Hienos, Sandy Dengler

1 skyrius. Jis neteko galvos  |  3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai

3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai

Ji buvo miško katė, gracinga ir stipri. Ji buvo lanksti civeta, tarsi vanduo susiliejus su šio medžio kamienu. Ji buvo tykanti liūtė, pavojinga ir žavi. Ji buvo medžių žiurkė, praktiškai nepastebima, kai išsitiesė su visomis letenomis.

Nekantriai ji nubraukė plaukus nuo akių. Jai tikrai reiktų įsigyti ilgojo sparno kaulą ir juo prilaikyti plaukus. Prie šio ir to kito medžio buvo didelis, žiojėjanti ola, kurį ji norėjo ištyrinėti. Ji savaip badavo; ji buvo be Žmonių taip ilgai, jie daugiau nebuvo josios. Stebėtoja Ji daugiau nebuvo Žmogus, ji to dar ilgėjosi, bet dabar ji buvo drąsesnė ir stipresnė nei kada nors, su dabartine hienos širdimi ir jėga.

Lapuota šaka užstojo dalį vaizdo, tad ji pasislinko aukščiau. Dabar galėjo matyti visą olą, kiekvieną dalyką joje. Dauguma Žmonių susibūrė aplink du laužus. Tarp jų šmirinėjo kelios moterys. Tai turėjo būti dviejų giminių susibūrimas.

Tie Mamuto žmonės vis dar buvo tvirtas klanas, ne toks sunykęs kaip jos. Pažiūrėk! Apie tuzinas vaikų trypinėjo aplink, o pustuzinis moterų laikė kūdikius. Stiprūs, tvirti vyrai ir jų daug. Stiprios, apkūnios moterys. Klestintis klanas.

Ji išskyrė tris vadus. Vienas šamanas buvo per senas ir luošas, kad jį priskaičiuotum. Karo vadas, keistai baltaplaukis, atrodė gana maloniai. Ne toks įspūdingas ir dominuojantis kaip Jūrų (Rusvasis) dumblis. Aiškiai neišpuikęs. Grubus, bet ko daugiau gali tikėtis iš vyro?

Bet ten buvo ir kitas šamanas, kuris patraukė jos akį ir širdį. jis nebuvo neįprasto ūgio, tačiau buvo pakankamai stambus kad gerai kautųsi ir medžiotų. Jai patiko jo spalva, blizgantis vidutinis įdegis. Jo judesiuoji ji išskaitė valdžią ir autoritetą. Ir dar jis atrodė esąs romus. Jis šauniai juokėsi.

Tikriausiai šis klanas išlaikė tokią gerą padėtį dėl to, kad kruopščiai laikėsi apeigų. Jie džiugiai šlovino gyvenimą ir dvasias. Prieš valgydami jie atžymėdavo tuos Žmones, kurie neseniai dėl ko nors žymiai prisidėjo – juos iškviesdami, kad savo atliktą darbą papasakotų trumpu šokiu. Jos klanas liovėsi tai daręs. Tada jie teisingai pasidalino tai, kas atrodė kaip trys jauno žirgo ketvirčiai. Kada bebuvo jo medžioklė, turėjo būti sumedžioti bent du žirgai, kuriuos jie turėjo suvalgyti per pirmąsias tris dienas.

Tikriausiai jie maitinosi gerai. Jauni žirgai buvo labai skanūs. Tačiau, ir tai jai buvo labai įdomu, jie valgė lėtu tempu. Valgydami jie pokštavo ir pasakojo istorijas. Jie dalinosi maistu, perduodami mėsos gabalus bei titnaginius peilius. Jokių varžytuvių dėl mėsos, nei skuboto rijimo, nei kūprinimosi siekiant apsaugoti savo dalį. Atrodė, kad net vaikai nebuvo godūs ir savanaudžiai.

Ji užuodė aromatą ir panoro, kad turėtų laužą ir pasikeptų mėsos. Vieną dieną. Ji pavydėjo olos šilumos ir šiam klanui, dviem šilumos šaltiniams, abiem būtiniems.

Gal klanas turėjo ir kitą priežastį savo stiprybei. Moteris į priekį išnešė kūdikį ir abu šamanai jį pažymėjo. Ne tik moters giminės. Abu. Dvigubas palaiminimas, dviguba jėga. Nėra priešiškumo tarp dviejų pusių, nėra pavydo.

Dabar tėvas sušoko sūnaus priėmimo į bendruomenę šokį. Tik pažvelk, kaip nekantriai ir juokdamiesi jie sutiko vaikiną. Šio tėvo sūnus, naujas narys, įgavo viso klano paramą.

Palauk! Ach, ne! Kas tai? Tamsioji moteris! Jojo! Dabar tamsioji moteris įžengia į laužo apšviestą rat. Ji prisistato vyresniesiems ir apsuka visa ratą. Ji šokdama pasakoja savo istoriją. Jei jie leis lai likti klane, tamsioji moteris sunaikins jį!

ª  Kažkur už jos nugaros tarpusavyje susišūkavo hienos. Olą paliko tik 4 medžiotojai. Drąsūs ar kvaili, kad išeitų tiek nedaug. Ji spėjo, kad drąsūs.

Gal jie tamsiąją moterį išvys rytoj. Ne, priėjo karo vadas su džiovinta mėsa ir poteris su paukščio oda. Klanas priima ją.

Kvailiai!

Prasideda žaidimai. Jauni vyrai, juokdamiesi, grumdamiesi ir varžydamiesi.

ª  Iš slėnio atsklido hienų ir medžiotojų skalinimas. Dar 3 jauni vyrai išėjo. Giminės smagiai susimaišė. Ji ir to pavydėjo.

Atrodė, kad vyrai patenkinti savosiomis varžybomis, kaip ir įprasta vyrams. Ji tikėjosi, kad prasiverš priešiškumas, tačiau to nebuvo. Varžovai likdavo geros nuotaikos. Jie juokėsi ir klegėjo, nors ji neįstengė išgirsti jų žodžių. Ji pastebėjo, kad gana apkūnus vyras metė didelį riedulį iš upės. Gana toli. Tad klanas stiprus ir fiziškai.

Kas tai? Apkūnusis į vidurį tempia šamaną, jaunesnįjį, tą, kurs jai krito į akį. Išsižiojus iš nuostabos ji stebėjo, kaip šamanas pakėlė varžovą ir vienu mostu permetė per guolius. Jos širdis suplakė. Tik pažiūrėk, su kiek mažai pastangų jis pakėlė vyrą būdamas perpus plonesnis ir kaip toli jį nusviedė! Koks šaunus tas vyras, šamanas!

Ach, bet tik dabar pažiūrėk! Jis taip nerūpestingai žirglioja per kaulų krūvą. Ir tada tamsioji moteris iškart atsiskiria nuo grupės ir nueina prie šamano. Jie taip greitai užmezga pokalbį, lyg tai būtų susitarta iš anksto. Ji šypsosi. Kokie tos tamsiosios moters planai dėl šio šamano?

ª  Labai arti iš už nugaros prie jos medžio priėjo 7 medžiotojai. Palauk, devyni. Ne, septyni su... su...

Jojo! Oranžinė moteris ir tasai bjaurus vaikis. Ach, ne, ne, ne. Dabar klanas tikrai pasmerktas. Jie nenužudė nei to šlykštaus vaiko, nei oranžinės. Jie jos nenuvijo.

Jie leido toms moterims pasilikti! Be jokių abejonių, jie save pasmerkė nuosmukiui.

4 skyrius. Jo dvasia palūžo

Toje ramioje, tylioje vėlyvos nakties tamsos baigiamajame tarpsnyje pasmerktos sulaukti pirmųjų spindulių, pasaulio dvasios sulaikė kvapą. Niekas nekalbėjo. Niekas nejudėjo. Jos neatskleidė jokių paslapčių, neparodė jokių įspėjimų, apsisaugojimo ar atsidavimo.

Be jų paramos, Kaimanas buvo vienas.

Jis kelias akimirkas atsikvėpė ant šios akmeningos kalvelės krašto, dar kartą perskaitydamas pasaulį. Nakties paukščiai liovėsi, rytiniai paukščiai dar nesujudo. Vėjelis kaitaliosi nuo vakarų prie pietų dvelksmo. Toks pat nebylus kaip ir dvasios.

Dangus pastebimai švito, pradangindamas neryškias žvaigždes, prislopindamas vidutinio ryškumo žvaigždes. Tiesiai į pietus nuo jo kalvelės plytėjo platus klonis, kuriame miškas supo apie mylios pločio atvirą pelkę. Slėnio šlaitai buvo beveik be medžių, pasidabinę žemaūgiais lazdynais ir eglučių pulkeliais. Toli į rytus ir vakarus matėsi atvira ir nuobodi tundra, kuri dieną prisipildo vasarinių paukščių.

Dangus bent jau buvo žadinantis. Kai išblėso ryškios žvaigždės, Tritonas, už mylios ar tiek, galėjo pajusti judėjimo šventę.

Kai oras sujudo, dvasios vėl apsireiškė. Nematomos, negirdimos, nejaučiamos, ir vis tik reiškėsi. Jos erzino. Kaimanas jas pajusdavo šastelint greta ir greitai šmėkščiojančias. Drovios dvasios, išbandančios, žadančios padėti, o tada purptelėjančios šalin.

Laikas plaukė pūsčiojant nepastoviam vėjeliui.

Begarsiai balsai jam sakė, kad medžiotojai pajudėjo. Kaimanas užsimerkė ir pasuko veidą aukštyn į dangų. Iškėlė rankas leisdamas pasauliui kalbėti į jo vidinę akį. Ir tada jis galėjo justi grobį kaip ir medžiotojai. Žmonių dvasios ir krašto dvasios susimaišė kalbėdamos. Pietuose tolimajame pelkės pakraštyje Tritonas artinosi prie plaukuotojo raganosio. Įdomu. Kodėl jis pakeitė planus? Karo vadas iš pradžių ketino eiti stumbrų į mišką anapus pelkės.

Raganosis išėjo į atvirą plotą, kirsdamas jį minkšta danga. Pelkės dvasios vidinei Kaimano ausiai sustiprino jo sunkių pėdų nuo kupsto ant kupsto pliumpsėjimą. Jos leido jam girdėti jo sunkią galvą kai jisai mosavo ragu į šonus risnojant per viržyną. Ar gali miriadai dvasių leisti jam prisijungti tiesiai prie raganosio minčių? Jos leisdavo ne visada.

Kaimanas kilstelėjo rankas aukščiau į švintantį dangų. Jis atvėrė savo širdį iš išleido savo protą ir dvasią į vėsų orą.

Aš esu tasai raganosis.

Subrendęs patinas, tikriausiai 8 ar 9 žiemų.masyvus ragas pūpso mano snukio priekyje, - ir kai aš pasuku galvą į šonus, tasai ragas prideda svarų impulsą tam pasukimui. Tankių plaukų gaurai saugo kūną nuo lietaus ir šalčio.

Brėkštant aš vaikštinėju po pelkę. Pamiršęs baimę. Pasitikintis savo didingumu. Urviniai liūtai gali užpulti jauniklį, jei motinos nėra greta. Hienos gali pulti metų ar dviejų atžalą. Tačiau aš esu saugus. Joks padaras nedrįs pasikėsinti į mano plaukuotą agresyvią masę.

Aš girdžiu garsus už manęs, tarsi kažkas link manęs žingtelėjo nuo pelkės pakloto į vandenį. Tai nieko. Aš žvilgtelsiu be nerimo. Aš to nepaisysiu.

Mano žvairos mažos akys mažai naudingos, tačiau viską pasako ausys ir šnervės. Jos sako: „Saugu. Tau nereikia bijoti Žmonių. Atsipalaiduok. Tu šio pasaulio valdovas“.

Jaučiu vėsą liežuvyje, kai šlemščiu drėgnus augalus. Mano plačios pėdos kiek slysčioja, nes esu kietos tundros ir atvirų žolėtų plotų padaras. Nesvarbu. Čia gera maitintis ie aš esu nenugalimas.

Ryškios žvaigždės gęsta. Pelkės kvapus nustelbia žmogaus kvapas. Žmonės negali nieko man padaryti. Apsižvalgau.

Nekreipk dėmesio į žmogaus kvapą.

Nekreipk dėmesio į lengvus žingsnius.

Nekreipk dėmesio.

Pelkė pilna judesių ir kvapų, tačiau aš tebeignoruoju juos. Tegu jie eina. Jie praeis pro šalį.

Žmonės suriko prieš ir už manęs! Šūksniai abiejose pusėse! Į kur man dumti? Jie puola mane! Jie negali man nieko padaryti, man nėra ko juos pulti. Aš bandysiu sprukti ten.

Ne! vietoj to aš bėgsiu keliu, kuriuo atėjau.

Paslydau bandydamas apsisukti. Du žmonės smeigė man iš kairės ir dešinės, trokšdami šlovės. Aš atgręžiau savo baisią galvą! Jų ietys pervėrė mano šonus, sukrėsdamos mano sielą!

Aš mosteliu galvą užkabindamas medžiotoją šokantį link manęs; aš jaučiu jo svorį, kai nelaimėlį pakeliu į orą ir nusviedžiu. Šlovė!

Mosteliu galva į kitą pusę. Ietys duria tarp šonkaulių.

Žmogus duria ietį į mano petį ir praranda pusiausvyrą vėsiame dumble; jis rankos atstumu nuo mano rago, slysčiodamas ir rangydamasis vandenyje. Šlovė!

Metuosi pirmyn, privalau nedvejoti. Baltaplaukis iškyla ant mano galvos riaumodamas; jo ietis perveria mano krūtinę. Akimirką mes stovime vienas prieš kitą. Šlovė!

Mano jėgos senka. Jie prakiurdino mano pilvą. Aš mostaguoju savo ragu. Šlovė! Mano priekinės kojos parklumpa, užpakalinės laikosi. Jauniausias iš medžiotojų šaukdamas krenta prieš mane suvarydamas ietį tarp šonkaulių. Moseliu galva į jo pusę; jo ietis lūžta; bandau sutraiškyti jį, tačiau nesugebu; jis prispaudžiamas prie mano šono. Šlovė!

Užpakalinės kojos klumpa. Aš priešinuosi. Jie visi supuola ant manęs, kad pridėtų savo rankas prieš man mirštant, kad sudalyvautų šlovėje.

Mano dvasia blėsta; jaučiu ją paliekant mane. Mano apsiblaususios akys regi garą sklindantį iš mano vidurių virš įmirkusios žemės, mano kraują besisunkiantį į drėgną dirvą. Drąsiausi vyrai griebia mano ragą, kai bandau mosuoti galva. Jie juokiasi ir dainuoja mano dvasiai, kai ji palieka mane. Iš tolo girdžiu atsklindintį atsisveikinimo šūksnį.

Kaimano galva palinko į priekį, smakras atsirėmė į krūtinę. Ryto vėsoje, kai pirmas gelsvas brėkšmos ženklas pasirodė ties šiaurės rytų horizontu, jis smarkiai prakaitavo. Jis leido rankoms nusvirti į šonus.

Puiki magija, taigi!

Jis tiesiog stovėjo ten giliai kvėpuodamas, per daug pavargęs, kad leistųsi nuo kalvelės link pelkės. Raganosis bus išdarinėtas kol jis jį pasieks; Kaimanas buvo tuo tikras. Jis spėliojo, kiek medžiotojų gavo tą truputį šlovės, kai raganosis nematė medžiotojo ir taip jis jos negavo. Sėkme buvo priartėti tik su peiliu ir pjauti sėkmingai. Tetruko kelias akimirkas, neminint raumenų įtampos, prapjauti raganosio pilvą, net jei plaukų sluoksnis čia buvo ploniausias.

Be jokių abejonių, tasai narsuolis bus ypatingai pagerbtas rytoj, nors Tritono užpuolimas iš priekio buvo vertas tiek pat pašlovinimo.

Visas diskas iškilo virš nuogų, apvalainų kalvų šiaurės rytuose. Kaimanas visa krūtine gėrė gaivų ryto orą. Jis pakėlė ietį ir nuėjo žemyn pro uolas.

Smalsu, kiek galios iščiulpė gera magija. Jis galėjo pasakyti, kad tais atvejais, kai jo magija buvo nepakankama, jis nebūdavo taip išsunktas kaip šįkart. Kodėl dvasios taip susivienydavo vienais atvejais, o kitais kolektyviai nusisukdavo? Tritonas tvirtino, kad moterys yra nepastovios. Tačiau jis trumpai bendravo su dvasiomis.

Kaimanas sustingo ir ėmė uosti orą. Gauruotieji netoliese! Kodėl Gauruotieji šmirinėją šitose vietose? Jie turėtų būti šiauriau šiuo metu sekdami paskui šiaurinius elnius. Jie mėgsta jų jauniklius. Galbūt, kaip ir Tritonas, jie įžengė į šitas vietas ieškodami bizonų ar stumbrų, ir dar neaptiko jų.

Ne, kvapas nebuvo Gauruotųjų, Kaimanas nustatė Tikrus žmones, tačiau kitus. Tikriausiai ne jo klano. Jo artimiausias klanas tebebuvo už mylios, už pašaukimo ribų, ir buvo užsiėmęs raganosio darinėjimu. Jis suėmė savo ietį tvirtai.

Tik su klanu buvo saugu. Jis nuskubėjo nuo kalvos, slėpdamasis už riedulių, pasiekdamas žvirgždėtą nuokalnę. Jo pėdos buvo įdiržę kaip ir vasarą, ir vis tik smaili skaldos akmenys dūrė skausmingai.

Užmiršk skausmą, šaukė Širdis. Turi svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia jaudintis.

Su joms būdingu kaprizingumu dvasios atsisakė pranešti, kur slepiasi priešas ir kiek jų yra. Jis privalo pasiekti atstumą, kad galėtų pašaukti berniukus, lydėjusius medžiotojus. Gal Tritono ausis ir neišgirstų jo šauksmo, tačiau berniukai turėtų išgirsti ir bitės dūzgimą.

Kažkur kairiau jo. Svetimi Žmonės leidžiasi nuo kalvos greta jo; Kaimanas gali tą pajusti net be dvasių pagalbos. Kas galėtų būti taip toli nuo savo vietų šiuo metų laiku?

Galva jau karštligiškai dirbo ties ta problema. Jie tikriausiai ketina atkirsti tave nuo klano prieš pasiekiant karklyną. Geriausias šansas būtų vakarų ola, joje galėtum atsilaikyti prieš visą gentį. Ten netgi galėtų būti moterų, laukiančių raganosio skerdienos. Jos irgi padėtų.

Jis pralėkė pro pirmuosius medžius kalvos papėdėje.

Jie turėtų tikėtis, kad jis bėgs link pelkės, Tritono link. Jis nieko nelaukdamas pasuko šalin, ir nuskubėjo į vakarus link kalkakmenio skardžio. Jis pavydėjo Kiškio sugebėjimo šokinėti, kaip ir Pelytės. Net ir judriausi Tikrieji žmonės daug nešokinėja ir Kaimano sugebėjimai leido daug tikėtis.

Jis paliko alksnių giraitę, žambai kirto lazdynų tankumyną, per tankų, kad greitai judėtum, ir išbėgo į nuobirų plotą po skardžiu. Jis negali smarkiai šokinėti, tačiau gali greitai bėgti trumpus atstumus!

Nutraukę tylą, dvasios sušnabždėjo: lik apačioje ir nesidairyk atgalios. Jie į tave mėto akmenis.

Akmuo blykstelėjo baltai ir trenkėsi prieš jį.

Galva suvapėjo, sumišus ir padrikai, painiodamasi mintyse su lygiai taip pat gluminančiu jį supančių balsų čiurlenimu.

Širdis pasiūlė: Tikriausiai pasiekei Anapus.

Galva neturėjo ką siūlyti

Jis negalėjo pajudinti rankų. Pirštuose dilgčiojo. Pasaulis sugrįžo gabalais; pirma garsai, tada kvapai. Jo akys pamažu atgavo regėjimą ir trumpą laiką baiminosi, kad jis apako. Rega grįžo pavėluotai, su savimi atnešdama stiprų galvos skausmą.

Žalios odos raiščiais jie buvo surišę jo rankas ir riešus, pritrauktas prie abiejų šonų, prie jo paties ieties. Jos horizontalus kotas rėžėsi į jo nugarą ir mentes taip smarkiai, tarsi tai būtų padarę priešai. Tie Žmonės vertė jį stovėti keldami ietį. Jo keliai dukart sulinko, kol jis atgavo pakankamai koordinacijos, kad išsilaikytų ant kojų.

Kaimanas suskaičiavo keturis ir nė vieno nepažino – trys jauni vyrai ir vienas milžinas. Jie apstojo jį. Iš arti, tie Tikrieji Žmonės vis dėlto dvokė kaip Gauruotieji.

Didysis Vyras, labai stambus, keturkampio sudėjimo, stovėjo prieš jį išsiviepęs. Jis gestu parodė visą sritį aplink. „Šaltieji ežerai“. Jo galvos plaukuose, sutrauktuose į mazgą viršuje, matėsi kelios žilos sruogos, tačiau šiaip atrodė jaunai.

Kaimanas papurtė galvą, tačiau kilęs galvos skausmas įspėjo to nedaryti. „Ne Šaltieji ežerai. Skardžių kraštas“.

„Giminė?“

„Mamuto, Prieblandų“. Kaimanas padarė pauzę. Papročiai reikalavo, kad kita pusė nurodytų savo gentinę priklausomybę. Aiškiai tasai nesijautė saistomas papročių, tad Kaimanas paragino: „Tu?“

Širdis sukikeno. Kodėl milžinas dvejoja? Gėdisi savo Žmonių?

Galva įspėjo, Jis klastingas. Paskaičiuokim. Jis yra Briedis.

Briedis. Aišku. Dažė ir Pelytė, abi sakė, kad Dumblis, nužudyta auka, buvo iš Briedžio giminės. Tie svetimieji tikrai turėtų būti Dumblio žmonės.

Prieš ištariant didžiajam Vyrui, Kaimanas pareiškė: „Briedžio giminė“. Jis išlaikė veidą atsipalaidavusį, jo išraiška buvo draugiška. „Pakrantės gentis“.

Milžinas stovėjo atsipalaidavęs.

Kaimanas nutaisė murkiantį žemą, atsainų balsą: „Jūs ieškote savo šamano ir karo vado Dumblio. Jis atėjo į mūsų Skardžių kraštą siekdamas valdžios. Jis neteko galvos. Turiu klausimų. Kodėl jo nagai buvo neįprastos spalvos? Ir kodėl jūsiškės Briedžio giminės moterys priėmė Dažę į savo klaną? Jos privalėjo jos neapkęsti, nekviesti jos“.

„Dažė...“ Milžino smegenys nebuvo iš tų, kurie sparčiai suktųsi. „Jūsų dvasios gerai jums tarnauja“.

Kaimanas šyptelėjo. „Jei mano dvasios tarnautų man bent kiek, mano pirštai dabar nebūtų pamėlę“. Jis nepaminėjo, kaip jie tvinkčioja ir šąla.

Milžinas buvo vienintelis, kuris nesijuokė. Jo mažos akys pasižiūrėjo į gentainius nurodymų. Tie atrodė esą patenkinti esama padėtimi ir nerodė noro jam padėti.

Iš kažkur pasirodė penktas Vyras. Jis atrodė toks pat senas kaip Debesis. Tai jų kitas šamanas, sušnabždėjo dvasios. Ir tikrai, Kaimanas juto jo buvimą. Kaip dvasine prasme buvo apdovanotas Dumblis, šis Vyras tikrai turėjo galias.

Svetimasis atsistojo greta milžino ir kreipėsi į Kaimaną: „Kur Pelytė?“

„Netoliese“, Kaimanas neįstengė visai nuskaityti šio žmogaus.

„Kas ją maitina?“

„Jos sūnus. Nė vienas iš mūsų“.

„Kas maitina Dažę?“

„Visi. Ji Mamutė“.

Atsakymai atrodo patenkino Išmintingąjį. Jis suniurzgė: „Kas nužudė Dumblį?“

„Niekas nežino. Mums nerūpi“.

„Mums rūpi. Mums reikia jo žudiko“.

„Sakote, žudiko. Daug kas žudo. Liūtai. Hienos“.

„Mes jį radome“.

„Ach“. Tai vis tik neatsako, kodėl jie nori sužinoti, kas tai padarė. Buvo visuotinai priimta nekerštauti prieš pašaliečius. Kažkas neįprasta yra tame.

„Spalvos“, priminė Kaimanas. „Ant rankų“. Jis parodė rankas jas pajudindamas. Tikriausiai buvo žodis tam, tačiau Kaimanas neprisiminė jo. Kai jis judino rankas, jos skaudėjo labiau nei galva. Jis daugiau nekalbėjo apie rankas.

„Burtai“, šamanas trumpai vamptelėjo. „Jis užmuštas jūsiškiame Skardžių krašte. Tad Skardžių krašto žmonės mums atves jo žudiką“.

„Kodėl? Nėra ryšio, Pakrantė ir Skardžių kraštas“.

Milžinas įsiterpė į pokalbį. „Daug ryšių. Žiurkė. Moterys“.

„Visi turi ryšius, jei įtrauksime Žiurkę“. Tačiau ne visi turi Dažę ir Pelytę.

„Klausyk manęs“, sudundeno šamanas. „Tai privalo būti tikras žudikas. Pridėjęs ranką atimant Dumblio gyvybę. Ir mes žinosim, ar mums atvedėte žudiką. Mūsų dvasios ištirs tą, kurį mums nurodysite“.

Milžinas žingtelėjo arčiau. „Jūs mums atvesite tą Žmogų. Jūs ateisite iki pirmo dylančio mėnulio“.

Ir šamanas užbaigė vaizdą taip, kaip tk šamanas gali. „Auštant, aš stebėjau tave ant kalvos. Aš ėjau su tavimi. Jūsų medžiotojai, didelė šlovė! Baltaplaukiai, švaraus veido. Ir perrėžė pilvą raganosiui. Jūsų giminė turi įspūdingų medžiotojų, ir didelės šlovės“.

Įspūdingų? Ir faktas, kad senasis vyras gali bendrauti su Kaimano dvasiomis taip aiškiai, kaip pats Kaimanas ir Kaimanui nežinant – tai įspūdinga. Čia kalba tikra galia, galia, kurios apdairiam nebūtų protinga įžeisti.

Šamanas tęsė: „Padarysite ir jokios žalos nebus. Nepadarysite, ir užsiundysiu dvasias, kurių negalėsite suvaldyti. Jūsų vaikai? Gims akli, gims ligoti. Jūsų moterys? Jos kraujuos kiekvieną mėnesį. Jūsų vyrai? Be širdies. Kam gyventi, jei šlovė pasitraukė?“

Senasis vyras apsisuko ir nuėjo – ten, iš kur atėjo. Jo buvimo dvasia, tokia gyva kol jis čia stovėjo, blėso jam nueinant į mišką. Kaimanas pametė jį iš akiračio. Dvasia išblėso.

Kaimano rankos daugiau nebeskaudėjo. Jis jų iš viso nejautė.

Milžinas atsuko nugarą. Jie visi nuėjo paskui senąjį vyrą palikdami jį tarsi kiškį ant kepimo iešmo.

Vienas jaunuolių pašaukė milžiną: „Atrišti jį?“

Milžinas pasisuko ir nusišypsojo, papurdydamas galvą, kad ne. „Mums nereikia žalios odos raiščių“.

„O gal jį aptiks liūtas“.

„Jis turi ietį“. Kikendamas milžinas nusekė šamaną į mišką. Nesižvalgydami jaunuoliai nusekė jį.

Kaimanas stovėjo, svarstydamas, ar kraujas sruvenantis nugara iš jo skalpo pritrauks plėšrūnus prie jam spėjant pasiekti klaną. Jis spėliojo, ką Tritonas ir Rupūžė pasakys, kai jis atkibilkčiuos taip suraišiotas. Jis spėliojo, ar jo rankos kada nors vėl bus veiksnios.

Aukštai čežančiuose alksnių lapuose ir žemai už kalvos šlaito riedulių, ir pasislėpę retoje šlamančioje žolėje, dvasios tūnojo susigūžusios.

Ir krizeno.

(... bus daugiau ...)  


*) Civetos - viverinių (Viverridae) plėšriųjų žinduolių šeima. Angliškai paprastai vadinamos viveromis, o plačiau paplitęs civetų ( Civet) pavadinimas. Nedideli, trumpomis kojomis ir pailgu liemeniu Afrikos, Madagaskaro ir Pietų Azijos plėšrieji žvėrys. Turi bendrų bruožų su katėmis (didelės akys, daugumos dėmėtas kailis ir bent iš dalies įtraukiami nagai), tačiau jų snukis pailgas, dantų sistema pilnesnė.

[ Kaimanas, savosios giminės šamanas, atranda begalvį kūną. Tada Begalvio giminės vyrai verčia Kaimaną surasti jo žudiką arba jie pasiųs blogąsias dvasias, kad jos sunaikintų jo giminę.

Kaimanas, vienas iš Tikrųjų Žmonių, arba neandertaliečių, kaip mes vadiname juos, privalo rasti žudiką - keliaudamas tarp pavojų, kuriuos kelia plėšrūs žvėrys bei Gauruotieji (arba kreomanjoniečiai). O paslaptingas keistuolis su hienos širdimi ir galia seka jį kiekviename žingsnyje. ]

1 skyrius. Jis neteko galvos  |  3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai

Kiti skaitiniai:
Skaitinių skiltis
Riiti Jokomicu: Musė
Laukinės gamtos šauksmas
Mirtis šalia nuostabių moterų
Italo Calvino. Katinų markizė
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Ženklo savarankiškumo doktrina
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Teofilis Gotjė. Hašišas
Džeko Keruako “Kelyje”
Visų dienų apmąstymai
Vartiklis