir laiku.
- Kam tai?
- Tai jūsų kvitas.

Tie keturi sustojo nerūpestingai prie jų, du jų tarp Potaho ir automobilio.
- Kvitas kam?
- Jūsų automobiliui, - apsauginis tarė labai kantriai. – Tai kvitas jūsų automobiliui.

Potahas apsižvalgė, kiek pasitraukdamas nuo kitų. Jie draugiškai žengė kelis žingsnius į priekį, prieidami dar arčiau. Potahas jaunąjį apsauginį apžiūrinėjo labai atidžiai: - Kam mano automobiliui kvitas?
- Kad jį atgautumėt.
- Ką?
- Taip mes žinosime, kuris automobilis yra jūsų. Kad gražintumėm, kai jūs išeisite.

Santūri šypsena.
- Kam man tas kvitas? Dar vienas. Kiek tai užtruks?
- Tik šiek tiek.
- Kiek tas šiek tiek? Aš…
- Galite neimti kvito, jei nenorite, - apsauginis tarsi panoro jį paimti atgal.
- Ne, ne, aš pasilaikysiu, - jis įsidėjo jį į piniginę, kuri priminė, kad jis dar neatgavo vairavimo teisių.
- Jas gražins kartu su automobiliu. Ant priekinio stiklo po valytuvu vairuotojo pusėje.
- Ir jas nupūs. Noriu gauti kvitą dėl teisių.
- Neturime tam skirtos formos. Tik automobiliui.
- Ką tai…

Vienas tų kitų:
- Ar galėtumėt praeiti su mumis?
- Kur? – Potahas atsisuko į jį.
- Nedarykite problemų, pone.
Kitas uždėjo ranką ant jo peties ir stumtelėjo:
- Į ten.
- Nestumdykite manęs!
Prakaitas sruvo nuo apsauginio galvos abiem įdegusio veido pusėmis:
- Aš jūsų nestūmiau, pone. Jūs tik nepasitraukėte į priekį nuo mano rankos.

Jie palydėjo jį ilgu maloniai kvepiančiu koridoriumi, - du priekyje, trys užpakalyje. Gamtos vaizdai kabojo abiejose pusėse, visuose jų triušiai, visi triušiai profiliu, detalės tokios realistinės, kaip Odubiono^*) paukščių piešiniai.

Jis truputį atsigavo ir įsinorėjo rūkyti. Koridoriaus gale vienas vyrų atidarė duris ir mostu pakvietė Potahą įeiti:
- Ten greitai su jumis bus kas nors.

Potahas apžvelgė kambarį kai durys už jo užsidarė ir spragtelėjo užraktas. Jis buvo tuščias kaip gali būti kambarys, kurį dar galima laikyti kambariu. Vienas langas buvo į kelią, prie kurio jį ką tik sustabdė. Jis matė, kaip 6 vyrai švariais kombinezonais priėjo prie jo automobilio, apėjo aplink, kai kurie uždėję dideles plaštakas ant užpakalių, pasirengę kažką daryti, vienas ar du palietė chromuotas groteles tarsi patikrindami metalo tvirtumą.

Jis kurį laiką žiūrėjo traškindamas sąnarius, tada žvilgtelėjo į duris. Jos atsidarė. Tai buvo paskutinis iš vyriškių, uždariusių duris:
- Sėskitės, prašau.

Potahas apžvelgė tuščias grindis:
- Ant grindų
- Nenoriu sėsti ant plikų grindų.
- Sėsk ant grindų ir aš paaiškinsiu, kodėl turi čia sėdėti.

Potahas ir kalbėjęs mandagiai stovėjo spoksodami vienas į kitą. Jie čia gali būti visą dieną, o aš negaliu, mąstė Potahas. Jis pasitempė truputį kelnes aukštyn ir atsisėdo ant grindų.

- Dėkui, - vadovaujantysis priėjo, pažvelgė į Potahą, o tada pažiūrėjo pro langą, kur iš mašinos jau atsargiai traukė kairiąją lempą.

- Čia nėra baldų, nes jei jie būtų, kai kurie žmonės su kuriais turime reikalų, kai kurie žmonės su kuriais esame priversti turėti reikalų, sužinoję, kad negali atsikratyti to taip lengvai, kaip kad bando save įtikinti, kad gali tai, galėtų bandyti paslėpti tai, ką neteisėtai turi, balduose. Išsiimti ir priklijuoti lipnia juosta po stalu, kol esame nusisukę. Ar ne taip? Arba pakišti tai po kėdės pagalvėle, kurią būtume davę dėl jų patogumo. Todėl mes ir stovime. Turėjome kartą čia vieną tokį, kol dar čia buvo baldų, kuris buvo visai desperatiškas (kaip įsivaizduoju, kad tu esi dabar), atsikratyti tai , ką turėjo su savimi. Buvo toks desperatiškas, kad bandė tai prilipdyti prie elektros lemputės. Seilėmis. Kas reiškia, kad kiekvienąkart, kai ką nors tikriname čia ir nieko negalime rasti, turime patikrinti visus baldus, kad įsitikintumėm, kad jie nepaslėpė ko nors pavojingo, kol buvome užsiėmę pildydami ataskaitas. Mūsų biudžetas daugiau nėra toks, kad leistų mums tokią “prabangą”. Ar viskas gerai?

- Puikiai, - pasakė Potahas nuo grindų.
- Mes patys turime būti apieškoti, jei ko ieškome, nerandame pas jus. Pasitaikius progai, galite tai įkišti į kurią nors mūsų kišenę arba…
- Ar čia siena?
- 45 jardai nuo tų durų.
- Tada įvyko klaida. Aš nenoriu kirsti sienos. Aš važiavau per dykumą visą naktį, bandydamas patekti į M… kaip galima greičiau, ten turiu reikalų, reikalų, kurie labai svarbūs man; ir spėju, kad tik dėl miego trūkumo kažkur kelyje pasukau ne ten.
- Kad tik žinotumėt, kiek kartų tai girdėjome šiame kambaryje. Nusirenkite. Galite stotis, jei norite.

Potahas pamąstė: nėra varianto, kad jie galės išleisti iš šio kambario neišrengę apžiūrėjimui, savanoriškai ar prievarta; ir jei ginčysiuosi su jais, tai tik sugaišiu dar pusvalandį.

Girgždėdamas per kelius jis atsistojo. Nuleidęs galvą, pradėjo atsiseginėti marškinius. Ištraukė galus iš kelnių. Nusivilkęs marškinius, pamatė, kad niekas nežingtelėjo, kad juos paimtų, tad numetė ant grindų. Atsisegė diržą, susegimą viršuje ir patraukė žemyn užtrauktuką. Leido kelnėms nukristi iki kulkšnų. Stovėdamas ant vienos kojos, šiek tiek svyruodamas, nutraukė klešnę nuo priešingos kojos, tada atsistojo ant kitos kojos. Boksininko kelnaitės apačioje. Mažos juodos ir raudonos karūnėlės. Susilenkęs atraišiojo batus. Nusiavė, nusimovė kojines., vieną kojinę sudėjo į kitą ir įgrūdo kojines į vieną iš batų, vėl atsitiesė, patraukė žemyn kelnaites, jas nusimovė, pasilenkdamas į priekį, paskleisdamas silpną genitalijų kvapą, perlenkė kartą ir uždėjo ant batų.

Tada išsitiesė, aukštas, truputį su pilvuku ir išbandė gerklas:
- Patenkinti?
- Dar ne viskas.

Vyras išėmė indelį ir atsuko dangtelį. Jis priėjo prie Potaho:
- Pasilenk, prašau.
- Ką?

Jis vidurinį pirštą įkišo į indelį ir suko jį lėtai ratu palei sieneles tol, kol pasidengė storu sluoksniu:

Potahas žingtelėjo atgal. Jo akys išsiplėtė.
- Tai yra patikros sąraše.
- Kokiame sąraše?

Vyras pakėlė ilgą lapą ir bakstelėjo pirštu į vieną eilutę atsargiai, kad nepriliestų popieriaus savo užteptu pirštu. Potahas prisiartino tiek, kad galėtų perskaityti, kas ten parašyta. Išangės patikrinimas. Šalia tų dviejų žodžių buvo nepažymėtas stačiakampis.

- Tai pasityčiojimas.
- Tai, kad jūs dvejojate, kelia mums įtarimą.
- Pas mane neradote nieko. Visiškai nieko.
- Būtent todėl mes turime pažiūrėti ten.
- Niekada iki šiol to nedariau.
- Niekada?
- Niekada, ne gydytojo kabinete.
- Tas vyras yra diplomuotas gydytojas.
- Netgi tada…
- Ar lenksitės?
- Aš bendradarbiavau.
- Kol vazelinas nudribs nuo piršto?

Potaho automobilis buvo nuvarytas. Bent jau jis jo nematė iš tos vietos, kur stovėjo. Jis žvilgtelėjo pro petį. Kiti kambaryje dėliojo jo drabužius tarsi baidyklę: marškiniai ištiesti prie V raide išskleistų kelnių, ištiesintos kojinės kiekvienos klešnės apačioje, batai ant kojinių, kelnaitės ant kelnių viršutinės dalies, piniginė ant kelnaičių, tarsi žmogus kažkada būtų gulėjęs ant grindų, tačiau nupūstas, palikęs po savęs tik siluetą iš drabužių.

Atrodė, kad jie kažkiek laiko juo nesidomi, tad jis priėjo prie lango, pažiūrėti, kas nutiko jo automobiliui. Niekas nebandė jo sustabdyti ir net neatitraukė žvilgsnio nuo jo drabužių.

Per stiklą jis matė, kad jo automobilis vis dar yra ten, kur jį sustabdė, tik jis buvo visiškai išrinktas, ant asfalto, lyg sudužęs kiaušinis, mėtėsi 10 tūkstančių detalių. Darbininkai, jau ne mažiau kaip pora tuzinų, tūpčiodami rinko likučius, kad iš arčiau ištirtų kiekvieną atskirą varžto ar delno dydžio metalo dalį, kurių kiekviena turėjo prikabintą baltą etiketę ir visos 10 tūkstančių etikečių lengvai plevėsavo vidurdienio vėjelyje virš detalių. Išrinktas automobilis

Kol Potahas žiūrėjo, vienas darbininkų, naršantis tarp gabalų, paėmė metalo gabalą ir, pasiėmęs kažkokį pjaustymui skirtą instrumentą, kuris buvo prikabintas prie kombinezono juostos, ėmė jį smulkinti į mažą baltą kibirą. Tai padaręs dar keliems gabalams, jis atsistojo ir nuėjęs į stovėjimo aikštelės pakraštį, išpylė kibiro turinį, o paskui ir išmetė patį kibirą į didelį cilindrišką konteinerį su į išorę iš šono išeinančiais storais laidais. Laikas nuo laiko darbininkas, padaręs pauzę, pastuksendavo per to įrenginio viršų, tada atidarydavo liuką apačioje, ištraukdamas negilų stalčių, pilną blizgančių dulkių. Jis ilgokai naršė po dulkes, prieš išpildama jas į kiek mažesnio dydžio konteinerį, stovintį greta ankstesnio. Šio jungiklis vėl būdavo paspaudžiamas ir darbininkas laukė, kilstelėjęs šlaunį ir pasukęs delną patrindamas nosį, kol vėl nepastuksens tos įrenginio. Jos stalčiuje atrodė kad nieko nėra, tačiau vyriškis vis tik žiūrėjo į jį pirštais vedžiodamas palei šonus, kol neįsitikindavo, o tada atsargiai, kad jo nepakreiptų, pernešdavo dar į kitą konteinerį, esantį Potaho regėjimo lauko pakraštyje, kur apversdavo virš jo, tuo pat metu jį įjungdamas kaire ranka.

Potahas nusisuko nuo lango, kad paklaustų esančių kambaryje – kaip tik tuo metu pamatydamas, kaip išdalijami peiliai, Jis užmiršo klausimą.

Vienas jų, plačiapetis ir tylus, pradėjo apžiūrinėti Potaho piniginę. Kitas, trumpai nusikirpęs, į tave nežvelgiančiomis akimis, paėmė kelnes, kiekvienoje rankoje po klešnę, ir jas patraukė.

Pašiurpęs Potahas stebėjo, kaip jo marškiniai buvo suplėšyti, o paskui dar į smulkesnes ir vis dar smulkesnes dalis, o paskutinės plonos juostelės buvo plonesnės už siūlus, iš kurių kadaise buvo išausti marškiniai. Likučiai buvo tokie smulkūs, kad tapo bespalviais. Tačiau smulkinimas vis tiek tebesitęsė.

Potahas nusisuko, iškart to pasigailėjęs, instinktyviai suprasdamas, kaip krūmuose pasislėpęs gyvūnas, kad geriausia reakcija – nereaguoti.

Tad jis liovėsi reaguoti. Jo piniginė patenka po ašmenimis, vienas vyriškis nurėžia odą, ištraukia suglamžytus banknotus ir įvairius kvitus, laikas nuo laiko liaunasi, kad ištiestų ranką išvengiant spazmų. Jo rankinis laikrodis supjaustytas į tris dalis tarsi pyragas ir išdalintas trims vyriškiams. Nuplėšta metalinė dalis atsargiai pirštais laikoma ore. Laikrodis supjaustomas ploniausiais pjaustymo instrumentais, lėtai slenkančiais palei jo išlenktą kraštą, kaskart padidinant nupjautų atraižų kiekį, kaskart mažinant jų storį, kol, atrodo, tik šviesa atsispindi nuo metalo, o vėliau ir ji išnyksta. Ir Potahas supranta, jo liežuviui sujudant kai jis nuryja seiles, kad to, kas kažkada buvo tarp pirštų jau nebėra.

Potahas ramiai sėdėjo ant jam paduotos baltos taburetės kambario viduryje pasitrindamas kiek drebančias plikas rankas.

Jį privertė pasilenkti ant taburetės, o tuo metu vienas iš pagalbininkų elektrinį skustuvą perbraukė tiesia linija nuo pakaušio iki kaktos, kur kitas pagalbininkas pagavo plaukus sudėdamas į baltą dubenėlį tokio dydžio kaip skirto salotoms. Garsus dūzgimas artėjo prie kairės ausies – ir iš ten nukrito dar daugiau plaukų.

- Aš visai nesijaudinu, nes juos irgi ištiks veido trūkčiojimas, kaip tau dabar… - Dar daugiau plaukų nukrito. -… visa tai sako man, visiems mums čia, kad jie neišeis pro šias duris, kol neatiduos tai.

Jie ištyrinėjo kaštoninius plaukus dubenyje. Tada juos sudegino apžiūrėdami pelenus, tada sudegino dubenį, surinkdami kylančius dūmus į specialų konteinerį.

Vyrai lauke įrengė sudėtingą apšvietimo sistemą, vakarą pavertusią diena, tokiu pat ryškiu kaip stiklas mikroskope. Jie pradėjo kasti žemę palei kelią, kur stovėjo Potaho mašina.

Potahas nuogas gulėjo ant grindų, užsimerkęs, klausydamasis baltos taburetės, ant kurios jis sėdėjo, traškėjimo tikrinant, ar jis ko nepaslėpė ten, kol jį kirpo.

Potahas atsimerkė. Vienas pagalbininkų bereikšmiu veidu užsimovė baltas gumines pirštines. Jis buvo tas pats, kuris prieš kelias valandas apžiūrėjo jo storąją išeinamąją žarną.

Potakas atsisėdo ant šaltų grindų, kelius pritraukė prie nuogos krūtinės, akys išsiplėtę kaip vaiko.

- Ar jūs ramus, Potahai? - Taip, aš ramus.
- Dabar nėra priežasčių nervintis.
- Aš nesinervinu.

- Žinoma, ne, - vienas vyrų suglaudė ir suspaudė Potaho kulkšnis, kitas užlaužė rankas už nugaros, o vadovaujantis pasilenkęs uždėjo sausą delną Potakui ant kaktos ir lėtai lėtai užvertė jo galvą aukštyn, kol Potaho akys, buvo nukreiptos į lubas.

Tasai, su guminėmis pirštinėmis, pritūpė ir lūpomis įsisiurbė į Potaho ausį. Pasigirdo šilto drėgno oro srovė, tarsi jis švelniai pūstų į ausį. Kai aštrūs taktiliniai pojūčiai praėjo, Potahas suprato, kad vyriškis jam sušnabždėjo kažką labai svarbaus, ko jis neišgirdo.

Pagalbininkas pažiūrėjo į kitus, vis dar tebelaikančius Potahą, tada priartino veidą prie Potaho veido taip, kad susilietė jų nosių galiukai. Jis pakartojo tai, ką šnabždėjo jam į ausį.

- Mes nesiruošiame tavęs kankinti, Potahai. Jei būtume norėję tave kankinti, būtume iškart išrovę dantis, kad priverstume tave kalbėti. Ar ne? Dabar ruošiamės juos išrauti tik todėl, kad rastume tai, ko ieškome. Tu nenori pasakyti, kur yra tai, nori, kad mes patys tai rastume; tai savotiškas mūsų supratingumo patikrinimas – ir aš nė kiek nepykstu ant tavęs už tai. Nė trupučio. Argi kas nors čia jaudinasi, kad Potahas mus užlaiko visą dieną? Matai, Potahai, visi purto galvas, net tie, kurie už tavęs. Ar jautiesi pakankamai ramiai, kad galėtume tęsti apiešką? Kai kurių iš mūsų laukia ilgas kelias.

Potahas pražiota burna norėjo pasakyti „aha“, tačiau seilių burnos gale buvo taip gausu, kad jis manė, kad tuoj užsprings.

Vyras guminėmis pirštinėmis nykščiu ir rodomuoju pirštu ištraukė pageltusių dantų būrį. Trumpas pusmėnulis traukė seiles nuo abiejų jo kraštų atgal prie drebančių Potaho lūpų.

„Ir kai kurie tavo dantys netikri. Kaip viskas bus paprasčiau. Mes labai džiaugiamės. Gali greitai juos apžiūrėti, jei nori, ir mes, galbūt, rasime, ko ieškome, tiesiog juose, - ir viską bus galima baigti“.

Dantys buvo perduoti kažkam už Potaho, Po akimirkos jis išgirdo, kaip įsijungė spartus grąžtas, jo ūžimas pasklido kurtinančiais garsais.

Pagalbininkas į Potaho burną įkišo reples ir užkabino stambius pilkus dantis greta kairiojo iltinio danties. Jis pradėjo juos rauti.

-Tuoj, tuoj. Tuoj, tuoj, Potahai. Tai tik tavo akies dantis. Tu žinai, kai kurie stomatologai laiko, kad išteka iš burnos dėl jo padėties. Stebėk jo šaknis. Ir aš tikras, kad tu, matyt, manai, kad jis aplamai nepajudėjo iš vietos, nors iš tikro jis pusiaukelėje.

Replės grubiai pasislinko į abiem danties šonais, kad geriau jį sugriebtų. Pagalbininkas paspaudė stipriau, sausgyslė jo dilbyje išryškėjo ir įsitempė.
- Štai, jis jau beveik išėjo. Dar keli truktelėjimai, kad jo šaknys išsitrauktų iš žandikaulio - ir viskas bus baigta ir galėsim užsiimti kitais dantimis.

Jis atsibudo. Už vokų buvo labai ryški šviesa, tad jis buvo užsimerkęs. Jam baisiai skaudėjo, taip labai, kad atrodė, kad skausmas ne jo viduje, o jis jo viduje.

Jis gulėjo ant kažko kieto, greičiausiai grindų. Vis dar užsimerkęs jis pabandė apsiversti ant šono, tačiau jo kairė mentė pakilo vos colį nuo grindų ir kažkas jį sugrąžino į ankstesnę padėtį. Jo kairė ranka nejudėjo. Kai jis dešine ranka pabandė perbraukti kūnu, kad nustatytų, kas jį sulaikė, jis pajuto tempimą pažastyje ir suprato, kad yra diržais pririštas prie grindų.

Jam baisiai skaudėjo pilvą, jis tampėsi, daužėsi ir verkšleno, kad prasivalytų gerklė, kad neprigertų čia, ant šių atšiaurių grindų. Po kiekvieno spazmo jis juto, kaip drėgnas audeklas perbraukia per lūpas ir girdėjo girgždėjimą ant grindų šalia.

Jis pamatė besiplaikstančias baltas kelnių klešnes, siūbuojančias rankų sūpynes ir viršuje iškreiptus žemyn palinkusius veidus.

- Kol kas iš jūsų paėmėme ne tiek ir daug, – drabužius, plaukus, dantis – tačiau, jei reikės, galėsime paimti daugiau. Jei mus priversite.

Potahas suriko pirmąkart per 32 m., užmiršęs apie savo skaudančią burną, užmiršęs apie šleikštulį, kai skalpelis prarėžė liniją kairės šlaunies viršutinėje dalyje.

- Ir mes galime ištirti visą tave, ir pertikrinti viską tavyje, o po to dar perpatikrinti tai, kas dar liko perpatikrinti, p po kai perpatrininome, tol, kol iš tavęs nieko neliks. Visame tame, ką mes jau apžiūrėjome: jei nebūtum pririštas prie grindų ir galėtum apžiūrėti kambarį ir mus, ar manai, kad sugebėjome surasti ką nors iš to? Potahai, tavo drabužių daugiau nėra šiame kambaryje ne todėl, kad juos išnešėme, o todėl, kad mes taip gerai juos apžiūrėjome, kad jų daugiau nebėra – mes nerūdijančio plieno vientisas sietas.

Vadovaujantysis prikišo savo iškilų veidą prie Potoho. Dvi didelės rankos svaiginamai išsilenkė virš plokščio Potaho veido.
- Paruošta.

Jis palaukė akimirką, tikriausiai truputį ilgiau, nei to reikėjo. Tada atsiduso, kantriai atsiduso į linktelėjo. Už neatsidarančio lango jis išvydo būrį darbininkų, jau susipurvinusių, berausiančių asfaltuotą kelio ruožą, kuriuo Potaho mašina privažiavo prie kontrolės punkto, juodus gabalus perdavinėjančių iš rankų į rankas prie pirmojo iš cilindrų sekos. Didesnė teritorijos dalis aplink suardytą kelią jau buvo perkasta iki trijų žmogaus ūgių gylio ir apie 100 jardų į plotį. Elektros šviesoje jis galėjo atskirti atskirus darbininkus, kasančius palei didelės duobės kraštą, plečiant jos kraštus.

Jis grįžo prie veiksmo kambaryje.
-Tai, ką jis suleidžia tau į šlaunį, yra naujas preparatas, kuris, kaip man sakė, padeda kažkiek sumažinti skausmą. Aš jau paskambinau žmonai. Aš ją aptikau kaip tik tuo metu, kai ji ruošėsi dėti kepsnį į orkaitę. Vietoje to mes valgysime sumuštinius, nes nematyk, kad mes esam tiek kvaili, kad nutrauksime šią apiešką vien todėl, kad esam susirūpinę, ar galėsime vykti namo šaltos sočios vakarienės. Čia mes tave pergudravome.

Ir viskas, ką tau reikia padaryti, kad visa tai baigtųsi – tai papasakoti mums, kur paslėpei tai, ką slepi. Aš galvoju, kad tai yra tai, ką jie vadina piku, Potahai. Mes rasime tai, parašysime ataskaitą, kurios lapas jau įdėtas į rašomąją mašinėlę, esančią kitame kambario gale, - ir viskas.

Pagalbininkas atrišo Potaho kairiąją kulkšnį.
- Tiesiog pagalvok apie tai, Potahai: vėl būsi laisvas, galėsi įšokti į mašiną, grįžti į savo butą, pakilti laiptais, nusiprausti duše, pažiūrėti televizorių ar kažką išgerti, o tada panirti tarp vėsių paklodžių ir pavadinti tai Naktimi.

Pagalbininkas paėmė kairiąją Potaho koją ir nunešė ten, kur jos jau laukė kiti su padidinamaisiais stiklais ir metaliniais pjūkliukais.

Pagalbininkas su guminėmis pirštinėmis išsitraukė dideles žirkles, kurias išbandydamas išskėtė ir suglaudė.

„Tu, galbūt, galvoji, galbūt, planuoji mums pasakyti: ‘Aš jums viską pasakiau’“. Spindulys ant vadovaujančio kaktos tapo ryškesnis. „Potahai, tu mums nieko nepasakei. Nieko. Jei galėtum tiesiog pažiūrėti už šio lango, kokį įspūdį tai sukeltų net patyrusiam klientui. Jokio, išskyrus tik plačią duobės ertmę, kiek tik įžvelgia akis. Tai turėtų priversti jus sustoti ir susimąstyti, Potahai: visas kelias, kuriuo jūs pravažiavote su šiais benzino bakais kliuksinčiais ant galinės sėdynės, visas kraštovaizdis, kurį, ko gero, matėte ir kurio nematėte, nes buvote apimtas neramių minčių, arba įtemptai žvelgėte spausdamas jau neegzistuojantį vairą, arba pažiūrėjote žemyn, kad patikrintumėte, kiek dar liko cigarečių, visa tai dingo visiems laikams. Pilnai apieškota“.

„Na, na, na“, - jis atsiklaupė, aplaižė lūpas ir suleido dantis į Potaho kairės ausies kaušelį, kad gražintų jam jutimus.

„Ir net tada mūsų paieškos tik prasidėjo. Tu net negali pavadinti to, ką mes iki šiol padarėme, pradžia. Aš net nesiryžčiau tai pavadinti pradžių pradžia. Tad mes su džiugesiu atseksime jus atgal laike, ištirdami tavo gyvenimą diena po dienos, vis mažindami tave. Rytoj pusiaudienį mūsų išplėsta komanda turi pasiekti tavo daugiabutį namą. Ar gali įsivaizduoti, kaip jis subyrės į daugybę plytų – tas besiplečiančios duobės kraštas? Ir ofisas, kuriame dirbai, iki paskutinio kavos filtro paskutinėje šiukšlinėje, ir tavo draugės namas – pietų stalas iš raudonmedžio, jos inhaliatorius, užuolaidos, o vėliau tavo mokykla, visi tavo nekalti klasiokai, net tie, kurių Širdis ant grindų

tu neapkentei, ir tie, kurių tu nepažinojai, o galiausiai, visas kelias atgal į ten, kur pirmąkart susitiko tavo tėvai, 8 ar kažkiek metų iki jiems apsivedant: kiekvienas medis tame parke, kiekvienas lapas ant medžio, kiekviena to lapo ląstelė… Sudie, Potahai!“

Vyrai akimirkai sustojo aplink vienišą širdį, ramiai gulinčią ant baltų grindų. Vadovaujantysis užsiraitė siauras rankoves iki alkūnių, pradžioje kairiąją, o tada dešiniąją, apnuogindamas tamsius plaukelius. Jis labai vikriai paėmė širdį nuo grindų ir perplėšė ją pusiau. Asistentas surinko kraują į plastikinį dubenį.

Vadovaujantysis kiekvienam vyrui kaire ranka ištiesė širdį, kad jie galėtų įsitikinti, kad ji tikra. Jis uždėjo dešinę ranką ant kairės, pakėlė abi rankas į viršų, sumurmėjo kelis žodžius ir vėl nuleido rankas.

^*) Džonas Odiubonas (John James Audubon, 1785-1851) – prancūzų iš Haičio kilmės amerikiečių (į JAV atvyko 1803 m.) dailininkas, savamokslis gamtininkas, ornitologas, išsikėlęs tikslą sudaryti visų Šiaurės Amerikos paukščių sąrašą su iliustracijomis. Pasižymėjo savo kruopščiais tyrimais, kuriuos iliustruodavo piešiniais, vaizduojančiais paukščius jų natūraliose gyvenamose vietose. Pagrindinis jo darbas – knyga „ Amerikos paukščiai“ (1827-39 m.). Pasižymėjo ir 25 naujų rūšių atradimu. Tebenaudojama daugelis jo sugalvotų pavadinimų.