Literatūrinė prostitucija

Pornografiniai kūriniai rašomi tam, kad leistų kurti „tikrą“ meną.

Žmonės linkę galvoti, kad rašytojai arba labai turtingi arba dideli skurdžiai (J.K. Rowling1), kaip pavyzdys).

Anais Nin2) erotiką pradėjo rašyti 5-me dešimtm., dienoraštyje pažymėjusi, kad „Prancūzijoje egzistavo literatūrinio erotinio rašto tradicija elegantišku stiliumi“.

A. Nin 1931 m. Paryžiuje susipažino su amerikiečių rašytoju Henry Miller'iu3), pusamžiu, benamiu ir, nemaža dalimi dėl savo atsidavimo kūrybai. Mileris gyveno bohemiškai, maisto prašydavo pas draugus, dažnai miegodavo ant suoliuko parke. Nin buvo apie 20-mt ir jos gyvenimas Louveciennes priemiestyje su amerikiečiu finansininku ir režisieriumi Hugh Guiler'iu4) buvo gana nuobodžiai buržuazinis. Su Mileriu užsimezgė romanas, - ir tais metais ji jį išlaikė ir Guiler‘io jai skiriamų pinigų.

Antrojo pasaulinio karo metu Nin ir Guiler‘is persikėlė į JAV, kur ji aptiko, kad „viskas darosi sunkiau, griežčiau“. Nin, kurios gyvenimas dažniausiai buvo sudėtingas ir pilnas nuotykių, dabar turėjo du pagrindinius nesantuokinius meilužius: į JAV sugrįžusį badaujantį menininką Milerį ir badaujantį bohemišką marksistą Gonzalo Moré5) iš Peru. Blaškydamasi tarp jų, ji buvo priversta „apgaudinėti, meluoti, regzti intrigas, skolintis, vogti“. Ją motyvavo „laimė“ dovanoti kitiems, o, gali būti, ir parodyti, kad nėra taip, kad moteris priklauso nuo vyrų.

Vėliau į Milerį kreipėsi retų knygų kolekcionierius Barnett Ruder‘is, pasakęs, kad turi pagyvenusį, labai turtingą klientą, kuris visai nepatyrė „juslinio gyvenimo“ – ir norėjo, kad jam Mileris parašytų erotinį kūrinį – tai buvo besiplečianti 4- o dešimtm. praktika: Jay A. Gertzman‘is6) „Bookleggers and Smuthounds“ (1999) aprašo, kaip knygų pardavėjai ir literatūros agentai kreipiasi į rašytojus prašydami kūrinių konkretiems klientams. Nin ir Mileris netgi spėliojo, ar „užsakovas“ tikrai egzistuoja – ar juo nėra pats Ruderis?! Anaisė Nin

Netrukus Nin įtraukė – ji pradžioje kolekcionieriui perdavė savo 4-o dešimtm. dienoraštį. Vėliau sekė keli apsakymai. 1941 m. vasario dienoraščio įrašas liudija, kas ją skatino:
„Telefono sąskaita neapmokėta. Ekonominių sunkumų tinklas užkrito mane. Visi aplink mane neatsakingi, neįtaria apie katastrofą. Parašiau 30 puslapių erotikos“.

Šio kliento tenkinimui susidarė rašytojų ir dailininkų grupė - Caresse Crosby7), Virginia Admiral8), Harvey Breit9), Robert Duncan‘as10). Jie rašė po dolerį už puslapį – neblogas užmokestis tuo metu. Nin pristatydavo popierių ir kopijavimo popierių (kalkę), pateikdavo rankraščius ir rūpinosi autorių anonimiškumu – ir šmaikštaudama vadino save „snobiško literatūrinio viešnamio šeimininke“. Savo dienoraščiuose ji pabrėžė autorių poreikį pinigams, - kai kam dantistui, kai kam – išgėrimui.

Kai Barkeris11) pradėjo rašyti erotiką, Nin pastebėjo, kad šis užsiėmimas pralinksmino poetą; tai buvo „daug juokingiau ir labiau įkvepiančiu, nei elgetauti, skolintis ar kaulyti maisto iš draugų“.

Tokia situacija kelia siaubą tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems. Kodėl mūsų laikais, 4-os feminizmo bangos metu, moterys rija seksistines fantazijas meno forma? Dėl lenkų filmo „365 dienos“ (2020), paremto erotiniu romanu, kilo didelis apžvalgininkų triukšmas – tarsi tie būtų nežinoję, kad popieriniai jo analogai dideliais kiekiais pardavinėjami internete. Be to, didelės dalies erotinių kūrinių veiksmas vyksta darbo vietoje, - kai priekabiavimas tapo didele problema.

Tai primena Angela Carter12) argumentus „Sadietėje“ (1978) apie pornografinius romanus, kurių dauguma

... parašyti pirmuoju asmeniu, tarsi moters arba panaudoja moterį kaip pasakotoją, tačiau tas triukas tik sustipriną vyriškąją užmačios pusę... pornografija išlaiko seksą jo vietoje... pornografija. Skirta vartotojams-vyrams, nereiškia seksualinio ištvirkimo padidėjimo ... Tai gali liudyti tik liberalesnį požiūrį į masturbaciją, o ne dulkinimąsi...

Čia tai kur A. Nin buvo pirmeivė. Ji rašė erotiką keli dešimtmečiai iki to, kai 7-me dešimtm. už nepadorumą į kaltinamųjų suolą „pasodino“ John Cleland13) „Fanny Hill“ (1748) ir D.H. Lawrence14) „Ledi Čaterlei meilužį“ (1928). Nuo pat atsiradimo 16 a. tekstuose, tokiuose kaip Thomas Nashe‘o15) eilėraštyje „Valentinių pasirinkimas“ erotika buvo iš esmės vyrų kūryba. 1941 m. vasarį Nin svarstė: „Aš jaučiu, kad Pandoros dėžėje randasi moterų juslumo paslaptys, kurioms vyriška kalba netinka“.

Dauguma jos pasakojimų (nors parašytų vyro skaitymui) elegantiškai dėsto sekso reikalus iš moteriško požiūrio taško. Ji ypač gerai aprašo pasiruošimą, lėtai ir švelniai gundydama skaitytoją. Pvz., „Elena“ pradžioje kalba apie patirties ištroškusią jauną moterį, kuri pažadinama traukinyje skaičius Lorensą: „Joje glūdėjo moteris iš Lorenso knygos, pagaliau apsinuoginusi, įsijaudrinusi, tarsi daugybės glamonių paruošta kam nors įvykti”.

Kaip ir šiuolaikiniame erotiniame romane, pas Nin yra daug dėl ko rūpintis. Apsakyme „Nina“ suvaržytą, seksualiai sutrikusią moterį atskleidžia pažįstamas vyriškis, kuris paskleidžia smilkalus, nuo kurių ji „apsnūsta“, o vėliau su pusiau miegančia trise pradeda seksą. Mes galime ne tik smerkti tokias smulkmenas, bet ir suprasti jas Nin laikotarpio kontekste. Ir kaip ji pati pažymėjo, Mileris rašė „aiškiai“, o Nin puikiai tyrinėjo „dviprasmybes“. Jos erotika subtili, charakteristika stipri; jos veikėjai nėra antraeiliai sekso atžvilgiu, troškimas vystosi iš charakterio, todėl atsiranda netikėti posūkiai, kai personažai pabunda seksualiai, atranda savo fetišą ir leidžia stebėtinai pasikeisti galios dinamikai.

Ir atrodo apdairu, netgi globėjiška nepritarti moterims, kurios mėgaujasi erotika – ar tai būtų aukštasis menas, ar šlamštas – tarsi gyvenimas turėtų mėgdžioti meną, nes moterys nėra pakankamai protingos, kad atskirtų juos. Nepaisant nuolatinės vyrų smurto problemos, mes nesmerkiame jų už tai, kad jie skaito kriminalinę fantastiką, ar nerašome pasipiktinančių straipsnių apie tai, kad turėtume sudeginti naujausią trilerį. Be to, nepritarimas tik sustiprina draudžiamas fantazijas: kaip pažymėjo prancūzų filosofas Georges Bataille, tabu iš esmės yra erotinis.

„Rašyk sau; pamiršk apie skaitytoją“ – toks įprastas patarimas, kuriuo siekiama išvaduoti autorius nuo ribojimų ir kliūčių. Tačiau rašant erotiką turi būti aiškiai suvokiama skaitytojų auditorija ir jų libido. Nin ir jos grupei buvo sunku rašyti konkrečiam užsakovui, nes jie turėjo apribotų savo rašymą, kad išjudintų tik vieną psichiką. Mileris jautė įtampą, nes jis nenorėjo panaudoti jokios savo gyvenimiškos patirties savo erotikoje, kurią norėjo pasilikti savo „tikram darbui“. Barkeris parašė 85 puslapius erotikos, bet užsakovui jie pasirodė „per daug siurrealistiški“. Pačiai Nin jis pasakė, kai jai paskambino perskaitęs pirmąją istoriją, ir pasiskundė, kad jai reikia „palikti poeziją“. Grupė susivienijo neapykanta jam. Galiausiai Nin parašė jam piktą laišką, kuriame pareiškė:

Seksas praranda visą savo galią ir magiją, kai tampa aiškus, mechaniškas, persistengęs... Seksualinės galios šaltinis yra smalsumas, aistra... Seksas neapsiriboja monotonija. Be jausmo, išradimų, nuotaikų, - jokių staigmenų lovoje. Seksas turi būti maišomas su ašaromis, juoku, žodžiais, pažadais, scenomis, pavydu, pavydu, visais baimės prieskoniais, užsienio kelionėmis, naujais veidais, romanais, pasakojimais, svajonėmis, fantazijomis, muzika, šokiais, opiumu, vynu.

A. Nin aplinkoje Mileris pirmasis pasitraukė iš to verslo, motyvuodamas tuo, kad tai trukdė jo rimtai rašyti. Nors Nin taip pat sakė, kad savo tikrąjį rašymą atideda dėl literatūrinės „prostitucijos“, ji pastebėjo, kad griežti šio žanro suvaržymai išprovokavo pasipriešinimą, kuris tapo įkvepiančiu: jai patiko „poezijos sprogimai... Erotikos rašymas tapo labiau keliu į šventumą, o ne ištvirkimą“.

Nin erotika užsiėmė 35 m., o tada, jau būdama 73 metų amžiaus, nedrąsiai sutiko publikuotis. Į savo erotiką ji žiūrėjo su gėda ir sumišimu, sakydama redaktoriui, kad tai „tik vyriškos pornografijos parodija“. Ji taip pat neseniai sužinojo, kad jos paslaptingasis užsakovas buvo „mitas“ - paaiškėjo, kad „jis“ „iš tikrųjų buvo pogrindinis verslas, vienas iš kelių, veikusių Niujorke 20 a. 3-4 dešimtmečiais, užsakantis erotiką, o paskui perpardavinėjo rankraščių kopijas“.

Po dešimtmečių nusivylimo ir atstūmimo, kai buvo nepastebėta ir net teko imtis savarankiškos leidybos, Nin pagaliau išgarsėjo, leisdama savo dienoraščius, nors ir smarkiai cenzūruotus. Garbinama kaip feministinė ikona, ji bijojo, kad erotika pakenks jos reputacijai, o jos dienoraščių sėkmė sutepta. Ji atidavė savo seksualinių istorijų 850 psl. rankraštį, tačiau buvo per silpna ir sirgo vėžiu, kad galėtų redaguoti, ir pasakė: „Darykite su tuo, ką norite. Pasitikiu jumis“.

Leidėjas J. Ferrone buvo kur kas labiau sužavėta jos erotika, nei tikėjosi Nin. Kai 1977 m., jau po jos mirties, buvo išleistas pirmasis rinkinys „Veneros delta“, jis 36 savaites išliko „New York Times“ bestselerių sąrašuose ir sulaukė kritikų pripažinimo. Gal A. Nin ir nesididžiuotų savo erotika, bet jai rūpėjo jos kokybė, antraip ji niekada nebūtų taip įsiutusi ant „užsakovo“. Panašiai ir mūsų laikų sėkmingi erotiniai rašytojai gali labai skirtis, tačiau jie rašo tai, ką rašo, ir tai tenkina jų skaitytojus.


Trumpos biografijos:

1) Džoana Rouling (Joanne Rowling, g. 1965 m.) – britų rašytoja, išgarsėjusi fantastinių apysakų serija apie Harį Poterį.

2) Anaisa Nin (Angela Anais Juana Antolina Rosa Edelmira Nin y Culmell, 1903-1977) – prancūzų kilmės amerikiečių rašytoja, eseistė, kritikė, kūrusi erotinio pobūdžio kūrinius. Į JAV išvyko 1939 m. Per 60 m. rašė dienoraščius, kurių nemaža dalis buvo paskelbta jos gyvenimo pabaigoje. Kai kurie erotiniai rinkiniai tokie kaip „Veneros delta“ ir „Maži paukšteliai“ buvo išleisti po jos mirties atgijus susidomėjimui jos gyvenimu ir kūryba.

3) Henris Mileris (Henry Valentine Miller, 1891-1980) – amerikiečių rašytojas ir dailininkas, geriausiai žinomas dėl tradicinių literatūros normų laužymo bei naujos romano formos, kurioje persipina romanas, autobiografija, visuomenės kritika, filosofija, siurrealistinės asociacijos ir misticizmas, panaudojimo („Vėžio atogrąža“, 1934; „Ožiaragio atogrąža“, 1939 ir „Juodasis pavasaris“, 1936 bei trilogija „Rožinis nukryžiavimas“, 1949-59). Dar rašė kelionių atsiminimus ir literatūros kritikos esė.

4) Janas Hugo (Hugh Parker Guiler, 1898-1985) – žinomas kaip Ian Hugo amerikiečių graveris ir filmų kūrėjas, A. Nin vyras (nuo 1923 m.). Jiedu 1924 m. nuvyko į Paryžių, kur A. Nin parašė žinomiausią savo dienoraščių dalį. 1940 m. ėmė kurti siurrealistines graviūras, dažnai palydinčias A. Nin knygas. 5-me de6imtm. 4m4 naudoti Ian Hugo pseudonimą kurdamas eksperimentinius filmus, kuriuose dažnai vaidino A. Nin. Pvz., „Atlantidos varpuose“ (1952) skambėjo elektroninė muzika ir A. Nin vaidino mitinę Atlantidos karalienę.

5) Gonzalo Moré (1897-1966) – indėnų, škotų ir ispaniško kraujo turėjęs marksistas iš Punto (Peru). Jis įsimylėjo jauną šokėją Helba Hurara, su kuria išvažiavo į Paryžių. Jis įstojo į Peru KP ir buvo susijęs su Peru poetu Cesar Erotika Vallejo. 1936 m. Paryžiuje sutiko Anais Nin ir jie stipriai įsimylėjo vienas kitą. Kilus karui, Nin pasirūpino, kad jis su Huara persikeltų į Niujorką. 5-me dešimtmetyje jis dirbo kartu su Nin leidžiant jos knygas rankiniu spaudos presu savo įmonę vadindami „Gemor Press“. Kai Huara chroniškos ligos ir pavydas pradėjo imti viršų, More tapo vis piktesnis, kas atvedė prie santykių su Nin nutrūkimo.

6) Jay A. Gertzman - rašytojas, Mansfieldo un-to profesorius. Specializavosi Amerikos spaudos istorijoje. Parašė, be kitų knygų, ir „Samuel Roth: neišgarsėjęs modernistas“ ir „Bookleggers and Smuthounds: The Trade in Erotica, 1920-1940“.

7) Karesė Krosbi (Caresse Crosby, 1892-1970) – amerikiečių meno ir rašytojų globėja, su vyru įsteigusi „Black Sun Press“ leidyklą, pirmoji gavusi patentą už šiuolaikinį bra. 1940 m. rašė pornografinius tekstus pagal užsakymą.

8) Virdžinija Admiral (Virginia Holton Admiral, 1915-2000) – amerikiečių tapytoja, poetė. Kurį laiką ji dirbo mašininke pas A. Nin ir su vyru Robertu kurį laiką rašė erotinius tekstus A. Nin’ai.

9) Harvėjus Breitas (Harvey Breit, 1909-1968) – amerikiečių poetas, dramaturgas, redaktorius, „The New York Times“ knygų apžvalgininkas (1943-57).

10) Robertas Dankanas (Robert Edward Duncan, 1919-1988) – amerikiečių poetas, tradiciškai priskirtas bitnikams ir Black Mountain poetams, linkęs į Vakarų ezoterizmą. 1948 m. išleido pirmąją knygą „Dangaus miestas, žemės miestas“. Jo reputacija sustiprėjo išleidus sekančius tris rinkinius. Po rinkinio „Įtempus lanką“ (1968) jis pareiškė, kad kitą išleis tik po 15 m. – ir tikrai „Fundamentiniai darbai: prieš karą“ išleido 1984-ais.

11) Džordžas Barkeris (George Granville Barker, 1913-1991) – anglų poetas, siejamas su „Naujosios apokalipsės“ judėjimu, protestavusiu prieš 4-o dešimtm. realizmą. Ankstyvieji poezijos rinkiniai buvo įkvėpti Ispanijos pilietinio karo ir juose jis užsipuolė ispanų nacionalistus. Jo santykiai su Elizabeth Smart tapo jos romano „Centrinėje stotyje aš prisėdau ir apsiverkiau“ (1945) tema. Tai ir jo poemos „Negyva žuvėdra“ (1950) tema.

12) Andžela Karter (Angela Olive Pearce, 1940-1992) – anglų rašytoja, poetė ir žurnalistė, žinoma Angela Carter pseudonimu, kurianti feministinius, maginio realizmo ir avantiūristinius kūrinius, tarp jų gotikinės fantastikos romanai „Stebuklinga žaislų parduotuvėlė“ (1967, ekranizuotas 1987 m.), „Vilkų draugija“ (1980, ekranizuotas 1984 m.) ir „Daktaro Hofmano pragariškos norų išpildymo mašinos“ (1972), poezijos rinkinys „Vienaragis“ (2015) bei kt. Rašė ir esė, vystančias feminizmo idėjas („Moteris pagal markizą de Sadą ir pornografijos ideologija“, 1978; „Nieko šventa“, 1982), radijo pjeses ir kt.

13) Džonas Klelandas (John Cleland, apie 1709-1789) – anglų rašytojas, dramaturgas, skelbęs darbus apie žmonijos prokalbės paieškas, tačiau išgarsėjęs skandalingu romanu „Fanny Hill: malonumų ieškančios moters memuarai“ (1748), dėl kurio erotiškumo buvo suimtas. Jame pasakoja jauna provincialė, atvykusi į Londoną ieškoti darbą. Čia jos laukia įvairūs nuotykiai prabangiame viešnamyje, į kurį pateko per savo naivumą. Viešnamio kasdienybė ir prostitučių darbas aprašyti su visomis smulkmenomis.

14) Deividas Lorensas (David Herbert Richards Lawrence, 1885-1930) – anglų rašytojas ir poetas. Psichologiniuose romanuose „Sūnūs ir meilužiai“ (1913), „Vaivorykštė“ (1915), „Įsimylėję moterys“ (1920) kvietė amžininkus instinktyviai priimti gamtą ir emocionalumą. Kai kurios jo knygos, tame tarpe „Ledi Čaterlei meilužis“ (1928), buvo ilgą laiką uždraustos dėl „nepadorumo“. Pripažinimą jam atnešė Amerikoje, į kurią atvyko po Pirmojo pasaulinio karo, išleisti romanai ir jų vertimai. Vėliau daug keliavo po pasaulį. Jis taip pat rašė esė, eilėraščius, pjeses, kelionių užrašus.

15) Tomas Nešas (Thomas Nashe, apie 1567-1601) – anglų dramaturgas, poetas, satyrikas, pamfletistas; vienas baroko kultūros pirmtakų. Ja priklauso pirmasis anglų nuotykių romanas – „Nelaimingas keliautojas arba Džeko Viltono gyvenimas“ (1594). Eilėraštis „Valentinių pasirinkimas“ plito tik rankraštine forma; jame pasakojama apie jauno vyriškio pe Valentino dieną atvykimą į viešnamį, kur neseniai buvo įsidarbinusi jo meilė „Mistris Francis“.

Seksas ir raketos
Seksas filosofų gyvenime
Berdiajevo meilės filosofija
Laukinės gamtos šauksmas
Christian Libens. Sekso poetika
Apie erotinės literatūros naudą
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Pasimetusios merginos memuarai
Nuogybės mobiliesiems telefonams
Prancūzų erotinio romano ypatybės
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Seksualumas kabalos požiūriu
Kerstin Norborg. Asyžius
Edgaras Keretas. Venera
B. Breiteig. Stokholmas
A. Tolstojus. Pirtyje
Kibersekso pamokos
Skaitiniai
Vartiklis